Civilinė byla Nr. e3K-3-259-969/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05406-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, K. S. ir Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004 (toliau – 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas), 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PN-128-(15.51) (toliau – 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas), 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170210-00008 (toliau – 2017 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas) ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20170411-00033 (toliau – 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas).
3. Ieškovas nurodė, jog jis yra nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių duomenys neskelbtini, savininkas. Šis nekilnojamasis turtas įgytas pagal 2008 m. birželio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
4. Ieškovas teigia, kad atsakovės 2017 m. sausio 27 d. surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo ji konstatavo, kad ieškovo vykdoma gyvenamojo namo statyba yra savavališka, yra neteisėtas. Ieškovas pažymėjo, kad pati atsakovė 2008 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 177 nurodė, kad gyvenamojo namo statybai 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 274, kuris perėjo ieškovui kartu su visais kitais gyvenamojo namo statybos dokumentais. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas 2006 m. spalio 20 d. pratęsė pirmiau nurodyto statybos leidimo galiojimą, jis galiojo iki šiol. Tas faktas, kad statybos leidimas buvo išduotas pradiniam statytojui, t. y. buvusiam turto savininkui, neturi teisinės reikšmės. Ieškovas nurodė, jog gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdomi 2016 m. liepos mėn., turint statybos leidimą, o nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. darbai apskritai nebuvo vykdomi.
5. Ieškovas nurodė, jog 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, statybvietei ir aplinkai apsaugoti, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jame nėra įvardyti pažeidimai, kuriuos privalo pašalinti ieškovas.
6. Ieškovas pažymėjo, kad 2017 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžia ieškovo, kaip nekilnojamojo turto savininko, teises. Statyba buvo teisėtai pradėta, ieškovas nuosavybės teise įsigijo jau pradėtą statyti gyvenamąjį namą. Atsakovė nenurodo, kodėl reikalauja nugriauti net tą statinio dalį, kurią ieškovas įsigijo pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Reikalavimas nugriauti ieškovui priklausantį statinį yra visiškai neproporcingas siekiamam tikslui, ieškovo vykdoma statyba nepažeidžia jokių trečiųjų asmenų interesų ir įstatymo saugomų vertybių.
7. Ieškovas nurodė, jog 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas surašytas, praleidus įstatymo nustatytą terminą, o šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas. Be to, šis privalomasis nurodymas nepagrįstai pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu nutraukė bylos dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto ir 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiais; atmetė kitą ieškinio dalį.
9. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog gyvenamasis namas priskirtinas neypatingų statinių kategorijai, todėl ieškovas, norėdamas statyti gyvenamąjį namą, turėjo parengti statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.
10. Teismas nustatė, kad Gamybinio personalo grupė prie Kauno rajono architekto 1988 metais parengė sodo namelio su pakeitimais statybos projektą ir pagal šį projektą 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas – statybos leidimas, kuris galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. Vėliau, t. y. 2006 m. rugpjūčio mėn., buvo parengtas projekto pakeitimas, pagal kurį žemės sklype suplanuota vienbučio gyvenamojo namo statyba.
11. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ nuostatomis, atlikus projekto korektūrą, t. y. pakeitus statinio paskirtį iš sodo namelio į vienbutį gyvenamąjį namą, taip pat pakeitus (padidinus) bendruosius namo rodiklius ir laikančiąsias konstrukcijas (jų išdėstymą projekte), turėjo būti išduotas naujas statybos leidimas. Teismas konstatavo, kad projekto korektūra nereiškia (nebegaliojančio) statybos leidimo galiojimo laiko pratęsimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas savo 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. gruodžio 30 d. elektroniniais laiškais pripažino, jog jam nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriuo būtų leista statyti gyvenamąjį namą, todėl jo argumentai, kad jis vykdė statybos darbus, turėdamas statybos leidimą, yra teisiškai nepagrįsti. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog pradinis statytojas turėjo statybos leidimą, neturi teisinės reikšmės, nes tas statybos leidimas galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. ir nebuvo pratęstas.
12. Teismas nurodė, jog atsakovės pirmtakės Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. pažyma, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandoriui sudaryti, galimai suklaidino tiek ieškovą, tiek registro tvarkytoją, tiek notarą, tvirtinusį sandorį, dėl statybos leidimo gyvenamajam namui statyti buvimo, tačiau, nesant ginčo dėl šios pažymos teisėtumo, teismas plačiau dėl jos nepasisakė.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovo ginčijamame savavališkos statybos akte yra tik užfiksuotos nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šiame akte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui). Todėl teismas, remdamasis administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-756-806/2013), nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu.
14. Teismas sprendė, kad atsakovė, surašiusi savavališkos statybos aktą, pagrįstai surašė ir 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų. Teismo vertinimu, šis nurodymas surašytas aiškiai, suprantamai ir atitinka teisės normų reikalavimus. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad šis privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismas pažymėjo, kad šios įstatymo nuostatos taikomos surašant privalomuosius nurodymus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, o ne nurodymus nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų.
15. Teismas nustatė, kad ieškovo ginčijamas 2017 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas buvo panaikintas 2017 m. balandžio 7 d. potvarkiu ir vietoj šio nurodymo buvo surašytas naujas (mažesne taikytinų pasekmių apimtimi) 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas. Teismas konstatavo, kad panaikintas nurodymas negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl nutraukė bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu.
16. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymo aplinkybes, akivaizdu, kad atsakovė TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies nustatytu terminu, t. y. 2017 m. vasario 10 d., surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau šiuo nurodymu nustatyta pernelyg didelė taikytinų pasekmių apimtis, todėl, siekiant ištaisyti klaidą, administraciniu aktu buvo panaikintas ankstesnis nurodymas ir kartu atsakovės įgaliotas pareigūnas įpareigotas parengti naują privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, ieškovo argumentas dėl 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymo praleidus įstatymo nustatytą terminą yra teisiškai nepagrįstas.
17. Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdęs gyvenamojo namo statybos darbus be statybą leidžiančio dokumento, veikė savo rizika ir yra atsakingas už atsiradusias savavališkos statybos pasekmes.
18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą.
19. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pažymėjo, kad ieškovas, nors jis įrodinėja kitaip, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdomi turint galiojantį statybos leidimą. Kolegija nurodė, jog ieškovas akcentuoja 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimą, tačiau jis nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad šis statybos leidimas galiojo ieškovui įsigyjant nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ar kad buvo išduotas naujas statybos leidimas.
20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovo ginčijamo savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegijos vertinimu, šis aktas pats savaime negali sukelti ieškovui kokių nors teisinių pasekmių.
21. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas skundžia ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su šios sprendimo dalies neteisėtumu.
22. Kolegija, pasisakydama dėl 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo teisėtumo, nurodė, jog šiuo nurodymu iš esmės buvo tik patikslinta (2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo atžvilgiu), kokias gyvenamojo namo dalis ieškovas privalo išardyti (nugriauti). Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalies nustatytas 10 darbo dienų terminas privalomajam nurodymui dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo surašyti yra naikinamasis terminas. Kolegija sprendė, kad šis terminas savo esme yra procedūrinis terminas, o šio termino praleidimas tik galėtų sukurti prielaidas taikyti kaltam asmeniui atsakomybę už nustatytos tvarkos pažeidimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
23. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis garantuoja ieškovui teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir reikalauti pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą. Šiame akte yra nustatytas pažeidimas, t. y. kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas yra savavališkos statybos padarinys, todėl juo yra kėsinamasi į ieškovo nuosavybės teisę. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo konstatavo, kad savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti ieškovui kokių nors teisinių pasekmių. Pirma, šis aktas yra tiesiogiai susijęs su privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius. TPSVPĮ 14 straipsnis reglamentuoja, kad privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius gali būti priimtas tik surašius savavališkos statybos aktą. Vadinasi, tiek savavališkos statybos aktas, tiek privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra tiesiogiai susiję su statinio savininko nuosavybės teisės pažeidimu. Pažymėtina, kad kiekvienas administracinis aktas, kuriuo kėsinamasi į asmens nuosavybę, gali būti ginčijamas teisme, nes asmens nuosavybės teisė turi konstitucinę apsaugą. Antra, savavališkos statybos aktas pažeidžia ieškovo teises ir tuo aspektu, kad šis aktas sukuria jam nesaugumo jausmą dėl nuosavybės. Ieškovo nuosavybės teisė į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (į šio namo pamatus) yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o savavališkos statybos akte konstatuota, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas (šio namo pamatai) yra savavališkos statybos padarinys, t. y. kad ieškovui priklausantis nuosavybės teisės objektas negali būti civilinės apyvartos objektas. Be to, teismai, konstatuodami, kad savavališkos statybos akto teisėtumo klausimas negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, vadovavosi sena ir neaktualia administracinių teismų praktika. Pažymėtina, kad šiuo aspektu nuo 2017 metų yra pakitusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Šis teismas laikosi pozicijos, kad ginčai dėl savavališkos statybos akto teisėtumo gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-39-756/2017; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1009-756/2017). Pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai be pagrindo taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą.
23.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad terminas privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius surašyti yra procedūrinis. Įprastai procedūriniai terminai nesusiję su materialiųjų subjektinių teisių gynyba, o išimtinai reguliuoja vieno subjekto (juridinio asmens) vidinę veiklą. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas materialiosios teisinės prigimties terminas – įstatymų leidėjas siekia šiuo terminu ne reguliuoti atsakovės vidaus tvarką, o įtvirtinti aiškumą tarp materialiųjų teisinių santykių dalyvių. Privalomieji nurodymai yra susiję su statytojo konstitucinės nuosavybės teisės apsauga, todėl aktualus terminas negali būti pripažįstamas procedūriniu, turinčiu reikšmę tik viešojo administravimo subjekto pareigūnui. Laikant, kad aptariamas terminas yra atnaujinamasis, jis turėtų būti atnaujintas įgalioto subjekto. Priešingu atveju, t. y. neatnaujinus šio termino, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra negali būti tęsiama. Pažymėtina, kad ginčo privalomasis nurodymas buvo priimtas praleidus 10 darbo dienų terminą, o šis terminas nebuvo atnaujintas. Vadinasi, šis privalomasis nurodymas yra neteisėtas.
23.3. Pažyma apie nebaigtą statyti statinį yra individualus administracinis aktas. Pirma, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimais. Ginčo gyvenamojo namo pamatai būtent ir buvo įrašyti į kadastrą pagal valdymo institucijos sprendimą – 2008 m. kovo 28 d. pažymą. Ši pažyma savo esme yra ne tik valdymo institucijos sprendimas, bet kartu ir viešojo administravimo subjekto administracinis aktas. Antra, tokia pažyma yra teikiama viešajam registrui – Nekilnojamojo turto registrui, todėl jos pagrindu ne tik asmeniui sukuriamos teisės ir pareigos, bet jos dar ir išviešinamos registre. Trečia, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį (2007 m. gegužės 19 d. redakcija) nebaigto statyti statinio perleidimo kitam asmeniui sutartis gali būti notaro patvirtinta tik pateikus šio statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą, kad statinys statomas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto. Vadinasi, tokios pažymos pagrindu yra atliekami nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai. Pažymėtina, kad šios bylos procese nebuvo ginčijama 2008 m. kovo 28 d. pažyma, tačiau bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šiuo administraciniu aktu ir jame nustatytais juridiniais faktais. Galiojant šiai pažymai, teismai negalėjo nustatyti kitokių aplinkybių negu tos, kurios nustatytos aptariamoje pažymoje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog 2008 m. kovo 28 d. pažyma galimai suklaidino ieškovą. Jis yra įsitikinęs, kad ši pažyma yra tiksli, atitinka faktines aplinkybes. Kitoks šio administracinio akto vertinimas suponuotų, kad asmenys negali pasitikėti valstybės institucijų aktais ir patys turi aiškintis aplinkybes, priskirtinas atitinkamų institucijų kompetencijai. Pažymėtina, kad ne ieškovas, registro tvarkytojas ir notarė, o atsakovė suklydo, surašydama 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą ir vėlesnius privalomuosius nurodymus. Pažymoje nustatytas faktas, kad pradinis turto savininkas yra statytojas. Statybos įstatymo 3 straipsnio prasme statytoju gali būti tik toks asmuo, kuris turi nustatyta tvarka išduotą leidimą. Vadinasi, 2008 m. kovo 28 d. pažymoje, kaip individualiame administraciniame akte, nustatytas juridinis faktas, kad pradinis turto savininkas, kaip statytojas, pastatė gyvenamojo namo pamatus be esminių nukrypimų nuo projekto, parengto 2006 metais. Kitaip negu konstatavo bylą nagrinėję teismai, aplinkybė, ar pradiniam turto savininkui ir statytojui buvo išduotas statybos leidimas, yra esminė, nes pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi ieškovui vykdant statybą 2016 m. liepos–spalio mėn.) 45 punktą iki 2010 m. spalio 1 d. išduotų galiojančių statybos leidimų galiojimo terminas automatiškai pratęsiamas neribotam terminui neatliekant papildomų procedūrų. Be to, teismai nepagrįstai nurodė, jog neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada pradiniam turto savininkui buvo išduotas statytos leidimas. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas 2006 metais ir galiojo iki 2016 m. spalio mėn., todėl, ieškovui tęsiant gyvenamojo namo statybos darbus pagal 2006 metų projektą, nereikėjo naujo statybos leidimo.
24. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Sisteminė CPK 5 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Ieškovo reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą patenkinimas nereikštų jo tariamai pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo CPK 5 straipsnio prasme, todėl toks reikalavimas negali būti bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1089-261/2015). Ieškovo kasaciniame skunde nurodyta praktika, neva pagrindžianti, kad tokio pobūdžio reikalavimai nuo 2017 metų pradėti nagrinėti administraciniuose teismuose, negali būti taikoma, nes ieškovo akcentuojamų bylų atvejais buvo sprendžiami klausimai tik dėl rūšinio teismingumo, o šiais klausimais pateikti išaiškinimai niekaip nepaneigia suformuotos praktikos, kad savavališkos statybos aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių.
24.2. Kasacinio skundo argumentai dėl TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino pobūdžio yra nepagrįsti. Sutikus su ieškovo kasacinio skundo argumentu ir konstatavus, kad aptariamas terminas yra naikinamasis, susidarytų ydinga praktika: atsakovės įgaliotam pareigūnui nustatytu terminu nesurašius privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, asmuo, neteisėtai (be statybą leidžiančio dokumento) sukūręs daiktą, turėtų galimybę įgyti nuosavybės teisę į savavališkai statomą statinį, kaip į nekilnojamąjį daiktą, nors iš neteisės negali atsirasti teisė. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas savo pobūdžiu yra procedūrinis, jo paskirtis – užtikrinti operatyvų ir veiksmingą atsakovės veikimą vykdant savo funkcijas. Šio termino praleidimas nereiškia, kad atsakovė negali vėliau negu per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikti atitinkamiems asmenims privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Priešingas aiškinimas paneigtų teisės normų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, privalomumą ir be pagrindo suteiktų statytojui teisę nesilaikyti teisės aktų reikalavimų vykdant statybos darbus.
24.3. Pažymėtina, kad šios bylos ginčas kilęs ne dėl 2008 m. kovo 28 d. pažymos pagrindu įregistruotų pamatų, bet dėl savavališkai pastatytų statinio dalių (sienų ir stogo konstrukcijų iki pamatų) teisėtumo. Savavališkos statybos aktas ir privalomieji nurodymai būtent ir yra surašyti tik dėl šių statybos darbų, ieškovas įpareigotas nugriauti tik savavališkai pastatytas gyvenamojo namo dalis iki Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pamatų. Ieškovas teigia, kad jis vykdė gyvenamojo namo statybos darbus, turėdamas statybą leidžiantį dokumentą, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį faktą. Ieškovas nurodo 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimą, tačiau jis galiojo tik iki 1991 m. spalio 12 d. Pažymėtina, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. buvo parengtas projekto pakeitimas, jis buvo suderintas su atitinkamu subjektu, tačiau nereiškia, kad projekto korektūra savaime suponavo statybos leidimo galiojimo pratęsimą, turint omenyje ir tą aplinkybę, kad statybos leidimas apskritai jau nebegaliojo. Atlikus projekto korektūrą, t. y. pakeitus statinio paskirtį iš sodo namelio į vienbutį gyvenamąjį namą, taip pat pakeitus ir bendruosius namo rodiklius, laikančiąsias konstrukcijas, turėjo būti gautas naujas statybos leidimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pažymos apie nebaigtą statyti statinį teisinės reikšmės
25. Vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai.
26. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Remiantis Statybos įstatymo 32 straipsniu, savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka.
27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas, vykdydamas statybos darbus, privalėjo turėti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos konstatuotu faktu, kad ieškovo atlikti statybos darbai yra savavališka statyba, ir su privalomaisiais nurodymais toliau nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir pašalinti šios statybos padarinius, laikosi nuomonės, kad jis statybą vykdė turėdamas statybos leidimą. Byloje nustatyta, kad 1988 m. spalio 12 d. R. L. (buvusiam žemės sklypo savininkui) buvo išduotas leidimas gyvenamojo namo statybai, tačiau jame nurodyta, kad leidimas galioja iki 1991 m. spalio 12 d. Ieškovas 2008 m. birželio 9 d. nusipirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (8 proc. baigtumas) ir žemės sklypą. Šiam sandoriui sudaryti tuometinė Statybos inspekcijos tarnyba 2008 m. kovo 28 d. išdavė Pažymą Nr. 177, kurioje buvo nurodyta, kad „<...> statytojo K. S. <...> nebaigtas statyti gyvenamasis namas <...> žemės sklype <...> yra statomas be esminių nukrypimų nuo projekto, kurį 1988 metais parengė S-1L-85 su pakeitimais 2006 m. UAB „Jungtinės pajėgos“ ir patikrino (suderino) savivaldybės Nuolatinė statybos komisija – savivaldybės architekto F. J. suderinta 2006-10-20 įrašu Nr. <...>. Statybos leidimas Nr. 274 išduotas 1988-10-12. Statinio būklė pažymos išdavimo metu – sumontuoti pamatai, baigtumas – 8 proc. atitinka kadastrinių matavimų duomenis, įrašytus kadastrinių matavimų byloje <...>“.
28. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad:
28.1. byloje nėra jokių duomenų, kad 1988 m. spalio 12 d. išduotas statybos leidimas Nr. 274 būtų galiojęs ieškovui 2008 m. birželio 9 d. įsigijus nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (8 proc. baigtumas, pastatyti tik namo pamatai) ir žemės sklypą;
28.2. nors į bylą yra pateiktas UAB „Jungtinių pajėgų namai“ 2006 metais rugpjūčio mėnesį parengtas projekto pakeitimas, 2006 m. spalio 20 d. suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. Jackevičiumi, iš kurio matyti, kad žemės sklype planuojama statyti vienbutį gyvenamąjį namą, tačiau byloje jokių duomenų, kad būtų pratęstas ankstesnis (1988 m. spalio 12 d. statybos leidimas) ar išduotas naujas statybos leidimas, nėra;
28.3. Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažyma Nr. 177, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandoriui sudaryti, taip pat nepaneigia gyvenamojo namo savavališkos statybos fakto, t. y. kad statybos leidimas buvo pratęstas.
29. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas įrodymų, jog jis vykdė gyvenamojo namo statybos darbus turėdamas galiojantį statybos leidimą, į bylą nepateikė, nors pagal bendrąją taisyklę ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kad gyvenamojo namo statyba nebuvo savavališka (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
30. Ieškovas, ginčydamas pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą, kasaciniame skunde teigia, kad Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažymoje Nr. 177 nurodytos aplinkybės (K. S. nurodymas statytoju, kad statinys statomas pagal projektą, kad statinio baigtumas 8 proc.) patvirtina, kad statybos leidimas K. S. buvo išduotas 2006 metais ir galiojo iki 2016 metų spalio mėnesio, todėl ieškovui tęsiant gyvenamojo namo statybas pagal 2006 metų projektą naujo statybos leidimo nereikėjo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
31. Remiantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 19 patvirtinto Statinio statybos patikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 14 punktu (redakcija, galiojusi 2008 m. kovo 28 d. pažymos išdavimo metu), pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto (toliau – Pažyma) išduoda apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas arba skyrius statytojui, turinčiam statinio statybos leidimą (arba statybos įregistravimo dokumentą statiniui, pradėtam statyti iki 1995 m. vasario 1 d., arba įgaliotų valstybės tarnautojų rašytinius pritarimus statyti nesudėtingą statinį), atlikusiam statybos darbus be esminių nukrypimų nuo projekto <...>, pagal kurį išduotas statybos leidimas ar jį atitinkantis dokumentas. Pagal Aprašo 15 punktą pažyma išduodama šiais atvejais: 1) kai statytojas nori perleisti statomą statinį kitam asmeniui; 2) kai statytojas nori įregistruoti nebaigtą statyti statinį Nekilnojamojo turto kadastre ir (ar) registre; 3) kai statytojas iki turimo statybos leidimo galiojimo pabaigos prašo jį pratęsti supaprastinta tvarka. Remiantis Aprašo 16 punktu, prašydamas išduoti Pažymą, statytojas pateikia šiuos dokumentus: 1) nustatytos formos prašymą išduoti Pažymą <...>; 2) statybos leidimą arba jį atitinkantį dokumentą (jo galiojimo laikas, išskyrus statybos leidimo pratęsimo atvejį, gali būti pasibaigęs); 3) statinio projektą, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas arba įregistruota statyba, ar supaprastintą nesudėtingo statinio projektą, kuriam raštu pritarė įgalioti valstybės tarnautojai; 4) statinio nužymėjimo statybvietėje aktą ir schemą, kuriuose statinio vieta nurodyta koordinatėmis arba atstumais nuo pastovių vietovės daiktų; 5) kadastrinių matavimų bylą, parengtą ne anksčiau kaip prieš vieną mėnesį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 695 <...>, nustatyta tvarka. Pagal Aprašo 19 punktą nustačius, kad statinys statomas (rekonstruojamas, kapitališkai remontuojamas) su esminiais nukrypimais nuo projekto, Pažyma neišduodama. Tokiu atveju surašomas statybos sustabdymo aktas, o jei yra savavališkos statybos požymių – savavališkos statybos aktas, ir imamasi teisės aktais nustatytų priemonių esminių nukrypimų nuo projekto padariniams pašalinti.
32. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys rodo, kad Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 pagrindu 2008 m. balandžio 25 d. nebaigtas statyti (8 proc. baigtumo) namas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tai sudarė prielaidą nebaigtą statyti namą, kaip savarankišką objektą, perleisti ieškovui 2008 m. birželio 9 d. Byloje nėra duomenų, kad 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 išdavimo metu namo baigtumas buvo didesnis nei 8 proc. Kaip nurodyta Aprašo 16 punkte, kartu su prašymu išduoti Pažymą statytojas turi pateikti, be kita ko, statybos leidimą arba jį atitinkantį dokumentą, kurio galiojimo laikas, išskyrus statybos leidimo pratęsimo atvejį, gali būti pasibaigęs. Tai reiškia, kad 2008 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 177 išdavimui pakako: 1) 1988 m. spalio 12 d. R. L. (buvusiam žemės sklypo savininkui) išduoto leidimo (galiojusio iki 1991 m. spalio 12 d.), inspekcijai neturint duomenų, kad atitinkamo baigtumo (8 proc.) namas buvo pastatytas jau pasibaigus leidimui – t. y. po 1991 m. spalio 12 d.; 2) aplinkybės, kad atitinkamo baigtumo (8 proc.) namas buvo statomas nenukrypstant nuo projekto. Taigi, pažymos išdavimas, priešingai nei teigia kasatorius, savaime neįrodo statybos leidimo galiojimo jos išdavimo metu. Ta aplinkybė, kad pažymoje nurodytas 1988 m. parengto statinio projekto (pagal kurį 1988 m. spalio 12 d. ir buvo išduotas statybos leidimas) pakeitimas 2006 metais, priešingai nei teigia kasatorius, taip pat neįrodo, kad 2006 metais buvo išduotas naujas statybos leidimas. Pažymoje nurodytas vienintelis statybos leidimas Nr. 274, išduotas 1988 m. spalio 12 d. Duomenų apie jo pratęsimą ar naujo leidimo išdavimą pažymoje nėra. Atitinkamai, 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimo galiojimui pasibaigus 1991 m. spalio 12 d., nepagrįsti ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl jo automatiško pratęsimo remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies ir (ar) Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatomis.
33. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas, kurį ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu (bylos dalis dėl šio reikalavimo nutraukta), surašytas dėl viso namo, neišskiriant jo pamatų, kurie buvo nurodyti 2008 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 177 ir atitinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kita vertus, 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo iš esmės buvo patikslinta, kokias gyvenamojo namo dalis ieškovas privalo išardyti (nugriauti), nenurodant išardyti pamatų. Tokiu būdu atsakovė iš esmės pripažino, kad namo pamatai nelaikytini savavališka statyba. Todėl nors šioje byloje atskirai nespręstas 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu klausimas, darytina išvada, kad jame konstatuotas savavališkos statybos faktas neapima namo pamatų. Atitinkamai darytina išvada, kad 2017 m. sausio 31 d. privalomasis nurodymas, kuriuo ieškovas įpareigotas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, statybvietei ir aplinkai apsaugoti, laikytinas neapimančiu draudimo vykdyti statybos (remonto, rekonstravimo, griovimo) darbus, susijusius išimtinai su namo pamatais.
Dėl termino surašyti privalomąjį nurodymą kvalifikavimo ir jo praleidimo teisinių pasekmių
34. Pagal TPSVPĮ 14 straipsnį Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. <...> (TPSVPĮ 14 straipsnio 1 dalis). Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taip pat asmeniui nurodoma vienu iš šių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (TPSVPĮ 14 straipsnio 8 dalis). Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius nesurašomas, jeigu toks savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas nenustatytas šio straipsnio 2 dalyje (TPSVPĮ 14 straipsnio 10 dalis). Remiantis TPSVPĮ 13 straipsnio 4 dalimi, savavališkos statybos atveju surašomas privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo.
35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė, 2017 m. sausio 27 d. surašiusi savavališkos statybos aktą, įstatymo nustatytu terminu, t. y. 2017 m. vasario 10 d., surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau po bylos iškėlimo teisme pastebėjo ir sutiko su ieškovo pretenzija dėl per didelės ginčijamo nurodymo taikytinų pasekmių apimties. Tokiu būdu, siekiant ištaisyti klaidą, administraciniu aktu buvo panaikintas ankstesnis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius ir tuo pačiu aktu Inspekcijos pareigūnas įpareigotas parengti naują privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Esant tokioms aplinkybėms teismai sprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomasis nurodymas negali būti panaikintas vien dėl to, kad jis buvo pateiktas praleidus TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.
36. Kasaciniu skundu ieškovas ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas terminas yra procedūrinis ir negali būti laikomas naikinamuoju. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje klausimas dėl TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įvirtinto termino kvalifikavimo iki šiol nebuvo spręstas. Kita vertus, kasacinis teismas yra pasisakęs dėl panašaus pobūdžio termino, įtvirtinto Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-648 redakcija), pagal kurį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, išaiškinę aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą, kuriuo aplinkai padaryta žala, privalo per trisdešimt dienų pasiūlyti pažeidėjui gera valia atlyginti žalą, o jei pažeidėjas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nurodytą terminą savanoriškai neatlygina žalos arba ją atlygina nevisiškai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo šio termino pabaigos privalo pareikšti ieškinį teisme dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008, konstatavo, kad trisdešimties dienų terminas pareikšti ieškinį dėl padarytos aplinkai žalos atlyginimo reiškia tik atitinkamų pareigūnų pareigą operatyviai imtis teisinių priemonių, kad žala būtų atlyginta. Tokio termino pažeidimas gali sukelti pasekmes pačiam aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui dėl jo pareigų tinkamo atlikimo, tačiau negali būti pagrindas atmesti ieškinį, todėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas trisdešimties dienų terminas yra procedūrinis, o ne ieškinio senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose.
38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad TPSVPĮ 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti valstybės institucijų reagavimui operatyviai ir laiku, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, užtikrinti, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).
39. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teismų praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas laikytinas procedūriniu. Šio termino pasibaigimas savaime nelemia Inspekcijos pareigūno, surašiusio savavališkos statybos aktą, teisės (ir pareigos) pateikti privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasibaigimo. Todėl nagrinėjamoje byloje teismai, atsižvelgdami, be kita ko, į tai, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomuoju nurodymu buvo patikslinta (susiaurinta) per įstatymo nustatytą terminą pateikto 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo apimtis, pagrįstai sprendė, kad 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo surašymas vėliau nei per 10 darbo dienų nuo 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto nesudaro pagrindo jį pripažinti negaliojančiu.
Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu savavališkos statybos aktą
40. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.).
41. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).
42. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019).
43. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniu skundu, be kita ko, ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais nuspręsta civilinės bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu remiantis tuo, kad savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių.
44. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalį šiame straipsnyje nurodytos statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros neatliekamos ir statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, jeigu: 1) iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gauta informacija, kad žemės sklype (ar žemės sklypo dalyje, jeigu žemės sklypą nuosavybės ar kita teise valdo keli asmenys), dėl kurio prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, yra nustatytas savavališkos statybos faktas ir savavališkos statybos padariniai teisės aktų nustatyta tvarka nepašalinti. Tokiu atveju gali būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas tik su savavališkos statybos padarinių šalinimu susijusiems statybos darbams atlikti; <...>. Pagal to paties straipsnio 18 dalį savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas išduoti statybą leidžiantį dokumentą savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, privalo statybos techniniame reglamente nustatyta tvarka patikrinti, ar nėra požymių, kad prašymą pateikęs asmuo siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą, įteisinantį jau atliktus savavališkus statybos darbus, dėl kurių nėra surašytas savavališkos statybos aktas. Nustatęs tokius požymius, jis privalo sustabdyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras ir informuoti apie tai Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašymą pateikusį asmenį. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos per 20 darbo dienų nuo statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros sustabdymo atlieka gautos informacijos patikrinimą ir apie patikrinimo rezultatus informuoja informaciją pateikusį asmenį. Statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros atnaujinamos praėjus 20 darbo dienų nuo jų sustabdymo arba anksčiau, kai yra gaunamas atsakymas iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos. Jeigu iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gaunama informacija apie surašytą savavališkos statybos aktą ir yra nustatoma, kad nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis nurodytos įmokos už savavališkos statybos įteisinimą šio įstatymo 1 priede sumokėjimą, ir dokumentai, pagrindžiantys šios įmokos apskaičiavimo dydį, statybą leidžiantis dokumentas yra neišduodamas.
45. Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo išplaukia, kad savavališkos statybos akto surašymas, nesant atitinkamų duomenų apie savavališkos statybos padarinių pašalinimą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 16 dalies 1 punktas) arba įmokos už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimą (Statybos įstatymo 27 straipsnio 18 dalis), eliminuoja statybą leidžiančio dokumento išdavimo galimybę. Tai reiškia, kad savavališkos statybos aktas gali turėti įtakos asmens, kuriam jis surašytas, teisėms – t. y. jis gali riboti galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai konstatavo, jog 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, nes jame užfiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, t. y. yra išreikštas tik fakto konstatavimas, kad ieškovas savavališkai įvykdė statybos darbus ir jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra.
46. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija ne tik 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą, bet ir 2017 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškinio reikalavimai dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo, 2017 m. vasario 10 d. privalomojo nurodymo (dėl šio reikalavimo Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu byla buvo nutraukta) ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo grindžiami, be kita ko, tuo pagrindu, kad ginčo statinys nelaikytinas savavališka statyba – t. y. ginčijamas pats statybos savavališkumo faktas, dėl kurio ir buvo surašytas 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas. Tai reiškia, kad, nagrinėjamoje byloje teismui sprendžiant dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiais privalomuosius nurodymus (ne)pagrįstumo, be kita ko, turi būti nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė – statybos (ne)savavališkumo faktas. Tuo atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad ginčo statyba nėra savavališka, ji ne tik turėtų tiesioginės įtakos ginčo dėl privalomųjų nurodymų baigčiai (būtų savarankiškas pagrindas ginčijamus privalomuosius nurodymus pripažinti negaliojančiais), tačiau ir paneigtų 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto esmę – t. y. jame nustatytą statybos savavališkumo faktą. Tai savo ruožtu reikštų, kad ieškovui nebegalėtų būti taikomi įstatymuose nustatyti apribojimai, susiję su savavališkos statybos fakto nustatymu (žr., be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369-313/2016). Vadinasi, nors nagrinėjamoje byloje savavališkos statybos aktas teismo atskirai ir nebūtų pripažintas negaliojančiu, jis nebesukeltų ieškovui pirmiau nurodytų neigiamų teisinių padarinių – t. y. teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą apribojimo. Tokiu būdu ieškovo teisės būtų visa apimtimi apgintos, nepaisant to, kad 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas atskirai nebūtų pripažintas negaliojančiu. Tuo tarpu byloje nustačius, kad ginčo statyba iš tiesų buvo savavališka, ir ieškinyje nesant nurodytų jokių kitų 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akto negaliojimo pagrindų automatiškai nebūtų pagrindo pripažinti šį aktą negaliojančiu.
47. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo savavališkos statybos faktą, dėl to atmetė ieškinio reikalavimus dėl 2017 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiais. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija ieškovo kasacinio skundo argumentus dėl materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo pripažino teisiškai nepagrįstais. Remiantis CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nurodė, jog 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, tačiau, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštų reikalavimų pobūdį (tai, kad buvo ginčijamas ne tik savavališkos statybos aktas, bet ir jo pagrindu priimti privalomieji nurodymai) bei reikalavimų pagrindus (savavališkos statybos aktas buvo ginčijamas tuo pagrindu, kad statyba nėra savavališka, šiuo pagrindu, be kita ko, buvo ginčijami ir privalomieji nurodymai, bylą nagrinėję teismai dėl šio ieškinio pagrindo pasisakė), civilinės bylos dalies dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos aktą nutraukimas neužkirto ieškovui kelio į teisminę gynybą. Dėl šios priežasties teismų procesiniai sprendimai aptariama apimtimi paliktini nepakeisti.
48. Nagrinėjamu aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai, susiję su administracinių teismų praktika ginčo klausimu. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo sprendžiamas klausimas dėl savavališkos statybos aktų, kuriuose pareiškėjams taip pat buvo nustatyti privalomieji nurodymai – nevykdyti jokių statinio (jo dalies) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-39-756/2017), apsaugoti statybvietę ir aplinką; sustabdyti statybą ir nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1009-756/2017). Tuo tarpu, kaip nurodyta pirmiau, 2017 m. sausio 27 d. savavališkos statybos akte jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra, šie patvarkymai nustatyti vėliau – t. y. ginčijamuose 2017 m. sausio 31 d. privalomajame nurodyme nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius.
49. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovo kasacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kasacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
52. Kasacinis teismas patyrė 10,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš M. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 10,10 Eur (dešimt eurų 10 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys