Administracinė byla Nr. eA-2004-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00758-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.9; 12.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Marijampolės apskrities VMI) 2016 m. balandžio 28 d. nurodymą Nr. K-33-496 (toliau – ir Nurodymas).
2. Paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 11 d. A. B. yra įregistravęs individualią advokato padėjėjo veiklą, o nuo 2016 m. vasario 8 d. – įsiregistravęs pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoju. 2016 m. balandžio 28 d. jam buvo įteiktas Nurodymas, kuriuo buvo nuodyta nuo 2016 m. gegužės 1 d. kas pusmetį per 25 dienas jam pasibaigus, neterminuotai (t. y. iki atitinkamas nurodymas bus atšauktas), Marijampolės apskrities VMI teikti gaunamų PVM Sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis. Pareiškėjo teigimu, toks nurodymas nėra pagrįstas jokiais argumentais ir pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnius, taip pat nėra suderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės principu. Teigė, kad tokių duomenų pateikimas mokesčių administratoriui nesuderinamas su advokato pareiga saugoti profesines paslaptis, ginčijamas nurodymas akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Akcentavo, kad nurodyme yra ir esminių formalių trūkumų, nes jis tik pasirašytas pareigūno, tačiau nėra patvirtintas antspaudu, kaip tai numato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis.
3. Atsakovas Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Paaiškino, kad mokesčių administratorius, siekdamas užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, turi teisę apmokestinamajam asmeniui įteikti raštišką nurodymą (Nurodymo teikti gaunamų ir / arba išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis FR0786 forma, patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-188) nustatytu periodiškumu teikti registrų duomenis už tame nurodyme nustatytą laikotarpį. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 25 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatyta centrinio mokesčių administratoriaus funkcija koordinuoti, kontroliuoti ir metodiškai vadovauti vietos mokesčių administratoriaus darbui. Marijampolės apskrities VMI teikė Nurodymą, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-77 patvirtintomis Būsimų pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų rizikingumo vertinimo ir naujų pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių vykdymo po įregistravimo stebėsenos / kontrolės taisyklėmis. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 78 straipsnio 1 dalis numato, kad apmokestinamieji asmenys privalo tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM. Akcentavo, jog vadovaujantis MAĮ 38–39 straipsniais, informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Byloje nėra duomenų, jog Marijampolės apskrities VMI paskleistų pareiškėjo teikiamą informaciją ar kitaip neteisėtai ja disponuotų ir dėl to pareiškėjui kiltų neigiamos pasekmės. Manė, jog akto nepatvirtinimas antspaudu savaime neleidžia Nurodymo pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos absoliučiam jo negaliojimo pagrindui.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2016 m. vasario 26 d. Marijampolės apskrities VMI nurodymu Nr. K33-182 nurodė pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 1 d. už kalendorinį mėnesį iki atitinkamas nurodymas bus atšauktas, Marijampolės apskrities VMI teikti gaunamų ir išrašomų PVM Sąskaitų faktūrų registrų duomenis. 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl nurodymo pakeitimo. 2016 m. balandžio 27 d. Marijampolės apskrities VMI sprendimu Nr. K33-495 minėtas nurodymas buvo atšauktas. 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (8.13.11)R3-3256 Marijampolės apskrities VMI informavo pareiškėją apie išnagrinėtą jo prašyme pateiktą informaciją, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, jo teisę į konsultacijas. 2016 m. balandžio 28 d. pareiškėjui buvo įteiktas kitas Marijampolės apskrities VMI nurodymas Nr. 33-496, kuriuo buvo nuodyta nuo 2016 m. gegužės 1 d. kas pusmetį per 25 dienas jam pasibaigus, neterminuotai (t. y. iki atitinkamas nurodymas bus atšauktas), Marijampolės apskrities VMI teikti gaunamų PVM Sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis. Šį nurodymą pareiškėjas ir ginčija.
7. Pagal MAĮ 34 straipsnį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas yra individualus administracinis aktas, kurio turiniui taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai.
8. Nagrinėjamu atveju keliant klausimą, ar Nurodymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, matyti, jog jis buvo duotas vadovaujantis MAĮ 33 straipsniu, PVMĮ 78 straipsnio 5 dalimi ir Pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų registrų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VA-55. Nors Nurodyme tiesiogiai nėra pateikiama aiškios informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokių faktinių aplinkybių pagrindu priimamas nurodymas, tačiau, kolegijos vertinimu, tik tokie individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime neleidžia Nurodymo pripažinti visiškai nemotyvuotu, t. y. nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo (Sprendimo) negaliojimo pagrindo buvimo, nes yra nurodytas teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
9. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija akcentavo ir tai, kad skundžiamo nurodymo priėmimo individualus pagrindas (objektyvūs duomenys) yra nurodyti Marijampolės apskrities VMI 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (8.13-11)R3-3256 „Dėl A. B. prašymo“, o teisinis pagrindas – minėtame rašte ir pačiame Nurodyme. Taigi akivaizdu, kad mokesčių administratorius, siekdamas tinkamai įgyvendinti MAĮ nustatytas mokesčių administratoriaus pareigas, vykdydamas savo funkcijas ir remdamasis konkrečiais teisės aktais, įpareigojo mokesčių mokėtoją nustatytu laiku atlikti atitinkamus aiškiai apibrėžtus veiksmus, o tai reiškia, jog individualus administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Pareiškėjas iš Nurodymo turinio, jame nurodyto teisinio pagrindo ir Marijampolės apskrities VMI rašto Nr. (8.13-11)R3-3256 turinio galėjo ir turėjo suvokti duodamo privalomo nurodymo faktines ir teisines priežastis, identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įvykdyti nurodyme nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
10. Nurodyme suformuluotas reikalavimas pareiškėjui yra aiškus ir konkretus. Mokesčių mokėtojas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu pateikti mokesčių administratoriui jo reikalaujamus dokumentus (MAĮ 163 str.). Nurodymo paskutinėje pastraipoje pažymėta, kad nurodymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka Kauno apygardos administraciniam teismui. Nurodymas pasirašytas valstybės tarnautojo. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėju, kad Nurodymo nepatvirtinimas jį priėmusios institucijos antspaudu pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, tačiau sutiko su atsakovo pozicija, kad toks pažeidimas nagrinėjamu atveju nėra esminis ir nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti Nurodymą, nes pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
11. Kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepaneigė atsakovo teisės reikalauti teikti gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis nustatytu periodiškumu. MAĮ 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams. Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti (MAĮ 39 str. 8 d.). Šiame kontekste pabrėžta, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog atsakovas nurodyme apibrėžtą informaciją siekia rinkti neteisėtais tikslais, siekdamas ja disponuoti ar naudotis neteisėtai, dėl ko pareiškėjui galėtų kilti realios neišvengiamai neigiamos pasekmės.
12. Teismas darė išvadą, kad ginčo atveju nėra pagrindo manyti, jog dėl advokato veiklos specifikos ir dėl viešojo administravimo institucijos – mokesčių administratoriaus – pagal teisės aktus savo tiesioginių funkcijų mokesčių administravimo tikslais vykdymo ir šios procedūros metu gautos informacijos, kuri sudaro advokato profesinę paslaptį, bet kurią pagal įstatymą mokesčių administratorius turi laikyti paslaptyje, yra (kilo) reali grėsmė mokesčio mokėtojui ar jo klientui. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo esmę, nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad šioje byloje ginčijamas nurodymas gali būti vertinamas kaip advokato paslaptį sudarančios informacijos atskleidimas ir yra Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

III.

13. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį. 
14. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju PVM sąskaitų faktūrų registruose esanti informacija sudaro advokato profesinę paslaptį, kas lemia, kad jos atskleidimui taikytinos ne bendrosios informacijos pateikimo, o specialiosios profesinės paslapties neviešinimą reglamentuojančios MAĮ (49 str. 2 d.) ir Advokatūros įstatymo (5 str. 4 d., 46 str. 5 d.) nuostatos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remdamasis bendrosiomis taisyklėmis grindžia profesinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo teisėtumą. Pabrėžia, kad pareiškėjas neatsisako mokesčių administratoriui pateikti PVM registrų informacijos, kuri profesinės paslapties nesudaro, tačiau pati Nurodymo apimtis tokios galimybės nenumato.
15. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, jog nėra pagrindo manyti, kad mokesčių administratorius tretiesiems asmenims atskleis iš pareiškėjo gautą informaciją, nėra aktualūs. Tokiu būdu nevertinamas pradinio informacijos pateikimo mokesčių administratoriui pagrįstumas Advokatūros įstatymo nuostatų kontekste.
16. Pareiškėjui nėra žinoma jokių priemonių, kurios jo pateiktą advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją leistų atriboti nuo kitos mokesčių administratoriaus surinktos informacijos, kurią jis naudoja ir MAĮ (30 str.) nustatyta tvarka keičiasi su kitomis valstybės institucijomis.
17. Akcentuoja, kad Nurodyme nėra pateikiama jokio faktinio jo pagrindimo. Atitinkamai ribojama pareiškėjo teisė tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, atsakyti į mokesčių administratoriaus argumentus. Teismo sprendime minimame Marijampolės apskrities VMI 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (8.13-11)R3-3256 taip pat neaptariamos jokios faktinės aplinkybės.
18. Pareiškėjo manymu, teismo sprendime prioritetas nepagrįstai teikiamas mokesčių administratoriaus interesams užtikrinti, neanalizuojant profesinės paslapties apsaugos principų nepaisymo žalos ir Nurodyme prašomų duomenų naudos mokesčių administratoriui santykio.
19. Teigia, kad Nurodymo pateikimas pareiškėjui, bet ne kuriam kitam PVM mokėtojui, yra nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės, objektyvumo, proporcingumo, efektyvumo principais. Nesant padidintų mokesčių teisės aktų pažeidimų rizikų, Nurodymo pateikimas pareiškėjui nesuderinamas su administracinės naštos mažinimo principais.
20. Pažymi, kad pareiškėjas praktikuoja advokatų kontoroje, kurioje išrašomos „bendros“ sąskaitos. Todėl vykdydamas Nurodymą, pareiškėjas būtų priverstas pateikti ne tik savo, bet ir visų kartu praktikuojančių advokatų bendrą PVM sąskaitų faktūrų registrą.
21. Akcentuoja, jog valstybės institucijos antspaudas – viena iš pagrindinių priemonių užtikrinti, kad nurodymo priėmimo procesas atliktas pagal visas procedūras, teikiamas institucijos vardu, pareigūnas turi įgaliojimus jį teikti, o šiuo atveju galimybės tuo įsitikinti nėra.
22. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamos bylos baigtis yra tiesiogiai susijusi su tinkamu Lietuvos advokatūros funkcijų įgyvendinimu. Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lietuvos advokatūrą. Tokiu būdu Lietuvos advokatūrai buvo užkirstas kelias dalyvauti byloje, kurioje buvo nuspręsta ir dėl jos teisių bei pareigų.
23. Atsakovas Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
24. Pažymi, kad Nurodyme įstatyminis pagrindas aiškiai nurodytas, taip pat objektyvūs duomenys yra nurodyti 2016 m. balandžio 28 d. Marijampolės apskrities VMI rašte Nr. (8.13-11)R3-3256 „Dėl A. B. prašymo“. Nurodymą pasirašė ne vyriausioji specialistė, o Marijampolės apskrities VMI viršininkė. Teigia, kad nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo, tik dėl to, kad nurodymas nepatvirtintas antspaudu.
25. Pareiškėjas teigia, jog advokato paslaptį sudaranti informacija yra asmens kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, tačiau tokių duomenų mokesčių administratorius nereikalauja. Byloje nėra duomenų, jog Marijampolės apskrities VMI Nurodyme apibrėžtą informaciją siekia rinkti neteisėtais tikslais, siekdama ja disponuoti ar naudotis neteisėtai, dėl ko kiltų neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 28 d. nurodymo Nr. K-33-496 teisėtumo ir pagrįstumo.
27. Kadangi remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. VA-99 Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija buvo reorganizuota, prijungiant ją prie Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, todėl atsakovu šioje byloje laikytina Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnio 1 dalis).
28. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
29. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
30. Identiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje.
31. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).
32. Pagal minėtas procesines teisės normas administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-146-391/2009).
33. Taigi administracinėje byloje ginčo dalyku gali būti ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas, o tik toks administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-934-575/2016; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-525/2017).
34. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau ir MAĮ) 144 straipsnyje yra numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 144 straipsnį, yra nurodęs, kad šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant šias įstatymų nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1238/2011).
36. MAĮ 144 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, negalima suprasti absoliučiai, ji turi būti aiškinama kartu su prieš tai išanalizuotomis ABTĮ nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-533/2010).
37. Pareiškėjas ginčija Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 28 d. nurodymą Nr. K-33-496, kuriuo jam buvo nurodyta nuo 2016 m. gegužės 1 d. vietos mokesčių administratoriui teikti gaunamų PVM sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis už kiekvieną pusmetį (b. l. 4).
38. Ginčijamas vietos mokesčių administratoriaus nurodymas teikti duomenis yra procedūrinis aktas, priimtas mokesčių administravimo procedūroje, įgyvendinant įstatymuose nustatytas mokesčių administratoriaus funkcijas mokesčių administravimo srityje. Juo yra išspręstas procedūrinis klausimas, kuris tiesiogiai nesusijęs su materialinių pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu), todėl pareiškėjui jokių materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje nesukelia.
39. Kadangi ginčijamas vietos mokesčių administratoriaus nurodymas pareiškėjui teikti gaunamų PVM sąskaitų faktūrų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis yra procedūrinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl tokio nurodymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą. Toks nurodymas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas, t. y. ginčas dėl tokio nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
40. Remiantis išdėstytais motyvais galima padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti pareikštą reikalavimą, todėl byla turi būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 17 straipsnis, 103 straipsnio 1 punktas).
41. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą, iš viso buvo sumokėjęs 39,25 Eur žyminį mokestį (b. l. 8, 80). Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui A. B. sumokėtą 39,25 Eur (trisdešimt devynių eurų dvidešimt penkių centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Stasys Gagys

              Romanas Klišauskas

              Dainius Raižys