Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-449/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32016-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.4.2; 1.2.3.1.2.3; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.1.2.9; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2.  

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N d I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), 

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajai R. E.,

gynėjui Kęstučiui Ožiūnui,

nukentėjusiojo L. M. atstovui advokatui Robertui Skėriui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiojo R. J., nukentėjusiojo L. M. atstovo ir nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. E. nuteista:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu šešiolikai metų,

pagal BK 311 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams,

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktus – laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

Iš nuteistosios R. E. priteista:

9 185,35 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. M.,

30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. M. ir turtinės žalos atlyginimą netekus maitintojo periodinėmis išmokomis, nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki D. M., gim. xxx, pilnametystės kas mėnesį mokant 100 Eur dydžio išmokas, indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, iš jų atimant D. M. išmokėtas našlaičių pensijos sumas,

30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. M. ir turtinės žalos atlyginimą netekus maitintojo periodinėmis išmokomis, nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki A. M., gim. xxx, pilnametystės kas mėnesį mokant 100 Eur dydžio išmokas, indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, iš jų atimant A. M. išmokėtas našlaičių pensijos sumas,

30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. M. ir turtinės žalos atlyginimą netekus maitintojo periodinėmis išmokomis, nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki V. M., gim. xxx, pilnametystės kas mėnesį mokant 100 Eur dydžio išmokas, indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, iš jų atimant V. M. išmokėtas našlaičių pensijos sumas,

30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. M. ir turtinės žalos atlyginimą netekus maitintojo periodinėmis išmokomis, nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki R. M., gim. xxx, pilnametystės kas mėnesį mokant 100 Eur dydžio išmokas, indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, iš jų atimant R. M. išmokėtas našlaičių pensijos sumas,

20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. Ž.,

20 000 Eur neturtinės žalos ir 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. J.,

2 741,56 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriui,

2 961,19 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Iš nuteistosios R. E. nuspręsta išieškoti: 1 000 Eur nukentėjusiajam L. M. ir 1 000 Eur nukentėjusiajam R. J. išlaidų, turėtų procese dalyvavusio atstovo paslaugoms apmokėti, 69,21 Eur proceso išlaidų valstybei ir 432,83 Eur proceso išlaidų Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       R. E. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2016 m. slapta palaikydama intymius santykius su L. M. ir siedama su juo tolesnį šeimyninį gyvenimą, 2019–2020 m. gavusi iš L. M. finansinę paramą, kuri pasireiškė įvairių prekių pirkimu, paskolinimu ne mažiau 5 000 Eur grynais ir pervedimu į jos sąskaitą banke 2 090 Eur, kuriuos R. E. pažadėjo L. M. grąžinti, 2020 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 30 000 Eur įsigijusi gyvenamąjį namą su ūkinės paskirties pastatais bei žemės sklypu (duomenys neskelbtini), šia sutartimi įsipareigojusi iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. pardavėjui sumokėti likusią nesumokėtą 20 000 Eur sumą, tačiau tokios pinigų sumos neturėdama, žodžiu susitarė su L. M., kad pastarasis iki pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos datos sumokės 17 000 Eur už jos įsigytą nekilnojamąjį turtą. 2020 m. rugpjūčio 6 d. L. M. pasakius R. E., kad nutraukia su ja santykius ir grįžta gyventi pas buvusią sutuoktinę J. M., R. E. suprato, kad tokiu atveju L. M. nebevykdys žodinio įsipareigojimo padengti didžiąją dalį įmokos už jos įsigytą nekilnojamąjį turtą, taip pat gali ateityje pareikalauti grąžinti paskolintus pinigus bei nebeteikti jai finansinės paramos. Nepavykus įtikinti L. M. pakeisti savo sprendimą R. E., siekdama, kad L. M. vėl nepradėtų šeimyninio gyvenimo su J. M., ir taip užsitikrinti, kad būtų sumokėta nesumokėta įmokos dalis už įsigytą nekilnojamą turtą, išvengti skolos grąžinimo L. M. bei ateityje ir toliau gauti iš jo materialinę paramą, tai yra dėl savanaudiškų paskatų, nusprendė nužudyti J. M.. Veikdama pagal iš anksto jos pačios parengtą nužudymo planą, 2020 m. rugpjūčio 10 d. R. E. ryšio priemonėmis bei tiesiogiai bendraudama su J. M. įtikino ją, neva turi duomenų apie jos buvusio sutuoktinio L. M. neištikimybę. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2020 m. rugpjūčio 10 d., apie 24 val., R. E. apgaule išsiviliojo J. M. iš namų, esančių (duomenys neskelbtini) upės slėnį, kur nuvyko kartu su J. M. jos vairuojamu automobiliu „T. C. Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) J. M. sėdint ant žemės šalia automobilio, R. E., užėjusi jai už nugaros ir uždėjusi ant kaklo iš anksto paruoštą smaugimo virvę, rankomis tempdama smaugimo virvės galus, ėmė smaugti J. M., kuri aktyviai priešindamasi rankomis stengėsi atlaisvinti smaugvirvę. R. E. toliau tęsiant smaugimą, uždarius kvėpavimo angas ir spaudžiant kaklą, po kelių minučių J. M. dėl asfiksijos įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu kaltinamoji R. E. tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė J. M.. Tęsdama nusikalstamą veiką,              R. E. įkėlė nužudytosios J. M. kūną į pastarosios automobilį „T. C. Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į (duomenys neskelbtini), prie tilto per Aitros upę kelyje Mažeikiai–Plungė–Tauragė, ten ištraukė kūną iš automobilio ir nurideno jį nuo kelio sankasos į upės vagos pakrantę. Po to R. E. apnuogino nužudytosios J. M. kūną ir iš anksto tam tikslui paruošta skarda išpjaustė ant J. M. pilvo, kaktos, dešinio juosmens–sėdmens, kairio sėdmens ženklus, primenančius nacistines svastikas, tokiu būdu išniekindama nužudytosios J. M. palaikus.

2.       Taip pat R. E. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktus už tai, kad nuo 1999 m. lapkričio 27 d. gyvendama santuokoje su R. J., tačiau nuo 2016 metų slapta palaikydama intymius santykius su L. M. bei siedama su juo tolimesnį gyvenimą, 2019 metų pradžioje nusprendė nutraukti santuoką su R. J.. Siekdama, kad nutraukus santuoką su R. J., santuokoje įgytas didelės vertės turtas nebūtų padalintas tarp buvusių sutuoktinių, t. y. dėl savanaudiškų paskatų, R. E. nusprendė nužudyti savo sutuoktinį, t. y. šeimos narį R. J.. Tuo tikslu R. E. jos vairuojamu automobiliu FORD GALAXY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. balandžio 14 d., apie 1 val., nusivežė jos nusikalstamų kėslų neįtariantį R. J. į miško keliuką, esantį (duomenys neskelbtini), kelio Kvėdarna–Švėkšna–Saugos 7-tame kilometre, dešinėje pusėje, 120 m nuo šio kelio, kur, R. J. stovint prie minėto automobilio, turėdama tikslą nužudyti, smogė akmeniu R. J. į viršugalvį ir padarė trišakę muštinę žaizdą viršugalvio dešinėje. Dėl suduoto smūgio R. J. praradus orientaciją ir nugriuvus ant žemės, kaltinamoji R. E. apipylė R. J. nenustatytos kilmės degiu skysčiu ir uždegė, tuo pačiu padegdama ir automobilį FORD GALAXY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris visiškai sudegė. Dėl ugnies poveikio R. J. buvo padaryti galvos-veido, kaklo, nugaros dešinės pusės, dešinio peties sąnario, dešinės rankos žasto-alkūnės sąnario-dilbio ir abiejų plaštakų terminiai II A–II B? nudegimai, apimantys 19 % kūno paviršiaus ploto, ko pasekoje, užgijus nudegiminėms žaizdoms, R. J. dešinėje rankoje, abiejose plaštakose susidarė randai, kurie savaime arba taikant kosmetines priemones išnykti negali, dėl gilių ir didelį kūno plotą apimančių nudegimų R. J. patyrė didelį fizinį skausmą bei išgyveno dvasines kančias. R. J. dėl didelio skausmo atgavus nuovoką, voliojantis ant žemės bei rankomis plėšiant nuo savęs degančius drabužius sugebėjus užgesinti degantį savo kūną, kaltinamoji R. E., tęsdama nusikalstamą veiką ir siekdama nužudyti R. J., užsimojo akmeniu/betono luitu smogti ant žemės gulinčiam R. J. į galvą, tačiau            R. J. pabėgo ir jam buvo suteikta pagalba. Tokiu būdu kaltinamoji R. E. dėl savanaudiškų paskatų tyčia pasikėsino itin žiauriai nužudyti savo šeimos narį R. J., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi R. J. pavyko aktyviais veiksmais užsigesinti degantį savo kūną ir pabėgti iš nusikaltimo vietos nuo tolesnio R. E. smurtavimo, po ko R. J. buvo suteikta savalaikė kvalifikuota medicininė pagalba.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

3.       Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: pašalinti R. E. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo, jos palaikų išniekinimo ir padėjo šiuos nusikaltimus išaiškinti; R. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą skirti bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu už kitas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę R. E. paskirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teismas nustatė R. E. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog ji pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo ir jos palaikų išniekinimo ir, duodama parodymus, padėjo šiuos nusikaltimus išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prokuroras su tokia teismo išvada nesutinka, nes tai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visetui bei teismo nuosprendyje konstatuotoms aplinkybėms. Iš bylos matyti, kad nužudytos J. M. palaikai buvo rasti 2020 m. rugpjūčio 11 d., apie 6 val., pareigūnams tuo metu nebuvo žinomos jokios J. M. nužudymo aplinkybės. Nežinant J. M. nužudymo aplinkybių, tą pačią dieną, apie 18 val., R. E. buvo apklausta liudytoja. Taigi R. E. jau pirmą dieną po nusikaltimo padarymo turėjo realią galimybę suteikti teisingus ir tyrimui itin reikšmingus duomenis apie J. M. nužudymo aplinkybes, tačiau to nepadarė ir apklausos metu nurodė tiesos neatitinkančias bylos aplinkybes. Po šios apklausos R. E. kaime skleidė gandus, kad J. M. nužudė sektantai, prie nužudymo prisidėjo J. M. darbdaviai, įsigijusi neregistruojamas išankstinio apmokėjimo telefono SIM korteles, pati sau siuntinėjo grasinančio pobūdžio žinutes, tai yra, ką konstatavo ir apygardos teismas, savaitę laiko aktyviais veiksmais bandė nukreipti nuo savęs įtarimus. 2020 m. rugpjūčio 18 d. R. E. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata ir kratos metu buvo rasti apdegę J. M. daiktai, SIM kortelės ir telefono aparatas, kurių pagalba R. E. sau siuntė grasinančio pobūdžio žinutes. Radus ikiteisminiam tyrimui itin reikšmingus daiktus, kitą dieną R. E. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl J. M. nužudymo. Apklausos metu R. E. kalta dėl J. M. nužudymo prisipažino, tačiau įteikus pranešimą apie įtarimą dėl J. M. nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir palaikų išniekinimo, ji kalta prisipažino iš dalies, prisipažino nužudžiusi J. M., tačiau neigė tai padariusi dėl savanaudiškų paskatų. Tokios pat pozicijos R. E. laikėsi duodama parodymus nagrinėjant bylą teisme. Prisipažinimas nužudžius J. M. nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo išsamus, t. y. ji nors ir neneigia nužudžiusi J. M., tačiau, siekdama sušvelninti savo atsakomybę, neigia tai padariusi dėl savanaudiškų paskatų. Tokiu būdu akivaizdu, kad R. E. ikiteisminio tyrimo pradžioje prisipažino verčiama surinktų įrodymų, o tolimesnėje tyrimo eigoje bei bylą nagrinėjant teisme, prisipažino iš dalies, tai yra pripažino ne visas esmines kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes.

Prokuroras nesutinka ir su teismo išvada, kad proceso metu R. E. davė nuoseklius ir išsamius parodymus, padėdama atskleisti šių nusikaltimų padarymo aplinkybes. Iš bylos matyti, kad viso proceso metu R. E. jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų padėję išaiškinti J. M. nužudymo aplinkybes ar surinkti daiktinius įrodymus, neatliko. Priešingai, ji aktyviai slėpė įkalčius, klaidino J. M. nužudymą tiriančius pareigūnus ir nužudytosios artimuosius, skleisdama įvairias melagingas versijas apie J. M. neva nužudžiusius asmenis bei siuntinėdama grasinančio pobūdžio žinutes, bandė nukreipti nuo savęs įtarimus. Kaip jau buvo aptarta, nors R. E. ir prisipažino nužudžiusi J. M., tačiau jos parodymai viso proceso metu teisme nebuvo išsamūs, ji nepripažino nužudžiusi J. M. dėl savanaudiškų paskatų. Be to, apklausiama įtariamąja, ji nurodė dvi skirtingas vietas, kur įmetė nužudytosios J. M. mobilaus ryšio telefono aparatą, tačiau jos nurodytose vietose J. M. telefono aparatas rastas nebuvo. Šių duomenų visetas paneigia teismo išvadą, kad R. E. pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo bei jos palaikų išniekinimo ir padėjo atskleisti šių nusikaltimų padarymo aplinkybes, todėl kaltinamosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, šalintina.

Prokuroras skunde nurodo, kad R. E. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni. Teismas, skirdamas jai terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nurodė, kad kaltinamoji yra dar pakankamai jauno amžiaus, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už nelabai pavojingus administracinius nusižengimus. Tokie teismo motyvai vertintini kritiškai. Iš bylos matyti, kad nežiūrint R. E. amžiaus, pastaroji siekdama turtinės naudos suplanavo du labai sunkius nusikaltimus, tai yra, suplanavo savo sutuoktinio ir geriausios draugės nužudymus, būdama darbingo amžiaus niekur nedirbo, o turtinės naudos tikėjosi nužudydama J. M.. Po nusikaltimų padarymo, stengdamasi nuo savęs nukreipti pareigūnų dėmesį, elgėsi gana kūrybiškai ir dėjo daug pastangų. Nežiūrint to, kad pati turi nepilnamečių vaikų, tai jai nesutrukdė nužudyti savo draugę, paliekant nepilnamečius vaikus be motinos. Taip pat akivaizdu, kad planuodama ir darydama šiuos nusikaltimus, R. E. suvokė, jog paaiškėjus visoms nusikaltimų padarymo aplinkybėms, jai grės ilgi įkalinimo metai ir ji bus atskirta nuo savo vaikų, tačiau tai jos nesustabdė. Teismas pagrįstai nurodė, kad nustatytas tik vienas J. M. nužudymą kvalifikuojantis požymis (savanaudiškos paskatos), tačiau net ir nustačius tik vieną kvalifikuojantį požymį, tai nekeičia nužudymo pavojingumo laipsnio.

Prokuroras pažymi, jog R. E. nesigaili nužudžiusi J. M.. Skirdamas bausmę, teismas nepakankamai įvertino J. M. nužudymo pavojingumo laipsnį bei R. E. asmenybę ir paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad prie už J. M. nužudymą paskirtos 16 metų laisvės atėmimo bausmės teismas pridėjo dalį – 2 metus už pasikėsinimą nužudyti R. J. paskirtos 15 metų laisvės atėmimo bausmės. Pridėti 2 metai sudaro mažesnę nei septintąją dalį paskirtos 15 metų laisvės atėmimo bausmės, tai yra priešingai, nei nuosprendyje nurodė teismas, teismas pridėjo labai nedidelę kitos paskirtos bausmės dalį. Tokiu būdu teismas, teigdamas, kad prie griežtesnės bausmės prideda pakankamai didelę – 2 metų trukmės – švelnesnės laisvės atėmimo bausmės dalį, prieštarauja pats sau. Teismas, nepagrįstai pripažinęs R. E. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo bei palaikų išniekinimo ir padėjo šiuos nusikaltimus išaiškinti, taip pat nepakankamai įvertinęs J. M. nužudymo pavojingumo laipsnį bei R. E. asmenybę, paskyrė aiškiai neteisingą, per švelnią bausmę, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas.

4.       N. R. J. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti ir sugriežtinti R. E. paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei visiškai tenkinti jo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis sutinka su išvadomis, kurias teismas padarė konstatuodamas R. E. kaltę dėl pasikėsinimo jį nužudyti, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnyje, arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Tai, kad R. E. turi nepilnametį vaiką, negali ją charakterizuoti teigiamai skiriant bausmę. Ji, žinodama apie vaikų pažeidžiamumą, padarė dvi sunkias nusikalstamas veikas, taip faktiškai nepataisomai pažeisdama vaikų psichiką. Ji, darydama šiuos nusikaltimus, visiškai nekreipė dėmesio į vaikus, elgėsi išimtinai savanaudiškai, t. y. iš esmės jos veiksmai buvo nukreipti į jos gerovės tenkinimą. Šiuo metu ji ir toliau taip elgiasi, ji visiškai nesigaili padariusi šias nusikalstamas veikas ir toliau neigiamai įtakoja savo vaikus, jais manipuliuoja rašydama įvairiausius laiškus jiems, neigiamai apibūdindama nukentėjusįjį asmenį, visaip jį menkindama, tuo ji pažeidžia vaikų teises augti sveikoje šeimoje, tokioje šeimoje, kurioje abiejų tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios. Toks R. E. tolesnis elgesys, net būnant suimtai, tik parodo, kad R. E. teigiamai charakterizuoti negalima, jos elgesys būnant suimtai ir bandant teigiamai save pateikti yra tik farsas, jos savanaudiški veiksmai siekiant vienintelio tikslo – atsakomybės vengimo. Nukentėjusiojo nuomone, R. E. paskirta bausmė už nusikalstamą veiką jo atžvilgiu yra per švelni, ji turėtų būti pakeista ir skirta tokia bausmė, kokios prašė prokuroras – išimtinė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Lietuvos Respublikoje tokios bausmės skyrimo moteriai precedentai jau yra, jie teismui yra žinomi, nukentėjusysis jų nekartoja, tačiau, jo nuomone, šios veikos yra identiškos, nepaisant to, kad anuo atveju skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos nužudytų vaikų motinai skirta už vaikų nužudymą, o šiuo atveju už draugės ir savo sutuoktinio nužudymus ar pasikėsinimus nužudyti. Nukentėjusiojo nuomone, vaikams mamos praradimas, manipuliacija jais daro dar didesnę žalą, kuri iš esmės neigiamai įtakos vaikų psichiką ir nežinia kaip gali pasisukti jų gyvenimas ateityje. Esant išdėstytoms aplinkybėms nukentėjusysis prašo teismo skirti R. E. laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Nukentėjusysis taip pat nesutinka su teismo sprendimu tik iš dalies patenkinti jo civilinį ieškinį. Reikalavime dėl turtinės žalos atlyginimo teismas pasisakė, kad sudegęs automobilis buvo bendroji jungtinė nuosavybė, o sugadinto žiedo aukso laužas atiteko nukentėjusiajam.               R. J. nesutinka su tokiu vertinimu. Nors tuo metu automobilis ir buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau jam įsigyti lėšas skyrė išimtinai R. J., nes jis vienintelis šeimoje buvo dirbantis, automobilis buvo pirktas iš jo lėšų, o R. E. veiksmai tyčia sudeginant automobilį parodo, kad šis turtas neturėtų būti traktuojamas kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tas pats pasakytina ir apie žiedą. Nors jam buvo grąžintas perkirptas žiedas, jo sutvarkyti nebuvo galimybės, o aukso laužas kainuoja žymiai mažiau nei aukso dirbinys.

Skunde nukentėjusysis nurodo, kad jam padaryta žymi neturtinė žala, be to, ši žala šiuo metu jam ir toliau daroma R. E. veikiant iš įkalinimo įstaigos. Be patirtų sužalojimų, dėl kurių jis nuolat turėjo bendrauti su psichologais, nukentėjusiajam buvo smūgis ir tai, kad R. E. vedė faktiškai dvigubą gyvenimą, nuolat jį apgaudinėdavo, išnaudodavo, o po to, kai ji buvo suimta, vien jos įtakos pagrindu iš jo namų sulaukus pilnametystės išėjo dukra, kuri iki pat šiol jį kaltina, kad jis neva nepagrįstai apkaltino mamą, R. J. vyresnysis sūnus bando perimti globėjo pareigas jauniausiajam sūnui, šiuo metu nagrinėjama civilinė byla dėl šio klausimo. Ši byla jau yra išnagrinėta, sūnaus prašymas buvo atmestas. Visa tai daroma būtent  R. E. įtaka, ji sugeba manipuliuodama savo vaikais priešinti juos su tėvu, neigiamai jį apibūdinant, o vaikai, pasitikėdami savo mama, yra priešiškai nusiteikę prieš savo tėvą. Tokie kaltinamosios veiksmai net po įvykio daro neigiamą žalą nukentėjusiajam. Nukentėjusiojo nuomone, pareikštas 50 000 Eur ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra didelis, juo labiau jį reiškia pats nukentėjusysis asmuo, o ne jo artimieji, kaip dažniausiai būna tokiose bylose. Be to, atsižvelgiant į dabartinę finansinę situaciją Lietuvos Respublikoje, kai šiuo metu vidutinis darbo užmokestis yra 1 586 Eur, prašoma suma prilygsta tik 31 mėnesių dydžio vidutinei algai.

5.       Nukentėjusiojo L. M. atstovas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendį pakeisti: skirti nuteistajai R. E. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos; priteisti L. M. iš nuteistosios R. E. 5 744,54 Eur turtinės žalos ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 316,36 Eur proceso išlaidų; priteisti L. M. iš nuteistosios turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė bausmės skyrimo nuostatas, todėl nuteistajai paskyrė pernelyg švelnią bausmę, neatitinkančią nusikaltimo pavojingumo bei nuteistosios asmenybės. Be to, teismas netinkamai sprendė neturtinės žalos nukentėjusiajam L. M. priteisimo klausimus.

Skirdamas nuteistajai R. E. bausmę, teismas pripažino nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje taipogi konstatavo, kad pradinėje tyrimo stadijoje R. E. klaidino J. M. nužudymą tiriančius pareigūnus ir nužudytosios artimuosius, skleisdama įvairias melagingas versijas apie J. M. neva nužudžiusius asmenis ir tokiu būdu bandydama nukreipti nuo savęs įtarimus, ir tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai surinko pakankamai įkalčių, duodančių pagrindą įtarti R. E. nusikalstamų veikų padarymu, už kuriuos R. E. buvo pripažinta kalta, nuteistoji pripažino savo kaltę. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuteistojo prisipažinimas laikomas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai jis nuoširdžiai gailisi, tuo tarpu šios bylos kontekste akivaizdu, kad nuteistoji padaryto nusikaltimo nesigaili ir nužudžiusi velionę džiaugėsi. Nuteistosios prisipažinimas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių atskleidimas buvo sąlygotas išimtinai ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktų neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistosios kaltę (vaizdo medžiaga, rasti biologiniai pėdsakai ant R. E. automobilyje rasto skardos gabalėlio, susirašinėjimo su nužudytąja medžiaga ir kt.). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistoji kaltę pripažino ir nužudymo aplinkybes padėjo išaiškinti ne laisva valia, o tik po to, kai buvo surinkta visa eilė įrodymų, neginčijančiai liudijančių nuteistosios kaltę. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo esant nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistosios R. E. tyčiniais veiksmais velionės J. M. gyvybei buvo sukelti negrįžtami padariniai – į tokius kilusius padarinius sprendžiant bausmės skyrimo klausimą bei vertinant nuteistosios asmenybės pavojingumą, apelianto nuomone, negalima neatsižvelgti. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad nuteistoji padarė tyčinį sunkų nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų, nusikaltimas buvo kruopščiai suplanuotas, nusikaltimas padarytas žiauriu būdu – nužudytąją pasmaugiant, dėl padaryto nusikaltimo nuteistoji nesigaili, o nusikaltimu padaryta itin didelė žala nužudytosios vaikams. Šios bylos kontekste reikšminga pažymėti, kad R. E. asmenybės pavojingumas teismui skiriant bausmę nebuvo tinkamai įvertintas. Visų pirma, negali būti ignoruojamas faktas, kad R. E. ne tik nužudė savo draugę, su kuria palaikė artimus santykius eilę metų, tačiau tai padarė iš anksto kruopščiai suplanavusi – nuteistoji ne tik kruopščiai apgalvojo ir parengė nusikaltimo planą, pasiruošė nužudymui ir vėlesniam jo slėpimui reikalingas priemones, tačiau buvo sugalvota istorija apie L. M. neištikimybę, apgalvotas nužudymo įrankis – virvė, bet ir buvo apgalvota kaip nukreipti J. M. dėmesį darant nusikaltimą – paimti du buteliukai gėrimo, apgalvotas planas kaip nukreipti nusikaltimą tiriančių pareigūnų dėmesį ir pan. Be to, pasinaudodama tuo, kad J. M. buvo nuteistosios draugė, nuteistoji išviliojo ją naktį iš namų į nuošalią vietą, kurioje ir nužudė. Reikšminga pažymėti tai, kad nusikaltimas J. M. atžvilgiu buvo padarytas itin skausmingu būdu. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad R. E. J. M. nužudyti nekantravo – žiaurų nusikaltimą padarė ne tik tyčia, iš anksto suplanavusi, tačiau visiškai nesusimastydama apie tokio savo elgesio socialines pasekmes.

Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu ir tai, kad nuteistoji kaltės dėl padarytų itin žiaurių nusikalstamų veikų nejaučia, po padarytų nusikalstamų veikų nuteistoji nepadarė išvadų dėl padarytų nusikalstamų veikų pasekmių. Todėl nors teismas skirdamas bausmę nuteistajai atsižvelgė į tai, kad ji anksčiau už tyčinius nusikaltimus nėra teista, tačiau akivaizdu, kad šios aplinkybės nereiškia mažesnio nuteistosios asmenybės pavojingumo. Priešingai, tai tik rodo, kad nuteistosios galimybės resocializuotis, nuteistajai sistemingai įvykdžius vieną po kitos tyčines žiaurias nusikalstamas veikas ir dėl to nesigailint, yra itin ribotos. Minėtos aplinkybės liudija padidintą nuteistosios asmenybės pavojingumą. Be kita ko, nuteistoji ne tik žiauriai nužudė J. M., bet ir amoraliai, žeminančiai ir ciniškai elgėsi su nužudytosios palaikais, iš jų tyčiojosi. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas nuteistajai R. E. už J. M. nužudymą paskyrė pernelyg švelnią bausmę. Apelianto nuomone, nuteistajai R. E. už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą turi būti paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, nes nuteistoji yra pavojinga visuomenei bei neprognozuojama.

Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada esą L. M. su J. M. nesiejo šeiminiai ryšiai, nes jų santuoka buvo nutraukta, todėl nukentėjusiajam esą nepriklauso neturtinės žalos atlyginimas. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai vertino nužudytąją ir nukentėjusįjį siejusius faktinius ryšius. Nors L. M. su nužudytąja J. M. buvo nutraukę oficialius santuokinius ryšius ir kurį laiką kartu negyveno, tačiau ilgainiui L. M., būdamas santykiuose su R. E., suprato, kad ilgisi žmonos, kad santykių nutraukimas buvo klaida, nes jis R. E. buvo reikalingas tik dėl finansinių sumetimų. Taigi nukentėjusysis dėjo pastangas atkurti artimus ryšius su nužudytąja ir tarp jų buvo susitarimas vėl gyventi kartu – atkurti nutrūkusius santykius. Tai rodo, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl partnerytės (jungtinės veiklos), todėl L. M. turėtų būti traktuojamas kaip J. M. sugyventinis. R. E. grįžus į Lietuvą, nukentėjusysis ją informavo, kad jis grįžta pas žmoną, kas ir sąlygojo R. E. nusikalstamus veiksmus. L. M. siekė R. E. nuraminti, sakydamas, kad jie galės ir toliau būti meilužiai, nors artimų santykių su R. E. palaikyti neketino. Apelianto nuomone, teismo motyvai galėtų būti pagrindas mažinti nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, bet jokiu būdu negali būti pagrindas neturtinės žalos jam nepriteisti, taip sumenkinant jo dvasinius išgyvenimus dėl mylimos moters mirties. J. M. nužudymas jį be galo sukrėtė ir sugniuždė, jis prarado ne tik mylimą moterį, bet ir savo vaikų motiną, su kuria juos siejo ilgametis artimas ryšys. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu netinkamai įvertino nukentėjusiojo dvasines kančias, išgyvenamą sielvartą ir netekties skausmą. Nors po velionės nužudymo praėjo beveik 1,5 metų, tačiau nukentėjusysis dėl patirtos netekties vis dar išgyvena širdgėlos ir nesaugumo jausmą. Jį kamuoja košmariški sapnai, o dvasiniai skausmai atsiliepė ir fizinei savijautai. Taigi teismas netinkamai individualizavo ir įvertino nukentėjusiojo prarasto santykio su mirusiąja padarinius, t. y. jog staigi mylimos moters ir jo vaikų motinos mirtis, įvykusi dėl nuteistosios veiksmų, sukėlė itin skaudžius dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, o jų praradimai, t. y. nutrūkę ryšiai, yra negrįžtami.

Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde taipogi prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti nukentėjusiojo naudai 5 744,54 Eur (5 324,54 Eur + 420,00 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas UAB „Tyli kalva“ PVM sąskaitomis faktūromis už J. M. kapo sutvarkymą, kurias nukentėjusysis yra iš dalies apmokėjęs. Iš pridedamų įrodymų matyti, kad jis UAB „Tyli kalva“ yra faktiškai už atliktus darbus sumokėjęs 4 850 Eur. Likusi suma šiai dienai nėra apmokėta, nes dėl nepalankių oro sąlygų kapo tvarkymo darbų nėra galimybės užbaigti. Tačiau kapo tvarkymo darbai turėtų būti pabaigti pagerėjus orams. Iš UAB „Tyli kalva“ sąskaitų faktūrų matyti, kad bendra                     J. M. kapo sutvarkymo kaina yra 10 324,54 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam buvo priteista 5 000 Eur suma, prašoma priteisti likusias  5 324,54 Eur kapo sutvarkymo išlaidas. Be kita ko, iš teikiamų rašytinių įrodymų matyti, kad nukentėjusysis MB „Kavinė Levanda“ faktiškai yra sumokėjęs 1 920 Eur už gedulingus pietus, atsižvelgiant į tai, kad 1 500 Eur išlaidų atlyginimas gedulingiems pietums buvo priteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, apeliantas prašo teismo priteisti likusias nukentėjusiojo turėtas 420 Eur išlaidas gedulingiems pietums.

Taipogi apeliantas prašo teismo priteisti nukentėjusiojo naudai turėtas išlaidas, susijusias su vykimu į bylos nagrinėjimą. Iš pateikiamų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis vykdamas į numatytus teisminius bylos nagrinėjimus patyrė 316,36 Eur kelionės išlaidų, kurias sudaro skrydžio bilietai bei automobilio parkavimo išlaidos. Bylinėjimosi išlaidos baudžiamajame procese įvardijamos kaip procesinės ir jų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas BPK 103 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytą nukentėjusysis turi teisę į kelionės išlaidų atlyginimą, todėl prašo teismo priteisti jo naudai iš nuteistosios 316,36 Eur patirtų kelionės išlaidų.

6.       N. R. E. gynėjas apeliaciniame skunde prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: R. E. išteisinti dėl pasikėsinimo nužudyti R. J., nesant jos veikoje nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio l dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 9 punktuose, sudėties; atmesti nukentėjusiojo R. J. ieškinius dėl 1 500 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; dėl J. M. nužudymo sutrumpinti nuteistajai paskirtą bausmę, paskiriant jai laisvės atėmimo bausmę šio nusikaltimo sankcijos vidurkio ribose.

Gynėjas nurodo, jog skirdamas bausmes, teismas neatsižvelgė į kai kurias esmines bylos aplinkybes. Nuteistajai R. E. neteisingai paskirta bausmė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl pasikėsinimo nužudyti R. J. teismas, priimdamas nuosprendį šioje dalyje, rėmėsi prielaidomis, o ne konkrečiai surinktais įrodymais.

Nuteistoji R. E. iki nusikaltimų padarymo buvo neteista, nebausta ir administracine tvarka, augina tris vaikus, iš kurių du dar nepilnamečiai. Gynėjo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nuteistajai R. E. bausmę dėl J. M. nužudymo be sunkinančių aplinkybių privalėjo skirti sankcijos už šį nusikaltimą vidurkio ribose. Dėl priteistų ieškinių nužudytosios J. M. vaikams bei artimiesiems pretenzijų nereiškia ir jų sumažinti neprašo.

Dėl pasikėsinimo nužudyti R. J., gynėjo nuomone, R. E. turi būti išteisinta. Dėl šio įvykio, surinkus medžiagą, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pats R. J. savo paaiškinimuose nurodė, kad gaisras automobilyje kilo tuomet kai jis bandė žiebtuvėliu prisidegti cigaretę. Tokius paaiškinimus pateikė ir R. E.. Apie atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą buvo raštu pranešta R. J., kuris priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą neskundė. Jei ne J. M. nužudymas, dėl kurio savo kaltę pripažino nuteistoji R. E., šio įvykio daugiau niekas nebūtų prisiminę. Tyrimas buvo pradėtas tik prokurorui panaikinus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nuteistoji R. E. paaiškino, kad mašinos salone buvo talpa su benzinu ir dėl nesandariai užsukto dangtelio dalis benzino galėjo išsilieti ant automobilio sėdynių, kas ir buvo šio gaisro priežastimi. Apklausiami asmenys teisingiausius parodymus duota iš karto po įvykio. Apklausiamas R. J. nurodė, kad tikrai gaisras įvyko kuomet jis degėsi cigaretę. Sužalojimą pakaušio srityje R. J. galėjo gauti griūdamas ant kieto žemės pagrindo. Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai buvo nustatyti ant R. J. krūtinės, kas patvirtina versiją, kad gaisras kilo mašinoje, jam prisidegant cigaretę. Ikiteisminio tyrimo metu duoti R. J. parodymai yra nenuoseklūs, tik vėliau, matomai paveiktas ikiteisminio tyrimo tyrėjo, R. J. pakeitė duotus parodymus, pritaikydamas juos prie įvykio aplinkybių. Pakeisti parodymus ir duoti parodymus, kaltinant R. E., nukentėjęs R. J. galėjo ir norėdamas pakenkti R. E., kuomet sužinojo apie jos neištikimybę. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl pasikėsinimo nužudyti R. J., kaip pagrindinį įrodymą nurodė gaisro ekspertizės išvadą, kuri prieštarauja nuteistosios R. E. parodymams. Gynėjo nuomone, šios ekspertizės išvada negali būti pagrindiniu įrodymu, nes jos atlikimas neatitiko tų aplinkybių, kurios buvo gaisro metu. Nors teisme nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nuteistosios R. E. kaltę dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, pasikėsinant nužudyti R. J., teismas vis tik apkaltino R. E. ir už tai skyrė jai labai griežtą bausmę.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad teismas neišsamiai analizavo byloje apklaustų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymus. Nuosprendis, nuteisiant R. E. dėl pasikėsinimo nužudyti savo sutuoktinį, priimtas remiantis prielaidomis. Tokie argumentai yra pagrindas konstatuoti, kad teismo proceso metu padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai.

7.       Nukentėjusiojo L. M. atstovas atsiliepimuose į nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinį skundą prašo nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš nuteistosios L. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami tikrovės neatitinkantys duomenys. Tik vienas iš trijų R. E. vaikų yra nepilnametis. Kiti du vaikai yra sulaukę pilnametystės. Be to, R. E. jos pačios vaikai nerūpėjo – R. E. faktiškai gyveno ir dirbo Norvegijoje, vaikus palikusi Lietuvoje. Dar daugiau, nuteistoji prieš savo vaikus sistemingai naudojo smurtą. Nurodytos aplinkybės liudija, kad nuteistoji turi giliai įsišaknijusias antisocialines nuostatas, yra linkusi smurtauti, taigi yra pavojinga asmenybė. Neginčytina ir tai, kad nuteistoji padarė dvi žiaurias, tyčines nusikalstamas veikas. Abu nusikaltimai buvo kruopščiai suplanuoti, padaryti žiauriu būdu. Reikšminga tai, kad dėl padarytų nusikaltimų nuteistoji nesigaili, nepaisant dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos. Taigi šiuo atveju negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, esą teismas nuosprendžiu privalėjo skirti sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę, nes tokia bausmė nebūtų nei teisinga, nei atitiktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingą. Priešingai, nukentėjusiojo nuomone, nuteistajai paskirta bausmė yra per švelni.

Nukentėjusiojo atstovas taip pat nesutinka, kad nuteistoji R. E. galėtų būti išteisinta dėl pasikėsinimo nužudyti R. J.. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių vertinimas dėl neva R. J. patirtų susižalojimų visiškai nepaaiškina muštinių  R. J. žaizdų kilmės. Neginčytina ir tai, kad remiantis R. J. parodymais R. E. ne tik jam padarė sužalojimus, tačiau ir nesuteikė pagalbos. Be to, ji, liudytojams nurodydama dėl kokių priežasčių su sutuoktiniu R. J. naktį vyko į mišką, pateikė visiškai skirtingas versijas, kas rodo, kad būtent pačios R. E. parodymai, susiję su R. J. sužalojimų aplinkybėmis, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliaciniame skunde R. E. gynėjas ginčija gaisro ekspertizės išvadas, teigia, esą teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turėjo remtis ne objektyviais ekspertizės duomenimis, o bylos baigtimi suinteresuoto asmens – nuteistosios R. E. nenuosekliais parodymais, kuriais ji akivaizdžiai siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nelogiški. Pažymėtina, kad R. E. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės baudžiamojo proceso metu yra visapusiškai ištirtos ir įrodytos. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai konstatavo, kad R. E. pasikėsino nužudyti R. J.. Taigi dėl nurodytų priežasčių R. E. gynėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

8.       Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusiojo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo L. M. atstovas R. Skėrys prašo nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji R. E. ir jos gynėjas K. Ožiūnas prašo nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o kitus apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9.       Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiojo R. J. ir nuteistosios R. E. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nepagrįstai pripažįstant atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dėl neteisingai paskirtos bausmės bei dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktai).

Dėl nuteistosios R. E. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 9 punktus

10.       Iš nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio dalimi dėl nuteistosios R. E. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 9 punktus ir prašo ją išteisinti. Pateikdamas savą byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimą, jis teigia, jog nuteistoji nepadarė veikos, turinčios jai inkriminuoto nusikaltimo požymių. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Priešingai, nei teigia apeliantas, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad R. E. veiksmuose yra nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 ir 9 punktus, sudėties požymiai.

11.       Byloje nustatyta, kad R. E. nužudyti R. J. ruošėsi iš anksto (nusivežė į miško keliuką, įsigijo degaus skysčio), po to, R. J. stovint prie automobilio, smogė akmeniu jam į viršugalvį ir padarė trišakę muštinę žaizdą viršugalvio dešinėje. Dėl suduoto smūgio R. J. praradus orientaciją ir nugriuvus ant žemės, nukentėjusįjį apipylė degiu skysčiu ir jį padegė, taip padarydama nukentėjusiajam kūno nudegimus, apimančius veido, kaklo, nugaros, rankų sritis, t. y. 19 procentų bendro kūno paviršiaus. Neabejotina, jog nukentėjusysis patyrė dideles kančias ir skausmą. Veika nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusiajam pavyko užsigesinti degantį savo kūną ir pabėgti iš nusikaltimo vietos, po ko jam buvo suteikta medicininė pagalba. Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad R. E. tokiais savo veiksmais siekė konkretaus rezultato – atimti nukentėjusiajam gyvybę ir veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

12.       Priešingai nei teigiama nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, jokių nepašalintų abejonių dėl nuteistosios pasikėsinimo nužudyti R. J. byloje nėra. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą: R. E. ir nukentėjusiojo R. J., liudytojų B. J., D. S., K. S., P. G., T. B., R. M., S. R., T. R., K. A., K. S., S. V., L. I. ir kitų liudytojų parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros ir daiktų apžiūros protokolų duomenis bei kitus rašytinius įrodymus. Visi šie įrodymai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami, tik tiek, kiek būtina atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

13.       Negalima sutikti su apelianto skundo argumentu, kad vertinant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas privalo savo išvadas grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistosios R. E. kaltės pasikėsinus nužudyti R. J. išnagrinėjo visas su šia nusikalstama veika susijusias bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąją R. E. teisinančius, ir ją kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistosios R. E. padarytos nusikalstamos veikos įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, t. y. ją teisinančius įrodymus.

14.       Nukentėjusysis R. J. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai nurodė visą nusikaltimo darymo eigą. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 130–134, 139–149, 153–155, 159–161, 165–166, 170–173, 184–188; t. 14, b. l. 1–18). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tiriant gaisro aplinkybes iš karto po įvykio, R. J. tyrėjamas nurodė ne tas įvykio aplinkybes, kurias jis prisiminė, tačiau tokias, kokias jį R. E. įtikino neva buvus tikrovėje. Dėl to 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2019 m. balandžio 14 d. kilusio gaisro metu sužaloto R. J. bei sudegusio automobilio, konstatavus, kad įvyko nelaimingas atsitikimas (t. 1, b. l. 14–16). Vėliau, surinkus papildomus duomenis, nuteistosios versija buvo paneigta ir 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarimu buvo panaikintas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 17–19). Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nes jo parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde abejoja nukentėjusiojo parodymais motyvuodamas tuo, jog jis gali nuteistajai keršyti už jos neištikimybę, todėl suinteresuotas duoti nuteistajai nepalankius parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. J. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

15.       Nuteistoji R. E. viso proceso metu atsakomybę dėl kilusių padarinių bandė priskirti nelaimingam atsitikimui (neva automobilio salone ant sėdynių išsiliejo nesandariai uždaryta talpa su benzinu ir nukentėjusiajam prisidegant cigaretę, įvyko gaisras). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistosios parodymus ir palyginęs juos su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nesutiko su nuteistosios keliama versija, kad R. J. apdegė dėl nelaimingo atsitikimo.

16.       Nuteistosios nurodomą gaisro kilimo priežastį paneigia Gaisrų tyrimo centro specialisto išvada Nr. 35-4(SI), kurioje nurodyta, kad labiausiai tikėtinas tiriamo gaisro kilimo mechanizmas – tiesioginis atviros liepsnos kontaktas su degiais skysčiais aplietu paviršiumi. Gaisras negalėjo kilti tokiomis aplinkybėmis, kurias ikiteisminio tyrimo metu nurodė įtariamoji R. E., t. y. užsidegus nuo panaudoto žiebtuvėlio liepsnos automobilio salone susikaupusiems benzino garams. Esant atidarytoms automobilio durims, automobilio viduje negali susikaupti užsidegimui reikalinga garų koncentracija (t. 16, b. l. 152–172). Negalima sutikti su apelianto skundo teiginiu, kad ekspertinio tyrimo išvados nėra patikimos, nes jo atlikimas neatitiko tų aplinkybių, kurios buvo gaisro metu. Iš specialisto išvados turinio matyti, kad specialistams buvo pateikta visa reikalinga baudžiamosios bylos medžiaga ekspertiniam tyrimui atlikti, jie patys dalyvavo parodymų patikrinime įvykio vietoje, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtoje išvadoje užfiksuotų duomenų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą pagrįstai pripažino įrodymu ir juo rėmėsi, pagrįsdamas nuteistosios kaltę. Be to, specialisto išvada Nr. 35-4(SI) nėra vienintelis nuteistosios kaltumą patvirtinantis įrodymas. Jos kaltę įrodo ir kiti byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

17.       Apeliantas, skunde ginčydamas byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad R. E., R. J. stovint prie automobilio, smogė akmeniu jam į viršugalvį ir padarė muštinę žaizdą, teigia, kad šis sužalojimas galėjo atsirasti R. J. griūnant ant kieto žemės pagrindo. Tačiau tokį sužalojimo atsiradimo mechanizmą paneigia specialisto išvada Nr. G 1983/2020(03), kurioje nurodyta, kad R. J. padaryta trišakė muštinė žaizda viršugalvio dešinėje pusėje galėjo gautis vienu poveikiu, sudavus į viršugalvį buku daiktu ar įrankiu, turėjusiu plokščią neribotą arba išgaubtą paviršių, galimai akmeniu. Pagal savo lokalizaciją žaizda negalėjo gautis griuvimo į ką nors atsitrenkiant pasekoje (t. 14, b. l. 65–72). Byloje nėra duomenų, kad įvykio vietoje be nuteistosios ir nukentėjusiojo būtų buvę kitų pašalinių asmenų, todėl teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad minėta žaizda galėjo būti padaryta tik R. E. iš nugaros pusės nepastebimai prisėlinus prie besilenkiančio į automobilio saloną pasiimti cigarečių R. J., smogiant jam į galvą akmeniu ir tokiu būdu apsvaiginant nukentėjusįjį.

18.       Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog R. E. nukentėjusįjį R. J. padegė. Nuteistoji, būdama pakaltinama, neabejotinai suprato, kad jos pasirinktas gyvybės atėmimo būdas yra skausmingas, būdama įvykio vietoje ji stebėjo padegto nukentėjusiojo kančias ir jo bandymus užsigesinti ir nusiplėšti nuo savęs degančius rūbus. Taigi baudžiamojoje byloje pagrįstai konstatuotas ir nužudymą kvalifikuojantis požymis itin žiauriai, todėl nuteistosios veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu R. E. ir R. J. buvo sutuoktiniai, todėl jos veika atitinka nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Nėra pagrindo abejoti, jog nuteistoji nusikalto, siekdama turtinės naudos. Byloje nustatyta, to neneigia ir pati nuteistoji, kad nuo 2016 m. ji palaikė intymius santykius su L. M., būtent dėl šios priežasties L. M. 2020 metais nutraukė santuoką su savo žmona. R. E. neneigė, kad savo tolesnį gyvenimą siejo būtent su L. M., tačiau prieš tai jai reikėjo nutraukti santuoką su savo sutuoktiniu R. J.. Teismas pagrįstai atmetė nuteistosios pateiktas versijas dėl santuokos nutraukimo, kaltinant R. J. santuokine neištikimybe, smurtavimu ir girtavimu, nes jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistosios nenoras dalintis santuokoje įgytu turtu paskatino ją imtis nusikalstamų veiksmų. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistosios veika atitinka ir BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą požymį, nes R. E. pasikėsino nužudyti R. J. dėl savanaudiškų paskatų.

19.       Apibendrindama šioje nuosprendžio dalyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai teisiškai įvertino R. E. veiksmus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl dėl nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl R. E. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktus nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės

20.       Prokuroras apeliaciniame skunde skundžia tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtą per švelnią bausmę, prašydamas panaikinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei paskirti bausmę laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Motyvuodamas prašymą griežtinti bausmę, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo teismą be pagrindo pripažinus R. E. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo, jos palaikų išniekinimo ir padėjo šiuos nusikaltimus išsiaiškinti bei netinkamai įvertinus nuteistosios bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusiojo L. M. atstovas taip pat nesutinka su teismo nustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei su R. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirta bausme, teigdamas, kad paskirta bausmė neatitinka nusikaltimo pavojingumo bei nuteistosios asmenybės. Nukentėjusysis R. J. skunde prašo sugriežtinti nuteistajai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktus paskirtą bausmę, teigdamas, kad ji yra per švelni. Tuo tarpu nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad R. E. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskirta bausmė yra per griežta, nes skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į nuteistosios asmenybę. Šioje dalyje prokuroro ir nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nukentėjusiojo R. J. ir nuteistosios R. E. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

21.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą      (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-148/2014, 2K-477-746/2015, 2K-184-746/2016 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio   2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

22.       Pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012,       2K-316/2014, 2K-184-746/2016 ir kt.). Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-452/2012, 2K-184-746/2016, 2K-229-628/2020 ir kt.).

23.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. E. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas bei paskirdamas galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą aštuoniolikai metų, atsižvelgė į tyčinį padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų sunkumą ir pavojingumą, kaltės formą, jomis sukeltus padarinius, nuteistąją charakterizuojančias aplinkybes, į nuteistosios atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį lengvinančią aplinkybę (pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ji pripažino savo kaltę dėl J. M. nužudymo, jos palaikų išniekinimo ir padėjo šiuos nusikaltimus išsiaiškinti), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.

24.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, nuteistosios parodymų turinį, jos asmenybę, visas kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, jog atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, R. E. pripažinta nepagrįstai.

25.       Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013,  2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013,     2K-145-139/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019,      2K-49-976/2020, 2K-276-1073/2020).

26.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. E. buvo apklausta kaip liudytoja tą pačią dieną, kuomet buvo rasti nužudytos J. M. palaikai, tačiau apklausos metu ji nepasinaudojo galimybe duoti teisingus ir tyrimui reikšmingus parodymus apie J. M. nužudymo aplinkybes. Priešingai, po šios apklausos R. E. skleidė gandus, kad J. M. nužudė sektantai, prie nužudymo prisidėjo J. M. darbdaviai, bandydama nukreipti nuo savęs įtarimus, pati sau siuntinėjo grasinančio pobūdžio žinutes. Šias aplinkybes nuosprendyje konstatavo ir teismas. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams surinkus pakankamai įkalčių, duodančių pagrindą įtarti R. E. šių nusikalstamų veikų padarymų ir ją sulaikius, nuo pat pirmosios apklausos įtariamąja momento ir viso tolesnio proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Priešingai negu konstatavo teismas, teisėjų kolegija tokio R. E. prisipažinimo padarius nusikaltimas veikas nelaiko savanorišku, nes nuteistoji prisipažino nužudžiusi J. M. tik po to, kai jos gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata ir rasti apdegę J. M. daiktai, SIM kortelės ir telefono aparatas, kurių pagalba ji sau siuntė grasinančio pobūdžio žinutes. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistoji R. E. prisipažino nužudžiusi J. M. ir išniekinusi jos palaikus ne laisva valia, o dėl byloje surinktų įrodymų. Be to, prisipažinimas nužudžius J. M. nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo išsamus, t. y. ji nors ir neneigia nužudžiusi J. M., tačiau neigia tai padariusi dėl savanaudiškų paskatų. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė laikytina esmine, kadangi ji turi įtakos nuteistosios veiksmų kvalifikavimui ir jos atsakomybei. Tokiu būdu akivaizdu, kad R. E. ikiteisminio tyrimo pradžioje prisipažino verčiama surinktų įrodymų, o tolimesnėje tyrimo eigoje bei bylą nagrinėjant teisme, prisipažino iš dalies, tai yra pripažino ne visas esmines kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes.

27.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad duodama nuoseklius parodymus, R. E. padėjo atskleisti jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 311 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes. Tačiau iš bylos duomenų matosi, kad R. E. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų padėję išaiškinti šias nusikalstamas veikas. Pats teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. E. klaidino J. M. nužudymą tiriančius pareigūnus ir nužudytosios artimuosius, skleisdama įvairias melagingas versijas apie J. M. neva nužudžiusius asmenis bei siuntinėdama grasinančio pobūdžio žinutes, taip bandė nukreipti nuo savęs įtarimus. Tokius nuteistosios veiksmus negalima laikyti padėjimu išaiškinti jos įvykdytas nusikalstamas veikas. Priešingai, nuteistosios formalus savo kaltės pripažinimas nepadėjo teismui nustatyti tiesos baudžiamojoje byloje.

28.       Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliacinių skundų teiginiais ir konstatuoja, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, R. E. pripažinta nepagrįstai, todėl naikintina. Kadangi atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra vienos iš tų aplinkybių į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę (BPK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas), padarius išvadą, kad jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas pripažino nepagrįstai, jau vien dėl šios priežasties atsiranda pagrindas ir paskirtos bausmės griežtinimui.

29.       Teisėjų kolegija taip pat iš dalies sutinka su prokuroro ir nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliacinių skundų argumentais, jog už J. M. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų  R. E. paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per švelni. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas  R. E. bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji padarė labai sunkų nusikaltimą, nusikalto veikdama tiesiogine išankstine apibrėžta tyčia, nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas (parengtas nusikaltimo planas, paruoštos nužudymui ir nusikaltimo slėpimui reikalingos priemonės). Skiriant bausmę atsižvelgta ne tik į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir konkrečias jo aplinkybes, bet ir į duomenis apie kaltininkės asmenybę. R. E. yra pakankamai jauno amžiaus, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už nelabai pavojingus administracinius nusižengimus, turi nepilnametį vaiką, suėmimo vietos administracijos charakterizuojama teigiamai, turi sveikatos problemų. Svarstydama nuteistajai paskirtos bausmės teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į aukščiau išdėstytus argumentus, bet ir į tai, kad R. E., siekdama turtinės naudos, kruopščiai suplanavo savo draugės, su kuria draugavo ne vienerius metus, nužudymą. Nusikaltimas įvykdytas brutaliai, nužudytoji naktį išviliota iš namų į nuošalią vietą ir nužudyta. Nuteistoji akivaizdžiai pademonstravo, jog žmogaus gyvybė jai yra mažesnė vertybė nei jos pačios materialinė gerovė, kartu atskleisdama ir savo asmenybę, kaip žiaurią, nepripažįstančią žmogiškųjų vertybių. Po nusikaltimo padarymo, stengdamasi nuo savęs nukreipti pareigūnų dėmesį, skleidė įvairius gandus apie J. M. nužudymą, pati sau siuntinėjo grasinančio pobūdžio žinutes. Taigi R. E. elgesys nusikaltimo padarymo metu ir po jo rodo didelį tiek padarytos veikos, tiek ir pačios R. E. asmenybės pavojingumo laipsnį. Be to, nužudydama J. M., ji žinojo, kad dėl jos tokių veiksmų be mamos liks keturi nepilnamečiai vaikai, tačiau tai jos nesustabdė. Taip pat akivaizdu, kad planuodama ir darydama šį nusikaltimą ji suvokė, kad paaiškėjus nusikaltimo padarymo aplinkybėms, jai grės ilgi įkalinimo metai ir ji bus atskirta nuo savo vaikų. Visos šios aplinkybės liudija apie padidintą nuteistosios asmenybės pavojingumą.

30.       Atsižvelgus į šiuos argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas R. E. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskyrė neteisingą ir savo dydžiu aiškiai per švelnią bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, o nuteistajai paskirta bausmė griežtinama, paskiriant bausmę, kuri yra dar artimesnė BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos viršutinei ribai. Griežtinti, kaip to prašoma prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose, t. y. skirti laisvės atėmimą iki gyvos galvos, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Kolegijos nuomone, apeliantų pasiūlytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo principui, o taip pat teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (dažniausiai už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų buvo skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos esant keliems veikos kvalifikuojantiems požymiams, asmenims veikiant organizuota grupe arba nusikalstamo susivienijimo sudėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-55-699/2017, 2K-139-689/2021). Skirti švelnesnę (mažesnę už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį arba artimą tam vidurkiui) laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, taip pat nėra pagrindo, nes tokia bausmė būtų per švelni.

31.       Tuo tarpu už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį ir        129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktuose, paskirdamas R. E. penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Skiriant šią bausmę ir nustatant jos dydį, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į nuteistosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. E. už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktuose, paskyrė didesnę už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmę. Nukentėjusysis R. J. apeliaciniame skunde prašė nuteistajai skirti bausmę, kokios prašė prokuroras pirmosios instancijos teisme, t. y. laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Atkreipiamas nukentėjusiojo dėmesys į tai, kad prokuroras prašė tokią bausmę nuteistajai skirti už J. M. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o už pasikėsinimą jį nužudyti prašė skirti laisvės atėmimą penkiolikai metų. Būtent tokią bausmę teismas ir paskyrė. Teisėjų kolegijos nuomone, nors R. E. pasikėsino padaryti nužudymą, turintį net tris kvalifikuojančius požymius, šiuo atveju skiriant bausmę labai svarbią reikšmę turi tai, kad šis nusikaltimas nebuvo baigtas ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Galima sutikti, kad pasikėsinimas buvo baigtas ir nukentėjusiajam gyvybė nebuvo atimta pirmiausia dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, tačiau tai, kad R. J. gyvybė nebuvo atimta, skiriant bausmę turėjo didelės reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuteistajai R. E. paskirta bausmė nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni ir ją keisti pagrindo nėra.

32.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. E. sugriežtinus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtą bausmę, iš naujo subendrinamos šiuo nuosprendžiu ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nuteistajai skiriama atitinkamai griežtesnė galutinė subendrinta bausmė. Teisėjų kolegija bausmes irgi bendrina apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nustatant tą pačią pridėtinos bausmės dalį. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad prie už nužudymą paskirtos bausmės pridėdamas du metus bausmės, paskirtos už pasikėsinimą nužudyti, pirmosios instancijos teismas turbūt pridėjo per mažą švelnesnės bausmės dalį. Tačiau paskirdama R. E. griežtesnę bausmę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir iš naujo skirdama jai galutinę subendrintą bausmę teisėjų kolegija šiuo atveju vadovaujasi BK 63 straipsnio 7 dalies nuostata apie tai, kad galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

33.       Nukentėjusysis R. J. ir nukentėjusiojo L. M. atstovas apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

34.       Nukentėjusysis R. J. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, prašydamas priteisti iš R. E. 3 000 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 14, b. l. 30). Nukentėjusysis nurodė, kad turtinę žalą sudaro nusikaltimo metu sunaikinto jo automobilio rinkos vertė 2 800 Eur ir vestuvinio auksinio žiedo, kurį jo gydymo metu gydytojams teko sukarpyti, vertė 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies. Iš bylos duomenų matosi, kad nuteistoji  R. E., padegdama nukentėjusįjį kartu padegė ir automobilį ,,F. G.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įvykio metu sudegė. Nukentėjusysis R. J. neneigia, kad automobilis buvo įgytas santuokos metu, tačiau teigia, kad pirktas buvo už jo pinigines lėšas, nes žmona niekur nedirbo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Duomenų apie tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu apelianto santuoka buvo iširusi ar kad tarp sutuoktinių buvo sudaryta vedybinė sutartis, nustačiusi, kad minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso tik nukentėjusiajam, byloje nėra. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis ,,F. G.“ bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu priklausė ne tik R. J., bet ir R. E.. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad automobilis buvo pirktas iš jo pajamų, nes žmona nedirbo, savaime nedaro turto jo asmenine nuosavybe, nes po santuokos sudarymo ne tik įgytas turtas, bet ir gautos pajamos (įskaitant darbo užmokestį) yra laikomi bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš nuteistosios priteisti tik pusę automobilio ,,F. G.“, registruoto R. J. vardu, vertės – 1400 Eur yra teisėtas ir pagrįstas.

35.       Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai sumažino prašomą priteisti už auksinio žiedo sugadinimą        200 Eur sumą iki 100 Eur. Nors nukentėjusiojo gydymo metu medikai buvo priversti sukarpyti ant jo rankos piršto buvusį vestuvinį auksinį žiedą, tačiau žiedas liko jo nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad medžiaga, iš kurios jis buvo pagamintas – auksas – net ir sugadintas turi materialinę vertę, ją galima realizuoti, nors ir už mažesnę sumą, negu vertas pats iš aukso pagamintas juvelyrinis dirbinys – žiedas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš nuteistosios priteisti 100 Eur už vestuvinio auksinio žiedo sugadinimą taip pat yra pagrįstas.

36.       Nukentėjusysis L. M. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo, prašydamas priteisti iš R. E. 9 489,35 Eur turtinės ir 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 8, b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiajam išmokėta 304 Eur dydžio laidojimo pašalpa, jo naudai priteisė 9 185,35 Eur turtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti nukentėjusiojo naudai dar 5 744,54 Eur turtinės žalos atlyginimo. Šį prašymą grindžia UAB „Tyli kalva“ PVM sąskaitomis faktūromis už J. M. kapo sutvarkymą, kurias nukentėjusysis yra tik iš dalies apmokėjęs. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis L. M. UAB „Tyli kalva“ už atliktus darbus yra sumokėjęs 4 850 Eur ir 420 Eur yra sumokėjęs MB „Kavinė Levanda“ už gedulingus pietus, todėl šiuo nuosprendžiu iš nuteistosios R. E. papildomai priteisiama L. M. 5 270 Eur turtinės žalos atlyginimo.

37.       Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo L. M. atstovas prašo priteisti 316,36 Eur kelionės išlaidų, kurias sudaro skrydžio bilietai ir automobilio parkavimo išlaidos. Teisėjų kolegija sutinka, jog nukentėjusysis ne kartą vyko į teisiamuosius posėdžius pirmosios instancijos teisme, tačiau šis faktas nėra pagrindas priteisti išlaidas, turėtas vykstant į teismą. Pagal BK 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, pripažįstami proceso išlaidomis. BPK 104 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad minėtos išlaidos atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Šias išlaidas pripažinus proceso išlaidomis jos, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, gali būti išieškomos iš kaltu pripažinto asmens valstybės naudai. Iš minėtų normų nuostatų seka išvada, kad išlaidos, atsiradusios dėl vykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą nelaikytinos jas patyrusio asmens turtine žala. Asmuo, turėjęs išlaidų dėl vykimo į minėtas institucijas, turi teisę teikti prašymą šioms institucijoms dėl patirtų išlaidų, susijusių su kelione, atlyginimo. Institucijai ar įstaigai atlyginus šias išlaidas jas patyrusiam asmeniui, atsiranda teisė šias išlaidas išieškoti iš kalto asmens valstybės naudai. Dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde pareikštas prašymas nukentėjusiojo naudai priteisti 316,36 Eur kelionės išlaidų atlyginimo laikytinas nepagrįstu, todėl negali būti tenkinamas.

38.       Apeliantai skunduose nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir prašo priteisti 50 000 Eur nukentėjusiajam R. J. ir 30 000 Eur nukentėjusiajam L. M. neturtinės žalos atlyginimo. Tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam R. J. nustatė 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį, o nukentėjusiojo L. M. civilinį ieškinį šioje dalyje atmetė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir teisingai įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, neteisingai įvertino tokios žalos atlyginimo kriterijus, kolegijos vertinimu, pagrindo nėra.

39.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

40.       Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė                         CK 6.250 straipsnio nuostatas, tačiau iš skunduose dėstomų argumentų matyti, kad šie teiginiai grindžiami ne teisiniais argumentais, kurie pagrįstų, jog teismų išvados dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo padarytos aiškiai netinkamai pritaikius materialiosios teisės nuostatas ar iš esmės pažeidžiant BPK normas, o iš esmės prašoma iš naujo įvertinti neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir padaryti priešingas išvadas, nei dėl šios dalies padarė pirmosios instancijos teismas, akcentuojant nukentėjusiojo R. J. dėl nusikaltimo patiriamas pasekmes ir nukentėjusiojo L. M. dėl buvusios sutuoktinės netekties patirtus išgyvenimus. Teismų praktikoje pažymima, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-252-697/2020).

41.       Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, nukentėjusysis R. J. pateikė civilinį ieškinį ir prašė priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 14, b. l. 30). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinę žalą. Nukentėjusysis                 R. J. apeliaciniame skunde nesutinka su jam nustatytu neturtinės žalos dėl padaryto sveikatos sutrikdymo atlyginimu, t. y. 20 000 Eur suma. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pakankamo pagrindo didinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgė bei įvertino tai, kad nukentėjusysis                  R. J. dėl nuteistosios R. E. nusikalstamų veiksmų buvo sužalotas, nukentėjusysis patyrė itin skausmingus kūno sužalojimus, ilgai gydėsi, ir šiuo metu nepatogumų sukelia liekamieji potrauminiai reiškiniai (tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai). Nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė jam fizinį skausmą ir didelius nepatogumus, susijusius su bendravimo galimybių sumažėjimu, nepataisomai subjaurotas jo kūnas. Nors pagal nukentėjusiojo parodymus net ir plastinėmis operacijomis nebus galimybės pašalinti ant rankų likusių randų, tačiau byloje nenustatyta, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam būtų apribota galimybė judėti, dirbti bei ateityje gyventi pilnavertį gyvenimą. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad R. E. priešiškai nuteikinėja prieš jį vaikus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą reikšmės neturi, nes šiuo atveju aktualu ne šiuo metu nuteistosios neva jam daroma žala, bet nusikaltimo padarymo metu dėl nuteistosios veiksmų jam padaryta neturtinė žala. Dėl to laikytina, jog vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir į teismų praktiką panašiose bylose, pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinė žala nukentėjusiajam R. J. už jam padarytą sveikatos sutrikdymą yra teisinga, todėl didinti jos nėra pagrindo.

42.       Nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti nukentėjusiojo L. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį, kuriame savo patirtą neturtinę žalą dėl buvusios žmonos netekties įvertino 50 000 Eur (t. 8, b. l. 1–10). Pasisakydama dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl J. M. mirties, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų išgyvenimų stiprumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių matyti, kad tyčiniais nusikalstamais nuteistosios R. E. veiksmais buvo atimta jo buvusios žmonos ir jo keturių vaikų motinos gyvybė. Neabejotina, kad L. M. patyrė sukrėtimą, emocinį šoką, sužinojęs, jog ji buvo brutaliai nužudyta. Tačiau sprendžiant apie nukentėjusiojo L. M. ir nužudytosios J. M. santykį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymo metu L. M. nesiejo šeiminiai ryšiai su J. M. (santuoka jau buvo nutraukta), o gyvendamas santuokoje su J. M., L. M. nuo 2016 metų palaikė slaptus nuolatinius intymius santykius su R. E.. Pagal paties L. M. parodymus jo emociniai ryšiai su J. M. jau gana ilgą laiką iki nusikaltimo padarymo buvo atšalę, dėl to (taip pat ir dėl jo santykių su R. E.) jis įkalbėjo J. M. nutraukti jų santuoką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ilgą laiką būdamas santykiuose su  R. E., nukentėjusysis suprato, kad ilgisi buvusios žmonos, kad santykiai su R. E. buvo klaida ir dėjo visas pastangas atkurti nutrūkusius santykius su buvusia žmona, ko pasėkoje buvo priimtas sprendimas nutraukti santykius su R. E. ir vėl gyventi kartu su J. M.. Tačiau šias skunde nurodomas aplinkybes įvertinus viso jų bendravimo laikotarpio, intensyvumo, santykių pobūdžio kontekste, o ypač įvertinus, kad prašyme nutraukti santuoką, kuri nutraukta 2020 m. birželio 9 d. (t. 7, b. l. 125–127), nurodoma apie jų gyvenimą skyrium ir neketinimą atkurti santuokinių ryšių, todėl abejotina, kad nuo santuokos nutraukimo iki nusikaltimo padarymo, t. y. per du mėnesius, juos vėl siejo itin artimu emociniu tvirtumu paremtas nuolatinis ryšys. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. M. ir jo buvusios žmonos J. M. nesiejo artimi, tvirti ir nuolatiniai, išskyrus buvusių sutuoktinių, ryšiai, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą dėl  J. M. mirties. Apelianto nuomone, atmesdamas civilinį ieškinį, pirmosios instancijos teismas neįvertino realių nukentėjusįjį ir nužudytąją siejusių ryšių. Tačiau vien ta aplinkybė, kad L. M. ketino nutraukti santykius su nuteistąja ir atkurti santykius su buvusia žmona, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jo teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl buvusios sutuoktinės mirties. Teisėjų kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas tikrai pagrįstai priteisė pakankamo dydžio neturtinės žalos atlyginimus nužudytosios J. M. vaikams. Tuo tarpu tokios žalos priteisimas su nužudytąją santuoką nutraukusiam L. M. tik sumažintų žalos atlyginimo išieškojimo nužudytosios vaikams galimybę.

43.       Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą abiems nukentėjusiesiems išsprendė tinkamai, siekiant protingos pusiausvyros tarp nukentėjusiųjų teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo teisingumo kriterijais ir formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

44.       Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiojo L. M. atstovas atsiliepimuose į nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą prašė iš nuteistosios priteisti bylinėjimosi išlaidas – 2 100 Eur. Kartu su atsiliepimu pateikti dokumentai, patvirtinantys apie advokatui sumokėtas sumas (t. 23, b. l. 145, 146, 147). Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turėti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų visapusiškai ginami ir užtikrinami. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, tai yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

45.       Teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje nukentėjusiojo atstovo prašoma priteisti iš nuteistosios išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra neproporcinga bylos sudėtingumui, advokato dalyvavimo procese laikui ir kitoms aplinkybėms. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiųjų ir nuteistosios gynėjo apeliacinius skundus, šiuo procesiniu sprendimu prokuroro bei nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai patenkinami tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas paaiškino, kad už apeliacinio skundo parengimą yra sumokėta 1 500 Eur, už parengtus atsiliepimus į nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą sumokėta 300 Eur ir dar 300 Eur sumokėta už dalyvavimą teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, jog ši byla nėra ypač sudėtinga, nagrinėjami klausimai išsamiai aptarti teismų praktikoje, todėl advokatui nereikėjo ypatingo pasiruošimo, nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų darbo sąnaudų. Apeliacinis skundas paduotas tik dėl nuteistajai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto civilinio ieškinio. Be to, byloje kaltinimą palaikė ir nukentėjusiojo interesus gynė prokuroras, kurio apeliacinis skundas taip pat buvo iš dalies patenkintas. Apeliacinės instancijos teisme vyko tik du teismo posėdžiai, iš kurių vienas buvo atidėtas, nes nukentėjusiojo atstovas atostogavo. Kitame teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas dalyvavo vaizdo konferencijos būdu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo apimtį ir turinį, taip pat į proporcingumo ir sąžiningumo principus, prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą mažina iki 800 Eur.

46.       Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma (t. 23, b. l. 149), kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma yra 150 Eur. Šios išlaidos susidarė už advokato K. O. suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajai R. E. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiųjų ir nuteistosios gynėjo apeliacinius skundus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji R. E. atlieka laisvės atėmimo bausmę, visi apeliaciniai skundai, išskyrus jos gynėjo apeliacinį skundą, paduoti jos padėtį bloginančiais pagrindais, taip pat į nuteistosios turtinę padėtį, priteistų civilinių ieškinių sumas bei nuteistosios teisę į tinkamą gynybą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos, susidariusios dėl advokato K. O. suteiktos antrinės teisinės pagalbos nuteistajai, iš nuteistosios neturi būti išieškotos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies             1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistosios R. E. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo, dėl bausmių paskyrimo ir dėl nukentėjusiojo L. M. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. E. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir padėjo šias veikas išaiškinti.

N. R. E. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirti bausmę laisvės atėmimą 18 (aštuoniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šią bausmę apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, Klaipėdos apygardos teismo   2022 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirtomis pagal BK 311 straipsnio 1 dalį ir                     BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3, 6, 9 punktus, ir galutinę subendrintą bausmę R. E. paskirti laisvės atėmimą 20 (dvidešimčiai) metų.

Iš nuteistosios R. E. papildomai priteisti 5 270 Eur (iš viso 14 455,35 Eur) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. M..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

N. R. J. ir nuteistosios R. E. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistosios R. E. išieškoti nukentėjusiajam L. M. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato K. O. paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistosios R. E. į valstybės biudžetą netenkinti.

Teisėjai                                                                                  Evaldas Gražys

                                                                                          Justas Namavičius

                                                                                          Linas Šiukšta