Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-30019-2005-3

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.3.2.8;

2.1.7.4; 2.4.6.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,                            

dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai,

išteisintajam O. D.,

išteisintojo gynėjai advokatei Daivai Dereškevičienei,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžio išteisintojo O. D. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu O. D. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trylikai metų, pagal 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta  subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, penkerius metus bausmę atliekant kalėjime. Iš O. D. priteista L. Ž. 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nuosprendis. O. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Bylą perduota prokurorui imtis priemonių šias nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 straipsnio 6 dalis). Nukentėjusiojo L. Ž. civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

O. D. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2005 m. vasario 22 d., apie 20.07 val., viešoje vietoje prie parduotuvės „Saulutė“ Vilniuje, Naugarduko g. 84, ties įėjimu iš Smolensko gatvės, pats išprovokavęs konfliktą dėl užkliudyto L. Ž. stovinčio automobilio „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto 7,62 mm kalibro šaunamojo ginklo šovė L. Ž. vieną kartą į krūtinę, padarydamas šautinį krūtinės ląstos sužalojimą su kairiojo plaučio, aortos, diafragmos dešiniojo lapelio ir kepenų sužalojimais bei kulkos įstrigimu kairiajame XI šonkaulyje, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir lėmė nukentėjusiojo mirtį, taip aiškiai demonstruodamas nepagarbą žmogui ir visuomenei, niekindamas elementarias moralės ir elgesio normas bei priešpastatydamas save aplinkiniams, esant mažareikšmei dingsčiai, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų nužudė L. Ž.;

taip pat už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2005 m. vasario 22 d. vakare Vilniaus mieste nešiojo 7,62 mm kalibro šaunamąjį ginklą, 1930/33m pistoletą TT (Rusija) ar kitoje šalyje (Kinija, Lenkija, Jugoslavija) pagamintą šio ginklo modifikaciją, arba kitą ginklą, duomenų apie kurį Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre nėra, ar savadarbį (perdirbtą) šaunamąjį ginklą ir apie 20.07 val. panaudojo šaudamas į L. Ž., stovėjusį prie savo automobilio „Chrysler Voyager“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalia parduotuvės „Saulutė“ Vilniuje, Naugarduko g. 84.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė R. Aliukonienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad O. D. dalyvavimas šių nusikalstamų veikų padaryme patikimai nustatytas, ir byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad nusikalstamus veiksmus prieš L. Ž. padarė būtent O. D., pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tai yra esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Prokurorės manymu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai rodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė teisingas išvadas dėl O. D. veikos kvalifikavimo.

Apeliacinės instancijos teismas netiesioginius įrodymus byloje, t. y. į L. Ž. šovusio asmens aprangą, vaizdo įrašus, liudytojų parodymus analizavo atskirai, nesiedamas vieno su kitu, todėl padarė neteisingas išvadas dėl jų visumos įrodomosios reikšmės. Išvadą, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas vyriškis, ėjęs Smolensko gatve, galėjo būti O. D. ar kitas asmuo, nes šiuose vaizdo įrašuose tiksliai nematyti išskirtinių asmens bruožų, teismas padarė neįvertinęs visų netiesioginių įrodymų byloje. Šio nusikaltimo tyrimas ir įrodinėjimas susidėjo iš daugelio detalių, papildančių viena kitą, visumos, kurias tik aiškinant sistemiškai, galima nustatyti asmenį, šovusį į L. Ž. Vaizdo įrašuose užfiksuotas akivaizdžiai neblaivus vyras, einantis Smolensko gatve nuo Panerių gatvės, praėjo daugiau nei pusę Smolensko gatvės maždaug per tris minutes (nuo 2005 m. vasario 22 d. 20.03 val. iki 2005 m. vasario 22 d. 20.06 val.), o parduotuvė „Saulutė“, prie kurios įėjimo Smolensko gatvėje stovėjo L. Ž. automobilis, yra netoli tos vietos, kur baigėsi paskutinės vaizdo kameros fiksavimo laukas. Liudytojai V. T. ir N. Š. parodė, kad O. D. buvo prie G. B. buto, Vilniuje, Panerių g. (duomenys neskelbtini), durų ir apie 20.00 val. išėjo. Atlikto eksperimento metu nustatyta, kad iš parduotuvės „Maxima“ (buvo „Saulutė“) automobilių stovėjimo aikštelės Vilniuje, Naugarduko g. 84, šalia įėjimo iš Smolensko gatvės, neskubant iki namo Vilniuje, Panerių g. (duomenys neskelbtini), tiesiu keliu 230 metrų atstumą galima nueiti per 7 minutes. Vaizdo įraše užfiksuotas asmuo bendrais bruožais yra panašus į O. D., kurį apibūdino liudininkai. Įvykio metu apranga ir išvaizda O. D. atitinka asmenį, kurį apibūdino L. Ž., kaip šovusį į jį. Šių netiesioginiais įrodymais nustatytų aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismas pagrindė išvadą, kad būtent O. D. 2005 m. vasario 22 d., apie 20.07 val., buvo prie parduotuvės „Maxima“ (buvusi „Saulutė“) Vilniuje, Naugarduko g. 84.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tam tikrus liudytojų parodymų, apibūdinant į L. Ž. šovusį asmenį ir O. D. išvaizdą įvykio metu, neatitikimus ir konstatavo, kad O. D. įvykio metu neatitiko L. Ž. nurodytų užpuoliko požymių. Iš teisme surinktų įrodymų matyti, kad šie neatitikimai nežymūs, iš esmės neprieštaraujantys vienas kitam, ir, atsižvelgus į tai, kad L. Ž. užpuoliką matė trumpai, tamsiu paros metu, jį apibūdino būdamas didelio susijaudinimo būsenos dėl ką tik įvykusio konflikto, per kurį buvo sunkiai sužalotas, galimi bei suprantami. Teismas akcentavo, kad L. Ž. nurodė, jog asmuo, kuris į jį šovė, buvo apie 40 metų amžiaus, o įvykio metu O. D. buvo 32 metai. Nustatyti asmens amžių iš jo išvaizdos ir jį matant trumpą laiko tarpą yra pakankamai sunku, todėl amžių galima nustatyti tik apytiksliai. L. Ž. nurodė, kad jį užpuolęs asmuo buvo vidutinio amžiaus, t. y. 40 metų, tai atitinka O. D. amžių įvykio metu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. Ž. teigė, jog užpuolikas kalbėjo lietuviškai, nors O. D. yra rusakalbis, lietuviškai kalba su ryškiu akcentu. Tačiau ši aplinkybė dar neparodo, kad L. Ž. apibūdintas užpuolikas neatitinka O. D. požymių, nes L. Ž. užpuoliką matė pirmą kartą, bendravo su juo labai trumpai, o iš bylos duomenų matyti, kad O. D. moka ir galėjo bendrauti su L. Ž. lietuvių kalba. Kiti L. Ž. nurodyti užpuoliko bruožai – ūgis, plaukai, apranga – atitinka O. D. išvaizdą įvykio metu.

Prokurorė pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuroro 2005 m. gruodžio 16 d. nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti, konstatavus, jog negauta pakankamai duomenų, pagrindžiančių O. D. kaltę padarius šį nusikaltimą, negali būti vertinamas kaip argumentas jį išteisinant. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, atlikti svarbūs ikiteisminio tyrimo veiksmai ir surinkti duomenys. Liudytojas Ž. A. parodė, kad vieną kartą jam O. D. pasakė, jog jis nužudė vieną baikerį. Liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad O. D. jam pasakojo, jog jis prie parduotuvės Vilniuje, netoli Panerių g., konfliktavo su kažkokiu rokeriu ir į jį šovė. Be to, liudytoja G. I. parodė, kad O. D. pasakojo jai, jog turėjo pistoletą TT, sakė, kad tai geras ginklas. Liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad O. D. labai patiko ginklai, jis pasakodavo, kad buvo ginklas – pistoletas TT. Taigi, atnaujinus ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-30019-05, surinkti duomenys kartu su kitais byloje jau buvusiais faktiniais duomenimis gali būti vertinami kaip neabejotinai patvirtinantys O. D. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, jog faktiniai duomenys netiesiogiai patvirtina O. D. kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo, nes pasakojimas kitiems asmenims apie kito žmogaus nužudymą, pistoleto TT apibūdinimas kaip gero, patikimo ginklo, prisipažinimas dėl anksčiau turėto pistoleto TT ir galimybės ieškojimas įsigyti tokį pistoletą bei jam skirtų šaudmenų, iš tikrųjų nesant tokių aplinkybių, yra nelogiškas asmens elgesys ir tėra prielaidos, padarė iš esmės nevertinęs kitų faktinių bylos aplinkybių. Specialistai nustatė faktą, kad į L. Ž. buvo šauta iš 7,62 mm kalibro, 1930/33 m. pavyzdžio pistoleto TT (Rusija) ar iš kitoje šalyje (Kinija, Lenkija, Jugoslavija) gaminamos šio ginklo modifikacijos, Rusijos gamybos pistoletų – kulkosvaidžių PPD, PPŠ, P. L. parodė, kad O. D. mėgstamas pistoletas buvo būtent TT, kurį jis prisipažino G. I. praeityje turėjęs. Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, teisme parodė, kad girdėjo pokalbius, kai O. D. domėjosi, kur įsigyti šovinių pistoletui TT, ir tai buvo dar prieš L. Ž. nužudymą. Taigi, šie netiesioginiai įrodymai pagrindžia kaltinimą O. D., jog būtent jis turėjo galimybę pistoletu TT nušauti L. Ž.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė netiesioginį O. D. kaltės įrodymą, kad, prašydamas kitų asmenų tvirtinti teisėsaugos pareigūnams, jog 2005 m. vasario 22 d. vakare  buvo su jais, jis įvykio vakarą stengėsi visais įmanomais būdais užsitikrinti sau alibi dėl savo veiksmų prieš nukentėjusįjį L. Ž. O. D. parodymai apie tai, kur jis buvo įvykio metu, ikiteisminio tyrimo metu keitėsi, kai būdavo paneigiami liudytojų parodymais ir kitais ikiteisminio tyrimo veiksmų metu surinktais duomenimis. Tyrimo metu O. D. parodė, kad melagingą alibi siekė užsitikrinti dėl konflikto su G. B. bare. Teismas, atmesdamas šį netiesioginį įrodymą, nevertino jo kartu su visais įrodymais, o rėmėsi prielaida, kad liudytojas K. V., dirbdamas bare, galėjo nepastebėti konflikto tarp O. D. ir G. B. ir pan. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrįstai kritiškai vertino O. D. parodymus, nes jie keitėsi, buvo prieštaringi, prieštaravo kitiems įrodymams byloje. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai K. V. ir V. T. (buvusi G. B. sugyventinė) paneigė aplinkybę, kad bare O. D. ir G. B. buvo susimušę. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. B. taip pat neparodė bare konfliktavęs su O. D. Be to, atsižvelgus į tai, kad O. D. tuo metu buvo jau buvo ne kartą teistas, gyveno asocialiai, išgėręs būdavo agresyvus, į jo parodymus, kad po konflikto jis toliau gėrė alų su G. B., po to palydėjo jį namo ir iš karto išėjo į tą patį barą ieškoti pamestų raktų, galima daryti pagrįstą išvadą, kad net, jei ir tarp jų ir būtų kilęs konfliktas, tai negalėjo sukelti O. D. baimės, kad G. B. dėl to gali kreiptis į teisėsaugą, ir skatinti aktyviai ieškoti būdų užsitikrinti sau alibi. Dėl to pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad O. D., prašydamas V. G., L. J. ir O. A. patvirtini jo alibi bei kitais veiksmais (be jokios svarbios priežasties susitikdamas su J. M.) bandė užsitikrinti sau alibi būtent dėl aplinkybių, susijusių su L. Ž. nužudymu.

Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir teisingai įvertino surinktų ir ištirtų įrodymų byloje visumą, todėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Tai, kad byloje nebuvo gauta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių O. D. kaltę, nereiškia, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai praranda vertę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-597/2005). Įstatymas nesuteikia jokio prioriteto kuriai nors įrodymų rūšiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, pažeisdamas šią nuostatą, suteikė prioritetą duomenims, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad O. D. buvo įvykio vietoje ir padarė nužudymą, t. y. tiesioginiams įrodymams, o jų nenustatęs, išsamiai netiesioginių įrodymų nevertino ir priėmė O. D. išteisinantį nuosprendį.

Prokurorė taip pat pažymi, kad specialisto išvada Nr. M 374/05(01) dėl L. Ž. mirties priežasties bei galimybės po patirto sužalojimo iki mirties dėl nukraujavimo atlikti sąmoningus veiksmus, nukentėjusiosios A. G., liudytojų G. P., D. M., V. P. parodymai apie bendravimo su L. Ž. po patirto sužalojimo aplinkybes ir jo nurodytus užpuoliko požymius, iš karto po įvykio perduotus policijai, liudytojų K. V., N. Š., V. P., J. M. bei liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai dėl įvykio dieną O. D. vilkėtos striukės požymių, liudytojų Ž. A., G. I., liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie O. D. jiems papasakotas baikerio nužudymo aplinkybes, taip pat šių liudytojų bei liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie O. D. domėjimąsi ginklais, ypač pistoletu TT, specialisto išvada Nr. 1553 dėl ginklo, iš kurio galėjo būti iššauta kulka, mirtinai sužalojusi L. Ž., liudytojų V. T. ir N. Š. parodymai apie laiką, kai įvykio vakarą O. D. buvo atėjęs prie jų buto ir teiravosi G. B., o kai nebuvo įleistas, pasišalino, bei paties O. D. parodymai, jog nepavykus pabendrauti su G. B., jis išėjo iš namo, Vilniuje, Panerių g. (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 29 d. atlikto eksperimento rezultatais, kiek laiko reikia nueiti atstumą nuo įvykio vietos iki minėto namo, Smolensko gatvėje esančių vaizdo kamerų įrašai, kuriuose užfiksuotas vyras, prieš pat įvykį einantis Smolensko gatve nuo Panerių gatvės, liudytojų V. G., L. J. (S.) ir O. A. (G.) parodymai apie O. D. prašymą patvirtinti, jog 2005 m. vasario 22 d. vakarą jis praleido kartu su jais biliardinėje, nors iš tiesų ten nebuvo, liudytojo J. M. parodymai, kad 2005 m. vasario 22 d., jau po byloje nagrinėjamo įvykio, jis O. D. prašymu buvo su juo susitikęs, liudytojo Ž. A. ir liudytojo Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie O. D. jiems papasakotas pasikėsinimo nušauti sugyventinę aplinkybes bei liudytojų G. I., M. K. parodymai apie agresyvų O. D. elgesį) yra nuoseklia ir logiška grandine susiję bylos duomenys, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino O. D. kaltu dėl L. Ž. nužudymo ir disponavimo šaunamuoju ginklu. Apeliacinės instancijos teismas sumenkino šiuos netiesioginius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą dėl įrodymų nepakankamumo, išsamiai ir visapusiškai neįvertino visų bylos duomenų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, todėl neteisėtai ir nepagrįstai išteisino O. D. dėl L. Ž. nužudymo ir disponavimo šaunamuoju ginklu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Esminis prokuroro kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktų, 331  straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, suabejojęs O. D. kaltės įrodymų pakankamumu, įrodymus vertino atskirai, nesiedamas jų vieno su kitu, todėl padarė neteisingas išvadas.

Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visetu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad 2005 m. vasario 22 d., apie 20 val., L. Ž. su A. G. ir jos mažamečiu sūnumi automobiliu atvyko prie parduotuvės „Saulutė“, Vilniuje, Naugarduko g. 84, kur A. G. su sūnumi nuėjo į parduotuvę, o L. Ž. liko laukti jų automobilyje. L. Ž. belaukiant, į jo automobilį atsitrenkė ar spyrė nepažįstamas vyriškis, dėl to L. Ž. išlipo iš automobilio ir paklausė, ko šis atsitrenkė į jo automobilį, tada vyriškis, nukentėjusiojo apibūdintas kaip 1,70 m ūgio, apie 40 metų amžiaus, trumpai kirptas ir truputį praplikęs, smulkaus kūno sudėjimo, vilkintis žalią boloninę striukę, kalbėjęs lietuviškai ir atėjęs iš Panerių gatvės pusės, apie 20.07 val. į jį šovė ir pasišalino Kauno gatvės link. L. Ž. mirė nuo šautinio krūtinės ląstos sužalojimo, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu. Iš L. Ž. kūno išimta kulka yra pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1930/33 m. pavyzdžio „Tokarev“ šovinio (7,62x25 mm) dalis, kuri galėjo būti iššauta iš 7,62 mm kalibro, 1930/33 m. pavyzdžio pistoleto TT (Rusija) ar iš kitoje šalyje (Kinijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje) gaminamos šio ginklo modifikacijos, Rusijos gamybos pistoletų–kulkosvaidžių PPD, PPŠ, PPS arba iš kito ginklo, apie kurį duomenų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre nėra, taip pat kad ši kulka galėjo būti iššauta iš savadarbio (perdirbto) šaunamojo ginklo.

Apeliacinės instancijos teismas, teisingai pripažinęs, kad pagal BPK išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad nusikalstamus veiksmus prieš L. Ž. padarė būtent O. D. Tačiau bylos duomenis teismas vertino atsietai, sureikšminęs atskirus duomenis, neanalizuodamas jų bylai reikšmingų duomenų visete.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas O. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 253 straipsnio 1 dalį nuteisė iš esmės remdamasis specialisto išvada dėl L. Ž. mirties priežasties bei galimybės po patirto sužalojimo iki mirties atlikti sąmoningus veiksmus, nukentėjusiosios A. G., liudytojų G. P., D. M., V. P. parodymais apie bendravimo su L. Ž. po patirto sužalojimo aplinkybes ir jo nurodytus užpuoliko požymius, kurie iš karto po įvykio buvo perduoti policijos pareigūnams. Taip pat K. V., N. Š., V. P., J. M. bei liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais dėl įvykio dieną O. D. vilkėtos striukės požymių, liudytojų Ž. A., G. I. ir Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais apie O. D. jiems papasakotas baikerio nužudymo aplinkybes, taip pat šių liudytojų bei liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymais apie O. D. domėjimąsi ginklais, ypač pistoletu TT, specialisto išvada dėl ginklo, iš kurio galėjo būti iššauta kulka, mirtinai sužalojusi L. Ž. Nuteisimas paremtas liudytojų V. T. ir N. Š. parodymais apie laiką, kuriuo įvykio vakarą O. D. buvo atėjęs prie jų buto, teiravosi G. B. ir neįleistas pasišalino, taip pat O. D. parodymais, kad nepavykus pabendrauti su G. B., jis išėjo iš namo Vilniuje, Panerių g. (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 29 d. atlikto eksperimento rezultatais dėl laiko, reikalingo nueiti atstumą nuo įvykio vietos iki namo Vilniuje Panerių g. (duomenys neskelbtini), vaizdo kamerų, esančių Smolensko g., įrašais, kuriuose užfiksuotas vyras, prieš pat įvykį einantis Smolensko gatve iš Panerių gatvės pusės, liudytojų V. G., L. J. (S.) ir O. A. (G.) parodymais apie O. D. prašymą patvirtinti, kad 2005 m. vasario 22 d. vakarą jis praleido kartu su jais biliardinėje, nors jo ten nebuvo. Taip pat nuteistojo kaltė grindžiama liudytojo J. M. parodymais, kad 2005 m. vasario 22 d., jau po byloje nagrinėjamo įvykio, O. D. prašymu buvo susitikę bei liudytojų Ž. A. ir Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais apie O. D. jiems papasakotas pasikėsinimo nušauti sugyventinę aplinkybes, liudytojų G. I., M. K. parodymais apie agresyvų O. D. elgesį.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, ir suabejojęs O. D. kaltės įrodymų pakankamumu, privalėjo išsamiai įvertinti įrodymus, nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį išteisinti, taip pat išdėstyti aiškius motyvus, kuriais vadovaudamasis sukritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo buvimo įvykio vietoje, jo  alibi paneigimo,  dėl O. D. atpažinimo aplinkybių. Šis teismas turėjo aiškiai ir nuosekliai nurodyti, kodėl netiesioginių įrodymų grandinė laikytina nepatikima, kodėl atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, bet to pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nepadarė.

Antai, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikęs su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad įvykio dieną O. D. vilkėjo striukę, panašią į L. Ž. apibūdintą į jį šovusio asmens striukę, nurodė, kad teismas visiškai nevertino ir nuosprendyje nepasisakė dėl L. Ž. po įvykio nurodytų kitų užpuoliko požymių (1,70 m ūgio, apie 40 metų amžiaus, trumpai kirptų plaukų ir truputį praplikęs, smulkaus kūno sudėjimo, kalbėjo lietuviškai), kurių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, O. D. įvykio metu neatitiko, nes įvykio metu buvo 32 metų amžiaus, rusakalbis, lietuviškai kalbantis su aiškiai išreikštu akcentu, o įvykio vakarą apsvaigęs nuo alkoholio, be to, su juo 2005 m. ir įvykio dieną bendravusių liudytojų apibūdinamas kaip 1,70 m ūgio, stambaus kūno sudėjimo, apvalaus veido (liudytojas K. V.), 1,70 m ūgio, atletiško kūno sudėjimo, apie 30 metų amžiaus, tamsių trumpai kirptų plaukų, apvalaus veido (liudytojas D. F.), neaukšto ūgio, apie 1,60 m, atletiško kūno sudėjimo, virš 30 metų amžiaus, juodų trumpai kirptų plaukų (liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tam tikrus nežymius į L. Ž. šovusio asmens apibūdinimo ir O. D. įvykio metu išvaizdos neatitikimus, kurie dėl ūgio, plaukų (praplikimo) ir veido formos, kaip matyti, iš esmės neprieštaringi, neatsižvelgė į tai, kad L. Ž. užpuoliką matė trumpai, tamsiu paros metu, jį apibūdino būdamas sunkiai sužalotas, o asmens amžių iš jo išvaizdos apskritai galima nustatyti tik apytiksliai, kad O. D. moka lietuvių kalbą, tai yra nurodęs ir šios bylos procesiniuose dokumentuose, ir galėjo ja bendrauti su L. Ž.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad duomenų, patvirtinančių, jog O. D. įvykio metu turėjo ginklą, liudytojų G. I. ir Ž. A., apklaustų ir pirmosios instancijos teisme, parodymus, atmetė, nes įvykio metu jie O. D. nepažinojo, taip pat nusprendė, kad byloje esanti O. D. mobiliojo ryšio telefono įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė su celėmis patvirtina, kad 2005 m. vasario 22 d., nuo 17.00 iki 21.11 val., taigi, ir byloje nagrinėjamo įvykio metu, O. D. nuolat buvo Naujamiesčio mikrorajone, netoli įvykio vietos, bet ne konkrečią jo buvimo vietą, neįvertinęs šių faktų kitų įrodymų viseto kontekste.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors Smolensko gatvės vaizdo kamerų įrašuose užfiksuotas vyras yra tamsių plaukų, akivaizdžiai neblaivus, apsivilkęs tamsios spalvos žiemine pūsta pusilge striuke, t. y. panašus į O. D., tačiau tokie požymiai pritaikomi ne vienam vyriškiui, o jokių individualių požymių, kurie leistų patikimai spręsti, ar Smolensko gatve ėjęs vyriškis yra O. D., ar kitas asmuo, šiuose vaizdo įrašuose nematyti, jų nuosprendyje nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino minėtoje skambučių išklotinėje užfiksuotų duomenų ir liudytojo A. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad 20.08 val. O. D. skambino A. J. ir paaiškino, kad laukia jo prie namų Vilniuje, Naugarduko g. (duomenys neskelbtini), kurie kelia pagrįstų abejonių, ar neblaivus nuteistasis galėjo faktiškai per dvi minutes atlikti visiškai neplanuotus veiksmus, t. y. apie 20.06 val. atėjęs prie parduotuvės „Saulutė“ užkliudyti L. Ž. automobilį, sulaukti, kol šis iš jo išlips ir paklaus, kodėl taip elgiasi, iššauti į L. Ž, pasišalinti iš įvykio vietos ir nueiti iki namo, esančio Vilniuje, Naugarduko g. (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno A. J. Taip pat šis teismas pažymėjo, kad liudytojas J. M., kuris su O. D. buvo susitikęs jau po byloje nagrinėjamo įvykio, parodė, kad bendraujant O. D. buvo ramus, liudytojas A. J. taip pat nenurodė, kad O. D. būtų susijaudinęs ar kažkaip neįprastai elgtųsi, išskyrus tai, kad buvo labai girtas, o tai taip pat kelia abejonių dėl O. D. dalyvavimo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, nes jis, nors ir būdamas neblaivus bei linkęs į smurtą, tai patvirtina jo teistumai bei liudytojų G. I. ir M. K. parodymai, vargu ar galėjo nušauti nepažįstamą žmogų, o po to lyg niekur nieko iš karto susitikti su A. J., vėliau – su J. M. ir ramiai su šiais bendrauti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad O. D. skubiai ir be jokios svarbios priežasties susitiko su J. M. stengdamasis užsitikrinti alibi jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu metu.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl įrodymų tyrimo metu pirmosios instancijos teisme ištirtų liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad po O. D. skambučio ėjo apie 10 minučių iki savo namų, kad O. D. laukė prie jo namų Naugarduko g. (duomenys neskelbtini) laiptinės, buvo visiškai girtas ir vos stovėjo ant kojų, paprašė amfetamino, kad jis galėtų atsigauti, jie nuėjo į laiptinę, laiptinėje jis padavė amfetamino, O. D. jį suuostė ir  greitai atsigavo, kad laiptinėje O. D. išgėrė 0,250 litro degtinės butelį, prašė iškviesti taksi, pasiskolino 20 Lt (5,79 Eur); liudytojo K. J. parodymų, kad O. D. prašė jo atvažiuoti į Naugarduko g. (duomenys neskelbtini), iš kur jį nuvežė prie parduotuvės „Media“ Savanorių prospekte. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių liudytojų ir liudytojo J. M. parodymų, jo susitikimo su O. D. aplinkybių siekio užsikrinti alibi prasme.

Apeliacinės instancijos teismas plačiai argumentavo, kodėl nėra paneigtas O. D. nurodytas konfliktas su kaimynu G. B. bare, o proceso metu O. D. prieštaringus parodymus dėl įvykio dienos aplinkybių vertino kaip duotus realizuojant teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo, kurie negali būti vertinami kaip kaltę patvirtinantis įrodymas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų V. G., L. J. (S.), O. A. (G.) parodymus, kad 2005 m. vasario 22-osios vakare O. D. kartu su jais nebuvo, o kitą dieną jis buvo biliardinėje, vilkėjo šviesius  verstos odos kailinius ir prašė patvirtinti, jog 2005 m. vasario 22-osios vakarą jis leido kartu su jais, liudytojo J. M. parodymus, kad susitikimo metu, kuris, kaip jau minėta, įvyko jau po byloje nagrinėjamo įvykio, O. D. vilkėjo pūstą boloninę pilkos ar žalios neryškios spalvos striukę, ir nevertino šių asmenų parodymų bendrame kontekste su pirminiais 2005 m. kovo 2 d. kaip įtariamojo apklausto O. D. parodymais, kad grįžęs iš baro, kuriame girtavo su G. B., jis persirengė šviesios spalvos verstos odos kailiniais, nes pilkšvai melsvą striukę buvo apsipylęs alumi.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nuosekliu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepateikė motyvuotų išvadų dėl visų reikšmingų bylos duomenų vertinimo ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reikalavimus.

Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. sausio 5 d. prašymu Nr. (4.22.) TPA-4 prašo iš išteisintojo O. D. priteisti valstybei 40,53 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 14.2.3 ir 11 punktais, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. sausio 6 d. sudaro advokato užmokestis – 40,53 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės kasacinis skundas išteisintojo O. D. padėtį bloginančiais pagrindais. Išteisintasis O. D. šiuo metu atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose, be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, todėl pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs O. D. antrinę teisinę pagalbą. Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė prokuroro kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                      Aurelijus Gutauskas

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius