Civilinė byla Nr. 2-56/2013

              Proceso Nr. 2-55-3-01021-2012-4

              Procesinio sprendimo kategorija: 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas V. G. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp V. G. ir UAB „Medicinos bankas“, priteisti iš atsakovo UAB „Medicinos bankas“ ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje uždrausti atsakovui UAB „Medicinos bankas“ atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu pagal 2008 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria laiduota už 2006 m. gegužės 5 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais jos pakeitimais). Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, t. y. sprendimas pripažinti negaliojančia laidavimo sutartį neturės prasmės, bus deklaratyvus, nes atsakovui pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, tarp šalių buvę teisiniai sutartiniai santykiai išnyktų. Tokiu atveju ieškovas apskritai prarastų galimybę tinkamai apginti savo teises.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovo V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu už akių priteisė UAB „Medicinos bankas“ solidariai iš UAB „Arlen“, R. R. bei V. G. 2 400 000 Lt negrąžinto kredito, 232 932, 17 Lt palūkanų, 197 278,99 Lt delspinigių, iš viso – 2 830 211,16 Lt, 14 procentų dydžio metines palūkanas už 2 400 000 Lt sumą nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 830 211,16 Lt sumą nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 10 767,33 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno. Šis sprendimas įsiteisėjo ir jo pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš skolininko V. G. išieškotojo UAB „Medicinos bankas“ naudai. Ieškovas prašo uždrausti atsakovui UAB „Medicinos bankas“ atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu pagal 2008 m. birželio 13 d. Laidavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kitaip tariant, sustabdyti išieškojimo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta teismo galimybė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau ši teismo teisė nėra absoliuti, nes siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų ir jais patvirtintų teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principą (CPK 18 str.). Teismas priėjo prie išvados, kad išieškojimo veiksmų sustabdymas dėl to, kad pareiškiamas ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai ir būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.). Teismas pažymėjo, kad išieškojimas gali būti sustabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas, kai paduodamas kasacinis skundas ar prašymas dėl proceso atnaujinimo, kol jie bus išnagrinėti.             

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas V. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje, uždrausti atsakovui UAB Medicinos bankas atlikti bet kokius tolimesnius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu pagal 2008 m. birželio 13 d Laidavimo sutartį Nr. 2008-06, kuria laiduota už 2006 m. gegužės 5 d. Kredito sutartį Nr. Nr. SF-0613-J (su visais jos pakeitimais). Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepaisant to, jog CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta teismo galimybė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Teismas savo atsisakymą grindė tuo, jog ši teismo teisė nėra absoliuti, nes siekiant užtikrinti įsitesėjusių teismo sprendimų ir jais patvirtintų teisinių santykių stabilumą įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principą (CPK 18 str.). Teismas, taikydamas CPK 18 str. įtvirtintiną principą, nepagrįstai šiam principui teikia prioritetą kitų principų atžvilgiu, t.y. sąžiningumo, teisingumo bei protingumo. Tokiu atveju teismas paneigia asmens teisę į teisingą teismą bei siekti, kad jo pažeistos teisės būtų apgintos. Ieškovo turtas jau yra pradėtas realizuoti, todėl yra tikimybė, jog pardavus ieškovui priklausantį turtą, o šioje byloje priėmus ieškovui palankų sprendimą šio sprendimo vykdymas taps praktiškai neįmanomu arba pareikalaus papildomų teisminių procesų bei kaštų. Apeliantas pabrėžia, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas tik  įvertina, ar yra tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Nagrinėjamu atveju, ieškovo nuomone, yra reali grėsmė būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui, nes jau yra pradėtas išieškojimas iš ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kreditorius UAB Medicinos bankas nepatirs jokių nuostolių, kadangi ieškovo turtas yra areštuotas kreditoriaus naudai, todėl nebus pažeista šalių pusiausvyra ir nei viena, nei kita šalis neįgis pranašumo.

2. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas gali būti parduotas iš varžytynių, o ieškovo turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo gali pasidaryti nebeįmanomas, taigi būsimo teismo sprendimo vykdymas taptų beprasmiu. Apeliantas pažymėjo, kad analogiškoje situacijoje Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gegužės 15 d. nutartyje Nr. 2-305/2008 priėjo prie išvados, kad ieškovui priklausantis individualiais požymiais apibrėžtas nekilnojamas turtas gali būti parduotas iš varžytynių ir šio turto išreikalavimas iš sąžiningo igijėjo gali pasidaryti nebeįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 10 p.). Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčo suma yra didelė, todėl yra dar vienas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą UAB „Medicinos bankas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat ir teismui. Išieškojimo sustabdymas dėl to, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovo teisėmis dalyvavusio atsakovo UAB „Medicinos bankas“ teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Atsakovas pažymi, kad ieškovas prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesusijusias su šios civilinės bylos teismo sprendimo įvykdymu, t.y. iš esmės prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones ryšium su galbūt ateityje reikštinu prašymu dėl proceso atnaujinimo visai kitoje civilinėje byloje. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju, jeigu prieina prie išvados, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jis neturėtų būti vykdomas CPK nustatyta tvarka, o teisines pasekmes sukeltų sutarties pripažinimo negaliojančia faktas.

Ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti skolos išieškojimą kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje iš ieškovo, kaip laiduotojo, yra priteistos atitinkamos sumos, nes, teismui pripažinus negaliojančia laidavimo sutartį, atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Šiuo atveju kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad tokiu savo prašymu ieškovas iš esmės siekia užtikrinti ne teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įvykdymą, o siekia sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, sudaryti sąlygas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo kitoje civilinėje byloje ir tuo atveju, jeigu toks prašymas būtų priimtas ir teismas jį išnagrinėjęs priimtų ieškovui palankų sprendimą bei reikalavimus atmestų, siekia užtikrinti kitoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymą, jeigu jis bus palankus ieškovui.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas prieštarautų šio instituto paskirčiai ir teismo sprendimo privalomumo principui (CPK 18 straipsnis), o kreditoriaus teisėti interesai atgauti priteistą skolą būtų paneigti remiantis vien prielaidomis, kad laidavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, kad ateityje gali būti paduotas prašymas atnaujinti procesą, kad jis gali būti priimtas ir teismui išnagrinėjus šį prašymą gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeista ginčo šalių nagrinėjamoje byloje interesų pusiausvyra. Pažymėtina, kad civiliniame procese abi šalys yra lygios, todėl viena iš šalių, kuri buvo pasyvi teismui nagrinėjant kitą civilinę bylą, negali įgyti pranašumo ir pažeisti kitos šalies, kuri įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteisė skolą.

Kaip jau buvo minėta, teismo sprendimas pagal šioje byloje pareikštą reikalavimą nereikalauja vykdymo, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis jis galėtų būti užtikrintas. Tuo atveju, jeigu šioje byloje priimtas teismo sprendimas sudarytų ieškovui pagrindą peržiūrėti kitoje civilinėje byloje priimtą teismo sprendimą ir ateityje paaiškėtų, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, jis savo teises galės apginti įstatymų nustatyta tvarka inicijuodamas kitus teisminius procesus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.