Civilinė byla Nr. 3K-3-346-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01770-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. Račicko įmonės ,,Vikunija“ kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. Račicko įmonei „Vikunija“ dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 13 076,45 Lt išmokėtos draudimo išmokos dalį, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas su atsakovu buvo sudarę 2010 m. liepos 9 d. draudimo sutartį, pagal kurią apdrausta transporto priemonė „Volvo FH12“ bus naudojama tik Lietuvoje, atsakovas sumokėjo 422 Lt draudimo įmoką. Draudimo sutartis galiojo nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2011 m. liepos 26 d. Vokietijoje 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. sausio 29 d. atsitiko eismo įvykiai dėl atsakovo vairuotojo, vairavusio automobilį „Volvo FH12“, kaltės. Ieškovas išmokėjo nukentėjusiesiems iš viso 26 152,89 Lt žalos atlyginimo. Kadangi atsakovas nepranešė ieškovui apie padidėjusią draudimo riziką, transporto priemonės naudojimą užsienyje, tai atsakovas privalo atlyginti 50 proc. sumokėtos draudimo išmokos ieškovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš atsakovo L. Račicko įmonės „Vikunija“ ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 13 076,45 Lt išmokėtos draudimo išmokos dalį, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugpjūčio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas pažymėjo tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).
Pastarojoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, be kita ko, nurodyta tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės draudimo sutarties sąlygos) 26 punkte nurodyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Šiame punkte taip pat nustatyta, kad draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (draudimo išmokos mokėjimo pažymos ir tarptautiniai lėšų pervedimo nurodymai) patvirtina aplinkybę, kad ieškovas įmonei „InterEurope Germany“ už 2011 m. sausio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. eismo įvykių metu padarytą žalą bei žalos administravimą išmokėjo iš viso 7574,40 Eur (26 152,89 Lt).
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis nurodo, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nurodytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Draudėjas nesilaikė pareigos pranešti apie riziką, padidėjusią dėl automobilio naudojimo užsienyje, nors ši pareiga nustatyta draudimo sutarties 1.6 punkte. Taisyklių 62 punkte nurodyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos; iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.
Atsakovas draudimo sutarties pareigos nevykdė ir neinformavo ieškovo apie tai, kad transporto priemonė „Volvo FH12“ bus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų. Tai, kad ieškovas, vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmokos dydį, galėjo atsižvelgti į nurodytą aplinkybę dėl transporto priemonės naudojimo Lietuvoje ar už jos ribų ir ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikos įvertinimui ir draudimo įmokos dydžio nustatymui, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-162/2013. Sutarties individualizuojančios sąlygos dėl transporto priemonės naudojimo tik Lietuvoje neprieštarauja imperatyviosioms TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, Nr. 3K-3-162/2013).
Teismas įvertino, kad jeigu atsakovas būtų nurodęs, jog draudžiama transporto priemonė bus naudojama ir už Lietuvos Respublikos ribų, draudimo įmoka būtų buvusi gerokai didesnė, taip pat tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, jiems turi būti žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, dėl to sprendė, kad šiuo atveju draudimo sutarties pažeidimas, t. y. transporto priemonės naudojimas ne tik Lietuvoje bei nepranešimas apie tai draudimo kompanijai, suteikia teisę ieškovui regreso tvarka reikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos 50 proc. dalį išmokėtų draudimo išmokų. Taikant CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 2 dalį skolininkas (atsakovas) privalo mokėti 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkinus atsakovo L. Račicko įmonės „Vikunija“ apeliacinio skundo, paliktas nepakeistas Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimas.
Teismo nutartyje pažymėta tai, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.280 straipsnis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Atsakovo sudarytoje su ieškovu 2010 m. liepos 9 d. draudimo sutartyje nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant į draudimo sutarties 1.6 punkte nurodytas aplinkybes, jog apie padidėjusią draudimo riziką draudėjas turi pranešti draudimo bendrovei. Draudimo sutarties 1.6 punktu šalys susitarė, kad ,,transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje“. Ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikai įvertinti ir draudimo įmokai nustatyti. Todėl atsakovas privalėjo informuoti, tačiau neinformavo ieškovo apie apdrausto automobilio vykimą į kitas valstybes. Savo ruožtu ieškovas, būdamas informuotas, galėtų reikalauti perskaičiuoti draudimo įmoką. Atsakovo atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis, kaip draudėjas, nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų – naudoti transporto priemonę tik Lietuvoje, ir apie padidėjusią riziką, susijusią su transporto priemonių naudojimu užsienyje, iš anksto informuoti draudiką. Netenkindamas apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas L. Račicko įmonė „Vikunija“ prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:
Teismai pripažino ieškovo regresinį reikalavimą, grindžiamą draudimo sutartyje nustatytos draudėjo pareigos pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą neįvykdymu, pažeisdami įrodymus ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 184, 185, 263 ir 270 straipsniai), nes sprendė, kad kasatorius pažeidė savo pareigą iš anksto pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, nors ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog draudimo rizika naudojant transporto priemonę Vokietijoje yra didesnė, palyginti su draudimo rizika transporto priemonę naudojant Lietuvos Respublikoje. Teismai nepateikė argumentų, kuriais remdamiesi priteisė maksimalią galimą 50 proc. draudimo išmokos sumą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad šalys susitarė dėl transporto priemonės naudojimo teritorijos apribojimų, apsiribodamos tik Lietuvos teritorija, nepaisant to, kad byloje pats ieškovas pripažino, jog transporto priemonės naudojimas Vokietijoje nepažeidė draudimo sutarties, o pažeidimas pasireiškė tik nepranešimu apie transporto priemonės išvykimą iš Lietuvos.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis, draudėjui nevykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nustatyta draudiko teisė reikalauti iki 50 proc. sumokėtos išmokos grąžinimo. Teismai pažeidė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes patvirtino draudiko regreso teisę į draudėją vien tuo pagrindu, kad nebuvo pranešta apie tariamą draudimo rizikos padidėjimą dėl transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, remdamiesi vien ieškovo nepagrįstomis prielaidomis apie draudimo rizikos padidėjimą transporto priemonę naudojant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, nenustatę ir neatsižvelgę į aplinkybes, pagal įstatymą privalomas ištirti, vertinant draudimo sutarties pažeidimą ir draudikui grąžintinos sumos dydį, taip pat nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių maksimalios 50 proc. draudimo išmokos sumos priteisimą. Be to, teismai priteisė ieškovui 50 proc. patirtų žalos administravimo išlaidų, kurios pagal teisės aktus nėra priskirtos draudimo išmokai. Eismo įvykio metu galiojusių Žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoka – draudiko mokama nukentėjusiajam asmeniui pinigų suma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Dėl to draudikas neturi teisės regreso tvarka reikalauti priteisti iš draudėjo žalos administravimo išlaidų atlyginimo.
TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybėje narėje. Šia įstatymo nuostata įgyvendinamos iš esmės analogiškos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo direktyvos (kodifikavusios 1972 m. balandžio 24 d. direktyvą Nr. 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. direktyvą Nr. 90/232/EEB) nuostatas, pagal kurias visi transporto priemonių privalomojo draudimo liudijimai turėtų galioti visoje Bendrijos teritorijoje (Direktyvos preambulės 24 punktas), apdraustojo interesų labui kiekvienas draudimo liudijimas turėtų užtikrinti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal valstybės teisės aktus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė (Direktyvos preambulės 26 punktas), valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė (Direktyvos 14 straipsnis). Taigi nacionalinėje ir ES teisėje reglamentuojama, kad vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo sutartis galioja visoje ES teritorijoje ir draudikas privalo suteikti apdraustajam (transporto priemonės valdytojui) draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje visą draudimo sutarties galiojimo laiką. Kitoje byloje, kurios nagrinėjimas kasacine tvarka sustabdytas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje BTA Insurance Company SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013, nutarė keiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl klausimų, ar Direktyvos Nr. 90/232/EEB 2 straipsnis aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka, taip pat ar neprieštarauja laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principui draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su tuo, kurioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė. ESTT būsimi išaiškinimai į pateiktus klausimus turi reikšmės ir nagrinėjamai bylai.
Teismai netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudimo apsaugą susiedami vien tik su draudiko pareigomis nukentėjusiajam asmeniui, t. y. su draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, paneigdami ne mažiau svarbų draudimo apsaugos elementą – draudėjo turtinių interesų apsaugą ir draudiko įsipareigojimą perimti visus draudėjo nuostolius dėl žalos, sukeltos apdrausta transporto priemone.
Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovas draudimo sutartimi neprisiėmė transporto priemonės naudojimo Vokietijoje draudimo rizikos, net ir byloje nustačius (ieškovui neginčijant nustatytų aplinkybių), kad draudimo sutartis galioja visoje ES teritorijoje (įskaitant Vokietiją); ieškovas draudimo sutartimi įsipareigojo kasatoriui suteikti jo turtinių interesų apsaugą (draudimo apsauga) visoje ES teritorijoje. Draudimo sutarties liudijime nurodyta, kad šis draudimo liudijimas suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje. Draudikas privalėjo draudimo sutarties sudarymo metu įvertinti transporto priemonės naudojimo visoje ES teritorijoje riziką. Dėl to transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nelėmė draudimo rizikos padidėjimo. Vadinasi, sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs prisiimamos draudimo rizikos apimtį visoje ES teritorijoje. Eismo įvykis Vokietijos teritorijoje pripažintas draudžiamuoju ir nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka. Draudimo apsaugos galiojimas nukentėjusiajam ir draudėjui tam tikroje teritorijoje negali skirtis. Draudimo sutartyje nenustatyta, kad transporto priemonės išvykimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų yra laikomas draudimo riziką didinančia aplinkybe, sutartyje neįrašyta draudėjo pareiga pranešti draudikui apie transporto priemonės išvykimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Draudimo sutarties sudarymo ir galiojimo metu atsakovas nebuvo informuotas, kad prieš išvykstant už Lietuvos Respublikos ribų apie tai privaloma pranešti draudikui. Spręsdami dėl draudimo išmokų už 2010 m. gruodžio 7 d. ir 2011 m. sausio 19 d. eismo įvykiais Vokietijoje sukeltos žalos atlyginimą priteisimo, teismai neįvertino aplinkybės, kad po pirmojo eismo įvykio Vokietijoje ieškovas buvo informuotas apie transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Teismai netinkamai aiškino draudimo sutarties 1.6 punkte nustatytą sąlygą transporto priemonė naudojama tik Lietuvoje kaip apribojančią draudiko draudimo sutartimi prisiimtą draudimo riziką ir kaip nustatančią draudėjo įsipareigojimą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, ši sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, kuria draudikui nustatyta pareiga vienos draudimo įmokos pagrindu prisiimti transporto priemonės naudojimo visoje ES teritorijoje riziką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atmesti kasacinį skundą, palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose, kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis, nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis apie tai draudiką privalo informuoti pateikdamas pranešimą (36, 38 punktai). Kadangi ieškovo bendrovėje drausto sunkvežimio „Volvo FH12“ valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta su sąlyga šią transporto priemonę naudoti tik Lietuvos valstybės teritorijoje, kasatorius, būdamas draudimo sutarties šalis, prieš vykdamas į kitas valstybes, privalėjo apie tai informuoti ieškovą, tačiau to nepadarė. Nepranešęs apie padidėjusią draudimo riziką atsakovas pažeidė draudimo sutartį. Net įvykus pirmam eismo įvykiui atsakovas ne tik neinformavo draudiko apie padidėjusią draudamo riziką, turinčią įtakos apskaičiuojant draudimo įmoką, bet taip pat pažeisdamas sutarties sąlygas toliau naudojo transporto priemonę už Lietuvos teritorijos ribų. Jei atsakovas apie tai būtų pranešęs, ieškovas, atsižvelgdamas į atsiradusias naujas aplinkybes, būtų turėjęs teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką, perskaičiuoti draudimo įmoką (Standartinių draudimo sutarties sąlygų 39 punktas). Kasatorius, akcentuodamas ieškovo, kaip draudiko, pareigą užtikrinti kasatoriaus, kaip draudėjo, turtinių interesų apsaugą, neatsižvelgia į savo sutartinių įsipareigojimų pažeidimus.
Kasatorius, į sutarties turinį įtraukdamas sąlygą, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje, turėjo suprasti pateikiamos informacijos reikšmingumą ir, būdamas verslininkas, turėjo suvokti bendradarbiavimo pareigos pateikti teisingą informaciją netinkamo įvykdymo padarinius. Teismai tinkamai įvertino šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punkte nustatytą sąlygą kaip individualią ir pažymėjo, kad ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Šios sąlygos negalima aiškinti kaip siaurinančios draudimo apsaugą. Sutarties sąlyga, nustatanti, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje, jokiu būdu nevaržo laisvo asmenų judėjimo ES teritorijoje. Kasatoriui ketinant vykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, nebuvo jokių kliūčių apsidrausti transporto priemonę be išlygos, kad ji bus naudojama tik Lietuvoje, ar prieš išvykstant į kitą šalį informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą.
Teismai, išanalizavę bylos medžiagą, įvertinę įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad transporto priemonės išvykimas už Lietuvos teritorijos ribų laikytinas rizikos padidėjimu. Draudimo rizika transporto priemonę naudojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją naudojant kitose valstybėse negali būti vertinama kaip tapati. Ši aplinkybė yra reikšminga draudimo rizikai įvertinti ir draudimo įmokos dydžiui nustatyti – tai konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013. 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumos priteisimas, kai draudėjas nepraneša apie draudimo rizikos padidėjimą, o atsitinka draudžiamasis įvykis, yra pagrįstas dydis, tai pripažinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013. Ieškovas turi teisę reikalauti žalos administravimo išlaidų atlyginimo. Atsakovas, pažeisdamas sutarties sąlygas naudoti transporto priemonę tik Lietuvoje, ją naudojo Vokietijoje, ten padarė žalą ir dėl to ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su žalos administravimu kitoje valstybėje, ir tai laikytina ieškovo žala.
Dėl tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu tik kitu ginčo dalyku yra priimtas įsiteisėjęs Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-877-228/2013. Toje byloje teismas, remdamasis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.280 straipsniu, priteisė ieškovui UAB DK „PZU Lietuva” iš atsakovo L. Račicko įmonės „Vikunija“ 4149,54 Lt žalos atlyginimo (už apgadintus apsauginius kelio atitvarus), atsiradusios to paties eismo įvykio metu, kuris 2010 m. gruodžio 7 d. kilo Vokietijoje. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nurodytu teismo sprendimu už akių nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi sustabdytas civilinės bylos Nr. 3K-3-323/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-346-706/2015) nagrinėjimas iki ESTT sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013 (pakeistas Nr. 3K-7-334-687/2015) gavimo.
ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime UAB „Litaksa“ prieš „BTA Insurance Company“, SE, (C-556/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą civilinės bylos Nr. 3K-3-346-706/2015 nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo galiojimo teritorijos
ES teisė valstybėms narėms nustatė pareigą užtikrinti, kad visi transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybių narių teritorijoje, savininkai (valdytojai) sudarytų su draudimo bendrove sutartį, pagal kurią, neperžengiant ES teisės apibrėžtų ribų, būtų apdrausta jų civilinė atsakomybė. Pagrindiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslai – užtikrinti tiek per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą, tiek transporto priemonės draudėjo teisę apdrausta transporto priemone neribotai judėti visoje Europos Sąjungoje. Šiuo institutu pirmiausia siekiama apsaugoti nukentėjusio asmens interesus nepaisant to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, kartu įtvirtinant ir draudėjo interesų apsaugos priemones, kurių tikslas – palengvinti draudėjo administracinę naštą užtikrinant, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo liudijimo pagrindu suteikiama apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, šalių draudimo santykiai, iš kurių kilo ginčas dėl draudimo išmokos dalies sumokėjimo, susiklostė ieškovo ir atsakovo sudarytos 2010 m. liepos 9 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu. Tuo metu galiojo 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva).
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 ir 28 punktus; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi, C‑196/02, Rink. p. I‑1789, 73 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, Rink. p. I‑817, 45 ir 46 punktus). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant ES teisę išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą).
Direktyvos preambulės 8 punkte įtvirtinta, kad kiekvienos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatytas visoje Bendrijos teritorijoje galiojantis privalomasis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas. Direktyvos 3 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė taip pat ir kitų valstybių narių teritorijoje patirtos žalos atvejais.
Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė (Direktyvos 14 straipsnis).
Aptariamo Direktyvos 14 straipsnio nuostatose yra atkartotos ankstesnės Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio, jį iš dalies pakeitus Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, taisyklės. Aiškindamas minėtą nuostatą, ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime UAB „Litaksa“ prieš „BTA Insurance Company“, SE, (C-556/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) (toliau – prejudiciniame sprendime) nurodė, kad iš Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio formuluotės matyti, jog pagal visas motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartis, sumokėjus vienkartinę įmoką, turi būti suteikta draudimo apsauga, galiojanti visoje Sąjungos teritorijoje. Tokia valstybėms narėms tenkanti pareiga sustiprinta tame pačiame straipsnyje įtvirtintu reikalavimu, kad ši draudimo apsauga galiotų visą sutarties galiojimo laikotarpį, įskaitant laikotarpį, kai transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta (prejudicinio sprendimo 19, 20 punktai).
Atsižvelgiant į tai, kad ESTT išaiškintos Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos išliko ankstesnes direktyvas, įskaitant nurodytą, kodifikavusios Direktyvos 14 straipsnyje, toks išaiškinimas atskleidžia ir Direktyvos 14 straipsnio prasmę.
Direktyvos nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybėje narėje.
Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų atitikties imperatyviosioms teisės normoms
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko reikalavimo (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu) priteisti išmokėtos draudimo išmokos dalį iš draudėjo, kaip neįvykdžiusio draudimo sutarties sąlygos naudoti apdraustą transporto priemonę tik Lietuvos teritorijoje ir nepranešusio draudikui apie transporto priemonės naudojimą kitoje valstybėje narėje, kurioje ji buvo naudojama ir kurioje atsiradusiai žalai atlyginti draudikas išmokėjo draudimo išmoką. Sutarties 1.6 punkte nurodyta draudėjo pareiga pranešti draudikui apie padidėjusią riziką, o draudėjui neįvykdžius šios pareigos, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį. po Vokietijoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiems asmenims išmokėjo 26 152,89 Lt žalos atlyginimo ir 50 proc. jo sumos pareikalavo iš draudėjo.
Lietuvos teisės aktuose nustatyta privaloma šios rūšies viešosios sutarties sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).
ESTT prejudiciniame sprendime išaiškino, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko (prejudicinio sprendimo 29 punktas). Remiantis šiuo išaiškinimu darytina išvada, kad tiek Direktyva, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sąlygų.
Aptarto ESTT prejudicinio sprendimo išaiškinimais buvo remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje, v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015. Nurodyta nutartis priimta iš esmės tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir nagrinėjamoji, byloje, dėl to joje išdėstyti teisės taikymo išaiškinimai yra nagrinėjamai bylai aktualūs ir jais teisėjų kolegija vadovaujasi.
Nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė, kad TPVCAPD sutarties šalių susitarimas susiaurinti draudėjui (apdraustajam) teikiamą draudimo apsaugą pagal tai, visoje ES teritorijoje ar jos dalyje naudojama transporto priemonė, neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Tokia draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką, priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, kasacinio teismo pripažinta nesuderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštaraujančia imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė.
Analogiškai nagrinėjamoje byloje TPVCAPD sutarties sąlyga dėl draudėjo nepranešimo draudikui apie apdraustos transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse narėse atvejais draudiko įgyjamos teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 proc. draudimo išmokos sumos pripažintina nesuderinama su ES teisės, įskaitant Direktyvos Nr. 2005/14/EB 14 straipsnį, nuostatomis, įpareigojančiomis draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, ir šių nuostatų aiškinimu ESTT sprendimuose, taip pat ji prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė (CK 6.225 straipsnio 1 dalis, 6.226 straipsnio 1 dalis). Darant prielaidą, kad sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant į ją negaliojančios sąlygos, jos negaliojimas nedaro negaliojančių kitų sutarties dalių (CK 1.96 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nurodytos draudimo sutarties sąlygos negaliojimas nesukelia visos sutarties negaliojimo pasekmių.
Dėl draudiko (ieškovo) reikalavimo grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį teisinio nepagrįstumo
Pripažinus niekine ir negaliojančia draudimo sutarties sąlygą, nustatančią draudėjo pareigą pranešti draudikui apie apdraustos transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse narėse ir už šios pareigos nevykdymą suteikiančią draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, tokios sutarties nuostatos draudiko (ieškovo) reikalavimui netaikytinos. Šiomis sutarties nuostatomis grindžiamas draudiko reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ir apeliacinės instancijos teismas nutartimi, tenkindami draudiko ieškinį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, dėl jų netinkamo taikymo yra teisinis pagrindas teismų sprendimą bei nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą ieškinį atmesti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegijai tenkinus kasacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį atmetus visiškai, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. iš ieškovo atsakovui priteistinas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnis); ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Atsakovas sumokėjo 392 Lt (113,53 Eur) už apeliacinį skundą ir 392 Lt (113,53 Eur) už kasacinį skundą žyminio mokesčio (T. 2, b. l. 155; T. 3, b. l. 10). Šių išlaidų (227,06 Eur) atlyginimas jam priteistinas iš ieškovo.
Atsakovas už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teismo proceso metu sumokėjo 4000 Lt (1158,48 Eur), už apeliacinio skundo surašymą – 1907,44 Lt (552,43 Eur) ir už kasacinio skundo surašymą – 4642,29 Lt (1344,50 Eur) (T. 2, b. l. 97–99, 175; T. 3, b. l. 41, 42). CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Už kasacinio skundo parengimą advokato teisinių išlaidų dydis viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 punkte nurodytą trijų su puse minimaliųjų mėnesinių algų už kasacinio skundo parengimą atlyginimo dydį. Kasacinio skundo pateikimo 2013 m. gruodžio 30 d. teismui metu galiojo Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – 1000 Lt (289,62 Eur), dėl to atsakovui priteistina už kasacinio skundo parengimą advokato teisinių išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 1013,67 Eur. Iš ieškovo atsakovui priteistina iš viso 2724,58 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo.
Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 42,80 Lt (12,39 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 19 d. pažymoje nurodyta, kad kasaciniame teisme tokių išlaidų buvo 4,75 Eur. Šių 17,14 Eur išlaidų atlyginimas iš ieškovo priteistinas valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui L. Račicko įmonei „Vikunija“ (j. a. k. 183633839) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 2951,64 Eur (du tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt vieną Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 17,14 Eur (septyniolika Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Janina Stripeikienė