Civilinė byla Nr. e2A-483-370/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00237-2015-5

                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.8.;                                                         3.1.7.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės SIA „UniCredit Leasing“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015, pagal ieškovės Latvijos Respublikos bendrovės SIA „UniCredit Leasing“ ieškinį atsakovui E. V. dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė Latvijos Respublikos bendrovė SIA „UniCredit Leasing“ (toliau – ieškovė) su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo (ieškinio suma 362 947,35 Eur) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo E. V. (toliau – atsakovas) priteisti 362 947,35 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat žyminį mokestį bei išlaidas, susijusias su advokato paslaugomis. Nurodė, kad 2010-10-29 vykusiame BUAB „Egvilta“ kreditorių komiteto posėdyje buvo nuspręsta BUAB „Egvilta“ priklausantį nebaigtą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 0,8970 ha valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisę (toliau – Turtas), kurie įkeisti ieškovei, parduoti kartu iš varžytynių. Atsakovas, būdamas vienas didžiausias BUAB „Egvilta“ kreditorius, nesąžiningai (teikdamas skundus ir piktnaudžiaudamas savo dominuojančia padėtimi) kreditorių komiteto susirinkime nuolat stabdė ir vilkino minėto turto pardavimo procesą, dėl to ieškovei įkeistas turtas nėra parduotas iki šios dienos. Atsakovas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, teikė nepagrįstus skundus ir net kelis kartus prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokiu būdu stabdydamas turto pardavimo procesą ir užkirsdamas kelią ieškovei patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Ieškovės manymu, pagrindinis skundų tikslas buvo nukreiptas į laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir turto pardavimo proceso vilkina iki tol, kol atsakovas su padidintu finansiniu reikalavimu bus įtrauktas į kreditorių sąrašą ir įgis dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime. Atsakovas šiuo metu turi dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime ir turto pardavimo procesą stabdo jau kitais būdais – nustatydamas nepagrįstai didelę turto kainą. Atsakovas siūlo rinkos neatitinkančias ir neprotingas nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo nuomos teisės kainas ir už šiuos pasiūlymus pats balsuoja, nors jokio vertinimo, kuris pagrįstų tokias kainas, nepateikė. Atsakovas atsisako priimti ir pirkėjų pasiūlymus įsigyti šį turtą rinkos kaina. Dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, ieškovei įkeisto turto jau nepavyksta parduoti net ketverius metus, neaišku, kada šis turtas bus parduotas apskritai. Rinkos sąlygų neatitinkantis pradinės turto pardavimo kainos tvirtinimas ir procedūrų pagal ją organizavimas vilkina ne tik bankroto procesą, bet ir daro žalą kreditoriams. Nebaigto statyti pastato būklė blogėja, artėja leidimo statybai galiojimo pabaiga, o ieškovė, kaip įkaito turėtoja, negali patenkinti savo reikalavimo. Be to, tokiais veiksmais užkertamas kelias įkeitimu neužtikrintiems kreditorių reikalavimams juos patenkinti iš likusios sumos, patenkinus hipotekos kreditorės reikalavimą, organizuojant rinkos sąlygas atitinkantį turto pardavimą. Aukščiau nurodytas atsakovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise tiek CK 6.263 str., tiek CPK 95 str. prasme. Ieškovės nuomone, atsakovas supirko kitų kreditorių reikalavimus vien tam, kad įgytų dominuojantį vaidmenį kreditorių susirinkime. Akivaizdu, kad atsakovas sąmoningai (tikėtinai veikdamas kartu su UAB „Egvilta“ buvusiais akcininkais) stabdo įkeisto turto pardavimo procesą, tikėdamasis pats perimti šį turtą ir sutrukdyti ieškovei patenkinti savo reikalavimą.

Minėto turto vertė siekia apie 6,5 mln. Lt be PVM. Jį pardavus ieškovė, kaip turto įkaito turėtoja, šia suma būtų galėjusi iš dalies padengti savo 6 886 876,51 Lt dydžio finansinį reikalavimą, o atgavusi šiuos pinigus - juos paskolinti ir gauti už tai palūkanas. Atsižvelgiant į Lietuvos banko internetiniame tinklalapyje skelbiamą palūkanų normų statistiką už naujas paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams, ieškovės skaičiavimu, vien laikotarpiu nuo         2012-02-05 iki 2015-02-04 ieškovė būtų gavusi, iš viso 362 947,35 Eur palūkanų. Žalingos pasekmės yra atsakovo neteisėto veikimo rezultatas. Šiuo atveju egzistuoja ne tik faktinis, bet ir teisinis priežastinis ryšys, kadangi atsakovas žinojo, jog šio turto įkaito turėtoja yra ieškovė, todėl neabejotinai turėjo suprasti ir suprato, kad tokiais savo veiksmais trukdo ieškovei atgauti lėšas, jomis naudotis ir tokiu būdu gauti pajamas.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį teismo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas sąžiningai gynė savo interesus, jo veiksmuose nėra jokių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ar dominuojančia padėtimi požymių. Atsakovas teisėtai naudojosi savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditoriaus Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 str. 2 d. 3 p. įtvirtinta teise ginčyti kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus. Nors atsakovas ir turi patvirtintą didžiausią finansinį reikalavimą BUAB „Egvilta“ bankroto byloje (7 338 325,37 Lt, arba 46,84 proc. visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumos), nutarimai yra priimami kreditorių balsų dauguma, už atsakovo siūlomus nutarimo projektus balsuojant ir kitiems kreditoriams, su kuriais jis neturi jokių sąsajų, todėl akivaizdu, kad nutarimai dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo yra priimami atsižvelgiant į teikiamų kreditorių susirinkimo nutarimų projektų ekonominį naudingumą, racionalumą ir protingumą.

Iki atsakovui tampant didžiausią finansinį reikalavimą turinčiu kreditoriumi, ieškovės padėtis kreditorių sąraše buvo dominuojanti ir ji galėjo vienasmeniškai priimti bet kokius sprendimus BUAB „Egvilta” bankroto procese. Ieškovė šia savo išskirtine padėtimi nesąžiningai naudojosi ir ilgą laiką bankroto procesas apskritai negalėjo sklandžiai vykti dėl bandymo atstatydinti teismo paskirtą BUAB „Egvilta” bankroto administratorę. Patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą ir realiai pradėjus vykti bankroto procedūroms, aiškiai išsiskyrė hipotekos kreditorės (ieškovės) ir kitų kreditorių, įskaitant ir atsakovą, interesai bankroto procese. Tiek atsakovas, tiek ir kiti trečiosios eilės kreditoriai turi teisėtą ir pagrįstą interesą turtą parduoti už įmanomai didžiausią ir rinkos sąlygas atitinkančią kainą, kuri leistų patenkinti ne tik ieškovės, bet ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus ir / ar jų dalį. Aplinkybę, kad absoliuti dauguma BUAB „Egvilta“ kreditorių nepalaiko ieškovės siūlymų skubotai ir už nepagrįstai mažą kainą parduoti turto patvirtina ir 2015 m. kovo 3 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo balsavimo rezultatai.

Atsakovas, išreikšdamas valią dėl BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainos nustatymo, savo poziciją formavo remdamasis UAB „Informacijos ir investicijų centras“ pateikta informacija apie galimą BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertę (13-15 mln. Lt.). Atsakovas, siekdamas maksimaliai patenkinti savo finansinį reikalavimą, visuomet siūlė tvirtinti tokią BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto kainą, kuri atitiktų realią turto rinkos vertę ir visų kreditorių, įskaitant hipotekos kreditorės, interesus bei teisėtus lūkesčius. Abu ieškovės inicijuoti turto vertinimai (UAB „Domus optima“ ir UAB „Ober-Haus nekilnojamasis turtas“) turi akivaizdžių trūkumų, todėl jų duomenimis remtis negalima. Atsižvelgiant į ataskaitose esančius netikslumus, 2015-03-03 vykusiame kreditorių susirinkime     3-iuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta pripažinti, kad 2014-05-28 UAB „Ober-Haus nekilnojamasis turtas“ vertinimo ataskaita neatitinka tikrosios vertinamo turto vertės. Nutarimas nebuvo apskųstas, taigi yra galiojantis. Savo ruožtu atsakovas, 2015-03-03 vykusiame kreditorių susirinkime teikdamas siūlymą įpareigoti BUAB „Egvilta“ bankroto administratorę operatyviai organizuoti turto vertinimo atlikimą, jį pavedant atlikti nepriklausomam turto vertintojui, ir tik tuomet objektyviai (kreditorių komitete) spręsti dėl turto pardavimo tvarkos bei kainų, akcentavo ir būtinybę formuojant vertinimo užduotį vertintojui atsižvelgti į faktinį daugiabučio namo baigtumą bei plotą, nes iki šiol tai nebuvo padaryta.

Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė visų trijų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sąlygų, kurioms esant ieškovei gali būti priteisiamos negautos pajamos, kaip patirti nuostoliai. Pajamos negalėjo būti numatytos gauti iš anksto, nes bankroto procese nutarimai yra priimami kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo. Iš anksto numatyti, kada ir ar apskritai bus atgaunamos bankroto byloje patvirtintos finansinio reikalavimo sumos, nėra galimybės. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad turtas realiai galėjo būti parduotas dar prieš trejus metus. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė negalėjo pagrįstai tikėtis gauti pajamas paskolinus šias lėšas vykdant bankinę veiklą. Atsakovas taip pat akcentavo, kad tiksli turto rinkos vertė šią dieną nėra žinoma, todėl ieškovė visiškai nepagrįstai teigė, kad atsakovo (ir kitų kreditorių) balsais buvo nustatinėjama per didelė turto pardavimo kaina. Viso turto pardavimo proceso metu nebuvo gauta jokių realių pirkėjų pasiūlymų įsigyti turtą už mažesnę kainą, nei kreditorių susirinkimų nustatyta kaina. Esant protingiems ir pagrįstiems pirkėjų pasiūlymams nebūtų pagrindo jiems nepritarti. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovės surasto „realaus pirkėjo“ UAB „Augus“ pateiktas pasiūlymas įsigyti turtą už 6 500 000 Lt buvo akivaizdžiai fiktyvus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Teismo vertinimu, atsakovo nurodomos jo turėtos abejonės dėl 2011-10-17 vykusiame kreditorių susirinkime priimto nutarimo, kuriuo buvo nustatyta 14,5 mln. Lt pradinė turto pardavimo kaina bei nuspręsta turto nepardavus iš pirmųjų varžytynių, turto pardavimo kainą mažinti iki 11,6 mln. Lt, teisėtumo, kurios grindžiamos neatlikta norimo realizuoti turto inventorizacija, nurodant keturis kartus mažesnį turto plotą nei yra tikrovėje, nustatant labai trumpą turto pardavimo terminą ir užsakant bei parengiant turto vertinimo ataskaitą, kuria nesivadovaujama nustatant turto pardavimo kainą, taip pat atsakovo nurodomos jo turėtos abejonės dėl 2012-07-18 kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo atsisakyta pritarti BUAB „Egvilta“ priklausančio žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymui, kai susirinkime buvo siūloma bankroto administratorės pasirinktam matininkui atlikti žemės sklypo matavimus tam, kad būtų nustatyta vidinė naudojimosi tvarka, pagal kurią sklypas būtų padalytas į tris lygias dalis ir parduodamas atskirais turtiniais vienetais, siekiant kaip įmanoma didesnio savo ir visų kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo, atsakovui manant, jog turto padalijimas į atskiras dalis neabejotinai padidintų jo likvidumą, leistų lengviau ir greičiau surasti investuotojus ir tokiu būdu turtą parduoti už didesnę kainą,  nesudarė pagrindo daryti ieškovės nurodomų išvadų, kad atsakovas turėjo tikslą vilkinti bankroto procesą iki tol, kol bus įtrauktas į kreditorių sąrašą su padidintu finansiniu reikalavimu. Teismas nurodė, kad atsakovas, būdamas BUAB „Egvilta“ kreditorius, turi teisę įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymu saugomą interesą, o aplinkybė, kad pareikštas reikalavimas teismo pripažintas nepagrįstu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Teismas pažymėjo, kad 2013-04-26 vykusiame kreditorių susirinkime buvo svarstytas analogiškas pasiūlymas padalyti BUAB „Egvilta“ priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris kreditorių daugumos pritarimu buvo priimtas. Nors ieškovė balsuodama už nutarimą ir pasisakė ,,prieš“, tačiau jo neskundė, o jau 2013-07-04 vykusiame kreditorių susirinkime ieškovė savo balsų dauguma (nedalyvaujant atsakovui) patvirtino naują turto pardavimo tvarką – BUAB „Egvilta” priklausantį turtą iš varžytynių parduoti atskirais turtiniais vienetais ir nustatė turto pardavimo kainą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo nesant pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl prieš tai minėtų kreditorių susirinkimų nutarimų ir jomis naudojosi tik tam, kad užvilkintų bankroto procesą. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių realaus pirkėjo ar bent svaraus potencialaus pirkėjo intereso pirkti BUAB „Egvilta“ turtą tuo laikotarpiu, kai dėl priimtų nutarimų vykdymo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra galimybės nustatyti ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir pasekmių, o vien prielaida, kad turtas galbūt būtų parduotas, nepakankama civilinei atsakomybei ir jos būtinoms sąlygoms atsirasti.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, kreditorių susirinkimo nutarimų, susijusių su turto pardavimu, turinį, ieškovės poziciją dėl atsakovo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad visi sprendimai dėl turto pardavimo BUAB „Egvilta“ bankroto procese priimti kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo nutarimais, kurio sprendimams iš esmės įtaką turi tiek ieškovės (tuo metu – 43,96% balsų), tiek atsakovo (46,84% balsų) balsavimas. Nei atsakovas, nei ieškovė neturėjo absoliučios balsų daugumos, todėl kreditorių susirinkimuose priimamus nutarimus lėmė smulkiųjų BUAB „Egvilta“ kreditorių pritarimas vienam ar kitam pasiūlymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad ekonominio pobūdžio klausimų sprendimas yra priskirtas išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai, o tokių sprendimų teisminė kontrolė yra ribota. Ieškovė niekada neginčijo kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, kuriais nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina. Taigi visi šie kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai yra teisėti, nenuginčyti ir galiojantys. Atsižvelgiant į tai, kad nutarimai buvo priimti kreditorių susirinkimo nutarimais, teismas konstatavo, kad atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už dalyvavimą juose ir savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditoriaus, balsavimo teisės realizavimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas dėl kitų atsakomybės sąlygų nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti apeliantės ieškinį; iš atsakovo priteisti žyminį mokestį ir išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sudarančių pagrindą atsakovo civilinei atsakomybei kilti bei pareigai atlyginti apeliantės patirtą žalą.
2. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.). Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė turto pardavimo vilkinimu piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis bei dominuojančia padėtimi bendrovės kreditorių susirinkimuose:

              2.1. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis – nepagrįstai skundžiant bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimus (CPK 95 str., CK 6.263 str.). Nagrinėjamu atveju piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis įrodo bylos aplinkybės: pirma, atsakovas nepagrįstai skundė 2011-10-17 dienos bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo, jo nuomone, buvo nustatyta per didelė pradinė turto pardavimo kaina, tokiu būdu, teismui jo skundo pagrindu taikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo užvilkintas turto pardavimas. Vilniaus apygardos teismas 2012-01-09 nutartimi aukščiau minėtą atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavus, kad atsakovas, nesutikdamas su parduodamo nekilnojamojo turto kaina, nepateikė teismui preliminaraus šio turto vertinimo ar kitų įrodymų, t. y. nepagrindė savo argumentų, jog parduodamo turto kaina yra neprotinga. Antra, atsakovas nepagrįstai skundė ir kitus jam nepalankius bei turto pardavimą galėjusius užvilkinti bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su turto realizavimo tvarka. Atsakovas skunde dėl 2012-07-18 dienos bendrovės kreditorių susirinkime priimtų nutarimų pakeitė savo poziciją ir ėmė tvirtinti, kad turtas turėtų būti parduodamas kaip galima didesne kaina, o UAB „Domus optima“ vertinime nurodyta kaina dėl nežinomų priežasčių nebesirėmė. Vilniaus apygardos teismo 2012-11-07 nutartimi atsakovo skundas vėl atmestas. Trečia, „už“ 2011-10-17 kreditorių susirinkimo nutarimą parduoti turtą už 14,5 mln. Lt balsavo kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudarė 6 979 234,94 Lt. Kiti kreditoriai A. R., L. M., V. B., V. J., M. R., L. L. ir A. G. siūlė panašias arba net didesnes turto pardavimo kainas. Tai patvirtina, jog pasiūlymas parduoti turtą už 14,5 mln. Lt atitiko tuometinę daugumos kreditorių valią. Sprendžiant iš balsavusių „prieš“ apeliantės pasiūlymą, nesutiko tik vienintelis atsakovas ir dar keli kreditoriai. Be to, pats atsakovas šią dieną siūlo daugiau nei dvigubai didesnes turto pardavimo kainas, nei kad nurodoma UAB „Domus optima“ ir UAB „Ober-Haus“ turto vertinimuose, ir šiuo metu jokių abejonių dėl turto vertės atitikimo tikrovei jam nebekyla. Ketvirta, visuma nurodytų veiksmų kaip vieningas elgesio kompleksas neturėtų būti vertinamas ignoruojant CK 1.137 str. 4  d. įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti teise. Atsakovo skundų tikslas nagrinėjamu atveju buvo nukreiptas į laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir turto pardavimo proceso užvilkinimą iki tol, kol atsakovas bus įtrauktas su padidintu finansiniu reikalavimu į kreditorių sąrašą ir įgis dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime.

              2.2. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi bendrovės kreditorių susirinkimuose (CK 6.263 str.). Atsakovas, įgijęs dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime, turto pardavimo procesą ėmė vilkinti jau kitais būdais, t. y. ne teikdamas nepagrįstus skundus dėl bendrovės kreditorių susirinkimų sprendimų, tačiau piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi bendrovės kreditorių susirinkimuose bei darydamas įtaką smulkiesiems kreditoriams. Atsakovo balsų bei įtakos bendrovės kreditorių susirinkimuose dėka buvo nustatoma visiškai neprotinga, nepagrįsta ir akivaizdžiai per didelė pradinė turto pardavimo kaina, už kurią niekas šio turto neperka iki šiol, bei kitais būdais stabdomas turto pardavimo procesas. Atsakovas sąmoningai (tikėtinai veikdamas kartu su bendrovės buvusiais akcininkais bei darydamas įtaką smulkiesiems bendrovės kreditoriams) stabdo turto pardavimo procesą, tikėdamasis pats perimti šį turtą, sutrukdant apeliantei pasitenkinti savo finansinį reikalavimą. Tai patvirtina bylos aplinkybės: pirma, atsakovas, pasinaudodamas dominuojančia padėtimi, bendrovės kreditorių susirinkimuose tiesiogiai darė įtaką neprotingai didelės pradinės turto pardavimo kainos varžytynėse nustatymui bei kitaip sąmoningai vilkino turto pardavimo procesą (2013-04-10 kreditorių susirinkimas, 2013-08-05 kreditorių susirinkimas, 2014-09-04 kreditorių susirinkimas). Atsakovas iki tol laikęsis pozicijos, jog turto vertinimas nėra reikalingas, šią savo nuomonę pakeitė, galbūt taip siekdamas toliau vilkinti turto pardavimo procedūras. Neprotingai didelė pradinė turto kaina buvo pradėta nustatinėti po to, kai atsakovas tapo didžiausiu bendrovės kreditoriumi ir tai tęsiasi jau beveik porą metų. Antra, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 str. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Ši prezumpcija nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta (CPK 175 str., 185 str.), todėl teismas privalėjo vertinti atsakovo nesąžiningumą kaip įrodytą (CPK 178 str., 182 str. 4 p.). Savo aktyviais veiksmais padedant R. (bendrovės kreditoriams ir akcininkams) atsakovas, žinodamas ar turėdamas žinoti, jog turto pardavimo bei finansinių reikalavimų tenkinimo procedūra užsitęs, o turtas realiai nebus parduotas, tiesiogiai darė įtaką nepagrįstai aukštos pradinės turto kainos nustatymui bendrovės kreditorių susirinkime bei kitaip vilkino turto pardavimo procesą. Atsakovo bei bendrovės kreditorių R. sąsajas bei bendrą veikimą kartu tikslu vilkinti turto pardavimo procesą patvirtina bylos aplinkybės ir įrodymai. Trečia, apeliantė visuomet buvo suinteresuota operatyviu turto pardavimu bei rinkos vertę atitinkančios pradinės turto pardavimo kainos nustatymu (pradžioje apeliantė siūlė pakankamai aukštą pradinę turto pardavimo kainą, kuri po truputį buvo mažinama). Ketvirta, nesutiktina, kad atsakovas neturi absoliučios daugumos bendrovės kreditorių susirinkimuose bei dėl šios priežasties negali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi kreditorių susirinkimuose. Penkta, ne visi smulkieji kreditoriai balsuoja už tokias atsakovo siūlomas ir rinkos vertės neatitinkančias turto pardavimo kainas. Šešta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad su smulkiaisiais kreditoriais atsakovas aktyviai palaiko ryšius ir daro jiems poveikį priimant sprendimus. Septinta, įmonės bankroto procese kreditoriai įstatymo jiems suteiktomis teisėmis turi naudotis sąžiningai, protingai ir teisingai. Nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto procedūra tęsiasi ilgiau nei penkerius metus, nėra jokių kitų procesų ar trukdžių procedūras užbaigti, išskyrus vienintelio likusio bendrovės nekilnojamojo turto realizavimą. Aštunta, šiuo atveju akivaizdu, kad kreditorių susirinkimo sprendimai dėl turto pardavimo kainos yra priimami iš esmės vieno kreditoriaus, atsakovo, iniciatyva ir balsais, taip piktnaudžiaujant teise, nesiremiant jokiu turto vertinimu ar kitais objektyviais įrodymais. Tai, kad kreditorių susirinkimo nutarimai atskirai nėra pripažinti negaliojančiais, nepaneigia atsakovo piktnaudžiavimo savo teise fakto.

3. Dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247 – 6.249 str.). Nors pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertino, apeliantė palaiko procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją dėl priežastinio ryšio ir žalos egzistavimo nagrinėjamu atveju. Pasak ieškovės, jeigu atsakovas savo nepagrįstais skundais nebūtų nuolat stabdęs pardavimo proceso ir pasinaudodamas savo dominuojančia padėtimi bei sąsajomis, įtaka smulkiesiems kreditoriams bendrovės kreditorių susirinkimuose nebūtų vilkinęs turto pardavimo, šis turtas jau būtų parduotas rinkos kaina, už 6,5 mln. Lt. Tokiu būdu šia suma būtų patenkintas apeliantės finansinis reikalavimas ir ji būtų galėjusi naudotis pinigais savo veikloje, juos skolinti ar kitaip investuoti bei gauti už tai palūkanas (priežastinis ryšys). Ieškovė patirtą žalą sieja su negautom pajamom, kurias būtų gavusi palūkanų forma, jeigu būtų laiku patenkintas jos finansinis reikalavimas iš šiuo metu įkeisto turto. Byloje ginčo dėl palūkanų dydžio nėra. Aplinkybę, jog turtas būtų parduotas dar prieš trejus metus iki apeliantei pareiškiant ieškinį dėl žalos, patvirtina į bylą pateikti įrodymai bei bankroto administratoriaus išvados. UAB „Augus“ pasiūlymas pirkti Turtą taip buvo realus.

              Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo jį atmesti bei palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą; iš ieškovės atsakovui priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Priešingų ieškovės, atsakovo ir trečiųjų asmenų interesų aktyvus gynimas, naudojimasis konstitucine teise į teisminę gynybą negali būti vertinami kaip nesąžiningas teisės naudojimas ar piktnaudžiavimas teise. Atsakovas, teikdamas skundus dėl kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, sąžiningai ir pagrįstai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Kaip nurodoma ieškinyje ir apeliaciniame skunde, atsakovas du kartus kreipėsi į teismą su skundais dėl kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas, teikdamas šiuos skundus, sąžiningai įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą, o jo veiksmuose nėra jokių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių.
2. Apeliantė, teigdama, kad atsakovas piktnaudžiavo teise skųsdamas kreditorių susirinkimo 2011-10-17 nutarimą, nutyli, kad Turto vertinimo priežiūros tarnybos sprendimu  buvo nustatyta, kad UAB „Domus optima“ Turto vertinimo ataskaita neatitiko įstatymo reikalavimų, todėl yra niekinė bei negaliojanti. Šios aplinkybės ir teismui jau anksčiau pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo skundas, nors teismo ir buvo vėliau atmestas, vertintinas kaip pareikštas sąžiningai, atsižvelgiant į vėliau pasitvirtinusias abejones dėl turto vertinimo ataskaitos trūkumų ir ja nustatytos turto vertės. Be to, apeliantė, remdamasi Vilniaus apygardos teismo     2012-01-09 nutartimi, kuria buvo atmestas atsakovo skundas, ir teigdama, kad atsakovas piktnaudžiavo jam suteikiamomis procesinėmis teisėmis, nenurodo, jog šioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje nepasisakoma dėl atsakovo piktnaudžiavo jam suteikiamomis teisėmis. Skundo ar ieškinio netenkinimas negali būti prilyginamas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, nes vadovaujantis CPK 95 str. 2 d., tik teismas, nagrinėjantis konkrečią civilinę bylą, gali pasisakyti dėl to, ar skundas (ieškinys) yra pareikštas nesąžiningai ir pareiškėjas (ieškovas) yra laikomas asmeniu, piktnaudžiaujančiu procesinėmis teisėmis.  
3. Dėl 2011-10-17 kreditorių susirinkimo nutarimų laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos 2011-11-10 nutartimi, o skundas atmestas ir laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2012-01-09 nutartimi. Taigi, apribojimai buvo taikomi tik 2 mėnesius ir turtas nuo 2012-01-09 galėjo būti parduodamas. Tokia pati situacija susiklostė ir dėl 2012-07-18 kreditorių susirinkimo nutarimų - laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos 2012-10-09 nutartimi, o skundas atmestas 2012-11-07 nutartimi, taigi apribojimai buvo taikyti tik 1 mėnesį.  Dėl to laikytina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo esmingai paveikti ir nepaveikė turto pardavimo procedūrų, todėl negali būti laikoma pagrindu ir priežastimi atlyginti ieškovės neva patirtus nuostolius.
4. Nesutiktina su apeliantės argumentu dėl atsakovo pozicijos dėl turto vertės nenuoseklumo, nurodant, kad iš pradžių kreditorių susirinkimo nutarimai dėl turto pardavimo buvo ginčijami dėl per didelės kainos nustatymo, o vėliau – dėl per mažos. Atsakovo pozicija dėl turto pradinės pardavimo kainos pasikeitė tik tuomet, kai BUAB „Egvilta“ kreditoriams kilo abejonės dėl UAB „Domus optima“ parengtos turto vertinimo ataskaitos teisėtumo. Tik po Turto vertinimo priežiūros tarnybos sprendimo tapo aišku, jog turto vertintojo nustatyta rinkos vertė gali neatitikti realios turto rinkos vertės. Dėl to vėliau priimant nutarimus dėl turto pradinės pardavimo kainos nustatymo, nuspręsta nesiremti UAB „Domus optima“ parengta turto vertinimo ataskaita. Vėlesnė atsakovo pozicija dėl turto pradinės pardavimo kainos nustatymo visuomet buvo nuosekli ir pagrįsta trečiųjų asmenų (UAB „EV Solutions“ bei UAB „Informacijos ir investicijų centras“) teikta informacija, susijusia su turto rinkos verte. Šios aplinkybės visiškai paneigia ieškovės teiginius dėl atsakovo piktnaudžiavimo jam ĮBĮ suteikiamomis teisėmis. Atsakovas, siekdamas maksimaliai patenkinti savo finansinį reikalavimą, visuomet siūlė tvirtinti tokią BUAB „Egvilta“ priklausančio nekilnojamojo turto kainą, kuri atitiktų realią turto rinkos vertę bei visų kreditorių, įskaitant hipotekos kreditorės, interesus bei teisėtus lūkesčius.
5. Visi sprendimai dėl turto pardavimo BUAB „Egvilta“ bankroto procese priimti kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo (anksčiau – kreditorių komiteto), kurio sprendimams iš esmės vienodą įtaką turi tiek ieškovės (šiuo metu – 43,96%), tiek atsakovo (46,84%) balsavimas. Nei atsakovas, nei ieškovė šiuo metu neturi absoliučios balsų daugumos, todėl kreditorių susirinkimuose priimamus nutarimus lemia smulkiųjų kreditorių pritarimas vienam ar kitam pasiūlymui. Atsakovas nekontroliuoja smulkiųjų bendrovės kreditorių, neturi su jais jokių sąsajų, todėl akivaizdu, kad nutarimai dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo yra priimami atsižvelgiant į teikiamų kreditorių susirinkimo nutarimų projektų ekonominį naudingumą, racionalumą ir protingumą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas ir visi kiti kreditoriai turi teisę balsuoti už jų nuomone ekonomiškai naudingiausius ir racionaliausius turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo pasiūlymus.
6. Ieškovė niekada neginčijo 2013-08-05, 2014-09-09, 2014-12-02 kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, kuriais nustatyta turto pardavimo tvarka ir kaina. Taigi visi šie kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai yra teisėti (jų teisėtumas preziumuotinas), nenuginčyti ir galiojantys. Atsižvelgiant į tai, kad nutarimai buvo priimti ne atsakovo vienasmeniškai, o kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo – nutarimais, atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už dalyvavimą juose ir savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditoriaus, balsavimo teisės realizavimą.
7. UAB „Augus“ po pasiūlymo pateikimo nerodė jokios iniciatyvos ir valios (siekio) sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį, todėl tikėtina, kad toks pasiūlymas buvo pateiktas tik su tikslu pagrįsti ieškovės poziciją, jog visi BUAB „Egvilta“ kreditoriai, išskyrus hipotekos kreditorę bei su ieškove susijusius asmenis – UAB „Lavysas“ ir UAB „Žvėryno investicija“, yra nesuinteresuoti parduoti turto už ieškovei priimtiną kainą.
8. Apeliantė visiškai nepagrindė savo teiginių apie tai, kad atsakovas yra susijęs su kitais bendrovės kreditoriais ryšiais, nesusijusiais vien su tuo faktu, jog visi šie asmenys yra BUAB „Egvilta” kreditoriai. Atsakovas nedarė, nedaro ir negali daryti jokios įtakos kitų kreditorių valiai, balsuojant BUAB „Egvilta” kreditorių susirinkimuose.
9. M. R. ir atsakovą sieja du dalykai – pirma, M. R. buvo UAB „Faulana“, iš kurios reikalavimą į BUAB „Egvilta“ įsigijo trečiasis asmuo, vadovas; antra – M. R. kaip ir trečiasis asmuo yra BUAB „Egvilta“ kreditorius, siekiantis, jog turtas būtų parduotas už realią rinkos kainą. Teiginiams apie „užslėptus“ susitarimus vilkinti bankroto procedūras ar daryti neigiamą įtaką turto pardavimo procedūroms nėra jokio pagrindo.
10. Dėl priežastinio ryšio. Ieškovė neįrodė ir tinkamai nepagrindė to, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nagrinėjamu atveju jokiu būdu negalima preziumuoti, jog atsakovui neteikus skundų dėl 2011-10-17 bei 2012-07-18 kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, turtas būtų parduotas šiuose kreditorių susirinkimuose nustatyta tvarka ir kainomis, o ieškovė būtų patenkinusi savo finansinį reikalavimą. Kaip jau buvo nurodyta, turto ilgą laiką nepavyko parduoti tiek ieškovės, tiek ir atsakovo siūlomomis kainomis, o vienintelio „fiktyvaus“ pirkėjo UAB „Augus“ pasiūlyta kaina akivaizdžiai prieštaravo visų trečiosios eilės BUAB „Egvilta“ kreditorių interesams, juolab, kad UAB „Augus“ po pasiūlymo pateikimo nerodė jokio suinteresuotumo sudaryti turto prikimo – pardavimo sandorį.
11. Dėl žalos. Apeliantės prašomos negautos pajamos neatitinka kasacinio teismo formuojamoje praktikoje įtvirtintų jų priteisimo kriterijų. Pirma, pajamos negalėjo būti numatytos gauti iš anksto; antra, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad turtas realiai galėjo būti parduotas dar prieš tris metus; trečia, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė negalėjo numanyti ir iš anksto tiksliai suplanuoti, kada bus patenkintas jos finansinis reikalavimas, atitinkamai negalėjo būti pagrįstai tikimasi gauti pajamas paskolinus šias lėšas vykdant bankinę veiklą; ketvirta, ieškovė, dar iki atsakovui tampant didžiausią finansinį reikalavimą turinčiu kreditoriumi, buvo nustačiusi ženkliai didesnę pradinę turto pardavimo kainą, nei buvo įvertinta jos paties užsakymu atliktame turto vertinime; penkta, viso turto pardavimo proceso metu nebuvo gauta jokių realių pirkėjų pasiūlymų įsigyti turtą už mažesnę kainą, nei tariamai nepagrįstai didelė kreditorių susirinkimų nustatyta kaina.
12. Ieškovė niekaip nepaaiškina reikalavimo atsiradimo pagrindo, t.y. atsiradusios žalos, kurią tariamai patyrė nuo 2011-11-10.
13. Ieškovė savo žalą, negautas pajamas (palūkanas) skaičiuoja nuo bendros finansinio reikalavimo sumos, nors pagal teismų praktiką, hipotekos kreditorius privalo dengti administravimo išlaidų dalį, proporcingai gautoms pajamoms iš parduoto hipoteka įkeisto turto. Be to, nors ieškovė pateikia žalos skaičiavimą, tačiau jokiais įrodymais nepagrindžia atlikto skaičiavimo teisingumo. Ieškovė remiasi Lietuvos banko internetiniame tinklalapyje skelbiama palūkanų normų statistika už naujas paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams. Negautas palūkanas skaičiuoja pagal fiksuotą palūkanų normą ilgalaikėms paskoloms, kuri yra vos ne dvigubai didesnė nei kintama palūkanų norma. Ieškovė nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kad būtent tokias palūkanas ji būtų galėjusi gauti už suteiktas paskolas, taip pat galimybių ginčo laikotarpiu (2012-02-05 iki 2015-02-04) „įdarbinti“ iš BUAB „Egvilta” turto pardavimo gautas pajamas.
14. Ieškovė reikšdama akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį siekia daryti spaudimą didžiausią finansinį reikalavimą turinčiam atsakovui, tam, kad jis neprieštarautų ieškovės teikiamiems pasiūlymams dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo, kuris naudingas ir palankus tik ieškovei ir yra visiškai nepagrįstas, neracionalus ir ekonomiškai nenaudingas visiems likusiems kreditoriams. Ieškovė šią bylą iniciavo dar ir todėl, kad smulkieji BUAB „Egvilta“ kreditoriai suprastų, jog prieštaraudami ieškovės valiai dėl turto pardavimo jie gali netrukus atsidurti atsakovų sąraše šioje ar kitose analogiškose bylose.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2009-08-31 nutartimi UAB „Egvilta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Avere“. Vilniaus apygardos teismas 2010-06-14 UAB „Egvilta“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Aktualiu nagrinėjamu laikotarpiu ieškovės finansinis reikalavimas BUAB „Egvilta“ bankroto byloje buvo 6 886 876,51 Lt, kuris užtikrintas BUAB „Egvilta“ priklausančio turto - nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir 0,8970 ha valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisės įkeitimu (toliau bendrai – Turtas). Atsakovas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą įtrauktas Vilniaus apygardos teismo 2010-12-27 nutartimi, ja patvirtintas 4 638 687 Lt dydžio finansinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2012-06-25 nutartimi (įsiteisėjo 2013-01-07) patvirtintas papildomas atsakovo 2 643 491,68 Lt dydžio finansinis reikalavimas. Šiuo metu E. V. yra BUAB „Egvilta“ kreditorius, turintis 7 338 325,37 Lt dydžio finansinį reikalavimą, kuris atitinka 46,84 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, o ieškovės patvirtinto finansinio reikalavimo dalis aktualiu ginčui laikotarpiu atitinka 43,96 proc. visų patvirtintų finansinių reikalavimų. Taigi, tiek ieškovė, tiek atsakovas laikytini stambiais kreditoriais įmonės bankroto byloje, tačiau nei vienas iš jų neturi / neturėjo  absoliučios daugumos kreditorių susirinkimuose.

Iš ieškovės procesinių dokumentų, tarp jų ir apeliacinio skundo matyti, kad nuostolių atlyginimo iš atsakovo prašoma dviem pagrindais – pirma, dėl atsakovo veiksmų, kuomet jis, būdamas įmonės kreditoriumi, teikė skundus dėl 2011-10-17 ir 2012-07-18 kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, susijusių su įmonės Turto pardavimo nustatymo tvarka ir kainomis; antra, dėl atsakovo veiksmų, kuomet jis, dalyvaudamas kreditorių susirinkime ir turėdamas svarų balsų skaičių, balsuodavo už nutarimus, susijusius su įmonės Turto pardavimo kainos nustatymo tvarka, kurie, pasak ieškovės, buvo neprotingi, neracionalūs. Apeliantės nuomone, toks atsakovo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis, taip vilkinant bankroto procesą, neleidžiant ieškovei, kuri yra hipotekos kreditorė, patenkinti savo finansinio reikalavimo įmonės bankroto byloje. Negautas finansinio reikalavimo patenkinimas siejamas su patirtais nuostoliais, kuriuos prašoma priteisti iš atsakovo, t. y. ieškovė nuostolius, kaip negautas pajamas, sieja su palūkanomis, kurias būtų gavusi investuojant piniginę sumą, gautą patenkinus finansinį reikalavimą iš įmonės parduoto Turto. Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, ar iki šio ieškinio pateikimo teismui momento ir ginčo turtui esant neparduotam, atsakovo veiksmai, kuomet jis, būdamas įmonės kreditorius, teikė skundus dėl atitinkamų kreditorių susirinkimo nutarimų, o vėliau – balsavo už atitinkamus siūlymus, susijusius su Turto pardavimo kainų ir tvarkos nustatymu, gali būti laikomi kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (neteisėti veiksmai), dėl kurių ieškovei faktiškai atsirado nuostoliai (priežastinis ryšys), pasireiškiantys negautų pajamų forma (žala).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Ieškovė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia CPK 95 str. įtvirtinta norma, pagal ją dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius, taip pat CK 6.263 str. įtvirtinta pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (CK 1.2 str. 1 d., 1.137 str. 3 d.; CPK 7 str. 2 d.), t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeidžia ir nevaržo kitų asmenų teisių, nedaro žalos kitiems asmenims, neprieštarauja įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitinka civilinio proceso tikslus. Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Taigi, visomis procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 28 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., CPK 7 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-144/2014). CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-224/2005). Pažymėtina, kad CPK 95 straipsnio 1 dalies taikymas reiškia deliktinės atsakomybės taikymą, kuris galimas tik esant sąlygoms, nustatytoms CK 6.246 - 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1248/2010). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, šalis, prašanti nuostolių atlyginimo, turi įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius) (kaltė – preziumuojama), o prašant nuostolių atlyginimo negautų pajamų forma taip pat įrodyti jų realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 24 d. nutarimas  byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas  byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.).

Dėl atsakovo piktnaudžiavimo teisėmis teikiant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų

Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad atsakovas, būdamas įmonės kreditorius, kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su turto pardavimo kainomis ir tvarka, priimtus 2011-10-17 ir 2012-07-18 kreditorių susirinkimuose, taip pat jo pareikštiems reikalavimams užtikrinti reikšdamas prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiavo teisėmis, vilkino turto bankroto procese pardavimą, reikšdamas nepagrįstus skundus, kurie vėliau teismo buvo atmesti. Teigia, kad tokių skundų, kurių įvykdymui užtikrinti buvo prašomos ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tikslas buvo sulaukti momento, kada jis bus įtrauktas į kreditorių sąrašą su padidintu finansiniu reikalavimu ir taip įgis dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime.

Iš bylos duomenų matyti, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai 2011-10-17 įvykusiame kreditorių susirinkime 3-iuoju darbotvarkės klausimu Dėl turto pardavimo tvarkos ir kainų tvirtinimo nutarė Turtą parduoti kartu iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka: nustatyti varžytynėms 1 proc. turto kainos didinimo intervalą, apvalinant iki sveiko skaičiaus; nustatyti 200 Lt dydžio mokestį varžytynių žiūrovui; nustatyti varžytynių dalyvio mokestį (10 proc. nuo norimo įgyti turto objekto pradinės pardavimo kainos; įpareigoti administratorių organizuoti turto pardavimo varžytynes. Kreditorių susirinkimas taip pat nutarė Turtą parduoti nustatant bendrą pradinę pardavimo kainą varžytynėms 14 500 000 Lt, kitoms varžytynėms – 11 600 000 Lt (pagal ieškovės pateiktą pasiūlymą). Pažymėtina, kad šiame kreditorių susirinkime Turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymas spręstas ne pirmą kartą, iki tol nustatytomis didesnėmis kainomis Turto parduoti nepavyko.

Atsakovas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas teismo panaikinti minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą vykdyti pardavimo procedūras. Atsakovas skundą grindė  aplinkybėmis, susijusiomis su objektyviu Turto vertės kainos nustatymu, nurodydamas, kad patvirtinta Turto pardavimo kaina yra dvigubai didesnė nei turto vertintojo UAB „Domus optima“ pateiktas vertinimas, taip pat keltas klausimas dėl pastato ploto ir jo įtakos Turto vertei. Vilniaus apygardos teismas 2011-11-10 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, 2012-01-09 nutartimi  E. V. skundą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-06-15 nutartimi Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Įmonės kreditoriai 2012-07-18 įvykusiame kreditorių susirinkime 1-uoju darbotvarkės klausimu svarstė UAB „Egvilta“ žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidinę naudojimosi tvarką, o 2-uoju darbotvarkės klausimu – UAB „Egvilta“ turto pardavimo tvarką ir kainų nustatymą. Nei 1-uoju darbotvarkės klausimu, nei 2-uoju darbotvarkės klausimu nutarimai nebuvo priimti. Atsakovas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti nutarimus, kuriais nepritarta 2012-07-18 kreditorių susirinkime svarstytiems 1-uoju ir 2-uoju darbotvarkės klausimams, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skunde atsakovas nurodė, jog turto išskaidymas dalimis nepažeis hipotekos kreditoriaus teisių, tokį turtą būtų lengviau parduoti, taip pat, kad reikia siekti turtą parduoti už tokią kainą, kuri tenkintų ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2012-10-09 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė bankroto administratorei vykdyti Turto pardavimo procedūras iki bus išspręstas ginčas dėl 2012-07-18 kreditorių susirinkime priimtų nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus apygardos teismo 2012-11-07 nutartimi pareiškėjo skundas atmestas, ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013-02-15 nutartimi.

  Pagal CPK 1 straipsnį bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas bylos aplinkybes, pažymi, kad ĮBĮ redakcijoje, galiojusioje atsakovo skundų dėl kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo metu,  21 str. 2 d. 3 p. buvo įtvirtinta kreditoriaus teisė kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų. Sprendžiant klausimą, ar atsakovas piktnaudžiavo teisės į teisminę gynybą realizavimu nagrinėjamoje situacijoje, reikalinga įvertinti bylos aplinkybes, skundo pagrindą, jo pagrįstumą. Teismo vertinimu, atsakovo noras parduoti turtą už jo požiūriu teisingą ir objektyvią kainą, taip siekiant ir savo turimo finansinio reikalavimo patenkinimo, negali būti laikomas priešingu bankroto proceso tikslams, paskirčiai ir akivaizdžiai neteisėtas ar nepagrįstas, nepaisant to, kad tiek pirmosios instancijos teismo nutartimis, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis atsakovo skundai dėl minėtų kreditorių susirinkimo nutarimų buvo atmesti. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes, kaip žinia, viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio preliminarus pagrįstumas (CPK 144 str. 1 d.). Nors taikant laikinąsias apsaugos priemones ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės, tačiau įvertinama, ar reiškiamas procesinis dokumentas yra grindžiamas įrodymais ir /ar argumentais, patvirtinančiais reikalavimą ir leidžiančiais spręsti apie ieškinio patenkinimo galimybę. Taigi, nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas skundus teikė nepagrįstai, taip pat citavo teismų procesinių sprendimų motyvus, jog atsakovas skundus grindė tik subjektyvia nuomone, nepateikiant jokių objektyvių šią nuomonę pagrindžiančių įrodymų, tačiau šios aplinkybės, net vertinant jų visumą, negali būti laikomos atsakovo piktnaudžiavimu ĮBĮ nustatyta teise teikti skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų. Apeliantė nurodo, kad būtent dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, Turtas nebuvo parduotas už kreditorių susirinkimo nustatytą kainą, tačiau pažymėtina, kad šiuos apeliantės argumentus iš dalies paneigia tiek jų galiojimo terminai, tiek bankroto administratorės 2012-07-18 kreditorių susirinkime nurodyta aplinkybė, jog nors (per 3 metus trunkantį turto pardavimą) besidominčių buvo, tačiau realaus pirkėjo nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybę, jog turtas būtų parduotas dar prieš tris metus iki apeliantei pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo patvirtina UAB „Augus“ pasiūlymas. Atsižvelgiant į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Augus“ į bankroto administratorę kreipėsi 2014-12-08 raštu, jo turinys neleidžia daryti pagrįstos išvados apie rimtus ketinimus pirkti įsigyti turtą, be to, minėtame rašte kalbama apie nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimą, nors minėtuose kreditorių susirinkimuose buvo sprendžiama dėl turto esančio (duomenys neskelbtini) pardavimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog buvo reali galimybė parduoti Turtą ir / ar, kad Turtas nebuvo parduotas dėl atsakovo veiksmų (CPK 178 str.). Iš atsakovo pateikto skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų turinio matyti, kad skundai buvo grindžiami konkrečiomis aplinkybėmis, susijusiomis su Turto nustatymo verte, o vien tai, kad teismų procesiniais sprendimais jie buvo atmesti, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo piktnaudžiavimą procesine teise. Apeliantė nurodo, kad atsakovo veiksmų nesąžiningumą teikiant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų patvirtina aplinkybė, jog pirmasis skundas buvo grindžiamas per didele nustatyta Turto pardavimo kaina, o antrajame skunde nurodoma, kad ieškovė siekia turtą parduoti už bet kokią kainą siekiant tik savo interesų patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tokių apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad atsakovas atsiliepime nurodė savo elgesio priežastis (neatlikta turto inventorizacija, kainos neatitikimas turto vertinimo ataskaitai, turto padalijimo vertės padidėjimas), kurios nors iš esmės laikytinos subjektyviomis (pirmosios instancijos teismai nurodė, kad E. V. pateikė įrodymus, pagrindžiančius savo poziciją), tačiau negali būti traktuojamos kaip siekis piktnaudžiauti kreditoriams ĮBĮ suteikta teise (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo teikti skundai dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, nagrinėjamu atveju nelaikytini piktnaudžiavimo turimomis teisėmis būdu (forma), o laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo prašymu taikymas nėra priežastiniame ryšyje su ieškovės deklaruojama patirta žala, neįrodžius, jog per laikinųjų apsaugos priemonių  taikymo laikotarpį būtų buvęs parduotas (CPK 178 str.).

Dėl atsakovo piktnaudžiavimo teisėmis dalyvaujant kreditorių susirinkimuose, priimant nutarimus, susijusius su Turto pardavimo kainomis ir tvarka

Byloje nustatyta, kad E. V. turi 7 338 325,37 Lt finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, kuris atitinka 46,84 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Ieškovės teigimu, atsakovas, įgijęs didelę dalį finansinių reikalavimų bankroto byloje, ėmė kitaip piktnaudžiauti turimomis teisėmis, t. y. ne teikti skundus dėl priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų, susijusių su Turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymu, o kreditorių susirinkimuose balsuoti už atitinkamus pasiūlymus, susijusius su Turto pardavimu ir kainomis (2013-04-10, 2013-08-05, 2014-09-04 kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai ir kt.), tokiu būdu vilkindamas turto pardavimą, kuris sąlygojo apeliantės patirtus nuostolius. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-04-21 gautas apeliantės prašymas dėl papildomų įrodymų (2016-04-05 BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo protokolo kopija) pridėjimo prie bylos, juo taip pat grindžiama apeliantės nurodyta pozicija dėl atsakovo piktnaudžiavimo turimomis teisėmis. Teismo 2016-05-30 rezoliucija prašymas priimtas, išsiųstas kitai šaliai susipažinti ir nuomonei dėl jo pateikti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės pateiktas 2016-04-05 kreditorių susirinkimo protokolas atitinka leistinumo ir susietumo reikalavimus, jis vertintinas kartu su kita byloje esančia medžiaga (CPK 314 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Pagal 2013-04-10, 2013-08-05, 2014-09-04 kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, susijusių su Turto pardavimu, metu galiojusią ĮBĮ redakciją, kreditorių susirinkime sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsuoja daugiau kaip pusė visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkime, įvykusiame 2013-04-10, kuriame 3-iuoju darbotvarkės klausimu  nutarimas parduoti visą BUAB „Egvilta“ turtą už kainą ne mažesnę, nei teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumą (15 856,7 Lt), o nepavykus parduoti turto už šią kainą, šaukti kitą kreditorių susirinkimą, priimtas 52,41 proc. visų kreditorių reikalavimo suma („prieš“ balsavo 43,97 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos); kreditorių susirinkime, įvykusiame 2013-08-05, kuriame nutarimas BUAB „Egvilta“ priklausantį turtą iš pirmųjų varžytynių parduoti už pradinę 16 000 000 Lt kainą priimtas 100 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos; kreditorių susirinkime, įvykusiame 2014-09-04, 52,42 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos nustatyti pradinę turto pardavimo kainą 15 000 000 Lt („prieš“ balsavo 44,36 proc.), tokia pat balsų pasiskirstymo dauguma  bankroto administratorė įpareigota pradėti turto realizavimo procedūrą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei vienas iš bylos šalių minėtuose kreditorių susirinkimuose neturėjo balsų daugumos, galėjusios lemti atitinkamų nutarimų priėmimą (jau minėta, kad atsakovo finansinis reikalavimas sudaro 46,84 proc., o ieškovės – 43,96 proc.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad minėtuose kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai atitinka (atitiko) kreditorių daugumos valią. Apeliantė teigia, kad atsakovas yra paveikęs smulkiuosius kreditorius, o su tam tikrais kreditoriais (R.) yra susijęs (CK 6.67 str.), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių tokią ieškovės poziciją, be to, net ir tam tikrų ryšių buvimas tarp kreditorių niekaip nepaneigia jų ĮBĮ įtvirtintos teisės priimti sprendimus atitinkamais klausimais savo nuožiūra. Pažymėtina, kad mažųjų kreditorių interesas bankroto procese taip pat kaip ir kitų kreditorių yra siejamas su galimybe patenkinti finansinį reikalavimą bankroto byloje, todėl spręsti apie daromą kitiems kreditoriams įtaką vien dėl to, kad kai kurių smulkiųjų kreditorių interesai atitinka atsakovo, negalima. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės patvirtintas finansinis reikalavimas įmonės bankroto byloje sudarė 6 886 876,51 Lt, savo ruožtu 2016 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 4 537 021,61 Eur (15 665 428,2 Lt). Ieškovė (apeliantė) manydama, kad šie priimti nutarimai neatitinka procedūrinių ir / ar nutarimų turinio aspektų, pažeidžia jos, kaip hipotekos kreditorės interesus, galėjo kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo, taip pat, įrodžius išskirtines aplinkybes prašyti teismo išspręsti klausimus, kurie kreditorių susirinkime nėra tinkamai sprendžiami ir dėl to pažeidžiami bankroto proceso tikslai ir paskirtis (pvz., žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1347-381/2015), tačiau šių veiksmų nesiėmė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo veiksmai (ĮBĮ įtvirtintos teisės dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir juose balsuoti įgyvendindamas, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas juose neturėjo lemiamos balsų daugumos) negali būti laikomi neteisėtais. Šios išvados teisėtumo nepaneigia ir ieškovės Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-04-21 pateiktas 2016-04-05 kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 35, kuriame spręstas klausimas dėl  nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, nes nutarimas priimtas 51,438 proc. susirinkime dalyvaujančių ir pareiškusių nuomonę raštu kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Be to, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad šis kreditorių susirinkimo nutarimas yra apskųstas, t. y. jo teisėtumas bus patikrintas teismo (c. b. Nr. e2-4517-562/2016). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės, kaip hipotekos kreditorės, finansinis reikalavimas bus patenkintas realizavus turtą, o turto galimo nuvertėjimo rizika, taip pat ir savo finansinių reikalavimų patenkinimo galimybėmis veikia atsakovas ir kiti kreditoriai, nes turto nepardavimas didina ir administravimo išlaidas, kurios bus atlyginamos iš parduoto turto gautos vertės. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo veiksmai pradžioje teikiant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, vėliau – balsuojant už atitinkamus pasiūlymus, nėra neteisėti žvelgiant per piktnaudžiavimo turimomis teisėmis prizmę, nes, kaip minėta, nuo turto pardavimo tvarkos ir kainos priklausys jo paties galimybės patenkinti turimą finansinį reikalavimą bankroto byloje. Apeliantei neįrodžius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio, žalos) teisėjų kolegija nepasisako. Kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

  Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-06-07 gautas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės. Kartu su pašymu  pridėta 2015-10-23 sąskaita AVC Nr. 15-182 ir mokėjimo dokumentas; 2015-11-01 sąskaita BLST Nr. 013400 ir mokėjimo dokumentas; 2016-06-06 sąskaita BLSLT Nr. 013489 ir mokėjimo dokumentas, patvirtinantys, kad atsakovas už teisines paslaugas yra sumokėjęs 10 193,86 Eur, tačiau prašyme nenurodyta šių išlaidų detalizacija, o PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog mokama už teisines paslaugas. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinėje instancijoje atsakovas pateikė tik apeliacinį skundą, todėl teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.11 p.), daro išvadą, jog atsakovui E. V. iš ieškovės Latvijos Respublikos bendrovės SIA „UniCredit Leasing“ priteistina  955,63 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, susijusi su advokato teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė teisės normas ir pagrįstai nusprendė atsisakyti tenkinti ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės Latvijos Respublikos bendrovės SIA „UniCredit Leasing“  atsakovui E. V. priteisti 955,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                      Dalia Kačinskienė                                                                                   

                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                  Egidija Tamošiūnienė