Administracinė byla Nr. A-1934-575/2020

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04153-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. 

2.       Pareiškėjas skunde nurodė: 

2.1.                      Nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupei priklausančioje kameros tipo patalpoje Nr. 16 teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis: kameroje trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino patalpoje esantis sanitarinis mazgas ir baldai; sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, buvo nehigieniškas, suskilęs, iš jo sklido nemalonus kvapas; kameros langas netvarkingas, uždengtas grotomis, stiklai suskilę; kameroje buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos ir tinkamos oro temperatūros. 

2.2.                      Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, pablogėjo jo socialiniai ryšiai, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1.                      Ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimą kamerų tipo patalpoje Nr. 16K (plotas 14,46 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,74 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos). Šiuo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma minėtoje kameroje, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotą ir galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekį bei visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.

3.2.                      Vilniaus PN patalpose pagal poreikį ir finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas atliko nuobaudą, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti sanitariniai mazgai, kurie turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą bei galimybę vėdinti patalpas, iš lauko pusės ant langų įrengtos apsauginės grotos.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 16K, kurios plotas 14,46 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,74 kv. m), kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje kameroje, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų (3 miegamos vietos), pateikti duomenys patvirtina, jog vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas kamerų tipo patalpoje Nr. 16K nebūtų pažeistas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje Nr. 16K ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

6.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimo, nehigieniško sanitarinio mazgo, iš jo sklindančių nemalonių kvapų, kameros netvarkingų langų (susikilę stiklai, grotos), drėgmės, netinkamos ventiliacijos ir temperatūros, teismas vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13–14 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 16, 17 punktais, atsakovo atstovo paaiškinimais apie kameros Nr. 16K būklę. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu būtų teikęs prašymus ar skundus. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Todėl nesant tokių duomenų, teismas minėtus pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

7.       Nenustatęs bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų), teismas sprendė, kad nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, todėl pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN atmetė kaip nepagrįstą.

III.

8.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2019 m. kovo 18 d., 2018 m. gruodžio 19 d. raštus). 

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1.                      Kalinčiam asmeniui kamerų tipo patalpose turi tekti nemažiau kaip 4 kv. m ploto ir į šitą plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai vadovavosi Vilniaus PN administracijos pateiktais duomenimis, kadangi pats atsakovo atstovas nurodė, jog tikslių duomenų pateikti negali.

9.2.                      Kameroje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, buvo netinkama ventiliacija, dirbtinė apšvieta, lempos be gaubtų, ant lango uždėtos grotos, kas dar labiau mažino natūralios šviesos patekimą į patalpą. Pareiškėjas bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, nes dėl lempų be gautų, kurios dažnai iškrisdavo stipriau užtrenkus duris, jautė baimę, įtampą, stresą. 

9.3.                      Vien tai, kad pareiškėjas nereiškė skundų Vilniaus PN administracijai, nėra pagrindas pripažinti, jog Vilniaus PN administracija veikė teisėtai. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė pagalbos į psichologinę tarnybą, taip pat nereiškia, jog jis nepatyrė psichologinių išgyvenimų, t. y. neturtinės žalos. Teismas visapusiškai ir išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

10.        Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

10.1.                      Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam galbūt padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

10.2.                      Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformuotą teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekviena pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti.

11.       Pareiškėjas 2020 m. spalio 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad ne kartą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai tikro kamerą Nr. 16K ir buvo rasti higienos normų pažeidimai (silpnas apšvietimas, nesaugi aplinka, suskilęs langas ir t.t.). Pareiškėjui dėl per silpno apšvietimo skaudėjo akis ir galvą, ašarodavo akys. Ventiliacija neveikė nei kameroje, nei tualete. Pareiškėjas teigė, kad visus įrodymus pateikė su apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo priteisimo.

13.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė.

14.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teisimo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

15.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16.       Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

17.       Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2019 m. kovo 18 d. ir 2018 m. gruodžio 19 d. raštus apie atliktą kameros Nr. 16 patikrinimą, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

18.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ginčo laikotarpiu jam tekusio laisvo kameros ploto apskaičiavimu, teigdamas, jog nustatant gyvenamojo ploto normą turėjo būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniu tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir į šitą plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

19.       Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, jog bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

20.       Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

21.       Taigi vadovaujantis tiek nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, tiek EŽTT praktika atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.

22.       Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto gyvenamojoje patalpoje (kameroje) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

23.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą kameroje nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikta informacija, pagal kurią ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 16K, kurios plotas 14,46 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovo pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Nors atsakovo atstovas nurodė, jog šiuo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose kameroje, tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neteigė, jog kameroje Nr. 16K buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei buvo įrengta miegamųjų vietų, pareiškėjas skunde pats nurodė, kad kameroje Nr. 16K gyveno 3 asmenys. Įvertinęs kameros Nr. 16K plotą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m kameros plotas.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, kamera Nr. 16K neatitiko higienos reikalavimų (netinkama ventiliacija, dirbtinė apšvieta, lempos be gaubtų, ant lango uždėtos grotos).

25.       Pažymėtina, kad vertinant higienos sąlygas pataisos namuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

26.       Bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo pateikta duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl kameros Nr. 16K neatitikimo higienos normų reikalavimams, o ši aplinkybė leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nusprendė, kad pagal bylos duomenis nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymosi.

27.       Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28.       Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. 

29.       Byloje nėra nustatyta neteisėtų Vilniaus PN administracijos ar pareigūnų veiksmų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. buvimas Vilniaus PN kameroje Nr. 16K sukėlė tokios apimties neigiamas pasekmes ar tokį jo subjektinių teisių pažeidimą, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

30.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas Vilniaus PN kameroje Nr. 16K patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

31.       Nenustačius Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

32.       Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius