Civilinė byla Nr. 2A-1230/2012
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00627-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2; 126.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-820-544/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litekolis“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 12 d. pagrindu - teisių perėmėjas S. B.) ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už bankroto administratoriui neperduotą įmonės turtą.
Ieškovas BUAB „Litekolis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. V., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo - buvusio bendrovės vadovo 667 211 Lt už administratoriui neperduotą neišsaugotą, tačiau bendrovės balanse apskaitytą bendrovės turtą (t. 1, b.l. 2-4). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. sausio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Litekolis“ bankroto bylą. Nutartyje atsakovui nustatytas 10 dienų terminas perduoti administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ieškovas 2009 m. liepos 28 d. pateikė atsakovui prašymą perduoti visą bendrovės turtą pagal finansinę atskaitomybę. Įmonės 2009 m. sausio 19 d. balanse nurodyta, kad įmonė turi atsargų už 667 211 Lt, kurias sudaro gnybtai PS-1-1, 3003 vnt. ir montažiniai rovikai M1P-7, 300 vnt. Šių atsargų atsakovas bankroto administratoriui neperdavė ir į pakartotinį 2010 m. spalio 18 d. administratoriaus prašymą perduoti šias atsargas tinkamai neatsakė. Perduoti turtą administratoriui buvo atsakovo pareiga. Atsakovo argumentai apie tai, kad turtas yra užsienio valstybėje, todėl administratorius jį gali susirasti ir parsivežti, atmestini. Ieškovo teigimu, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, neišsaugojo įmonės turto, todėl turi atlyginti prarasto turto vertę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo A. V. ieškovui BUAB „Litekolis“ 667 211 Lt žalai atlyginti už neperduotą administratoriui įmonės turtą (t. 1, b.l. 159-162). Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė atsakovo, kaip įmonės administracijos vadovo (direktoriaus), civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, už žalą atsakingo asmens kaltę (CPK 178, 185 str.). Atsakovas neįvykdė jam Įmonių bankroto įstatymo ir teismo nutarties iškelti bankroto bylą nustatyto įpareigojimo perduoti administratoriui įmonės turtą, kuris nurodytas balanse, šio turto neišsaugojo ir savo valdyme neturi. Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai nustatyti. Ginčo dėl žalos dydžio nėra, nes atsakovas turto vertės neginčijo. Atsakovas savo kaltės prezumpcijos nepaneigė, o atsakovo argumentai vertinti nepagrįstais ir atmestini. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad įmonės valdymo organai administratoriui įmonės turtą pagal balansą privalo perduoti, o ne administratorius privalo jį pasiimti iš vietų, kur bendrovės valdymo organas (direktorius) nurodys tą turtą padėjęs. Teismas nurodė, kad nutartyje iškelti UAB „Litekolis“ bankroto bylą yra aiškiai išreikštas minėtas ĮBĮ nuostatas atitinkantis įpareigojimas atsakovui perduoti administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę, o ne įpareigojimas administratoriui susirasti turtą pačiam pagal abejotino patikimumo įrodymais patvirtintą jo buvimo vietą užsienio valstybėje. Atsakovo argumentus, kad jis turto neiššvaistė ir neprarado, kad jis patikimai saugomas pagal 2009 m. rugsėjo 10 d. saugojimo sutartį užsienyje ir nėra problemų jį pasiimti, teismas vertino kaip nepagrįstus ir atmetė dėl jų nenuoseklumo tarpusavyje ir su kitais įrodymais. Atsakovo perduotuose administratoriui įmonės dokumentuose 2009 m. rugsėjo 10 d. saugojimo sutarties nėra. Atsakovas, sudarydamas šią saugojimo sutartį, neteisėtai veikė kaip UAB „Litekolis“ direktorius, bendrovės vardu prisiėmė atsakomybę prieš saugotoją ir įvairius įsipareigojimus bendrovės vardu, tarp jų ir įsipareigojimą už prekių saugojimą mokėti 2800 rublių, nors dar 2009 m. vasario 19 d. įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą atsakovas kaip UAB „Litekolis“ direktorius neteko įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pagal sutartį už prekių saugojimą mokėjo, taip pat nepateikti įrodymai apie minėto turto paėmimą iš UAB „Litekolis“ žinios ir valdymo, apie jo pervežimą į užsienį ar transportavimą užsienyje, jei prekės buvo vienoje vietoje įsigytos ir perduotos saugoti kitai įmonei. Teismas nurodė, kad toks atsakovo elgesys neatitinka įstatymų reikalavimų, nustatytų bendrovės vadovui, pažeidžia bankrutuojančios bendrovės, jos kreditorių, kurių reikalavimų pagal bankroto bylos duomenis yra nepatenkinta 1 125 883,71 Lt, interesus, daro jiems žalą, nes negalima atgauti turto, iš kurio būtų galima tenkinti tuos reikalavimus, neatitinka ir protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. V. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 168-174). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- 2009 m. kovo 30 d. suėmus administratorių A. K., buvo paskirtas laikinas administratorius, kuris nekomunikavo su įmonės vadovu, jokių reikalavimų neteikė. A. K. savo funkcijas pradėjo atlikti 2009 m. spalio 11 d. raštu pareikalaudamas perduoti ginčo turtą administratoriui bei prašydamas planuoti išvyką į Baltarusiją (administratorius klaidingai nurodo Baltarusiją, o ne Rusiją). Apeliantas teigia, kad jam nepavyko susitarti su administratoriumi dėl turto parsigabenimo ir netgi dėl jo pardavimo.
- Teismas per siaurai, vadovaudamasis tik pažodiniu įstatymo interpretavimu, pritaikė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas. Apelianto teigimu, pasak teismo, buvęs įmonės direktorius savo lėšomis turi pristatyti bet kokį turtą administratoriui, neatsižvelgiant į jo svorį, buvimo vietą ir pan. Nagrinėjamu atveju tokia situacija susiklostė dėl administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo ir neprofesionalumo, nes dėl administratoriaus kaltės bankroto procedūros buvo apsunkintos. Apeliantas nurodo, kad ginčo turtas priklauso BUAB „Litekolis“, todėl ši įmonė turi teisę atsiimti ir realizuoti turtą.
- Byloje neįrodytas faktas, kad ginčo turto nėra. Teismas vadovavosi tik ieškovo teiginiais, nepagrįstais jokiais rašytiniais įrodymais, kad kažkas iš jo pažįstamų ten buvo ir nematė sandėlių. Apelianto nuomone, ši informacija netiksli, nepatvirtinta, nes ieškovas nenurodo nei kas buvo, nei kurioje šalyje, nei kada buvo, taip pat šitas faktas nefiksuotas kitomis priemonėmis.
- Ieškovas neprarado jokio turto, jis nebuvo sužalotas ar sugadintas bei nepatyrė dėl to išlaidų. Ieškovas gali jį realizuoti, todėl jokie nuostoliai nebuvo patirti, nėra pagrindinio civilinės atsakomybės sąlygų viseto komponento – žalos. Tai, kad turtas fiziškai nėra saugojamas ieškovo patalpose, dar nereiškia, kad jis buvo išvaistytas ar kitaip paslėptas, nes turtas nurodytas įmonės buhalterinėje apskaitoje, o fiziškai saugomas Rusijos RAB „Farokom“ patalpose pagal saugojimo sutartį Nr. 10/09-5. Teismas nepasisakė dėl prekių perdavimo – priėmimo akto, kuris yra pasirašytas tiek saugotojo, tiek užsakovo, kuriame nurodyti ir prekių pavadinimai, vienetai, svoris ir vertė. Tai, kad apeliantas nepristatė turto tiesiogiai administratoriui, nereiškia, kad jis atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė Įmonių bankroto įstatyme numatytus reikalavimus. Teismas nepagrįstai taikė šio įstatymo nuostatas tik formaliai. Ieškovas nepatyrė žalos, nes prekės yra neperleistos ir neišvaistytos, apeliantas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl apelianto nuomone, negalima konstatuoti esant priežastinio ryšio tarp žalos (kurios nėra) ir apelianto neteisėtų veiksmų (kurių jis neatliko).
Ieškovas bankrutavusi UAB „Litekolis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą (t. 2, b.l. 2-5). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Abejotiną turto buvimo vietą įrodo tai, kad apeliantas per visą bankroto procesą nepateikė dokumentų, patvirtinančių kokiu būdu, kokiu laikotarpiu ir kaip turtas (prekės) buvo pervežtas iš vienos užsienio valstybės į kitą; kur turtas buvo laikomas iki bankroto bylos iškėlimo, kas jį saugojo ir kaip buvo atsiskaityta už saugojimą. Apeliantas, buvęs ieškovo direktorius, sudarė saugojimo sutartį neturėdamas tam įgaliojimų, joje nurodė užmokestį už turto saugojimą, kai tuo metu ieškovas neturėjo tam jokių finansinių išteklių. 2005 metais įsigytos prekės iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo realizuotos. Todėl ieškovas sprendžia, kad ginčo turtas nurodytas balanse, yra prarastas, neišsaugotas.
- Administratorius nepažeidė jam priskirtų funkcijų bei numatytų pareigų, nebuvo gavęs įspėjimų ar pastabų apie netinkamai vedamą įmonės bankroto procedūrą, todėl apelianto teigimas apie administratoriaus neprofesionalumą bei netinkamų pareigų vykdymą yra nepagrįstas.
- Turtas buvo įsigytas ir jis priklausė ieškovui, tačiau turto įsigijimo dokumentai neįrodo fakto, kad įsigytas turtas nėra prarastas. Apeliantas, tinkamai neperdavęs bankroto administratoriui įmonės turto ir visų dokumentų, atliko neteisėtus veiksmus. Turtas įtrauktas į įmonės apskaitą ir dėl turto balansinės vertės ginčo nėra, todėl ir dėl žalos dydžio ginčo nėra. Ieškovas teigia, kad už įstatymuose įtvirtintų apelianto pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą įmonės vadovo, kaip įmonės valdymo organo, atsakomybė kyla Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies, CK 2.82 straipsnio 3, 4 dalių, 2.83 straipsnio 3 dalies ir 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Ieškovui bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartimi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas, buvęs bendrovės vadovas, nėra bendrovės administratoriui faktiškai perdavęs įmonės balanse apskaitytą 667 211 Lt vertės turtą. Ginčo esmė – įmonės vadovo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą įgyvendinimo tvarka, taip pat įrodymų vertinimas sprendžiant įmonės vadovo civilinės atsakomybės klausimą.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Įstatymas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Taigi, paminėtu įstatymu nustatyta apelianto pareiga perduoti administratoriui turtą realiai yra neįvykdyta, įmonė turto, kurį turėjo perduoti apeliantas, savo žinioje neturi. Įvertinant tai, spręstina, ar apeliantui dėl jo pareigos neįvykdymo kyla civilinė atsakomybė, t.y. ar yra nustatyti žalos faktas, apelianto neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų apelianto veiksmų, apelianto kaltė, kuri, nustačius kitas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, yra preziumuojama (CK 6.246 - 6.249 str.). Nustačius šias sąlygas, būtų pagrindas konstatuoti civilinės atsakomybės taikymą, nes iš esmės jokių CK 6.253 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų apeliantas nenurodo. Tiesa, apeliantas nurodo, kad jis perdavė turtą saugojimui kitam subjektui neva dėl būtinojo reikalingumo, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, dėl žemiau nurodomų motyvų toks aiškinimas nelaikytinas pagrįstu nei faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų, nei protingumo ir sąžiningumo principų kontekste.
Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės turtas buvo įgytas 2005-2006 m. m. Baltarusijoje (t. 1 b.l. 190-195). Apeliantas teigia, kad turtas yra išlikęs, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tik pažodžiui ir siaurai aiškino įstatymo reikalavimą perduoti įmonės turtą administratoriui, nes įstatyme nėra nustatyta, jog įmonės vadovas turėtų turtą pristatyti administratoriui savo lėšomis ir pajėgomis neatsižvelgiant į turto specifiką, buvimo vietą ir pan. Jo nuomone, nėra nustatyti nei žalos faktas, nei apelianto neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Realiai neįvykdžius pareigos perduoti turtą administratoriui, savo teiginius, kad turtas yra išlikęs ir kaltės dėl pasyvaus elgesio - turto neperdavimo administratoriui nėra, turi įrodyti apeliantas (CPK 12, 178 str.).
Apeliantas nurodo, kad jis negali perduoti administratoriui turto, nes turto kiekis ir svoris yra labai didelis, turtas saugomas Rusijoje, dėl ko kyla ir muito mokesčių klausimai, pats administratorius elgėsi neprofesionaliai ir nebendradarbiavo perimant turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei aplinkybė, kad turtas yra išlikęs, nei apelianto pateikiami argumentai savo pasyviam elgesiui pateisinti, nėra įtikinami.
Kaip minėta, turtas įgytas Baltarusijoje prieš daugiau kaip tris metus iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliantas pateikė į bylą 2009 m. rugsėjo 10 d. atsakingo saugojimo sutartį Nr. 10/09-5, iš kurios galima būtų spręsti, jog nuo šios datos turtas saugomas Rusijoje Smolensko srityje (t. 1 b.l. 96-105). Pažymėtina, kad šią sutartį su RAB „Farokom“ ieškovo vardu sudarė apeliantas kaip ieškovo direktorius, nors ieškovui jau prieš devynis mėnesius buvo iškelta bankroto byla, taigi, nei perdavinėti turtą kitiems asmenims, nei apskritai jokių kitokių įgaliojimų veikti įmonės vardu apeliantas nebeturėjo. Tačiau bet kuriuo atveju, jei turtas iš tikrųjų yra išlikęs, jau vien tai, kad apeliantui nekilo nei turto svorio bei kiekio, muitų mokesčių ar kitų problemų pergabenant turtą iš Baltarusijos į Rusiją, leistų daryti išvadą, kad tokio pobūdžio problemos negalėjo būti kliūtimi ir turto pergabenimui į Lietuvą. Apeliantas nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių ir kaip įmonės įgytas turtas ilgą laiką buvo saugojamas/naudojamas Baltarusijoje, jokių priežasčių, kurios būtų sąlygojusios būtinumą pergabenti turtą saugojimui dar toliau nuo Lietuvos negu Baltarusijos teritorija, apeliantas ne tik neįrodė, bet taip pat apskritai nenurodė realaus pergabenimo faktą patvirtinančių aplinkybių (muitinės dokumentai, sutartys dėl pervežimo ir pan.). Kita vertus, jau vien šių veiksmų atlikimas – turto pergabenimas ne į Lietuvą, o į Rusiją, esant jau įmonei iškeltai bankroto bylai, patvirtintų apelianto veiksmų neteisėtumą. Tuo tarpu pažymėtina, kad 2011 m. sausio 20 d. rašytame savo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, t.y. praėjus daugiau kaip metams nuo atsakingo saugojimo 2009 m. rugsėjo 10 d. sutarties sudarymo apeliantas teigė, kad turtas tebėra Baltarusijoje (t. 1 b.l. 75-77), tačiau jau po mėnesio prie 2011 m. vasario 24 d. atskirojo skundo pateikė minėtą sutartį, pagal kurią būtų galima spręsti, jog turtas jau pusantrų metų buvo saugomas Rusijoje (t. 1 b.l. 92-105). Kitokių įrodymų, patvirtinančių turto buvimą, juo labiau, jo realų buvimą nagrinėjamo ieškinio pateikimo dienai (2010 m. lapkričio 9 d.) apeliantas nepateikė. Šiame kontekste pastebėtina, kad už turto saugojimą pagal minėtą saugojimo sutartį turėjo būti mokamas 2800 Rusijos rublių atlyginimas, tačiau nei apeliantas pateikė įrodymus, kad kas nors už turto saugojimą būtų mokėjęs, nei turto saugotojas dėl to yra reiškęs pretenzijas ieškovui. Nėra jokių duomenų ir apie ankstesnius mokėjimus, nors apeliantas teigia, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. sutartis buvo ankstesnės sutarties tąsa.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog turtas nėra prarastas ir dėl pateisinamų priežasčių apeliantas jo tik negalėjęs perduoti administratoriui. Tuo tarpu kitų paminėtų aplinkybių kontekste yra labiau tikėtina priešinga išvada. Apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad įstatyme nėra nustatyta, jog įmonės vadovas turėtų turtą pristatyti administratoriui savo lėšomis ir pajėgomis neatsižvelgiant į turto specifiką, buvimo vietą ir kitas svarbias aplinkybes. Tačiau, kita vertus, kaip pagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas, įstatyme visų pirma būtent įmonės vadovui yra nustatyta pareiga perduoti turtą ir šios pareigos tinkamas įvykdymas negali būti suprantamas taip, kad įmonės vadovas galėtų būti laikomas ją įvykdžiusiu vien nurodžius turto buvimo vietą, juo labiau, kai patikimų įrodymų apie turto realų buvimą nurodytoje vietoje apskritai nepateikiama.
Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo pareigą perduoti įmonės turtą pagal Įmonių bankroto įstatymą bei civilinės atsakomybės taikymą neįvykdžius šios pareigos, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Alvydas Poškus