Administracinė byla Nr. A-492-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02469-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 26; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 20“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AgroSaulė 20“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-127/02-2014) (toliau – ir VAGK Sprendimas) patenkino pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Agrosaulė 20“ skundą ir panaikino Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3508 (toliau – ir Komisijos Sprendimas) dalyje dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymą Nr. 15R-825 šioje dalyje išnagrinėti pakartotinai.

Atsakovas Komisija su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas VAGK Sprendimą dalyje dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisijai suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Komisija nekompensavo išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes šios išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto reikalavimų, t. y. patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos neatitiko Apraše nustatytų reikalavimų, Komisija neturėjo teisės jų kompensuoti, priešingu atveju, Komisija būtų peržengusi Komisijai Aprašo suteiktus įgaliojimus ir toks sprendimas būtų neteisėtas. Atsakovas nesutiko su VAGK padaryta išvada, kad „Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu“. Pažymėjo, kad Aprašo 4 punkto nuostata išlaidų patyrimą tiesiogiai sieja su išlaidų apmokėjimu, t. y. pareiškėjas, kuris tam tikrą sumą sumoka po 2013 m. vasario 1 d., išlaidas patiria po Aprašo 4 punkte numatytos datos. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.48 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Sąskaita faktūra ŽŪB2543 už 2012 m. rugsėjo – 2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o mokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d., todėl pareiškėjas iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 5 000 Lt suma ir šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. Atsakovo teigimu, VAGK neturėtų atlikti to tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėti tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu priskirta Komisijai.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 20“ atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti VAGK Sprendimą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad VAGK teisėtai nusprendė, jog pareiškėjui turi būti kompensuota 5 000 Lt išlaidų, kurias sudaro mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir teikiamame skunde nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. su Žemės ūkio bendrove (toliau – ir ŽŪB) „Agrowill Vėriškės“ pareiškėjas sudarė Nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą (unikalus Nr. 7192-0006-0043) ir fermą (unikalus Nr. 7197-2007-6015), esančius Radviliškio r. sav., Žilionių k. Šį turtą pareiškėjas įsipareigojo iki 2035 m. rugpjūčio mėnesio 27 d. naudoti gamybinei veiklai, saulės energijos gamybai (Sutarties 2.1, 2.2, 3.1 punktai). Pagal Sutartį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos ir pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą – 1 000 Lt, kurį sudaro vieno mėnesio užstatas, nuomininkas atlieka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., toliau nuomos mokestį nuomininkas, pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., moka kas mėnesį. Šiuo atveju priėmimo-perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Vėriškės“ pagal Sutartį buvo pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., sąskaita-faktūra ŽŪB2543 už 2012 m. rugsėjo - 2013 m. sausio laikotarpį išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o apmokėjimas (5 000 Lt) atliktas 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nepaisant fakto, kad nurodytas mokestis už nuomą buvo sumokėtas po 7 mėnesių, tačiau Sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai buvo vykdoma. Aprašo 5.4.4 punkte aiškiai nurodyta kompensuotinų išlaidų kategorija, pagal kurią turi būti sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Nagrinėjamu atveju 5 000 Lt nuomos mokestis pareiškėjo prašymo Komisijai pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, taigi prašymas atitinka Aprašo 4, 5.4.4 punktų bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo. Be to, iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai neabejotinai lėmė pareiškėjo nuostolių patyrimą, kadangi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nebūtų investavęs lėšų į saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos prašymą tenkino iš dalies. Panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-153(AG-127/02-2014) dalį dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3508 dalies dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo. Kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atmetė pareiškėjo UAB „AgroSaulė 20“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Terminų banke sąvokos „patirtos išlaidos” apibrėžtyje nurodoma, kad tai yra išlaidos, nurodytos sąskaitoje faktūroje ar lygiaverčiame įrodomajame dokumente arba išankstinio mokėjimo dokumente prekėms, paslaugoms, darbams apmokėti, išlaidos, apskaičiuotos kaip darbo užmokestis ar kitos išmokos, taip pat kitos pagal projekto vykdytojo įsipareigojimą mokėti dar neapmokėtos išlaidos, o sąvokos „tiesioginės projekto išlaidos” apibrėžtyje nurodoma, kad tai yra tiesiogiai projekto veikloms įgyvendinti būtinos išlaidos, kai tiesioginį projekto veiklų ir jų išlaidų ryšį įmanoma aiškiai parodyti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje analogiškų bylų nagrinėjimo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-154-525/2015, 2015 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015, 2015 m. sausio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015) konstatuota, kad pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas.

Teismas vertino, jog sisteminė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojančiu teisiniu reglamentavimu siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Teismas pažymėjo, kad kompensuotinomis gali būti pripažintos išlaidos, realiai patirtos ir apmokėtos būtent iki 2013 m. vasario 1 d. Šiuo gi atveju Sutartis Nekilnojamo turto registre buvo įregistruota iki 2013 m. sausio 31 d., t. y. taip, kaip numatyta Aprašo 5.4.4 punkte, PVM sąskaita-faktūra Nr. ŽŪB2543 5 000 Lt sumai išrašyta 2013 m. sausio 31 d., tačiau nuomos mokestis faktiškai sumokėtas tik 2013 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, realias išlaidas už nuomą pareiškėjas patyrė po 2013 m. vasario 1 d., o Aprašas, teismo vertinimu, būtent ir sieja išlaidų patyrimą su realiu jų apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Komisijos Sprendimas dalyje dėl žemės nuomos mokesčio nekompensavimo pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Aprašo nuostatas. VAGK netinkamai aiškino teisės normas, vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino šio sprendimo dalį dėl 5 000 Lt dydžio nuomos išlaidų nekompensavimo neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir Aprašo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, Komisijos prašymas tenkintas ir VAGK Sprendimas dalyje dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nurodė, kad panaikinus ginčijamo VAGK Sprendimo dalį, Komisijos Sprendimo dalis dėl žemės nuomos mokesčio nekompensavimo tampa teisėta ir galiojančia, todėl atsakovo prašymas priimti naują sprendimą – UAB „AgroSaulė 20“ skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, vertintas kaip perteklinis ir tuo pagrindu negalintis būti tenkinamu.

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo prašymas buvo patenkintas, nurodyta, jog teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas nėra.

III.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 20“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94–101), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. balandžio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir palikti galioti 2014 m. balandžio 11 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 3R-153(AG-127/02-2014) bei įpareigoti Komisiją UAB „AgroSaulė 20“ pareiškimą nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Pažymi, kad išlaidas, susijusias su mokesčiu už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., šias išlaidas pagrindė, patvirtino bei įrodė t. y. minėtos išlaidos atitinka Aprašo 4 punktą, todėl kompensuotinos. Nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pažymi, jog sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu, todėl ŽŪB „Agrowill Vėriškės“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais. Teigia, jog Komisija nesivadovavo Aprašo I skyriaus 1 punkto ir II skyriaus 3 punkto nuostatomis, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. VAGK priimdama šioje byloje skundžiamą sprendimą savo kompetencijos neviršijo. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015, kurioje nagrinėtas iš esmės tapatus ginčas, pateikė šiai bylai aktualų teisės aiškinimą, kuriuo šiuo atveju turi būti vadovaujamasi kaip precedentu.

Atsakovas Komisija, atstovaujamas Inspekcijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 107–109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie pateikti prašyme pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina ne tik išlaidų pagrindimo, bet ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai. Todėl Komisija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbą, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A-697-525/2015, A-419-525/2015. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-814-556/2015 nukrypta nuo iki tol vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3508 (b. l. 47) dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 20“ prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos Sprendimo, 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-127/02-2014) (b. l. 49–56) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „AgroSaulė 20“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymą Nr. 15R-825 dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Komisijos skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 3R-153(AG-127/02-2014), šį skundą tenkino iš dalies – panaikinimo VAGK Sprendimo dalį dėl Komisijos Sprendimo dalies dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, vertina, jog jis teisėtas ir pagrįstas, tai pagrindžia žemiau išdėstyti motyvai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.). Aprašo 5.4 punkte išskirta vieną iš minėtų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sisteminiu būdu aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Aprašas išlaidų patyrimą sieja su realiu jų apmokėjimu iki 2013 m. vasario 1 d.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminiu būdu aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmenys iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo, ir Aprašo 4 punktą, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz.: 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1184-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1176-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015 ir kt.).

Tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir tai, jog teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą, nepaisant to, jog yra numatyta sąlyga, kad nuomos sutartys turėjo būti įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka iki 2013 m. sausio 31 d., nėra. Todėl atitinkamai pagrindo išvadai, jog minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikytina sąlyga, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d., taip pat nėra. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – maksimalus kompensuotinas dydis – 100 procentų taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 12). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 5 000 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Pažymėtina, jog išlaidų patyrimo momento siejimas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu atitinka formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu, kompensavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1184-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015 ir kt.).

Taigi, nagrinėjamu atveju Komisija priėjo pagrįstą išvadą, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3508, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3508 nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos atsisakymas kompensuoti aptariamas išlaidas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Atitinkamai konstatuotina, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 3R-153(AG-127/02-2014) nepagrįstai nusprendė panaikinti Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3508 dalį dėl nuomos mokesčio už žemės sklypo ir kito nekilnojamojo turto (statinio) nuomą nekompensavimo ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl šių išlaidų.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 nėra vieningą teismų praktiką administracinėse bylose dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu, kompensavimo formuojanti nutartis, ji nebuvo skelbta oficialiame leidinyje, todėl priimant sprendimą šioje administracinėje byloje, nėra pagrindo vadovautis minėta nutartimi.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog Komisijos Sprendimas aptariamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, o VAKG netinkamai aiškino teisės normas, vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl VAGK Sprendimas naikintinas, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 20“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.