Administracinė byla Nr. I-2737-505/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00414-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
dalyvaujant pareiškėjui M. R.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo ir
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. R. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4).
Pareiškėjas savo skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad 2013 m. spalio 15 d. nutarimu jam buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į karcerį 10-čiai parų. Pareiškėjas karceryje buvo 7 paras, nes vėliau buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato karcerio kameroje buvo drėgna, todėl visą nuobaudos atlikimo laiką prabuvo su drėgnais rūbais. Kameroje nebuvo lango, todėl oras patekdavo tik per įrengtą ventiliaciją, kurią pareigūnai kartas nuo karto išjungdavo, todėl jam trūko oro, neturėjo galimybės pasimankštinti. Dienos metu iš pareiškėjo būdavo paimama patalynė, buvo atimta galimybė atsigulti, todėl dieną turėdavo pravaikščioti arba prastovėti. Būdamas drausmės izoliatoriuje pareiškėjas patyrė didelį diskomfortą, buvo pakenkta jo kvėpavimo takams, t. y. dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 15-19).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjui Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. spalio 15 d. nutarimu buvo nuspręsta pareiškėją uždaryti į karcerį 10-čiai parų, nes jis su kitais sulaikytais asmenimis Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinės (toliau - Marijampolės apsk. VPK areštinė) kameroje Nr. 3 sukėlė gaisrą. Pareiškėjas karceryje buvo laikomas 7 paras (nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d.). Karcerio plotas 5,90 kv. m., todėl teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad areštinės patalpose yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, vėdinama per orlaides, vėdinimo kanalus, įrengtas oro padavimo ir oro ištraukio ventiliacijos sistemos, įrengta dirbtinės ventiliacijos sistema, todėl atmestini pareiškėjo teiginiai, jog dėl drėgmės buvo sugadinti jo daiktai ir buvo galimybė susirgti tuberkulioze.
Atsakovas nurodė, kad teisės aktai sąlygų mankštintis asmeniui, laikomam areštinės karceryje, nereglamentuoja. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienintelis apribojimas karceryje buvo taikomas lovos užlenkimas ir jos prisukimas prie sienos nuo 9 val. iki 21 val., t. y. nuo rytinio iki vakarinio patikrinimo. Dėl šios priežasties iš karcerio patalynė buvo paimama.
Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas galėjo naudotis teise vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pasivaikščioti kiemelyje, kreiptis dėl medicininė pagalbos.
Pareiškėjas jo laikymo areštinėje atitinkamu laikotarpiu skundėsi dėl sveikatos būklės ir jam buvo suteikta medicininė pagalba. Dėl kvėpavimo takų pareiškėjo nusiskundimų neužregistruota. Mano, kad dėl sveikatos būklės pablogėjimo, kurias, pareiškėjo teigimu, įtakojo laikymo sąlygos, jis negalėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nei karto dėl tariamai pažeistų jo laikymo sąlygų nesiskundė, todėl pareiškėjas nebuvo laikomas nežmoniškomis ir netinkamomis sąlygomis. Duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nėra.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nepagrįstas jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Marijampolės apskr. VPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės apskr. VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo, remdamasis argumentais, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, nebuvo sudarytos sąlygos mankštintis, būdavo paimama patalynė, neturėjo galimybės atsigulti, todėl dieną turėdavo pravaikščioti arba prastovėti.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Ginčui aktualios ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nuostatos. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Higienos normos 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės apskr. VPK areštinėje įrengti du pasivaikščiojimai kiemai, kurių bendras plotas 34,35 kv. m., jų įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus (b. l. 45, 51). Pasivaikščiojimai yra organizuojami kiekvieną dieną, šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Pasivaikščiojimų registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore (b. l. 22-26). Pareiškėjo teisė pasivaikščioti Marijampolės apskr. VPK areštinėje nebuvo pažeista. Teismas pažymi, jog jokie teisės aktai nenumato sporto salių įrengimo ar kokių nors užsiėmimų kamerose ir gryname ore organizavimo policijos areštinėse, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos galimybės mankštintis.
Pareiškėjas teigia, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna.
Higienos normos HN 37:2009 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo kondicionavimo sistema. Iš byloje pateiktos galiojusios 2009 m. gruodžio 23 d. Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos Nr. 1P-252 matyti, jog patalpose yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, vėdinama per orlaides, vėdinimo kanalus, įrengtos oro padavimo ir oro ištraukimo ventiliacijos sistemos (b. l. 37-41). Šiuo metu galioja 2014 m. gruodžio 9 d. išduotas Leidimas – higienos pasas Nr. L-228 (b. l. 42-43).
Taigi, konstatuotina, jog Marijampolės apskr. VPK areštinės kamerų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus. Be to, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas.
HN 37:2009 24 punktas reglamentuoja policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankamą oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir judrumą. Minėtame punkte numatyta temperatūra šiltuoju metų periodu 18-28oC, šaltuoju – 18-26 oC, santykinė drėgmė šiltuoju ir šaltuoju metų periodu 30-75%, oro judrumas šiltuoju metų periodu 0,15-0,5 m/s, šaltuoju – 0,05-0,2 m/s.
Atsakovo pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451 patvirtina, jog Marijampolės apskr. VPK areštinėje HN 37:2009 normos dėl temperatūros, drėgmės, oro judrumo nebuvo pažeistos (b. l. 44-46). Teismas pažymi, jog Marijampolės apskr. VPK Viešosios tvarkos skyriaus areštinės (poskyrio teisėmis) viršininko 2016 m. balandžio 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 64-IL-11574 nurodyta, kad pareiškėjas, būdamas karceryje, dėl sudrėkusių rūbų ar sugadintų asmeninių daiktų nesikreipė (b. l. 20).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kamerų drėgmę, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kamerų drėgmės atitikties nustatytiems reikalavimams, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dienos metu iš jo būdavo paimama patalynė, neturėjo galimybės atsigulti, todėl dieną turėdavo pravaikščioti arba prastovėti.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – Reikalavimai) 5.7 punkte nurodyta, jog karceris – tai specialiai įrengta patalpa, skirta izoliuoti asmenis, piktybiškai pažeidinėjančius areštinės režimo reikalavimus.
Reikalavimų 54 puntas reglamentuoja, kad karceryje turi būti įrengta atlošiama metalinė lova su mediniu gultu, kuri vienu šonu tvirtinama prie sienos. Lova turi būti pakeliama ir nuleidžiama, užraktais prirakinama prie sienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmai, kuriuos įpareigoja atlikti Reikalavimų 54 punktas, t. y. pakelti lovą ir ją užraktais prirakinti prie sienos, nuo 9 val. iki 21 val., t. y. nuo rytinio iki vakarinio patikrinimo bei paimant patalynę, pripažintini teisėtais. Pareiškėjui tuo metu buvo užtikrinta teisė naudotis prie grindų pritvirtinta taburete ir stalu (Reikalavimų 53 punktas) (b. l. 31-35). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės apskr. VPK areštinės administraciją dėl nurodyto, jo manymu, teisių pažeidimo (b. l. 20).
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būnant areštinėje jo sveikatos būklė būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų jam taikytas stacionarinis gydymas. Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės apskr. VPK areštinėje laikotarpiu į medikus kreipėsi dėl nerimo, jog paskirta nuobauda ir dėl pilvo skausmų (b. l. 27-29). Tokiu būdu, pareiškėjui buvo skirti medikamentai dėl pareikštų sveikatos nusiskundimų. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo ankstesnes pretenzijas atsakovui, į teismą dėl šių pažeidimų kreipėsi, praėjus ilgam laikotarpiui, tai įrodo, jog patirta žala nebuvo tokio laipsnio, kad būtų sukėlusi didelius dvasinius skausmus, depresiją. Tokie duomenys nėra užfiksuoti ir pareiškėjo sveikatos dokumentuose.
Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. O šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tokių faktų neįrodė (ABTĮ 57 str.).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. R. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Daina Kukalienė