Administracinė byla Nr. eA-3865-556/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04192-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. I. (I. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. I. (I. I.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-1196 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. I.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą; įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikė visus dokumentus, patvirtinančius jo buvimo laikotarpį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva), teisėtų lėšų gavimą, tikslą (darbas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) ,,Hegelmann Transporte“ (toliau – ir Bendrovė), kitas sąlygas, todėl atmesti jo prašymo išduoti nacionalinę vizą nebuvo pagrindo. Bendrovės 2019 m. spalio 18 d. tarpininkavimo raštas dėl nacionalinės vizos patvirtina, jog Bendrovė prašė išduoti nacionalinę (daugkartinę) D vizą nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d., įsipareigojant įdarbinti užsienietį (pareiškėją) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, mokėti darbo užmokestį, tinkamai apgyvendinti ir kt., pasirašyta neterminuota darbo sutartis, minėta Bendrovė turi savo ilgalaikį turtą, yra patikima, turi ilgametę patirtį, įsiskolinimų neturi, tai patvirtina Juridinių asmenų registro registravimo pažymėjimas, išduotas dar 2004 m. liepos 23 d. Bendrovėje dirba 1 209 vairuotojai, didėjant įmonės apyvartai bei transporto priemonių parkui, reikalingi nauji darbuotojai, ypač krovininių vilkikų vairuotojai, todėl Bendrovė yra suinteresuota pareiškėjo galimybe darbuotis, pareiškėjas turi reikiamas vairuotojo teises (pažymėjimą). Pareiškėjas teigė, kad Ambasados priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, argumentai paremti prielaidomis, vertinti formaliai.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių. 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas, įrodyti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Vizų kodeksas) viena svarbiausių vizų politikos sričių – neteisėtos imigracijos sustabdymas. Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę, vertindamos imigracijos pavojų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, buvimo sąlygų, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, buvo rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.
5. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su atsakovo atsiliepimu, papildomai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo I. I. (I. I.) skundą atmetė.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 5 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti nacionalinę vizą vykti į Lietuvą, kuriame nurodė, kad yra bedarbis (19 p.), pagrindinis kelionės tikslas – darbas (21 p.), numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. gruodžio 5 d. (29 p.), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. gruodžio 4 d. (30 p.), kviečiantis asmuo – bendrovė ,,Hegelmann Transporte“ (31 p.) (b. l. 32–34). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė Bedrovės tarpininkavimo prašymą išduoti vizą, banko sąskaitos išrašus, vairuotojo pažymėjimą, darbo sutartį, lėktuvo bilieto rezervaciją, kelionės draudimą.
9. Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. kviečiamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kurio darbas susijęs su nuolatiniais važinėjimais tarptautiniais maršrutais, pagal pateiktą vairuotojo pažymėjimą matyti, kad Bendrovės reikalaujama CE kategorija įgyta 2019 m. liepos 30 d., todėl konsului kilo pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos, reikalingos darbui minėtoje Bendrovėje pagal darbo sutartį (neturi reikiamos profesijos (CE vairuotojo) įgūdžių). Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir papildomai gautą informaciją, 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (58.4.3.2)NV58-l196 atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 10 punktų pagrindu.
10. Teismas vadovavosi Vizų kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10 punktais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų tiekėjų pasirinkimo tvarkos aprašo 4 punktu, Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsniu (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) ir pažymėjo, kad aptartas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis įsitikintų užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
11. Todėl teismas vertino Ambasados priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaudamasis pareiškėjo Ambasadai pateiktais dokumentais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo šioje byloje papildomai pateikti dokumentai nedaro įtakos sprendimo priėmimui, nes nebuvo pateikti Ambasadai, pareiškėjas turi atlikti naują procedūrą – pateikti naują prašymą išduoti nacionalinę vizą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.
12. Teismas akcentavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytus duomenis, Ambasadai pateiktus dokumentus. Siekdamas pagrįsti vykimo tikslą, pareiškėjas konsului pateikė 2019 m. spalio 8 d. darbo sutartį Nr. 0449V, 2018 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolių) ataskaitą bei 2019 m. lapkričio 28 d. suvestinę apie įsipareigojimų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įvykdymą, taip pat 2019 m. spalio 18 d. Bendrovės tarpininkavimo raštą, 2019 m. spalio 8 d. Bendrovės sutikimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo pastate / name adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir kitus. Teismas neabejojo pareiškėjo pateiktais dokumentais, įdarbinančios įmonės patikimumu, tačiau pažymėjo, kad konsuliniam pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, dėl buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, ir kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
13. Konsulinis pareigūnas įvertino tai, kad pareiškėjas – bedarbis, kviečiamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pagal pateiktus dokumentus matyti, kad pareiškėjas turi vairuotojo pažymėjimą, nuo 2002 m. liepos 6 d. yra įgijęs B, C kategoriją, o nuo 2019 m. liepos 30 d. – BE, CE kategoriją. Taip pat įvertinta tai, kad reikalaujama CE kategorija, leidžianti vairuoti sunkiasvorius automobilius su priekaba, įgyta tik 2019 m. liepos 30 d., todėl konsului kilo pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos, reikalingos darbui Bendrovėje pagal darbo sutartį. Dėl turimos darbo patirties pareiškėjas konsului pateikė 2019 m. gruodžio 6 d. įmonės „Qaliya Ishonch Trans“ pažymą apie tai, kad pareiškėjas dirbo įmonėje nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. vairuotoju; pareiškėjo dokumentai buvo nepatvirtinti privaloma žyma Apostille. Konsului kilus įtarimų dėl pareiškėjo pateiktos buvusios darbovietės pažymos tikrumo, buvo patikrinti šios įmonės rekvizitai (duomenys neskelbtini) internetiniuose puslapiuose (duomenys neskelbtini) ir nustatyta, kad šios įmonės registruota veikla – taksi paslaugos, jokių kitų dokumentų dėl darbo patirties CE vairuotoju pareiškėjas konsului nepateikė. Teismo vertinimu, minėtas darbas neabejotinai reikalauja patirties ir kiekvienas darbdavys pagrįstai tikisi, kad darbuotojas bus atsakingas ir turintis reikiamus įgūdžius. Vadovaudamasi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalimi, jei siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Teismo vertinimu, konsului pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo turimos kvalifikacijos, darbo įgūdžių, tuo pačiu ir buvimo tikslo.
14. Bendrovės 2019 m. spalio 7 d. tarpininkavimo rašte nurodyta, kad Bendrovė įsipareigoja nutraukus darbo sutartį per 7 dienas informuoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas); tokiu būdu užsienietis po darbo sutarties nutraukimo, t. y. išnykus teisėto buvimo pagrindui Lietuvoje (jei viza būtų išduota), dar 7 dienas neišvyktų iš Šengeno erdvės. Todėl konsului kilo pagrįstų abejonių, kad pareiškėjas gali likti Lietuvoje ilgesnį nei planuojama laiko tarpą.
15. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas nėra pagrįstas, nes Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 p.). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra 10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi, pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 p.), taigi skundžiamo Sprendimo motyvai yra išdėstyti sprendimo motyvuojamoje dalyje.
16. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo, dėl buvimo sąlygų, dėl to, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Konsului priimant sprendimą, egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė dėl pareiškėjo pateiktos informacijos.
17. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
18. Teismui atmetus pareiškėjo skundą, jis netenkinti ir prašymai įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą ir priteisti teismo išlaidas.
III.
19. Pareiškėjas I. I. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Teismas, priimdamas sprendimą neįvertino, jog pareiškėjas turi jam išduotą vairuotojo pažymėjimą (C ir CE kategorija). Pareiškėjas ankstesnėje įmonėje dirbo vairuotoju, pagrindinė įmonės veikla susijusi su taksi paslaugomis, todėl apelianto pridedama 2015 m. sausio 8 d. darbo sutartis įmonėje ,,Qaliya Ishonch Trans“ patvirtina jo turimą darbo patirtį dirbant vairuotoju. Abejonės dėl vairuotojo pažymėjimo ir atitinkamos kompetencijos yra paneigtos pateiktu vairuotojo pažymėjimu, kuris patvirtina pareiškėjo teisę vairuoti C (nuo 2002 m. liepos 6 d.) ir CE (nuo 2019 m. liepos 30 d.) kategorijos transporto priemones. Nurodymas, jog pareiškėjas neturi pakankamai kvalifikacijos dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, atmestinas, nes ilgametę patirtį turtinti pervežimų ir logistikos sektoriuje Bendrovė įsipareigojo už užsienietį, įvertinusi jo kvalifikaciją kaip tinkamą, taip pat sudarė su juo darbo sutartį, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas iki prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos buvo įgijęs reikiamos patirties (nors jos ir neprivalėjo turėti).
19.2. Teismo sprendime yra pateikiamas žymiai platesnis teisinis reguliavimas nei Sprendime, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui vizą (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.), skundžiamame Sprendime nebuvo konstatuota kitų atsisakymo išduoti vizą pagrindų. Situacija nebuvo vertinta iš esmės, analizuojant visus dokumentus, kurių pareiškėjas pateikė pakankamai ir užtektinai. Teismas tinkamai neįvertino pateikto Bendrovės tarpininkavimo rašto, fakto, kad minimas tarpininkavimo raštas yra su įsipareigojimais dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie nurodytos Bendrovės nepatikimumą ar jos išduotų tarpininkavimo raštuose prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymą.
19.3. Buvo kreiptasi į Migracijos departamentą su paklausimu, ar būtinas darbo stažas, norint gauti nacionalinę D vizą. Migracijos departamentas informavo, kad norint gauti nacionalinę D vizą pateikti dokumentų dėl turimo stažo nereikia. Teismas nevertino pareiškėjo pateikto UAB ,,Hegelmann Transporte“ rašto dėl vairuotojų atrankos, kuris patvirtina vairuotojų įgūdžių tikrinimą ir testavimą, jų sugebėjimus. Apeliantas pažymi, kad esant priimančios į darbą Bendrovės tarpininkavimo raštui, pasirašytai darbo sutarčiai, išduotam atitinkamos kategorijos vairavimo teisę suteikiančiam vairuotojo pažymėjimui, visuma pateiktų dokumentų sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo turima kvalifikacija yra pakankama. Pareiškėjas įrodė priežastis, kodėl prašo išduoti nacionalinę vizą, nurodė buvimo tikslą ir sąlygas, pagrindė finansinę padėtį, t. y. jog dirbs patikimoje Bendrovėje, jam bus mokamas sutartas darbo užmokestis, pareiškėjui bus suteikiama gyvenamoji vieta, dienpinigiai ir pan. Prašymas pagrįstas konkrečiais dokumentais.
20. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad Bendrovė naujai atvykusiems darbuotojams rengia papildomus mokymus, tik po šių mokymų kreipiamasi į Lietuvos transporto saugos administraciją dėl vairuotojų liudijimų gavimo. Tik atvykęs į Lietuvos Respubliką, apeliantas gali gauti vairuotojo liudijimą, nes ne ES valstybėse jo gauti negalima.
21. Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog jo turima vairuotojo kvalifikacija atitinka jo darbo sutartyje su UAB ,,Hegelmann Transporte“ sulygtą darbo funkciją ir todėl jis gali dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, nepaiso Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių šiuos santykius. Atsakovas prašo nepridėti prie bylos ir netirti pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, nes jie nebuvo pateikti nei konsului, nei pirmosios instancijos teismui. Be to, atsakovas pažymi, kad pateikti įrodymai tik pagrindžia poziciją, jog konsulas pagrįstai reikalavo pateiktų dokumentus, pagrindžiančius pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslą ir patvirtinančius Europos Sąjungos kodo „95“ turėjimą. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl vizos išdavimo, niekaip nenurodė ir nepaaiškino, jog jis vyksta į Lietuvą ir mokytis, kad įgytų atitinkamą kvalifikaciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. (58.4.3.2)NV58-1196, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
24. Byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais, kuriuose numatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 p.); kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo <...> (3 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 p.).
25. Ginčijamame Sprendime jo priėmimo faktinis pagrindas nenurodytas, tačiau Užsieniečių registro vizų modulyje (b. l. 15–16) pažymėta, jog (duomenys neskelbtini) internetiniuose puslapiuose buvo patikrinta įmonė „Qaliya Ishonch Trans“, išdavusi pažymą apie pareiškėjo darbą. Įmonės veikla – taksi paslaugos. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas dirbo įmonėje nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. vairuotoju. Kategoriją CE, leidžiančią vairuoti sunkiasvorius automobilius su priekaba, pareiškėjas turi nuo 2019 m. liepos 30 d. Kitų dokumentų dėl darbo patirties pareiškėjas nepateikė. Padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pagrindiniu atmetimo pagrindu nurodęs tai, jog pritaria Ambasados pozicijai, kad pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių. Teismas taip pat nurodė, jog konsului kilo pagrįstų abejonių, kad pareiškėjas gali likti Lietuvoje ilgesnį nei planuojama laiko tarpą.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo profesinę kvalifikaciją patvirtina vairuotojo pažymėjimas (pareiškėjas turi teisę vairuoti C (nuo 2002 m. liepos 6 d.) ir CE (nuo 2019 m. liepos 30 d.) kategorijos transporto priemones), vairuotojo įgūdžius – įmonės „Qaliya Ishonch Trans“ pažyma, be to, norint gauti nacionalinę vizą nereikia turėti 1 metų atitinkamos kategorijos vairavimo stažo; UAB „Hegelmann Transporte“ įvertino kvalifikaciją ir sugebėjimus ir padarė išvadą, jog pareiškėjo turima kvalifikacija yra pakankama.
28. Tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje apibrėžta, kad viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką; šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje; o 7 dalyje – jog nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, turinčiam sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą <...>.
30. Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
31. Į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-322 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui yra įtraukta tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesija, kuriai keliamas reikalavimas turėti C, CE kategorijas. Ši profesija yra įtraukta ir į Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui.
32. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. lapkričio 15 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70.13 punkte nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
33. Nagrinėjamoje byloje surinkta medžiaga patvirtina ir dėl to ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (nagrinėjamu atveju atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl minėtos įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos) bei reikiamus dokumentus, be kita ko, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi teisę vairuoti C (nuo 2002 m. liepos 6 d.) ir CE (nuo 2019 m. liepos 30 d.) kategorijos transporto priemones.
34. Tačiau, kaip minėta, atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl to, kad pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių. Tokią išvadą atsakovas padarė įvertinęs pareiškėjo buvusios darbovietės – įmonės „Qaliya Ishonch Trans“ pažymą apie pareiškėjo darbą bei nustatęs, jog šios įmonės veikla yra taksi paslaugos. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą papildomai nurodė, kad šios pažymos tikrumas nepatvirtintas žyma Apostille.
35. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus atsakovo argumentus, kuriais remiantis buvo priimtas Sprendimas ir kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, iš minėtos pažymos turinio nustatė, jog pareiškėjas buvo priimtas dirbti įmonėje „Qaliya Ishonch Trans“ (teikiančioje taksi paslaugas) 2015 m. sausio 8 d., 2019 m. rugpjūčio 12 d. atleistas. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones nuo 2002 m. liepos 6 d., o CE kategorijos – nuo 2019 m. liepos 30 d., t. y. ir darbo minėtoje įmonėje metu. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo realiai atlikti pažymoje nurodytas vairuotojo darbo funkcijas ir, atitinkamai, įgyti reikalingų profesinių įgūdžių. Duomenų, paneigiančių šias išvadas, byloje nėra, priešingai, kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo profesiniai įgūdžiai buvo testuojami prieš pasiūlant jam darbą, be to, prieš gaudamas vairuotojo liudijimą, leidžiantį dirbti ES šalyse, jis bus dar papildomai apmokomas.
36. Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.14 punktą vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šią pažymą Ambasadai pateikė savanoriškai, siekdamas pagrįsti įgytą darbo patirtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti.
37. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktą vizų tarnybos valstybės tarnautojas, pagrįstais atvejais (pavyzdžiui, siekdamas įsitikinti įmonės, kurios vadovu ar dalyviu užsienietis yra, įsteigimo ir (arba) įsigijimo aplinkybėmis; siekdamas išsiaiškinti užsieniečio atvykimo į Šengeno erdvę aplinkybes; kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo; siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje) gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio ir (arba) paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis. Taigi, remiantis prieš tai nurodytu teisiniu reglamentavimu, Ambasadai iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir / ar jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti ir priimti pagrįstą galutinį individualų administracinį aktą. To nagrinėjamu atveju atsakovas nepadarė ir ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
38. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neturi reikalingų profesinių įgūdžių ir dėl to Ambasados priimtas Sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos yra teisėtas bei pagrįstas. Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas. Šiame sąraše jokie kiti reikalavimai (stažo, vairuotojo liudijimo turėjimo ar pan.) nenustatyti. Pareiškėjo profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius patvirtina jam išduotas vairuotojo pažymėjimas bei buvusio darbdavio išduota pažyma. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Ambasados abejonės dėl pareiškėjo profesinių įgūdžių stokos yra teisiškai nepagrįstos.
39. Pažymėtina ir tai, kad Ambasada neteisingai aiškina bei taiko 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/59/EB ir 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/645, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos kėlimo ir Direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojų pažymėjimų, nuostatas bei jas Lietuvos nacionalinėje teisėje įgyvendinantį Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 3-79 patvirtintą C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašą. Šiuose teisės aktuose nėra reikalavimo visiems vairuotojams būti įgijus teisę vežti krovinius CE kategorijos transporto priemonėmis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. Ši data nurodyta tik kaip atskaitos taškas, nuo kurio vairuotojas, norintis vežti krovinius ir keleivius ES teritorijoje, privalėjo turėti kvalifikacijos pažymėjimą (vairuotojo liudijimą) ir nuo šios datos skaičiuojami periodinio profesinio mokymo terminai. Vėliau įgiję teisę valdyti C ar CE kategorijos transporto priemones asmenys, prieš gaudami vairuotojo liudijimą, privalo išklausyti tam tikrus mokymus, tačiau šis reikalavimas nėra susijęs su konkrečia teisės valdyti tam tikros kategorijos transporto priemones įgijimo data.
40. Be to, kaip minėta, Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Tai reiškia, kad pareiškėjui nėra taikomi Įstatyme įtvirtinti reikalavimai, keliami užsieniečiui, kuris turi pareigą įsigyti leidimą dirbti, be kita ko, ir turėti atitinkamo laikotarpio darbo patirtį (Įstatymo 57 str. 3 d. 3 p.).
41. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat pažymėjo, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus ir tai, jog Bendrovė 2019 m. spalio 18 d. tarpininkavimo rašte nurodė, jog įsipareigoja nutraukus darbo sutartį per 7 dienas apie tai informuoti Migracijos departamentą, tai, anot atsakovo, reiškia, kad užsienietis po darbo sutarties nutraukimo, t. y. išnykus teisėtam buvimo Lietuvoje pagrindui (jei viza būtų išduota), dar 7 dienas neišvyktų iš Šengeno erdvės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog prieš tai paminėtas Bendrovės įsipareigojimas informuoti Migracijos departamentą apie nutrauktą darbo sutartį per 7 dienas visiškai atitinka Įstatymo 211 straipsnio 1 punkte nustatytą reikalavimą, todėl negali lemti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą.
42. Konstatavus, jog Sprendimas negalėjo būti grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, pripažintinas ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo nepagrįstumas, nes atsakovas užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę tiesiogiai siejo su prieš tai aptartų dokumentų nepatikimumu.
43. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020 (joje užsienietis, įsidarbinęs UAB „ Hegelmann Transporte“, taip pat ginčijo Ambasados sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą) buvo konstatuota, kad Ambasados sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimamą skirtingą sprendimą nulėmė ne skirtingas proceso ar materialiosios teisės normų aiškinimas ar taikymas, o bylose pateiktų įrodymų visumos, kuri nėra visiškai tapati, vertinimas. Tokios išvados buvo padarytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-3733-624/2020, Nr. eA-3997-552/2020, kurių faktinės aplinkybės ir jose surinkti įrodymai buvo itin panašūs kaip šioje byloje.
44. Atsakovo atsiliepimo į skundą teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimas „iš naujo išnagrinėti prašymą“ nėra įvykdomas dėl to, kad į bylą nėra įtraukta Ambasada, kad Sprendimą priėmė ne Ambasada, o konsulinis pareigūnas ir pan., nėra pagrįsti, nes diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę (Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 12 str. 2 d.). Pareiškėjas prašymą teikė Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje, ši institucija priėmė ir ginčijamą Sprendimą, atsakovas neteigia ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas byloje nėra tinkamas ir / ar kad ginčijamą Sprendimą priėmė neįgaliotas asmuo. Pažymėtina, kad tai nėra pirmasis teismo sprendimas, kuriuo diplomatinė atstovybė, kuri paprastai ir nėra įtraukiama į bylą šalimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1/2014), įpareigojama iš naujo išnagrinėti prašymą dėl vizos išdavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3654-520/2018), duomenų, kad tokie sprendimai negalėjo ar negali būti įvykdyti, nėra.
45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, panaikinant ginčijamą Sprendimą ir įpareigojant Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
46. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.
47. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
48. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 273 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 23 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur už teisines paslaugas rengiant skundą teismui. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nurodo patyręs 273 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 23 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur už teisines paslaugas rengiant teismui apeliacinį skundą.
49. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašomos priteisti sumos – 250 Eur už skundo teismui parengimą ir 250 Eur už apeliacinio skundo parengimą – neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.2 punkte ir 8.10 punkte numatytų maksimalių priteistinų sumų už skundą ir apeliacinį skundą (nesiekia net jų vidurkių), todėl, įvertinus Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.
50. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 35 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir teikdamas apeliacinį skundą elektroninių ryšių priemonėmis, turėjo sumokėti 11,25 Eur žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo 23 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 34,25 Eur žyminio mokesčio suma (23 + 11,25), o 11,75 Eur permokėtą žyminį mokestį turėtų grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo I. I. (I. I.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo I. I. (I. I.) skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-1196 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. I.“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
Priteisti pareiškėjui I. I. (I. I.) iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 534,25 Eur (penkis šimtus trisdešimt keturis eurus 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti pareiškėjui I. I. (I. I.) 11,75 Eur (vienuolika eurų 75 euro centus) sumokėto žyminio mokesčio permoką.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius