Civilinė byla Nr. e2A-38-781/2021
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00315-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Agrovet“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio mėsinė“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Kretingalės mėsa“, ir pagal atsakovo A. G. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl laiduotojo prievolės pasibaigimo, laiduotojo atsakomybės mažinimo, laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas (toliau – Bankas) pateikė ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovo A. G. priteisti 289 620,02 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Bankas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Agrovet“ 2001 m. rugsėjo 13 d. sudarė kreditavimo sutartį (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią Bankas įsipareigojo suteikti UAB „Agrovet“ kreditą, o bendrovė kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, grąžinti, sumokėti palūkanas ir tinkamai vykdyti kitas kreditavimo sutartyje nustatytas prievoles. Bendrovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, 2015 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto 15 – asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 7 269 592,37 Eur skolos bei 6 procentų palūkanų išieškojimo iš bendrovės. Skolos išieškojimas iš bendrovės įkeisto ar kito turto ieškinio pateikimo dieną nėra pradėtas. Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui 2012 m. liepos 20 d. atsakovas pasirašė laidavimo sutartį, kurios 1 punktu įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už bendrovės įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą. Kadangi bendrovė savo įsipareigojimų nevykdė, Bankas, remdamasis laidavimo sutartimi, 2016 m. balandžio 25 d. raštu informavo atsakovą, kad bendrovė nevykdo savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, ir paprašė padengti dalį susidariusio įsiskolinimo, t. y. 289 620,02 Eur.
3. Atsakovas A. G. atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad UAB „Agrovet“ Banko kliente tapo prieš 15 metų ir naudojasi Banko paslaugomis iki šiol. Bendrovė visuomet sąžiningai ir laiku mokėjo kreditą ir palūkanas, o sugriežtinus ir pasikeitus banko taikomiems įmonių vertinimo rodikliams, mokėjo net ir vienašališkai Banko padidintas palūkanas bei sutarties mokesčius. Deja, dėl Rusijos Federacijos paskelbto maisto produktų embargo ir kitų nuo UAB „Agrovet“ valios nepriklausančių aplinkybių bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, dėl kurių 2014 m. gruodžio 15 d. neturėjo galimybės grąžinti visos kredito sumos. Atkreipia dėmesį, kad Kreditavimo sutarties terminas baigėsi 2014 m. gruodžio 15 d., tačiau ieškovė neskubėjo iš UAB „Agrovet“ reikalauti skolos pagal sutartį grąžinimo, vykdomąjį įrašą išsiėmė tik 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir iki šiol šio vykdomojo įrašo nepateikė vykdyti. Pažymi, kad atsakovo asmeninis laidavimas už UAB „Agrovet“ nebuvo pradinė kredito suteikimo bendrovei sąlyga, ir nurodo, jog ekonominės krizės metu ir iš karto po jos susiklostė tokia praktika, kai pablogėjus įmonių veiklos rezultatams bei sumažėjus Bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertei Bankas reikalaudavo, kad įmonės paskolas grąžintų anksčiau arba kad įmonių akcininkai asmeniškai laiduotų už paskolų grąžinimą savo turtu. Kadangi paskolų grąžinti dauguma įmonių neturėdavo galimybių, daugybė verslininkų, neatsižvelgiant į jų turimą asmeninį turtą bei realias galimybes atsakyti įmonės kreditoriams, buvo priversti pasirašyti pražūtingas sutartis, kad jie sutinka laiduoti asmeniniu turtu. Analogiškai įvyko ir šiuo atveju – Bankas papildomo UAB „Agrovet“ prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo – laidavimo, pareikalavo po ekonominės krizės bendrovei negalint sumokėti paskolos dalies pagal grafike nustatytus artėjančius terminus. 2010 m. už UAB „Agrovet“ kreditą laidavo UAB „Pajūrio mėsinė“ ir UAB „Kretingalės mėsa“ (UAB „Agrovet“ akcininkė), o 2012 metais tai padaryti buvo pareikalauta ir antrojo bendrovės akcininko – A. G.. Atsakovo manymu, šiuo atveju reikšminga taip pat tai, kad skolos pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui Bankui yra įkeistas UAB „Agrovet“ turtas, iš kurio Bankas turi galimybę patenkinti savo reikalavimus. Be to, UAB „Agrovet“ prievolių Bankui vykdymas yra užtikrintas ne tik pačios kredito gavėjos realaus kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įkeitimu, bet dar ir UAB „Kretingalės mėsa“ ir UAB „Pajūrio mėsinė“ laidavimais visai kredito sumai pagal 2010 m. birželio 1 d. sutartis Nr. 04/10030 ir Nr. 04/10031. Taigi, Banko reikalavimai gali būti patenkinti iš juridinių asmenų turto. Atsakovo teigimu, pirmiausia turi būti sudarytos galimybės pačiai UAB „Agrovet“, kaip pagrindinei skolininkei, patenkinti Banko reikalavimus.
4. Atsakovas A. G. pateikė priešieškinį dėl laiduotojo prievolės pasibaigimo, laiduotojo atsakomybės mažinimo, laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovas priešieškiniu pareiškė šiuos alternatyvaus pobūdžio reikalavimus: 1) pripažinti laidavimo prievolę pagal ieškovės AB SEB banko ir atsakovo A. G. 2012 m. liepos 20 d. sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia; 2) atleisti atsakovą nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį; 3) sumažinti atsakovo atsakomybę pagal laidavimo sutartį; 4) netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės už pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ su ieškove AB SEB banku 2001 m. rugsėjo 13 d. sudarytos kredito sutarties numatytais terminais neįvykdymą ir atleisti atsakovą nuo palūkanų ir delspinigių mokėjimo pagal pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ su AB SEB banku sudarytas kredito sutartis; 5) pakeisti laidavimo sutartį Nr. 004120401459-54, įskaitant bendrosios dalies 1.1 – 1.3 punktus, nustatant, kad atsakovo atsakomybė už pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ įsipareigojimus ieškovės AB SEB banko naudai yra ne solidari, bet subsidiari; 6) atidėti atsakovo prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymą numatant, kad šios prievolės bus vykdomos po pagrindinės skolininkės UAB „Agrovet“ ir už jos prievoles laidavusių bendrovių turto realizavimo pradėtuose bankroto procesuose. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovas nurodė, kad bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog Bankas prisiėmė didesnę veiklos riziką dėl prievolės neįvykdymo, nes nepareikalavo grąžinti kredito sumos iš karto, tiesiogiai dalyvavo ir derėjosi su investuotojais, netinkamai vykdė savo profesines pareigas, nebendradarbiavo, buvo nesąžiningas, nesilaikė bendrųjų civilinės teisės principų. Atsakovo teigimu, Banko nerūpestingas (ne)veikimas, kredito sutarčių sąlygų vykdymo nepakankama kontrolė ir atitinkamų veiksmų, galėjusių sumažinti ar net užkirsti kelią nuostolių atsiradimui, nesiėmimas sudaro prielaidas mažinti arba apskritai atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Akcentuoja, kad Bankas toleravo blogėjančią pagrindinės skolininkės finansinę būklę, mažėjančią prievolės užtikrinimo vertę bei delsė veikti. Kadangi Bankas turėjo prisiimti abipusę riziką dėl derybų su potencialiais investuotojais rezultato, atsakovas atleistinas nuo atsakomybės visiškai ar iš dalies, arba tai laikytina pagrindu modifikuoti solidarią atsakomybę į subsidiarią. Atsakovas taip pat nurodo, kad yra tikimybė, jog Bankui bus tris kartus iš skirtingų skolininkų (atsakovo ir kitų laiduotojų) išieškotas to paties dydžio reikalavimas, o tai pažeis viešąjį interesą.
6. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas, būdamas įmonės dalyviu ir verslininku, žinojo pagrindinės skolininkės finansinę padėtį, veiklos perspektyvas, ir tikėjosi, kad įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį ir laisva savo valia sąmoningai sudarė laidavimo sutartį ir prisiėmė prievolę atsakyti pagal įmonės įsipareigojimus. Atsakovas, kaip laiduotojas, laidavimo sutartyse aiškiai atsisakė teisės reikalauti, kad Bankas pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą bei prisiėmė solidarią atsakomybę daliai sumos. Tai, jog viena iš laidavimo sutarčių šalių yra Bankas, nesudaro pagrindo kitai šaliai – laiduotojui – vengti savo prievolių vykdymo, motyvuojant specifine Banko padėtimi. Atsakovo reikalaujamas laidavimo sutarties pakeitimas, pagal kurį siekiama, jog atsakovo atsakomybė taptų subsidiari, o ne solidari, pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą ir Banko interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 289 620,02 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o priešieškinį atmetė.
8. Teismo vertinimu, Banko veiksmai, kuriais pratęstas kredito įmokų grąžinimo terminas, reiškė palankesnių ir lankstesnių sąlygų sudarymą skolininkui dėl kredito pagal sutartį grąžinimo, todėl vien šie Banko veiksmai nereiškia skolininkės prievolės grąžinti kreditą kartu su palūkanomis pasunkėjimo, dėl kurio skolininkės prievolė liko neįvykdyta.
9. Teismas pažymėjo, jog Bankas savo veiksmais nepadidino ir neprisiėmė prievolės pagal kreditavimo sutartį neįvykdymo rizikos, t. y. skolininkės (kredito gavėjos) negalėjimas grąžinti kredito bei laidavimo sutarties sudarymas nereiškia ieškovės (kreditorės) kaltės dėl kredito negrąžinimo. Teismas sprendė, jog laidavimo sutarties sudarymas, užtikrinant prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą, buvo nulemtas asmeninio atsakovo intereso pasirašyti laidavimo sutartį, siekiant įmonės veiklos tęstinumo ir kartu – savo paties turtinių interesų apsaugos, nes tik pratęsus kredito limito grąžinimo terminą galėjo būti užtikrinta įmonės veikla.
10. Teismas konstatavo, kad esant solidariajai skolininkų pareigai materialiosios teisės normos suteikia kreditorei teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.
11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas neįrodė, kad jis kreipėsi į ieškovę su prašymu pakeisti atitinkamas laidavimo sutarties sąlygas iki ieškinio pateikimo teismui, todėl toks atsakovo elgesys leidžia vertinti jo elgesį kaip nepakankamai rūpestingą bei konstatuoti, jog šiuo atveju atsakovas laidavimo sutartį sudarė ne esminės nelygybės sąlygomis, bet dėl to, kad pats nesiėmė priemonių ginti savo teises tuo atveju, jei atsakovas manė, kad jo teisės yra pažeidžiamos.
12. Teismo vertinimu, kreditorė turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti ir kuria pasinaudoti pirmiau, todėl nepasinaudojimas konkrečia priemone dėl įkeisto turto realizavimo savaime nesudaro pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo.
13. Spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo, teismas konstatavo, jog laiduotojo prievolės mastas nepasikeitė – A. G. laidavimo sutartimi įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą, atsakovo laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai nepakito, kadangi laidavimo sutartimi šalys susitarė dėl konkrečios sumos, kuria laiduotojas atsakys.
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog laidavimo sandorio sudarymas patvirtina tai, kad ir atsakovas tikėjo pagrindinio skolininko mokumu ir galimybe tęsti veiklą. Banko veiksmai sudarant laidavimo sutartį vertintini kaip atitinkantys įprastą verslo praktiką – papildomų užtikrinimo priemonių reikalavimas, siekiant mažinti finansų įstaigų verslo riziką.
15. Teismas vertino, kad trečiasis asmuo bankrutuojanti UAB „Agrovet“ Kreditavimo sutartimi prisiimtų pareigų grąžinti kreditą ir mokėti nustatyto dydžio palūkanas tinkamai nevykdė, todėl laikomas pažeidęs savo prievoles pagal Kreditavimo sutartį, esant solidariai skolininkės ir laiduotojo pareigai, ieškovė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį, todėl suėjus prievolės mokėjimo terminui ir negrąžinus skolos ieškovės ieškinys tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, išreikalauti iš ieškovės įrodymus: medžiagą apie derybų eigą, Banko vidines tvarkas, duomenis apie Banko pareigą užtikrinti, kad finansų įstaiga laiku pastebėtų sudaromų sandorių riziką, duomenis apie nuskaitytas pinigines lėšas iš skolininkės po Kreditavimo sutarties pasibaigimo. Apeliantas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Atsakovas laikėsi išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, t. y. kreipėsi į ieškovę dėl laidavimo sutarties pakeitimo, tačiau ieškovė atsisakė keisti sutartį.
16.2. Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-656-464/2017 neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi skiriasi ginčui reikšmingos įrodinėtinos aplinkybės, t. y. atsakovas priešieškiniu neįrodinėja aplinkybių, susijusių su laidavimo sutarties pasirašymu ir galiojimu, bet įrodinėja aplinkybes po kredito grąžinimo termino pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais.
16.3. Skundžiamame sprendime neatskleista bylos esmė, kadangi teismas neišnagrinėjo priešieškinyje nurodytų faktų, susijusių su ieškovės vilkinimu išieškojimo proceso, t. y. Bankas, turėdamas kelių rūšių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, nepradėjo išieškojimo iš kitų solidarių skolininkų – UAB „Kretingalės mėsa“ ir UAB „Pajūrio mėsinė“.
16.4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl motyvų, jog ieškovei buvo teikiama informacija apie UAB „Agrovet“, UAB „Kretingalės mėsa“ ir UAB „Pajūrio mėsinė“ finansinę būklę, tačiau ieškovė laiku ir efektyviai nereagavo į situaciją, veikė aplaidžiai.
16.5. Banko pozicija nepratęsti Kreditavimo sutarties ir nesiimti veiksmų skolai išieškoti nesuderinami su protingumo ir sąžiningumo standartu.
16.6. Bankas perkelia atsakomybę laiduotojui už derybų su investuotojais rezultatus, nors būtent ieškovės atstovai savarankiškai dalyvavo derybose. Ieškovė prisiėmė didesnę riziką, kadangi savo iniciatyva derėjosi su investuotojais, todėl skolininkei neturėtų teikti daugiau atsakomybės nei Bankui, kuris buvo suinteresuotas sandorio su investuotoju sudarymu.
16.7. Prievolės padidėjimas ketvirtadaliu laikytinas prievolės pasikeitimu, toks pasikeitimas nenaudingas laiduotojui, nes derybų tęsimas lėmė tai, jog skolininkės turtinė padėtis pablogėjo, Kreditavimo sutarties įvykdymas iš skolininkės turto tapo neįmanomas.
16.8. Ieškovė turėjo galimybę savo reikalavimą tenkinti nurašant lėšas nuo skolininkės sąskaitos, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo, todėl tai sudaro pagrindą laiduotoją atleisti nuo atsakomybės.
16.9. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kurios neatitinka pagrįsto dydžio.
17. Ieškovė AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, jog nėra pagrindo skirti žodinį posėdį, kadangi šalys pirmosios instancijos teisme buvo išklausytos, turėjo galimybę savo pozicijas išdėstyti procesiniuose dokumentuose. Teigia, jog prašymas išreikalauti naujus įrodymus yra nesavalaikis, apeliantas nenurodo priežasčių, kodėl šio prašymo negalėjo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ieškovė akcentuoja, kad skundžiamame sprendime pagrįstai vadovautasi prejudiciniais faktais, kadangi jie nustatyti nagrinėjant ginčą, susijusį su ta pačia laidavimo sutartimi, be to, teismas rėmėsi tik tais prejudiciniais faktais, kurie turi reikšmės vertinant atsakovo verslo patirtį, laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, apelianto sąsajas su skolininke. Pažymi, jog atsakovas laidavimo sutartyje aiškiai atsisakė teisės reikalauti, kad Bankas pirmiausiai išieškojimą nukreiptų į konkretų skolininkės turtą bei prisiėmė solidarią atsakomybę daliai skolos sumos. Ieškovė nurodo, kad siekė netrukdyti deryboms su investuotojais, sutiko nepradėti vykdymo veiksmų. Nurodo, jog ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija teisės aktuose numatytų rekomendacinių dydžių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
19. Atsakovas, be kita ko, prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, argumentuodamas tuo, kad žodinis bylos nagrinėjimas padėtų geriau atskleisti bei visapusiškai ištirti šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodo, jog tai sudarytų galimybę visapusiškai ištirti šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
21. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
22. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė 2019 m. rugpjūčio 20 d. Banko prašymo dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo bankrutuojančios UAB „Agrovet“ bankroto byloje kopiją.
23. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, pažymi, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliantas nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.
Dėl apeliaciniame skunde pareikšto prašymo išreikalauti įrodymus
25. Apeliantas A. G. apeliaciniame skunde pateikė prašymą išreikalauti iš ieškovės medžiagą apie derybų eigą, Banko vidines tvarkas, duomenis apie Banko pareigą užtikrinti, kad finansų įstaiga laiku pastebėtų sudaromų sandorių riziką, duomenis apie nuskaitytas pinigines lėšas iš skolininkės po Kreditavimo sutarties pasibaigimo.
26. Šio prašymo kontekste svarbu pažymėti, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis). CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi, šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Pažymėtina, kad teikdamas prašymą išreikalauti rašytinius įrodymus apeliantas turi pagrįsti aplinkybę, jog pats minėtų dokumentų gauti negali.
27. Kaip minėta, įrodymų rinkimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga, nustatė, kad atsakovas prašymo išreikalauti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė, nepateikė įrodymų, jog pats negalėjo gauti prašomų išreikalauti duomenų ar ieškovė būtų atsisakiusi juos teikti, be to, šis prašymas nėra savalaikis, jis galėjo būti teikiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apelianto prašymas dėl įrodymų išreikalavimo nebuvo teiktas pirmosios instancijos teisme, apeliantas apeliaciniame skunde prašymo išreikalauti rašytinius įrodymus nepagrindė argumentais, o byloje esančių įrodymų visuma pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, atsakovo prašymo išreikalauti iš ieškovės įrodymus netenkina.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
28. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė AB SEB bankas ir UAB „Agrovet“ 2001 m. rugsėjo 13 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 043010401386/02. Pagal Kreditavimo sutartį (su visais pakeitimais) Bankas įsipareigojo suteikti UAB „Agrovet“ kreditą, o UAB „Agrovet“ Kreditavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, grąžinti, sumokėti palūkanas ir tinkamai vykdyti kitas Kreditavimo sutartyje nustatytas prievoles. Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui 2012 m. liepos 20 d. atsakovas sudarė laidavimo sutartį Nr. 0041204014659-54 (toliau – Laidavimo sutartis), kurios 1 punktu įsipareigojo solidariai, bet ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui Kreditavimo sutarties galiojimo laikotarpiu už UAB „Agrovet“ įsipareigojimų Bankui tinkamą vykdymą, t. y. užtikrino tinkamą Kreditavimo sutarties vykdymą, kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma. UAB „Agrovet“ savo įsipareigojimų nevykdė, todėl Bankas, remdamasis Laidavimo sutartimi 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 01.10.01-6655 informavo atsakovą, kad UAB „Agrovet“ nevykdo savo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį ir paprašė padengti dalį susidariusio įsiskolinimo – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur).
29. Apeliantas teigia, jog jis laikėsi išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, t. y. kreipėsi į ieškovę dėl Laidavimo sutarties pakeitimo, tačiau ieškovė atsisakė keisti sutartį.
30. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Kadangi vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia intervenciją į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, kaip pirma minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2014).
31. Iš byloje esančio 2019 m. liepos 29 d. ieškovės AB SEB banko pranešimo matyti, jog atsakovas kreipėsi į Banką, prašydamas pakeisti AB SEB banko ir atsakovo A. G. 2012 m. liepos 20 d. sudarytą laidavimo sutartį, numatant, jog laiduotojo (atsakovo) atsakomybė už skolininkės įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį yra ne solidari, o subsidiari, tačiau Bankas nesutiko keisti sutarties sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog jis laikėsi CK 6.223 straipsnio 3 dalyje numatytos tvarkos ir reikalavimą pakeisti Laidavimo sutartį pareiškė po to, kai kita sutarties šalis atsisakė pakeisti sutartį. Kita vertus, ši aplinkybė nepaneigia skundžiamame sprendime padarytos išvados, jog Bankas iš esmės nepažeidė Laidavimo sutarties įgyvendindamas savo, kaip kreditoriaus, teisę reikalauti solidaraus skolininko (laiduotojo) įvykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį pagrindinei skolininkei tapus nemokiai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo keisti Laidavimo sutarties sąlygas.
32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-656-464/2017 neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi skiriasi ginčui reikšmingos įrodinėtinos aplinkybės, t. y. atsakovas priešieškiniu neįrodinėja aplinkybių, susijusių su Laidavimo sutarties pasirašymu ir galiojimu, bet įrodinėja aplinkybes po kredito grąžinimo termino pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudiciniais faktais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
33. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais kitoje byloje nustatytus faktus galima laikyti tik tuomet, kai pirmesnėje byloje dalyvavo tie patys asmenys, taip pat kai tie patys faktai yra įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17 ir 18 punktus; kt.).
34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-656-464/2017 nagrinėjamai bylai turi prejudicinę galią sprendžiant dėl aplinkybių, susijusių su ginčo Laidavimo sutarties sudarymu, t. y. atsakovo verslo patirties, sąsajos su skolininke.
35. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-656-464/2017, kurioje buvo nagrinėjamas A. G. reikalavimas pripažinti negaliojančia 2012 m. liepos 20 d. jo su AB SEB banku sudarytą laidavimo sutartį, kuria užtikrintas UAB ,,Agrovet“ prievolių, kylančių iš 2001 m. rugsėjo 13 d. kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas, konstatavo, jog laidavimas šalims buvo naudingas, o interpretuoti Banko bendradarbiavimą su skolininke ir laiduotoju kaip pasinaudojimą susiklosčiusia skolininkės finansine situacija nėra nei sąžininga, nei protinga (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš minėtos nutarties motyvų matyti, jog apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinėje byloje Nr. e2A-656-464/2017 pateiktus įrodymus, sprendė jog atsakovui A. G., kaip bendrovės (skolininkės) vadovui, turint galimybę įvertinti realias įmonės veiklos perspektyvas bei savo paties galimybes vykdyti papildomai prisiimamus finansinius įsipareigojimus, turėjo ir galėjo būti įvertintas sudaromo laidavimo sandorio tikslingumas bei galimi prievolių neįvykdymo padariniai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi civilinėje byloje Nr. e2A-656-464/2017 pateiktais išaiškinimais, kaip prejudiciniais faktais, tik tiek, kiek jie svarbūs vertinant atsakovo Laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes bei prisiimtų įsipareigojimų pagal sutartį tikslą siekiant skolininkės (bendrovės) veiklos tęstinumo.
36. Kvestionuodamas Banko veiksmų teisėtumą apeliantas nurodo, jog ieškovė prisiėmė didesnę riziką, kadangi savo iniciatyva derėjosi su investuotojais, todėl skolininkei neturėtų tekti daugiau atsakomybės nei Bankui, kuris buvo suinteresuotas sandorio su investuotoju sudarymu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.
37. Iš byloje esančio 2016 m. gegužės 2 d. rašto matyti, kad Bankas, atsižvelgdamas į nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio vykstančias kliento (skolininkės), Banko ir UAB „Imlitex“ (investuotojo) tarpusavio derybas dėl 88,49 procentų kliento akcijų perleidimo ir Banko reikalavimo kliento atžvilgiu teisių perleidimo investuotojui, Bankas nesiėmė skolos išieškojimo veiksmų. 2016 m. kovo 22 d. susitikimo su kliento (skolininkės) atstovais ir jo pagrindiniu akcininku bei investuotojo atstovais metu buvo suderinta Banko reikalavimo perleidimo sandorio struktūra bei nustatyti dokumentai, kuriais šalys turi apsikeisti. Bankas šalims pateikė ir suderino reikalingos dokumentacijos projektus bei išdavė 2016 m. balandžio 8 d. sutikimą sandoriui su sąlyga, kad iki 2016 m. balandžio 22 d. Bankui bus pateikta pasirašyta 88,49 procentų kliento (skolininkės) akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. Šalys neginčija, kad sutartis iki nurodyto termino Bankui nebuvo pateikta. Sutartis nebuvo pateikta ir po termino pratęsimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šios aplinkybės patvirtina, kad derybų metu nebuvo pasiektas norimas rezultatas ne dėl ieškovės veiksmų ar neveikimo, todėl nėra pagrindo spręsti, jog Bankas atsakingas už skolininkės įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, skaičiuojant palūkanas, padidėjimą.
38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstu apelianto argumentą, kad prievolės padidėjimas ketvirtadaliu laikytinas prievolės pasikeitimu, toks pasikeitimas nenaudingas laiduotojui. Kaip matyti iš Laidavimo sutarties 1 ir 1.1 punktų, laiduotojas (atsakovas) įsipareigojo solidariai ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma atsakyti Bankui už UAB „Agrovet“ įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį tinkamą vykdymą. Taigi, šalys Laidavimo sutartimi susitarė dėl konkrečios apibrėžtos maksimalios sumos, kuria laiduotojas atsakys, jei pagrindinė skolininkė tinkamai nevykdys Kreditavimo sutarties, atsakovo, kaip laiduotojo, prievolė Bankui nėra pasikeitusi, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.87 straipsnio 4 dalies nuostatų, jog laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė.
39. Apeliantas nurodo, kad ieškovė turėjo galimybę savo reikalavimą tenkinti nurašant lėšas nuo skolininkės sąskaitos, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo, todėl tai sudaro pagrindą laiduotoją atleisti nuo atsakomybės. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.
40. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
41. Kai prievolė yra solidarioji, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). CK 6.14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas užtikrino UAB „Agrovet“ įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymą ir įsipareigojo atsakyti Bankui ne didesne kaip 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) suma solidariai. Įvertinusi šias šalių sudarytos Laidavimo sutarties nuostatas bei minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė turi teisę pasirinkti, kuria užtikrinimo priemone pasinaudoti ir kuria pasinaudoti pirmiau, todėl nepasinaudojimas konkrečia priemone savaime nesudaro pagrindo atleisti laiduotoją nuo prievolės vykdymo.
43. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
44. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
45. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo priešieškinyje nurodytų faktų, nepasisakė dėl ieškovei teiktos informacijos apie skolininkės finansinę padėtį, netinkamai vertino įrodymus dėl Banko veiksmų neatlikimo skolos išieškojimo kontekste.
46. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinį ir atsižvelgdama į priešieškinyje nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei argumentuotai pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, skundžiamame teismo sprendime yra argumentuotai pateiktos pagrindinės išvados dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų yra atskleista. Pirmosios instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovas apeliaciniame skunde tiesiog nurodo kitokį įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimą, tačiau nepateikia įrodymų dėl prievolės pagal Laidavimo sutartį pasibaigimo, pagrindo keisti Laidavimo sutarties sąlygas ar atleidimo nuo jos vykdymo. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino visus priešieškinio reikalavimus, taip pat tyrė ir vertino įrodymus, susijusius su Laidavimo sutarties nuostatų aiškinimu.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad teismas, remdamasis byloje esančiais ištirtais ir įvertintais įrodymais, nustatė faktines bylos aplinkybes, argumentavo savo išvadas, todėl atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydžio
48. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymu. Apeliantas nurodo, kad teismas priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas, kurios neatitinka pagrįsto dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė teisingai.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktuose prašymuose priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šias išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose detalizavo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė priteisti 8 356,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 3 041 Eur žyminis mokestis, 5 315 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu (1 800 Eur už ieškinio parengimą, 300 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, 1 200 Eur už dubliko parengimą, 200 Eur už atsiliepimo į prašymą dėl įrodymų išreikalavimo parengimą, 1 573 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą, 242 Eur išlaidos, susijusios su atstovavimu teismo posėdžiuose).
51. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su ieškinio, atsiliepimo į atskirąjį skundą, dubliko, atsiliepimo į prašymą rengimu buvo patirtos 2019 m. vasario 20 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2018 m. III ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 935,70 Eur. Už ieškinį Rekomendacijų 8.2 punkte numatytas koeficientas yra 2,5, už atsiliepimą į atskirąjį skundą Rekomendacijų 8.2 punkte numatytas koeficientas yra 0,4, už dubliką Rekomendacijų 8.3 punkte numatytas koeficientas yra 1,5, už atsiliepimą į prašymą Rekomendacijų 8.16 punkte numatytas koeficientas yra 0,4. Taigi, matyti, jog už ieškinio parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 2 339,25 Eur, už atsiliepimo į atskirąjį skundą bei atsiliepimo į prašymą parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 936,10 Eur, už dubliko parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 1 403,55 Eur. Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su atsiliepimo į priešieškinį rengimu buvo patirtos 2019 m. spalio 24 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2019 m. II ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 289 Eur. Už atsiliepimą į priešieškinį Rekomendacijų 8.2 punkte numatytas koeficientas yra 2,5. Taigi, matyti, jog už atsiliepimo į priešieškinį parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 3 222,5 Eur. Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su atstovavimu teismo posėdžiuose, buvo patirtos 2020 m. sausio 22 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2019 m. III ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 317,60 Eur. Už vieną atstovavimo teisme valandą Rekomendacijų 8.19 punkte numatytas koeficientas yra 0,1. Taigi, matyti, jog už dvi atstovavimo teisme valandas pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 263,52 Eur.
52. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovės patirtos 5 315 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu, neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl pagrįstai priteistos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog ieškovė taip pat sumokėjo 3 041 Eur žyminį mokestį už ieškinį, kuris laikytinas bylinėjimosi išlaidomis ir pagrįstai priteistas iš atsakovo (CPK 79, 93 straipsniai). Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
53. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Dėl procesinės bylos baigties
54. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo (apelianto) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).
56. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
57. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą).
58. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2020 m. balandžio 27 d., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2019 m. IV ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 358,60 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.11 punkte numatytas koeficientas yra 1,3. Taigi, matyti, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 1 766,18 Eur, nagrinėjamu atveju ieškovės patirtos 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš atsakovo A. G. ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei SEB bankui, juridinio asmens kodas 112021238, iš atsakovo A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Artūras Driukas
Aldona Tilindienė
Jūratė Varanauskaitė