Administracinė byla Nr. I-3616-505/2018

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00699-2018-9

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;51.5;

 (S)

                                                                                       55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 9 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei, 

dalyvaujant pareiškėjui A. G., 

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui, 

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis atliko bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigos. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes kitose įkalinimo įstaigose, t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Teigė, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais pareiškėjas būtų galėjęs susirašinėti, išskyrus šeimos narius. Minėjo, jog prašymų dėl laiškų išsiuntimo nepriimdavo būrio viršininkai, kurių pavardžių neprisimena. Teigė, jog laiškus siųsdavo laisvėje esantiems asmenims, kad jie persiųstų pareiškėjo rašytus laiškus kitose kalinimo įstaigose buvusiems asmenims. Nurodė, jog laiškus į Šiaulių tardymo izoliatorių siųsdavo tuo metu buvusiam M. J. ir S. P.. Kadangi tik neseniai iš kameros draugo sužino apie tokį pažeidimą, todėl anksčiau nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių. Tokie atsakovės atstovo veiksmai pareiškėjui sukėlė daug nepatogumų, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime (b. l. 7-10) nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose (toliau – laisvės atėmimo vietose) laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad  BVK  99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos Įstaigose laikomu nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas prieštaraujantis Konstitucijai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2015 m. vasario 26 d. priėmus nutarimą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nėra taikomas draudimas nuteistiesiems susirašinėti. Pareiškėjas naudojosi savo teise susirašinėti su artimaisiais bei kitais asmenimis.

Alytaus PN administracija bei pareigūnai veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko neteisėtų veiksmų, sąlygojančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Kadangi Alytaus PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ir prievolė atlyginti neturtinę žalą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, nesuteikiant teisės susirašinėti nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, atlyginimo.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 7-9).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, nesuteikiant teisės susirašinėti nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigos (b. l. 2). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas jam sukeltas neigiamas pasekmes dėl nesuteiktos teisės susirašinėti, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo bausmės Alytaus PN atlikimo pradžios t. y. 2012 m. lapkričio 13 d., kuomet atvyko į Alytaus PN (b. l. 11), nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl nesuteiktos teisės susirašinėti į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo bausmės Alytaus PN atlikimo pradžios 2012 m. lapkričio 13 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 6 d. (b. l. 4).

CK 1.131

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nors minėjo, kad apie pažeistas teises tik neseniai sužinojo iš kameros draugo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinas laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. rugsėjo mėnesio pabaigos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, kurie pasireiškė draudimu susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Alytaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies taikymo, negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais, neartimais giminaičiais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu tik abstrakčiai nurodė, kad Alytaus PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (grąžinti laiškai, ar panašiai). Kaip nurodė atsakovės atstovas, į administraciją dėl pareiškėjui tariamai taikyto draudimo jis taip pat nesikreipė. Pats pareiškėjas skunde nenurodo, kad žodžiu ar raštu buvo išreiškęs pretenzijas administracijai dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, kas atitinkamai reikštų, kad tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir atsakovas neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Atsakovės atstovas pateikė rašytinius įrodymus (b. l. 15-22), kuriuose matyti, jog pareiškėjui nebuvo draudžiama išsiųsti laiškus ir juos gauti. Pateikti rašytiniai duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas ginčo laikotarpiu vyko intensyviai. Tuo tarpu iš pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, kiek ir kokiu mastu bendravimo galimybių jis buvo praradęs bei kokia dėl to žala jam kilo. Pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina apie vykusio susirašinėjimo faktą, tačiau juose negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų). Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir panašiai), teismas neturi pagrindo Alytaus PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pripažįstama, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, jog minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista, kadangi pareiškėjas turi konkrečiai nurodyti, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, ir pakankamai detalizuoti nurodomą situaciją (paaiškinti, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis ir kt.), ar kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-437-662/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-756/2018). Net jei pareiškėjas ir įvardija tam tikrus asmenis (nuteistuosius), su kuriais nurodo negalėjęs susirašinėti, vien tai taip pat nelaikytina pakankamai detalizuotu reikšmingų aplinkybių nurodymu, lemiančiu atsakovo įrodinėjimo naštą dėl aplinkybių, susijusių su susirašinėjimo teisės pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-602/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1019-492/2018). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, kad jo susirašinėjimo teisė su kitais, kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, buvo pažeista, todėl ir argumentai, susiję su BVK nuostatų taikymu jo atveju atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais nuteistaisiais, tačiau šios aplinkybės neindividualizavo ir nedetalizavo, taip pat visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, tai yra nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. nutartis  administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje  Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl jam taikyto draudimo susirašinėti, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jautė nepatogumus, buvo sudarytos prielaidos patirti neigiamus išgyvenimus, kurie sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

        Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

        Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

        Esant minėtiems argumentams konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas, 

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą

            Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                                                                                        Daina Kukalienė