Baudžiamoji byla Nr. 2K-131/2014

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00853-2010-8

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: (N)

                                                        2.1.7.4; 2.2.2.2.4; 2.6.4.1.                                         

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam V. V.,

gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai,

išteisintojo D. P. gynėjui advokatui L. Mažonui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (2010-07-24 nusikalstama veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal 150 straipsnio 4 dalį (2010-07-25 nusikalstama veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams trim mėnesiams, pagal 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. rugpjūčio mėn. padaryta nusikalstama veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

D. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

A. F. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1b punktu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-12-31 nuosprendžiu pagal BK 179 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Iš nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. solidariai nukentėjusiajam R. K. priteista 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. valstybei priteista 2561,25 Lt valstybės turėtų garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio dalis, kuria D. P. ir A. F. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal  BK 150 straipsnio 4 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: D. P. ir A. F. pagal BK  150 straipsnio 4 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuoroda, kad V. V. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. padarytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. P. ir A. F..

Panaikinta V. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, padarytą iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) padarymą V. V. paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams trim mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. V. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Iš V. V. priteista: nukentėjusiajam R. K. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei – 2561,25 Lt turėtų išlaidų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Mikšos kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo V. Mikšos, prašiusio prokuroro skundą atmesti, o jo – tenkinti, išteisintojo D. P. gynėją Liną Mažoną, prašiusį prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 24 d., apie 13.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš šio valią.

Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 25 d., apie 13.00 val., savo namuose, pakartotinai, pasinaudodamas R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš šio valią.

Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį, iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23.00 val., savo namuose, pasinaudodamas R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš šio valią.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti:

D. P. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23.00 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., padedant bendrininkui A. F., V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikydamas mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis tuo metu, kai V. V., pasinaudodamas bejėgiška R. K. būkle dėl mažametystės, tenkino su juo savo lytinę aistrą oraliniu būdu, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, D. P. bendrininkavo kaip vykdytojas V. V. tenkinant savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamečiu R. K..

A. F. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23.00 val., veikdamas kaip bendrininkas – padėjėjas ir būdamas V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D. P. laikant mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimant šiam galimybę priešintis, A. F. laikė namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, taip padėjo V. V. pasinaudoti dėl mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo R. K. būkle ir tenkinti su juo savo lytinę aistrą oraliniu būdu.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad su teismų nuosprendžiais nesutinka, jie turi būti panaikinti. Atlikus 2010 m. lapkričio 16 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, V. V. nustatytas lengvas protinis atsilikimas. Teismo psichiatras teisme paaiškino, kad su laiku protinis atsilikimas negali sumažėti, o tik stiprėti, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl atliekant ambulatorinę ekspertizę V. V. nustatytas lengvesnis protinis atsilikimas, negu 1996 m. šiam gulint psichiatrinėje ligoninėje. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teisme V. V. nesugebėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino kaltę, o teisme ją neigė ir teigė, kad kaltinime nurodytų veikų neatliko; buvo apklaustas be gynėjo; ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus ir save bei D. P. ir A. F. apkalbėjo; į klausimą, kodėl pasirašė apklausos protokolą, paaiškino, kad jam policijos darbuotojas liepė jį pasirašyti, nedalyvaujant advokatei. Kasatoriaus nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad V. V. nesugeba vertinti bylos aplinkybių ir duoti paaiškinimų, kyla abejonės, ar galėjo V. V. inkriminuojamų veikų padarymo ir šiuo metu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (BK 17 straipsnis). Taigi teismai nepagrįstai atmetė prašymą paskirti V. V. stacionarinę teismo psichiatrinę, psichologinę ekspertizę jo veiksnumui nustatyti.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 186 straipsnyje nustatyta, kad nepilnametis liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Kaip matyti iš vaizdo įrašo ir policijos pareigūnų parodymų, pirmiausia nukentėjusysis buvo apklaustas pareigūnų bei psichologo ir, tik pareigūnams suformavus reikalingus parodymus, jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Įrodymais gali būti tik teisėtai gauti duomenys, todėl tokie nepilnamečio parodymai, išgauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, kasatoriaus nuomone, negali būti įrodymais, pagrindžiančiais V. V. kaltę. Teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais ir nuosprendį grindė prieštaringais V. V. kaltinančiais įrodymais (S. K., R. K., M. K. parodymai). Nukentėjusįjį gydant Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, konstatuota, kad jis linkęs meluoti, išsisukinėti, teigia, jog vagia tik dėl kitų vaikų, kurie jį reketuoja (S. K. ir V. K. parodė, kad vogti reikalavo V. V.). Nukentėjusysis, apklaustas 2010.09.02, nepatvirtino S. K. pareiškime policijai nurodytų aplinkybių dėl 2010.08.27 apie 23.00 val. prieš jį atliktų V. V. neteisėtų veiksmų. Kasatoriaus įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad šie asmenys galėjo daryti nukentėjusiajam poveikį duoti melagingus parodymus, turėdami tikslą nepagrįstai apkaltinti            V. V.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. K. ir nukentėjusiojo parodymus dėl D. P. ir A. F., pripažino, kad dėl jų parodymai buvo išgauti pažeidžiant procesines normas ir nurodė, kad tyrėjas J. Račkauskas menamais klausimais darė įtaką nukentėjusiojo parodymams. Tačiau kartu nepagrįstai sprendė, kad dėl V. V. nukentėjusysis davė teisingus parodymus. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad, atėjęs į apklausos kambarį, J. Račkauskas nurodė nukentėjusiajam pasakoti taip, kaip jie anksčiau kalbėjo. Taigi dar prieš apklausą nukentėjusiajam buvo nurodyta, kokius parodymus jis turi duoti. Teismas sprendė, kad nukentėjusiojo ir M. K. parodymai, atsižvelgiant į jų lengvą protinį atsilikimą ir amžių, nėra prieštaringi, nors jie negalėjo prisiminti neteisėtų veiksmų laiko ir jų skaičiaus. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad pirminiuose parodymuose V. V. kaltės nepripažino ir davė teisingus parodymus, o tyrimo metu, pasinaudojant jo protiniu atsilikimu, pažeidžiant BPK normas, iš jo buvo išgauti neteisingi parodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį. 2010 m. rugsėjo 8 d. V. V. pripažino savo kaltę pagal pareigūnų surašytus parodymus, kuriuos pakartojo 2010 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui (taip pat ir apie neva 2010 m. rugpjūčio 27 d. veiką).

Kaltinamajame akte V. V. buvo suformuluotas kaltinimas, kad jis su nukentėjusiuoju tenkino lytinę aistrą 2010 m. liepos 24 ir 25 d., o 2010 m. rugpjūčio 27 d. – padedant D. P. ir F. Tačiau teismas, nesant įrodymų, kad ši veika buvo padaryta 2010 m. rugpjūčio 27 d., pripažino, jog veika buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Kasatorius nurodo, kad 2010.08.29 V. V. parodė, kad vaikai pas jį lankėsi tik iki 2010 m. liepos pabaigos, po to iki 2010.08.13 jis buvo išvykęs į užsienį, tačiau nuo to laiko nukentėjusysis pas jį nesilankė. Tačiau teismas nenurodė, kuo remdamasis pripažino jį kaltu už veiką, padarytą iki 2010.08.19. Taigi V. V. pateikti BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantys kaltinimai, pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo kaltinamas (BPK 22 straipsnis). Taip teismas pažeidė V. V. teisę į gynybą, taip pat BPK 234 straipsnio, 305 straipsnio l dalies l, 2 punktų reikalavimus.

Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad 2011.01.10 išvadoje nustatyta, kad ant             R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai nepriklauso nei V. V., nei kitiems teisiamiesiems. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad seksualinės patirties nukentėjusysis galėjo įgyti su kitais asmenimis, tačiau paveiktas namiškių ir kitų asmenų, taip pat turėdamas polinkį meluoti, galėjo kaltę suversti V. V. ir kitiems teisiamiesiems. Tačiau teismas šių teisinančių V. V. įrodymų neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ant          R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai nėra susiję su byloje tiriamais įvykiais. Tokia teismo išvada yra teisinga, tačiau nepaneigia apeliacinio skundo motyvų, kad prieš nukentėjusįjį neteisėti seksualiniai veiksmai buvo atlikti kitų asmenų, nesusijusių su šia byla. Vien tai, kad R. K. nepasakė apie tai, patvirtina, jog jis apkalbėjo V. V. ir kitus teisiamuosius. Taigi teismas priėmė nepagrįstą, prielaidomis grįstą nuosprendį.

Taip pat kasatorius nurodo, kad V. V. nustatytas psichinis susirgimas, anksčiau jis nebuvo teisiamas, apibūdinamas teigiamai, todėl teismas šias aplinkybes turėjo laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis. Tačiau teismas, pažeisdamas BK 61 straipsnio nuostatas, skyrė jam didesnę bausmę, negu numatytas sankcijos vidurkis.

Kasatorius nesutinka tiek su teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės, tiek ir su teismo išvada, kad nukentėjusiojo laikinas psichikos sutrikimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su jo patirtais psichotraumuojančiais išgyvenimais nagrinėjamų įvykių metu, nes nukentėjusysis Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje gydytas 2010.06.08-07.06 ir jau tada jam buvo nustatyti ekspertizės akte nurodyti adaptacijos ir emocijų sutrikimai. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, taip pat į tai, kad dėl savo ligos V. V. niekur nedirba ir neturi pajamų, teismas neteisingai nustatė neturinės žalos dydį 30 000 Lt.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad neįrodyta D. P. ir A. F. kaltė, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas sprendė, kad nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui 2010 m. rugsėjo 2 d., vadovautis grindžiant šių asmenų kaltę negalima, nes nukentėjusiojo parodymams turėjo įtakos tyrėjo J. Račkausko klausimai, tarp kurių buvo ir atsakymus menančių. Teismas sprendė, kad tokie parodymai negali būti laikomi D. P. ir A. F. kaltės įrodymais.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo 2010 m. rugsėjo 2 d. apklausos teisėtumą, pripažino, jog mažametis nukentėjusysis pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas tinkamai, nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų. Teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog šioje apklausoje dalyvavo ir tyrėjas J. Račkauskas savaime nereiškia, kad buvo pažeista apklausos tvarka, nes minėtas straipsnis nedraudžia kitiems asmenims dalyvauti apklausoje. Tačiau, vertindamas nukentėjusiojo parodymus dėl D. P. ir A. F. veiksmų, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad J. Račkausko pateikti atsakymą menantys klausimai turėjo įtakos nukentėjusiojo parodymų patikimumui. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad iš apklausos metu daryto vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis akivaizdžiai vengia duoti parodymus apie D. P. ir A. F. veiksmus. Tik tyrėjui J. Račkauskui paklausus, kodėl jis bijo D. P. ir patikinus, kad bijoti nereikia, R. K. papasakojo, jog jam būnant pas V. V. pastarasis SMS žinute pasikvietė D. P. ir A. F.. V. V. R. K. seksualiai prievartavo oraliniu būdu, D. P. laikė už pečių, o A. F. laikė duris. Šias aplinkybes mažametis nurodė savarankiškai ir nėra pagrindo šių parodymų vertinti kritiškai vien todėl, kad parodymai duoti tik po to, kai vaikui pažįstamas asmuo, kuriuo jis gali pasitikėti, paskatina jį nebijoti ir prisiminti aplinkybes, apie kurias jis jau yra pasakojęs. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusysis jautriai reaguoja į klausimus ir vengia prisiminti jį traumuojančius seksualinės prievartos įvykius, sunkiai formuluoja mintis ir painioja faktines aplinkybes. Todėl J. Račkausko, asmens, kurį vaikas gerai pažįsta, dalyvavimas pokalbyje, prokuroro nuomone, padėjo užfiksuoti bylai reikšmingus duomenis.

Vertinant R. K. parodymų patikimumą, prokuroro nuomone, svarbu tai, kad apie D. P. ir A. F. neteisėtus veiksmus R. K. parodė ir teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės metu. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. K. paaiškino, kad psichologinio tyrimo metu mažametis parodė, kokius veiksmus su juo atliko V. V., D. P. ir A. F., ji pažymėjo, kad nukentėjusysis realiai ir adekvačiai perteikė informaciją (R. K. psichologei papasakotas įvykis užfiksuotas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje). Tačiau šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Vertindamas R. K. parodymų patikimumą dėl esminių faktų, apeliacinės instancijos teismas nepalygino mažamečio parodymų su kitais bylos įrodymais, neatsižvelgė ir į objektyvias priežastis, dėl kurių atsirado minimi prieštaravimai. Kasatoriaus teigimu, vertinant R. K. parodymus, jų nesutapimą detalėse pasakojant apie įvykį kitiems asmenims ir teisėsaugos pareigūnams, būtina atsižvelgti į mažamečio nukentėjusiojo individualius psichologinius ypatumus ir psichinę sveikatą – jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio ir emocijų sutrikimu. Ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiojo gebėjimams prisiminti įvykius ir duoti apie juos nuoseklius parodymus.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino ir atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus V. V. parodymus apie bendrininkų veiksmus. 2010 m. rugsėjo 8 d. apklaustas kaip įtariamasis ir 2010 m. rugsėjo 28 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. V. parodė, kad dalyvavo D. P., kuris laikė nukentėjusiojo galvą, ir A. F., kuris laikė duris, siekdamas, kad nukentėjusysis nepabėgtų. Apeliacinės instancijos teismas šiais parodymais dėl D. P. ir A. F. nesivadovavo todėl, kad V. V. atliekant teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, pripažindamas, kad seksualiai prievartavo mažametį, neparodė, kad darant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys. Tačiau ši aplinkybė negali paneigti V. V. parodymų, kurie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Teisme V. V. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo parodymai jam nebuvo perskaityti, kad savo parodymus jis sugalvojo. Apeliacinės instancijos teisme perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus V. V. vėl nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pats papasakojo aplinkybes, kurios nurodytos protokole, bet tas aplinkybes jis paprasčiausiai prasimanė. Tokie V. V. teiginiai neįtikinami ir vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. V. parodymus, pagrįstai pažymėjo, kad 2010 m. rugsėjo 8 d. ir 2010 m. rugsėjo 28 d. jo parodymai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti.

Teismas nepagrįstai atmetė ir liudytojų M. K., S. K., V. K., J. Račkausko parodymus motyvuodamas tuo, kad jie taip pat nepatvirtina V. V. parodymų. Kasatorius nurodo, kad liudytojai M. K., S. K. ir J. Račkauskas apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo. Šių liudytojų parodymai detalėse nesutampa, tačiau jie neabejotinai patvirtina esmines aplinkybes apie V. V., D. P. ir A. F. veiksmus. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. V. kaltę pagrindžiančius įrodymus, pasisakė dėl S. K. parodymų. Teismas pažymėjo, kad „palyginus visus byloje esančius S. K. parodymus, matyti, kad ne visos juose nurodytos aplinkybės sutampa, tačiau parodymų esmė, kuri turi įrodomąją reikšmę – iš R. K. pasakojimų liudytojai yra žinoma apie pastarojo patirtą seksualinę prievartą – sutampa“. Taigi, kasatoriaus manymu, nėra pagrindo nesivadovauti ir šios liudytojos parodymų dalimi, susijusia su jai žinomomis aplinkybėmis apie D. P. ir A. F. veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog            D. P. ir A. F. parodymai vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie prieštarauja tiek nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems detaliems parodymams apie jų padarytus nusikalstamus veiksmus, tiek ir V. V. 2010 m. rugsėjo 8 d. ir 2010 m. rugsėjo 28 d. parodymams. Ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta, o apeliacinės instancijos teismas naujų bylos aplinkybių nenustatė, jų skundžiamame nuosprendyje nenurodė, tik kitaip teisiškai įvertino     D. P. ir A. F. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė priimti teisingą sprendimą ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Padaręs nepagrįstas išvadas dėl D. P. ir A. F. veiksmų teisinio vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir sušvelnino bausmę. Be to, nepagrįstai sumažino nukentėjusiajam priteistą 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Mikšos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Radišausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose (nuteistojo gynėjo V. Mikšos kasacinis skundas)

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodoma, kad teismai, vertindami įrodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais ir nuosprendį grindė prieštaringais V. V. kaltinančiais įrodymais (S. K., R. K.,    M. K. parodymai). Be to, kasatoriaus manymu, nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime buvo apklaustas pažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimus, o tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, jog apklausiant nukentėjusįjį dėl D. P. ir A. F. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, tyrėjas J. Račkauskas menamais klausimais darė įtaką nukentėjusiojo parodymams, bet kartu šis teismas nepagrįstai nusprendė, kad dėl V. V. nukentėjusysis davė teisingus parodymus.

BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais ir pan. (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nukentėjusysis nepilnametis R. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo tinkamai apklaustas psichologo (anksčiau jo apklausti buvo neįmanomą dėl jo būklės), nepažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimų. Ir nors vėliau šioje apklausoje dalyvavo inspektorius J. Račkauskas (kas įstatymo nedraudžiama), tačiau parodymus apie tai kokius veiksmus prieš jį atliko nuteistasis V. V., nukentėjusysis parodė dar prieš inspektoriui dalyvaujant apklausoje. Taigi, taip apklausiant mažametį nukentėjusįjį dėl V. V. padarytos nusikalstamos veikos prieš jį, įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, todėl, teisėjų kolegija nuomone, šiuos nukentėjusiojo parodymus teismai teisingai laikė tinkamais įrodymais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Teismai teisingai dėl R. K. seksualinio prievartavimo rėmėsi paties nuteistojo V. V. dalimi parodymų, liudytojų Manto ir Ž. K., S. K., V. K., P. L., specialistės V. K. parodymais, teismo psichologijos ekspertizės aktais, byloje buvo ištirti visi dokumentai, teismo medicinos specialistų išvados, išklausyti specialistų paaiškinimai teisme, įrodymus teismai išanalizavo ir aptarė, savo sprendimuose padarė motyvuotas ir išsamias išvadas.

Kasaciniame skunde keliamas abejonės ir dėl V. V. psichinės būklės, dėl kurios jis nepagrįstai save apkalbėjo, jog seksualiai išnaudojo nukentėjusįjį jam sutikus, taip pat nesutinkama su liudytojų parodymų, ekspertizės, specialistų, serologinės ir DNR laboratorijos išvadų vertinimu teismuose, dėl neteisingai nustatyto neturtinės žalos dydžio.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatyti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktus įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir tuo pagrindu nustatyti naujas faktines bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas nukentėjusiojo R. K. parodymų patikimumas, sau palankia linkme interpretuojami ir vertinami liudytojų Manto bei Ž. K., S. K., V. K., P. L., specialistės V. K. parodymai, o taip pat ekspertizių išvadų vertinimas, t. y. ginčijamas abiejų instancijų teismų nuosprendžių pagrįstumas, paliekami nenagrinėti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (tokių kasacinės instancijos teismas, nagrinėjant V. V. gynėjo kasacinį skundą, šioje byloje ir nenustatė), savaime nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2013).

Be to, dalis kasaciniame skunde keliamų klausimų: dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaltinime nurodytos vienos veikos padarymo laiko pakeitimo; dėl V. V. ligos progresavimo; dėl nuteistojo parodymų išgavimo; dėl liudytojų parodymų nepatikimumo – apeliacinės instancijos juos tinkamai jau išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė savo sprendime, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis šiais klausimais, jų dar kartą neanalizuoja ir nevertina. Darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

Prokuroro kasaciniame  skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl padarė neteisingas išvadas dėl D. P. ir A. F. kaltumo, be to, vertinant R. K. parodymus, šis teismas nevertino ir nepasisakė dėl jo parodymų ekspertizės metu, kuriuose jis parodė kokius veiksmus atliko išteisintieji, taip pat, nepagrįstai kritiškai įvertino nuteistojo V. V. parodymus dėl išteisintųjų dalyvavimo kartu su juo seksualiai prievartaujant nukentėjusįjį bei nepagrįstai atmetė liudytojų M. K., S. K., V. K. ir J. Račkausko parodymus tuo klausimu.

Kaip paminėta, kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu, prokuroro nesutikimas su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, savaime nėra pagrindas laikyti, kad jei teismas juos vertino kitaip ar padarė kitokias išvadas, tuo padarė esminius BPK pažeidimus. Prokuroro kasaciniame skunde analizuojamos ekspertizių išvados, nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, kuriuos jis mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai kritiškai įvertino ir taip netinkamai interpretavo ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisme išnagrinėtus įrodymus bei padarė netinkamas išvadas, jog D. P. ir A. F. inkriminuotos nusikalstamos veikos neįrodytos, dėlto priėmė netinkamą sprendimą, paliekami nenagrinėti. Pažymėtina, kad dauguma jo kasaciniame skunde keliamų argumentų, jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Taigi, teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos prokuroro skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Prokuroro skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir pasisakė, kad dalis nukentėjusiojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo teisėta, tačiau padarė netinkamai išvadą, kad kai į apklausą atėjo tyrėjas J. Račkauskas ir pradėjo uždavinėti klausimus nukentėjusiajam, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai. Tuo tarpu, iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis šioje apklausoje psichologei pasakojo apie V. V. veiksmus prieš jį, o apie išteisintuosius neminėjo, netgi neigė, kad D. P. jam ką nors darė, o apie A. F. iš vis neminėjo, tačiau įėjus į apklausos kambarį tyrėjui J. Račkauskui, kuris yra ir D. seniūnijos inspektorius, aptarnaujantis Š. kaimą, gerai pažįstantis nukentėjusįjį ir jo šeimą, bei jam pradėjus klausinėti mažametį R. K., užduodant jam ir menančius klausimus, šis, įtakotas jo, pradėjo pasakoti ir apie D. P. bei A. F. veiksmus prieš jį, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokie nukentėjusiojo parodymai, kuriems turėjo įtakos kitų asmenų veiksmai ir be jų pagalbos jis tokių parodymų iš vis nebūtų davęs, negali būti laikomi išteisintųjų kaltės įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo nuteistojo       V. V., liudytojos S. K. ir kitų parodymus, dėl išteisintųjų dalyvavimo jiems inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, duotus įvairiu bylos tyrimo metu, taip pat buvo aptarti ekspertizės išvadose esantys duomenys (pažymėtina, kad specialistai, darydami ekspertizes, taip pat vadovavosi, jau anksčiau minėta neteisėta nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos dalimi) bei padarytos išsamios ir teisingos išvados, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. P. ir A. F. dalyvavimą seksualiai prievartaujant R. K.. Tokią išvadą patvirtina bylos medžiaga, nes V. V. duotus parodymus ikiteisminiame tyrime, jog su juo kartu vieną kartą seksualiai prievartaujant nukentėjusįjį dalyvavo ir kiti asmenys, nepatvirtino kiti bylos įrodymai, o taip jis pats vėliau, bylos nagrinėjimo metu, nėra patvirtinęs tokių savo parodymų. Be to, visų liudytojų, nukentėjusiojo artimų giminaičių, parodymai buvo išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų, juose buvo ir tokiu aplinkybių, apie kurias neminėjo nei nukentėjusysis, nei nuteistasis, todėl apeliacinis teismas teisingai vertino kritiškai tokius jų parodymus ir jais nesirėmė.

Pateikti duomenys leidžia spręsti, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jokių esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti ar naikinti priimtus jų sprendimus, šioje byloje nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Mikšos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                    Jonas Prapiestis

                                                                                    Alvydas Pikelis

                                                                                    Rimantas Baumilas