Administracinė byla Nr. eA-4304-261/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Y. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 24 d. pateiktame skunde teismo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-00634/171-422 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003492952“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas 2019 m. kovo 4 d. pateiktu pašymu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo ir atsakingo valdymo principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 46 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
1.1. 2018 m. balandžio 6 d. tuo pagrindu, kad yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis (akcininkas ir direktorius) Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir reikalaujamus dokumentus. Atsakovas Sprendime nustatė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, neatitinka tikrovės: yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ir direktorius yra pareiškėjas, yra fiktyvi; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu;
1.2. verslo planas buvo parengtas tam, kad įmonė, kurios pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiktų įstatymo reikalavimus, o verslo plano parengimo diena nėra ir negali būti laikoma įmonės veiklos pradžia. Viena iš Bendrovės veiklų – trumpalaikės nuomos sutartys, kurios šiuo atveju ir buvo sudarytos;
1.3. tai, jog sutampa akcininkės iki santuokos sudarymo turėta pavardė su vieno iš nuomininkų pavarde, nereiškia, kad jie yra giminaičiai. Pareiškėjas ir jo turima Bendrovė kuria darbo vietas Lietuvoje, moka mokesčius. Pareiškėjas vykdomas veiklas pagrindė sutartimis bei apmokėjimais, gautais iš vykdytos veiklos. Kartu su partnere, turėdamas Bendrovę Lietuvoje, kuria darbo vietas, moka mokesčius bei pildo šalies biudžetą. Siekiant atsirinkti gerus ir motyvuotus darbuotojus, Bendrovė prioritetą teikia darbuotojams pagal rekomendacijas;
1.4. pareiškėjas yra ne tik Bendrovės akcininkas, bet ir vadovas, todėl buvimas Lietuvoje būtinas normaliai įmonės veiklai. Turi darbo reikalų ir kitose užsienio valstybėse, dėl to dažnai keliauja į užsienį. Nei pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei atsiimant leidimą gyventi Lietuvoje, užsienietis neįsipareigoja atsisakyti kelionių po Europą ar pasaulį, savo verslo ar kitokių veiklų savo kilmės šalyje ar kitose užsienio valstybėse. To nereikalauja ir Lietuvoje galiojantys teisės aktai. Jo vaikas turi Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę ir pasą, dėl to, kada tik nori, gali atvykti į Lietuvos Respubliką;
1.5. ta aplinkybė, kad Bendrovė patiria nuostolių, nereiškia, jog tokia įmonė yra fiktyvi. Patiriami nuostoliai pastaruosius metus mažėjo, o tai rodo, kad finansinė situacija gerėja. Pareiškėjo ankstesnei įmonei, kurioje dirbo ir buvo akcininku, 2016 m. spalio 26 d. buvo iškelta bankroto byla. Įmonė nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, buvo nutrauktos darbo sutartys su bendrovės darbuotojais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ netenkino įstatymo reikalavimų, dėl ko pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, išduotas veiklos pagrindu;
1.6. kartu su partnere E. L. Lietuvoje turi dar vieną įmonę (joje abu turi po 50 procentų akcijų) – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs pavadinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuri šiuo metu pradeda pavežėjimo prabangiais automobiliais (automobilių su vairuotojais) verslą, įsigijo ir Lietuvos Respublikoje įregistravo tris automobilius. Tai dar kartą patvirtina ir įrodo jo ir verslo partnerės realius verslo tikslus Lietuvos Respublikoje;
1.7. atsakovas pernelyg plečiamai aiškina įstatymų normas ir reikalauja dalykų, kurių nenumato joks teisės aktas. Atsakovo sprendimas grindžiamas ne konkrečiais faktais, aplinkybėmis, jog pareiškėjas ar įmonė neatitinka konkrečių įstatymų reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi gauti, bet spėjimais, prielaidomis, kad įmonė galimai fiktyvi ir pareiškėjas galimai piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Lietuvoje leidimus gyventi turi nuo 2006 m. ir toliau nori dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, kurti ir vystyti čia savo verslą.
2. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje papildomai akcentavo, kad atsakovas nesiaiškino, ar akcininkė ir nuomininkas yra giminaičiai. Atsakovas objektyvių kriterijų nenustatė. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje ilgą laiką, gauna stabilias pajamas.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą grindė šiais argumentais:
3.1. vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų leidimui laikinai gyventi. Pareiškėjo tikslas – ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė;
3.2. Bendrovės verslo plane nurodyta, jog įmonė užsiima nekilnojamojo turto nuoma Palangoje ir teikia konsultavimo paslaugas, susijusias su verslo plėtra į Rytus. Verslo plane pateikiama informacija, jog nuo 2018 m. sausio mėnesio įstatinis kapitalas sudaro 632 000 Eur. Verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2018 m. sausio mėnesį, todėl planas nepatvirtina, kad Bendrovė savo veiklą vykdė pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atitinkamai, Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto visų reikalavimų;
3.3. pareiškėjas pateikė Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: 2017 m. vasario 10 d. ir 2017 m. liepos 4 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su Rusijos Federacijos piliete I. S. dėl patalpų nuomos. 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. rugpjūčio 9 d. patalpų nuomos sutartis, sudarytas su Baltarusijos Respublikos piliečiu Y. K. dėl patalpų tuo pačiu adresu nuomos. Bendrovės akcininkės E. L. tėvas – G. K. (G. K.), motina – T. K., todėl kyla pagrįstų įtarimų, kad Bendrovės klientas Y. K. su minėta Bendrovės akcininke yra susijęs šeimyniniais ryšiais. Dėl šios priežasties sutarties sudarymas Migracijos departamentui kelia abejonių dėl jos pagrįstumo ir realaus vykdymo;
3.4. 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštyje (duomenys neskelbtini)“ yra duomenys apie apartamentų nuomą, kurie leidžia konstatuoti, kad už apartamentų nuomą Bendrovė gavo 2 976 Eur nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. Nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų Bendrovė klientams nėra suteikusi. Pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi patalpų nuomos veikla Bendrovėje faktiškai nebuvo vykdyta. Keturios sutartys sudarytos tik su dviem užsienio valstybių piliečiais, sudarytos vienkartiniam nuomos sandoriui ir jų vykdymas nebuvo tęsiamas. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“, registruota (duomenys neskelbtini), o šiuo adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 8 d. Bendrovėje dirbusi T. S. nuo 2017 m. gruodžio 11 d. dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo Bendrovės akcininkai E. L. ir pareiškėjas. Su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. balandžio 5 d. pažyma apie tai, kad Bendrovės darbuotojas V. M. minėtoje bendrovėje dirba 4 val. per dieną, nors jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įdarbintas;
3.5. Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas (bendrovės direktorius) ir darbuotojas A. A., kuris dirbo nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. A. A. nuo 2015 m. sausio 1 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi; taip pat jis nuo 2013 m. vasario 1 d. vykdo individualią veiklą;
3.6. nuo 2018 m. kovo 23 d. Bendrovėje teisininku dirbantis M. D. (M. D.) nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 23 d. dirbo advokato padėjėju, o darbo sutartyje, sudarytoje su Bendrove, numatyta, kad darbuotojo pagrindinė darbo funkcijos atlikimo vieta – advokato J. V. kontoros adresas. Advokatas J. V. pagal 2017 m. gruodžio 11 d. sutartį atstovauja Bendrovės akcininkę E. L.;
3.7. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas taip pat pateikė 2017 m. liepos 1 d. – 2018 m. kovo 28 d. banko sąskaitos išrašą, kuriame yra duomenys, kad į Bendrovės sąskaitą pinigus perveda UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip „apmokėjimą pagal sąskaitas“. Duomenų, kad su įmone atsiskaito daugiau klientų, banko sąskaitos išraše nėra;
3.8. atsižvelgęs į išanalizuotus duomenis apie klientus bei jų atsiskaitymus, atsakovas padarė išvadą, kad Bendrovė turi vieną klientą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šių abiejų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Šios aplinkybės atsakovui kėlė pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei faktiško jos vykdymo. Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba imituojama įmonių veikla ir Migracijos departamentui su užsieniečių prašymais išduoti ar pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikiami įmonių veiklą patvirtinantys įrodymai – ūkinės komercinės veiklos sutartys, banko sąskaitos išrašai ir kt. Šios schemos tikslas – trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje, jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti;
3.9. pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė kelionės dokumentą, patvirtinantį, kad jis dažnai būna Rusijos Federacijoje, lankosi Baltarusijos Respublikoje, Prancūzijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Ispanijoje, Austrijoje, Italijoje. Atsižvelgiant į pareiškėjo kelionės dokumente esančius faktinius duomenis bei Migracijos departamento turimą informaciją apie jo gyvenimą bei išvykas į užsienio valstybes, atsakovas padarė išvadą, kad jis aktyviai keliauja po Europą, dažnai būna Rusijos Federacijoje. Pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas Bendrovės veiklos užtikrinimui;
3.10. Bendrovė 2016 m. patyrė 21 67471 782 Eur, 2017 m. – 41 002 Eur, 2018 m. (per sausio mėnesį) – 3 638 Eur nuostolius. Tai kelia abejonių dėl Bendrovės veiklos perspektyvų ir galimybės išlikti konkurencinga rinkoje. Nurodyti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė, kuri nesukuria pelno, yra įsteigta tik tam, jog jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir tokiu būdu įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse;
3.11. pareiškėjo pateikti dokumentai savaime nepatvirtina Bendrovės realios veiklos, o kaip tik kelia pagrįstų įtarimų, kad veikla imituojama turint tikslą jos dalyviams, trečiųjų šalių piliečiams, gauti leidimus laikinai gyventi. Bendrovės veikla nepelninga, todėl kyla įtarimų, kad veikla įmonėje nėra vienintelė pareiškėjo darbovietė;
3.12. Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 11 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kuris buvo išduotas jam kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviui. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. nėra dirbančių asmenų, ši bendrovė paskelbta bankrutavusia. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo T. B., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Atsižvelgęs į Bendrovės, jos dalyvių nuolatines sąsajas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos dalyviais, prieita prie išvados, kad pareiškėjas yra susijęs su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi;
3.13. atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinktų duomenų pakako padaryti išvadas, nurodytas Sprendime.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas ir direktorius, jam priklauso 50 procentų akcijų. Tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. balandžio 6 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, verslo planą, finansinius dokumentus, darbo sutartis. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir daugkartinę nacionalinę vizą. Konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.
6. Teismas akcentavo ginčui aktualų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktuose, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą bei pažymėjo, kad verslo vykdymo faktas (realus ar formalus) pats savaime nėra pagrindas išduoti leidimą, nes būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad dėl Lietuvos Respublikoje jo vykdomos komercinės veiklos jam būtina gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje laikinai. Lietuvos Respublikoje veikiančio ūkio subjekto, kurį įsteigė užsienietis, pobūdis, veiklos rūšis ar veiklos apimtis turi būti toks, dėl kurio užsieniečio faktinis ir realus dalyvavimas valdant ar vykdant veiklą šiame ūkio subjekte, yra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad tomis pačiomis aplinkybėmis jam buvo anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime negali būti pagrindas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
7. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu ir konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai nustatė ir įvertino su Bendrovės vykdoma veikla pareiškėjo pateiktus duomenis bei atliko išsamų tyrimą. Teismas vertino, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su Bendrovės realios veiklos nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui išduoti, teismas laikė pagrįsta.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. balandžio 6 d., o verslo planas, remiantis byloje esančiais duomenimis, parengtas ne anksčiau nei 2018 m. sausio mėnesį. Akivaizdu, kad Bendrovė objektyviai negalėjo pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes verslo planas buvo parengtas prieš pat pareiškėjo kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Toks vertinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Šiuo aspektu pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia atsakovo išvadų. Minėta nuostata yra imperatyvi ir Bendrovė jos neatitiko. Nors pareiškėjas teigia, kad verslo planas negali patvirtinti vykdomos veiklos realumo, tačiau šis reikalavimas yra imperatyvus ir pareiškėjas jo neatitiko.
9. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrovės įstatuose) nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo. Nagrinėjamu atveju Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos, nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas prieš prašymo pateikimo dieną. Akivaizdu, kad pareiškėjas vykdomos veiklos pagal verslo planą pobūdį turėjo pagrįsti teikiamais dokumentais. Šiuo atveju atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat vertino ir pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi šiuos Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus: patalpų nuomos sutartis, 2018 m. vasario 20 d. „Žiniaraštį (duomenys neskelbtini)“ ir nustatė, jog Bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. patalpų nuomos paslaugų klientams neteikė. Taigi, Bendrovė pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šia veikla faktiškai neužsiėmė. Taip pat buvo vertinta ir 2017 m. gegužės 2 d. konsultacinių paslaugų teikimo sutartis, sudaryta su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl verslo konsultacijų, konsultacijų apskaitos ir mokesčių klausimais teikimo bei įsipareigojimo tarpininkauti ieškant potencialių klientų Rusijoje ir Baltarusijoje. Minėtos bendrovės adresu nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d. buvo registruota ir Bendrovė. Be to, pastarojoje bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. balandžio 6 d. dirbo ir Bendrovės akcininkai, t. y. E. L. ir pareiškėjas. Atsakovas nustatė, kad Bendrovėje iki 2018 m. vasario mėnesio dirbo tik pareiškėjas ir darbuotojas A. A. Atsakovas įvertino ir banko sąskaitos išrašą.
11. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog Bendrovės veikla yra nuostolinga. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad įmonė patiria mažesnius nuostolius ir tai rodo, jog ji veikia pelningai. Pabrėžė, kad veiklos rodikliai tokių aplinkybių nepatvirtina. Atsakovas, įvertinęs visumą surinktų duomenų apie klientus, atsiskaitymus su ja, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė turi tik vieną klientą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, o minėtų bendrovių darbuotojai tarpusavyje susiję. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl sutarties su minėta bendrove sudarymo pagrįstumo bei realaus jos vykdymo. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikruosius ketinimus gyventi bei vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje. Jo tikslas – nėra teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas pasirinko, kokius dokumentus pateikti vykdomai veiklai pagrįsti. Kad dokumentų dėl objektyvių aplinkybių jis negalėjo teikti atsakovui, byloje nenustatyta. Be to, ir skunde pareiškėjas abstrakčiai nesutinka su atsakovo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau duomenų, kuriais pagrįstų realią vykdomą veiklą, teismui nepateikė. Šiuo atveju pats pareiškėjas pateiktą prašymą pakeisti leidimą turėjo pagrįsti.
13. Teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad atsakovas formaliai atliko tyrimą ir pažeidė gero administravimo principą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas padarė teisingas išvadas, jog pateikti dokumentai neįrodo, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.
14. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, nepaneigia atsakovo išvadų pagrįstumo. Atsakovas įvertino pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šio užsieniečio tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje. Be to, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo dažnas išvykas, nustatė, kad jo nuolatinis buvimas Bendrovės veiklai vykdyti, nėra būtinas. Pareiškėjo skundo argumentai dėl būtinybės būti Lietuvoje, siejant su vykdomu verslu, yra abstraktūs. Atsakovas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui ir kitiems jos dalyviams gauti leidimus laikinai gyventi.
15. Teismas pažymėjo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Atsakovas nustatė šiuos veiksnius, t. y. pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą (Aptašo 100.4 papunktis); Bendrovė pastaruosius 2 metus deklaruoja veiklos nuostolius (Aprašo 100.10 papunktis); yra kitų požymių, kad Bendrovė yra fiktyvi, t. y. Bendrovės banko sąskaitos išraše esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių, jog Bendrovė faktiškai užsiima veikla Lietuvos Respublikoje jos neimituodama, kadangi ji gauna pajamas iš susijusių asmenų valdomos bendrovės. Atsakovas nustatė ir tai, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai atskleidžia schemą, kurios pagalba, t. y. sudarant sandorius tarp susijusių įmonių, imituojama įmonių veikla (Aprašo 100.12 papunktis). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, neabejojo atsakovo atlikto tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktu jų vertinimu.
16. Teismas nurodė, kad atsakovas pagal Kriterijų aprašą nustatė kriterijus, sudarančius rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėjas, norėdamas pasikeisti turimą leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); nustatyta, kad jis piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje – nustatyta, kad minėto užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti naują leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).
17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – Migracijos politikos gairės), nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 22.3.3 papunktis). Migracijos politikos gairės nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.
18. Teismas pabrėžė, kad atsakovas Sprendimą grindė ne tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie planuojamą veiklą ir darbą jam priklausančioje Bendrovėje, bet ir dėl to, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Sprendė, kad atsakovas pagrįstai įvertino ir nelegalios migracijos grėsmę.
19. Teismas akcentavo, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonę. Pareiškėjas abstrakčiai teigė, kad yra būtinas jo dalyvavimas vykdant veiklą Bendrovėje. Pareiškėjo dažnos išvykos nebuvo kliūtis dalyvauti Bendrovės veikloje.
20. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą, t. y. jis nevykdė veiklos pagal verslo planą, siekdamas tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą. Atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu įformino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003492952, galiojančią nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. Viza buvo išduota pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, kuriame nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
22. Teismas nurodė, kad kadangi daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui išduota kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o atsakovas Sprendimu atsisako išduoti minėtam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, taigi, jis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1–52) 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytos atvykimo sąlygos, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, tai atsakovo sprendimas panaikinti išduotą vizą laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Taip pat yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, taip pat yra pagrindas panaikinti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą. Pareiškėjas iš esmės skunde ir nenurodė argumentų, kodėl jis nesutinka su šia Sprendimo dalimi.
23. Teismas pripažino, kad atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį naikinti bei tenkinti išvestinius skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra teisinio pagrindo. Nekilus abejonių dėl Įstatymo aiškinimo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
24. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamą Sprendimą, tenkinti 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjo pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
25. Pareiškėjas, iš esmės palaikydamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 7–8 punktuose nurodytais argumentais ir išvadomis, akcentuoja, kad nei viename Lietuvos Respublikos teisės akte nėra numatyta, kad prieš įregistruojant įmonę ar pradedant jos veiklą, būtų reikalaujama turėti verslo planą. Toks reikalavimas yra keliamas tik Įstatymu užsieniečiui, norinčiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl konkrečiu atveju verslo planas ir buvo parengtas tam, kad Bendrovė, kurios veiklos pagrindu pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitiktų įstatymo reikalavimus, o verslo plano parengimo diena nėra ir negali būti laikoma Bendrovės veiklos pradžios diena. Be to, pareiškėjas atsakovui pateikė patalpų nuomos sutartis, konsultacinių paslaugų teikimo sutartį, kurie įrodo, jog Bendrovė verslo plane nurodytą veiklą vykdo ilgiau nei 6 mėnesius, o jos veiklos pradžia yra ne 2018 m. sausio mėn., t. y. kada tikėtina galimai buvo surašytas verslo planas.
26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 10–11 punktuose nurodytais argumentais, pažymi, kad Bendrovė teikia trumpalaikės nuomos ir konsultavimo paslaugas. Nuomos sutarčių vykdymas nebuvo tęsiamas. Aplinkybė, jog sutampa Bendrovės akcininkės iki santuokos sudarymo turėta pavardė su vieno iš nuomininkų pavarde, nereiškia, kad jie yra giminaičiai, o net jei taip ir būtų, joks teisės aktas nedraudžia juridiniam asmeniui paslaugas teikti, prekes parduoti, nuomoti turtą jo akcininko giminaičiui. Be to, Sprendime iš esmės pripažįstama, kad Bendrovė kuria darbo vietas Lietuvoje, moka mokesčius ir taip pildo Lietuvos Respublikos biudžetą. Joks teisės aktas nereikalauja, kad įmonė, kurios pagrindu užsienietis siekia gauti leidimą gyventi Lietuvoje, turi turėti daugiau nei vieną klientą. Bendrovė teikia prioritetą darbuotojams pagal rekomendacijas, todėl kai kurie Bendrovės darbuotojai buvo rekomenduoti verslo partnerio UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismo išvados, jog pareiškėjas teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, o jo tikrasis tikslas – įtvirtinti buvimą Šengeno erdvėje, neargumentuotos.
27. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 16 punkte nurodytos išvados dėl nelegalios migracijos grindžiamos ne konkrečiais faktais, o abejonėmis, prielaidomis, spėjimais. Siekdamas pašalinti abejones, pareiškėjas teikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams. Teismas nepasisakė dėl 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjo pateiktame prašyme iškeltų abejonių dėl byloje taikomų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Šios Įstatymo nuostatos atsakovui suteikia teisę subjektyviai vertinti tam tikras aplinkybes, todėl užsieniečiai susiduria su netikrumu, kuomet net ir atitikdami visus įstatymo keliamus reikalavimus, jiems gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo.
28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 19 punkte nurodytais argumentais, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsniu, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje būtinas tikslu tinkamai vykdyti Bendrovės akcininko ir vadovo teises ir pareigas.
29. Pareiškėjas, apibendrindamas teigia, kad atsakovas subjektyviai ir plečiamai aiškina teisės aktų nuostatas ir kelia reikalavimus, kurie nėra nustatyti teisės aktais (nuostolių nebuvimas, verslo plano būtinumas). Atsakovo ir teismo sprendimai dėl Bendrovės fiktyvumo grįsti ne realiais faktais, o prielaidomis, spėjimais, neatitinka proporcingumo principo reikalavimų.
30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo 25 punkte nurodyti argumentai neatitinka imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir nuoseklios teismų praktikos.
32. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nurodydamas, kad nuomos sutarčių vykdymas nebuvo tęsiamas, nepaneigė atsakovo nustatytos aplinkybės, jog pusę metų iki pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi patalpų nuomos veikla Bendrovėje faktiškai nebuvo vykdoma. Pareiškėjo 26 punkte nurodytus argumentus paneigia atsakovo pirmosios instancijos teismui 3.4–3.8 papunkčiuose nurodytos aplinkybės.
33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 29 punkte išdėstytus argumentus paneigia pirmosios instancijos teismo 15–16 punktuose pateiktas kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, išsamus įvertinimas.
34. Atsakovo teigimu, ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra pagrįstas ne tik teisės aktų nuostatomis, bet ir išsamiu nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui ir jam panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, bei atsakovo įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
37. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, jų apimtimi ir teisės, taikytinos ginčo santykiams, aiškinimu bei taikymu.
Dėl faktinių aplinkybių vertinimo
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas.
40. Pareiškėjas pateikė savo požiūrį į faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, nenustačius pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas. Naujų įrodymų pareiškėjas nepateikė ir nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tirti iš naujo pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei pripažįsta jas pakankamomis teismo išvadoms pagrįsti.
Dėl taikytinos ginčo santykiams teisės
41. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
42. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Minėto straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o 14 punkte – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
43. Šioje byloje ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsakovas savo sprendimą pagrindė faktinėmis aplinkybėmis, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis ir apeliacinės instancijos teismas su jomis sutiko (nutarties 40 punktas).
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas teisingai taikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi. Vienas iš tokių veiksnių nustatytas Aprašo 100.10 papunktyje, pagal kurį įmonė, kurios pateiktuose jos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodyta, kad pagrindinė šios įmonės veikla – prekyba ar paslaugų teikimas, pastaruosius 2 metus deklaruoja įmonės veiklos nuostolius (išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl investuotų lėšų į įmonės veiklą) arba iš savo vykdomos veiklos negauna pajamų (įplaukų) ar pelno.
45. Bendrovė pastaruosius 2 metus deklaravo veiklos nuostolius, todėl nepriklausomai nuo pareiškėjo teiginių, jog Bendrovė vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, pagal išorinius veiklos rodiklius, tokius kaip pardavimų augimo tempai ar gaunamos pajamos, galima daryti išvadą, jog Bendrovė realiai veiklos nevykdo ir tai yra pagrindas Bendrovę pripažinti fiktyvia.
46. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sampratą teikiamas verslo planas turi atitikti vykdomos veiklos realumą ir yra vertinamas kartu su įmonės išoriniais veiklos rodikliais ir, nesant veiklą patvirtinančių rodiklių, nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi.
47. Pareiškėjas taip pat nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų Lietuvoje, todėl Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą yra teisėtas bei pagrįstas.
48. Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei ginčą reguliuojančiais teisės aktais, pakankamai motyvuotas, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
49. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai ir konstituciniams principams pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad teisės aktas, kuris taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
51. Pareiškėjo prašymas ištirti Įstatymo nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų Įstatymo normų taikymo. Tačiau pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-315/2012).
52. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 45 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
53. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Y. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius