Civilinė byla Nr. e2A-1227-854/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21564-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2.; 2.3.4.4.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2020 m. birželio 2 d.        

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovei O. B. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 4.1 punkto sąlygą, nustatant, kad: „sūnaus M. B. gyvenamoji vieta iki jam sukaks 18 metų, nustatoma su jo tėvu, D. B., jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje“; 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtintos taikos sutarties 2 punkto sąlygas, nustatant, kad: „šalys susitaria, kad yra nustatoma tokia bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka: O. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo pirmo mėnesio sekmadienio 17.00 val. ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą antrą mėnesio sekmadienį 17.00 val. O. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio trečią savaitgalį paimant vaiką penktadienį 17.00 val. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val.; 3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtintos taikos sutarties 3 punkto sąlygas, nustatant, kad: „O. B., išlaikymui įsipareigoja teikti po 250 Eur išlaikymą iki sūnus sulauks pilnametystės, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, pervedant lėšas į asmeninę D. B. banko sąskaitą, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 25 dienos, paskiriant tokias pinigines lėšas D. B. valdyti uzufrukto teise; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės O. B. bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 nutraukta jo ir atsakovės O. B. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė, kad nepilnamečio vaiko M. B. gyvenamoji vieta bus su motina, nustatė vaikui teikiamo išlaikymo dydį (200 Eur/mėn.) ir bendravimo su vaiku tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi taip pat patvirtinta šalių taikos sutartis dėl 2017 m. vasario 1 d. teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies pakeitimo. Pagal ją sūnaus M. B. gyvenamoji vieta toliau liko nustatyta su atsakove, tačiau taikos sutartimi šalys susitarė pakeisti ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, padidinti vaikui teikiamo išlaikymo dydį iki 250 Eur bei susitarė, kad ieškovas mokės O. B. kas mėnesį po 200 Eur piniginę kompensaciją būsto nuomai iki bus įvykdytas 2017 m. vasario 1 d. sprendimo 4.6 punktas (iki sūnui M. B. nupirks ir padovanos butą).

3.       Po taikos sutarties sudarymo, atsakovė be ieškovo žinios tyčia pasislėpė, pakeitė ne tik gyvenamąją vietą, tačiau ir darbovietę, visus kontaktinius duomenis, uždraudė kitiems asmenims šiuos duomenis atskleisti. 2018 m. kovo mėnesį ieškovui nuvykus į atsakovės gyvenamąją vietą, savo sūnaus ir buvusios sutuoktinės ieškovas nerado. Manydamas, kad vaikas yra pagrobtas, su pareiškimu ieškovas kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (toliau – Tarnyba) dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į Lietuvą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl vaikų grobimo civilinių aspektų. 2019 m. birželio 26 d. Hagos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad M. B. į Nyderlandų karalystę buvo išvežtas neteisėtai, taip pat kad vaiko socialinių interesų vieta yra susijusi su Lietuva, ir padarė išvadą, kad yra pagrindas grąžinti vaiką į Lietuvą esant pagrindams, numatytiems Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse (taip pat nesant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a. ir b. punktuose, 2 dalyje įtvirtintų atsisakymo grąžinti vaiką pagrindų), tačiau šiuo Hagos teismo sprendimu ieškovo pareiškimas buvo atmestas.

4.       Ieškovo nuomone, atsakovė savo kaip motinos teises įgyvendina akivaizdžiai priešingai vaiko interesams, piktnaudžiauja tėvų valdžia. Atsakovė nevykdo teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, iš vaiko gyvenimo siekia pašalinti bet kokį bendravimą su tėvu, panaikinti vaiko ir tėvo tarpusavio ryšį. Pažymėjo, kad atsakovės jos gyvenamosios vietos adresu nepavyko rasti jau nuo 2018 metų kovo mėnesio, t. y. iki teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo. Ieškovas vaiką matė tik tris kartus, kai vyko teismas Nyderlanduose, susitikimai su vaiku truko tik po 1,5 val. Ieškovas nurodė, kad užtikrins galimybę matyti abu tėvus. Vaikas taip pat turi giminaičių (močiutė, senelis, dėdė), su kuriais galėtų pabendrauti, tačiau šiuo metu visi ryšiai yra nutraukti. Vaikas užaugo ant tėvo rankų, visą laiką, kurį ieškovas galėjo skirti vaikui, skyrė vaikui. Paaiškino, kad pats ieškovas pakeitė darbo pobūdį tam, kad galėtų rūpintis savo vaiku. Ieškovas paaiškino, kad šiuo metu gyvena Lietuvoje, dirba toje pačioje įmonėje ((duomenys neskelbtini) darbas), gali dirbti iš namų, taigi vaiko tėvas turės galimybę dalyvauti vaiko auklėjime. Patvirtino, kad darbas nėra susijęs su komandiruotėmis, šiuo metu yra nutraukęs visas komandiruotes. Nurodė, kad išlaiko vaiką, perveda vaiko išlaikymui 250 Eur per mėnesį.

5.       Ieškovas nurodė, kad atsakovė be ieškovo žinios neteisėtai išsiveždama sūnų gyventi į užsienio valstybę, taip pat nepaisė įstatyme įtvirtinto imperatyvaus draudimo išvežti vaiką gyventi į užsienio valstybę be kito tėvo rašytinio sutikimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnio 3 dalis) ir tai yra neginčijamas pagrindas pakeisti gyvenamąją vietą, vaiko gyvenamąją vietą nustatant kartu su tėvu. Atsakovė, izoliuodama ieškovą nuo sūnaus, užkirto kelią bet kokiam ieškovo bendravimui su vaiku, nepagrįstai ir neteisėtai atėmė iš ieškovo galimybę dalyvauti sūnų auklėjant, todėl yra pagrindas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu.

6.       Ieškovas nurodė, kad gyvendamas su sūnumi užtikrins jam gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, teiks tinkamą maitinimą, rūbus, sveikatos priežiūrą, auklėjimą. Ieškovas gyvena atskirame bute, kur nepilnamečiui sūnui bus užtikrintos visos tinkamos gyvenimo ir mokymosi sąlygos. Sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu visiškai užtikrintų vaiko interesus, teigiamai atsilieptų jo asmenybės formavimuisi, brandai ir ugdymui (mokslams).

7.       Teigė, kad Tarnybos išvada yra pakankamai formali, nebuvo išklausyta atsakovė, nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimus dėl draudimo, kliudymo bendrauti, taip pat nebuvo išklausytas pats vaikas. Ieškovas dėjo pastangas bendrauti su vaiku. Tarnyba, kuri turi užtikrinti vaiko interesus, nusiuntė vaiko tėvą į policiją, pati institucija nedėjo pastangų užtikrinti vaiko interesus. Vaikas buvo apklaustas Hagos teisme anglų kalba, savo gimtąja kalba nebuvo išklausytas, dėl to buvo pasiūlyta galimybė atvykti į teismą Lietuvoje.

8.       Ieškovas atsižvelgdamas į tai, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu, taip pat siekdamas užtikrinti netrukdomą vaiko bendravimą su motina bei galimybę atsakovei visapusiškai dalyvauti vaiko auklėjime, siūlė nustatyti beveik analogišką bendravimo su vaiku tvarką, kuri ieškovo atžvilgiu buvo nustatyta taikos sutartyje.

9.       Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ieškovas nurodė, kad anksčiau nustatytas išlaikymo dydis atitinka vaiko poreikius ir tėvų finansinę padėtį, atitinkamai prašo nustatyti, kad atsakovė vaiko išlaikymui įsipareigoja teikti po 250 Eur kas mėnesį iki sūnus sulauks pilnametystės.

10.       Pasisakydamas dėl jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio atžvilgiu ieškovas nurodė, kad pagal Reglamentą Briuselis II bis“ Lietuvos teismai šiuo atveju kompetentingi nagrinėti pareikštą ieškovo ieškinį.

11.       Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos teismams ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

12.       Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su atsakove, apsiribodamas tik konstatavimu, kad jis neva geriau užtikrins nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas.

13.       Pažymėjo, kad sūnus nuo pat gimimo gyvena kartu su motina, kuri jį visada išlaikė ir juo rūpinosi; vaikas yra prisirišęs prie motinos; su sūnumi ji palaiko itin artimus šiltus tarpusavio santykius, visą savo laisvalaikį, atostogas, savaitgalius praleidžia su vaiku, atsakovė su vaiku puikiai sutaria, vaikas noriai bendrauja su atsakove, rodo tam iniciatyvą. Atsakovė yra tikra, kad sūnui yra sudariusi tinkamas, visapusiškas, geras gyvenimo, lavinimosi, vystymosi sąlygas. Atsakovė nurodė, kad ji nėra asociali, nepiktnaudžiauja nei alkoholiniais gėrimais, nei narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, dirba. Darbe yra charakterizuojama teigiamai. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovė nurodė, kad niekada nenuteikinėja sūnaus prieš tėvą, nesivelia į konfliktus, yra išsilavinusi, ramaus būdo, kantri, niekada nekelia balso, vaikui skiepija tinkamas vertybes, skatina bendrauti su tėvu, stengiasi ieškoti kompromiso. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė dėl savo gyvenimo būdo ar asmeninių savybių negalėtų rūpintis sūnumi, kad blogai jį auklėja ar daro jo vystymuisi neigiamą įtaką, kad pablogėjo sūnaus auklėjimas. 

14.       Atsakovė teigė, kad ieškovo noras bendrauti/gyventi su vaiku apsiriboja vien tik jo nepagrįstais kreipimaisi į teismus su ieškiniais, prašymais, skundais. Ieškovas praktiškai sūnui neskambina, nesidomi sūnaus dienotvarke, auklėjimu, buitimi, laisvalaikiu. Ieškovas tik teoriškai, bet ne praktiškai siekia atkurti savo ir nepilnamečio vaiko tarpusavio ryšį.

15.       Atsakovė nurodė, kad ji 2018 metais išvyko gyventi į Nyderlandus, ten vaiko gyvenamoji aplinka yra stabili, saugi, jis yra įpratęs gyventi ir miegoti savo kambaryje, lankyti mokyklą, būrelius, kieme žaisti su draugais, lankytis jam įprastose vietose, sūnus moka olandų kalbą, bendrauja su vietiniais vaikais, yra visiškai prie jų pritapęs. Sūnui susirgus, būtent atsakovė jį slaugo, rūpinasi jo sveikata, pristato į gydymo įstaigas. Tuo tarpu ieškovas nė karto nėra slaugęs sūnaus, jam nė karto nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl to, kad jam nėra žinomos vaiko slaugymo ir priežiūros subtilybės.

16.       Pažymėjo, kad tiek Nyderlandų teismai, tiek vaiko gyvenamąsias sąlygas tikrinusi institucija nustatė, kad atsakovė tinkamai rūpinasi vaiku, jo sveikata, užsiima jo lavinimu, vystymusi, vaikui yra sudarytos tinkamos ir visapusiškos sąlygos augti ir vystytis, todėl nėra pagrindo jo grąžinti gyventi į Lietuvą. Šiuo atveju itin svarbi ir vaiko nuomonė, kurią išklausė Nyderlandų karalystės teismas. Vaikas nurodė, kad jam patinka gyventi Nyderlanduose, jis nori čia gyventi ir nenori grįžti į Lietuvą. Sūnaus, nuolat gyvenančio su atsakove, staigus gyvenamosios vietos pakeitimas ne tik gali, bet ir sukels nepageidaujamų padarinių jo raidai ir psichinei sveikatai. Atsakovė yra tikra, kad toks ieškinio reikalavimo pareiškimas yra susijęs tik su siekiu išvengti teikti sūnui išlaikymą. Ieškovas sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo įsipareigojęs per dviejų metų terminą po santuokos nutraukimo nupirkti ir padovanoti sūnui butą, neviršijantį 30 000 Eur, tačiau šio įsipareigojimo ieškovas iki šiol nėra įvykdęs.

17.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė į bylą išvadą, kurioje nurodė, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba neturėjo galimybių apsilankyti atsakovės gyvenamojoje vietoje, tiesiogiai ištirti šeimos aplinkos sąlygas bei išklausyti vaiko nuomonę, tačiau pažymėjo, kad atsakovė, dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų Tarnybai nėra žinoma. Nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat tėvų gyvenimo skyriumi pradžios buvo nustatyta kartu su mama, duomenų, kad vaiko mama juo rūpintųsi netinkamai, nėra nei byloje, nei Tarnybos dokumentų valdymo sistemoje. Nurodė, kad susipažinus su byloje esančiais dokumentais, matyti, kad nepilnamečio M. interesai yra visapusiškai užtikrinami. 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Hagos pirmosios instancijos teismas įvertino, kad turi būti atsižvelgiama į fizinius ir emocinius ryšius, kuriuos vaikas dabar užmezgė su savo gyvenamąja vieta. Teismas nustatė, kad berniukas, gyvendamas šalyje nuo 2018 metų kovo pradžios, jau gali gerai suprasti olandų kalbą. Nenustatyta, kad aplinka, kurioje gyvena vaikas, yra jam nesaugi. Priešingai, vaikas gyvena kartu su mama ir patėviu, kuris moko jį olandų kalbos, vaikas visą laiką lanko mokyklą Nyderlanduose, kuri nėra orientuota tik į tarptautinę aplinką, papildomai vaikas yra ugdomas užklasine veikla – plaukimu, akrobatika Olandijos jaunimo cirke. Hagos teismo sprendimu konstatuota, kad M. yra draugiškas ir žaidžia su draugais iš Olandijos, vadinasi, naujoje aplinkoje yra adaptavęsis, jo interesai yra užtikrinti. Aplinkos, kurioje vaikas auga, stabilumas, yra įtaką turintis veiksnys.

18.       Atsakovė pažymėjo, kad keičiant vaiko gyvenamąją vietą būtina nustatyti, jog vaiko esama aplinka tapo nesaugi, tačiau byloje tokių duomenų pateikta nėra. Vaikas užsienyje gyvena beveik du metus, pagal Hagos teismo sprendimą konstatuota, vaikas yra užmezgęs ryšį su šia šalimi. Nors vaiko motina neteisėtai išsivežė vaiką į užsienio valstybę, tačiau ji vaiku iki šiol rūpinasi, ugdo, vaiko grąžinimas į šalį, nuo kurios vaikas yra atsitraukęs, prieštarautų vaiko interesams. Vaikui būtų padaroma žala, kadangi jis būtų atitrauktas nuo motinos, su kuria vaikas gyvena pakankamai seniai. Be to, reikėtų atsižvelgti ir į paties vaiko nuomonę, kad jis nenorėtų grįžti į Lietuvą. Taip pat Tarnyba nurodė, kad nemato paties ieškovo pastangų užsitikrinti bendravimą su vaiku, į Olandiją buvo vykstama tik į teismus. Tarnybos žiniomis, ieškovas kreipėsi į centrinę būstinę, bet ne į skyrių, nebuvo iniciatyvos iš ieškovo pusės bendraujant su vaiku, kreipiantis dėl pagalbos į Tarnybą dėl bendravimo tvarkos. Kadangi šiuo metu vaikui yra užtikrinta saugi, tinkama aplinka augti ir ugdytis, Tarnybos nuomone, vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neatitiktų jo geriausių interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 616 Eur bylinėjimosi išlaidas.

20.       Teismas, įvertinęs šalių argumentus, sprendė, kad Lietuvos teismas šiuo atveju pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 11 straipsnio 7 dalį yra kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės, todėl jo jurisdikcijai priklauso sprendimų dėl vaiko globos priėmimas po grobimo procedūros. Tuo pačiu pažymėjo, kad tolimesniuose procesuose dėl vaiko globos teisių teismingumas priklausys nuo šio teismo sprendimo rezultato.

21.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017 nutraukta šalių santuoka jų bendru sutikimu, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 4.1 punkte šalys susitarė, kad sūnaus M. B. gyvenamoji vieta iki jam sukaks 18 metų nustatoma su jo motina O. B. jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtinta taikos sutartis, kuria šalys susitarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimto sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė dėl bendravimo su vaiku tvarkos, 3 punkte šalys susitarė pakeisti išlaikymo vaikui dydį ir nuo 2018 m. balandžio 1 d. D. B. įsipareigojo teikti po 250 Eur išlaikymą iki sūnaus pilnametystės, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, pervedant tokias lėšas į asmeninę O. B. banko sąskaitą Luminor banke.

22.       Teismas nustatė, kad ieškovas 2018 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Tarnybą dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į Lietuvą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Hagos teismas 2019 m. birželio 26 d. išnagrinėjo vaiko grąžinimo klausimą, atmetė prašymą grąžinti nepilnametį M. B. į Lietuvą. Hagos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau aukštesnės instancijos Hagos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs skundą, 2019 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo palaikė ginčijamą sprendimą ir atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmetė pakartotinio nagrinėjimo galimybės prašymą apeliacine tvarka.

23.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog vaikas buvo išvežtas neteisėtai į Nyderlandus savaime nėra pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Nurodė, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje m. v. Bulgarija). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nors ieškovas ir nesutiko su motinos sprendimu išvykti kartu su sūnumi gyventi į Nyderlandus, tačiau toks sprendimas esmingai vaiko interesų nepažeidžia, kadangi Nyderlanduose vaikui sukurta tinkama vaikui augti ir vystytis aplinka.

24.       Teismas nurodė, kad byloje svarbios aplinkybės, nustatytos Hagos apeliacinės instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendime, kuriame teismas įvertino vaiko fizinius ir emocinius ryšius, kuriuos vaikas sprendimo priėmimo metu užmezgė su savo gyvenamąją vieta. Teismas pažymėjo, kad tai liečia ne tik naujus šeimos narius, bet ir daugiau išorinių veiksnių bei santykių, tokių kaip šeima, draugai, sportas ir mokykla. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. yra 8 metai ir nuo 2018 metų kovo mėnesio pradžios jis gyvena kartu su savo motina ir patėviu, kuris jį moko olandų kalbos, ir kad jis, kaip paaiškėjo per vaiko pokalbius tarybos posėdžių salėje, jau gali gerai suprasti kalbą. Patėvis sukūrė palaikymo aplinką aplink šeimą. M. visą laiką lanko mokyklą Nyderlanduose, kuri nėra orientuota tik į tarptautinę aplinką, lanko plaukimo pamokas, kuriose jis gavo trečios vietos plaukimo diplomą ir užsiima akrobatika Olandijos jaunimo cirke. Jis taip pat eina į BSO (popamokinės veiklos būreliai) su olandų vaikais, jis žaidžia su draugais iš Olandijos, o jie žaidžia su juo. M. yra draugiškas savo būdu ir formavosi tokiu ir tiek, kiek tinka jo amžiui. Teismas taip pat įvertino M. šaknis ir pritapimą Nyderlanduose, taip pat Lietuvoje. Sprendė, kad pakankamai tikėtina, jog M. neturi jokio socialinio ryšio su Lietuva už savo tėvo ir motinos ribų ir kad nėra tinkamos aplinkos, į kurią moteris su M. galėtų grįžti. Motina neturi jokių kitų šeimos narių Lietuvoje. M. motina buvo svarbiausia prisirišimo figūra jo gyvenime ir po persikėlimo tai išliko nepakitę. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad M. šaknys yra Nyderlanduose, kad prašymas grįžti į Lietuvą turi būti atmestas, tenkinant M. interesus.

25.       Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad ginčo šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas visų pirma yra susijęs su vaiko interesais. Nurodė, kad aplinkybė, jog vyksta ginčas tarp tėvų, turi daryti kiek įmanoma mažiau įtakos nepilnamečio vaiko nusistovėjusiam gyvenimo būdui, aplinkai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti keičiama tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tačiau tokių byloje nebuvo nustatyta. Priešingai, teismas pabrėžė, kad vaikas Nyderlanduose gyvena beveik du metus, kur jau yra nusistovėję vaiko socialiniai ryšiai. Vaikui staiga pakeitus gyvenamąją aplinką ir nustačius gyvenamąją vietą su tėvu, tai gali sukelti jam itin neigiamas pasekmes, emocijas, psichologinį nestabilumą, diskomfortą, nesaugumo jausmą. Kadangi šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose ir socialinių interesų centras yra būtent ten, o ne Lietuvoje, prioritetas turi būti teikiamas vaiko stabiliai ir nekintamai aplinkai.

26.       Teismas nurodė, kad byloje svarbu, jog pats nepilnametis vaikas buvo išklausytas tarybos posėdžių salėje. Apklaustas Hagos teismo paskirtos kuratorės (psichoterapeutės/klinikinės psichologės/mediatorės) vaikas nurodė, kad Lietuvoje gyveno 6 metus, jam labai patinka gyventi Nyderlanduose, jis turi daug draugų ir sportuoja, nurodė, kad jo didžiausias noras yra gyventi Nyderlanduose su motina. Teismas sprendė, kad nėra duomenų, jog vaiko išreikštas noras prieštarautų vaiko interesams. Priešingai, vaiko socialiniai ryšiai Nyderlanduose yra susiformavę, vaiko identitetas, kultūriniai ryšiai, išsilavinimas iš esmės yra užtikrinami vaiko motinos.

27.       Teismas atmetė ieškovo prašymą šioje byloje apklausti nepilnametį vaiką, pažymėdamas, kad tai būtų perteklinis procesinis veiksmas, kadangi vaikas buvo apklaustas Nyderlanduose vykusiuose teismo procesuose. Nurodė, kad nėra pagrindo abejoti vaiko pasisakymais, išreikštu noru likti Nyderlanduose su motina, taip pat tuo, kad apklausiant vaiką buvo nesilaikyta atitinkamų procedūrų (dėl kalbos ir pan.). Pažymėjo, kad vaikas namuose su motina kalba angliškai arba rusiškai, pokalbis su kuratore taip pat vyko dalyvaujant rusų ir anglų kalbų vertėjai, dirbančiai vertėjų centre, todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikas buvo apklaustas kalba, kurios nesupranta ar supranta nepakankamai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nepilnametis vaikas gyvena ne Lietuvoje, o Nyderlanduose, taip pat sprendė, kad atvykimas į apklausą Lietuvoje vaikui sukeltų ir nepatogumų (vaikas būtų atitrauktas nuo būrelių, mokyklos ir pan.).

28.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog Tarnyba savo išvadoje nurodė, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas prieštarautų vaiko interesams, kad byloje nėra duomenų, jog vaiko esama aplinka tapo nesaugi; vaikas Nyderlanduose gyvena beveik du metus, yra užmezgęs ryšį su šia šalimi; nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios vaikas gyveno kartu su motina, kuri juo rūpinasi tinkamai, ugdo, vaikas lanko mokyklą, būrelius, užsiima plaukimu.

29.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, jog atsakovė draudžia jam bendrauti su vaiku, pažymėjo, kad viena vertus, galima įžvelgti motinos nepakankamą norą užtikrinti vaiko interesą bendrauti su abiem tėvais, tačiau kita vertus, gyvenamosios vietos pakeitimas, ar tai reikštų apsigyvenimą kitame mieste ar valstybėje, savaime nereiškia ir nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl būtinybės keisti vaiko gyvenamąją vietą ir aplinką, su kuria yra susiformavęs vaiko socialinis ryšys. Pažymėjo, kad esant šiuolaikinėms galimybėms laisvai kirsti valstybių sienas, išvystytai transporto infrastruktūrai, geografinio atstumo įtaka bendravimo galimybėms tik mažėja.

30.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas kreipėsi į Lietuvos antstolius, kurie negalėjo įvykdyti teismo sprendimo (nutarties), kuria nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, taip pat nėra pakankama spręsti, kad ieškovas išnaudojo visas galimybes bei priemones (įskaitant ir teisines) užsitikrinti bendravimą su vaiku kreipiantis į atitinkamas institucijas dėl šios nutarties vykdymo už Lietuvos Respublikos ribų, kitoje Europos Sąjungos šalyje (pvz., nėra duomenų dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarnybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo 41 str. 1 d., 3 d. numatytų teisių realizavimo).

31.       Ieškovo teiginius, kad būtent ieškovas užtikrins motinos ir vaiko bendravimą, teismas laikė hipotetinio pobūdžio, nesudarančius pagrindo neabejotinai išvadai, kad bus užtikrintas motinos ir vaiko bendravimas ir jis realiai bus įgyvendinamas. Pažymėjo, kad šalių santykiai yra konfliktiški, todėl itin menka tikimybė, kad nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, situacija staiga pasikeis į gerąją pusę ir bus užtikrinama vaiko teisė sklandžiai bendrauti su abiem tėvais. Teismo įsitikinimu, bendravimo nevykdymas kyla iš šalių tarpusavio konfliktiškumo, todėl šalims nesiekiant taikiai spręsti bendravimo tvarkos klausimų, gyvenamosios vietos pakeitimas iš esmės šalių konfliktinės situacijos neišspręstų.

32.       Teismas, atmetęs reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, dėl kitų ieškinio reikalavimų (dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo priteisimo), kaip išvestinių iš pirmojo, nepasisakė.

33.       Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi šalių patvirtintos taikos sutarties sąlygas dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos, sprendė, kad poreikio, pasikeitus situacijai (atsakovei išvežus vaiką į užsienio valstybę), keisti bendravimo tvarką nėra. Šią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad nutartimi nustatyta maksimali ir plati tėvo bendravimo su vaiku tvarka, sudaranti sąlygas bei galimybes pakankamai ilgus laikotarpius nepertraukiamai tėvui bendrauti su vaiku.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

34.       Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neišklausęs vaiko nuomonės dėl ginčo, kuris tiesiogiai su juo susijęs, pažeidė proceso teisės normas. Teismas apsiribojo tik Hagos teisme vykusios vaiko apklausos ataskaita; neįvertino, kad su vaiku bendravusi kuratorė į antrąjį klausimą dėl vaiko gebėjimo laisvai reikšti nuomonę, pateikė išvadą, kad „susidaro įspūdis, jog jis negali ar nenori laisvai išreikšti savo nuomonės“; apklausos metu klausimai buvo užduodami siekiant išsiaiškinti vaiko grąžinimo (kaip prievartinio veiksmo) tikslingumą, o ne dėl vaiko bendravimo su tėvu įsivaizdavimo ir ketinimų; apklausa vyko ne gimtąja, o anglų kalba, todėl tokia apklausa negali būti prilyginama laisvos vaiko nuomonės išreiškimui.

34.2.                      Teismas, nepaisydamas išvadą byloje teikiančios institucijos pranešimo, kad ji negali pateikti išvados šioje civilinėje byloje, tokią išvadą vis vien įpareigojo pateikti remiantis byloje esančiais dokumentais ir ja nepagrįstai vadovavosi priimdamas sprendimą. Tarnybos išvada neatitinka jos turiniui keliamų teisės aktų reikalavimų, kadangi ji pateikta neištyrus realių šeimos aplinkos sąlygų, nė karto nebendravus su vaiku, atsakove, o iš esmės vertinant tik vieną 2019 m. rugpjūčio 14 d. Hagos teismo sprendimą. Byloje esančius dokumentus turi vertinti teismas, o ne Tarnyba.

34.3.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tokiu būdu nebuvo užtikrintas tinkamas, visapusiškas ir efektyvus bylos nagrinėjimas, nebuvo išklausyta atsakovė, išsiaiškinta jos pozicija, taip pat buvo apsunkinta galimybė šalims užbaigti ginčą taikiai, teismas nesudarė sąlygų ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, nors įstatymas imperatyviai numato teismo pareigą imtis priemonių šalims sutaikyti.

34.4.                      Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.174 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtintas teisinis pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, taip pat klaidingai vertino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Teismas nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę vaiko trumpalaikių ir kintančių poreikių tenkinimui (draugai, būreliai ir t.t.), paneigdamas esminę vaiko teisę dėl tėvo dalyvavimo jo gyvenime. Nagrinėjamu atveju vaiko tėvai gyvena ne toje pačioje valstybėje, atsakovė pagrobė vaiką ir nesilaiko galiojančios ir vykdytinos bendravimo tvarkos, kurios vykdymas gali būti užtikrinamas tik Lietuvoje. Teismas turėjo vertinti net tik kurioje gyvenamojoje vietoje vaikui bus užtikrintos komfortabilesnės gyvenimo sąlygos, tačiau ir vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais ir teisė būti abiejų auklėjamu. Stabilios ir nekintamos aplinkos buvimas nėra aukščiau nei vaiko teisė augti su tėvu. Šiuo atveju teismas bylą sprendė vienpusiškai, pasisakydamas tik dėl vaiko socialinės aplinkos susiformavimo. Vaikas iki šešerių metų amžiaus nuolat gyveno Lietuvoje, bendravo su abiem tėvais, o pakitusioje gyvenamojoje aplinkoje Nyderlanduose vaikas gyveno vos daugiau nei vienerius metus.

34.5.                      Atsakovė nuo pat 2018 m. kovo 9 d. taikos sutarties sudarymo piktybiškai nevykdo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos. Atsakovė be ieškovo žinios su nepilnamečiu vaiku išvyko į Nyderlandus, pakeitė gyvenamąją vietą, kurią ieškovas sužinojo tik su policijos pagalba. Vien vaiko pagrobimas sudaro pagrindą pakeisti gyvenamąją vietą, ją nustatant su ieškovu.  

34.6.                      Vien tai, jog 2019 m. rugpjūčio 14 d. Hagos teismo sprendimu buvo konstatuota, jog vaikas susigyveno su nauja aplinka, nesudaro pagrindo besąlygiškai vadovautis šia byla, kadangi Hagos teisme išnagrinėjus bylą pirmąja instancija, teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendime buvo priėjęs priešingos išvados – kad vaiko socialinių interesų vieta yra Lietuvoje. Taigi teismas šioje byloje privalėjo pats išsamiai tirti ir nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, o ne perrašyti Hagos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą. Teismas priėmė sprendimą neištyręs bylai reikšmingų aplinkybių, sprendimas paremtas iš esmės tik vieninteliu Hagos apeliacinės instancijos teisme priimtu sprendimu vaiko grobimo byloje, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl pagrindo grąžinti pagrobtą vaiką buvimo/nebuvimo, o ne dėl vaiko globos teisių pakeitimo.

34.7.                      Teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės nesprendė ginčo, kadangi nepilnamečiam vaikui toliau liko teisiškai neapibrėžta ir tik formali galimybė matytis su ieškovu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. patvirtinta taikos sutartimi pakeista bendravimo tvarka yra pritaikyta ieškovo ir vaiko bendravimui Lietuvoje. Šios bendravimo tvarkos neįmanoma vykdyti kitoje valstybėje. Taip pat protingumo principui prieštarauja teismo motyvai, jog taikos sutartimi patvirtina plati bendravimo tvarka, o būtent jos 2 punktas suteikia ieškovui teisę ilgus laikotarpius (kas savaitgalį) nepertraukiamai bendrauti su vaiku. Akivaizdu, kad dėl mokyklinio ugdymo, kelionių bei išlaidų naštos mažametis vaikas negali įgyvendinti bendravimo tvarkos, kuri pritaikyta vykdymui Lietuvoje. Nors ieškinio reikalavimai suformuluoti dėl teisės nustatymo, tačiau ieškiniu buvo siekiama pašalinti ieškovo ir vaiko teisių pažeidimą, todėl tai įpareigojo teismą būti aktyviu šioje byloje ir nagrinėti bylą iš esmės – spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo pagrindų buvimo nustatymo, o tokių pagrindų nenustačius – išspręsti klausimą iš esmės, siekiant pašalinti esamą pažeidimą, dėl kurio buvo paduotas ieškinys, t. y. taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovas prašė teismo išspręsti ginčą, neprieštaravo ir bendravimo tvarkos pakeitimui, tačiau teismas ne tik nenustatė ieškovo ir vaiko teisių pažeidimo, bet ir sprendė, kad nėra pagrindo keisti bendravimo tvarką, kad ji yra tinkama.

35.       Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

35.1.                      Teismas nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, bylą tinkamai išnagrinėjo įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį nurodydamas, kad pagrindo keisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nėra, vaiko interesus geriau atitiks jo gyvenamosios vietos palikimas su motina.

35.2.                      Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad jis eliminuotas iš vaiko gyvenimo, taip pat kad atsakovė ribotų ieškovo bendravimą su sūnumi, jį nuteikinėtų; šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė. Priešingai, atsakovė visuomet skatino ieškovą bendrauti su sūnumi, tačiau būtent dėl ieškovo kaltės, jo nenoro neužsimezga jo ir sūnaus bendravimas, pats ieškovas vengia vaiko, nesistengia atkurti su vaiku dėl jo paties kaltės prarastą tarpusavio ryšį. Ieškovo noras bendrauti/gyventi su vaiku apsiriboja vien tik deklaratyviais teiginiais bei nepagrįstais kreipimaisi į teismus su ieškiniais, prašymais, skundais. Pats ieškovas jokių veiksmų neatlieka, su sūnumi nebendrauja, visiškai nesilaiko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi nustatytos bendravimo su sūnumi tvarkos, jam pats praktiškai neskambina, neatsiliepia į sūnaus skambučius, nesidomi sūnaus dienotvarke, auklėjimu, buitimi, laisvalaikiu, norais, pasaulėžiūra ir t.t. Tai, kad ieškovas nebendrauja su vaiku kaip galėtų pagal patvirtintą taikos sutartį, akcentavo ir Tarnyba, nurodydama, jog nemato paties ieškovo pastangų, kad užsitikrintų bendravimą su vaiku, į Olandiją buvo vykstama tik į teismus. Tarnybos žiniomis, ieškovas kreipėsi į centrinę būstinę, bet ne į skyrių, nebuvo iniciatyvos iš ieškovo pusės bendraujant su vaiku, kreipiantis dėl pagalbos į Tarnybą dėl bendravimo tvarkos. Ieškovas, žinodamas apie vaiko sveikatos/ psichologines problemas, vaiko kritinę būklę, neatsižvelgdamas į vaiko prašymus, veikdamas priešingai vaiko interesams net du mėnesius atsisakinėjo/vengė pasirašyti sutikimą vaiko psichologinės pagalbos suteikimui (sutikimą ieškovas davė tik pasitelkus į pagalbą profesionalius teisininkus). Be to, pasak atsakovės, ieškovo nurodyta aplinkybė dėl tėvo eliminavimo iš sūnaus gyvenimo apskritai nėra nustatyta CK 3.174 straipsnio 4 dalyje kaip pagrindas keisti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą.

35.3.                      Ieškovas nepateikė jokių svarių įrodymų, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su motina, apsiribodamas tik konstatavimu, jog jis neva geriau užtikrins nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas, kadangi atsakovė nesilaiko bendravimo tvarkos, neva be jo žinios išvežė vaiką į užsienį/ pagrobė vaiką. Priešingai nei nurodo ieškovas, vaikas nebuvo pagrobtas, ieškovas žinojo apie atsakovės planus negyventi Lietuvoje, su kuria atsakovės ir vaiko nesieja jokie ryšiai, žinojo apie planus vykti į Nyderlandų Karalystę ir tam neprieštaravo.

35.4.                      Teismas įvertino aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nenustatė aplinkybių, kad šiuo metu vaiko interesams yra būtinas aplinkos keitimas, kad esama aplinka nesaugi. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo metu neabejotinai vaiko socialinis ryšys Nyderlanduose. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, byloje nebuvo nustatyta, tokių apeliaciniame skunde nenurodė ir ieškovas. Atsakovė su ieškovu bylinėjasi dar nuo 2016 m. ir nors vaikas yra itin jauno amžiaus, tačiau jo pozicija nuo pat bylinėjimosi pradžios visuomet buvo ta pati ir vienoda – sūnus nori gyventi su motina. Hagos teismo paskirtos kuratorės ataskaitoje taip pat užfiksuoti pokalbiai su M., vaiko noras gyventi su atsakove.

35.5.                      Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo itin aktyvus, atmesdamas ieškinį dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir dėl jų plačiai pasisakė. Teismas sprendime įvertino tai, kad šalių sūnus nuo gimimo gyvena kartu su motina, kuri jį visada išlaikė ir juo rūpinosi, jis yra prisirišęs prie motinos, būtent atsakovė su sūnumi palaiko itin artimus šiltus tarpusavio santykius, visą savo laisvalaikį, atostogas, savaitgalius praleidžiu su vaiku, puikiai sutaria, vaikas noriai bendrauja su motina, rodo tam iniciatyvą, būtent ji sūnui yra sudariusi tinkamas, visapusiškas, geras gyvenimo, lavinimosi, vystymosi sąlygas. Atsakovė nėra asociali, nepiktnaudžiauja nei alkoholiniais gėrimais, nei narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, dirba. Darbe yra charakterizuojama teigiamai, niekada nenuteikinėjo sūnaus prieš tėvą, nesivelia į konfliktus, yra išsilavinusi, ramaus būdo, kantri, niekada nekelia balso, vaikui skiepija tinkamas vertybes, skatina bendrauti su tėvu, stengiasi ieškoti kompromiso. Tarnyba taip pat nurodė, kad atsakovė dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų Tarnybai nėra žinoma, kad duomenų, kad ji vaiku rūpinasi netinkamai, nėra nei byloje, nei Tarnybos dokumentų valdymo sistemoje, nėra duomenų, kad vaiko gyvenamoji vieta/aplinka jam tapo nesaugi, nurodė, kad nepilnamečio M. interesai gyvenant su atsakove yra visapusiškai užtikrinami.

35.6.                      Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismo sprendimo nepagrįstumui įtakos turėjo byloje neatlikta nepilnamečio vaiko apklausa. Vaiko apklausa Hagoje buvo atlikta kompetentingų teismo pareigūnų. Pokalbis su vaiku vyko dalyvaujant rusų ir anglų vertėjai, dirbančiai vertėjų centre, todėl nėra pagrindo teigti, kad vaikas kažko nesuprato. Atsakovė kartu su vaiku Nyderlanduose gyvena dvejus metus, anglų kalba vaikui tapo antrąja „gimtąja“ kalba (vaikas mokosi Nyderlandų mokykloje, mokslai vyksta anglų kalba, jis bendrauja su angliškai kalbančiais vaikais, aktyviai dalyvauja popamokinėje veikloje, lanko būrelius, kur taip pat kalbama anglų kalba). Be to, vaikas namuose taip pat su atsakove kalba angliškai arba rusiškai (lietuvių kalba jis apskritai nekalba, lietuvių kalbos nesupranta, ką patvirtinta ir Hagos teismas savo sprendimu). Byloje pateikta nepilnamečio vaiko pozicija neprieštarauja jo interesams, atitinka byloje esančią medžiagą. Be to, vaikas yra jautrus, nedrąsus, patiriantis panikos priepuolius dėl tėvo noro prieš vaiko valią paimti jį iš jam įprastos, mėgstamos aplinkos, todėl vaiko apklausa sukeltų dar didesnę žalą jo psichinei būklei, įtaką neigiamų jausmų (baimės, nerimo, nesaugumo) formavimuisi ir kt. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nepilnametis vaikas gyvena ne Lietuvoje, o Nyderlanduose, kas reiškia, jog vaikui kiltų papildomų nepatogumų vėl atvykti į apklausą ir šioje civilinėje byloje (vaikas būtų atitrauktas nuo būrelių, mokyklos ir pan.).

35.7.                      Atsakovė nesutinka, kad teismas be pagrindo vadovavosi Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. išvada Nr. 8451-(8.1.27.). Tarnyba išvadą pateikė vadovaudamasi ne tik Hagos teismo sprendimais, bet ir kita tiek byloje, tiek Tarnybos žinioje esančia medžiaga. Ieškovas pateiktos išvados neginčijo, neprašė atlikti pakartotinio šeimos sąlygų tyrimo, kas patvirtina, kad su išvadomis sutiko. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes apie būtinumą keisti vaiko gyvenamąją vietą, todėl nesant tokių duomenų, Tarnyba net negalėjo/neturėjo tam pagrindo priimti kitokį sprendimą bei pateikti išvadą, kurios turiniu būtų patenkintas pats ieškovas. Be to, teismas vertino visus bylos duomenis, taigi, priimdamas sprendimą, įvertino ne tik institucijos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus.

35.8.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo atsakovės dalyvavimą byloje pripažinti būtinu, kad tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Atsakovė dar 2019 m. lapkričio 24 d. pranešė, kad teismo posėdyje nedalyvaus dėl objektyvių priežasčių, t. y. su sūnumi gyvena Olandijoje, todėl neturi galimybės atvykti į Lietuvą ne tik dėl sūnaus mokslų, finansinės situacijos, prasto susisiekimo, bet ir dėl to, kad atvykimas yra pavojingas atsakovės sveikatai ir gyvybei (dėl grasinimų nužudyti, sutrikdyti sveikatą). Atsakovė viso proceso metu buvo aktyvi, vykdė visus teismo įpareigojimus, teikė teismui reikiamus procesinius dokumentus, aiškiai išdėstė savo poziciją visais klausimais, pateikė įrodymus, patvirtinančius atsakovės teiginius ir kt. Priešingai nei teigia ieškovas, būtent jis niekada nenorėjo bylos išspręsti taikiai, visada rašė nepagrįstus skundus, siekė vilkinti bylą ir kt., ką patvirtino ieškovo atsakymas teismui teismo posėdžio metu dėl mediacijos galimybės – ieškovas nurodė, kad nemato galimybės su atsakove susitarti dabar, kad atsisako nuo mediacijos, sutinka su mediacija tik jeigu teismas nustatys vaiko gyvenamąją vietą su juo.

35.9.                      Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad teismas neatskleidė bylos esmės nepasisakydamas dėl kitų reikalavimų (dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo). Teismai laikosi pozicijos, kad netenkinus pagrindinio reikalavimo, išvestinis reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas. Taip pat nesutiktina su tuo, jog teismas turėjo būti aktyvus ir atmesdamas gyvenamosios vietos pakeitimo reikalavimą spręsti dėl bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi nustatytą bendravimo tvarką nėra poreikio, kadangi nutartimi nustatyta maksimali ir plati tėvo bendravimo su vaiku tvarka, sudaranti sąlygas bei galimybes pakankamai ilgus laikotarpius nepertraukiamai tėvui bendrauti su vaiku.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

 Išvados

36.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

37.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

38.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

39.       Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, privalėdamas būti aktyvus šeimos bylose, šią bylą išnagrinėjo formaliai, pažeisdamas civilinio proceso kodekso reikalavimus: nebuvo išklausyta vaiko nuomonė nagrinėjamu klausimu; teismas nepagrįstai rėmėsi Tarnybos išvada, kuri pateikta įvertinus ne realią faktinę situaciją (vaiko šeimos aplinkos sąlygas), o tik remiantis byloje esančiais dokumentais; teismas atmetė prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, todėl apsunkino šalims galimybę ginčą užbaigti taikiai, nors įstatymas įpareigoja teismą imtis aktyvių priemonių šalims sutaikyti; teismo sprendimas iš esmės paremtas tik Hagos apeliacinėje instancijoje priimtu teismo sprendimu vaiko grobimo byloje; teismas iš esmės neišsprendė ginčo, kadangi palikdamas nepakeistą vaiko gyvenamąją vietą su motina, teismas privalėjo spręsti tėvo bendravimo tvarkos su užsienyje gyvenančiu vaiku tvarkos klausimą. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.174 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtintas teisinis pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą, klaidingai vertino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus.

40.       Iš ieškovo apeliacinio skundo matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia tiek procesinės, tiek materialinės teisės normų pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl šių ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl atsakovės nedalyvavimo teismo posėdyje

41.       Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad atsakovės dalyvavimas teismo posėdyje iš esmės svarbus buvo dėl to, jog išklausius pačią atsakovę būtų išsiaiškinta jos pozicija, surastas kompromisas dėl bendravimo su vaiku abiem tėvams priimtinu būdu, jog teismas, nepripažinęs atsakovės dalyvavimo parengiamajame/teismo posėdyje būtinu, užkirto kelią ginčą išspręsti taikiai sudarant taikos sutartį, nesudarė galimybės ginčo spręsti teisminės mediacijos būdu, nors CPK įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka.

42.       CPK IV dalies XIX skyriaus, numatančio šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, pirmojo skirsnio 375 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame skyriuje įtvirtintos bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtys taikomos visoms šeimos byloms, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas šeimos teisinių santykių bylas, teismas taip pat vadovaujasi CK numatytomis procesinėmis teisės normomis.

43.       Pažymėtina, kad nei CPK, nei CK normos, susijusios su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu (pakeitimu), bendravimo tvarkos nustatymu (pakeitimu), taip pat susijusios su išlaikymo priteisimu (išlaikymo dydžio padidinimu/sumažinimu) nenumato privalomo atsakovės dalyvavimo sprendžiant ieškovo ieškiniu pareikštus reikalavimus.

44.       CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali pripažinti, kad dalyvaujantys byloje asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį. Pagal CPK 230 straipsnio 5 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį, gali nuspręsti, kad į parengiamąjį teismo posėdį turi atvykti šalys ir tretieji asmenys asmeniškai. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad diskrecijos teisė pripažinti šalies dalyvavimą būtinu, palikta būtent teismui.

45.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė su vaiku gyvena užsienio valstybėje, dėl ko apsunkintas jų atvykimas į Lietuvą, atsakovė yra pateikusi procesinius dokumentus, kuriuose aiškiai išreiškė savo poziciją nagrinėjamu klausimu, taip pat tai, kad pati nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje, atmetė ieškovo prašymą pripažinti atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptariamu klausimu padarė pagrįstą išvadą.

46.       Ieškovas, prašydamas atsakovės dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, nurodė, jog svarbu išsiaiškinti atsakovės poziciją dėl ginčo klausimų, susijusių su jų nepilnamečiu vaiku, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu klausimu atsakovės pozicija byloje buvo aiški – ją atsakovė išdėstė savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, teikdama pranešimą dėl nedalyvavimo teismo posėdyje, papildomus įrodymus), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovės dalyvavimas parengiamajame/teismo posėdyje turėjo esminės reikšmės ginčo išsprendimui. Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungtyniškumo principo, o šio principo įgyvendinimas apima ir asmens teisę dalyvauti ar nedalyvauti teismo posėdyje. Šiuo atveju atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad galimybė atvykti į Lietuvą apsunkinta (nepilnamečio vaiko mokslų, finansinės situacijos, prasto susisiekimo), taip pat dėl konfliktiškų santykių su ieškovu nusprendė teismo posėdyje asmeniškai nedalyvauti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės pasirinkimas neužkirto kelio teisingai ir išsamiai išnagrinėti bylą, priežasčių, dėl kurių atsakovės dalyvavimas žodiniuose teismo posėdžiuose būtų buvęs būtinas, nenustatyta, todėl priešingi ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovo nurodyti teiginiai, kad jis vyko į teisminius procesus, vykusius Nyderlanduose, savaime nereiškia, kad ir atsakovė turėjo procesinę pareigą atvykti į bylos nagrinėjimą, vykusį Lietuvos teisme.

47.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovės nedalyvavimas parengiamajame/teismo posėdyje apsunkino šalims galimybę taikiai susitarti, nebuvo sudaryta galimybė ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, teismas nevykdė pareigos imtis priemonių šalims sutaikyti.

48.       Sutiktina su ieškovo teiginiais, kad CPK 376 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, tačiau pažymėtina, kad teismo pareiga siekti, jog šalys ginčą baigtų taikiai negali būti suabsoliutinama ir vertinama atsietai nuo faktinių aplinkybių, šalių tarpusavio santykių, pačių šalių pastangų siekti taikaus susitarimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas,  įvertinęs byloje esančius įrodymus apie tai, kad jau bandyta taikyti tarptautinę mediaciją, tačiau po pradinio pokalbio tarp mediatorių ir ieškovo bei atsakovės, buvo priimtas sprendimas, kad tarptautinė mediacija yra netinkama (el. b. ap. t. I, l. 43), šalių bendravimo ypatumus (ieškovo atstovas paminėjo, kad iš esmės bendraujama per institucijas), taip pat siekdamas neužvilkinti proceso, sprendė, kad šiuo atveju byloje tikimybė sudaryti taikos sutartį buvo itin maža. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti.

49.       Byloje esantys įrodymai (elektroniniai laiškai, vykę teisminiai procesai, kt.) patvirtina, kad santykiai tarp šalių yra įtempti, šalys sunkiai geba rasti abi tenkinančius bendravimo variantus, šalių ginčai tęsiasi jau kurį laiką, neapsiribojant šios bylos nagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visumą faktinių aplinkybių, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, ieškovo ir jo atstovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, abejotina, ar atsakovės dalyvavimas teismo posėdyje būtų lėmęs kitokį ginčo išsprendimą, t. y. ar tarp ieškovo ir atsakovės būtų pasiektas taikus susitarimas ginčo klausimais. Paminėtina ir tai, kad nors ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog neišnaudotos visos galimybės ir taika galima, tačiau taikai sudaryti yra būtina dviejų šalių išreikšta valia. Šiuo atveju atsakovė, susipažinusi su atsakovo procesiniais dokumentais (ieškiniu, kuriame pasisakyta dėl taikos sutarties sudarymo galimybės), taip pat turėdama galimybę susipažinti su byloje esančia medžiaga, įskaitant ir teismo posėdžio garso įrašus, nepareiškė noro bylą baigti taikos sutartimi. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad taikos sutarties nesudarymas byloje yra nulemtas ne teismo veiksmų pirmosios instancijos procese, o pačių šalių apsisprendimo. Atsakovės asmeniško dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimas būtinu vien todėl, kad atsakovė galėtų žodžiu pasisakyti dėl bylos baigimo taikos sutartimi ar galimybės taikyti teisminę mediaciją, būtų savitikslis ir neproporcingas. Šalims neapribota teisė pareikšti tokį prašymą, be to, baigti bylą taikos sutartimi galima bet kurioje stadijoje (CPK 140 straipsnio 3 dalis).

Dėl vaiko teisės būti išklausytam

50.       Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik Hagos teisme vykusios vaiko apklausos ataskaita; neįvertino, kad su vaiku bendravusi kuratorė į 2 klausimą dėl vaiko gebėjimo laisvai reikšti nuomonę, pateikė išvadą, kad „susidaro įspūdis, jog jis negali ar nenori laisvai išreikšti savo nuomonės“; apklausos metu klausimai buvo užduodami siekiant išsiaiškinti vaiko grąžinimo (kaip prievartinio veiksmo) tikslingumą, o ne dėl vaiko bendravimo su tėvu įsivaizdavimo ir ketinimų; apklausa vyko ne gimtąja, o anglų kalba, todėl tokia apklausa negali būti prilyginama laisvos vaiko nuomonės išreiškimui. Pasak ieškovo, visa tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neišklausęs vaiko nuomonės dėl ginčo, kuris tiesiogiai su juo susijęs, pažeidė procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo argumentais dėl žemiau nurodytų motyvų.

51.       CK 3.174 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais (2 dalis).

52.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimas byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

53.       Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu, nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. 

54.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose. Vis dėlto EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti išklausytas tiesiogiai ar per atstovą) (2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje M. ir M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 10161/13). Kartu EŽTT jurisprudencijoje pažymima, jog būtų perdėta sakyti, kad nacionaliniai teismai visada privalo teisme išklausyti vaiką spręsdami bendravimo su vienu iš tėvų klausimą, nes tai gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, deramai atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą (2003 m. liepos 8 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Sahin prieš Vokietiją, peticijos Nr. 30943/96, ir kt.).

55.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

56.       Nutarties 51-55 punktuose aptartas reguliavimas reiškia, kad sprendžiant klausimus, kurie betarpiškai susiję su vaikais, turi būti išklausoma jų nuomonė ir į ją atsižvelgiama, jeigu ji neprieštarauja vaikų interesams. Tuo pačiu pažymėtina, kad tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje iš esmės yra akcentuojamas pats vaiko nuomonės išklausymo faktas, tačiau vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti.

57.       Nagrinėjamu atveju šalių nepilnametis vaikas buvo išklausytas Hagoje vykstančiame teismo procese, teismui 2019 m. balandžio 29 d. paskyrus specialųjį kuratorių, atstovaujantį vaiko interesus. Pokalbiai vyko su kuratoriumi. Iš į bylą pateiktos 2019 m. gegužės 20 d. specialiojo kuratoriaus ataskaitos (el. b. ap. t. II, l. 48-57) matyti, kad šalių nepilnametis sūnus M. vykusių pokalbių metu buvo išklausytas kuratorės, turinčios psichoterapeutės/klinikinės psichologės/mediatorės kvalifikaciją, dalyvaujant rusų ir anglų kalbų vertėjai. Hagos pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2019 m. liepos 23 d. taip pat vyko nepilnamečio vaiko ir specialiojo kuratoriaus pokalbis (el. b. ap. t. II, l. 65-67).

58.       Sutiktina su ieškovo teiginiais, kad vaiko nuomonė buvo išklausyta nagrinėjant bylą dėl vaiko grobimo, o ne byloje dėl jo gyvenamosios vietos pakeitimo ar kitų reikalavimų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių nepilnametis vaikas, atsakydamas į kuratorės klausimus, dažnai faktines aplinkybes siejo ne apskritai su gyvenamąja vieta, įsitvirtinimu Lietuvoje ar Nyderlanduose, iš esmės vaikas galimas savo gyvenamąsias vietas ir norą gyventi atitinkamoje šalyje atskyrė pagal tėvus, t. y. gyvenimą Nyderlanduose susiedamas su motina, o Lietuvoje – su tėvu. Vaikas ne kartą skirtingų klausimų kontekste nurodė, kad jis nenori gyventi su tėvu, daugelį situacijų iš esmės siejo su jo ir tėvo, tėvų tarpusavio santykiais. Taigi darytina išvada, kad nors ginčas buvo kilęs dėl vaiko grobimo, nepilnametis šalių sūnus iš esmės aiškiai išreiškė ir savo nuomonę dėl nenoro gyventi su tėvu. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad vaikui, kuris iš esmės pagal savo amžių ir brandą negeba daryti takoskyros tarp teisminių terminų, ginčo nagrinėjimo ribų, nuomonei išreikšti turėjo įtakos nagrinėjamos bylos pobūdis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vaiko nuomonė buvo išklausyta kvalifikuotų specialistų, vykstant teisminiam procesui, todėl nėra pagrindo abejoti, jog vaiko nuomonė būtų išklausyta netinkamai ir nebuvo pagrindo ja vadovautis šioje byloje. Pažymėtina ir tai, kad įvertinus berniuko amžių, kuratorės pastabas dėl vaiko susikaupimo atsakyti į klausimus, taip pat atsakovės išsakytas pastabas dėl vaiko bendros psichologinės būklės (vaikas jautrus, nedrąsus, patiriantis panikos priepuolius, kt.), nulemtos visų teisminių procesų, įtemptų tarpusavio tėvų santykių, taip pat aplinkybes, kad vaikas su motina gyvena užsienio valstybėje, dėl ko atvykimas į Lietuvą, nesutrikdant įprastos vaiko kasdienės rutinos (mokyklos, būrelių, kt.), praktiškai negalimas, darytina išvada, kad papildoma apklausa šiame Lietuvoje vykstančiame teisminiame procese nebuvo būtina ir vaiko interesų neatitiko.

59.       Ieškovas taip pat nurodo, kad kuratorė pateikė pastabas, jog „susidaro įspūdis, jog jis negali ar nenori laisvai išreikšti savo nuomonės“, cituodamas šiuos teiginius, ieškovas iš esmės pats pritaria, kad sūnus galimai negali visapusiškai konstruktyviai išreikšti savo nuomonės, visgi nepaisant to, laikosi pozicijos, kad vaiko apklausa šioje byloje turėjo įvykti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad vaikas nesugebėjo iki galo sklandžiai išreikšti savo nuomonės, nepaneigia vaiko, kuriam apklausos metu buvo šiek tiek daugiau nei aštuoneri metai, ne kartą ir ne vieno pokalbio metu, kad ir šiek tiek padrikai, tačiau pakankamai aiškiai išreikštų minčių dėl nenoro gyventi su ieškovu. Tai, kad vaiko nuomonė nesutampa su ieškovo, nėra pagrindas pakartotinai apklausti vaiką, atsižvelgiant į nutarties 58 punkte jau nurodytas aplinkybes.  

60.       Ieškovo teiginiai, kad vaikas negalėjo laisvai išreikšti savo nuomonės dėl galimo kalbos barjero, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Nustatyta, kad išklausant vaiką dalyvavo rusų ir anglų kalbos vertėja, dirbanti vertėjų centre. Paminėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad vaikas negeba suprasti anglų ir/ar rusų kalbų. Hagoje vykusiame teisminiame procese taip pat nebuvo keliamas klausimas, kad išklausant vaiką yra pažeidžiamos proceso taisyklės, neužtikrinant vaiko teisės atsakyti į klausimus jam suprantama kalba. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad vaikas negebėjo suprasti jam užduodamų klausimų esmės, kad jo atsakymai yra nulemti klausimų nesupratimo. Priešingai, iš pateiktų dokumentų turinio akivaizdu, kad  vaikas atsakinėjo į jam užduodamus klausimus pagal savo amžių ir brandą, juos suprato. Be to, paminėtina ir tai, kad iš kuratorės ataskaitos matyti, jog vaikas kalbėdamas dažnai nuo rusų kalbos pereina prie anglų kalbos ir atvirkščiai, taip pat pats vaikas pokalbio metu pareiškė norą kalbėti anglų kalba, nurodydamas, kad tiksliai nežino, kaip tam tikri žodžiai skamba rusų kalba (el. b. ap. t. II, l. 52, 54). Be to, atsakovė nurodė, kad vaikas lietuvių kalba apskritai nekalba, ieškovas to nepaneigė, todėl atsižvelgiant į tai, jog teismo procesas Lietuvoje vyksta valstybine – lietuvių kalba (CPK 11 straipsnio 1 dalis), vertėjo (anglų/rusų kalbos) dalyvavimas būtų buvęs būtinas ir Lietuvoje vykstančiame teismo procese. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad vaiko apklausa šioje byloje Lietuvoje iš esmės būtų vykusi tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Hagoje vykusio teisminio proceso metu, kuriame jokių proceso teisės pažeidimų, susijusių su galimybe kalbėti vaikui suprantama kalba, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo teiginiai, kad buvo pažeistos vaiko išklausymo jam suprantama kalba taisyklės ir dėl to vaikas laisvai neišreiškė savo nuomonės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados

61.       Ieškovas kaip vienu apeliacinio skundo argumentų taip pat remiasi tuo, jog teismas įpareigojo pateikti Tarnybą išvadą, nors ši ir nebuvo kompetentinga ją teikti. Pasak ieškovo, Tarnybos išvada neatitinka jai keliamų reikalavimų, pateikta įvertinus ne realią faktinę situaciją (vaiko šeimos aplinkos sąlygas), o tik remiantis byloje esančiais dokumentais.

62.       CK 3.178 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo, išskyrus atvejus, kai byla teisme nagrinėjama valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareikšto ieškinio pagrindu. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus. Reikalavimus šioje dalyje nurodytos išvados turiniui tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A1-159 patvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba jos įgalioto teritorinio skyriaus, ištyrusio šeimos aplinkos sąlygas, teismui teikiamos išvados dėl nagrinėjamo ginčo dėl vaiko turinio reikalavimai (toliau – Reikalavimai) (redakcija nuo 2019 m. kovo 20 d.) numato išvadai keliamus turinio reikalavimus.

63.       Ieškovas nurodo, kad Tarnybos išvada neatitinka 5.1-5.5 punktuose numatytų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su tokiais ieškovo teiginiais tiek, kiek išvados neatitikimas Reikalavimams grindžiamas faktiniu atsakovės gyvenamosios aplinkos neištyrimu, nuvykstant į atsakovės gyvenamąją vietą ir vaiko nuomonės neišklausymu. Visgi pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas ne išvados atitiktis Reikalavimams, tačiau ir aplinkybės, kurioms esant buvo pateikta tokia išvada, taip pat pačios išvados, kaip dokumento, įtaka, t. y. kiek ji turėjo reikšmės teismui priimant sprendimą.

64.       Paminėtina, kad šioje byloje susiklosčiusi specifinė situacija, kuomet atsakovės ir nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, todėl atsakovės gyvenamosios aplinkos ištyrimas fiziškai į ją nuvykstant yra apsunkintas būtent šių veiksnių. Nors Tarnyba ir neatliko faktinės atsakovės gyvenamosios vietos ir joje esančių sąlygų tyrimo, tačiau tiek byloje esančių įrodymų pagrindu, tiek savo turimos duomenų bazės duomenimis nustatė aplinkybes, susijusias su atsakove, o būtent, kad atsakovė Tarnybai dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų nėra žinoma, duomenų, kad motina nepilnamečiu vaiku rūpintųsi netinkamai Tarnyba taip pat neturi; nenustatyta, kad aplinka, kurioje vaikas auga, būtų jam nesaugi, būtų netinkama augti ir ugdytis. Aplinkybė, jog Tarnyba, pateikdama išvadą, be kita ko rėmėsi byloje esančiais dokumentais, nereiškia, kad Tarnyba atliko teismo vaidmenį įrodymų vertinimo aspektu.

65.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors Tarnybos teismui pateikta išvada byloje yra oficialus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau jos duomenys neturi teismui išankstinės galios, todėl tokia išvada teismui nėra privaloma. Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, spręsdamas ginčą, teismas visus byloje pateiktus įrodymus vertina vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikimu, taigi įvertina ne tik Tarnybos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad jeigu byloje kyla abejonių dėl išvados pagrįstumo ar jos nešališkumo, vienas iš galimų būdų šias abejones pašalinti galėtų būti teismo įpareigojimas užpildyti Tarnybos parengtą patikslintą klausimyną dėl tėvų galimybių ir gebėjimų užtikrinti vaiko poreikių patenkinimą, taip pat byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę nesutikti su Tarnybos išvada bei ją ginčyti, užduoti Tarnybos atstovui klausimus išvadai papildyti ar patikslinti.

66.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje pateikta Tarnybos išvada nebuvo pagrindinis įrodymas, lėmęs teismo sprendimą atmesti ieškovo ieškinį. Tarnybos išvadoje dėstytos aplinkybės vertintos tik kaip papildomi argumentai, pagrindžiant teismo padarytas išvadas įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: rašytinius įrodymus, kuriuose atkleistos bylai reikšmingos aplinkybės (vaiko nuomonė, gyvenimo sąlygos užsienio valstybėje ir kt.), ieškovo ir jo atstovo, taip pat Tarnybos atstovės paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu. Vien tai, kad teismo padarytos išvados savo esme sutampa su Tarnybos išvada (ar atvirkščiai), nereiškia, kad pastarojo dokumento turinys iš esmės lėmė esamą teismo sprendimą.

67.       Paminėtina ir tai, kad Tarnybos išvada byloje pateikta 2019 m. lapkričio 25 d., tačiau nei pats ieškovas 2019 m. lapkričio 27 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, nei ieškovas ir jo atstovas 2020 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu nereiškė prašymų dėl išvados patikslinimo, papildymo, ieškovo atstovas apsiribojo tik teise užduoti klausimus Tarnybos atstovei, pateikti pastabas, kad išvada pateikta neatlikus realaus atsakovės gyvenimo sąlygų ištyrimo ir neišklausius vaiko nuomonės dėl gyvenimo su vienu iš tėvų. Nesant pagrindų abejoti išvados pagrįstumu, šališkumu, teismas neturėjo pagrindo prašyti ją papildyti, patikslinti, o ieškovas šia teise nepasinaudojo. Taigi, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nepaisant išvados turinio trūkumų, išvada pateikta įvertinus byloje esančius įrodymus, Tarnybos duomenų bazės duomenis, jos vaidmuo teismui priimant sprendimą nebuvo esminis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nevisapusiškos turinio prasme išvados pateikimas lėmė neteisėto ir (ar) nepagrįsto sprendimo šioje byloje priėmimą, kas būtų pagrindas konstatuoti esant procesinių teisės normų pažeidimą.

Dėl ginčo esmės

68.       Byloje nustatyta, kad šalys nutraukdamos santuoką sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.1 punkte susitarė, kad jų vaiko M. B. gyvenamoji vieta iki jo pilnametystės nustatoma su atsakove jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4895-1019/2017). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtinta šalių taikos sutartis, kuria šalys susitarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimto sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir bendravimo su vaiku tvarkos. Sutarties 2 punktu šalys susitarė dėl bendravimo su vaiku tvarkos, 3 punkte šalys susitarė pakeisti išlaikymo vaikui dydį ir nuo 2018 m. balandžio 1 d. ieškovas įsipareigojo teikti po 250 Eur išlaikymą iki sūnaus pilnametystės, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, pervedant tokias lėšas į asmeninę atsakovės banko sąskaitą.

69.       Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepakeitė vaiko gyvenamosios vietos, nustatydamas ją su ieškovu, neatsižvelgęs į tai, kad atsakovė pagrobė vaiką, t. y. be ieškovo rašytinio sutikimo išsivežė vaiką į užsienį ir ten gyvena, o vien tai sudaro pagrindą pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Be to, pasak ieškovo, atsakovė nesudaro galimybių bendrauti su vaiku, riboja tėvo ir sūnaus bendravimą, o nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, jis būtų geranoriškas ir sudarytų tinkamas sąlygas, kad vaikas galėtų bendrauti su abiem tėvais. Pažymi, kad teismas nepagrįstai vaiko socialinės aplinkos stabilumą iškėlė aukščiau tėvo ir sūnaus bendravimo užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių ieškovo argumentų pasisako toliau.

70.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).

71.       Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

72.       Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

73.       Ieškovas nurodo, jog be kita ko vien tai, kad atsakovė be jo rašytinio sutikimo išsivežė jų vaiką į užsienį savaime pagrindžia, kad yra pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl vaiko pagrobimo, t. y. neteisėto vaiko išvežimo neturint ieškovo sutikimo nėra. Vaiko pagrobimo faktas buvo konstatuotas ir įsiteisėjusiais Hagos teismų 2019 m. birželio 26 d. (pirmojoje instancijoje) ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. (apeliacinėje instancijoje) sprendimais. Sutiktina su ieškovo teiginiais, kad pagal kasacinio teismo praktiką, vaiko išvežimas be kito tėvo žinios į užsienio šalį laikomos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl tėvo teisių įgyvendinimo priešingai vaiko interesams, tačiau nagrinėjamu atveju vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, t. y. jos turi būti vertinamos visumos aplinkybių kontekste, pasveriant kiekvienos jų reikšmę ir surandant interesų pusiausvyrą esamoje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas ją numatant su tėvu neatitiktų vaiko geriausių interesų principo.

74.       Byloje nustatyta, kad atsakovė sūnų iš Lietuvos be ieškovo sutikimo į Nyderlandus išsivežė 2018 m. kovo mėn. Pagrobimo bylą nagrinėjant Hagos teismuose, vaikas užsienio valstybėje jau gyveno daugiau nei vienerius metus, šiuo metu jau apie dvejus metus. Paminėtina, kad Hagos apeliacinės instancijos teismas jau 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendime konstatavo šalių nepilnamečio vaiko ryšį, įsitvirtinimą valstybėje, į kurią jis atvežtas – Nyderlandus, taigi nagrinėjamu atveju, nesant duomenų, kad vaiko aplinka pasikeitė ir ji jam nebetinkama augti, vystytis, spręstina, kad vaiko socialinis ryšys su šalimi kurioje jis gyvena, jį supančia aplinka šiuo metu tik dar sustiprėjo. Nors ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didelę reikšmę Hagos teismų konstatuotoms aplinkybėms ir, spręsdamas klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, iš esmės rėmėsi tik šiais sprendimais, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti sprendimai yra tiesiogiai susiję su šia nagrinėjama byla tiek, kiek jie atskleidžia vaiko gyvenimo sąlygas, aplinką, įsitvirtinimą šalyje, todėl yra svarbūs šios bylos kontekste, dėl ko pagrįstai jais buvo remtasi.

75.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes: vaiko fizinius ir emocinius ryšius, kuriuos vaikas užmezgė su savo naująja gyvenamąja vieta, susijusius ne tik naujais šeimos nariais (patėvį, su kuriuo vaikas gerai sutaria, kuris vaiką moko olandų kalbos, vaikas ją jau geba pakankamai gerai suprasti), tačiau ir išorinius veiksnius, santykius su aplinka (vaikas lanko mokyklą, kuri nėra orientuota tik į tarptautinę aplinką, turi draugų Olandijoje, su kuriais kartu žaidžia, sportuoja, taip pat lanko būrelius: plaukimą, užsiima akrobatika olandų jaunimo rate, žaidžia futbolą). Teismas taip pat įvertino vaiko šaknis ir pritapimą Nyderlanduose ir Lietuvoje, taip pat ryšį su tėvais, akcentavo, kad motina šalių vaiko gyvenime yra pagrindinė figūra ir jis prie jos labai prisirišęs, sprendė, kad vaiko interesų vieta yra Nyderlanduose, čia yra nusistovėjęs vaiko socialinis ryšys. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įsiteisėjusių Hagos teismų sprendimų nustatytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu ieškovas, siekdamas, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų pakeista, neįrodė vaiko gyvenimo sąlygų esminio pasikeitimo, taip pat neįrodė, kad aplinka, kurioje vaikas auga jam nebėra fiziškai ar emociškai tinkama, dėl ko būtų pagrindas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, nustatytą su motina jos gyvenamojoje vietoje, ir ją nustatyti su ieškovu (vaiko tėvu) (CPK 178 straipsnis).

76.       Ieškovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas iškėlė vaiko stabilios aplinkos buvimą aukščiau už vaiko ryšį su tėvu, nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju vaiko bendravimas su tėvu nebuvo paneigtas, stabilios aplinkos kriterijus buvo įvertintas visumoje įrodymų ir plačiąja prasme, t. y. įvertinta ne tik vaiko fizinė aplinka (gyvenimo sąlygos, mokyklos, būrelių lankymas, pripratimas gyventi Nyderlanduose), tačiau ir vaiko socialiniai ryšiai – draugų turėjimas, geri santykiai su patėviu, taip pat tvirtas ryšys su motina, kuri vaiku rūpinasi nuo gimimo. Atsižvelgus į visa tai, buvo padaryta išvada, kad vaiko interesus šiuo metu geriausiai atitinka jo gyvenimas su motina, nekeičiant vaiko gyvenamosios vietos – nenustatant jos su tėvu. Pažymėtina, kad gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia kito tėvo, su kuriuo vaikas negyvena, vaidmens dalyvaujant vaiko auginime paneigimo, tačiau natūralu, kad tėvams gyvenant skyriumi neįmanoma abiem tėvams, atsižvelgiant į visas aplinkybes, užtikrinti vienodo bendravimo, o tai yra nulemta objektyvių aplinkybių.

77.       Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad vaiko ryšys su aplinka, kurioje jis šiuo metu gyvena, nustatytas ne tik vertinant faktines aplinkybes, įrodymus, tačiau atsižvelgus ir į paties vaiko nuomonę. Hagoje vykusio teisminio proceso metu, taip pat specialiajam kuratoriui atliekant teismo pavedimą, pokalbių su nepilnamečiu vaiku metu, vaikas ne kartą pareiškė norą gyventi Nyderlanduose, nurodydamas, kad jam čia patinka, jis turi daug draugų, sportuoja, jeigu pagalvoja apie Lietuvą, prisimena, kad jam ten buvo negera, teigė, kad noras matytis su tėvu nėra didelis, kad didžiausias jo noras yra likti Nyderlanduose kartu su motina; nurodė, kad jam labai nepatiktų, jeigu tėvas pasiimtų jį su savimi, kad jeigu galėtų likti Nyderlanduose, būtų laimingas. Taigi vaikas iš esmės išreiškė norą gyventi su motina šalyje, kurioje ji gyvena ir išsakė nerimą, baimes dėl nenoro grįžti į Lietuvą, gyventi su tėvu.

78.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018, 33 punktas). Šiuo atveju matyti, kad vaikas išreiškė nuomonę, jog nori gyventi su motina, su kuria vaiką nuo pat gimimo sieja tvirtas ryšys, o duomenų, kad motina įgyvendintų vaiko teises priešingai jo interesams nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad vaiko išreikštas noras prieštarautų jo interesams (CPK 178 straipsnis).  

79.       Ieškovas kaip pagrindą pakeisti gyvenamąją vietą nurodo ir tai, kad atsakovė neužtikrina ir riboja vaiko bendravimą su tėvu, t. y. nesilaiko nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto teiginius kaip neįrodytus.

80.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

81.       Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė jam neužtikrina bendravimo su vaiku, tačiau nagrinėjamu atveju įrodymai, kuriais ieškovas remiasi, siekdamas pagrįsti šias aplinkybes, iš esmės yra tik jo ir atsakovės susirašinėjimas elektroniniu paštu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių elektroninių laiškų reikšmę nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad minėti laiškai nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovė ribotų ieškovo bendravimą su vaiku, jam trukdytų, jog ieškovo ir vaiko bendravimo mastas yra nulemtas būtent atsakovės veiksmų, kuriais ji sąmoningai draustų, neleistų tėvui ir sūnui matyti vienas kito (CPK 185 straipsnis).

82.       Iš teismui ieškovo pateiktų elektroninių laiškų (2019 m. rugpjūčio 8 d., 2019 m. lapkričio 4 d., 2019 m. gruodžio 4 d.) matyti, kad ieškovas teikė pastabas atsakovei dėl bendravimo su vaiku, bendravimo neužtikrinimo, prašė sudaryti sąlygas matytis su vaiku, taigi išreiškiant mintį, kad atsakovė realaus bendravimo iš tiesų neužtikrina. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad laiškų turinį kontroliuoja pačios šalys, taigi vien tai, kad rašomos atitinkamos pastabos, prašymai, nesudaro pagrindo teigti, kad faktinė situacija tokia ir yra, kokia ji nurodoma elektroniniuose laiškuose. Paminėtina ir tai, kad visi teismui pateikti laiškai iš esmės apima tik laikotarpį, kuomet vyko teisminis procesas šioje byloje (ieškinys teismui pateiktas 2019 m. liepos 18 d., byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta ir sprendimas priimtas 2020 m. vasario 12 d.). Kitų įrodymų, kurie iš esmės leistų teigti, kad motina riboja tėvo ir sūnaus bendravimą byloje nėra.

83.       Nors ieškovas nurodo, kad atsakovė trukdo jam bendrauti su vaiku, tačiau pritartina Tarnybos pateiktoms pastaboms, kad realiai nėra duomenų, jog pats ieškovas būtų aktyviai siekęs bendrauti su sūnumi (CPK 178 straipsnis). Ieškovas remiasi tuo, jog atsakovė nedavė savo telefono numerio, nežinojo atsakovės gyvenamosios vietos užsienyje adreso, tačiau, atsižvelgiant į laikotarpį, kurį vaikas su atsakove jau gyvena užsienyje (nuo 2018 m. kovo mėn.) iki šios bylos nagrinėjimo ir jos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (2020 m. vasario 12 d.) įrodymų, kad atsakovas būtų dėjęs realias pastangas bendrauti su sūnumi pateikta nėra. Iš byloje esančių Hagos teismų sprendimų, specialiojo kuratoriaus su M. pokalbių matyti, kad ieškovas buvo atvykęs į Nyderlandus, tačiau atvykimo laikas iš esmės sutapo su tuo metu vykstančiais teismo procesais. Įrodymų, kad ieškovas būtų papildomai inicijavęs susitikimą su sūnumi ar siekęs bendrauti kitokia forma (telefonu, SMS žinutėmis, internetinėmis video ryšio programomis ar kt.) ir atsakovė tą būtų draudusi, byloje, išskyrus elektroninius laiškus, dėl kurių įrodomosios galios jau pasisakyta nutarties 82 punkte, nėra (CPK 178 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovė nesilaiko nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos ir kad draudžia ieškovui matytis su sūnumi.

84.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovo teiginiai, jog būtent jis, jei vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu, užtikrintų motinos ir vaiko bendravimą, iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo spręsti, kad jie  būtų realiai įgyvendinami. Kaip jau buvo nurodyta, šalių tarpusavio santykiai yra įtempti, konfliktiški, taigi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šalims nesiekiant taikiai spręsti bendravimo su vaiku klausimų, abejotina, ar nustačius vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, situacija staiga pasikeistų į gerąją pusę ir būtų užtikrinama vaiko teisė sklandžiai bendrauti su abiem tėvais.

85.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentus, kad teismo nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos antstoliai Lietuvoje negali įvykdyti, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra duomenų, jog ieškovas išnaudojo visas galimybes bei priemones, kad užsitikrinti bendravimą su vaiku, kreipdamasis į atitinkamas institucijas dėl šios nutarties vykdymo už Lietuvos Respublikos ribų, kitoje Europos Sąjungos šalyje.

86.       Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog būtų pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą. Byloje nenustatyta, kad vaikui jo gyvenamoji vieta tapo nesaugi, kad motina juo nesirūpina, taip pat nenustatyta, kad motina draustų ieškovui bendrauti su sūnumi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Nyderlanduose jau yra susiformavę vaiko socialiniai ryšiai, pats vaikas pareiškė norą gyventi su motina, su kuria jį sieja tvirtas emocinis ryšys. Visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, konstatavęs, kad gyvenamosios vietos pakeitimas be kita ko reikštų ir vaiko interesų pažeidimą.

87.       Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo patenkintas pirminis ieškovo reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, teismas pagrįstai nenagrinėjo likusių ieškovo reikalavimų – bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo atsakovės atžvilgiu, taip pat išlaikymo priteisimo iš atsakovės, kurie savo esme yra išvestiniai ir priklauso nuo pradinio reikalavimo išsprendimo.

Dėl teismo aktyvaus vaidmens šioje byloje

88.       Ieškovas teigia, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus byloje, pažymėdamas, kad nors ieškinio reikalavimai suformuluoti dėl teisės nustatymo, tačiau ieškiniu buvo siekiama pašalinti ieškovo ir vaiko teisių pažeidimą, dėl ko teismas, nenustatęs pagrindų keisti vaiko gyvenamąją vietą, siekdamas pašalinti esamą pažeidimą, turėjo taikyti kitą pažeistų teisių gynimo būdą. Iš ieškovo nurodytų apeliacinio skundo argumentų, darytina išvada, kad ieškovas teisių pažeidimo pašalinimą šiuo atveju laiko bendravimo su vaiku tvarkos, nustatytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje, pakeitimą. Nors ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišsprendė ginčo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka.

89.       CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviam reiškia teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 376 straipsnio 2 dalis, 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Nurodytos įstatymo nuostatos yra viena dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2012).

90.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1822-1019/2018 patvirtintos šalių taikos sutarties 2 punkte šalys numatė tokią bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką: 2.1 punktas – D. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo pirmo mėnesio sekmadienio 18 val. ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą antrą mėnesio sekmadienį 18 val. (pvz., 2018 m. gegužės mėn. 6-13 d., birželio 3-10 d., liepos 1-8 d., rugpjūčio 5-12 d., rugsėjo 2-9 d. ir t. t.).; 2.2 punktas – nuo 2018 m. liepos 1 d. D. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo pirmo mėnesio sekmadienio 18 val. ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą antrą mėnesio sekmadienį 18 val. (pvz., liepos 1-8 d., rugpjūčio 5-12 d., rugsėjo 2-9 d. ir t.t.). Nuo 2018 m. liepos 1 d. D. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio trečią savaitgalį paimant vaiką penktadienį 18 val. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 18 val. (pvz., 2018 m. liepos 20-22 d., rugpjūčio 24-26 d., rugsėjo 21-23 d., spalio 26-28 d. ir t.t.).

91.       Ieškovas šioje byloje, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 2 punktą, nustatant tokią bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką: O. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę paimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo pirmo mėnesio sekmadienio 17.00 val. ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą antrą mėnesio sekmadienį 17.00 val. O. B. bendraus su nepilnamečiu vaiku M. B. kiekvieno mėnesio trečią savaitgalį paimant vaiką penktadienį 17.00 val. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val. Taigi, ieškovas reiškė reikalavimą nustatyti analogišką skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo tvarką jau nustatytajai minėtu teismo procesiniu sprendimu.

92.       Pirmosios instancijos teismas, nors ir laikydamas, kad ieškovo reikalavimai šioje byloje dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, yra išvestiniai iš reikalavimo pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, atmetęs pradinį reikalavimą plačiau dėl jų nepasisakė, tačiau sprendime papildomai konstatavo, kad nėra pagrindo keisti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintos šalių sutartos bendravimo su vaiku tvarkos. Šią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi nustatyta maksimali ir plati tėvo bendravimo su vaiku tvarka, sudaranti sąlygas bei galimybes pakankamai ilgus laikotarpius nepertraukiamai tėvui bendrauti su vaiku. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.

93.       Pažymėtina, jog nors ieškovas nurodo, kad teismas realiai neišsprendė ginčo, kad tokia bendravimo tvarka sunkiai įgyvendinama vaikui gyvenant užsienio valstybėje, tačiau tokie ieškovo teiginiai prieštarauja paties ieškovo pasiūlytai bendravimo su vaiku tvarkai šioje byloje. Viena vertus, ieškovas nurodo, kad teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi numatyta bendravimo tvarka sunkiai įvykdoma, kai vaikas gyvena kitoje valstybėje, kita vertus, šioje byloje siekdamas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą, pats siūlė iš esmės analogišką bendravimo su vaiku tvarką atsakovės atžvilgiu, jai gyvenant užsienio valstybėje (nutarties 90-91 punktai).

94.       Teismo aktyvumas procese negali būti suprantamas kaip ieškovo rungimosi, dispozityvumo teisės perėmimas, teisės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą įgijimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtinta bendravimo su vaiku tvarka, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes – faktinę situaciją, šalių gyvenimą skirtingose valstybėse, yra pakankamai sunkiai įgyvendinama. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad nors ieškovas nurodo, kad jis prašė pirmosios instancijos teismo išspręsti ginčą iš esmės, netgi neprieštaravo bendravimo tvarkos pakeitimui, tačiau pats buvo pasyvus ir viso proceso metu neteikė siūlymų, kaip kitaip įsivaizduoja bendravimo tvarką, negu ji numatyta teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartyje. Priešingai, kaip jau minėta nutarties 93 punkte, ieškovas šioje byloje atsakovės atžvilgiu pasiūlė iš esmės analogišką bendravimo su vaiku tvarką, nors jo ieškinio patenkinimo atveju vaikas gyventų kitoje valstybėje nei motina. Nagrinėjamu atveju bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka yra teismo nustatyta, todėl šalis, siekianti ją pakeisti, turėjo pareigą įrodyti pakeitimo pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Byloje tokių aplinkybių ieškovas, tiek, kiek jos nesusijusios su vaiko gyvenamosios vietos pakeitimu, neįrodinėjo ir reikalavimų dėl nustatytos jo bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo nereiškė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į paties ieškovo atsakovei siūlytą bendravimo su skyrium gyvenančiu vaiku tvarką šioje byloje, darytina išvada, kad ieškovas nelaiko, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi nustatyta esama bendravimo tvarka realiai negalėtų būti įgyvendinama, nepaisant šalių gyvenimo skirtingose valstybėse, todėl atmestini ieškovo argumentai, susiję su būtinybe teismui savo iniciatyva pakeisti nustatytą jo bendravimo su sūnumi tvarką.

95.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 376 straipsnio reikalavimų, iš esmės išsprendė ginčą, pasisakydamas dėl esminių bylos aplinkybių, todėl nesutiktina su ieškovu, kad buvo neatskleista bylos esmė, dėl ko būtų pagrindas ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti ar bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylos baigties

96.       Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

97.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60;  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

98.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

99.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, taip pat įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 847 Eur dydžio išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš ieškovo atsakovei priteistinos 847 Eur dydžio išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei O. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 847 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                                         Giedrė Čėsnienė

Ramunė Mikonienė

Asta Pikelienė