Administracinė byla Nr. A-837-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00394-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.2, 1.1.3, 18.5.1, 18.6.2, 18.12. 59.1.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų D. V. ir R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. N., D. V., R. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims B. G. ir L. A. dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Panevėžio apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su prašymu:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 42S-( 14.42.3 )-180 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. N.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo M. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 0,57 ha vandens telkinio ežero (duomenys neskelbtini) dalį (vertė - 720 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti negaliojančiu Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A. 2015 m. sausio 19 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, notarinio registro Nr.17, kuriuo R. N. paveldėjo M. N. turtą, žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-2035-9362(duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

3) pripažinti negaliojančia Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G. 2015 m. kovo 5 d. patvirtintą pirkimo- pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 677, pagal kurią R. N. pardavė, o D. V. nupirko bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 57/2030 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

4) taikyti restituciją natūra, įpareigojant D. V. ir R. V. grąžinti valstybei 57/2030 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybei atlyginant turto įsigijimo išlaidas pagal sutartį - 300 Eur.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N.“, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir teisinių pasekmių pripažinimo neteisėtomis. Prokuroras nurodė, kad Utenos apskrities viršininko 2010 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 14-570 pagrindu, 2010 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu įregistruota 19,40 ha dydžio dalis vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini), bendrame 20,30 ha plote, vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Utenos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. 3542/157196 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – Išvada) buvo patvirtinta M. N. teisė atkurti nuosavybės teises į 2,30 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė - 2615 Lt). Pagal Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A. 2002-03-14 ir 2015-01-19 patvirtintus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus M. N. turtą paveldėjo jos sūnus R. N.. Ignalinos rajono notarų biuro notarė L. A. 2008 m. balandžio 15 d. patvirtino įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1237, ir Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. 2013 m. balandžio 17 d.  patvirtino įgaliojimą, notarinio registro Nr. 876, kuriais R. N. įgaliojo A. D. atstovauti jam privačiose ir valstybinėse įmonėse dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N. vardu, valdyti, tvarkyti bei pilnai disponuoti šiuo turtu. Įgaliotas asmuo A. D. 2008 m. lapkričio 12 d. prašymu kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių ir prašė Išvadą Nr. 3542/157196 persiųsti į Zarasų rajono Degučių seniūniją. 2008 m. gruodžio 1 d. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje gautas A. D. prašymas suteikti lygiavertį vandens telkinį, dalį (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini).

Prokuroras paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 42VĮ- 9 14.42.2)-1029 buvo patvirtintas Zarasų rajono Degučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, suprojektuoti žemės plotai, patvirtintas pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąrašas, kurio devintoje pretendentų eilėje Nr. 15 įrašyta M. N.. Jai suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės sklypas- vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 42S- (14.42.3) M. N. atkūrė nuosavybės teisę į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,63 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę 0,57 ha vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini), dalį (vertė - 720 Lt), esančią 20,30 ha ploto vandens ūkio paskirties sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), valdomame bendrosios nuosavybės teise su E. Ž., V. V., J. S., M. U., J. R., D. V., J. K., UAB „Givisa“ ir Lietuvos Respublika. Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. 2015 m. kovo 5 d. patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią R. N., atstovaujamas A. D., pardavė D. V. bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 57/20130 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Sandorio vertė - 300 Eur. Prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos miškų departamento 1937 metų patvirtinto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašo eil. Nr. 66 įrašytas ežeras (duomenys neskelbtini) buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje, t.y. nuosavybės teise priklausė valstybei. Prokuroras, remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, kad Nacionalinės žemės tarnyba, 2014 m. lapkričio 24 d. priimdama ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo atkurtos M. N. nuosavybės teisės į dalį vandens telkinio - ežero (duomenys neskelbtini)straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį valstybei, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Dėl šių pažeidimų, kuriais vandens telkiniai, buvo perduoti privačion nuosavybėn, turėtų būti ginamas viešasis interesas. Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. O panaikinus Sprendimą, turėtų būti pripažinti negaliojančiais jo pagrindu išduotas 2015 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 17, ir 2015 m. kovo 5 d. žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 677. Pripažinus negaliojančia 2015 m. kovo 5 d. pirkimo pardavimo sutartį, 57/2030 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), turi būti grąžintos valstybės nuosavybėn, atsakovams D. ir R. V. atlyginant šio turto įsigijimo išlaidas.

Prokuroras taip pat paaiškino, kad Lietuvos Respublikos miškų departamento 1937 metų patvirtinto Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąraše Degučių seniūnijoje įrašyti du ežerai tuo pačiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), eil. Nr. (duomenys neskelbtini), ir eil. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip valstybiniai ežerai, t.y. nuosavybės teise priklausantys valstybei. Ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, yra įrašytas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu. Ginčo ežeras (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), iš archyvinio V. ir J. dvaro plano matyti, kad šis ežeras įrašytas kaip (duomenys neskelbtini), tačiau lyginant duomenis su dabartiniais žemėlapiais, matyti, kad tai tas pats ežeras (duomenys neskelbtini), esantis šalia kelio (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad būtent į šio ežero (duomenys neskelbtini) dalį buvo atkurtos nuosavybės teisės M. N.. Nurodė, kad D. ir R. V. pateikė preliminarią pirkimo- pardavimo sutartį, kurioje yra nurodyta didesnė turto įsigijimo kaina, tačiau pritaikius restituciją natūra ir valstybei grąžinus ginčo ežero dalį, V. turėtų būti atlyginta galutinėje 2015 m. kovo 5 d. pirkimo- pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo įsigijimo kaina - 300 Eur.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba sutiko su Prokuroro prašyme išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento 1937 metais patvirtintą Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų sąrašo duomenis nustatyta, kad ežeras (duomenys neskelbtini) buvo Zarasų miškų urėdijos žinioje, t.y. nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į vandens telkinį, kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, pažeidė Žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 9 punkto nuostatas. Priimdama 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N., perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam ežero (duomenys neskelbtini) 0,57 ha vandens telkinio plotą Nacionalinė žemės tarnyba vadovavosi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, bet neatsižvelgė, kad konkretus vandens telkinys- ežeras (duomenys neskelbtini) pagal Vandens įstatymo nuostatas negali būti laikomas privatizuotinu vandens telkiniu.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, sutiko su Prokuroro prašyme išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Nurodė, jog panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N., ginčo vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini) 0,57 ha plotas turi būti grąžintas valstybės nuosavybės. Kadangi M. N. turto įpėdinis R. N. perleido D. ir R. V. nuosavybėn ežero (duomenys neskelbtini) 0,57 ha plotą, todėl nagrinėjamu atveju restitucija taikytina tarp valstybės ir turto įgijėjų- D. ir R. V..

Atsakovas R. N. 2015m. gruodžio 08d. teismo posėdyje su prokuroro prašymu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsakovai D. ir R. V. nesutiko su Prokuroro prašymu ir prašė jį atmesti. Paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsniu, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurie yra įrašyti į Lietuvos Respublikos vyriausybės sąrašą. Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąraše yra įrašytas tik vienas (duomenys neskelbtini) kaime esantis ežeras (duomenys neskelbtini), kurio plotas 18,3 ha ir jo inventorinis Nr. 31-17. Ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Lietuvos upių ir ežerų kadastro duomenimis inventorinis Nr. 20-171 nėra įrašytas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268 patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Mano, kad Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, 1937 m. sąrašas nėra pakankamas įrodymas, jog ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) galėjo priklausyti valstybei iki 1940 metų.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo L. A. prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus. Nurodė, jog paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas įpėdinio R. N. vardu buvo išduotas pagal viešo registro duomenis ir pagal viešame registre įregistruotą 2014 m. lapkričio 24 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 42S-( 14.42.3)-180 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. N.“. Šie dokumentai ir duomenys viešame registre jokių abejonių dėl jų teisėtumo nekėlė.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016m. vasario 22d. sprendimu prašymą tenkino:

Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3 )-180 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. N.“, kuriuo M. N. buvo atkurtos  nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 0,57 ha vandens telkinio ežero (duomenys neskelbtini) dalį (vertė - 720 Lt) vandens ūkio paskirties žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime.

Pripažino negaliojančiu Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A. 2015 m. sausio 19 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, notarinio registro Nr.17, kuriuo R. N. paveldėjo M. N. turtą - žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajone.

Pripažino negaliojančia Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G. 2015m. kovo 5 d. patvirtintą pirkimo- pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 677, pagal kurią R. N. pardavė, o D. V. nupirko bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 57/2030 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) rajone.

Taikė restituciją ir įpareigojo pirkėją D. V. kartu su sutuoktiniu R. V. grąžinti valstybei 57/2030 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. 4317/0002: 175) įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, esančias (duomenys neskelbtini) rajone.

Priteisė iš Lietuvos valstybės pirkėjai D. V. kartu su sutuoktiniu R. V. (iš kurių vandens ūkio paskirties žemės sklypas, įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, natūra grąžintinas valstybei) patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 300 Eur (tris šimtus eurų).

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 23 d. išvadoje Nr. 3542/157196 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (b.l. 13-14) buvo patvirtinta M. N. teisė atkurti nuosavybės teises į 2,30 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė - 2615 Lt). Pagal Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A. 2002-03-14 ir 2015-01-19 patvirtintus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus (b.l. 16, 39-41) M. N. turtą paveldėjo jos sūnus R. N.. Ignalinos rajono notarų biuro notarė L. A. 2008 m. balandžio 15 d. patvirtino įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1237 (b.l.17) ir Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. 2013m. balandžio 17 d. patvirtino įgaliojimą, notarinio registro Nr. 876 (b.l. 18), kuriais R. N. įgaliojo A. D. atstovauti jam privačiose ir valstybinėse įmonėse dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N. vardu, valdyti, tvarkyti bei pilnai disponuoti šiuo turtu. Įgaliotas asmuo A. D. 2008 m. lapkričio 12 d. prašymu kreipėsi į Utenos rajono žemėtvarkos skyrių ir prašė Išvadą Nr. 3542/157196 persiųsti į Zarasų rajono Degučių seniūniją (b.l.19). 2008 m. gruodžio 1 d. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje gautas A. D. prašymas suteikti lygiavertį vandens telkinį, dalį (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje pagal Išvadą Nr. 3542/157196 (b.l. 20). Utenos apskrities viršininko 2010 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 14-570 pagrindu, 2010 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko administracijos vardu buvo įregistruota 19,40 ha dydžio dalis vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini), bendrame 20,30 ha plote, vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. 4317/0002:175, esančio (duomenys neskelbtini) rajone.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 42VĮ- 9 14.42.2)-1029 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, suprojektuoti žemės plotai, patvirtintas pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąrašas, kurio, devintoje pretendentų eilėje Nr. 15 įrašyta M. N.. Jai suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės sklypas - vandens ūkio paskirties, bendrojo naudojimo vandens telkiniai (b.l. 21-25). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3) M. N. atkūrė nuosavybės teisę į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,63 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,57 ha vandens telkinio, ežero (duomenys neskelbtini), dalį (vertė - 720 Lt), esančią 20,30 ha ploto vandens ūkio paskirties sklype, kadastrinis Nr. 4317/0002:175, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, valdomame bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais (b.l.27). Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. 2015m. kovo 5 d. patvirtino pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią R. N., atstovaujamas A. D., pardavė už 300 Eur D. V. bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 57/20130 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) rajone (b. l. 42-47). Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į vandens ūkio naudojimo paskirties daiktą - 57/2030 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-2035-9362, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, yra pagal 2015-03-05 pirkimo- pardavimo sutartį įregistravę D. V. ir R. V.. Sklypas valdomas bendrosios nuosavybės teise su E. Ž., V. V., J. S., M. U., J. R., D. V., J. K., UAB „ Givisa“ ir Lietuvos Respublika ( b.l. 28-30 ).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Nagrinėjamoje byloje teismas viešuoju interesu pripažino išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimą.

Teismas nurodė, kad Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Teismas vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Remdamasis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos prokuratūra apie viešąjį interesą pažeidžiančių aktų priėmimą sužinojo 2015 m. rugsėjo 15 d., gavusi iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus 2015-09-11 pareiškimą Nr. 42SD-2442-(14.42.7) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. N.“ (b.l. 9), Prokuroras prašymą Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. spalio 6 d. (b.l. 2-8 ), todėl konstatavo, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino.

Pasisakydamas dėl ginčo esmės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo tai aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu teismas padarė išvadą, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Nurodė, kad byloje esantis archyvinis dokumentas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos Miškų departamento Durp. ir vandenų skyriui 1937 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1115 siųstas Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašas (b.l. 101-107) patvirtina, kad Degučių girininkijoje esantys du ežerai tuo pačiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), sąrašo eil. Nr. 66 ir 117, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jie pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtini valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Siekdamas identifikuoti, į kurį iš minėtų dviejų ežerų tuo pačiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos nuosavybės teisės M. N., teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, planinėje medžiagoje pažymėtas pietinėje pusėje ir įrašytas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu, nėra ginčo objektu nagrinėjamoje byloje (b.l. 65-81). 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu nuosavybės teisės M. N. buvo atkurtos į dalį ežero (duomenys neskelbtini), kuris planinėje medžiagoje pažymėtas šiaurinėje pusėje. Iš archyvinio V. ir J. dvaro su vienkiemiais (duomenys neskelbtini) apsk. 1927 m. plano su gretimųjų žemių aprašymu ištraukos kopijos (b.l. 98) matyti, kad šis ežeras įrašytas kaip (duomenys neskelbtini), tačiau sulyginus minėtą planą su (duomenys neskelbtini) ežero dislokacijos interneto tinklalapio www.Regia.lt Zarasų rajono savivaldybės teritorijos plano ištraukomis (b.l. 135-136) bei Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro žemėlapio ištrauka (b.l. 38) matyti, kad tai tas pats ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, šalia kelio (duomenys neskelbtini)i, netoli (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini) miške. Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenimis, ežeras (duomenys neskelbtini), indentifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotas kadastre 2003-03-21 ( b.l. 37).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d., t. y. jau galiojo skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog ežeras (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) rajone, Sprendimo priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams Sprendimo priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokią išvadą padarė atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą teismas padarė išvadą, kad ežeras (duomenys neskelbtini), kurio dalis, kaip lygiavertė turėtajam vandens telkiniui, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teises M. N., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 42S-( 14.42.3 )-180 naikintinas.

Remdamasis ABTĮ 92 straipsniu ir atsižvelgęs į tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 42S-( 14.42.3 )-180 sukėlė materialines teisines pasekmes, jo pagrindu Ignalinos rajono notarų biuro notarė L. A. 2015-01-19 patvirtino paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 17, kuriuo R. N. paveldėjo M. N. turtą- žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajone (b.l. 39-41), o Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė B. G. patvirtino 2015m. kovo 5 d pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 677, pagal kurią R. N. pardavė, o D. V. nupirko bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise 57/20130 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) rajone (b.l. 42-47), konstatavo, kad R. N. ir D. V. įgijo nuosavybės teises į ginčo vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) ežero – dalį teisės aktams prieštaraujančio administracinio akto pagrindu. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2015 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, reg. Nr. 17, ir 2015 m. kovo 5 d pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 677, laikytinas išvestiniais reikalavimais iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. priimtą sprendimą Nr. 42S-(14.42.3 )-180, todėl patenkinus Prokuroro prašymo pagrindinį reikalavimą, tenkinami ir išvestiniai reikalavimai pripažinti negaliojančiu 2015-01-19 patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 17 ir 2015 m. kovo 5 d pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 677.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant restitucija civiliniuose teisiniuose santykiuose konstatavo, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Rėmėsi LR CK 1.78 straipsnio 5 dalimi numatančia, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), LR CK 1.80 straipsnio 1 dalimi numatančia, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, LR CK 1.80 straipsnio 2 dalimi numatančia, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Įvertinės faktines aplinkybes, kad R. N. paveldėtą 0,57 ha vandens telkinio ežero (duomenys neskelbtini) dalį pirkimo-pardavimo sutartimi perleido kitiems asmenims, t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti, konstatavo, kad R. N. restitucija netaikytina - jis neįpareigojamas grąžinti turto įgijėjams pagal sandorį gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu. Nurodė, kad priešingu atveju šio asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į šią išvadą konstatavo, kad nagrinėjamu atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams D. V. ir R. V. (pirkėja D. V. pirko daiktą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise), iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Nurodė, kad D. ir R. V. pateikė į bylą 2015-02-10 preliminarią žemės pirkimo sutartį, kurioje nurodyta žemės sklypo kaina 1800 eurų. Tačiau teismas, spręsdamas atsakovų patirtų turto įsigijimo išlaidų atlyginimo klausimą, vadovavosi galutine 2015m. kovo 5 d. žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta daikto kaina – 300 Eur (b.l.89, t.1), kuri neviršijo sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos ( žr. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą b.l. 53-56 ).

III.

D. V. ir R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą nagrinėti iš naujo pagal teismingumą perduoti pirmosios instancijos teismui bendrosios kompetencijos teismui, taip pat priteisti apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant bylų rūšinio teismingumo taisykles, nes ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nurodo, kad apeliantų įsitikinimu šioje byloje vyraujantys civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, todėl byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 21 ir 142 straipsnių nuostatas.

Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo žemės sklypo įsigijimo išlaidas. Teismas vadovavosi ne preliminaria žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, o galutine 2015 03 05 sutartimi, kurioje žemės sklypo kaina yra 300 Eur. Mano, jog teismas nepagrįstai nevertino sutarties sudarymo pas notarą išlaidų, taip pat nepagrįstai nevertino preliminarioje sutartyje nurodytos žemės sklypo kainos. Paaiškino, kad pirkimo pardavimo sutarties sudarymo notarinės išlaidos sudarė 66,76 Eur ir jos turi būti įtrauktos į žemės sklypo įsigijimo išlaidas. Taip pat nurodė, kad teismas neatsižvelgė į preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią žemės aras buvo įvertintas 43,44 Eur, todėl viso žemės sklypo kaina yra 1650,84 Eur. Pagal sutartį R. N. įgaliotiniui A. D. buvo sumokėta 300 Eur pagal žemės pirkimo-pardavimo sutartį, o likusi suma 1350,84 buvo sumokėta A. D. už tarpininkavimą. Nurodo, kad apeliantams iš valstybės turi būti priteista 1717,60 Eur.

Taip pat paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai viešajam interesui suteikė pirmenybę. Nurodė, kad ginčijamu aktu perleisto žemės sklypo plotas yra nedidelis, todėl nėra pagrindo teigti, kad nepanaikinus šio akto visuomenė patirtų didelę žalą. Mano, jog pirmenybė turėtų būti suteikta privačių asmenų teisėtų lūkesčių principo užtikrinimui.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas rūšinio bylų teismingumo taisyklių. Byloje pagrindiniu laikytinas reikalavimas panaikinti viešojo administravimo institucijos sprendimą. Toks ginčas teismingas administraciniam teismui. Kiti reikalavimai, nors yra civilinio teisinio pobūdžio, tačiau laikytini išvestiniais iš pirmojo, todėl byla nagrinėtina administraciniame teisme.

Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė turto įsigijimo sumą. Nurodė, jog teismas pagrįstai vadovavosi ne preliminaria, o galutine žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, nes sutarties šalys galutinėje sutartyje laisva valia nurodė kitą, nei preliminarioje sutartyje numatytą žemės sklypo pardavimo kainą. Suma sumokėta A. D. už tarpininkavimą nesusijusi su grąžintino valstybei žemės sklypo verte, todėl valstybė negali būti įpareigota atlyginti atsakovų išlaidas tarpininkui.

Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrius, atstovaudamas Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant bylų rūšinio teismingumo taisyklių. Nagrinėjamoje byloje teisinis santykis yra mišrus, tačiau vyraujantys yra administraciniai teisiniai santykiai, todėl byla teisminga administraciniam teismui.

Taip pat paaiškino, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti aptartos esminės sutarties sąlygos, be kurių sutartis taptų negaliojanti. Esminės tokių sutarčių sąlygos yra tikslus parduodamo nekilnojamojo daikto apibūdinimas ir tiksli turto pardavimo kaina. Pagal šioje byloje ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį nekilnojamojo daikto pardavimo kaina yra 300 Eur. Todėl teismas pagristai nustatė, kad žemės sklypo pardavimo kaina yra 300 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), kadangi apeliacinis procesas pradėtas iki 2016 m. liepos 1 d.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandens ūkio paskirties žemės sklypą teisėtumo ir pagrįstumo, kartu prokuroras ginčija vėliau sekusius civilinius sandorius bei prašo taikyti restituciją. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl mišrių teisinių santykių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Kaip minėta, byloje prokuroras ginčija Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3)-180 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. N.“. Nėra abejonių, jog šis reikalavimas teismingas administraciniam teismui (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti prokuroro pareikšti reikalavimai - pripažinti negaliojančiu Ignalinos rajono notarų biuro notarės L. A. 2015 m. sausio 19 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pripažinti negaliojančia Utenos rajono savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės B. G. 2015 m. kovo 5 d. patvirtintą pirkimo- pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra – susiję su nekilnojamuoju objektu, kuris Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-180 buvo perduotas privačion nuosavybėn, ir yra iš esmės išvestiniai iš pirmojo prokuroro reikalavimo. Toks prokuroro iškeltų reikalavimų pobūdis iš esmės apsprendžia tokią faktinę situaciją, jog jei tenkinamas pirmasis prokuroro reikalavimas, tai atsiranda galimybė tenkinti ir kitus prokuroro reikalavimus. Tuo tarpu jei pirmasis prokuroro reikalavimas atmetamas, tai tenkinti kitus prokuroro reikalavimus byloje iškeltais motyvais galimybės nėra. Atsižvelgiant į tai, kolegija vertina jog šioje byloje vyraujantis (dominuojantis) yra administracinis teisinis santykis, todėl byla teisėtai išnagrinėta administraciniame teisme. Ją perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde keliamas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai viešajam interesui suteikė pirmenybę ir tuo paneigė privačių asmenų teisėtų lūkesčių principą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. (duomenys neskelbtini) ežero dalies perdavimas atsakovams, nepriklausomai nuo perduotos dalies dydžio, neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Panevėžio apygardos prokuroras į teismą kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Apeliaciniame skunde taip pat keliami argumentai dėl neva neteisingai nustatytos perleidžiamo žemės sklypo (vandens telkinio dalies) kainos, kurios pagrindu nustatyta iš valstybės priteistina suma. Apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą, neįvertino A. D. už tarpininkavimą sumokėtos sumos,taip pat neįvertino išlaidų už notaro paslaugas.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija kritiškai vertina šiuos apeliantų argumentus ir juos atmeta. Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis savo esme nėra dokumentas, kuriuo remiantis galima nustatyti galutinę sandorio vertę. Tik galutine nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi nustatomos esminės sutarties sąlygos, be kurių sutartis taptų negaliojanti. Esminės tokių sutarčių sąlygos yra tikslus parduodamo nekilnojamojo daikto apibūdinimas ir tiksli turto pardavimo kaina. Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypo (vandens telkinio dalies) kaina 2015m. kovo 5d. patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta – 300 Eur, todėl konstatuotina, jog žemės sklypą (vandens telkinio dalį) apeliantai įgijo būtent už šią sumą. Tokio dydžio suma priteistina ir iš valstybės taikant restituciją. Apeliantų nurodomos patirtos išlaidos už notaro paslaugas, taip pat sumokėta suma A. D. už tarpininkavimą, nėra žemės sklypo (vandens telkinio dalies) kainos dalis, todėl pirmosios instancijos teismas nustatydamas iš valstybės priteistinos sumos dydį pagrįstai į šias apeliantų išlaidas neatsižvelgė. Pažymėtina, kad šias išlaidas (už tarpininkavimą bei notaro paslaugas) apeliantai turi galimybę išsiieškoti per žalos atlyginimo institutą.

Kadangi apeliaciniame skunde daugiau pirmosios instancijos teismo sprendimą kritikuojančių argumentų nėra pateikta, apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas pažymi, jog pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21), Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise.

Byloje surinkti įrodymai - archyvinis dokumentas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos Miškų departamento Durp. ir vandenų skyriui 1937 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1115 siųstas Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) girininkijoje esantys du ežerai tuo pačiu pavadinimu (duomenys neskelbtini), sąrašo eil. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl ginčo ežeras priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenų kategorijai.

Atsižvelgiant į šią konstatuotą aplinkybę, bei anksčiau paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįsti pasisakė, jog Nacionalinė žemės tarnybos 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 42S-( 14.42.3 )-180 priėmimo dienai ginčo ežeras turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovas, priimdamas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl toks Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas naikintinas.

Panaikinus sprendimą, kuriuo dalis ežero buvo perduota privačion nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis ABTĮ 92 straipsniu, pripažino negaliojančiais ir vėliau sekusius civilinius sandorius, susijusius su neteisėtai privatizuota ežero dalimi, t.y. 2015 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, reg. Nr. 17, ir 2015 m. kovo 5 d pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 677, taip pat teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant restitucija civiliniuose teisiniuose santykiuose, bei vadovaudamasis LR CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, LR CK 1.80 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taikė restituciją bei įpareigojo pirkėją D. V. kartu su sutuoktiniu R. V. grąžinti valstybei 57/2030 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo dalis, taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės pirkėjai D. V. kartu su sutuoktiniu R. V. patirtas šio turto įsigijimo išlaidas – 300 Eur.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo kolegija

n u t a r i a

D. V. ir R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. Sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                              Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas