Civilinė byla Nr. 2A–30/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4, 42.11.1 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 6 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai,

atsakovui J. I. ,

atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui Vasilijui Gerasimovui,

trečiųjų asmenų atstovams Eglei Izokaitytei, Natalijai Soroko, Gintarui Abaravičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-283-560/08 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Trakų rajono savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. I. , tretiesiems asmenims LR Aplinkos ministerijai, LR Kultūros ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, viešajai įstaigai „Šėlos parkas“, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo, Trakų rajono savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo ir Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m. Žemaitės g. 1A detaliojo plano dalinio pakeitimo tvirtinimo“, panaikinti Trakų raj. savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype Žemaitės g. 1 A, Trakuose, statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines - 7 vienetus, lieptą, apėjimo taką, taip pat nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Nurodė, kad atsakovas J. I. 2002 m. rugpjūčio 23 d. nekilnojamojo turto dovanojimo su sąlyga sutartimi iš UAB „Kristiana“ įsigijo statinį – siurblinę. Šis statinys yra 30 000 kv. m. ploto Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame žemės sklype, kurio detalus planas patvirtintas     2000 m. rugsėjo 28 d. Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 133. Trakų rajono savivaldybės mero 2001 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 190 buvo nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – vandenvietei ir gręžiniams įrengti bei eksploatuoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. nutartimi (administr. byla Nr. A5-1139/2003) buvo nustatyta, kad naudojimo santykiams teisiškai sutvarkyti būtinas šio sklypo įregistravimas nekilnojamojo turto kadastre; konstatuota, jog buvo neįvykdyti Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimai. 2004 m. vasario 17 d. šis žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre VAVA vardu. 2004 m. balandžio 30 d. VAVA Trakų raj. žemėtvarkos skyriaus vedėjas ir  J. I. pasirašė Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025 dėl 30 000 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio Žemaitės g. 1A, Trakų mieste, nuomos. Sutarties 3 p. numatyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas ir pobūdis – ne žemės ūkio, požeminio vandens telkinių eksploatavimui. Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 patvirtinus detaliojo plano sprendinius buvo pakeistas minėto žemės sklypo dalies naudojimo būdas į komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorijos, o naudojimo pobūdis – teritorijos poilsio ir turizmo informacijos, pramogų centrams, koncertų, parodų, teatrų ir kitiems komerciniams objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Trakų raj. savivaldybės administracija   2005 m. kovo 8 d. išdavė statybos leidimą Nr. AS1-38 statytojui J. I. ir  VšĮ  „Šėlos parkas“, suteikiantį teisę žemės sklype Žemaitės g. 1A, Trakuose, statyti apžvalgos aikštelę (regyklą), administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines, lieptą ir apėjimo taką. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypas, esantis Žemaitės g. 1A, Trakuose, yra Trakų istoriniame nacionaliniame parke gyvenamojoje ir ūkinėje zonoje, agroparkinio ūkio teritorijoje, kuri ribojasi su konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – hidrografiniu draustiniu, taip pat yra Varnikų piliakalnio, archeologijos paminklo ir Trakų (Varnikų) akmens amžiaus stovyklavietės, archeologijos paminklo vizualinės apsaugos zonoje. Ginčijamu Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimu numatyta planuojama veikla prieštarauja LR Statybos ir Urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212 paskelbtai Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – TINP) planavimo schemai. Detaliojo plano organizatorius, prieš teikdamas Trakų raj. savivaldybės tarybai tvirtinti 3 ha teritorijos, iš kurios 2.5537 ha TINP planavimo schemoje numatytas naudojimo būdas (agroparkinės teritorijos) keičiamas į komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų statybai būdą, nesikreipė į LR Vyriausybę dėl TINP planavimo schemos dalinio pakeitimo, kaip numato LR Saugomų teritorijų įstatymo 28 str. 6 d. Šio įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. įtvirtinta nuostata, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Pažymėjo, kad Trakų miesto bendrasis planas nėra parengtas, TINP planavimo schemoje nėra pažymėti detaliajame plane numatyti statyti statiniai. Ieškovas nurodė, kad Trakų raj. savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotu statybos leidimu Nr. AS1-38 statomų statinių statyba grubiai pažeidžia TINP individualųjį apsaugos reglamentą. Pagal TINP planavimo schemą istorinio parko teritorijoje gali būti įrengta apžvalgos aikštelė, skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys, tačiau statomas 225,63 kv. m. bendro ploto dviejų aukštų su gelžbetoniniu rūsiu regyklos pastatas nėra į žemę besiremiantis statinys. Kiti statiniai taip pat neatitinka apžvalgos aikštelės apibrėžime įvardintų statinių apibūdinimo. Be to, leidimas statybai išduotas be valstybinės žemės nuomotojo sutikimo statinių statybai. Valstybinės žemės nuomos 2004 m. balandžio 30 d. sutartis Nr. 025 sudaryta nenumatant, kad joje bus statomi nauji arba rekonstruojami seni pastatai. Taigi žemės sklypas naudojamas ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. VAVA 2004 m. birželio 15 d. raštu nuomininkui J. I. bei Trakų raj. žemėtvarkos skyriui atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Žemės įstatymo 9 str. 14 dalį, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ar/ir pobūdį, sklypo nuomotojas turi nutraukti šio sklypo nuomos sutartį prieš terminą. Vilniaus apskrities viršininkas taip pat pranešė, kad apie galimybę sudaryti to paties sklypo nuomos sutartį su tuo pačiu subjektu bus galima spręsti LR Vyriausybei priėmus nutarimą dėl minėtos įstatymo nuostatos įgyvendinimo, tačiau Valstybinės žemės nuomos sutartis iki šiol nenutraukta. Vadovaujantis Konstitucijos 54 str. 1 d. nuostata, neteisėtų Trakų raj. savivaldybės tarybos ir Trakų raj. savivaldybės administracijos aktų panaikinimas bei valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimas laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovai teismo posėdžio metu prašė taikyti ABTĮ 33 str. 1 d. numatytą ieškinio senatį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo VAVA skundą atsakovams Trakų raj. savivaldybės administracijai ir Trakų raj. savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims  VšĮ  „Šėlos parkas“, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl Trakų raj. savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimo Nr. AS1-38 ir Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. S1-382 bei atmetė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 33 str. l d. nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 12 d. šią nutartį paliko nepakeistą. VAVA ginčijo du iš trijų šiame ieškinyje pareikštų reikalavimų. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad prokuroras turi rinkti papildomą informaciją, siekdamas nustatyti, ar yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą, terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad priimtas sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pateikti dokumentai liudija, kad prokuratūra apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. bei LVAT 2006 m. spalio 2 d. nutartis sužinojo ne vėliau kaip 2007 m. vasario 14 d., kartu su VAVA atsakymu į prokuratūros raštą gaudama ir pridedamus dokumentus. Kadangi šiame ieškinyje skundžiami tie patys administraciniai teisės aktai, kaip ir minėtose nutartyse, todėl, teismo nuomone, ieškovui nereikėjo rinkti papildomų ar naujų duomenų. Ieškinys Vilniaus apygardos teisme pareikštas tik 2007 m. liepos 27 d., todėl teismas sprendė, kad buvo pažeistas protingas terminas surinkti įrodymus šiam ieškiniui ir praleistas ABTĮ 33 str. 1 d. numatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Ieškovas šio termino atnaujinti neprašė. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus dėl Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo bei Trakų raj. savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimo. Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypas Žemaitės g. 1A, Trakuose, yra TINP gyvenamojoje ir ūkinėje zonoje, agroparkinio ūkio teritorijoje bei konservacinėje zonoje, Galvės ežero hidrografiniame draustinyje. Šiame žemės sklype taip pat yra rekreacinė įstaiga. TINP I skyriaus 2.7. p. numatytas Galvės ežero hidrografinio draustinio naudojimas – pažintinė rekreacija, irstymasis, plaukiojimas, o IV skirsnio 1 p. įtvirtintas agroparkinių teritorijų naudojimas – ribotas ūkinis naudojimas, gyvenamoji funkcija, pažintinė rekreacija, kitos veiklos formos, neprieštaraujančios TINP uždaviniams. TINP taip pat numatyta gerinti pažintinės rekreacijos sąlygas: gausinti lankomus objektus, pritaikant lankymui kraštovaizdžio vertybes, kurti turistinius takus, apžvalgos aikštelių informacinių ženklų ir priemonių sistemą, gerinti TINP lankytojų aptarnavimo įstaigų sistemą ir kt. Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. S1-382 kaip tik ir buvo siekiama aukščiau minėtų tikslų. TINP IV skyriaus 4 d. 2 p. numatyta apriboti naujų poilsio bazių statybą, esamų plėtimą, geriau panaudoti esamas poilsio įstaigas, pritaikant jas parko uždaviniams, pailginant jų veiklos sezoną. TINP ne uždraudė naujų poilsio bazių statybą, o tik apribojo, todėl teismas padarė išvadą, kad naujų statinių statymas yra galimas, įgyvendinant TINP uždavinius. Žemės sklypo Žemaitės g. 1A, Trakuose, pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, būdas – infrastruktūros teritorija, pobūdis – vandenvietei ir gręžiniams įrengti ir eksploatuoti. Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. S1-382 planuojamos teritorijos daliai buvo numatytas kitas naudojimo būdas – komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorijos, naudojimo pobūdis – teritorijos poilsio ir turizmo informacijos, pramogų centrams, koncertų, parodų, teatrų ir kitiems komerciniams objektams statyti, įrengti ir eksploatuoti. Vadovaujantis Žemės įstatymo 24 str. 1 d. pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma, formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Minėto įstatymo 6 d. reglamentuoja, kad žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. LR Vyriausybės 2004 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1278 „Dėl LR Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų „Pagrindinių tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių“ 12 p. nurodyta, kad norint keisti tik dalies sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, ši dalis turi būti iš sklypo atidalijama, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymus žemės sklypų padalijimas neleidžiamas, ir suformuojamas atskiras sklypas. Kadangi nagrinėjamu atveju žemės sklypas yra TINP, todėl jo neleidžiama dalyti dalimis, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad minėtas žemės sklypas gali turėti kelias tikslines žemės naudojimo paskirtis, būdus ir pobūdžius. Šio žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis buvo pakeisti, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, t.y. tvirtinant detaliojo plano dalinį pakeitimą. Specialius TINP apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo ypatumus reglamentuoja LR kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtintas TINP individualus apsaugos reglamentas (toliau – Reglamentas). Tai, kad ginčijamame statybos leidime Nr. AS1-38 numatomų statyti statinių pavadinimai neatitinka Reglamento II skyriaus 5 p. nurodytų sąvokų ar kituose įstatymuose vartojamų sąvokų, teismo nuomone, savaime negali lemti statinių neteisėtumo. Be to, ginčijamojoje valstybinės žemės nuomos sutartyje numatyta, kad, pasibaigus žemės nuomos terminui žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai ar įrenginiai turi būti nugriauti nuomininko lėšomis. Tai tik patvirtina, kad statomi statiniai nėra tokie sudėtingi, ir pasibaigus žemės nuomos sutarčiai juos bus galima nugriauti nepadarant žalos kraštovaizdžiui. Ieškovas nurodė, kad statybos leidimas išduotas be valstybinės žemės nuomotojo sutikimo statinių statybai, tačiau nei Statybos įstatymas, nei Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:1999 nereikalauja valstybinės žemės nuomotojo sutikimo statinių statybai. Teismo nuomone, išduotas statybos leidimas Nr. AS1-38 nepažeidžia galiojančių teisės aktų. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimui dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Pagal Žemės įstatymo 9 str. 14 d., Valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį arba yra keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį. Žemės sklypo, esančio Žemaitės g. 1A, Trakuose, tikslinė žemės naudojimo paskirtis nepasikeitė. Žemė išnuomota požeminių vandens telkinių eksploatavimui, taigi pakeitus dalies žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, vandens telkinių eksploatavimas ir toliau vykdomas. Be to, 2004 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1442 „Dėl LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“ nenurodyta, kada nuomininkas ir nuomotojas turi pakeisti šalių sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, jog nuomininkui buvo paaiškinta, jog nuomotojo atstovui nukrypti nuo apskrities viršininko patvirtintos tipinės sutarties neleista, todėl valstybinės žemės nuomos sutarties turinys liko tipinis. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra numatyta, kada nuomininkas ir nuomotojas turi pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl teismas sprendė, kad tai, jog toks pakeitimas dar nėra padarytas negali būti laikoma pagrindu pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025 prieštaraujančia įstatymams ir dėl to ją nutraukti.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimo Nr. S1-382 bei statybos leidimo Nr. AS-38 panaikinimo paduoti. Skaičiuoti ABTĮ 33 str. 1 d. numatytą 30 d. terminą skundui paduoti nuo 2007 m. vasario 14 d. nėra jokio pagrindo, kadangi minėtą dieną ieškovas gavo tik VAVA skundus ir administracinių teismų nutartis dėl šių skundų, tačiau nebuvo gauti jokie skundų priedai, kurie buvo būtini prokuratūrai, siekiant įsitikinti, kad yra pažeistas viešasis interesas. Prokuroras turi pats surinkti pakankamai dokumentų ir kitų įrodymų, leidžiančių jam padaryti išvadą, kad yra pažeistas viešasis interesas ir tik tada kreiptis į teismą su ieškiniu ar pareiškimu. Gavus VAVA skundus ir teismų nutartis, 2007 m. vasario 27 d. kreiptasi į Trakų raj. savivaldybės administraciją, prašant pateikti J. I. išduotą statybos leidimą ir visus dokumentus, kurių pagrindu išduotas leidimas. Tik 2007 m. gegužės 14 d. gauta dalis prašytų dokumentų. 2007 m. birželio 22 d. išsiųstas dar vienas pakartotinis paklausimas ir tik 2007 m. liepos 5 d. buvo gauta visa medžiaga, susijusi su statybos leidimo išdavimu. Apeliantas nurodė, kad 30 d. terminas pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2007 m. liepos 5 d. Prokuroras, rinkdamas duomenis pagal asociacijos „Švari tėviškė“ pareiškimą, veikė intensyviai (be jau minėtų paklausimų, kreipėsi į TINP direkciją, LR aplinkos ministeriją, Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM ir kt.), nedelsė ir ieškinį teismui pateikė per protingą terminą, todėl nepraleido ABTĮ 33 str. 1 d. numatyto termino.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad žemės sklype Žemaitės g. 1A, Trakuose yra rekreacinė įstaiga ir padarė nepagrįstą išvadą, kad minėtame žemės sklype yra galimas naujų statinių statymas. Kompleksiškai aiškinant TINP planavimo schemos nuostatas, darytina išvada, kad rekreacinių įstaigų tinklo plėtotė siejama, visų pirma, su TINP rekreacine zona, tuo tarpu ūkinės ir gyvenamosios zonos agroparkinėse teritorijose galima tik pažintinė rekreacija. Tuo tarpu iš 2004 m. parengto detaliojo plano dalinio pakeitimo aiškinamojo rašto matyti, kad teritorijoje planuojama įkurti apžvalgos aikštelę – regyklą su vaikų poilsio parku, organizuojant pažintinio turizmo, poilsio ir gamtosauginio švietimo paslaugas bei atkuriant teritorijoje istorinio Trakų žvėryno simbolinę miniatiūrą. Planuojamoje teritorijoje projektuojami du įvažiavimai, numatomos zonos trumpalaikio vaikų poilsio parko lankytojų apgyvendinimui, statybos vieta sanitarijos ir higienos pastatų grupei, administracinių – gyvenamųjų bei blokuotų pagalbinių pastatų, skirtų žvėrelių priežiūrai žiemos sąlygomis, ir veterinarijos punkto su inkubatoriumi blokas. Galvės ežero pakrantėje numatoma įrengti paplūdimį. Iš visų šių detaliojo plano daliniu pakeitimu numatytų įrengti pastatų ir kitų statinių darytina išvada, kad pakeitimu planuojama TINP agroparkinio ūkio teritorijoje įrengti naują poilsio (rekreacinę) įstaigą, kai tuo tarpu TINP planavimo schemos grafinėje dalyje šioje vietoje atvaizduotas naikinamos rekreacinės įstaigos ženklas, o rekreacines įstaigas leidžiama statyti tik TINP rekreacinės zonos rekreacinių įstaigų teritorijose (pvz. Žemaitės g. 1). Be to, ieškinys buvo grindžiamas TRST sprendimo prieštaravimu Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p. nuostatai, draudžiančiai valstybiniuose parkuose statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose, tačiau teismas dėl šio motyvo nepasisakė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad prieš tvirtinant detaliojo plano dalinį pakeitimą, siekiant pakeisti sklypo Žemaitės g. 1A naudojimo būdą, naudojimo pobūdį bei numatyti dalyje žemės sklypo naujos rekreacinės įstaigos įrengimą, buvo būtina kreiptis į Vyriausybę dėl TINP planavimo schemos pakeitimo.

3. Teismas nepasisakė dėl ieškovo išdėstytų argumentų, kodėl 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Pagal TINP planavimo schemą TINP teritorijoje gali būti įrengta apžvalgos aikštelė. Reglamento II sk. 5 p. apžvalgos aikštelė (regykla) apibūdinama kaip teritorija, skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys. Tuo tarpu ginčijamas statybos leidimas išduotas 225,63 m² bendro ploto regyklos pastatui su rūsiu ir pamatais. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 2 d., 4 d., į žemę besiremiantis statinys yra statinys, neturintis pamatų. Atsakovo statomas statinys nepatenka į teisės aktuose paminėtus apibrėžimus ir galėtų būti priskirtas prie poilsio pastatų (statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 8.13 p.). Sklype taip pat suprojektuoti 26,10 m² bendro ploto statiniai, kurių sienų medžiaga – rąstai, pamatai – gelžbetoniniai gręžiniai, dvišlaitis stogas dengtas skiedromis. Šie pastatai pavadinti „kietastogėmis palapinėmis“. Tokia sąvoka jokių teisės aktų neapibrėžta. Akivaizdu, kad ginčijamu statybos leidimu leidžiama statyti poilsio namelius. Kiti suprojektuoti statiniai taip pat neatitinka Reglamento II skyriaus 5 d. išvardintų statinių apibūdinimo. Taigi statybos leidime išvardintų statinių statyba grubiai pažeidžia TINP individualųjį apsaugos reglamentą. Be to, statybos leidimas naujiems statiniams negalėjo būti išduotas, nes nebuvo valstybinės žemės valdytojo sutikimo. Tokio sutikimo naujų statinių statybai reikalauja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės) (30.7 p.).

4. Teismas neteisingai aiškino Žemės įstatymo 9 str. 14 d. ir Taisyklių 30.8 p. Atsižvelgiant į tai, kad pakeistas didžiosios teritorijos dalies naudojimo būdas ir pobūdis, negalima traktuoti, kad valstybinės žemės nuomos sutartyje numatyti žemės naudojimo būdas ir pobūdis nesikeitė ir sutartis toliau gali galioti, nors tik mažoji dalis žemės sklypo toliau būtų naudojama tam tikslui, kuriam buvo išnuomotas visas 3 ha žemės sklypas. Pagal Žemės įstatymo 9 str. 14 d., žemės nuomininkui pradėjus naudoti žemės sklypą (ar jo dalį) ne pagal sutartyje numatytus žemės naudojimo būdą ir pobūdį, valstybinės žemės nuomos sutartis privalėjo būti nutraukta nuomotojo Vilniaus apskrities viršininko reikalavimu. Kadangi jis iki šiol sutarties nutraukimo neinicijavo, sutarties nutraukimą, gindamas viešąjį interesą, inicijavo prokuroras. Netaikytina Taisyklių 30.8 p. antra pastraipa, nes jis reglamentuoja kitokią situaciją. Šis punktas reglamentuoja tuos atvejus, kai jau esant sudarytai valstybinės žemės, kurios pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis numatyti Nekilnojamojo turto kadastre, nuomos sutarčiai, parengiamas naujas bendrasis ar specialusis teritorijos, kurioje yra išnuomotas žemės sklypas, planas, pagal kurį šiame išnuomotame žemės sklype numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio, kuris yra išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties. Tokia situacija, kaip ją išaiškino teismas, iš esmės nėra galima, kadangi, esant priimtam ir galiojančiam atitinkamos teritorijos bendrajam ar specialiajam planui, formuojant ir registruojant Nekilnojamojo turto kadastre naują valstybinės žemės sklypą arba vėliau keičiant jo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį, negalima jam nustatyti pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, būdo ar pobūdžio arba statyti jame naujų statinių, neatitinkančių bendrojo ar specialiojo plano sprendinių, ir po to, išsinuomojus šį žemės sklypą, remiantis Taisyklių 30.8 p. antra pastraipa inicijuoti nuomos sutarties pakeitimą, kuris pagal šią pastraipą yra privalomas. 3 ha žemės sklypas J. I. buvo išnuomotas ne aukciono tvarka jo nuosavybės teise turimo pastato (siurblinės) eksploatavimui. Kadangi detaliojo plano daliniu pakeitimu buvo numatyta keisti didžiosios šio sklypo dalies naudojimo būdą ir pobūdį, tuo buvo pripažinta, kad siurblinės eksploatavimui toks didelis sklypas nereikalingas ir didžiojoje jo dalyje galima vykdyti kitą veiklą, nesusijusią su požeminių vandens telkinių eksploatavimu. Konstatavus tokią situaciją, valstybinės žemės nuomos sutartis turėjo būti nutraukta, bei turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo Žemaitės 1A, Trakuose padalijimo į du sklypus: vieną, skirtą siurblinės eksploatavimui, galėtų toliau ne aukciono tvarka nuomotis J. I. , kitą sklypą Vilniaus apskrities viršininkas galėtų išnuomoti aukciono tvarka. Tokiu būdu būtų užtikrintas valstybės interesas panaudoti jai priklausančią žemę racionaliai ir gaunant didžiausią įmanomą naudą.

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas prokuroro reikalavimas nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, ir minėtą reikalavimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino Žemės įstatymo 9 str. 14 d. nuostatą. Ginčijamoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nenumatyta galimybė keisti žemės naudojimo būdą ar pobūdį, be to, ši valstybinės žemės nuomos sutartis nebuvo pakeista, nustatant nuomininko teisę keisti nuomojamo valstybinio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį. Teismo teiginys, jog ginčo žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis nepasikeitė ir pakeitus šio sklypo dalies naudojimo būdą ir pobūdį, vandens telkinių eksploatavimas ir toliau gali būti vykdomas, yra teisiškai nereikšmingas, vertinant minėtos valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindą, nes, pakeitus minėto sklypo dalies naudojimo būdą bei pobūdį, valstybinės žemės nuomotojui atsirado pareiga nutraukti ginčijamą valstybinės žemės nuomos sutartį.

2. Teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai aiškino Taisyklių 30.8 p. nuostatas. Sistemiškai aiškinant minėto punkto nuostatas, siekiant pakeisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, valstybinės žemės sutartis, kurioje nenumatyta tokia šalių teisė, turi būti keičiama du kartus. Pirmiausia, esant šio punkto 2 pastraipoje nurodytoms sąlygoms, šalių sutarimu turi būti pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis, numatant nuomininko ar nuomotojo teisę keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį. Dar kartą valstybinės žemės nuomos sutartis keičiama parengus detalųjį planą ir pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, patikslinant šioje sutartyje nurodytus išnuomoto žemės sklypo kadastro duomenis, t. y. įrašant pakeistą (naują) išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, perskaičiuotą žemės sklypo vertę ir pan. Taigi darytina išvada, kad valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas, kuriuo sutarties šalims numatoma teisė keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir pobūdį, turi būti padaromas prieš rengiant išnuomoto žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo keičiama žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis. Tuo tarpu minėtose Taisyklėse nenumatytas tik terminas, per kurį, patvirtinus detalųjį planą bei pakeitus išnuomoto sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, turi būti keičiama valstybinės žemės nuomos sutartis.

3. Minėtas Taisyklių 30.8 p. nustato, kad valstybinės žemės nuomos sutartis, nustatant nuomininko teisę keisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį šiame punkte numatytu atveju, gali būti keičiama tik šalių susitarimu. Teismas nepagrįstai nevertino VAVA 2004 m. birželio 15 d. rašto, kuriuo J. I. bei Trakų raj. žemėtvarkos skyrius informuojami, jog, pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ar pobūdį, turi būti nutraukta žemės sklypo Žemaitės 1A, Trakuose, nuomos sutartis prieš terminą ir kuriame numatyta apie galimybę sudaryti naują to paties sklypo nuomos sutartį bus sprendžiama vėliau.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad nėra padarytas ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas, negali būti laikoma pagrindu pripažinti šią sutartį prieštaraujančia įstatymams ir dėl to ją nutraukti. Tokia išvada prieštarauja Žemės įstatymo 9 str. 14 d., Taisyklių 38.13 p. nuostatoms. Sudarant ginčijamą sutartį, kuria J. I. be aukciono buvo išnuomota žemė, buvo pažeistos Žemės įstatymo 9 str. 6 d. bei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 29.1 p. nuostatos, nes be aukciono išnuomota tiek J. I. nuosavybės teise priklausančios siurblinės eksploatacijai reikalinga – 1 518 kv. m. žemės, tiek šiam statiniui eksploatuoti nereikalinga, faktiškai nenaudojama likusi minėto sklypo dalis – 28 482 kv. m.

5. Teismo teiginys, kad nuomininkui buvo paaiškinta, jog nuomotojo atstovui nukrypti nuo apskrities viršininko patvirtintos tipinės valstybinės žemės nuomos sutarties neleista, todėl valstybinės žemės nuomos sutarties turinys liko tipinis, t. y. su atsakovu sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta nuomininko ar nuomotojo teisė keisti išnuomojamo valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį, nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas J. I. prašo skundo dalį dėl Trakų raj. savivaldybės tarybos sprendimo bei statybos leidimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą bei paduotą praleidus ieškinio senaties terminą, o skundo dalį dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovo kreipimosi į teismą termino negalima laikyti protingai pateisinamu, nes ieškiniui medžiagą rinkusią prokurorę jis pats 2007 m. sausį informavo, kad 2006 m. spalio 12 d. yra priimta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, palikusi galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl detaliojo plano ir statybos leidimo paduoti, todėl gali pateikti visą susistemintą originalią dokumentaciją dėl detaliojo plano ir leidimo statybai, kurios buvo paprašęs teismas. Tačiau prokurorė atsisakė pasinaudoti dokumentų originalais, o rašė raštus ne tik statybas kontroliuojančioms, bet ir toms institucijoms, kurios nekompetentingos vykdyti teisėtumo priežiūrą ir neturi įgalinimų teikti kvalifikuotas išvadas teritorijų planavimo ir statybos klausimais. Be to, pagal valstybės nustatyta tvarka patvirtintą teritorijos detalųjį planą ir išduotą statybos leidimą jau padarytos kelių milijonų Lt investicijos, kuriant rekreacinės paskirties objektą rekreacinės paskirties teritorijoje. Tai, kad viešo dokumento teisėtumas ginčijamas ne po jo priėmimo, o po jo realizavimo, rodo, jog teisėtumo kontrolė yra nenormaliai uždelsta. Pagal CK 4.105 str. už pasekmes, kurios galėtų atsirasti panaikinus statybos leidimą ir nutraukus žemės nuomos sutartį, statinių savininkui iš biudžeto turėtų būti atlyginta kelių milijonų Lt vertės žala. Taigi teismas padarė teisingą išvadą dėl ieškinio senaties taikymo ne tik dėl to, kad ieškovas ilgai (8 mėnesius) rinko įrodymus, kuriuos buvo galima gauti per vieną dieną, bet ir dėl to, kad jis negalėjo nežinoti, jog dar 2006 m. liepos mėnesį žiniasklaida kelis kartus bandė inicijuoti viešą diskusiją, kodėl Šėlos parkui, kaip rekreacinei įstaigai, netaikomi tie patys sklypo užstatymo ribojimai, kaip ir namų valdai. Apeliantas neteisingai nurodo, kad, norint pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, būtina kreiptis į LR Vyriausybę dėl TINP planavimo schemos pakeitimo. Žemės įstatymo 24 straipsnio 6 dalis nustato, kad žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, jog detaliuoju planu detalizuojami bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentai, rengiant statinių statybos projektus. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas nurodo, kad, keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti, rengiami detalieji planai. Todėl įstatymu nepagrįsti apelianto samprotavimai negali turėti neigiamos įtakos teismo sprendimo vertinimui. Nepagrįstos apelianto abejonės dėl regyklos konstrukcijos (sujungimo su žeme būdo). Kol nėra ekspertų išvadų dėl regyklos projektavimo ar statybos broko, vien teisinėmis priemonėmis nustatyti regyklos konstrukcinių trūkumų nėra galimybės. Apelianto prielaidos dėl sąvokos „kietastogė palapinė“ nepagrįstos, nes nei vienas galiojantis reglamentas nedraudžia šios sąvokos vartojimo, neįrodyta, kad šiuo terminu pažeistas Valstybinės kalbos įstatymas. Klausimas dėl žemės valdytojo dalyvavimo, išduodant statybos leidimą, yra teisiškai išspręstas ir pagal galiojančius norminius aktus nėra reikalingas kita forma, negu yra atliktas, todėl teismo išvada šiuo klausimu visiškai teisinga. Vertindamas nuomojamo sklypo paskirtį, apeliantas nurodė, kad jis išnuomotas siurblinės eksploatavimui. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes sklypas išnuomotas vandenvietės rekonstrukcijos ir apžvalgos aikštelės įrengimo tikslais pagal įsiteisėjusius Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį.

Atsiliepimu į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą atsakovas J. I. teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisingas ir paliktinas galioti. Nurodo, kad išsinuomotas 30 000 kv. m. žemės sklypas suformuotas 2000 m. rugsėjo 28 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu detaliuoju planu. Šio sklypo suformavimo ir įregistravimo teisėtumo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. sprendimu ir LVAT nutartimi. Todėl apelianto argumentai ginčyti išnuomoto sklypo vientisumą neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, sklypas išnuomotas ne siurblinei aptarnauti, o esamai vandenvietei rekonstruoti ir rekreaciniam objektui, kuris yra TINP planavimo schemoje - apžvalgos aikštelei - įrengti. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl dalies sklypo nuomos, nes civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Galimybių išnuomoti vienam asmeniui dalį žemės sklypo įstatymas nenumato. Aiškindamas Taisyklių 30.8 p. nuostatas, apeliantas teigia, kad, keičiant žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, nuomos sutartis turi būti keičiama du kartus. Tačiau įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs ne tik žemės nuomotojo teisę inicijuoti žemės nuomos sutarties nutraukimą, bet ir žemės nuomininko galimybę laiku sureaguoti į nuomotojo iniciatyvą, siūlant nutraukti sutartį. CK 6.564 straipsnio 2 dalis nustato, jog apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojo reikalavimu nuomotojas privalo pranešti raštu prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo. Vertindamas tai, kad terminai inicijuoti žemės nuomos sutarties nutraukimą ir šios sutarties atnaujinimą po žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio pakeitimo nei įstatyme, nei Taisyklėse nėra nustatyti, o nuomininko išankstinio informavimo apie sutarties nutraukimą procedūra neatlikta, teismas pagrįstai atmetė reikalavimą nutraukti žemės nuomos sutartį. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nėra pakeista, nuomotojo parengtos žemės nuomos sutarties sąlygos nėra pažeidinėjamos, todėl CK numatytų pagrindų nuomos sutarčiai nutraukti nėra.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo  VšĮ  „Šėlos parkas“ nurodo, kad skundo teiginiai nėra pagrįsti galiojančiais įstatymais, todėl skundas turi būti atmestas, o teismo sprendimas paliktas galioti. Atsiliepimo motyvuose nurodo, jog apeliantas neneigia, kad Šėlos parkas yra viešųjų interesų tenkinimo rekreacinis objektas, jis neginčija ir detaliojo plano procedūrų teisėtumo, tačiau kelia abejones dėl detaliojo plano atitikimo TINP planavimo schemai. TINP planavimo schema nestabdo civilinio gyvenimo Trakų mieste, o rekreacinę veiklą visokeriopai skatina, nes schema negali prieštarauti galiojantiems įstatymams ir kitiems norminiams aktams. Naujai rengiamas TINP tvarkymo planas ir net valstybės remiamos veiklos sritys, finansuojant jas iš ES struktūrinių fondų, kurias žymia dalimi atitinka Šėlos parke vystomos veiklos (paplūdimių, prieplaukų, poilsio parkų, stovyklaviečių, higienos ir kitų statinių ar įrenginių statyba), liudija, jog tai, kas daroma Šėlos parke, visiškai atitinka galiojančius ir naujai rengiamus norminius aktus bei viešuosius interesus saugomose teritorijose, nes valstybė finansiškai remia tokios turizmo infrastruktūros plėtrą.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Trakų raj. savivaldybė prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto teiginiai nėra pagrįsti galiojančiais įstatymais. Apeliantas, vertindamas teismo sprendimą dėl žemės sklypo detaliojo plano sprendinių, įrodinėja, kad naujų statinių statybą šiame sklype teismas nepagrįstai laiko teisėta. Žemės įstatymo 24 straipsnio 6 dalis nustato, jog žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detaliuoju planu detalizuojami bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti teritorijų tvarkymo ir naudojimo reglamentai, rengiant statinių statybos projektus, nustatomas ar pakeičiamas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktą, keičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti, rengiami detalieji planai. Todėl įstatymu nepagrįsti apelianto argumentai negali turėti neigiamos įtakos teismo sprendimo vertinimui. Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl statybos leidimo. Negalima vertinti vien teisinėmis priemonėmis regyklos konstrukcijų trūkumų, kol nėra ekspertų išvadų dėl regyklos projektavimo ar statybos broko. Dėl to apelianto abejonės dėl regyklos konstrukcijos nėra pagrįstos. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl sąvokos „kietastogė palapinė“ atitikimo statybos reglamentams, nes galiojantys statybos techniniai reglamentai nedraudžia šios sąvokos vartojimo. Valstybinės žemės valdytojo dalyvavimo, išduodant statybos leidimą, klausimai sureguliuoti Statybos įstatymo 23 straipsnyje ir STR 1.07.01:2202 „Statybos leidimas“. Pagal šiuos dokumentus, kai statyba vykdoma vienos savivaldybės ribose, apskrities viršininko administracija nėra statybos leidimą išduodanti institucija. Tačiau valstybinės žemės valdytojas dalyvauja būsimų statybų kontrolėje, tikrindamas sklypo detaliojo plano sprendinius ir procedūras. Nagrinėjamu atveju VAVA sutikimą dėl statybų davė, pasirašydama teigiamą išvadą 2004 m. lapkričio 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. 534. Be to, teismo sprendimas dėl praleisto senaties termino yra pagrįstas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo LR Kultūros ministerija prašo ieškovo skundą tenkinti. Nurodo, kad teismo teiginys, jog prokuroras praleido ABTĮ 33 str. 1 d. numatytą terminą yra nepagrįstas. Vien VAVA skundų be priedų gavimas negali sudaryti pakankamo pagrindo išvados dėl viešojo intereso pažeidimo sudarymui. Tik po to, kai buvo gauta visa prokuroro surinkta medžiaga, t. y. nuo 2007 m. liepos 5 d., prokurorui atsirado teisinis pagrindas kreiptis į teismą su ieškiniu. Nepagrįsta teismo išvada, kad žemės sklype Žemaitės g. 1A, Trakuose yra galimos naujos statybos. Minėtas sklypas yra ūkinėje ir gyvenamojoje zonoje (agroparkinėje teritorijoje), o ne rekreacinėje zonoje ir jame suplanuota statyti gyvenamosios paskirties ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, todėl pastatai turėtų atitikti TINP individualaus apsaugos reglamento 18.1-18.10 p. nustatytus reikalavimus. Minėto reglamento 18.4 p. nurodyta, kad bendras sklypo užstatymo plotas TINP teritorijoje esančiose namų valdose negali viršyti 300 kv. m. Tuo tarpu Žemaitės 1A, Trakų m., techniniame projekte pateiktais duomenimis pastatų statybos, dviejų gėlo vandens gręžinių įrengimo bei medinio liepto ir apėjimo tako bendras užstatymo plotas sklype – 1 047,84 kv. m. Pagal teritorijų planavimo įstatymo ir detaliųjų planų rengimo taisykles, detalieji planai negali būti rengiami, jeigu jų sprendiniai prieštarauja specialiųjų planų sprendiniams ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimams. Nepaisant paminėtų teisės aktų, detalusis planas buvo parengtas ir Trakų raj. savivaldybės sprendimu patvirtintas. Siekiant pakeisti sklypo Žemaitės g. 1A naudojimo būdą ir paskirtį, iš pradžių turėjo būti pakeista TINP planavimo schema, patvirtinta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912. Atitinkamai Trakų raj. savivaldybės patvirtintas detalaus plano dalinis pakeitimas, kuris prieštarauja TINP planavimo schemai, yra neteisėtas. Pagal minėto sklypo detalųjį planą, iš dalies pakeitus teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti, šioje teritorijoje suplanuota įkurti naują rekreacinę įstaigą. TINP planavimo schema ar Trakų miesto bendrasis planas nenumato galimybės šioje vietoje projektuoti ir statyti naujus gyvenamuosius ar rekreacinius pastatus, išplėsti esamas ar statyti naujas rekreacines įstaigas, įrengti turizmo ir/ar poilsio parkus bei naujus paplūdimius. Todėl detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktui. Net jei laikyti, kad minėto žemės sklypo detaliojo plano sprendiniais buvo praplėstos rekreacinės zonos šioje teritorijoje ribos, tai prieštarautų TINP planavimo schemos skyriaus „TINP rekreacinės sistemos plėtotė“ 2 p. nustatytam apribojimui statyti naujas poilsio bazes, plėsti esamas poilsio bazes. Minėtas žemės sklypas yra ūkinėje ir gyvenamojoje zonoje, o ne rekreacinėje ir jame suplanuota statyti pastatus, kurie turi atitikti TINP individualaus apsaugos reglamento reikalavimus (bendras sklypo užstatymo plotas negali viršyti 120 kv. m.). Techniniame projekte suprojektuotos apžvalgos aikštelės-regyklos pastato (su rūsiu) konstrukcijos įleistos į žemę. Vadovaujantis minėto reglamento 5 punktu apžvalgos aikštelėje toks pastatas negalėjo būti statomas. Techniniame projekte suprojektuoti 7 mediniai poilsio nameliai klaidingai įvardinti „kietastogėmis palapinėmis“. Akivaizdu, kad suprojektuoti ir bus statomi ne laikini statiniai (prie kurių priskiriamos palapinės), į kuriuos teisės nekilnojamojo turto registre neregistruojamos, o nesudėtingi statiniai poilsiui. Taip pat techniniame projekte suprojektuotas dvigubai ilgesnis lieptas priėjimui prie Galvės ežero, nei numatyta detaliojo plano dalinio pakeitimo sprendiniuose. Pagal Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų reglamentų nuostatas liepto ar tiltelio statybai reikalinga raštiška sutartis dėl vandens telkinio naudojimo statybai su to telkinio savininku (valdytoju), be to, jei vandens telkinys nesiriboja su statytojo žemės sklypu, reikalinga to žemės sklypo savininko (naudotojo) raštiškas sutikimas. Šiuo atveju sutartis su TINP direkcija, kuri yra Galvės ežero valdytoja, nesudaryta.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo patenkinti ieškovo reikalavimą panaikinti ginčijamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti valstybinės žemės nuomos sutartį. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais ginčijama sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Pažymi, kad teismas neteisingai aiškino Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalį bei Taisyklių 30.8 punkto nuostatas.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nurodo, kad sutinka su prokuroro apeliaciniu skundu, jį palaiko ir prašo tenkinti.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo LR aplinkos ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimo motyvuose teigia, kad nepagrįsta yra teismo išvada, jog naujų statinių statyba yra galima, įgyvendinant TINP planavimo schemos uždavinius. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose. Iš TINP schemos matyti, kad toje vietoje, kur yra atsakovo nuomojamas žemės sklypas, nėra numatyta rekreacinių įstaigų statyba. Ginčo teritorija yra priskirta agroparkinio ūkio teritorijai, todėl norint rengti detalųjį planą, numatant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdo ar pobūdžio keitimą, turėjo atitinkamai būti pakeista ir TINP schema. Nesutinka su teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog ginčijamame statybos leidime numatomų statyti statinių pavadinimai neatitinka TINP individualaus apsaugos reglamente nurodytų sąvokų ar kituose įstatymuose vartojamų sąvokų, savaime negali lemti statinių neteisėtumo. Pagal TINP individualaus apsaugos reglamento 5 punktą apžvalgos aikštelė (regykla) apibrėžiama kaip teritorija, skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys. Apžvalgos aikštelė apibrėžiama tik kaip statinys, kuris gali būti sudarytas iš įrenginių, tvorų, skydų, stendų, nuorodų, informacinių ženklų, lieptų, tiltelių ir pan. Į šį apibrėžimą nepatenka statinys, t. y. pastatas su rūsiu, kokį ruošiasi statyti atsakovas. Be to, sąvokos „į žemę besiremiantis statinys“ negalima sutapatinti su sąvoka „tvirtai sujungta su žeme“, nes į žemę besiremiantis statinys laikytinas tokiu statiniu, kuris neturi pamatų. Taisyklių 30.7 punktas yra speciali teisės norma, privalomai taikytina tuo atveju, kai norima vykdyti statybos darbus valstybės išnuomotoje žemėje. Trakų raj. savivaldybės išduotas statybos leidimas yra naikintinas, nes statybos galimybė nėra numatyta valstybinės žemės nuomos sutartyje, taip pat nėra valstybinės žemės nuomotojo sutikimo, be to, statybos leidime numatyti statiniai pagal savo konstrukcijas neatitinka statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų. Vertindamas valstybinės žemės nuomos sutartį, teismas netinkamai pritaikė Taisyklių 30.8 punktą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad faktas, jog pakeitimas nėra padarytas, negali būti laikoma pagrindu pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį prieštaraujančią įstatymams ir ją panaikinti. Šiuo atveju prokuroras prašė nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį ne dėl to, kad ji prieštarauja įstatymams ar kitiems teisės aktams, o dėl to, kad nuomininkas pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, kurios yra teisinis pagrindas reikalauti nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį. Žemės sklypui buvo keičiamas būdas ir pobūdis, nesant nei valstybinės žemės nuomos sutartyje tokios galimybės, nei jos pakeitimo, todėl pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalį, atsakovui nepatenkant į išimtį, valstybinė žemės nuomos sutartis privalėjo būti nutraukta. Specialaus įstatymo - prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta speciali informacijos analizės ir sprendimų priėmimo tvarka. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas prokurorui teisę ginti viešąjį interesą, suteikė jam teisę spręsti, ar pagal surinktus duomenis yra galimai pažeistas viešasis interesas. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro pateikti dokumentai patvirtina, kad šiuo atveju jis nedelsė ir nustatytu laiku kreipėsi į įvairias institucijas dėl informacijos gavimo.

Atsiliepime į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti ieškinyje ir apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus.

Atsiliepime į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą LR aplinkos ministerija nurodo, kad pritaria apelianto prašymui nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, tačiau, remiantis atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodytais argumentais, mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neįvertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo būtų ne tik nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis, bet ir panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimas bei statybos leidimas.

Atsiliepime į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM apeliacinį skundą trečiasis asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nurodo, kad sutinka su skunde išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

 

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Dėl ieškinio senaties termino

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šią nuostatą pirmosios instancijos teismas pritaikė, padaręs išvadą, kad ieškovas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo. Taigi, vienas iš teisinių pagrindų, kuriuo pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą atmesti prokuroro pareikštą ieškinį dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo, yra CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas atmesti ieškinį, kai jis pareiškiamas pasibaigus ieškinio senaties terminui.

Iš tiesų, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje šis terminas laikomas ieškinio senaties terminu suinteresuotai šaliai ginčyti jos atžvilgiu priimtą administracinį aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-380/2006).

Ieškovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės neginčija teismo išvados dėl ieškinio senaties termino trukmės reikalavimams dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pareikšti, tačiau nesutinka su išvada, kad jis šį terminą praleido. Ieškovo teigimu, jis šio termino nepraleido, nes tik 2007 m. liepos 5 d. buvo gauta visa medžiaga, susijusi su statybos leidimo išdavimu, todėl 30 dienų terminas pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2007 m. liepos 5 d. Su šiais ieškovo teiginiais nesutikti nėra pagrindo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo šioje byloje pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad terminas, per kurį prokuroras gali pareikšti tokį ieškinį, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad priimtas sprendimas pažeidžia viešąjį interesą - būtent nuo šio momento atsiranda prokuroro teisė (o taip pat ir pareiga) pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.

Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pažeidė protingą terminą surinkti įrodymus ieškiniui ir todėl praleido ieškinio senaties terminą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs šias aplinkybes: išnagrinėtoje administracinėje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi) konstatuota, kad vienas iš ginčo materialinio teisinio santykio dalyvių - Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau tekste VAVA) - praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą šioje byloje ginčijamiems administraciniams aktams nuginčyti; ieškovas apie minėtus teismų procesinius sprendimus sužinojo ne vėliau kaip 2007 m. vasario 14 d. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovui nereikėjo rinkti papildomų ar naujų duomenų.

Iš tiesų, byloje esantis VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. vasario 12 d. raštas Nr.(100)-11.55-24 (t. III, b.l. 12) patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutarties ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutarties, o taip pat VAVA 2006 m. kovo 23 d. skundo, 2006 m. balandžio 13 d. patikslinto prašymo ir 2006 m. vasario 2 d. rašto, adresuoto Kultūros ministerijai, kopijos Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautos 2007 m. vasario 14 d. Tačiau vien aplinkybė, kad ieškovui buvo pateiktos minėtų dokumentų kopijos, negali būti pagrindu išvadai apie tai, kad, juos gavęs, prokuroras turėjo pakankamus duomenis išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo padaryti ir sprendimui dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo priimti. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutarties nuorašo matyti, kad pareiškėjo VAVA skundą administracinis teismas atsisakė nagrinėti, nustatęs, jog skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą ir pagrindo atnaujinti šį terminą nenustatyta. Taigi, administracinis teismas bylos dėl skundžiamų administracinių aktų iš esmės nenagrinėjo, todėl procesiniai teismų sprendimai prokurorui negalėjo suteikti pakankamai informacijos dėl šių administracinių aktų teisėtumo ir viešojo intereso pažeidimo. Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad su minėtais dokumentais (gautais su VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 02 12 raštu) nebuvo gauti jokie skundų priedai, kurie buvo būtini prokuratūrai, siekiant įsitikinti, ar yra pažeistas viešasis interesas. Šį teiginį patvirtina pats 2007 m. vasario 12 d. raštas - jame jokie kiti priedai, be aukščiau paminėtų, nėra nurodyti. Taigi, siekdamas nustatyti, ar šioje byloje ginčijami administraciniai aktai - Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotas statybos leidimas - neprieštarauja įstatymui ir viešajam interesui, ieškovas privalėjo atlikti tyrimą, kurio metu turėjo būti surinkti visi būtini ir pakankami duomenys tokiai išvadai padaryti, sprendimui dėl ieškinio, ginant viešąjį interesą, padavimo priimti bei tokiam ieškiniui paruošti ir paduoti teismui. Iš byloje esančių susirašinėjimo dokumentų (t. III, b.l. 12-41) matyti, kad, gavęs šiuos dokumentus, ieškovas 2007 m. vasario 27 d. ir vėlesniais raštais kreipėsi į VAVA, Trakų savivaldybės administraciją, Aplinkos ministeriją, Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją dėl duomenų, susijusių su ginčijamų administracinių aktų priėmimu, išreikalavimo. Ginčijamo statybos leidimo ir kai kurių kitų dokumentų kopijos ieškovui buvo pateiktos tik 2007 m. gegužės 22 d. (t. III., b.l. 21), o dokumentai, reikalingi projektavimo sąlygų sąvadui gauti, statinio projektas bei kiti ginčijamam statybos leidimui gauti reikalingi dokumentai - tik 2007 m. liepos 2 d. Tik gavęs visus dokumentus, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, ieškovas galėjo padaryti išvadą dėl šių aktų teisėtumo bei prieštaravimo viešajam interesui ir priimti sprendimą dėl ieškinio, ginant viešąjį interesą, padavimo. Taigi būtent nuo šio momento ieškovui atsirado teisė į ieškinį ir pareiga jį pareikšti. Ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2007 m. liepos 25 d. (t. 1, b.l. 1). Taigi, ieškinys pareikštas per pagrįstą ir protingą laiką, nepažeidžiant ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skundui (ieškiniui) dėl administracinio akto paduoti. Todėl ieškinį dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, pagal kurį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismas atmetė nepagrįstai, padaręs nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Prokuroro pareikštą ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė ne tik dėl ieškinio senaties termino, bet ir dėl kitų motyvų, t.y. padaręs išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas. Tačiau su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo

Ieškinį dėl administracinių aktų - Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo panaikinimo prokuroras šioje byloje pareiškė, teigdamas, kad šie administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatai, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212 paskelbtai Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemai bei pažeidžia viešąjį interesą.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas nustato visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 43 dalies nuostatą, valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai yra didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.

Saugomų teritorijų įstatymas, be kita ko, apibrėžia ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų sąvoką, pagal kurią saugomų teritorijų planavimo dokumentai yra specialieji planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų sistemą arba jos dalis, saugomų teritorijų ribas, funkcines ir (ar) kraštovaizdžio tvarkymo zonas, patikslinantys apribojimus bei nustatantys priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, rekreacijai, ypač pažintiniam turizmui, organizuoti, taip pat strateginio planavimo dokumentai, nustatantys veiksmus bei tvarkymo priemones, jų įgyvendinimo eiliškumą, lėšų poreikį ir atsakingas institucijas (Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 38 dalis).

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 24 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, saugomų teritorijų ir jų zonų planai (projektai) yra specialiojo planavimo dokumentai, kuriuose nustatomos saugomų teritorijų arba atskirų jų dalių naudojimo ir apsaugos kryptys, funkcinio prioriteto bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų ribos ir reglamentai, konkrečios tvarkymo priemonės.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 13 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, nacionaliniai parkai yra viena iš valstybinių parkų rūšių, turinčių didesnę reikšmę, saugant ir tvarkant nacionalinės svarbos gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį, kurių teritorijose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 buvo patvirtinta, o Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212 paskelbta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas ir aiškinamasis raštas). Šio dokumento bei aukščiau paminėtų įstatyminių normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra šios valstybės saugomos teritorijos specialiojo planavimo dokumentas, kurio sprendiniams negali prieštarauti detaliųjų planų sprendiniai, įskaitant draudimą keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį, jeigu tai prieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams ir reglamentams.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 34 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ir saugomų teritorijų, jų zonų ar dalių tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos reglamentai, kurie yra valstybės įgaliotų institucijų patvirtinti teisės aktai, nustatantys šių teritorijų apsaugos, projektavimo ir statybų šiose teritorijose reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Trakų istorinio nacionalinio parko individualus apsaugos reglamentas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 ir jis nustato specialius šios saugomos teritorijos apsaugos, projektavimo ir statybų joje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus. Taigi, statybų projektavimas ir vykdymas Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje turi atitikti šio reglamento reikalavimus. Dėl šios priežasties šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti yra būtina nustatyti, ar ginčijami administraciniai aktai - Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m. Žemaitės g. 1 A detaliojo plano dalinio pakeitimo tvirtinimo“ ir juo patvirtinti detaliojo plano pakeitimų sprendiniai, o taip pat šių sprendinių pagrindu Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2005 m. kovo 8 d. išduotas statybos leidimas neprieštarauja Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos nuostatoms ir sprendiniams ir šios saugomos teritorijos individualiam apsaugos reglamentui. Tik nustačius šias aplinkybes, galima daryti išvadą, ar minėti administraciniai aktai priimti, nepažeidžiant ieškinyje nurodytų imperatyvių įstatymo normų bei neprieštarauja viešajam interesui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos sprendinius, padarė išvadą, kad ši schema ne uždraudė naujų poilsio bazių statybą, o tik apribojo ją, todėl naujų statinių statymas yra galimas, įgyvendinant Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau tekste TINP) uždavinius. Tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes ji priimta, tinkamai neįvertinus faktinių šios bylos aplinkybių bei Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos sprendinių esmės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad žemės sklypas, esantis Žemaitės g. 1A, Trakuose, yra Trakų istorinio nacionalinio parko gyvenamojoje ir ūkinėje zonoje, agroparkinio ūkio teritorijoje, kuri ribojasi su konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – hidrografiniu draustiniu, o taip pat Varnikų piliakalnio, archeologijos paminklo ir Trakų (Varnikų) akmens amžiaus stovyklavietės, archeologijos paminklo vizualinės apsaugos zonoje.

Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos tekstinės dalies 3 skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ IV dalies „Ūkinė ir gyvenamoji zona“ 1 punkte nustatyta, kad agroparkinės teritorijos tikslas - ūkininkauti, išsaugant bei atkuriant būdingą TINP agrarinį kraštovaizdį, nustatytas šios teritorijos naudojimas - ribotas ūkinis, gyvenamoji funkcija, pažintinė rekreacija, kitos veiklos formos, neprieštaraujančios TINP uždaviniams. TINP planavimo schemos tekstinės dalies 4 skyriaus „TINP rekreacinės sistemos plėtotė“ 2 punkte nustatyta, kad viena iš rekreacinės sistemos krypčių yra naujų poilsio bazių statybos bei esamų plėtimo apribojimas. Iš TINP planavimo schemos tekstinės dalies 6 skyriaus „Pirmaeilių detalių projektavimo darbų programa 1994-1997 metams 3 priedo „Poilsio įstaigos ir jų naudojimas“ lentelės „Likviduotinos poilsio įstaigos“ bei planavimo schemos grafinės dalies matyti, kad žemės sklype, kuriame ginčijamais administraciniais aktais numatyta naujų statinių statyba ir kuris patenka į agroparkinę teritoriją, esančią rekreacinę įstaigą numatyta naikinti. Taigi šios TINP planavimo schemos sprendinių nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad žemės sklype, esančiame Trakų m. Žemaitės g. 1A, kuriame pagal ginčijamų administracinių aktų sprendinius numatyta naujų statinių statyba, minėtame specialiojo teritorijų planavimo dokumente (TINP planavimo schemoje) naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė nenumatyta, o šiame sklype galima tik pažintinė rekreacija.

Byloje esantys duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklype jokios rekreacinės įstaigos faktiškai nebuvo, o buvo tik vienas statinys - atsakovui J. I. nuosavybės teise priklausantis pastatas-siurblinė, kuris ir yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre (t. I, b.l. 8-20, 42-45, 108-109, 114-115). Todėl faktas, kad Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m. Žemaitės g. 1A detaliojo plano dalinio pakeitimo tvirtinimo“ pakeisto detaliojo plano sprendiniais numatoma tokių naujų pastatų bei statinių komplekso, kaip sanitarijos ir higienos pastatų grupės, administracinių - gyvenamųjų patalpų pastato, pagalbinių pastatų, kietastogių palapinių, kitų statinių statyba, leidžia daryti išvadą, kad ginčo žemės sklype pakeistais detaliojo plano sprendiniais numatyta naujos poilsio (rekreacinės) įstaigos statyba, todėl šie sprendiniai prieštarauja TINP planavimo schemos, kaip specialiojo teritorijų planavimo dokumento, sprendiniams.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose nenustatytose vietose. Taigi, ginčijamu Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. S1-382 buvo pažeista ši imperatyvi įstatymo norma, ir jau vien dėl šio pažeidimo ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas.

Ieškovas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo išdėstytų argumentų, kodėl 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Ieškovo teigimu, pagal TINP planavimo schemą TINP teritorijoje gali būti įrengta apžvalgos aikštelė, tuo tarpu statybos leidime išvardintų statinių statyba grubiai pažeidžia TINP individualųjį apsaugos reglamentą. Iš tiesų, su šiais ieškovo teiginiais negalima nesutikti.

Kaip jau minėta šiame sprendime, TINP planavimo schemoje, kaip specialiojo teritorijų planavimo dokumente, teritorijoje, kurioje yra žemės sklypas, kurio adresas Trakų m. Žemaitės g. 1A, naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė nenumatyta, o šiame sklype galima tik pažintinė rekreacija. Pažintinei rekreacijai TINP planavimo schemos grafinėje dalyje ginčo žemės sklype yra numatyta papildoma apžvalgos aikštelė. Pagal TINP individualaus apsaugos reglamento (toliau tekste Reglamentas) II skyriaus 5 punkto nuostatas, apžvalgos aikštele (regykla) yra laikoma teritorija, skirta stebėti atsiveriančią panoramą, kurioje gali būti įrengtas į žemę besiremiantis statinys. Apžvalgos aikštelėje gali būti įrengti stebėjimui pritaikyti įrenginiai (žiūronai, teleskopai), mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai bei kita įranga (pėsčiųjų, dviračių takai, mašinų stovėjimo ar sustojimo aikštelės). Tuo tarpu Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2005 m. kovo 8 d. išduotame statybos leidime numatytas negyvenamasis pastatas, pavadintas regykla bei apibūdinamas kaip 225,63 kv. m. bendro ploto, 578 kub. m. statybinio tūrio pastatas su rūsiu, niekaip neatitinka Reglamente numatytos apžvalgos aikštelės (regyklos) sąvokos, taigi tokio statinio statyba prieštarautų TINP planavimo schemos sprendiniams. Pažymėtina, kad ir kiti ginčijame statybos leidime numatyti statiniai - statiniai, pavadinti „kietastogėmis palapinėmis“, kiti gyvenamieji ar negyvenamieji statiniai bei jų visuma neatitinka Reglamento II skyriaus 5 punkte nurodytų statinių, skirtų laikinam poilsiui bei pažintinei rekreacijai, sąvokos bei Reglamento 11, 18 punktuose keliamų reikalavimų, pagal kuriuos naujos sodybos projektuojamos ir statomos tik TINP planavimo schemoje ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijose, viename žemės sklype galima statyti tik vieną sodybą, bendras sklypo užstatymo plotas negali viršyti 300 kv. m., gyvenamojo namo - 120 kv. m., o didžiausio iš priklausinių - 96 kv. m. Numatomi pastatai pagal ginčijamuose aktuose bei projekte numatytas technines charakteristikas iš esmės priskirtini rekreacinių pastatų, skirtų ilgalaikiam poilsiui, kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad tokių pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, TINP planavimo schemos sprendiniuose nenumatyta, o detaliojo plano pakeitimų sprendiniai, numatę tokius statinius, pripažintini neteisėtais, tai negali būti laikomas teisėtu ir tokių statinių statybą numatęs ginčijamas statybos leidimas, nes jis prieštarauja tiek TINP planavimo schemos sprendiniams, tiek ir TINP individualiam apsaugos reglamentui, ir todėl pažeidžia imperatyvią Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.7 punkte nustatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, arba gavus nuomotojo sutikimą, ir jeigu tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, išskyrus šių Taisyklių 30.3 punkte nurodytą atvejį. Ši norma yra speciali teisės norma, nustatanti vieną iš sąlygų statinių statybai išnuomotame valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype vykdyti. Kaip pagrįstai teigia apeliantas, tokio sutikimo imperatyvumą patvirtina ir tame pačiame taisyklių punkte įtvirtinta nuostata dėl sutikimo nebuvimo pasekmių: nuomos sutartyje nenumatytus ar be nuomotojo sutikimo pastatytus statinius ar įrenginius nuomininkas privalo nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą. Taisyklių 30.3 punktas numato terminuotos veiklos reikmėms skirtais statiniais užstatytų žemės sklypų nuomą, tuo tarpu ginčijamame statybos leidime numatyti statiniai nėra skirti terminuotos veiklos reikmėms, todėl šiuo atveju 30.3 p. negali būti taikomas. Žemės nuomos sutartyje, sudarytoje 2004 m. balandžio 30 d. tarp atsakovų VAVA (nuomotojo) ir J. I. (nuomininko) (t. 1, b.l. 42-45), nuomininko teisė išnuomotame sklype statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus nėra numatyta. Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad VAVA sutikimas statyti ginčijamame statybos leidime numatytus statinius, nebuvo išduotas. Taigi ginčijamas statybos leidimas statyti statinius, išduotas nesant nuomotojo sutikimo, taip pat pažeidžia minėtą imperatyvią poįstatyminio teisės akto nuostatą.

Dėl reikalavimo nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš teminą nuomotojo reikalavimu, jei žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį, arba yra keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka valstybinės žemės nuomos sutartyje arba jos pakeitime numatyta galimybė keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį.

2004 m. balandžio 30 d. sudarytoje žemės nuomos sutartyje yra nurodyta pagrindinė tikslinė išnuomojamo žemės sklypo paskirtis - kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas infrastruktūros teritorija, ir pobūdis - vandenvietei įrengti bei eksploatuoti, t. y. būtent tokie paskirtis, būdas ir pobūdis, kokie buvo nustatyti tuo metu galiojusio detaliojo plano sprendiniais ir patvirtinti, suformuojant žemės sklypą bei užfiksuoti nekilnojamojo turto registre (t. 1, b.l. 8-13, 90-91, 114). Galimybė keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį žemės nuomos sutartyje nėra nenumatyta ir duomenų apie sutarties pakeitimus, numatant galimybę keisti žemės naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį, nėra. Tai reiškia, kad ginčijamo detaliojo plano sprendiniais pakeitus išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo būdą bei pobūdį, atsakovui VAVA, kaip valstybinės žemės sklypo nuomotojui, atsirado Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje numatyta pareiga nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl nuomos sutarties nutraukimo atmetė, nustatęs, kad, pakeitus žemės sklypo naudojimo būdą bei pobūdį, tikslinė žemės naudojimo paskirtis nesikeitė, vandens telkinių eksploatavimas ir toliau vykdomas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau tekste Taisyklės) nenustato, kada turi būti pakeista nuomos sutartis. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad faktas, jog nuomos sutartis nėra pakeista, negali būti pagrindas ją nutraukti. Tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji padaryta neteisingai išaiškinus bei pritaikius Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalies ir Taisyklių 30.8 punkto nuostatas.

Taisyklių 30.8 punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad kai pagal savivaldybės teritorijos ar jos dalies (miesto, miestelio) bendrąjį ar specialųjį planą išnuomotame žemės sklype (teritorijoje) numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio ar įrenginio, kuris yra ilgesniam kaip 3 metų terminui išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties, įrašytos Nekilnojamojo turto kadastre, tačiau sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nenumatyta galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, valstybinės žemės nuomos sutartis pakeičiama šalių susitarimu (nuomininko ar nuomotojo prašymu), numatant nuomininko ar nuomotojo teisę keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį.

Taigi, Taisyklių 30.8 punkto antroje pastraipoje įtvirtinta taisyklė reglamentuoja kitokią situaciją, negu nagrinėjamoji. Ši taisyklė reglamentuoja tuos atvejus, kai esant sudarytai valstybinės žemės nuomos sutarčiai, parengiamas naujas bendrasis ar specialusis teritorijos, kurioje yra išnuomotas žemės sklypas, planas, pagal kurį minėtoje teritorijoje numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią statinio, kuris yra išnuomotame žemės sklype ir kuriam eksploatuoti šis žemės sklypas suformuotas, tiesioginės paskirties. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, esant sudarytai žemės nuomos sutarčiai, teritorijos, kuriame yra ginčo sklypas, specialiojo planavimo dokumentas (TINP planavimo schema) nebuvo keičiamas, taigi jame nebuvo numatyta plėtoti veiklą, neatitinkančią atsakovui priklausančio statinio (siurblinės) tiesioginės paskirties - pagalbinio ūkio paskirties (b.l. 14, 109). Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad, formuojant žemės sklypą, nustatyta jo paskirtis neprieštaravo TINP planavimo schemai. Taigi, veiksmai, kada esant priimtam ir galiojančiam teritorijos specialiojo planavimo dokumentui, keičiama išsinuomoto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, jam nustatant pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ar pobūdį arba statant jame naujus statinius, neatitinkančius specialiojo planavimo dokumento sprendinių, ir po to Taisyklių 30.8 punkto antros pastraipos nuostatų pagrindu keičiant nuomos sutartį, nėra galimi ir prieštarautų aukščiau minėtoms Žemės įstatymo bei Taisyklių nuostatoms. Iš Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalies ir Taisyklių 30.7 punkto nuostatų seka išvada, kad valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimas, kuriuo sutarties šalims numatoma teisė keisti išnuomoto žemės sklypo paskirtį, būdą ir pobūdį, turi būti atliktas prieš rengiant išnuomoto žemės sklypo detalųjį planą, kuriuo keičiama žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis, ir tik tuo atveju, jeigu žemės sklypo paskirties, jo naudojimo būdo ar pobūdžio pakeitimas neprieštarautų specialiojo ar bendrojo teritorijos planavimo dokumentui.

Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 30.8 punkto nuostatą, valstybinės žemės nuomos sutartis, nustatant nuomininko teisę keisti išnuomoto valstybinės žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį šiame punkte numatytu atveju gali būti keičiama tik šalių susitarimu. Iš VAVA 2004 m. birželio 15 d. rašto (t. I, b.l. 46) matyti, kad atsakovas J. I. bei Trakų rajono žemėtvarkos skyrius buvo informuoti, jog pakeitus žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ar pobūdį, sklypo nuomotojas sklypo nuomos sutartį turi nutraukti prieš terminą. Taigi atsakovas J. I. buvo įspėtas apie būsimą žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą, pakeitus jo naudojimo būdą ar pobūdį.

            Atsakovo J. I. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai apie tai, kad pagal CK 6.564 straipsnio 2 dalies nuostatą apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojo reikalavimu nuomotojas privalo pranešti raštu prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo, šiuo atveju negali būti pagrindu atmesti reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Ši atsakovo nurodyta teisės norma yra bendroji žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką reglamentuojanti norma. Tuo tarpu valstybinės žemės išnuomojimo specifiką, taigi ir tokios žemės nuomos sutarties nutraukimo specifiką reglamentuoja specialioji norma - Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnis, kurio 14 dalis ir numato pagrindą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį prieš terminą, kai keičiama nuomojamo žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis. Ši norma ne tik numato nuomotojo teisę, bet ir nustato jo pareigą nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį. Šiuo atveju nuomotojui tokios pareigos neįvykdžius, reikalavimą nutraukti nuomos sutartį pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą, todėl šiuo atveju toks CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas pranešti raštu prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo, ieškovui, nesančiam nuomotoju, netaikytinas. Pažymėtina, kad tokį reikalavimą VAVA, kaip nuomotojui (valstybei) atstovaujanti institucija, faktiškai įvykdė, minėtu 2004 m. birželio 15 d. raštu įspėdama apie būsimą žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą, pakeitus žemės naudojimo būdą ar pobūdį. Nors toks įspėjimas buvo pateiktas dar ir dėl žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio pakeitimo, tačiau tai negali būti kliūtimi nutraukti sutartį, nes atsakovui tokių jo veiksmų būsimos pasekmės buvo žinomos, taigi minėtas įspėjimas faktiškai atliko tokią pačią paskirtį, kaip ir CK 6.564 straipsnio 2 dalyje numatytas pranešimas.

            Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, be kita ko, nurodė, jog nuomininkui (atsakovui J. I. ) buvo paaiškinta, kad nuomotojo atstovui nukrypti nuo apskrities viršininko patvirtintos tipinės valstybinės žemės nuomos sutarties neleista, todėl valstybinės žemės nuomos sutarties turinys liko tipinis. Tačiau šis teiginys, kaip pagrįstai teigiama trečiojo asmens apeliaciniame skunde, nėra pagrįstas faktiniais bylos duomenimis. Be to, tokia aplinkybė, kuria aiškinamas sąlygos, numatančios galimybę pakeisti nuomojamo žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį, neįtraukimo į žemės nuomos sutartį faktas, jeigu ji ir būtų pagrįstai nustatyta, šioje byloje nagrinėjamo ginčo išsprendimui, o konkrečiai pagrindo nutraukti žemės nuomos sutartį nustatymui, reikšmės neturi, nes ji susijusi tik su žemės nuomos sutarties sudarymo aplinkybėmis. Tuo tarpu šioje byloje žemės nuomos sutartis nėra ginčijama, todėl šios sutarties ar atskirų jos nuostatų galiojimas nėra sprendžiamas.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad, sudarant žemės nuomos sutartį, kuria J. I. be aukciono buvo išnuomota žemė, buvo pažeistos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies bei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 29.1 punkto nuostatos, nes be aukciono išnuomota tiek J. I. nuosavybės teise priklausančios siurblinės eksploatacijai reikalinga 1 518 kv. m. ploto, tiek šiam statiniui eksploatuoti nereikalinga, faktiškai nenaudojama likusi minėto sklypo dalis – 28 482 kv. m. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo atsakovas J. I. savo atsiliepime į apeliacinį skundą, išsinuomotas 30 000 kv.m. žemės sklypas buvo suformuotas 2000 m. rugsėjo 28 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu detaliuoju planu (t. I, b.l. 8-13), o sklypo suformavimo ir įregistravimo teisėtumo klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (b.l. 33-39 - LVAT     2003 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. A⁵-1139/2003). Be to, kaip jau minėta, žemės nuomos teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, neturi.

Vadovaudamasi šiame sprendime išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties instituto taikymu, todėl netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, tinkamai neįvertino visų svarbių bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, susijusių su ginčijamų administracinių aktų priėmimu bei reikalavimu nutraukti žemės nuomos sutartį, o taip pat netinkamai aiškino bei taikė šiame sprendime aptartas teisės normas, reglamentuojančias teritorijų planavimą, saugomų teritorijų apsaugos, tvarkymo ir kontrolės veiklą jose, ir konkrečiai teisės normas, reglamentuojančias Trakų istorinio nacionalinio parko, kaip valstybės saugomos teritorijos, planavimą bei veiklą joje, bei teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos teisinius santykius, todėl padarė faktiniais duomenimis bei teisės normomis nepagrįstas išvadas ir bylą iš esmės išsprendė neteisingai. Šie pažeidimai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Šiame sprendime išdėstytų aplinkybių bei motyvų pagrindu teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinys dėl administracinių aktų - Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m. Žemaitės g. 1 A detaliojo plano dalinio pakeitimo tvirtinimo“ ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduoto statybos leidimo Nr. AS1-38 - panaikinimo bei 2004 m. balandžio 30 d. tarp atsakovų VAVA (nuomotojo) ir J. I. (nuomininko) sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 025 nutraukimo, kaip pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, turi būti patenkintas: minėti administraciniai aktai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajam interesui, panaikinti, o žemės sutartis - nutraukta, nustačius Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje numatytą imperatyvų valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

            Ieškinį patenkinti.

Panaikinti Trakų raj. savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382 „Dėl žemės sklypo Trakų m. Žemaitės g. 1 A, detaliojo plano, reg. Nr. 010793000225, dalinio pakeitimo tvirtinimo“.

Panaikinti Trakų raj. savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. išduotą statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikiantį teisę statytojams J. I. ir  VšĮ  „Šėlos parkas“ žemės sklype Žemaitės g. 1 A, Trakuose, statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatą A, sanitarijos ir higienos pastatą B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines - 7 vienetus, lieptą, apėjimo taką.

Nutraukti 2004 m. balandžio 30 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos (nuomotojo), ir J. I. (nuomininko) sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 025, kuria nuomininkui J. I. buvo išnuomotas 30 000 kv. m. ploto žemės sklypas, kadastro Nr. 7977/001:67, esantis Žemaitės g. Nr. 1 A, Trakų mieste.

Priteisti iš atsakovų Trakų rajono savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir J. I. po 25,27 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

 

 

Teisėjai                                                                                    Alė Bukavinienė

 

 Danutė Milašienė

 

 Donatas Šernas