Civilinė byla Nr. 3K-3-292/2007

Procesinio sprendimo kategorija 24.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 12 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje ieškovo V. B. ieškinį atsakovo UAB „JGK Statyba“ dėl įstatų 1.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, UAB „JGK Statyba“ įsteigimo pripažinimo neteisėtu  nuo įsteigimo momento ir jos likvidavimo; tretieji asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, L. S., I. N., J. V.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto ir Vilniaus miesto Lietuvos LKJS komiteto 1988 m. balandžio 22 d. bendru nutarimu Nr. 125/21 nutarta įsteigti Vilniaus miesto jaunimo–gyvenamųjų kompleksų direkciją (toliau – JGK Direkcija); Lietuvos LKJS Vilniaus miesto komitetas 1988 m. gegužės 6 d. įsteigė JGK Direkciją, patvirtino jos nuostatus ir direkcijos rinkimų organizavimo nuostatus. JGK Direkcija steigiama ir likviduojama bendru Vilniaus miesto LDT ir Vilniaus m. LKJS komiteto sprendimu. Duomenų apie Vilniaus m. JGK Direkcijos likvidavimą, reorganizavimą ar pertvarkymą į UAB „JGK Statyba“ nėra. JGK Direkcijos darbo kolektyvas 1991 m. rugpjūčio 12 d. susirinkime nusprendė, kad visas direkcijos (dalininkų – valstybinių įstaigų ir įmonių) turtas priklauso darbo kolektyvui ir nutarė reorganizuoti JGK Direkciją į UAB „JGK Statyba“, pareiškė, kad darbuotojai neturi turtinių ir neturtinių pretenzijų JGK Direkcijai ir UAB „JGK Statyba“. Ieškovas mano, kad nurodytas sprendimas neturi teisinės galios ir yra niekinis, nes pagal JGK Direkcijos nuostatų 4.1.1, ir 4.1.4 punktus sprendimą dėl direkcijos steigimo ir likvidavimo turėjo teisę priimti bendrai Vilniaus m. LDT vykdomasis komitetas ir Vilniaus m. LKJS komitetas. Ieškovas nurodė, kad įstatymuose nenustatyta JGK Direkcijos darbuotojų nuosavybės teisės į administruojamą valstybinį turtą. UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkte nustatyta, kad UAB „JGK Statyba“ perima visas JGK Direkcijos teises ir pareigas. Ieškovo nuomone, ši nuostata yra neteisėta. Vilniaus m. valdyba 1991 m. spalio 18 d. pareikalavo, kad UAB „JGK Statyba“ direktorius J. G. iki 1991 m. gruodžio 1 d. (vėliau pratęsta iki 1992 m. kovo 1 d.) pašalintų pažeidimus: gautų JGK Direkcijos steigėjo – Lietuvos jaunimo forumo Vilniaus m. tarybos – sutikimą perimti UAB „JGK Statyba“ JGK Direkcijos teises ir pareigas arba dalinai pakeistų steigimo sutartį bei įregistruotų atitinkamų įstatų straipsnių pakeitimus. Pažeidimai nepašalinti. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p konstatavo, kad UAB „JGK Statyba“ įstatai neatitinka įstatymų ir nustatė terminą iki 1992 m. sausio 15 d. pakeisti UAB „JGK Statyba“ steigimo dokumentus. Visuomeninės organizacijos –  Vilniaus m. LKJS komiteto (vėliau – Lietuvos jaunimo forumas) veikla pasibaigė 1991 metų pabaigoje. Dėl to, ieškovo manymu, tik vienintelis likęs JGK Direkcijos steigėjas – Vilniaus m. LDT vykdomasis komitetas (šiuo metu – Vilniaus m. savivaldybė) turėjo teisę priimti sprendimus, susijusius JGK Direkcijos reorganizavimu, likvidavimu ir turto, teisių ir pareigų perleidimo privačiam juridiniam asmeniui. Pasinaudojus neteisėtu ir nepagrįstu bendrovės įstatų 1.2 punktu, UAB „JGK Statyba“ nuo 1991 m. lapkričio 19 d. neteisėtai pradėjo naudotis 42,8 ha valstybinės žemės sklypu. Seimo 2004 m. liepos 15 d. nutarime „Dėl Seimo laikinosios komisijos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti atliktos stebėsenos išvadų“ nurodyta, kad Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p UAB „JGK Statyba“ padėjo neteisėtai pasisavinti valstybinę žemę. Ieškovas taip pat nurodė, nurodyta teisės norma 42,8 ha žemės sklypas suteiktas JGK Direkcijai, o ne UAB „JGK Statyba“. Valstybės kontrolės 1995 m. kovo 31 d. veiklos patikrinimo akte Nr. 14-10-45 nustatyta, kad UAB „JGK Statyba“ jaunimo gyvenamojo komplekso „Salotė“ statybai paskirtu žemės sklypu naudojasi neteisėtai.

Ieškovas, remdamasis CK 2.46 straipsniu, prašė teismo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu  UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktą, taip pat pripažinti UAB „JGK Statyba“ įsteigimą neteisėtu ir ją likviduoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu nuo įregistravimo momento atsakovo įstatų, (įregistruotų 1991 m. rugpjūčio 19 d. perregistruotų 1995 m. birželio 14 d., 1998 m. birželio 2 d., rejestro Nr. AB91-1771) 1.2 punktą, nustatantį, kad UAB „JGK Statyba“ perima visas JGK Direkcijos teises ir pareigas, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad JGK Direkcijos darbuotojai, likviduodami direkciją ir vietoj jos įsteigdami UAB „JGK Statyba“, nebuvo gavę direkcijos steigėjo ir jos teisių perėmėjo – Vilniaus m. valdybos – sutikimo, todėl pažeidė įmonių–dalininkų atstovų konferencijoje 1991 m. balandžio 29 d. patvirtintų JGK Direkcijos nuostatų 4.1.4 punktą, kuriame nurodyta, kad „direkcija yra likviduojama tik bendru Vilniaus m. LDT ir Vilniaus m. LKJS sprendimu, patvirtinus valstybinės komisijos (priėmimo komisijos) aktą dėl visiško objekto pridavimo eksploatuoti, jeigu nėra numatytas JGK kūrimas kitoje statybų vietoje“. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad septyni fiziniai asmenys, prieš perregistruodami JGK Direkciją į UAB „JGK Statyba“, šią įsteigdami ir perimdami turtą, taip pat  teises ir pareigas, buvo gavę Vilniaus m. LDT ir Vilniaus m. LKJS sutikimą arba bendrą šių steigėjų sprendimą dėl direkcijos likvidavimo nuostatuose nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad UAB „JGK Statyba“ įstatų neatitikimą įstatymams konstatavo Vyriausybė 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p ir nustatė terminą iki 1992 m. sausio 15 d. pakeisti steigimo dokumentus. Atsakovas nurodyto reikalavimo neįvykdė. Iš Vilniaus miesto valdybos raštų atsakovui matyti, kad net 1992 m. sausio 30 d. atsakovas nebuvo išsprendęs turtinių klausimų su komplekso „Salotė“ dalininkais: Automatizuotų valdymo sistemų projektavimo konstravimo biuru, Valstybine Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, Valstybiniu informacinės technologijos institutu, Prekybos ir materialinių išteklių ministerija. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad komplekso statybos dalininkai pasirašė akcijų sutartis arba kad juridiniai asmenys atsisakė pasirašyti ir jiems grąžintos perduotos lėšos, arba kad juridiniai asmenys atsisakė pervestų lėšų grąžinimo ir perdavė jas 7 fizinių asmenų, steigiančių UAB „JGK Statyba“, nuosavybėn. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 572 nustatė, kad visas turtas, priklausantis buvusiems SSKP bei komjaunimo padalinių Lietuvoje turto paveldėtojams (LKP (SSKP), LKP, LDDP bei LKJS ir Lietuvos jaunimo forumas) paimamas neatlygintinai Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Teismo nuomone, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad steigėjai Vilniaus m. valdyba ir LKJS ar jų teisių perėmėjai Vilniaus m. savivaldybė ir Lietuvos jaunimo forumas yra perleidę savo turtą ar turtines bei neturtines teises atsakovo nuosavybėn. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad JGK Direkcijos turtas buvo privatizuotas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. 1964 m. CK 23 straipsnyje nustatyta, kad juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas. 1964 m. CK 27 straipsnyje nustatyta, kad juridiniai asmenys steigiami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos įstatymo nuostatos pakartotos CK 2.33, 2.34 straipsniuose. Be to, CK 2.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad steigimo dokumentų normos galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Įstatymo nuostatose, reglamentuojančiose viešų ir privačių juridinių asmenų statusą, nustatyta, kad privatus juridinis asmuo gali disponuoti valstybės kapitalu. Tai, kad UAB „JGK Statyba“ įsteigta pažeidžiant įstatymus, konstatuota pirmiau nurodytame Vyriausybės potvarkyje ir Valstybės kontrolės 1995 m. kovo 31 d. akte Nr. 14-10-45. Teismas padarė išvadą, kad likviduodamas JGK Direkciją ir pasisavindamas jos turtą, teises, bei prisiimdamas pareigas atsakovas neturėjo tam teisinio pagrindo.

Atmesdamas ieškinio dalį dėl UAB „JGK Statyba“ įsteigimo pripažinimo neteisėtu ir likvidavimo, teismas nurodė, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnį vienu iš bendrovės likvidavimo pagrindu gali būti teismo sprendimas likviduoti bendrovę už įstatymų nustatytus teisės pažeidimus. CK 1.19 str. 2 d. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu juridinio asmens steigimo tvarka buvo pažeista, jos civilinis teisnumas nustatomas pagal faktines jo veiklos vietos valstybės teisę. Teismo nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas pažeidžia įstatymus ar kad atsakovo „JGK Statyba“ įstatų dalis ar kiti bendrovės steigimo dokumentai ar jų punktai prieštarauja įstatymams. Teismas padarė išvadą, kad UAB „JGK Statyba“ negali būti pripažintas įsteigtu neteisėtai vien dėl tos priežasties, kad vienas iš jo įregistruotų įstatų punktų pripažintas prieštaraujančiu įstatymams. Dėl atsakovo prašomo taikyti ieškininės senaties termino teismas nurodė, kad ieškovas atsakovo akcininku tapo 2000 metais, bet apie galimą jo kaip akcininko teisių pažeidimą sužinojo tik 2005 metais, gavęs archyvinius dokumentus, todėl bendras ieškininės senaties terminas negali būti laikomas praleistu (CK 1.127 straipsnio l dalis).

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovo – patenkino: panaikino Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2006 m. liepos mėn. 19 d. sprendimo dalį, kutria pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu nuo įregistravimo momento UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktą ir  šią ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl UAB „JGK Statyba“ įsteigimo pripažinimo neteisėtu ir likvidavimo įstatymų nustatyta tvarka, paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovo 2100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegija nutartyje nurodė, kad visuotiniame (7 asmenų) JGK direkcijos darbo kolektyvo 1991 m. rugpjūčio 12 d. susirinkime nutarta įsteigti UAB „JGK Statyba“ vietoj iki tol buvusios JGK Direkcijos ir pripažinti kolektyvo turtu pagal 1991 m. rugpjūčio 1 d. balansą turimą direkcijos turtą. Teismas nurodė, kad tuo pagrindu JGK Direkcija buvo reorganizuota, perregistruojant ją į UAB „JGK Statyba“, kuriai perduotos visos JGK Direkcijos teisės, pareigos ir turtas. Vykdydami nurodyto susirinkimo nutarimus, 1991 m. rugpjūčio 13 d. tie patys septyni fiziniai asmenys sudarė UAB „JGK Statyba“ steigimo sutartį, kurios 2 punkte įsipareigojo perimti visas JGK Direkcijos teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktą, nes bendrovės steigimo dokumentai iki šiol nėra nuginčyti ar panaikinti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovas turėjo ginčyti ir įmonės įstatų įregistravimo teisinius pagrindus (kitus dokumentus, kurie numatė JGK Direkcijos turto, teisių ir pareigų perėmimą). Neišaiškinęs ieškovui šioje byloje jo teisės pareikšti konkretų reikalavimą dėl 1991 m. rugpjūčio 12 d. visuotinio JGK Direkcijos darbo kolektyvo susirinkimo protokolo ir 1991 m. rugpjūčio 13 d. UAB „JGK Statyba“ steigimo sutarties panaikinimo teismas nepažeidė CPK nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmos instancijos teismas negalėjo savo iniciatyva spręsti darbuotojų susirinkimo priimtų sprendimų teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas UAB „JGK Statyba“ akcininku tapo po kelių metų, kai ši bendrovė buvo įsteigta, nedalyvavo jos steigime, todėl procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės nepažeidžia jo teisių ir jis neturi teisės ginčyti UAB „JGK Statyba“ steigimo dokumentų (Akcinių bendrovių įstatymo 14, 15 16 straipsniai). Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė ieškinį, gindamas trečiųjų asmenų teisę atkurti nuosavybės teises į atsakovui išnuomotą žemę, tačiau tik prokuroras turi teisę ginti viešąjį interesą (CPK 49 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl nagrinėjamojoje byloje taikė bendrąjį ieškinio senaties terminą, nenurodė konkrečios datos, nuo kurios ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, taip pat nenurodė ieškovo teisių pažeidimo, nors 1990 m. rugpjūčio 31 d. Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje, 2000 m. lapkričio 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo 2 dalyje, buvo nustatyta, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo priėmimą; teismas gali pripažinti visuotinio susirinkimo nutarimą negaliojančiu, jeigu praėjo ne daugiau kaip 3 metai nuo jo priėmimo dienos. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas UAB „JGK Statyba“ akcininku tapo dirbdamas bendrovės teisininku, o ginčijamas bendrovės įstatų 1.2 punktas yra nepakitęs nuo pat jų pirmojo įregistravimo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas apie ginčijamą įstatų punktą galėjo sužinoti tapęs bendrovės akcininku, t. y. nuo 2000 m. lapkričio 13 d. Teismas nurodė, kad 2000 m. lapkričio 13 d. ieškovui įgijus UAB „JGK Statyba“ vieną paprastą vardinę akciją ir pasikeitus jos savininkui, ši aplinkybė įtakos ieškininės senaties termino eigai neturėjo, o ieškovas neįgijo daugiau teisių nei jų turėjo pirminis akcijos savininkas, kuris įstatų neginčijo (1964 m. CK 87 straipsnis). Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu taikytinas ginčijamų įstatų punkto priėmimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas bendras trijų metų ieškininės senaties terminas, todėl jo pradžia laikytina UAB „JGK Statyba“ įstatų įregistravimas 1991 m. rugpjūčio 19 d., o pabaiga  1994 m. rugpjūčio 19 d.  Ieškininės senaties  terminas yra praleistas ir neprašoma jo atnaujinti dėl priežasčių, kurios gali būti pripažintos svarbiomis, todėl, teismo nuomone, pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą dėl UAB „JGK statyba“ įstatų 1.2 punkto pripažinimo negaliojančiu taip pat yra praleistas ieškininės senaties terminas, nes atsakovas prašo taikyti senatį (1964 m. CK 85 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnis,  90 straipsnio 1 dalis). Teismas pabrėžė, kad CK 2.102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reorganizavimo pripažinti negaliojančiu negalima, jei nuo juridinio asmens pasibaigimo iki kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei šeši mėnesiai. Šis senaties terminas yra naikinamasis, t. y. jis numato išimtį iš bendrosios ieškininės senaties termino skaičiavimo taisyklės  ir skaičiuojamas ne nuo ieškovo sužinojimo apie galimą jo teisių pažeidimą, o nuo konkretaus įvykio – juridinio asmens pasibaigimo (1991 m. rugpjūčio 19 d.). Ieškovas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 14 metų nuo JGK Direkcijos reorganizavimo į UAB „JGK Statyba“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio l dalimi, senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neobjektyviai įvertino įrodymus, t. y. rėmėsi išimtinai Valstybinės kontrolės departamento 1995 m. kovo 31 d. aktu Nr. 14-10-45, nepasisakė dėl Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 12 d. priimto akto „Dėl UAB „JGK Statyba“ dokumentinės revizijos“, kuriame faktiškai paneigti visi pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai (T. 1, b. l. 135–164). Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 1991 m. balandžio 29 d. konferencijos sprendimai, taip pat JGK Direkcijos  nuostatai  neturėjo juridinės galios, nes jie buvo panaikinti 1991 m. gegužės 18 d. konferencijoje. Be to, prieš įregistruojant UAB „JGK Statyba“, JGK Direkcija gavo Lietuvos jaunimo forumo (LKJS CK teisių ir pareigų perėmėjo) sutikimą dėl JGK Direkcijos perregistravimo į UAB „JGK Statyba“ ir įvykdė Vilniaus miesto valdybos ekonomikos skyriaus 1991 m. spalio 18 d. reikalavimą. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985p nustatė papildomas sąlygas UAB „JGK Statyba“ registruoti. Jos faktiškai buvo įvykdytos, nes UAB „JGK Statyba“ turtas buvo suformuotas iš įmonių dalininkių lėšų, įneštų į JGK Direkcijos sąskaitas ir iki 1991 m. gruodžio 1 d. visoms įmonėms dalininkėms buvo išplatintos UAB „JGK Statyba“ akcijos. Teismas nurodė, kad tai reiškia, jog akcinis kapitalas buvo suformuotas iš įmonių dalininkių lėšų, o su įmonėmis, kurios akcijas pasirašyti atsisakė, santykiai toliau buvo grindžiami pirminiu sutarčių pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinės institucijos, taip pat Vilniaus miesto valdyba, kurios sutikimas tariamai buvo reikalingas, sprendžiant JGK Direkcijos likimą,  neginčijo darbuotojų priimtų sprendimų teisėtumo daugiau negu 10 metų, niekas  nereikalavo jokio turto, kurį faktiškai  sudarė tik kooperuotos lėšos, skirtos išimtinai gyvenamųjų namų statybai, vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Be to, TSRS Ministrų Tarybos 1986 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 690 nurodė šių veiksmų organizavimą, o 1986 m. birželio 18 d. patvirtintų JGK Direkcijos nuostatų 20 punkte buvo nustatyta, kad JGK Direkcijos piniginės lėšos susideda iš savanoriškų darbuotojų kolektyvo įnašų ir pajamų nuo ūkinės JGK kolektyvo veiklos. Nuostatų 24 punkte buvo nustatyta, kad sprendimas reorganizuoti JGK kolektyvą dėl jo skaidymo, sujungimo arba prijungimo arba veiklos nutraukimo gali būti priimtas JGK darbuotojų kolektyvo bendru susirinkimu. JGK Direkcijos nuostatuose nebuvo nustatyta, kad liaudies deputatų vykdomieji komitetai vykdytų JGK Direkcijos steigėjo funkcijas, o Vyriausybės 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985 p faktiškai pripažinta, kad  JGK Direkcija yra nevalstybinė organizacija. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad JGK Direkcijai netaikomas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 572, 1964 m. CK 23, 27 straipsniai. Teismo nuomone, UAB „JGK Statyba“ faktiškai turėjo vadovautis 1990 m. gegužės 8 d. Įmonių įstatymu Nr. 1-196 ir taikyti Akcinių bendrovių įstatymo, bet ne 1990 m. rugsėjo 25 d. Valstybinių įmonių įstatymo Nr. 1-604 normas. Atsižvelgdamas į įsteigtos JGK Direkcijos specifinę paskirtį ir kitas aplinkybes, teismas padaro išvadą, kad UAB „JGK Statyba“  JGK Direkcijos teises ir pareigas perėmė teisėtai, nes JGK Direkcijos turtas nustatyta tvarka nebuvo priskirtas prie valstybinio ir negalėjo būti perduotas valstybei.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 39 nuostatų, nenustatė konkrečios ieškinio senaties termino pradžios, taikė keletą skirtingų ieškinio senaties terminų, neteisingai aiškino ieškinio senaties termino pradžią, nes senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo aplinkybes apie UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkto neteisėtumą, bet ne nuo tada, kai asmuo turėjo galimybę susipažinti su ginčijama nuostata.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė niekinius sandorius reglamentuojančias teisės normas, nes, nustatęs, kad byloje remiamasi niekiniu sandoriu (darbo kolektyvo sprendimu), ex officio turėjo pripažinti jį negaliojančiu. Teismas neteisingai motyvavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio, nes ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiu JGK Direkcijos darbuotojų kolektyvo 1991 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą.
3. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti niekiniu JGK Direkcijos darbuotojų kolektyvo 1991 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, nes pagal JGK Direkcijos nuostatų 4.1.1, 4.1.4 punktus priimti sprendimą dėl direkcijos steigimo ir likvidavimo turėjo teisę bendrai Vilniaus m. liaudies deputatų taryba ir Vilniaus m. LKJS komitetas. Be to, Akcinių bendrovių įstatymo 17 straipsnyje nenustatytas toks bendrovės organas kaip visuotinis darbuotojų kolektyvo susirinkimas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad Centrinė privatizavimo komisija ar miestų rajonų privatizavimo komisijos kartu su atitinkamomis valstybės ar savivaldybės įstaigomis būtų priėmusios tam tikrus sprendimus dėl JGK Direkcijos privatizavimo (1991 m. balandžio 10 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 3–6 straipsniai).
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai motyvavo, kad ieškovas neturėjo teisės pateikti ieškinio dėl to, jog neva to nepadarė buvęs akcininkas. Kasatorius nurodo, kad ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančios aplinkybės paaiškėjo 2005 m. spalio 4 d., t. y. kai akcininku buvo ieškovas. Be to, jo nuomone, ieškovui, kaip juridinio asmens dalyviui, juridinio asmens valdymo organams ir prokurorui suteiktos vienodos teisės pateikti ieškinį pagal CK 2.114 straipsnį.
5. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai taikė CK 2.102 straipsnio 2 dalį, nes nurodyta teisės norma reglamentuoja reikalavimą pripažinti juridinio asmens reorganizavimą neteisėtu, o ieškovas tokio reikalavimo nepareiškė. Be to, pats teismas pripažino, kad JGK Direkcija buvo likviduota, bet ne reorganizuota. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, teismas neturėjo taikyti ieškinio senaties termino, susijusio su juridinio asmens reorganizavimu.
6. Apeliacinės instancijos teismas netaikė, nors turėjo taikyti CK 2.114 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktus, nes neįvertino to, kad faktiškai susidarė tokia situacija, kai vienas juridinis asmuo atsirado kaip tęsinys kito juridinio asmens, neatlikus nei pastarojo reorganizavimo, nei likvidavimo procedūrų, nustatytų atsakovo steigimo metu galiojusiuose teisės aktuose (Įmonių įstatymo 23 straipsnis, 1964 m. CK 37 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 5, 6 straipsniai).
7. Vilniaus apygardos teismas pažeidė Vyriausybės 1991 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 572, pagal kurį visas turtas, priklausęs buvusiems SSKP ir komjaunimo padalinių Lietuvoje turto paveldėtojams, paimamas neatlygintinai Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus miesto valdyba ir LKJS ar jų teisių perėmėjai perleido savo turtą ir teises atsakovui nuosavybės teise. Atsakovo steigimo dokumentų neatitikimas įstatymams konstatuotas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkyje Nr. 985p ir Valstybės kontrolės 1995 m. kovo 31 d. akte Nr. 14-10-45.
8. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai remiasi JGK Direkcijos 1986 m. birželio 18 d. nuostatų 24 punktu, nes jame reglamentuotas ne JGK Direkcijos, bet kolektyvo reorganizavimas. Be to, nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi JGK Direkcijos rinkimų organizavimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Vilniaus miesto komiteto 1988 m. balandžio 22 d. nutarimu N. 125/21.
9. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima vadovautis JGK Direkcijos nuostatų 1991 m. balandžio 29 d. redakcija, nes, kasatoriaus teigimu, jie patvirtinti LLKJS Vilniaus miesto komiteto 1988 m. gegužės 6 d. nutarimu. Be to, teismas rėmėsi dokumentais, liudijančiais apie 1996 m. redakcijos nuostatų, 1991 m. gegužės 18 d. ir 29 d. konferencijos sprendimų buvimą, kurie nebuvo pateikti ir tirti teisme.
10. Vilniaus apygardos teismas vadovavosi CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principais, bet neatsižvelgė į tai, kad jie taikomi tik sąžiningiems civilinių teisinių santykių dalyviams.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde iš naujo vertinamos faktinės aplinkybės, kurias konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Atsakovas teigia, kad kasatorius nenurodo, kokios jo teisės buvo pažeistos. Kasatorius nepaminėjo Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 12 d. akto. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorius nenurodė, koks įstatyminis pagrindas draudė JGK Direkcijos darbo kolektyvui priimti 1991 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą. Tam, kad sandoris būtų pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, būtina įstatyminė draudžiamoji teisės norma. Tvirtindamas, kad JGK Direkcijos kolektyvo 1991 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas yra niekinis, kasatorius, remiasi 1964 m. CK, kuriuo nesirėmė žemesniųjų instancijų teismuose. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos jaunimo forumas 1991 m. rugpjūčio 5 d. davė sutikimą JGK Direkciją perregistruoti į UAB „JGK Statyba“. Atsakovo nuomone, JGK Direkcija buvo ne viešasis asmuo, nes teikė paslaugas jaunoms šeimoms, kooperuodama nevalstybines lėšas, neteikė paslaugų visiems Vilniaus miesto gyventojams. Atsiliepime pažymima, kad kasatorius nepagrįstai remiasi Seimo ekonominių nusikaltimų komisijos 1999 m. sausio 21 d. posėdžio išvadomis, nes tai yra naujas įrodymas, nenagrinėtas žemesniųjų instancijų teismuose (CK 347 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime pabrėžiama, kad šios išvados yra paneigtos baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-22-95, kuri 2001 m. liepos 28 d. nutraukta, nenustačius nusikaltimo sudėties. Byloje yra UAB „JGK Statyba“ įregistruoti ir perregistruoti įstatai. Pagal CK 2.71 straipsnį registro duomenys neįrodinėjami, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad JGK Direkcija yra nevalstybinė organizacija ir jai netaikomas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 572, 1964 m CK 23, 27 straipsniai, 1990 m. rugsėjo 25 d. Valstybinių įmonių įstatymas Nr. l-196, bet taikomas 1990 m. gegužės 8 d. Įmonių įstatymas Nr. l-196 ir Akcinių bendrovių įstatymas. Atsiliepime nurodoma, kad nei Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnyje, nei UAB „JGK Statyba“ įstatuose nenustatyta akcininko neturtinės teisės ginčyti bendrovės įstatus. Be to, kasatorius tik kasaciniame skunde pradėjo remtis Akcinių bendrovių 5, 6, 17 straipsniais, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nenurodo, kokias konkrečias teisės normas pažeidė apeliacinės instancijos teismas. Atsakovas mano, kad ginčijama įstatų nuostata negali pažeisti ieškovo, kaip bendrovės akcininko, teisių, nes jis nebuvo akcininku steigiant bendrovę. Be to, buvęs bendrovės akcininkas, iš kurio ieškovas įsigijo akciją, nepasinaudojo teise ginčyti bendrovės įstatų 1.2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, nustatė konkrečią jos termino pradžią – UAB „JGK Statyba“ įstatų įregistravimo dieną, t. y. 1991 m. rugpjūčio 19 d., ir pabaigą – 1994 m. rugpjūčio 19 d. Kasatorius nenurodo, dėl kokios priežasties dėl archyvinių dokumentų jis kreipėsi tik 2005 metais. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorius daro nepagrįstą išvadą, jog UAB „JGK Statyba“ įsteigta visuotinio JGK Direkcijos darbo kolektyvo susirinkimo sprendimu reorganizuojant viešąjį juridinį asmenį Vilniaus „JGK Statyba“, nes iš Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 12 d. akto matyti, kad 1998 m. lapkričio 22 d. JGK Direkcija oficialiai tapo nepriklausoma įmone, į kurią LKJS, kaip steigėja, neteko visų teisių. Atsiliepime teigiama, kad kasatorius nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo motyvus dėl CK 1.2 straipsnyje nustatytų principų taikymo, nes sąžiningumas yra preziumuojamas, o atsakovo sąžiningumas yra nepaneigtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Lietuvos LKJS Vilniaus miesto komitetas 1988 m. gegužės 6 d. įsteigė JGK Direkciją, patvirtino jos nuostatus ir direkcijos rinkimų organizavimo nuostatus. JGK Direkcijos darbo kolektyvas 1991 m. rugpjūčio 12 d. susirinkime nusprendė, kad visas direkcijos (dalininkų – valstybinių įstaigų ir įmonių) turtas priklauso darbo kolektyvui ir nutarė reorganizuoti JGK Direkciją į UAB „JGK Statyba“, pareiškė, kad darbuotojai neturi turtinių ir neturtinių pretenzijų JGK Direkcijai ir UAB „JGK Statyba“. UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkte nustatyta, kad UAB „JGK Statyba“ perima visas Vilniaus m. statomų JGK Direkcijos teises ir pareigas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties skaičiavimo terminus ir tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimas. Tai yra teisės klausimas, nagrinėjamoje byloje jis yra esminis, nes tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas yra nepasibaigęs, būtų galima spręsti ieškovo byloje patektus reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl kasacinio skundo argumento, susijusio su ieškinio senaties termino nustatymu ir skaičiavimo tvarka. Ieškinio senatis – tai įstatymuose nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pateikdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Vidaus reikalų ministerijos Pasienio policijos departamento Šiaulių rinktinė, byla Nr. 3K-3-428/1999; išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. I. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-470/2002). Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų bylos šalių interesais, nes jo tikslas yra sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir palengvinti įrodinėjimo procesą. Dėl to ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. P. M. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-549/2003).

Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminus ir skaičiavimo tvarką, nes nenustatė konkrečios ieškinio senaties termino pradžios, taikė keletą skirtingų ieškinio senaties terminų, neteisingai aiškino ieškinio senaties termino pradžią, nes senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo sužinojo aplinkybes apie UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkto neteisėtumą, bet ne nuo tada, kai asmuo turėjo galimybę susipažinti su ginčijama nuostata. Ieškovas iš J. G., kuris buvo vienas iš UAB „JGK Statyba“ steigėjų bei generaliniu direktoriumi, 2000 m. lapkričio 13 d. įsigijo vieną UAB „JGK Statyba“ akciją. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „JGK Statyba“ įstatai, kurių 1.2 punktą ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu, įregistruoti 1991 m. rugpjūčio 19 d. Įstatų įregistravimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia buvo 1991 m. rugpjūčio 19 d., o pabaiga – 1994 m. rugpjūčio 19 d. Per nurodytą terminą asmuo, kuris iki 1994 metų buvo bendrovės vadovas ir iš kurio kasatorius įsigijo vieną UAB „JGK Statyba“ akciją, turėjo teisę pateikti teismui reikalavimą dėl nurodytos bendrovės įstatų 1.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, bet jo neginčijo. 1964 m. CK 87 straipsnyje nustatyta, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino. CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta iš esmės tokia pati nuostata, tik papildomai nustatyta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymuose nenustatyta ko kita. Tai taip pat patvirtinta pirmiau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB ,,Gelsta“, byla Nr. 3K-3-399/2002). Taigi ieškovui įgijus vieną UAB „JGK Statyba“ akciją jis neįgijo daugiau teisių negu jų turėjo pirmiau nurodyto reikalavimo nepateikęs akcijos pardavėjas. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, taip pat jei reikalavimams pateikti ieškinio senatis terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Kadangi 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pateikti reikalavimą dėl UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkto pripažinimo negaliojančiu pasibaigė 1994 m. rugpjūčio 19 d., tai 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai nagrinėjamoje byloje netaikomi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus reikalavimui pripažinti UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktą negaliojančiu ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Bylą nagrinėję teismai nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Dėl to, esant atsakovo prašymui, apeliacinės instancijos teismas nurodytam ieškovo reikalavimui, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, teisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir ieškinį pagrįstai atmetė (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 85 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnis, 90 straipsnio 1 dalis, CK 1.126, 1.128 straipsniai, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas faktiškai nenurodė ir byloje teismai nenustatė, kokias savo pažeistas teises gina ieškovas. Iš bylos duomenų matyti, kad keli fiziniai asmenys buvo pateikę Vilniaus apygardos prokuratūrai kolektyvinį prašymą dėl prokuroro ieškinio pateikimo ginant viešąjį interesą dėl UAB „JGK Statyba“ pripažinimo neteisėtai įsteigta, bet 2005 m. birželio 3 d. tokį ieškinį atsisakyta pateikti teismui (T. 1, b. l. 130). Tik po to, t. y. 2005 m. lapkričio 8 d., ieškovas pateikė teismui ieškinį nagrinėjamoje byloje. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas iki UAB „JGK Statyba“ akcijos įsigijimo dirbo šioje bendrovėje teisininku–konsultantu. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad JGK Direkcijos darbuotojų kolektyvas neturėjo teisės priimti sprendimo dėl JGK kolektyvo skaidymo, sujungimo, prijungimo ar veiklos nutraukimo. Iš to galima daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę daug anksčiau susipažinti su UAB „JGK Statyba“ steigimo aplinkybėmis. Kasatorius neatsižvelgia į JGK nuostatų 24 punktą, kuriame buvo nustatyta tokia teisė. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 12 d. aktu „Dėl UAB „JGK Statyba“ dokumentinės revizijos“ ir padarė teisingą išvadą, kad UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktas yra galiojantis (T. 1., b. l. 135–164, 194–213). JGK Direkcijos dalininkų konferencijos 1991 m. balandžio 29 d. priimti sprendimai ir patvirtinti JGK Direkcijos nuostatai, negaliojo, nes jie 1991 m. gegužės 18 d. konferencijoje buvo panaikinti. Prieš įregistruojant UAB „JGK Statyba“ įstatus buvo gautas Lietuvos jaunimo forumo sutikimas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad buvo faktiškai įvykdyti Vyriausybės 1991 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. 985 nustatyti papildomi reikalavimai UAB „JGK Statyba“ įregistruoti, nes šios bendrovės turtas buvo suformuotas iš dalininkų lėšų, įneštų į UAB „JGK Statyba“ sąskaitas ir visiems dalininkams iki 1992 m. sausio 15 d. išplatintos UAB „JGK Statyba“ akcijos.

Kasaciniame skunde prašoma panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir visiškai patenkinti ieškinį, t. y. pripažinti UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punktą negaliojančiu ir likviduoti UAB „JGK Statyba“ įstatymų nustatyta tvarka. Remdamasi tais pačiais motyvais, dėl kurių atmesti kasacinio skundo argumentai dėl UAB „JGK Statyba“ įstatų 1.2 punkto pripažinimo negaliojančiu, teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl reikalavimo likviduoti UAB „JGK Statyba“. Pripažinusi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, remdamasis ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jų nagrinėjimas neturi reikšmės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, aiškinimui ir taikymui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (T. b. l. 185), taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai nustatė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo kasacinio skundo ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.