Civilinė byla Nr. 3K-3-157/2009

                    Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. balandžio 3 d.

       Vilnius      

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų žemės ūkio kooperatyvo „Naujieji Berniūnai“, Ž. B. ir D. M. ieškinį atsakovei J. S. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys Panevėžio apskrities viršininko administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Medvika“, V. B., A. T., J. G., S. R., N. Š., O. K., J. D., M. B., Z. B., R. G., I. G., P. K., D. B., A. S. G., D. G., T. G.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

Ieškovai yra atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančių pastatų savininkai. Bylos šalims nepavykus susitarti dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, ieškovai prašė nustatyti atsakovės žemės sklypui servitutą, pabrėždami tai, kad, nenustačius jo, ieškovai negali naudoti jiems priklausančių statinių pagal paskirtį, be atsakovės sutikimo atlikti statinių kapitalinio remonto, pakeisti statinių paskirties, o tai yra būtina ieškovo ŽŪB „Naujieji Berniūnai“ komercinės-ūkinės veiklos tolesnei plėtrai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino – nustatė atsakovei priklausančiame žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), servitutą pagal R. R. įmonės parengtus planus, suteikiantį ieškovams teisę naudotis 3,7787 ha ir 0,3348 ha ploto minėto žemės sklypo dalimis ir laikyti žemės sklype ieškovų bei kitų asmenų turtą, statyti laikinus statinius, remontuoti, rekonstruoti, perstatyti statinius, kiemo įrengimus, prie jų prieiti ir privažiuoti, keisti statinių, kiemo įrenginių paskirtį, tiesti komunikacijas bei atlikti bet kokius veiksmus, kurie susiję su statinių savininko teisėmis valdyti ir naudoti statinius, jais disponuoti. Teismas nustatė, kad ieškovui ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ nuosavybės teise priklauso pieno laboratorija, dvi karvidės, grūdų sandėlis, katilinė, elektros skydinė, malūnas, kiemo statiniai (mėšlidė ir silosinė), ieškovei Ž. B. – dirbtuvės ir karvidė, ieškovei D. M. – dalis veršidės ir daržinė. Ieškovams priklausantys statiniai yra atsakovės paveldėtame 10,2000 ha žemės sklype, į kurį Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu P. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, kartu nustatant 0,1 ha kelio servitutą. Atkuriant nuosavybės teises, valstybinės žemės nuomos sutarties sudaryta nebuvo. Ieškovėms Ž. B. ir D. M. priklausančiais statiniais panaudos sutarčių pagrindu naudojasi ieškovas ŽŪK „Naujieji Berniūnai“. Remdamasis Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus pažymomis, teismas nustatė, kad ieškovui ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ priklausančių pastatų eksploatacijai reikalingas 3,3262 ha žemės plotas, ieškovei Ž. B. priklausančių pastatų eksploatacijai – 0,4920 ha žemės plotas, ieškovei D. M. priklausančių pastatų eksploatacijai – 0,2953 ha žemės plotas. Ieškovams priklausantys pastatai skirti žemės ūkio produkcijos gamybai, juose vykdoma ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ įstatuose nurodyta veikla. Ieškovas ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ dalyvauja ES struktūrinių fondų vykdomojoje kaimo plėtros programoje, vykdo veiklą, nustatytą įstatuose. Nustatęs, kad šios veiklos tolesniam vykdymui būtina pakeisti karvidės, naudojamos kaip garažo žemės ūkio technikai laikyti, paskirtį, teismas pabrėžė, kad to padaryti be atsakovės, žemės sklypo savininkės, sutikimo ir, nesant žemės nuomos sutarties, neįmanoma. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir šalių pareigą, įgyvendinant teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, teismas nusprendė, kad, nenustačius servituto, ieškovai negali normaliomis sąnaudomis naudoti jiems priklausančių pastatų pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). Prie tokios išvados teismas priėjo ir dėl to, kad atkuriant nuosavybės teises natūra nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, nors ieškovai buvo pateikę prašymus dėl nuomos sutarties sudarymo; be to, atsakovei buvo žinoma, kad grąžinamoje žemėje yra ieškovams priklausantys pastatai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimo dėl servituto nustatymo patenkinimas nepažeis protingos bylos šalių interesų pusiausvyros (CK 4.128 straipsnio 1 dalis), atskirai pažymėdamas tai, kad CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo tarnaujančiojo daikto savininkui galimybė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, papildomai pažymėdama, kad ta aplinkybė, jog ginčo šalims nepavyko susitarti dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, negali būti pripažįstama kliūtimi ieškovams, kaip pastatų savininkams, reikalauti teismo nustatyti atsakovei priklausančiam žemės sklypui servitutą, reikalingą pastatams eksploatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į CK normas, skirtas užstatymo teisės (superficies) ir ilgalaikės nuomos (emphyteusis) teisiniam reglamentavimui, nagrinėjamos bylos atveju nėra galimybės taikyti užstatymo teisės ar ilgalaikės nuomos institutų, siekiant užtikrinti ieškovų naudojimąsi jiems priklausančiais statiniais.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Kai vienam savininkui priklausantis statinys įsiterpia į kitam savininkui priklausantį žemės sklypą, gali būti nustatomas servitutas, užtikrinantis galimybę pastato savininkui normaliomis sąnaudomis pastatą naudoti pagal paskirtį. Kadangi servituto nustatymas apriboja žemės sklypo savininko naudojimosi žemės sklypu teises, tai servituto turinys, t. y. savininko turimo daikto naudojimosi teisių apribojimų apimtis, turi būti proporcinga priemonė tikslui, dėl kurio nustatomas servitutas, pasiekti – užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį, bet ne siekiant tarnaujančiajame daikte laikyti trečiųjų asmenų turtą, statyti statinius. Servitutas privalo būti derinamas su tarnaujančiojo daikto savininko interesu naudotis savo nuosavybe. Pastato savininko siekis nustatyti servitutą tik dėl tos priežasties, kad tai yra naudingiau nei sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį, negali būti laikomas pakankamu pagrindu riboti žemės sklypo savininko nuosavybės teisę nustatant servitutą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Lifosa” v. Z. N., kt., bylos Nr. 3K-3-321/2005, nurodyta, kad, šalims nesusitariant dėl žemės sklypo nuomos, servituto nustatymas teismo sprendimu nėra ir negali būti vienintelis būdas užtikrinti daiktinių teisių gynimą.

Servitutas, kaip daiktinė teisė, yra skirta prieiti, praeiti, privažiuoti, pravažiuoti, t y. užtikrinti viešpataujančiojo daikto savininko ar trečiųjų asmenų patekimą per tarnaujantįjį daiktą iki viešpataujančiojo daikto, jeigu kitokiu būdu patekti iki viešpataujančiojo daikto nėra įmanoma, tačiau servitutas nėra skirtas statiniui, kaip viešpataujančiajam daiktui, statyti ar statiniui stovėti ant tarnaujančiojo daikto, t. y. kitam savininkui priklausančio žemės sklypo. Esant būtinybei vienam savininkui priklausantį statinį eksploatuoti žemės sklype, priklausančiame kitam savininkui, įstatymų nustatomos tokios daiktinės teisės, kaip užstatymo teisė (superficies) ir ilgalaikės nuomos teisė (emphyteusis). Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis (CK 6.394 straipsnio 2 dalis).

Teismai nustatė servitutą, kurio turinys prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko interesus (CK 4.124 straipsnis), ir neatsižvelgė į tai, kad teismo sprendimu servitutas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jeigu, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis), bei į tai, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnis).

2. Teismai pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies normą, įpareigojančią teismą sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Be to, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnio 1 dalis) ir nebuvo pasisakyta dėl kasatorės argumentų, nurodytų atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde, kuriais buvo prašoma ieškinį atmesti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai teigia, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Kasaciniame skunde klaidingai interpretuojamos teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, buvo nurodyta, kad visa 10,0000 ha žemės sklypo teritorija yra laikoma užstatyta teritorija, tai reiškia, kad visa teritorija reikalinga pastatams naudoti pagal paskirtį. Savininkai, atkurdami nuosavybės teises ir sutikdami atgauti natūra žemės sklypą su statiniais, prisiėmė ir pareigas, susijusias su žemės sklypo savininkų pareiga leisti naudotis žemės sklypu, kuriame yra kitiems asmenims priklausantys statiniai. Ieškovas ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ užsiima gyvulininkyste ir augalininkyste, todėl statiniuose yra vykdoma komercinė-ūkinė veikla, vyksta gamyba ir yra būtina laikyti ieškovui ir kitiems asmenims priklausančią žemės ūkio techniką, statyti statinius (stogines), vykdyti remonto darbus.

2. Nėra pagrindo sutikti, kad žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovų keltų nepagrįstų reikalavimų. Žemės sklypo nuomos sutarties sudaryti nepavyko, nes atsakovė reikalavo sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį dešimties metų terminui, o šiam pasibaigus reikalavo perleisti ieškovams priklausančius statinius atsakovei už statinių likutinę vertę arba statinius nugriauti. Reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ieškovai negali reikšti, nes toks reikalavimas pažeistų sutarčių laisvės principą, o servituto nustatymas yra vienintelė galimybė įgyvendinti ieškovų, kaip statinių savininkų, naudojimosi statiniais teisę normaliomis sąnaudomis. Atsiliepime į kasacinį skundą pabrėžiama, kad ieškovai sutinka atsakovei už nustatytą servitutą mokėti kompensaciją, lygią žemės sklypo nuomos mokesčiui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl servituto nustatymo prielaidų

 

               Servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Taikant servituto instituto normas pamatiniai yra proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principai. 

        Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje servituto nustatymo prielaidų klausimu yra išaiškinta, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. N. K., bylos Nr. 3K-3-315/2005; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje B. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-496/2005; kt.).

Skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais, tarp jų – tais, kuriuos skunde nurodo kasatorė įrodinėdama servituto nustatymo nepagrįstumą, tačiau tai, kad egzistuoja kiti pastato savininko teisės naudotis svetimu žemės sklypu įgyvendinimo ir savininkų interesų derinimo būdai nepaneigia servituto priverstinio nustatymo galimybės. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių: užstatymo teisės (superficies), ilgalaikės nuomos (emphyteusis). Sprendžiant dėl šių civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatyminėmis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis svarbu yra tai, kad, priešingai nei servituto atveju, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos arba turi labai siaurą diskreciją spręsti dėl jų taikymo. CK 4.163 straipsnyje nustatyta, kad užstatymo teisė (superficies) nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu; CK 4.167 straipsnyje įtvirtinta analogiška norma dėl ilgalaikės nuomos (emphyteusis) nustatymo. Sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas; pagal CK 6.156 straipsnio 2 dalį versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Šioje įstatymo normoje nustatyta sutarčių laisvės principo išimtis ir teismui suteikiama teisė spręsti dėl įpareigojimo sudaryti sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008, sprendžiant dėl nuomos sutarties ir servituto alternatyvos, yra išaiškinta, kad teismas gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį dėl žemės sklypo, jeigu nesudarant nuomos sutarties yra pažeidžiami asmens teisės ir teisėti interesai, o įstatymas ar savanoriškas susitarimas nustato pareigą sudaryti tokią sutartį; ši taisyklė neturi būti suprantama kaip draudimas teismui įpareigoti įforminti raštu esamus nuomos santykius ar vykdyti prievoles, kilusias iš žodinės nuomos sutarties.

            Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tarp šalių būtų susiklostę nuomos santykiai ir kasatorės teisės būtų pažeidžiamos jų neįforminimu ar prievolių iš jų nevykdymu. Taip pat neįrodyta, kad įstatymas ar šalių susitarimas nustato pareigą nagrinėjamoje situacijoje sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį arba nustatyti daiktines užstatymo ar ilgalaikės nuomos teises. Bylos duomenimis, žemės sklypo, reikalingo ginčo pastatams eksploatuoti, naudojimo klausimas nebuvo tinkamai išspręstas atkuriant nuosavybės teises į žemę, šalims nepavyko susitarti dėl abiems pusėms priimtinų žemės sklypo nuomos sutarties sąlygų. Bylą nagrinėję teismai konstatavo objektyvią servituto nustatymo būtinybę, kasatorės argumentai šios teismų išvados nepaneigia.

           

Dėl nuosavybės teisės suvaržymo servitutu ribų

 

Teismo sprendimu nustatomu servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimtis nulemiama servituto, kaip daiktinės teisės instituto, prigimties ir paskirties. Servituto tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį pagal įstatymą sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės, jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 1, 3 dalys). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.133 straipsnis).

Aptartas teisinis servituto santykių reglamentavimas lemia tai, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį; servitutu nenustatomos teisės, susijusios su viešpataujančiojo daikto valdymu ar disponavimu; servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą.

            Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius.

            Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas servituto žemės sklypams, siekiant užtikrinti tinkamą juose išsidėsčiusių pastatų ir statinių naudojimą, klausimas. Analogišku nagrinėjamam atveju, kai viešpataujantieji daiktai yra keli žemės sklype stovintys pastatai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto dėl žemės sklypo naudojimo apimtis turi būti nustatoma servituto konkrečiame žemės sklype planu; tuo atveju, jeigu statiniai svetimame žemės sklype yra išdėstyti taip, kad jiems naudoti reikalingas beveik visas žemės sklypas, tai teismas pagal konkrečias aplinkybes, įvertinęs šalių interesus, turi svarstyti, ar neturi būti nustatytas servitutas naudotis visu sklypu. Jeigu statiniai užima tokią dalį žemės sklypo, kad likusioji jo dalis negali būti normaliai pagal savo paskirtį naudojama, į tai turi būti atsižvelgiama ir gali būti nustatomas servitutas visam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Tokiu atveju servitutu būtų suteikiama teisė naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu, o naudojimosi teisės turinį lemtų pastato naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

            Atsižvelgdama į aptartas įstatymines ir teismų praktikos nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo ištirti ir įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su ginčo pastatų ir statinių tiksline paskirtimi – ar šie pastatai ir statiniai gali būti naudojami atskirai, ar jie savo funkcine paskirtimi yra susiję taip, kad  sudaro vientisą gamybinį objektą, taip pat pastatų išsidėstymą žemės sklypuose, į kuriuos prašomas nustatyti servitutas, ir šių aplinkybių pagrindu spręsti, kokia apimtimi tenkintini ieškovų reikalavimai. Spręsdami dėl konkrečių ieškovams prašomų suteikti teisių, teismai faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turėjo įvertinti pagal įstatyminius kriterijus: ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus ir konkretus jų poreikis.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo esmę sudarančios faktinės aplinkybės nėra tinkamai ištirtos ir įvertintos.

           

            Dėl servituto atlygintinumo

           

            Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis), šios dvi teisės yra savarankiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą. Šioje byloje servituto atlygintinumo klausimas neišspręstas.

 

Išdėstytų argumentų visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų neatskleista bylos esmė, pirmiau nurodytos ginčo esmę sudarančios faktinės aplinkybės turėjo būti tiriamos ir vertinamos, taip pat servituto atlygintinumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme. Nustatyti trūkumai yra esminiai ir negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl konstatuotų pagrindų visumos byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Janina Januškienė

 

                                                                                                                        Sigita Rudėnaitė