Administracinė byla Nr. eA-3534-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03042-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. L. S. (S. L. S.) ir S. L. S. (S. L. S) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. L. S. (S. L. S.) ir S. L. S. (S. L. S) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai S. L. S. (S. L. S.) ir S. L. S. (S. L. S) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-121 (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-7) 8P-121), kuriame konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad S. L. S. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis, ir 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-122, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad S. L. S. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-7) (abu sprendimai tekste bendrai – Sprendimai); perduoti klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo spręsti iš naujo.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad jie abu yra broliai, o esminė aplinkybė – ar jų abiejų prosenelė L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjai paaiškino, kad pateikė prašymus Migracijos departamentui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjai yra L. L. S. (mergautinė pavardė – L. (L.)), gimusios (duomenys neskelbtini), provaikaičiai.

3.       Pareiškėjai pažymėjo, kad Sprendimai priimti netinkamai taikant Pilietybės įstatyme įtvirtintas sąlygas, neteisėtai ir nepagrįstai suabsoliutinant reikalavimą dėl dokumentų, patvirtinančių asmens turėtą iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikimo ir nepagrįstai konstatuojant, kad jie nelaikytini Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniais – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens provaikaičiais Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio l dalies nuostatų prasme.

4.       Pareiškėjai teigė, kad L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti Migracijos departamentui buvo pateikti dokumentai, o Sprendimai buvo priimti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto. Migracijos departamentas, konstatuodamas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai, rėmėsi ne objektyviais duomenimis grįstinomis išvadomis, o subjektyviu interpretavimu ir neįvertino pateiktų dokumentų.

5.       Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad jų prosenelė, išvykdama iš Lietuvos Respublikos 1936 metais, buvo 16 metų amžiaus. Pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ji negalėjo turėti atskiro užsienio paso ir buvo įrašyta į savo motinos C. L. (L.) Lietuvos Respublikos užsienio pasą. Tai, kad motinos pasas buvo naudojamas kaip jos identifikacinis, pilietybę patvirtinantis dokumentas, pagrindžia aplinkybė, kad Pietų Afrikos Sąjungos registracijos liudijime, kuris išduotas 1940 m. kovo 20 d., įrašyta: L. L. L., dabartinė pavardė – L. L. L., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, atvykimo į Sąjungą data – 1936 m. birželio 27 d., pasas tapatybei nustatyti – Nr. 1751, išduotas Kaune 1936 m. gegužės 9 d. (t. y. C. L. (L.) išduotas pasas)).

6.       Pareiškėjai vertino, kad jų prosenelė turi būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete. Lietuvos Respublikos užsienio pasas, išduotas jos motinai C. L. (L.), turi būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, patvirtinantis, kad L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.

7.       Pareiškėjai pažymėjo, kad kartu su jais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu kreipėsi ir jų motina T. G. S., Pietų Afrikos Respublikos pilietė (L. L. L. vaikaitė), kuriai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-710 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Taip pat kreipėsi ir T. G. S. brolis (pareiškėjų dėde) – C. P. S., Pietų Afrikos Respublikos pilietis (L. L. L. vaikaitis). Migracijos departamentas 2014 m. birželio 2 d. rašte nurodė, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasas, išduotas C. L. (L.), kuriame įrašytas vaikas L.-L., patvirtina pastarosios iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

8.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad Sprendimuose konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir kad turimi dokumentai patvirtina pareiškėjų proprosenelės C. L. (L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjai negali būti laikomi C. L. (L.) palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, bei priėjo prie išvados, kad jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

10.       Atsakovas pažymėjo, kad jau 2014 metais Migracijos departamento Pilietybės skyriaus raštu pareiškėjai buvo informuoti, jog pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad L. L. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir kokius dokumentus jie turėtų pateikti. Pareiškėjai, 2019 m. liepos 1 d. teikdami prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nepateikė dokumentų apie L. L. L. gimimą, gyvenimą, mokymąsi, jai išduotus užsienio ar vidaus pasus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo savo kompetencijos ribose konstatuoti, jog L. L. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjai yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuoniai.

11.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad tuo metu nepilnamečiai vaikai iki 17 metų neturėjo teisės gauti atskiro paso ir buvo įrašomi į vieno iš tėvų pasą ir tai patvirtina L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti 1928 m. gegužės 10 d. taisyklėse (paskelbtos 1935 m. gegužės 22 d. Vyriausybės žiniose Nr. 482) (toliau – ir Taisyklės) nustatyta, „kad užsienio pase gali būti įrašyta paso savininko žmona ir ligi 17 metų amžiaus mažamečiai – savi ar globojamieji vaikai, brolis, sesuo [...] Įrašyti į pasą asmenys gali keliauti tik su paso savininku“. Taisyklėse nustatyta, jog į užsienio pasą įrašyti asmenys gali keliauti kartu su paso savininku, tačiau nenustatyta, kad įrašymas į kito asmens pasą patvirtina ar suteikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Į užsienio pasą galėjo būti įrašomi ne tik mažamečiai vaikai, bet ir globotiniai, broliai, seserys, kurie nebūtinai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Įrašymas į kito asmens užsienio pasą nepatvirtina, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

12.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjai nepateikė jokio Lietuvos Respublikoje išduoto dokumento, patvirtinančio L.-L. gimimą. Migracijos departamentas be prašytų papildomų dokumentų neturėjo pagrindo konstatuoti pastarosios turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad jeigu Lietuvos archyvai neturi duomenų apie L.-L. gimimo faktą, pareiškėjai šiuos duomenis gali nustatyti teismine tvarka.

13.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų motinai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta pagal C. L. (L.), kuriai buvo išduotas užsienio pasas, t. y. buvo pateiktas tiesioginis įrodymas, patvirtinantis jos turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Ši aplinkybė buvo konstatuota ir Sprendimuose. Pareiškėjams pagal C. L. (L.) Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti atkurta, kadangi ji yra jų proprosenelė, t. y. jie neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytos sąvokos.

14.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad 2019 m. vasario 25 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas yra tinkamas dokumentas patvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime. Atsižvelgiant į tai, kad šis teismas yra religine santvarka paremta institucija, ji neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, iš jų ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

15.       Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad jam nebuvo pateikti duomenys apie L. L. L. gimimą, gyvenimą (mokslą, darbą) Lietuvos Respublikoje, konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų dėl L. L. L. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Ginčijami Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjams ateityje atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus prašymą ir dokumentus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Pareiškėjai gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

II.

16.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų S. L. S. ir S. L. S. skundą atmetė.

17.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimų, kuriais konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonys, teisėtumo ir pagrįstumo.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2013 m. vasario 11 d. pirmą kartą pateikė Migracijos departamentui prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir dokumentus, kuriais ketino įrodyti, kad pareiškėjų prosenelė L. L. S. (L.), L. L. L., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (L.-L., gimusi (duomenys neskelbtini)), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamento Pilietybės skyrius 2014 m. gegužės 16 d. pareiškėjus informavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka jų prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai pilietybei įrodyti, o dokumento, tiesiogiai patvirtinančio jos iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nepateikė. Pareiškėjai taip pat buvo informuoti, kad pateikto Lietuvos Respublikos užsienio paso, išduoto C. L. (L.), kopijoje įrašyta duktė L. L., gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau dokumento apie jos gimimą Lietuvoje, vardų keitimą nepateikė. Pareiškėjai 2019 m. liepos 1 d. antrą kartą pateikė prašymus ir dokumentus, kuriais ketino įrodyti, kad jų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos Respublikos 1936 metais į Pietų Afriką. Atsakovas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 20.5 punktu, Sprendimuose konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas taip pat konstatavo, kad turimi dokumentai patvirtina pareiškėjų proprosenelės C. L. (L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau pareiškėjai negali būti laikomi C. L. (L.) palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

19.       Teismas nurodė, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7, 10 ir 17 dalyse, 9 straipsnio 1–4 dalyse, Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje, 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 38 straipsnio 4–6 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, pareiškėjai naujų aplinkybių, susijusių su jų prašymų nagrinėjimu, teismui nepateikė.

20.       Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjų proprosenelė C. L. (L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, šiam ginčui neturi teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjai pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį nelaikytini jos palikuoniais, o būtent laikomi prosenelės – L. L. L. palikuoniais. Pareiškėjai kitų duomenų nepateikė.

21.       Teismas vertino, kad skundo argumentai nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių ir, pareiškėjams nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl jų prosenelės L. L. L. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., jie turėtų teisę teikti naują prašymą atsakovui, pagrįsdami esminę aplinkybę, reikšmingą prašymui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

22.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjai iki 1940 m. birželio 15 d. nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, o jų pateikti duomenys nepatvirtina, kad jų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

23.       Teismas pareiškėjų argumentų, kad tinkamas įrodymas Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti yra Žydų konfesinio teismo raštas, nepripažino pagrįstais. Teismas, vadovaudamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendime 61/65, Veuve G. Vaassen-Göbbels prieš Direction du Beambtenfonds voor het Mijnbedrijf pateiktais išaiškinimais, sutiko su atsakovo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis dėl teismo statuso ir vertino, kad Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, kuri neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, o taip pat ir faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Tokia kompetencija suteikta bendrosios kompetencijos teismams ir Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis tai reglamentuoja. 

24.       Teismas nurodė, kad pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė duomenų apie L. L. L. gimimą, gyvenimą (mokslą, darbą) Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų dėl L. L. L. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Teismas išaiškino pareiškėjams, kad jie, vadovaudamiesi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir, surinkę reikiamus dokumentus, turės teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikę prašymą ir dokumentus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse.

III.

25.       Pareiškėjai S. L. S. ir S. L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26.       Pareiškėjų teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai neįvykdė reikalavimo pateikti dokumentus pareiškėjų prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.

27.       Pareiškėjai nurodo, kad teismo vertinimas, jog pareiškėjų proprosenelė C. L. (L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę šiam ginčui neturi teisinės reikšmės, nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teismas nenurodė jokių motyvų ir teisinio vertinimo dėl esminio byloje esančio įrodymo – iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų proprosenelei C. L. (L.) išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso, kuriame esantys duomenys tiesiogiai patvirtina pareiškėjų prosenelės L. L. L. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę. Šiame pase yra įrašyta pareiškėjų prosenelė L. L. L., kuri tuo metu buvo 16 metų amžiaus ir nurodyta kaip nepilnametis Lietuvos Respublikos pilietės (paso savininkės) vaikas – duktė. Pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reguliavimą, mažamečiai iki 17 metų amžiaus buvo įrašomi į tėvo arba motinos pasą. 

28.       Pareiškėjai, teigdami, kad teismas netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, pažymi, jog teismas nevertino iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio pilietybės santykių teisinio reglamentavimo, įtvirtinto Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimtame Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, Valstybės Tarybos 1919 m. gruodžio 5 d. Pasų įstatuose, 1928 m. gegužės 10 d. Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti su 1935 metų pakeitimais taisyklėse, pagal kurį akivaizdu, kad pareiškėjų pateiktas užsienio pasas tiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjų prosenelė L. L. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal šį teisinį reglamentavimą Lietuvos piliečio vaikai buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir iki 17 metų amžiaus buvo įrašomi į tėvo arba motinos / užsienio pasą. Atskirą pasą mažamečiai iki 17 metų galėjo gauti tik išimtiniais atvejais. Todėl pareiškėjų proprosenelei (motinai) iki 1940 m. birželio 15 d. išduotas užsienio pasas, kuriame įrašyta pareiškėjų prosenelė (vaikas iki 17 metų), yra tinkamas dokumentas pareiškėjų prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos pilietybei patvirtinti, nes būdama 16 metų amžiaus pareiškėjų prosenelė negalėjo gauti atskiro paso pagal tuometinį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjų pateiktas užsienio pasas taip pat įvardytas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 1 punkte.

29.       Pareiškėjai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, nemotyvavo, kodėl nesiremia bei nevertina byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina šioje teisės normoje nustatytus faktus ir patenka į Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatytą dokumentų sąrašą: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. R4-3249 su priedais; 1976 m. gegužės 5 d. išduotos Pietų Afrikos Respublikos asmens tapatybės kortelės; 1936 m. kovo 13 d. Pietų Afrikos Sąjungos išduotos tapatybės kortelės; 1940 m. kovo 20 d. Pietų Afrikos Sąjungos registracijos liudijimo Nr. 28816. Pareiškėjų teigimu, šie dokumentai patvirtina pareiškėjų prosenelės L. L. L. (duomenys neskelbtini) gimimą ir išvykimą iš Lietuvos 1936 metais, t. y. gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., jie atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus.

30.       Pareiškėjų teigimu, teismas neargumentavo, kodėl Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) išduoti dokumentai neatitinka Pilietybės įstatymo sąlygų. Teismo nurodomas faktas, kad šis teismas yra žydų konfesinė institucija tik patvirtina, kad ši institucija disponuoja įvairia archyvine informacija. Pagal viešai skelbiamą informaciją tarptautiniu mastu pripažįstamas Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) priklauso Ortodoksų sinagogų sąjungai, kuri yra didžiausia Žydų organizacija Pietų Afrikoje, ir teikia specializuotas paslaugas žydų religiniame gyvenime. Tai apima šeimos teisę, teisinius ir finansinius ginčus. Atsižvelgiant į tai, Johanesburgo Beth-Din informacinė pažyma apie pareiškėjų šeimą yra išduota Johanesburgo Beth-Din kompetencijos ribose. Todėl Johanesburgo Beth-Din 2019 m. vasario 25 d. raštas gali būti laikomas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu pilietybę Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka, ypač, kai visuma byloje esančių įrodymų patvirtina tas pačias aplinkybes.

31.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

32.       Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytais analogiškais argumentais.

33.       Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, papildomai akcentuoja, kad Migracijos departamentas nėra kompetentinga institucija nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus. Migracijos departamento kompetencija – vertinti dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Pilietybės skyriaus 2014 m. gegužės 16 d. rašte pareiškėjų buvo prašoma pateikti papildomus dokumentus, t. y. L.-L. gimimo faktą patvirtinantį dokumentą, vardo ir pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjai nepateikė jokio Lietuvos Respublikoje išduoto dokumento, patvirtinančio L.-L. gimimą. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas be prašytų papildomų dokumentų neturėjo pagrindo konstatuoti L.-L. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Duomenų, kad pareiškėjai būtų pasikreipę į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, Migracijos departamentas neturi.

34.       Atsakovo teigimu, jeigu Johanesburgo Beth-Din raštas vertintinas kaip teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, tai tokiu atveju šiam dokumentui turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka. Atsakovas nesutinka, kad Johanesburgo Beth-Din pažyma apie pareiškėjų šeimą išduota šio teismo kompetencijos ribose. Šiame dokumente yra pateikiama apibendrinta informacija, apie L. L. L., nėra aišku kokių įrašų ar dokumentų pagrindu yra padarytos išvados. Bet jeigu tai yra archyvinis dokumentas, kaip nurodo pareiškėjai, tai Migracijos departamentui turėtų būti pateikiamas originalus dokumentas. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Johanesburgo Beth-Din negali patvirtinti duomenų, susijusių su gimimu ir gyvenimu Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktu, Lietuvos archyvai tokių dokumentų neturi. Nėra aišku, kokiais dokumentais rėmėsi Žydų konfesinis teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus, ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl Žydų konfesinio teismo rašto kaip įrodymo galią turinčio dokumento.

35.       Atsakovas nurodo, kad atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti procesą, kurio metu išduodamas Žydų konfesinio teismo raštas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad asmeniui, norinčiam gauti Žydų konfesinio teismo raštą, užtenka įkelti rašytinius dokumentus internetu ir užpildyti prašymo formą, nurodant kokius faktus prašoma nustatyti. Teismas, kuriame viešai prieinamais duomenimis dirba vos vienas teisėjas („Dayanim“), įvertinęs pateiktus dokumentus, išduoda raštą. Pareiškėjų Migracijos departamentui pateikti dokumentai buvo įvertinti kompetentingų darbuotojų, kurie nustatė, kad pateiktų dokumentų neužtenka pareiškėjo prosenelės L. L. L. pilietybei įrodyti, o Pietų Afrikos Respublikoje esantis Žydų konfesinis teismas, galbūt remdamasis tais pačiais Lietuvos archyvų išduotais dokumentais, kurie yra nepakankami, šį faktą nustatė. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjai nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė Žydų konfesiniam teismui. Visa šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad Žydų konfesinis teismas neturi jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų S. L. S. ir S. L. S. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-121 ir 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-122, kuriais nustatyta, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonys, nutrauktas pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas; perduoti klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo atsakovui spręsti iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

37.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų skundo reikalavimų, nes nustatė, jog Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti duomenys nepatvirtina, jog jų prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nustatančių, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina minėto fakto, nepasisakė dėl atsakovo pozicijos nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jų skundas turėjo būti tenkintas, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tiek proceso teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimą. Atsakovas, atsikirsdamas į apeliacinį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sprendimai yra teisėti, yra teisinga.

38.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

39.       Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis nustato, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.

40.       Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

41.       Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalimi, gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019; kt.). Taip pat akcentuotina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms šioms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo nustatyta tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010; kt.).

42.       Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos nenurodo konkrečių dokumentų ir jų baigtinio sąrašo, kuriais remdamasis atsakovas gali nustatyti, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovui suteikta teisė įvertinti kartu su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateiktus dokumentus. Akcentuotina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte yra nurodyti ne tik gimimo liudijimai, bet ir kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 38 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, jog gali būti pateikti ir kiti dokumentai.

43.       Iš atsakovo Sprendimų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, jog nustatyta, kad pareiškėjai iš esmės nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog jų prosenelė L.-L. L. (C. L. (L.) dukra) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, o pareiškėjai dėl tokio fakto nustatymo privalo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos archyvuose nėra duomenų apie L.-L. gimimo faktą, o pareiškėjai šiuos duomenis taip pat gali nustatyti teismine tvarka, tačiau nėra nurodyta, dėl kokių priežasčių pareiškėjai turėtų tai atlikti. Atsakovas Sprendimuose neginčijo pareiškėjų nurodomo fakto, kad L.-L. L. yra C. L. (L.) dukra, o pareiškėjų – prosenelė. Pažymėtina, kad atsakovas 2019 m. rugpjūčio 20 d. teikime dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo C. P. S. (C. P. S) nurodė, kad C. L. (L.) buvo šio asmens prosenelė, o L.-L. L., gimusi (duomenys neskelbtini), su motina C. L. (L.) išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. 

44.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Sprendimuose nurodytus motyvus, dėl kurių nustatyta, kad pareiškėjai nėra pateikę pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog jų prosenelė L.-L. L. (C. L. (L.) dukra) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su tokia atsakovo išvada, nes Sprendimuose iš viso nebuvo įvertinti visi pareiškėjų pateikti dokumentai, jų turinys, o atsakovo teigimas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonys, yra visiškai nemotyvuotas. Sprendimuose apsiribota tik tuo, kad išvardyti pareiškėjų pateikti dokumentai, nurodytos Pilietybės įstatymo nuostatos ir padaryta minėta išvada. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nėra nurodęs jokios motyvacijos, dėl kokių priežasčių pareiškėjai šiuo atveju turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo civilinio proceso tvarka dėl to, kad atsakovas iš pateiktų dokumentų negali nustatyti, ar pareiškėjų prosenelė L.-L. L. (C. L. (L.) dukra) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, ar nebuvo.

45.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog pareiškėjų pateiktas Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas nėra minėtą faktą patvirtinantis dokumentas, atitinkantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, remiasi Žydų konfesinio teismo raštais (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-373-656/2020).

46.       Nagrinėjamu atveju nesutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų pateiktas C. L. (L.) užsienio pasas, kuriame nurodyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir kuriame yra įrašyta jos nepilnametė (16 metų) dukra L.-L., gimusi (duomenys neskelbtini), negali būti vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis turėtą L.-L. Lietuvos Respublikos pilietybę.

47.       Pagal bylos duomenis L.-L. užsienio pasas nebuvo išduotas, o vadovaujantis Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklių 10 straipsniu duomenys apie šį asmenį buvo įrašyti motinos pase. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad minėtame pase, kuris yra oficialus dokumentas, yra aiškiai nurodyta, kad L.-L. yra dukra, o ne koks nors kitas su C. L. (L.) keliaujantis asmuo, be to, pagal Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklių nuostatas, tik išimtiniais atvejais asmenims nuo 12 iki 17 metų amžiaus buvo išduodami atskiri užsienio pasai. Pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 4 punktą, Lietuvos piliečiais buvo laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietei C. L. (L.) išduoto užsienio paso duomenis, paso išdavimo metu galiojusį užsienio pasų išdavimą nepilnamečiams (16 metų) asmenims, pilietybės santykius teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, jog pareiškėjų pateiktas pasas galėtų būti priskirtas prie kitų dokumentų, kuriuose tiesiogiai nurodyta C. L. (L.) dukros L.-L. turėta Lietuvos Respublikos pilietybė paso išdavimo metu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

48.       Atsakovui taip pat buvo pateikti ir kiti dokumentai, kuriais įrodinėjama, kad L.-L. gimė ir gyveno Lietuvoje, t. y. dokumentai, kuriuose yra duomenų apie tai, kad L.-L. gimimo vieta yra Lietuvoje (pvz., Tapatybės kortelė Nr. 82, išduota 1936 m. birželio 27 d.; Registracijos liudijimas Nr. 28816, išduotas 1940 m. kovo 20 d., kur L.-L. tapatybė nustatyta pagal jos motinai išduoto užsienio paso duomenis; santuokos liudijimas, išduotas 1942 m. kovo 15 d.), kad L.-L. išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką; kt. Pažymėtina, kad atsakovas Sprendimuose nėra nurodęs jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų apie L.-L. gyvenimą Lietuvoje kartu su motina, jos išvykimą kartu motina į Pietų Afriką ir turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kai jos motinai buvo išduotas užsienio pasas, bei iki 1940 m. birželio 15 d. 

49.       Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras, o pagal šio įstatymo 33 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (atsakovas) nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu. Taip pat atsakovas raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Pilietybės įstatymo 33 str. 6 p.).

50.       Apibendrinant darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjų kartu su prašymais pateiktus dokumentus, kuriais jie įrodinėjo, kad jų prosenelė L.-L. L. (L.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., padaryti išvadas dėl pareiškėjų prašymų pagrįstumo / nepagrįstumo (pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jie pateikė dokumentus, patvirtinančius įrodymus, kad jų prosenelė L.-L. L. (L.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.,), ir perduoti klausimą dėl šių prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą.

51.       Dėl nutartyje nurodytų nustatytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundai tenkinami, t. y. Sprendimai panaikinami, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų S. L. S. (S. L. S.) ir S. L. S. (S. L. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

          Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. 

          Pareiškėjų S. L. S. (S. L. S.) ir S. L. S. (S. L. S.) skundą tenkinti.

          Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-121 ir 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/3-7) 8P-122, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

            Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius 

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė