Baudžiamoji byla Nr. 2K–250-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00012-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.4;

1.2.19.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

išteisintajam A. Š.,

gynėjui advokatui Edmundui Jonušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutarties, kuria atmestas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžiu A. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. Š. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį tuo, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, kurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį piktnaudžiauti siekiant asmeninės naudos ir iššvaistyti jam patikėtą bei jo žinioje esantį svetimą turtą. A. Š. buvo inkriminuotos šios aplinkybės:

A. Š., būdamas valstybės tarnautojas, t. y. (duomenys neskelbtini) teisėjas, kartu su (duomenys neskelbtini) teisėju R. S., siekdamas neatlygintinai gauti materialinę vertę turinčius daiktus, nuo 2008 m. rugpjūčio iki spalio 2 d., bendrose medžioklėse, vykusiose (duomenys neskelbtini) medžioklės plotuose, bei (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų metu valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, įmonių bankroto administratoriui A. K. (Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-493/2013), perdavė neteisėtą reikalavimą iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų nupirkti ir neatlygintinai perduoti naudoti keturis vienetus padangų A. Š. ir R. S. medžioklėse ketinamam naudoti automobiliui UAZ 31519 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

A. K. šį A. Š. ir R. S. neteisėtą reikalavimą sutiko įvykdyti ir 2008 m. spalio 2 d., nuo 15.12 iki 15.17 val., bei 2008 m. spalio 15 d., nuo 11.31 iki 11.43 val., (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusių susitikimų su A. Š. ir R. S. metu nurodė, kad už administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšas nupirks ir neatlygintinai perduos prašomus keturis vienetus automobilio padangų, taip pat nurodė šių nusikaltimų padarymo būdą – kad dėl administruojamų bankrutuojančių įmonių sąskaitose esančio lėšų trūkumo reikalaujamas keturias automobilio padangas nupirks per du kartus ir A. Š. bei R. S. neatlygintinai perduos po dvi padangas 2008 m. lapkričio ir 2008 m. gruodžio mėnesiais.

Šių susitikimų metu, sužinoję apie jų kurstomų atlikti piktnaudžiavimo tarnyba ir svetimo turto iššvaistymo būdą ir terminus, A. Š. ir R. S., tęsdami nusikalstamus veiksmus, A. K. nurodė, kad prašomas nupirkti ir neatlygintinai perduoti tinkamas medžioklėse naudojamam automobiliui padangas jie suras patys, ir 2008 m. rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje davė pavedimą tokias padangas surasti R. P. L., kuris dėl šios veikos nėra kaltas.

A. Š. ir R. S. pavedimu veikusiam R. P. L. 2008 m. spalio 27–28 d. vykusių telefoninių pokalbių metu pranešus A. Š. ir R. S., kad tinkamas medžioklėje naudojamam automobiliui padangas rado (duomenys neskelbtini) esančioje firmoje „P.“ ir viena jų kainuoja 225 Lt (65,16 Eur), A. Š., suderinęs savo veiksmus su R. S., 2008 m. lapkričio 4 d., 11.00–13.00 val., šias padangas nupirkti turėjusį A. K. nuvežė prie R. P. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir davė nurodymą A. K. su R. P. L. nuvykti į šio nurodytą firmą nupirkti padangų.

A. Š. ir R. S. sukurstytas A. K., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, (duomenys neskelbtini) paskirtu bankrutuojančios VšĮ „R.“ įmonės administratoriumi, ir dėl savo profesinės veiklos turintis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1, 2, 4, 9 punktuose, 11 straipsnio 3 dalies 1–24 punktuose, 14, 17 straipsniuose, 19 straipsnio 1 dalyje numatytus atitinkamus administracinius įgaliojimus, veikdamas tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas įmonių administratoriaus tarnyba ir įgaliojimais valdyti ir naudoti šios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis, disponuoti, 2008 m. lapkričio 4 d. A. B. firmoje „P.“ už 440 Lt (127,43 Eur) nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C 1-502 N/K, už kurias pagal 2008 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderį serija PRO Nr. 001839 ir PVM sąskaitą faktūrą ABP-0012781 apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios VšĮ „R.“ lėšų.

Tęsdamas su A. Š. ir R. S. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. 2008 m. lapkričio 4 d. šį bankrutuojančios VšĮ „R.“ turtą – dvi 440 Lt (127, 43 Eur) vertės padangas perdavė A. Š. ir R. S. pavedimu veikusiam R. P. L. ir taip A. Š. bei R. S. sukurstytas iššvaistė patikėtą ir jo žinioje buvusį šios administruojamos bankrutuojančios įmonės 440 Lt (127,43 Eur) vertės turtą.

Be to, vykdydamas neteisėtą pažadą nusikaltimo kurstytojams A. Š. ir R. S., A. K., piktnaudžiaudamas bankrutuojančių įmonių administratoriaus tarnyba, 2008 m. gruodžio 1 d. A. B. firmoje „P.“ už 450 Lt (130,33 Eur) nupirko du vienetus naujų automobilio padangų 225/85R15C 1-502 N/K, kurias pagal 2008 m. gruodžio 1 d. kasos pajamų orderį serija PRO Nr. 001893 ir PVM sąskaitą faktūrą ABP-0013035 apmokėjo iš administruojamos bankrutuojančios IĮ „B.“ lėšų.

Tęsdamas su A. Š. ir R. S. suderintus nusikalstamus veiksmus, A. K. apie tai, kad dar dvi jų reikalautas padangas nupirko ir paliko įmonėje „P.“, 2008 m. gruodžio 1 d. 13.32 val. vykusio telefoninio pokalbio pranešė A. Š. ir 2008 m. gruodžio 1 d., nuo 16.07 iki 16.13 val. (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo tarnybinio kabineto patalpose vykusio susitikimo metu tai nurodė R. S.

Gavęs šiuos duomenis, A. Š. 2008 m. gruodžio 1 d., apie 14.00 val., o su A. Š. veikęs R. S. 2008 m. gruodžio 1 d., nuo 16.07 val. vykusių telefoninių pokalbių metu asmeniui, kuris dėl šios veikos nėra kaltas, R. P. L. nurodė, kad jis A. K. nupirktas dvi padangas iš šios firmos paimtų, o R. P. L. šį A. Š. ir R. S. pavedimą įvykdžius ir šiuos materialinę vertę turinčius daiktus paėmus, A. K. šį patikėtą ir jo žinioje buvusį administruojamos bankrutuojančios IĮ „B.“ 450 Lt (130,33 Eur) vertės turtą iššvaistė.

Šiais veiksmais A. Š. piktnaudžiavo teisėjo tarnybine padėtimi ir teisėjo autoritetu bei gavo turtinės naudos nesant kyšininkavimo požymių, sulaužė teisėjo priesaiką; pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytas asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, prievoles: teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; pažeidė Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagarbos ir lojalumo valstybei principą (laikytis duotos teisėjo priesaikos), 11 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skaidrumo ir viešumo principą (vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto), 12 straipsnio 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintą sąžiningumo ir nesavanaudiškumo principą (elgtis taip, kad visuomeniniai, socialiniai ir kitokie santykiai nekenktų teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui, nesiekti naudos sau, artimiesiems ir draugams naudojantis savo tarnybine padėtimi, būti nepaperkamam, nepriimti dovanų, pinigų, neatlygintinų paslaugų ar kitokių prielankumo ženklų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų ar kitų paslaugų iš fizinių ar juridinių asmenų, jeigu tai gali sukeli viešųjų ir privačių interesų konfliktą), 13 straipsnio 1, 3 ir 7 punktuose įtvirtintą padorumo principą (būti nepriekaištingos reputacijos ir ją saugoti, privačiame gyvenime elgtis sąžiningai ir garbingai, kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardo), 14 straipsnio 2 ir 11 punktuose įtvirtintą pavyzdingumo principą (saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų teismų interesai ir teisėjo reputacija), 15 straipsnio 1 punkte įtvirtiną pareigingumo principą (nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų). Dėl šių veiksmų didelės moralinės žalos patyrė valstybė, taip pat buvo iškraipyti teisėjo tarnybos veiklos principai, esmė bei turinys, pažemintas ir sumenkintas teismų valdžios autoritetas bei diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras J. Laucius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1–5 dalių pažeidimus, nes be pagrindo dalies byloje esančių duomenų nepripažino įrodymais, todėl įvertino ne visus įrodymus, be to, įrodymus vertino atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant jų visumos.

Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas įrodymais ir nevertindamas tuo metu (duomenys neskelbtini) teisėju buvusio A. Š. paaiškinimų dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, duotų Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai komisijai, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui, motyvuojant tuo, kad šie duomenys gauti ne įstatymo nustatyta tvarka, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų sąvoką, t. y. BPK 20 straipsnio 1 dalies normą.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai BPK numatytais veiksmais gauti duomenys, bet ir duomenys, gauti vadovaujantis kitais įstatymais. Lietuvos teismų praktikoje ši norma nėra suprantama tiesiogiai ir įrodymais bylose pripažįstami duomenys, gauti ir žemesnės, negu įstatymai, teisinės galios aktų tiesiogiai nustatyta tvarka. Svarbu tai, kad tokie teisės aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu ir vykdant atitinkamas įstatymo nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2006, Nr. 2K-475/2006).

Rašytinių teisėjo paaiškinimų davimas minėtoms teismų savivaldos institucijoms yra susijęs su Teismų įstatymo atitinkamomis nuostatomis, reglamentuojančiomis teismų administracinės veiklos priežiūrą, Teisėjų garbės teismui priskiriamas funkcijas ir jas įgyvendinančiais žemesnės galios teisės aktais. Pavyzdžiui, pagal Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-224-(7.1.2) (pirminė redakcija) patvirtintų Teisėjų garbės teismo nuostatų 26 punktą posėdyje turi teisę pasisakyti teisėjas, kurio drausminė byla yra nagrinėjama. Lietuvos Respublikos Seimo Statuto (toliau – Statutas) 210 straipsnyje (2008 m. liepos 3 d. redakcija) taip pat reglamentuojami veiksmai norint patraukti valstybės pareigūnus baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jų laisvę.

Byloje nėra duomenų, kad A. Š. rašytiniai paaiškinimai aukštesniojo teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui ar Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai komisijai buvo duoti pažeidžiant minėtų teisės aktų nuostatas. Taigi visi šie A. Š. duoti paaiškinimai dėl jam inkriminuotų nusikaltimų yra gauti įstatymo nustatyta tvarka. Dokumentai, kuriuose užfiksuoti teisėjo A. Š. paaiškinimai reikšmingais bylai klausimais, tiek formos, tiek turinio aspektu atitinka BPK 96 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nurodytų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąvoką. Jie byloje buvo gauti BPK 97 straipsnyje numatytu būdu – prokurorui šiuos rašytinius dokumentus išreikalavus iš teismų savivaldos institucijų ir įstatymų leidėjo sudarytos komisijos. Be to, iš Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos gauti kompaktiniai diskai su garso įrašais, kuriuose užfiksuoti A. Š. paaiškinimai, vadovaujantis BPK 92, 179 ir 207 straipsniais, buvo apžiūrėti, o apžiūros rezultatai užfiksuoti padarant ištisinę garso įrašų stenogramą. Šie dokumentai vertintini kaip dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti BPK 96 straipsnio prasme. Jie patvirtina aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, minėti buvusio teisėjo A. Š. paaiškinimai atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodymų sąvoką ir apeliacinės instancijos teismas privalėjo jais remtis darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat be pagrindo nepripažino įrodymais ir nevertino Kauno apygardos teisme (baudžiamojoje byloje Nr. 1-152-493/2012, kurioje dėl to paties nusikaltimo nuteistas buvęs (duomenys neskelbtini) teisėjas R. S.) 2012 m. gegužės 23 d. ir lapkričio 5 d. kaip liudytojo apklausto A. Š. parodymų, užfiksuotų teismo posėdžio protokole. Šie duomenys gauti BPK 97 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Duodamas šiuos parodymus, A. Š. buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, atsisakymą ir vengimą juos duoti. A. Š. nurodė, kad visus veiksmus, susijusius su A. K. kurstymu nupirkti padangas, atliko jis vienas, be teisėjo R. S. Dėl A. Š. tuo metu nevyko joks baudžiamasis procesas, priešingai, galiojo prokuroro 2009 m. gegužės 25 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl veikų, apie kurias A. Š. davė parodymus (nebuvo gautas kompetentingos institucijos leidimas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn). Dėl to 2012 m. gegužės 23 d. ir lapkričio 5 d. teisiamųjų posėdžių metu Kauno apygardos teisme A. Š. galėjo būti apklaustas tik kaip liudytojas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles; neįspėti jo dėl atsakomybės už atsisakymą bei vengimą duoti parodymus, taip pat už melagingų parodymų davimą nebuvo jokio pagrindo. Tai, kad vėliau (2013 m. sausio 24 d.) šiam asmeniui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nedaro šių parodymų niekiniais.

Toliau kasatorius skunde pasisako dėl BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse numatytų įrodymų vertinimo taisyklių – įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito, išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, – kurių nebuvo laikytasi. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas iš dalies selektyviai nagrinėjo liudytojo A. K. parodymus, jų vertinimą grindė skeptiška pozicija, kad liudytojas dėl tų pačių nusikaltimų kitoje byloje buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl neturi pareigos duoti teisingų parodymų. Tačiau, pasak kasatoriaus, tai, kad A. K. prisipažino dalyvavęs padarant ir A. Š. inkriminuotus nusikaltimus bei padėjo juos atskleisti, savaime nedaro jo parodymų mažiau vertingais ar abejotinais. Pripažindamas liudytojo A. K. parodymus prieštaringais ir nepatikimais, teismas ypatingai kritiškai juos vertino, nes visus nesutapimus ir neatitikimus kitiems bylos duomenims pripažino prieštaravimais, nesiaiškindamas šių neatitikimų esmės. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė labai aukštus reikalavimus liudytojo A. K. parodymų tikslumui, neatsižvelgė į tai, kad nuo šių nusikaltimų padarymo praėjo daugiau kaip šešeri metai ir šie nusikaltimai nebuvo vieninteliai A. K., todėl atskiros nusikaltimų detalės natūraliai galėjo būti pamirštos. Nors A. K. ne nuo baudžiamojo proceso pradžios nurodė tikrąsias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tačiau tai savaime nėra pakankamas pagrindas nesivadovauti jo parodymais ar vertinti juos kritiškai. Analizuojant liudytojo parodymus, jo ir A. Š. užimtas pareigas, skirtingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, siekis būti priimtam į medžioklę nebuvo vienintelis ir pagrindinis A. K. motyvas tenkinti A. Š. išreikštą prašymą nupirkti padangas medžioklėje naudojamam automobiliui. Liudytojas patvirtino, kad padangas iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų sutiko nupirkti, nes to paprašė teisėjai A. Š. ir R. S., o jis norėjo palaikyti su jais draugiškus santykius, be to, jis „yra lojalus žmogus“, o šie teisėjai yra aukštesnės socialinės padėties, todėl jautėsi nuo jų priklausomas. Pripažinęs liudytojo A. K. parodymus neteisingais, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, dėl kurių šis apkaltino A. Š., su kuriuo jį siejo geri, draugiški ir pagarbūs santykiai, nusikaltimų padarymu.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasatoriaus nuomone, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas liudytojo A. K. parodymų tyrimas yra pagrįstas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą vertinimu, o detalių analize fragmentiškus nesutapimus pripažįstant esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus – atskirai nuo liudytojo A. K. parodymų vertino 2009 m. vasario 23 d. protokoluose dėl operatyvinių veiksmų atlikimo užfiksuotus 2008 m. spalio 2 d.–gruodžio 1 d. A. K. susitikimus ir pokalbius su A. Š. ir R. S. dėl padangų pirkimo; liudytojo R. P. L. parodymus dėl A. Š. jam duotų pavedimų; R. P. L. ir J. R. 2008 m. spalio 27 d., 13:29:28 val. vykusį telefoninį pokalbį, kurio metu kalbėta apie tai, kad padangas šiems teisėjams pažadėjo nupirkti jų „sponsorius“; taip pat rašytinius bylos įrodymus. Dėl to visi šie įrodymų šaltiniai nebuvo išgryninti ir įvertinti bendrame kontekste su pagrindiniais bylos įrodymais – liudytojo A. K. parodymais – kaip dalies ir visumos santykis.

Apibendrindamas visus kasacinio skundo argumentus, kasatorius nurodo, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, dalies svarbių duomenų nepagrįstai nepripažino įrodymais ir be pagrindo jų nevertino, o kitus įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo A. Š. gynybinei pozicijai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro J. Lauciaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir A. Š. išteisinimo pagrįstumo

Kasacinio skundo argumentai dėl neteisingo teismų atlikto įrodymų vertinimo nepagrįsti. Teismai ištyrė ir išanalizavo byloje esančius įrodymus, tačiau nenustatė duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad A. Š. piktnaudžiautų savo kaip teisėjo tarnybine padėtimi arba kurstytų nusikalsti kitą asmenį. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atskirai vieną nuo kito, išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, yra deklaratyvūs. Teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties turinys rodo priešingą situaciją – visi įrodymai kruopščiai įvertinti kiekvienas atskirai ir kaip visuma, visos faktinės aplinkybės išsamiai ištirtos ir aptartos.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų sprendimų matyti, kad byloje yra surinkta daug duomenų apie A. Š., R. S., A. K. ir R. P. L. susitarimą pirkti padangas medžiotojų būrelio medžioklei ruošiamam automobiliui ir kad tai turi padaryti A. K. Detaliai atskleistas ir pats padangų pirkimo procesas. Nustatyta, kad A. K. neteisėtai apmokėjo šį pirkinį iš administruojamų bankrutuojančių VšĮ „R.“ ir IĮ „B.“ lėšų. Kita vertus, byloje nėra duomenų apie tai, kad susitarimo pirkti padangas įgyvendinimas būtų kaip nors susijęs su A. Š. tarnybos pareigų netinkamu atlikimu, kad jis kaip baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas nagrinėtų kokias nors bylas ar spręstų kitus procesinius klausimus, kuriais būtų suinteresuotas A. K., kad padangomis būtų siekiama atsilyginti už priimtus ar žadamus priimti procesinius sprendimus, kad jis žadėtų A. K. palankia linkme paveikti kitus teisėjus, nagrinėjančius bylas, kuriomis šis suinteresuotas, ir pan. Nesant tokių duomenų, neaišku, kaip konkrečiai A. Š. piktnaudžiavo savo, kaip teisėjo, tarnybine padėtimi, t. y. kokie jo veiksmai ar neveikimas buvo priešingi teismo kaip institucijos tikslams, teisėjo jurisdikcinei veiklai, vykdomo teisingumo turiniui ir principams. Priešingai nei teigia prokuroras, tai, kad vieno užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp R. P. L. ir J. R. metu A. K. buvo pavadintas teisėjų „sponsoriumi“, A. Š. kaltumo dėl piktnaudžiavimo nepatvirtina. Remtis tokio pobūdžio nuogirdomis teismams draudžia procesinės įrodinėjimo veiklos principai.

Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad A. Š. perdavė neteisėtą reikalavimą A. K. nupirkti padangas iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, tačiau teismams ištyrus ir išanalizavus byloje esančius įrodymus, ši aplinkybė nepasitvirtino. Teismai kruopščiai išanalizavo ir įvertino visus A. K. parodymus, duotus proceso metu, taip pat visus kitus byloje esančius duomenis, tačiau nenustatė jokių faktų, iš kurių būtų galima spręsti, kad A. Š. rūpėtų, iš kokių lėšų A. K. ketina pirkti padangas, kad jis vienaip ar kitaip skatintų jį apmokėti pirkimą būtent iš administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšų, kad būtų dėl to suinteresuotas. Tokių duomenų prokuroras nenurodo ir kasaciniame skunde.

Pažymėtina, kad kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, tarp jų ir kurstytojo bei vykdytojo bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

Anot prokuroro, A. Š. kurstymą nusikalsti rodo A. K. parodymai, kad jis, sutikdamas pirkti padangas medžioklėje naudojamam automobiliui, norėjo palaikyti su teisėjais draugiškus santykius, be to, jis „yra lojalus žmogus“, o šie teisėjai yra aukštesnės socialinės padėties, todėl jautėsi nuo jų priklausomas. Tokie argumentai atmestini, nes šie liudytojo A. K. samprotavimai parodo tik jo paties veiksmų motyvus, bet ne tai, kad jis buvo kurstomas apmokėti padangų pirkimą administruojamų bankrutuojančių įmonių lėšomis.

Prokuroras savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo taip pat grindžia būtinumu ištirti buvusio teisėjo A. Š. paaiškinimus, duotus Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui, Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai komisijai, taip pat jo parodymus Kauno apygardos teismui (2012 m. gegužės 23 d. ir lapkričio 5 d.) baudžiamojoje byloje, kurioje dėl to paties nusikaltimo buvo kaltinamas ir vėliau nuteistas buvęs (duomenys neskelbtini) teisėjas R. S. Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismo sprendimas nesiremti šiais duomenimis, nes jie gauti ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, neteisingas. Kita vertus, prokuroras nenurodo, kokie konkrečiai A. Š. paaiškinimai ir parodymai, duoti minėtose institucijose, patvirtina jam kaltinamuoju aktu inkriminuojamas aplinkybes, būtent, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir kurstė A. K. nusikalsti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su šiais A. Š. paaiškinimais ir parodymais, jam mestų kaltinimų patvirtinimo neįžvelgė. Nė viename iš savo pasisakymų A. Š. nepatvirtino piktnaudžiavęs pats ar kurstęs ką nors daryti nusikalstamas veikas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti tokią išvadą. Taigi prokuroro keliamas klausimas dėl leistinumo grįsti faktus šiais duomenimis yra formalaus pobūdžio ir nepagrindžia esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymo, dėl kurių galima būtų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Todėl minėtų duomenų leistinumo klausimas paliktinas nenagrinėtas. 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamų A. Š. veiksmų teisinis įvertinimas atliktas Teisėjų garbės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime, kuriuo (duomenys neskelbtini) teisėjui A. Š. pareikšta pastaba dėl to, kad jis nesilaikė Teisėjų etikos kodekso 5 straipsnio 9 punkto ir 14 straipsnio 11 punkto reikalavimų: savo privataus gyvenimo netvarkė taip, kad nenukentėtų teismų interesai ir teisėjo reputacija; būdamas teisėjas, netinkamai pasirinko asmenis, su kuriais bendravo ir palaikė ryšius laisvalaikiu. Taigi šiame sprendime A. Š. veiksmai, susiję su padangų pirkimu medžioklei ir santykiais su A. K., įvertinti kaip jo privataus gyvenimo aplinkybės, neatitinkančios teisėjų etikos reikalavimų. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga taip pat rodo, kad nėra pagrindo vertinti A. Š. veiksmų kaip nusikalstamų. Teismai, išnagrinėję bylos duomenis, visiškai teisingai konstatavo, kad A. Š. pareikšti kaltinimai piktnaudžiavimu ir kito asmens kurstymu piktnaudžiauti bei švaistyti svetimą turtą pagrįsti ne įrodymais, bet prielaidomis ir samprotavimais.

Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                               Armanas Abramavičius

                            Vladislovas Ranonis

                            Olegas Fedosiukas