Civilinė byla Nr. 2-1645/2013

Procesinio sprendimo kategorija 126.8.

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 2013 m. birželio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ADT idėjos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria nutarta pasiūlyti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ADT idėjos“ į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2500 Lt teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms padengti, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-3649-577/2013, iškeltoje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ADT idėjos“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Stenderis“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

 

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

I.  Ginčo esmė

 

Ieškovas BUAB „ADT idėjos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu, atsakovui UAB „Stenderis“, prašydamas iškelti atsakovui  bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankroto valdymas“.

 

II.     Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi nutarė pasiūlyti ieškovui          BUAB „ADT idėjos“ per 5 darbo dienų nuo šios nutarties nuorašo gavimo dienos terminą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 2500 Lt ir mokėjimą patvirtinančius įrodymus pateikti teismui.

             Teismas pažymėjo, kad  aktualių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį nepateikta, todėl spręsdamas dėl įmonės nemokumo, vadovaujasi byloje esančiais duomenimis, kurių dalį teismas išreikalavo pats. Teismas atsižvelgė į tai, kad paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus VĮ Registro centrui atsakovas pateikė tik už 2009 m., ir įvertinęs šiuos duomenis, nustatė, kad jau 2009 m. atsakovas UAB „Stenderis“ buvo nemokus ir duomenų apie įmonės finansinės būklės pagerėjimą nėra. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovo vardu nekilnojamasis turtas VĮ Registrų centre neįregistruotas, pagal Valstybės įmonės „Regitra“ tvarkomą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą UAB „Stenderis“ vardu transporto priemonės taip pat neįregistruotos. Jokių kitų duomenų apie atsakovo turtą nėra pateikta. Todėl teismas konstatavo, kad esami duomenys apie atsakovo turtinę ir finansinę padėtį sudaro pagrindą daryti išvadą, jog įmonės turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, ir vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 10 dalimi, nutarė įpareigoti ieškovą BUAB „ADT idėjos“ įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2500 Lt sumą, reikalingą administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

     Ieškovas BUAB „ADT idėjos“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Stenderis“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Anot apelianto, ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatyta 10 000 Lt maksimali pinigų suma, kurią teismas gali pareikalauti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ir kuri turi būti panaudota teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, vadinasi, atsakovo turtas turi sudaryti mažiau nei 10 000 Lt, kad būtų galima konstatuoti, jog šio turto neužtenka teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas nustatė, jog pagal paskutinius žinomus ir byloje esančius įrodymus, atsakovo turtas sudarė 498 871 Lt.  Nesant jokių kitų įrodymų, įrodančių, kad atsakovo turtas sumažėjo ir jo vertė sudaro mažiau negu 10 000 Lt, yra pagrindas teismo nutartį panaikinti.

2. Teismas nutartyje padarė išvadas, kurios yra visiškai nenuoseklios ir prieštaraujančios viena kitai, nes, viena vertus, teismas nutartimi nurodė, jog pagal paskutinius turimus finansinius dokumentus atsakovo turtas sudarė 498 871 Lt, kita vertus, padarė išvadą, jog atsakovo turtas ieškinio pateikimo metu sudarė mažiau nei 10 000 Lt, nors byloje nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Todėl akivaizdu, jog teismas neteisingai, nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą nutartį.

 

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis paliktina nepakeista.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau tekste - ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Pagrindai, kuriems esant teismas atsisako kelti bankroto bylą, nustatyti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje, pagal kurios 3 punkto nuostatą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė pasiūlyti ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti pinigų sumą teismo ir bendrovės bankroto administravimo išlaidoms padengti, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi.

ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų.

Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini prielaidai, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti byloje nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybė, kad viešuose registruose nepateikti jokie duomenys apie atsakovo turtinę padėtį ir tai, kad teismui prieinamomis priemonėmis nepavyko tų duomenų gauti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2013).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas UAB „Stenderis“ turtinę padėtį nustatė savo iniciatyva, nes ieškovo paduoto ieškinio su priedais bei teismo pranešimo dėl atsiliepimo į ieškinį ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų pateikimo atsakovui           UAB „Stenderis“ įteikti paštu nepavyko (32, 33, 34 b. l.).

Išvadą, jog atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, pirmosios instancijos teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad aktualių duomenų apie įmonės finansinę padėtį byloje nėra pateikta, kad atsakovas paskutinį kartą VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė tik už 2009 m., o įvertinęs šių metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitą, paaiškėjo, jog 2009 metais atsakovas UAB „Stenderis“ buvo nemokus (35, 36 b. l.). Taip pat teismas įvertino ir tai, kad atsakovo vardu VĮ Registrų centre nėra įregistruota nekilnojamojo turto, o Valstybės įmonėje „Regitra“ nėra įregistruota transporto priemonių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė teismui atsakymus į teismo užklausimus, kuriuose nurodė, kad UAB „Stenderis“ valstybės biudžetui 2013 m. kovo 15 d. buvo skolingas 120 056,76 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. kovo 14 d. - 900,12 Lt (28, 29 b. l.), be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad atsakovas neteikia duomenų apie apdraustuosius nuo 2012 m. spalio mėn. (28 b. l.). Ieškovas BUAB „ADT idėjos“ ieškinyje nurodė, kad atsakovo skola jam sudaro 288,65 Lt plius 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (2, 8 b. l.). Taigi, iš tiesų, įvertinus byloje surinktus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, yra pagrindas daryti pagrįstą prielaidą, jog atsakovo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms padengti.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir netinkamai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį. Aplinkybę, jog atsakovo turto pakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, apeliantas įrodinėja VĮ Registrų centrui atsakovo pateiktu 2009 metų balansu, kuriame užfiksuota, kad atsakovo turto vertė 2009 m. gruodžio 31 d. buvo 498 871 Lt (35 b. l., 1 t.). Tačiau ketverių metų senumo finansinės atskaitomybės duomenys negali būti laikomi duomenimis, atspindinčiais dabartinę įmonės padėtį.

     Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto ir transporto priemonių atsakovas neturi. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Apie jokį kitą atsakovo turtą duomenų byloje nėra. Nei pirmosios instancijos teisme, nei paduodamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, duomenų, įrodančių, jog atsakovas turi kokio nors turto, kuris nėra užfiksuotas oficialiuose registruose, ieškovas nepateikė. Todėl apelianto argumentą, kad teismas neteisingai, nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atmeta, kaip nepagrįstą įrodymais (CPK 178 str.).

Skundžiama teismo nutartis buvo priimta, vadovaujantis ĮBĮ imperatyviomis nuostatomis (ĮBĮ 10 str. 10 d.) – t. y. laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Šiuo atveju specialus bankroto procesą reglamentuojantis įstatymas nenumato galimybės iškelti bendrovei bankroto bylą, nesant bendrovės turto teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias bankroto bylos iškėlimo pagrindus ir tvarką, ir padaręs pagrįstą prielaidą, jog atsakovas UAB „Stenderis“ neturi pakankamai turto teismo ir administravimo išlaidoms padengti, pagrįstai pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą teismo ir bendrovės bankroto administravimo išlaidoms padengti. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

 

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartį nepakeistą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                            Donatas Šernas