Administracinė byla Nr. A-1110-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05385-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. kamerose, kurių plotas buvo per mažas, neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Ypatingai mažas gyvenamasis plotas buvo kameroje Nr. 216. Dėl per mažo ploto buvo apribota galimybė judėti, tekdavo ištisas paras praleisti gulint lovoje. Nurodė, kad kamera Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m. buvo šešiavietė, joje buvo dvi trijų aukštų lovos, užėmusios beveik visą kameros plotą. Tarpai tarp lovų gultų buvo ne didesni kaip 1 m., dėl to nebuvo įmanoma ant jų sėdėti, buvo per mažai vietos, gulėti taip pat buvo nepatogu. Pirmame lovos aukšte gulėti buvo neįmanoma, nes nuo grindų sklido šaltis, drėgmė, dulkės. Šioje kameroje nebuvo įrengtas stalas ir suoliukai, todėl teko valgyti stovint. Kameroje nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų buvo atsilupę dažai, drėgna, nebuvo tinkamo apšvietimo, įrengta surūdijusi kriauklė, kuri lašėdavo. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, iš jo sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo įrengta mechaninės vėdinimo sistemos. Teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore laikas per trumpas. Užimtumo programomis, sporto kiemeliu ne visada galima buvo pasinaudoti, tekdavo laukti. Į biblioteką nevesdavo, knygas atnešdavo į kameras. Nurodė, kad 2012 lapkričio 28 d. buvo priimtas psichiatro. Pareiškėjas dėl netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų teigė patyręs neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, atsirado uždarų patalpų baimė, susirgo depresija, prarado interesą gyventi, atsirado galvos skausmas, higienos problemos, nuovargis ir jėgų netekimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje asmenys turi pareikšti norą raštu ar žodžiu, kreiptis į būrio viršininką. Teigė, kad pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo Ž. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. ir 2012 m. rugpjūčio 8 d. dalį paros pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas gyvenimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. spalio 31 d., nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d., nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas kamerose Nr. 113, 206, 216, 218, 235. Pažymėjęs, kad pareiškėjas atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus neginčijo, teismas nurodė, kad neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 113 buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d., kameroje Nr. 216 buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. Teismas nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 8 d. pusę dienos pareiškėjas kameroje Nr. 216 buvo laikomas su dar vienu asmeniu ir jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus – jam tuo metu teko 3,415 kv. m. ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, teismas pripažino, jog pareiškėjas dalį paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą. Tačiau visą kitą laiką, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K, jis gyveno vienas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 6,88 kv. m, taigi, jam buvo suteiktas ne mažesnis nei Įsakymo 1.3.1 punktu nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m, buvo laikomas vienas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d., kameros plotas buvo 6,43 kv. m. Atsakovas nepateikė duomenų apie tai, kiek ir kokių lovų šioje kameroje buvo įrengta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktas numato, kad kamerose įrengiamos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Minėta teisės norma nenumato kokio dydžio ir išmatavimų lovos kamerose turi būti įrengiamos. Kadangi pareiškėjas kameroje Nr. 113 buvo laikomas vienas, jos plotas buvo 6,43 kv. m, teismas konstatavo, kad minimalūs ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu šioje kameroje nebuvo pažeisti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje Nr. 113 nebuvo tinkamo apšvietimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktum naktinė dirbtinė apšvieta nustatytų reikalavimų neatitiko. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kameroje Nr. 113 nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 dienos (6 dienas) buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis nustatytų naktinės dirbtinės apšvietos reikalavimų. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių susijusių su kameros Nr. 113 netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu bei kriaukle, teismas pasisakė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 113 buvo surūdijęs klozetas, jis buvo be dangčio. Atsižvelgdamas į tai teismas pareiškėjo teiginius laikė įrodytais ir konstatavo, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 113 pareiškėjo laikymo joje metu buvo įrengtas netinkamai. Visus kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dalį vienos paros (2012 m. rugpjūčio 8 d. ryte) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 216, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas; kameroje Nr. 113 pareiškėjas buvo laikomas 6 paras nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. neužtikrinus minimalaus naktinio dirbtinio apšvietimo ir jis turėjo naudotis higienos normų neatitinkančiu sanitariniu mazgu. Šiais aspektais neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) laikyti įrodytais. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį (6 paras neužtikrinant higienos normose nustatytų minimalių naktinės dirbtinės apšvietos ir sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų ir vienos paros dalį neužtikrinant nustatytų minimalių ploto reikalavimų), kad nėra duomenų, jog netinkamos gyvenimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje, didžiąją laiko dalį jam teko gerokai didesnis nei minimalus plotas bei didžiąją laiko dalį jis buvo laikomas vienas, sprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija šiuo atveju būtų teisės pažeidimo pripažinimas, o pareiškėjo reikalaujamos 3 000 Eur sumos priteisimas būtų aiškiai neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir patirtiems neigiamiems išgyvenimams.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Ž. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai pritaikė minimalų vienam asmeniui tenkantį 3,6 kv. m ploto kriterijų. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nacionaliniais Lietuvos teisės aktais, kurie prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Apeliantas pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos atskirtas vos 1,5 metro aukščio sienele, o tai neužtikrina privatumo. Pažymi, kad Lietuvos valstybė nuolatos pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmestas jo skundas. Taip pat nurodo, kad nesutinka su tuo, kad nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, dėl asmenų kamerose didelės kaitos (dažni atvejai, kai per 1 dieną asmenų skaičius o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų). Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio, galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui Ž. V. už kalinimą nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, skunde nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą, kai Lukiškių TI-K administracija atskirais laikotarpiais 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. neužtikrino jo teisės į minimalų vienam asmeniui turinčio tekti ploto normą bei teigė, kad kameros, kuriose buvo kalinamas, neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, atsakovo atsikirtimus ir pateiktus įrodymus, nustatė, kad dalį vienos paros (2012 m. rugpjūčio 8 d. ryte) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 216, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas; kameroje Nr. 113 pareiškėjas buvo laikomas 6 paras nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. neužtikrinus minimalaus naktinio dirbtinio apšvietimo ir jis turėjo naudotis higienos normų neatitinkančiu sanitariniu mazgu. Teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcijs už jo teisės pažeidimus.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai pritaikė minimalų vienam asmeniui tenkantį 3,6 kv. m ploto kriterijų – teismas nepagrįstai vadovavosi nacionaliniais Lietuvos teisės aktais, kurie prieštarauja EŽTT praktikai. Taip pat pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos atskirtas vos 1,5 metro aukščio sienele, o tai neužtikrina privatumo. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmestas jo skundas. Taip pat teigė, kad nesutinka su tuo, jog nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Akcentuotina, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Įsakyme, Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Įsakyme taip pat nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai taikė būtent šį standartą, įtvirtintą Įsakyme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas 57 dienas, iš kurių, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pusę paros 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo laikomas kameroje, kurioje jam net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą teko mažiau nei 4 kv. m, bet daugiau nei 3 kv. m. Visas likusias paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas ir įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą jam teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto. Taip pat teisėjų kolegija įvertinusi, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, kad tuo metu jam teko daugiau nei 4 kv. m kameros ploto, sprendžia, kad net ir atsižvelgus į baldų užimamą plotą negalima išvada, jog kameroje esantys baldai ribojo pareiškėjo galimybę judėti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmesti jo skundo argumentai, tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pareiškėjas nedetalizuoja, kurių skundo motyvų, pagrindų ir pateiktų faktų teismas neišnagrinėjo ar išnagrinėjo netinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K ir nustatė minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, naktinio apšvietimo bei sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimą, taip pat motyvuotai atsakė į kitus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku pareiškėjui, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo argumentų, reikalavimo pagrindų ir pateiktų faktų.

Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas skundo pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, rėmėsi ne tik pareiškėjo paaiškinimais, bet ir atsakovo pateiktais faktiniais duomenimis, susijusiais su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis ginčo laikotarpiu, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu. Patikrinusi bylą joje surinktų įrodymų vertinimo požiūriu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai apie kalinimo sąlygų netinkamumą iš esmės nepasitvirtino.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nurodydamas galimus pažeidimus pareiškėjas įvardija ne individualias aplinkybes, o remiasi be kita ko Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standartais. Akcentuotina, kad EŽTT yra atsisakęs tokius standartus laikyti lemiamu argumentu vertinime, atliekamame pagal Konvencijos 3 straipsnį. Pagrindinis argumentas, kodėl EŽTT nėra linkęs pripažinti CPT standartų lemiamu argumentu, sprendžiant, ar nėra pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, yra susijęs su teismo pareiga atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, tuo metu tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją).

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos atskirtas vos 1,5 metro aukščio sienele, o tai neužtikrina privatumo, tačiau teigdamas, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo teisę į privatumą pareiškėjas niekaip šios aplinkybės neindividualizuoja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 56 dienas su puse iš 57 pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo byloje dėstomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Atitinkamai CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą(pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį (6 paras neužtikrinant higienos normose nustatytų minimalių naktinės dirbtinės apšvietos ir sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų ir vienos paros dalį neužtikrinant nustatytų minimalių ploto reikalavimų), kad nėra duomenų, jog netinkamos gyvenimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje, didžiąją laiko dalį jam teko gerokai didesnis nei minimalus plotas bei didžiąją laiko dalį jis buvo laikomas vienas, sprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija šiuo atveju būtų teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas tik 6 paras neužtikrino teisės aktų numatytų reikalavimų, nustatyti pažeidimai nebuvo tęstiniai, šie truko trumpą laikotarpį, buvo epizodiniai.

Teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo, apsiriboja tų pačių aplinkybių, dėl Lukiškių TI-K įvykdytų jo teisių pažeidimų, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, išvardinimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija, yra nemotyvuoti.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė