Administracinė byla Nr. eAS-517-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00130-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydama: 1) pripažinti nepagrįstu Klaipėdos miesto savivaldybės mero (toliau – ir Meras) 2016 m. sausio 11 d. raštą Nr. TNS-10 (toliau – ir Raštas); 2) pripažinti, jog nurodymas pavaldžiam asmeniui 2015 m. gruodžio 7 d. užduotimi Nr. 8220651 pažeidė Tarybos reglamento 76.3 ir 76.10 punktuose nustatytus terminus; 3) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybę (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriatą) organizuojant Kolegijos posėdį laikytis Tarybos reglamento 76.3 ir 76.10 punktuose nustatytų terminų; 4) pripažinti, kad Mero sprendimas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdžio, neįformintas mero potvarkiu, pažeidžia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį; 5) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybę (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriatą) Mero sprendimus dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdžių įforminti mero potvarkiais; 6) pripažinti, jog nurodymas pavaldžiam asmeniui Mero sprendimą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdžio įforminti ne mero potvarkiu atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje įtvirtintiną administracinį teisės pažeidimą – savavaldžiavimą; 7) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybę (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriatą) organizuoti nepriklausomą tyrimą, ar ne mero potvarkiu sušauktuose Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdžiuose priimti sprendimai yra teisėti ir ar gali jais vadovautis Klaipėdos miesto savivaldybės taryba.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2016 m. kovo 30 d. skundo trūkumams pašalinti. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos prašymo reikalavimai yra suformuluoti netinkamai, pasiūlė jai tinkamai suformuluoti prašymo reikalavimus. Teismas taip pat pareiškėjai pasiūlė apsvarstyti, ar Raštas gali būti skundo administraciniame teisme dalyku, įvertinti, ar prašymo padavimo terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas, ir apsispręsti, ar ginčas nagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, jog argumentus dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato veiksmų teisėtumo pareiškėja galėtų dėstyti, jeigu ginčytų jai paskirtos nuobaudos teisėtumą, tačiau tokio reikalavimo pareiškėja nereiškia.

Pareiškėja 2016 m. kovo 29 d. patikslintame skunde suformulavo reikalavimus panaikinti Raštą ir įpareigoti Merą iš naujo išnagrinėti jos 2015 m. gruodžio 15 d. skundą Nr. TNS-174.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą ir patikslintą prašymą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato vyriausioji specialistė, kuri 2015 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. TNS-174, adresuotu Merui, prašė pradėti tarnybinį patikrinimą, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorius M. V. tinkamai atliko savo pareigas. Meras Raštu informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jos pranešimą buvo nustatyta, jog M. V. tinkamai atliko pareigas. Teismas nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad Raštas laikytinas administraciniu aktu, nes jame nurodyta apskundimo tvarka, juo atsakyta į pareiškėjos skundą ir jis pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Teismas pažymėjo, kad apskundimo tvarkos nurodymas Rašte, taip pat sekretoriato, jo vadovo veiklos vertinimas nelaikytini požymiais, dėl kurių Raštą galima būtų priskirti administraciniam aktui, sukeliančiam pareiškėjai teisines pasekmes. Teismas, įvertinęs Rašto turinį, konstatavo, kad juo pareiškėjai yra pateikta informacija, t. y. atsakyta į jos 2015 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. TNS-174, kuriuo ji prašė pradėti atlikti tarnybinį patikrinimą.

Teismas darė išvadą, kad valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Teismo vertinimu, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. iš naujo išnagrinėti jos 2015 m. gruodžio 15 d. pareiškimą (skundą), yra išvestinis reikalavimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra atsakyta, tačiau pareiškėja siekia pakartotinio tarnybinio patikrinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakė priimti skundą.

II.

Pareiškėja E. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį ir priimti nagrinėti 2016 m. kovo 29 d. patikslintą skundą.

Pareiškėja nurodo, kad vienas iš esminių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kuris reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjos teigimu, viešojo administravimo reguliavimo dalyku yra ir asmenų kreipimaisi į institucijas, kai išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, informuojama apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, susijusius / nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją, į kuriuos viešojo administravimo subjektas gali atsakyti laisvos formos raštu, o asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio ir ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui.

Pareiškėja paaiškina, kad ji su 2012 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. TNS-174 kreipėsi į Merą, informuodama apie tai, jog jo vadovaujamoje institucijoje vykdomi teisės aktų pažeidimai, t. y. nesilaikoma bei pati pareiškėja yra verčiama nesilaikyti tam tikrų Vietos savivaldos įstatymo, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 223 patvirtinto Tarybos reglamento nuostatų, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.117–1.123 straipsniuose nustatytos terminų skaičiavimo tvarkos bei kt. Pareiškėja Raštu buvo informuota, jog, Mero nuomone, nurodytų teisės aktų pažeidimų nebuvo ir šis atsakymas gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dviem aspektais: 1) ar pareiškėjos nurodyti institucijos darbuotojai padarė teisės aktų pažeidimus bei vertė ir tebeverčia pačią pareiškėją daryti teisės aktų pažeidimus (pareiškėjai duodami privalomus nurodymus); 2) ar Meras, kaip institucijos vadovas, laikosi teisės aktų organizuodamas vadovaujamos institucijos darbą bei užtikrina tiek vidaus, tiek išorinį administravimą.

Nors pareiškėjos 2012 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. TNS-174 forma yra kaip prašymas atlikti tam tikrų asmenų veiklos įvertinimą, tačiau šio rašto turinio esmė lieka ta pati – skundas dėl Mero vadovaujamoje institucijoje vykdomų teisės aktų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Raštą įvertino kaip informacinio pobūdžio, nedarantį jokios įtakos. Meras, kaip skundą nagrinėjęs asmuo, pats nurodo, jog šis atsakymas skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismas, neišklausęs paties Mero nuomonės, nusprendė priešingai. Meras Raštu atsako į pareiškėjos pateiktą skundą dėl teisės aktų pažeidimų ir išdėsto / pagrindžia savo poziciją dėl teisės aktų taikymo / vertinimo vykdant institucijos vidaus administravimą, turintį įtakos išoriniam administravimui. Pareiškėja nesutinka, kad nebuvo Vietos savivaldos įstatymo, Tarybos reglamento ir kt. pažeidimų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Rašto turinys prieštarauja Mero 2015 m. spalio 26 d. potvarkio Nr. M3-87 turiniui, t. y. Meras prieštarauja pats sau.

Pareiškėjos teigimu, Raštas jai sukelia tiesiogines pasekmes paradoksaliu būdu: pareiškėjai duodamų privalomų nurodymų nesilaikyti Vietos savivaldos įstatymo ir Tarybos reglamento nuostatų (užduotys formuluojamos taip, kad norint jas įvykdyti neįmanoma nepažeisti teisės aktų) Meras nelaiko teisės aktų pažeidimu, tačiau už to paties privalomo nurodymo įvykdymą, dėl kurio yra pažeidžiami teisės aktai, pareiškėja jau baudžiama. Pareiškėja ir toliau verčiama pažeidinėti Vietos savivaldos įstatymo bei Tarybos reglamento nuostatas, nes Mero vadovaujamoje institucijoje darbas organizuojamas nesilaikant teisės aktų, t. y. Merui klaidingai arba piktybiškai vykdant vadovaujamos institucijos išorinį ir vidinį administravimą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad šiuo atveju yra tam tikra diskriminacija pagal pareigas bei teisės aktų pažeidimų nesuvokimas arba piktybinis pažeidimų dangstymas. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ir žyminio mokesčio klausimo, dėl to akivaizdu, jog į patikslintą skundą nebuvo gilinamasi. Teismui išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. kovo 29 d. patikslintą skundą, Meras, kaip viešojo administravimo subjektas, įvertintų savo vykdomą administravimą vadovaujamoje institucijoje (ištaisytų / patobulintų) ir būtų nutraukti vykdomi teisės aktų pažeidimai, o tai sukeltų tiesiogines ir netiesiogines pasekmes pareiškėjai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos E. A. skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėja nagrinėjamu atveju siekia inicijuoti ginčą dėl Mero 2016 m. sausio 11 d. rašto Nr. TNS-10 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja taip pat suformulavo reikalavimą įpareigoti Merą iš naujo išnagrinėti jos 2015 m .gruodžio 15 d. skundą Nr. TNS-174. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato vyriausioji specialistė. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorius M. V. 2015 m. gruodžio 10 d. Mero, kaip tiesioginio pareiškėjos darbdavio, paprašė pareikalauti iš pareiškėjos pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. dėl to, kad ji, neturėdama įgaliojimų, 2015 m. spalio 7 d. paskelbė apie 2015 m. gruodžio 10 d. planuojamą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdžio darbotvarkę bei interneto svetainėje paskelbė darbotvarkės medžiagą, nors Meras darbotvarkės nebuvo sudaręs. Meras 2015 m. gruodžio 10 d. pavedimu Nr. H1-88 „Dėl pasiaiškinimo“ pareikalavo per 5 darbo dienas nuo šio pavedimo gavimo dienos raštu pasiaiškinti dėl nurodyto darbo drausmės pažeidimo. Pareiškėja 2015 m. gruodžio 15 d. rašte Merui nurodė, kad ji nemano, jog padarė darbo drausmės pažeidimą ir, vadovaudamasi lygiateisiškumo principu, prašė atlikti tarnybinį patikrinimą, ar M. V. tinkamai atliko savo pareigas. Meras 2016 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. M3-2 „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ pripažino, kad pareiškėja padarė darbo drausmės pažeidimą ir skyrė jai drausminę nuobaudą – pastabą. Meras 2016 m. sausio 11 d. Raštu informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jos 2015 m. gruodžio 15 d. rašte nurodytus argumentus, konstatuotina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorius M. V. savo pareigas atliko tinkamai. Prie Rašto pridėta 2016 m. sausio 8 d. išvados „Dėl M. V. veiksmų“, kurioje nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretorius M. V. netinkamai atliko savo pareigas, kopija.

Pareiškėja, nesutikdama su Raštu, padavė skundą pirmosios instancijos teismui, prašydama jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Raštu pareiškėjai yra pateikta informacija, t. y. atsakyta į jos 2015 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. TNS-174, kuriuo ji prašė pradėti atlikti tarnybinį patikrinimą, tačiau valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad ji turi teisę paduoti skundą Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio ir ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui, be to, tai nurodyta ir pačiame Rašte. Pareiškėjos teigimu, jos kreipimosi į Merą esmė yra skundas dėl Mero vadovaujamoje institucijoje vykdomų teisės aktų pažeidimų, nes Mero vadovaujamoje institucijoje darbas organizuojamas nesilaikant teisės aktų, t. y. duodant privalomus nurodymus pareiškėja verčiama pažeidinėti Vietos savivaldos įstatymo bei Tarybos reglamento nuostatas, o Rašto panaikinimas jai sukeltų tiesiogines ir netiesiogines pasekmes: Meras, kaip viešojo administravimo subjektas, įvertintų savo vykdomą administravimą vadovaujamoje institucijoje (ištaisytų / patobulintų) ir būtų nutraukti vykdomi teisės aktų pažeidimai. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė žyminio mokesčio klausimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, teisingai taikė ABTĮ normas ir pagrįstai vadovavosi administracinių teismų praktika.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjos skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Todėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Tačiau šiame kontekste akcentuotina, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014).

Pažymėtina, kad pirmiau nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-550/2013). Taigi sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjos ginčijamas Raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju jokia administracinė procedūra, kaip ji suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nebuvo pradėta ir administracinės procedūros sprendimas nebuvo priimtas, todėl pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog ji turi teisę Raštą apskųsti Viešojo administravimo įstatymo trečiojo skirsnio nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apskundimo tvarkos nurodymas Rašte pats savaime nepatvirtina, jog Raštas laikytinas pareiškėjai teisines pasekmes sukeliančiu individualiu teisės aktu, galinčiu būti atskiros administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-83-575/2016).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Asmenys, nurodydami valstybės tarnautojų galbūt padarytus pažeidimus, gali inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-98-602/2016).

Šiuo atveju pareiškėja 2015 m. gruodžio 15 d. rašte suformulavo prašymą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl M. V., t. y. inicijavo jo tarnybinio patikrinimo atlikimą. Meras, įvertinęs pareiškėjos nurodytus argumentus ir M. V. veiksmus, Raštu informavo pareiškėją, kad M. V. savo pareigas atliko tinkamai, tai reiškia, kad Meras įvykdė pareigą tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavusį asmenį informuoti apie tarnybinio patikrinimo rezultatus. Pagal pirmiau nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėja neturi teisės apskųsti Mero sprendimo dėl tarnybinio patikrinimo išvados. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą, paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos diskrecija, nes tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013). Tai reiškia, kad pareiškėjai nesuteikta teisė įsiterpti į M. V. ir jo darbdavio teisinius santykius dėl tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi nustatydamas pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, pažymėjo, jog argumentus dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir mero sekretoriato veiksmų teisėtumo pareiškėja galėtų dėstyti, jeigu ginčytų jai paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą. Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 6 d. informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą apie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5931-328/2016. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad šioje byloje pareiškėjos ieškinys dėl Mero 2016 m. sausio 8 d. potvarkio Nr. M3-2 „Dėl darbo drausmės pažeidimo“ panaikinimo buvo atmestas, tačiau pareiškėja pateikė apeliacinį skundą. Taigi būtent šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjai skiriant nuobaudą už darbo drausmės pažeidimą buvo pažeistos jos teisės.

Nors pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybėje, kurioje ji dirba, darbas organizuojamas nesilaikant teisės aktų (pareiškėja verčiama pažeidinėti teisės aktų reikalavimus), tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde suformuluotus reikalavimus, kurių priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė skundžiama nutartimi, atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog priėmus pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, jį išnagrinėjus iš esmės ir tenkinus pareiškėjos reikalavimus, pareiškėjos, kaip Klaipėdos miesto savivaldybės darbuotojos, teisinė padėtis pasikeistų.

Akcentuotina, kad pareiškėja skunde nenurodė jokio tarp jos ir Klaipėdos miesto savivaldybės ar Mero kilusio ginčo, kuris galėtų ir turėtų būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Nors pareiškėja teigia, kad ginčas yra kilęs dėl viešojo administravimo subjekto vidaus ir išorinio administravimo, tačiau pareiškėja nepagrindė aplinkybės, jog skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų jai apibrėžtas / konkrečias / tiesiogines teisines pasekmes. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog yra pagrindas atsisakyti priimti skundo reikalavimą panaikinti Raštą, nes jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti Merą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. gruodžio 15 d. skundą Nr. TNS-174.

Dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė žyminio mokesčio klausimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 3 dalį nutartyje atsisakyti priimti skundą turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą toks mokestis buvo sumokėtas. Žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendimas pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi nesudaro savarankiško pagrindo ją panaikinti, nes šį trūkumą galima ištaisyti. Iš pirmosios instancijos teismui kartu su patikslintu skundu pateikto 2016 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjos atstovas L. A. už pareiškėjos paduotą skundą sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina 2016 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. 873 ir kad pareiškėjos atstovas L. A. žyminį mokestį sumokėjo už pareiškėją, pareiškėjai grąžintina 21 Eur sumokėto žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi (ABTĮ 42 str. 3 d.).

Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. A. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai E. A. 21 (dvidešimt vieną) eurą sumokėto žyminio mokesčio (2016 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. 873). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė