Civilinė byla Nr. 2A-791-585/2013
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01092-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1.; 121.18.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro ieškinį ginant viešą interesą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, L. K. ir E. K. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, dovanojimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais panaikinimo,
n u s t a t ė:
prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. K., E. K., prašydamas panaikinti 2002 m. balandžio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 79-10319 „Dėl nuosavybė teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“; pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 1 d. dovanojimo sutartį Nr. JK-3304, kuria J. K. padovanojo atsakovui L. K. žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. JK-1929 dalį, kuria E. K. iš J. K. paveldėjo žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ginčijamu 2002 m. balandžio 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) sprendimu Nr. 79-10319 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ (toliau – spendimas Nr. 79-10319) J. K. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą nekilnojamąjį turtą - 2,82 ha žemės ir 1,59 ha miško, neatlygintinai perduodant 4,20 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). J. K. buvo suprojektuoti ir perduoti nuosavybėn du žemės sklypai – 2,7 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 1), ir 1,5 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 2). Nuosavybės teisės J. K. buvo atkurtos remiantis 1998 m. lapkričio 9 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos surašyta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 98/346 (toliau – išvada Nr. 98/346), kurioje nurodyta, kad minėtas pilietis turi teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią iki nacionalizacijos D. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdyto turto dalį – 2,82 ha žemės ir 1,59 ha miško, iš kurios matyti, kad D. M. iki nacionalizacijos nei vandens telkinio, nei jo dalies nevaldė. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, į šių žemės sklypų plotus patenka 2,43 ha ploto Bražuolės I tvenkinio, į valstybinė reikšmės vandens telkinių sąrašą įtraukto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1268) (vandens telkinio identifikacinis kodas – 12050251), dalis.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 12 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija Nr. VIII-1181), galiojusią sprendimo Nr. 79-10319 priėmimo metu, žemė pertvarkyta į tvenkinius, grąžinama natūra piliečiams (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie priskirti pavojingiems įrenginiams) ribotam tiksliniam naudojimui. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 9 punktą tais atvejais, kai žemė yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais (įskaitant užtvankų užimtą žemę) ir ją susigrąžinti pagal šio įstatymo 4 straipsnio 12 dalį atsisako savininkai ji yra išperkama, atlyginant 16 straipsnio nustatyta tvarka. Įstatymas nenumatė galimybės žemės, užimtos tvenkiniais, perduoti neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Nutarimas Nr. 1057) 49, 82 punktai nustatė būdus, kurias valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius bei už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra. Šiose teisės normose konstatuota, kad nurodytais atvejais atlyginama perduodant piliečiams neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam vandens telkinį tik už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį, ar vandens telkinį, kuris yra saugomoje teritorijoje. Vadovaujantis išdėstytomis teisės normomis darytina išvada, kad J. K. negalėjo būti atkurtas žemės sklypas, kuriame yra vandens telkinys. Pagal Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies 6 punktą, valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenų telkiniai. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 4 straipsnio 2 dalis draudžia įsigyti privatinėn nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise, o to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybe priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės reikšmės vandens telkiniai yra išperkami valstybės. Akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese asmenims negali būti perduodamas turtas, priskiriamas valstybės išperkamo turto kategorijai. Taip pat pažeistos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies (1999 m. gegužės 13 d. redakcija Nr. VIII-1181) nuostatos. Įstatymas nustatė, kad miškas, kurio piliečiai susigrąžinti natūra nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai. Įstatymas nenumatė galimybės už grąžintiną mišką atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu. Tuo tarpu J. K. už D. M. turėtą mišką ir žemę buvo suteiktas 4,20 ha žemės ūkio veiklai. Kadangi atkuriant nuosavybės teises J. K. buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, sprendimas Nr. 79-10319 naikintinas kaip neteisėtas. Panaikinus administracinį teisės aktą, naikintinos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Kadangi žemės sklypai J. K. buvo perduoti neteisėto sprendimo Nr. 79-10319 pagrindu, J. K. negalėjo būti teisėtu žemė sklypų savininku, nes iš neteisės negali atsirasti teisė, žemės sklypai negalėjo būti perduoti L. K. ir E. K. nuosavybėn, dėl to dovanojimo sutartis ir paveldėjimo liudijimas, kiek jis susijęs su ginčo sklypu, pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo (išdavimo) momento, o sklypai turi būti grąžinti valstybės nuosavybėn. Be to dovanojimo sutartis ir paveldėjimo teisės liudijimas naikintini ir kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms draudžiančioms valstybinės reikšmės vandens telkinius įgyti privačion nuosavybėn.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT) atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad Nutarimas Nr. 1268 priimtas vėliau, negu J. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Trakų rajono žemėtvarkos skyrius nei žemėtvarkos projekto rengimo metu nei vėliau nėra gavęs Bražuolės I tvenkinio hidrografinio tinklo ir žemė sklypų schemos. Nuosavybės teisių atkūrimo J. K. metu žemės sklypai nebuvo įtraukti į neprivatizuotinų tvenkinių sąrašą ir negalėjo būti traktuojami kaip žemė, užimta tvenkiniais, todėl vadovautis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 9 punktu nėra pagrindo. Taip pat nebuvo pažeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, nes įstatymas nereikalauja, kad piliečiui perduodamas žemė sklypas būtų miškų ūkio paskirties, o J. K. perduotuose žemės sklypuose miškas yra. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą (toliau – Miškų įstatymas) miškais gali būti laikomi ne mažesni kaip 0,10 ha žemės sklypai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Pagrindinių tikslinių žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 3 ir 4 punktus, žemės ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami taip pat miško plotai, jeigu jie nesuformuoti atskirais sklypais. Abiejuose ginčo sklypuose yra ne mažesni negu 0,10 ha miško plotai, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Atsakovai L. K., E. K. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, jog ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad įžemės Nr. 1 ir Nr. 2 plotus patenka būtent 2,43 ha Bražuolės I tvenkinio. Šių žemės sklypų ribų plane Bražuolės I tvenkinys nebuvo pažymėtas, o valstybės įmonės Registrų centro (toliau – VĮ RC) 2004 m. gruodžio 24 d., 2010 m. kovo 2 d. pažymėjimų apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamo turto registre žemės sklypo Nr. 1, kurio bendras plotas 2,70 ha, pažymos eilutėje „Vandens plotas“ įrašyta 0,50000 ha. Tuo tarpu žemės sklypo Nr. 2, kurio bendras plotas 1,5000 ha, VĮ RC 2010 m. kovo 2 d. pateiktame nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše išvis nėra jokių duomenų apie šiame žemės sklype esančius vandens telkinius. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nurodytų duomenų šioje byloje neginčija ir nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų VĮ RC pateiktuose nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančius duomenis, todėl ieškovo teiginiai, kad į nurodytus žemės sklypus patenka būtent 2.43 ha ploto Bražuolės I tvenkinio dalis yra nepagrįsti. VĮ RC 2010 m. balandžio 14 d. pažymoje Nr. IN(12.5.1.15)-12468 taip pat pabrėžta, kad nurodyti, koks Bražuolės I tvenkinio plotas patenka į atsakovams prikasančius žemės sklypus, jie neturi galimybės. Aplinkos apsaugos agentūrai nėra priskirtos funkcijos atlikti ar organizuoti kadastrinius matavimus vietoje, todėl jų rašte nurodyti duomenys apie į žemės sklypų nr. 1 ir Nr. 2 patenkantį Bražuolės I tvenkinio dalies plotą yra nepagrįsti. Todėl teigti, kad nuosavybės teisės J. K. yra atkurtos į vandens telkinius ieškovas neturi pagrindo. Ieškovas neginčija fakto, kad J. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į Alytaus apskrities viršininko administracijos Išvadoje Nr. 98/346 nurodytą žemės ir miško dalį, todėl jo teiginys, kad negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra vandens telkinys yra nepagristas. Be to, VAVA sprendimas Nr. 79-10319 negali būti visa apimtimi naikinamas, nes į likusį neginčijamą žemės sklypų plotą J. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises ir šis teisėtumas nėra ginčijamas. Atkuriant nuosavybės teises J. K. ir suteikiant jam ginčo žemės sklypus, į juos patenkantis Bražuolės I tvenkinys nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą.
Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinio netenkino. Pirmosios instancijos teismas iš Bražuolės I tvenkinio hidrografinio tinko ir žemės sklypo schemos, Kadastro žemėlapio ištraukos nustatė, jog dalis žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pateko į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio Bražuolės I tvenkinio užimamą teritoriją. Tačiau ginčo žemės sklypų teritorijos įtrauktos į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą praėjus pusantrų metų po jų privatizavimo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį, valstybinės reikšmės vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tokia pati nuostata pakartota Vandens įstatymo 5 straipsnio 6 punkte (1997 m. spalio 21 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-474). Pagal aukščiausios galios teisės aktus, valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių užimtos teritorijose privati nuosavybė yra negalima. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama poįstatyminį aktą Nutarimą Nr. 1268, ne tik sukūrė sąlygas trukdyti žemės savininkui naudotis savo nuosavybe, bet jeigu ir nenacionalizavo J. K. nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, tai sukūrė „bendrą“ J. K. ir valstybės nuosavybę. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginta. Tuo tarpu Nutarimu Nr. 1268 privati žemė, įstatymų nustatyta tvarka neišsprendus privačios nuosavybės klausimų, buvo priskirta išimtinei valstybės nuosavybei. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 3 dalimi ir nustatęs, kad Nutarimas Nr. 1268, kuriuo ieškovas grindžia ieškinio reikalavimus dalyje dėl Bražuolės I tvenkinio, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 47 straipsniams, todėl spręsdamas bylą, minėtu teisės aktu nesivadovavo, o juo grindžiamus ieškovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad Išvadoje Nr. 98/346 nurodyta, kad iš J. K. grąžintinos 2,82 ha žemės ir 1,53 ha miško, 1,28 ha priskirtas valstybės išperkamai žemei. Miškas, į kurį ginčijamu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės J. K., nebuvo valstybės išperkamas. Šio miško pretendentas nepageidavo susigrąžinti natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį nekilnojamasis turtas, kurio pretendentai nepageidauja susigrąžinti natūra yra išperkamas valstybės, taikant tuos pačius išpirkimo būdus, išskyrus šiame straipsnyje specialiai aptartas sąlygas. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 punkte, kuriuo ieškovas grindžia savo teiginį dėl neteisėto žemės ūkio paskirties žemės sklypo suteikimo J. K., kompensuojant jam už mišką, kurio nepageidavo susigrąžinti natūra, nurodyta, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku. Šioje normoje nustatyta galimybė tokiems asmenims perduoti mišką iš laisvo miško fondo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimo Nr. 1057 82 straipsnyje taip pat numatyta už valstybė išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius perduoti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Teismas sutiko su atsakovo NŽT argumentu, jog Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis ir šio straipsnio 6 dalis nereikalauja, kad piliečiams kaip miškas perduodamas nuosavybėn žemės sklypas būtų miško ūkio paskirties. Įstatymas kalba tik apie miško plotą. Kaip matyti iš ginčo žemės sklypų naudmenų, viename sklype yra 0,2 ha miško plotas, kitame - 0,5 ha miško plotas. J. K. suteiktas miškas nebuvo išskirtas į atskirą sklypą ir tai atitiko žemės sklypų pagrindinės tikslinės paskirties nustatymo kriterijus. Turto, kurio J. K. nepageidavo susigrąžinti natūroje, ir jam neatlygintinai perduotų žemės sklypų lygiavertiškumas nėra ginčijamas. Teismas nustatė, kad privatizuojant ginčo žemės sklypus, šių sklypų teritorijoje vandens telkinys, atitinkantis Vandens įstatymo 3 straipsnio 17 punkto kriterijus, nebuvo identifikuotas. 2000 m. rugsėjo 22 d. VAVA įsakymu Nr. 3234-79 patvirtintame Akmenos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane ginčo sklypų teritorijoje pažymėta pelkėta vietovė su upeliu ir kūdra, žemės sklypų ribų plane pažymėtas upelis, tekantis per sklypus, žemės sklypų plane pažymėta kūdra ir kaip gretimybė nurodyta Bražuolės upė. Pagal ginčo žemės sklypų registro duomenis, žemės sklype Nr. 2 vandens visai nėra, o žemės sklype Nr. 1 vanduo užima 0,5 ha plotą (kurį sudaro kūdra), o ne 2,43 ha tvenkinio, kaip nurodo ieškovas. Teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms teigti, kad atkuriant nuosavybės teises J. K. jam buvo suteikta dalis 5 ha ploto tvenkinio, nėra pagrindo. Teismas, įvertinęs ieškinį senaties termino praleidimo aspektu sprendė, kad ieškinys atmestinas kaip paduotas praleidus ieškinio senaties terminą ir nesant pagrindo šį terminą atstatyti, nes ginčo žemės sklypus J. K. įgijo iš valstybės, per jos įgaliotą instituciją – VAVA. Valstybė, kaip žemės savininkė, jau 2002 m. balandžio 8 d., VAVA priėmus ginčijamą sprendimą Nr. 79-10319 žinojo ir galėjo žinoti apie savo teisių ar viešo intereso pažeidimą. Todėl ieškinio senaties termino pradžia paduoti ieškiniui skaičiuojama nuo sprendimo Nr. 79-10319 priėmimo dienos, o ne nuo tada, kai kita valstybės įgaliota institucija - Vilniaus apygardos prokuratūra – įsitikino esant pagrindą kreiptis su ieškiniu dėl viešo intereso gynimo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje viešasis interesas ginamas priemonėmis, neproporcingomis siekiamam tikslui, civilinių santykių stabilumas šiuo konkrečiu atveju, yra prioritetinis viešasis interesas, dėl ko nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Apeliaciniu skundu prokuroras prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad Bražuolės I tvenkinio užtvanka yra įrengta 21 km. nuo Bražuolės upės žiočių. Pačios upės ilgis yra 22,7 km., Bražuolės tvenkinys yra upės vagoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 10 d. nutarime Nr. 22 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių plotų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 22), kuriuo valstybinės reikšmės vandens telkinio statusas buvo suteiktas Bražuolės upei, nėra išlygos, jog valstybinės reikšmės statusas yra suteikiamas ne visai upei, o tik jos dalims iki Bražuolės tvenkinio ir už jo. Todėl darytina išvada, kad visas upės vandens telkinys, įskaitant upės vagos praplatėjimą dėl įrengto tvenkinio, buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą Nutarimu Nr. 22. Tai, kad 2003 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo Bražuolės tvenkinys įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, nepaneigia fakto, kad upės vagoje įrengto tvenkinio teisinis statusas keitėsi kartu su upės teisiniu statusu. Sprendimas Nr. 79-10319 priimtas jau įsigaliojus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymui Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių aplinkosauginių kriterijų“, įtvirtinančiam kriterijus, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Šiuo teisės aktu prie valstybinės reikšmės vandens telkinių priskiriami vandens telkiniai, esantys saugomose teritorijose ir įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą. Bražuolės I tvenkinys šiuos kriterijus atitiko. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad privatizuojant ginčo žemės sklypus, vandens telkinys, atitinkantis Vandens įstatymo 3 straipsnio 17 punkto kriterijus identifikuotas nebuvo. Šis tvenkinys Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594 buvo įrašytas į Lietuvos respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorių, jam suteiktas identifikacinis kodas – 12050251. Tiek iš 1996 metų, tiek iš 2006 metų ortofotografinių žemėlapių ištraukų matyti, kad žymią dalį ginčo žemės sklypų užima vientisas vandens tvenkinys. Ieškovas ieškinį grindė Aplinkos apsaugos agentūros pateiktais oficialiais duomenimis iš Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastro, kuriais paneigiami Nekilnojamojo turto registrų centro duomenys apie ginčo žemės sklypus, todėl teismas, spręsdamas ginčą dėl objekto, kuris nėra Nekilnojamojo turto registro objektas, pirmumą turėjo teikti valstybės kadastrui, registruojam konkrečius objektus ir vadovautis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, patvirtinančiais, kad į ginčo žemės sklypų plotus patenka 2,43 ha ploto Bražuolės I tvenkinio dalis. Taigi, sprendimo Nr. 79-10319 priėmimo metu Bražuolės I tvenkinys egzistavo ir buvo teisiškai įtvirtintas, be to, pateko į ginčo žemės sklypų plotus, nurodytos aplinkybės VAVA turėjo būti žinomos. J. K. nuosavybėn perduotas kitos rūšies turtas, į kurį pretenduoti jis neturėjo teisių. Ieškinį ieškovas pareiškė gindamas išimtinę valstybės nuosavybę, kurios perdavimas privatiems asmenims yra draudžiamas, išimtine nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo jurisprudencija, kad senaties institutas negali būti taikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Aplinkos apsaugos agentūros duomenys, patvirtinantys, kad į ginčo žemės sklypų plotus patenka Bražuolės I tvenkinio plotas Vilniaus apygardos prokuratūroje gauti 2011 m. balandžio 16 d. Be to, prokuroras prašė atnaujinti senaties terminą, jei teismas darytų išvadą, kad terminas praleistas.
Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais.
Atsakovai L. K. ir E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinio skundo netenkinti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais papildomai nurodydami, kad jeigu, kaip teigia ieškovas, upė ir tvenkinys yra vienas ir tas pats vandens tvenkinys, lieka neaišku, kokiu tikslu 2003 m. spalio 14 d. buvo priimtas atskiras Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo Bražuolės I tvenkinys buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės vidaus vandenų telkinių sąrašą. Upės ir tvenkinio teisinis režimas negali būti tapatinamas. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 punktas nereikalauja, kad piliečiams kaip miškas perduodamas nuosavybėn žemės sklypas būtų būtent miško ūkio paskirties. Įstatyme nurodytas tik miško plotas, tačiau žemės, kurios J. K. nepageidavo susigrąžinti natūroje ir jam neatlygintinai perduotų žemės sklypų lygiavertiškumas ieškiniu nebuvo ginčytas. Nors apeliantas nurodo, kad Bražuolės I tvenkinys įrašytas į Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorių, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594, jam suteiktas identifikacinis kodas – 12050251, todėl nuosavybės teisių atkūrimo momentu jis jau egzistavo, tačiau teismas nustatė, kad byloje esantys dokumentai (Akmenos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planas, žemės sklypų ribų planai, abrinai) patvirtina, kad ginčo sklypų teritorijoje buvo pažymėta pelkėta vietovė – kūdra, kurią išvalius ir atsirado vandens telkinys. Atsakovai L. K. ir E. K. neneigia, kad vandens telkinys egzistavo, tačiau viename iš ginčo žemės sklypų šalia tvenkinio buvo 0,5 ha pelkėta žemė, kurią atsakovams savo lėšomis išvalius, ji tapo neatsiejama Bražuolės I tvenkinio dalimi. Tuo tarpu kitame ginčo žemės sklype niekada jokio tvenkinio nebuvo.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis), tačiau skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nes nagrinėdamas bylą teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines ir proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė neteisingas, faktinių bylos aplinkybių bei įstatymo neatitinkančias išvadas (CPK 176, 185, 263, 265 straipsniai).
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prokuroras ieškinį dėl VAVA sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalies ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis teismui pareiškė pažeisdamas Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą, ir su teismo vertinimu, kad senaties termino pradžia ieškiniui paduoti šioje byloje skaičiuotina nuo nuosavybės teisių atkūrimo momento – sprendimo Nr. 79-10319 priėmimo dienos, kai valstybė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas traktuojamas kaip sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007), todėl nagrinėjamoje byloje taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismų praktikoje vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidžia viešąjį interesą, - nuo šio momento prokuroras su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų, kiekvienu atveju įvertinant, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti ir, ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005). Kasacinio teismo praktikoje teisinių reikalavimų senatis netaikoma, jeigu ieškinio reikalavimai yra susiję su ypatingų vertybių, nusveriančių teisinio stabilumo siekį, gynimu, o remiantis ieškinio senatimi nėra galimas išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn įteisinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-417/2010).
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2010 m. vasario 8 d. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl galimo neteisėto valstybinės reikšmės Bražuolės I tvenkinio ar jo dalies privatizavimo - ši informacija sudarė teisines prielaidas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo, o medžiaga, reikalinga išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo padaryti ir kreiptis dėl to į teismą buvo surinkta 2010 m. balandžio mėnesį. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2010 m. balandžio 8 d. gauti Aplinkos apsaugos agentūros duomenys patvirtino, kad į ginčo žemės sklypų plotus patenka dalis Bražuolės I tvenkinio ploto, ko pasėkoje prokuroras įgijo realią galimybę atskleisti ginčo esmę, t. y. nurodyti ieškinio faktinį pagrindą - aplinkybes, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Prokuroras ieškinį teismui pareiškė 2011 m. balandžio 21 d. Byloje nesant duomenų, kad prokuroras būtų nepagrįstai delsęs rinkti duomenis, reikšmingus ieškiniui pareikšti, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis kreipėsi į teismą su ieškiniu laiku ir ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o atsiliepimuose į apeliacinį skundą pateikti priešingi teiginiai yra atmestini.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčo žemės sklypų registro duomenimis, jog žemės sklype Nr. 1 vanduo užima 0,5 ha plotą, žemės sklype Nr. 2 vandens nėra, padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atkuriant nuosavybės teises J. K., jam buvo suteikta dalis Bražuolės I tvenkinio. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnį, Nekilnojamojo turto registre registruojami tik žemės sklypai, statiniai, butai daugiabučiuose namuose ir patalpos, bet ne paviršiniai vandens telkiniai, kurie registruotini Lietuvos Respublikos upių, tvenkinių ir ežerų kadastre, kurio tvarkymo įstaiga – Aplinkos apsaugos agentūra (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 13(1) straipsnis), taip pat Vyriausybės nutarimu įtrauktini į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą. Aplinkos apsaugos agentūros pateiktoje hidrografinio tinklo schemoje yra nurodyti Bražuolės I tvenkinio grafiniai duomenys (ribos ir jo užimamas plotas) (tomas I, b.l. 29). Bražuolės I tvenkinio hidrografinio tinko ir žemės sklypo schema liudija, jog dalis žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 patenka į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio - Bražuolės I tvenkinio užimamą teritoriją (tomas I, b.l. 30). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – Lietuvos Respublikos upių, tvenkinių ir ežerų kadastro duomenys, žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 kadastro žemėlapio ištraukos (tomas I, b.l. 48), parengtos 1996 m. ortofografinio žemėlapio pagrindu (tomas II, b.l. 1-2) vienareikšmiškai patvirtina, kad tokia padėtis ginčo žemės sklypų vietoje buvo ir VAVA priimant sprendimą Nr. 79-10319.
Bražuolė I tvenkinys Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 594 įrašytas į Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorių. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2002 m. birželio 14 d. kreipėsi į VAVA Trakų rajono žemėtvarkos skyrių siųsdama papildomam derinimui Trakų rajono savivaldybės valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo projektą, pagal kurį Bražuolė I tvenkinio plotas – 5 ha (tomas I, b.l 15-18). Tokiu būdu byloje esančių įrodymų visetas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Bražuolė I tvenkinys ginčo sklypų privatizavimo metu nebuvo identifikuotas, jo nebuvo arba jis buvo mažesnis nei 5 ha ploto.
Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymo) 5 straipsnio 3 dalies 6 punktą (1997 m. spalio 21 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-474), valstybinio vidaus vandenų fondo paviršinio vandens telkiniams priskirtini šio įstatymo 5 straipsnio 3 1-5 punktuose nenurodyti išimtine nuosavybės teise valstybei priklausantys valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniai, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 „Dėl valstybinės reikšmės aplinkosauginių kriterijų“ patvirtintų aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašo 3 punktą, išimtine nuosavybės teise valstybei priklausantiems valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams priskirtini tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą. Įstatymų leidėjas kriterijus, kuriais apibūdinami valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, įtvirtino 2003 m. kovo 25 d. Vandens įstatymo redakcijoje Nr. IX-1388, kurios 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą.
Upė Bražuolė į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą įrašyta 1998 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 22 (identifikacinis kodas 12010630). Tokiu būdu valstybė pripažino upės išskirtinę ekologinę, kultūrinę naudą, būtinumą išsaugoti tvarią upės ekosistemą, biologinę įvairovę ir kraštovaizdžio nekintamumą, todėl konstituciškai įsipareigojo specialiu teisiniu režimu tausoti šį gamtos objektą. Bražuolė I tvenkinys įrengtas ant valstybinės reikšmės upės užtvenkus jos vagą, todėl spręstina, jog jis pagal Vandens įstatymą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. 276, valstybinės reikšmės vandens telkinio statusą įgijo nuo 1998 m. nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vėliau atskirai priskyrė jį valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija Nr. VIII-359) 13 straipsnio 1 punktas numato, kad vandens telkiniai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Valstybinės reikšmės vidaus vandenys yra išimtinė valstybės nuosavybė ir jų perleidimas iš valstybės nuosavybės yra draudžiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, CK 4.7 straipsnio 2 dalis). Apie tai, jog į ginčo žemės sklypus patenka valstybinės reikšmės tvenkinys, nuosavybės teises atkurianti institucijai - VAVA, kaip vienintelei valstybinės žemės Vilniaus apskrityje valdytojai, turėjo būti žinoma priimant 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 79-10319, tuo labiau, jog VAVA dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų plotų patvirtinimo“, kuriuo šis tvenkinys formaliai įtrauktas į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą, kurio projektą VAVA suderino be pastabų 2002 m. birželio 4 d. VAVA pagal savo kompetenciją priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo atsižvelgti į visus žemės reformos laikotarpiu vykstančius procesus ir patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tačiau imperatyvių teisės normų, visuomenės intereso ir savo pareigos išsaugoti valstybinės reikšmės objektus visuomenės poreikiams tenkinti nesilaikė. Juolab, kad pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, lygiavertį vandens telkinio plotą perduoti piliečiui nuosavybėn buvo galima tik už jo turėtą, tačiau valstybės išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį, tačiau D. M. iki nacionalizacijos nei vandens telkinio, nei jo dalies nevaldė.
Iš aukščiau išdėstyto teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu neužkirto kelio Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiai teisinei padėčiai dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn, nesilaikė teisingumo principo ir Konstitucinio Teismo doktrinos nuosavybės teisių atkūrimo klausimais (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas šiame sprendime išdėstytais argumentais, o prokuroro reikalavimas panaikinti 2002 m. balandžio 8 d. VAVA sprendimą Nr. 79-10319 „Dėl nuosavybė teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. K. neatlygintinai perduodant 4,20 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį pateko 2,43 ha ploto Bražuolės I tvenkinio dalis, yra pagrįstas ir tenkintinas, VAVA sprendimas Nr. 79-10319 pripažintinas niekinu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (Konstitucijos 47 straipsnis, CK 4.7 straipsnio 2 dalis, Vandens įstatymo 5 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis), ir naikinamas visiškai, o ne dalyje, į kurią patenka vandens telkinys, nes sklypas nuosavybės atkūrimui turi būti formuojamas iš naujo priimant naują sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, bendru atveju, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai ir vykdoma restitucija (CK 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Todėl pripažintina negaliojančia Trakų rajono notarų biuro notarės Jūratės Klepackienės 2004 m. birželio 1 d. patvirtinta žemės sklypo dovanojimo sutartis Nr. JK-3304, kuria J. K. padovanojo atsakovui L. K., žemės sklypą Nr. 1, ir 2009 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. JK-1929 dalis, kuria E. K. iš J. K. paveldėjo žemės sklypą Nr. 2, tuo pačiu pagrindu, t.y. sandoris pripažintinas niekinu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.
Kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį, t.y. turi būti taikoma restitucija (CK 1.80str.2d., CK 6.145str.1d.). Tačiau ne visais atvejais taikoma restitutio in integrum, taigi ne visuomet yra teisinga, sąžininga ir protinga, o kai kuriais atvejais – ir neįmanoma šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo.
Įstatymas numato teismo teisę pakeisti restitucijos būdą ar netgi apskritai jos netaikyti, jeigu dėl restitucijos taikymo vienos šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145str.2d.). Įstatymu tiesiogiai numatyta galimybė netaikyti bendros taisyklės dėl restitucijos natūrą, taikant ją pinigais (CK 6.146str.). Restitucijos ekvivalentas pinigais turi būti nustatomas atsižvelgiant į sandorio šalių sąžiningumą ir įvertinus turto vertę, buvusią jo gavimo, perleidimo ar restitucijos metu (CK 6.147str.2d.). Turto dalinio sunaikinimo ar kitokio vertės sumažėjimo atveju yra nustatytos specialios restitucijos taikymo taisyklės (CK 6.149str.). Grąžintino turto valdytojo sąžiningumas arba nesąžiningumas reikšmingas ir sprendžiant dėl su turto priežiūra susijusių išlaidų atlyginimo bei vaisių ir pajamų grąžinimui (CK 6.150str., CK 6.151str.), o abiejų šalių sąžiningumas arba nesąžiningumas reikšmingas ir sprendžiant dėl restitucijos išlaidų paskirstymo (CK 6.152str.).
Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, šių reikšmingų aplinkybių, susijusių su visų šalių sąžiningumu ir grąžintino turto verte reikšmingu laikotarpiu, grąžintiname sklype buvusio ir grąžinimo metu esančio vandens telkinio ploto netyrė ir dėl jų nepasisakė, taip pat netyrė galimybės grąžinti valstybei tik dalį žemės sklypo, užimto vandens telkiniu, nesiaiškino asmenų, valdžiusių po nuosavybės teisių atkūrimo ir tebevaldančių ginčo sklypą, investicijų į ginčo vandens telkinį ir su tuo susijusio galimo sklypo vertės padidėjimo, taip pat nenustatė aplinkybių, reikšmingų nustatant kieno sąskaita ir kokiomis kitomis sąlygomis būtų naujai realizuota asmenų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą ir nesvarstė galimybės sprendžiant dėl restitucijos taikymo, jos būdo ir apimties, kartu įvertinti restitucijos taikymo pasekmes CK 6.150str., CK 4.97str., CK 4.104str. ir kt. reikšmingo ginčo santykyje nustatyto reguliavimo aspektu.
Nurodytoms faktinėms aplinkybėms ištirti, atsižvelgiant į aktualų bylos viešojo intereso pobūdį, būtina rinkti daug naujų įrodymų, pagal byloje esančius įrodymus teisingai išnagrinėti restitucijos taikymo klausimo negalima, byla šioje ginčo dalyje yra neištirta ir jos esmė neatskleista, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327str.1d.2p.).
Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu:
n u s p r e n d ė :
Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti.
- Prokuroro ieškinį reikalavimų dalyje dėl administracinio akto nuginčijimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinti, šioje dalyje priimti naują sprendimą:
- Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 79-10319 „Dėl nuosavybė teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“.
- Pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. JK-1929 dalį, kuria E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš J. K. paveldėjo žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
- Pripažinti negaliojančia Trakų rajono notarų biuro notarės Jūratės Klepackienės 2004 m. birželio 1 d. patvirtintą žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. JK-3304, kuria J. K. padovanojo atsakovui L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
- Bylą reikalavimo dėl restitucijos taikymo dalyje perduoti nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui iš naujo.
Kolegijos pirmininkas Vytautas Zelianka
Kolegijos teisėjai Jelena Šiškina
Tatjana Žukauskienė