Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-174-257-2012].doc
Bylos nr.: I-174-257/2012
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

N U T A R T I S

                                             Administracinė byla Nr. I-174-257/2012

                                                                                                    Teisminio proceso 3-64-3-00535-2010-2

                                             Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74; 

(S)

 

                                                                                    

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. vasario 9 d.

Šiauliai

 

              Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

nedalyvaujant pareiškėjams M. V., R. G., R. R.,

nedalyvaujant atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės (teisių perėmėjas - VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė) atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. V., R. G., R. R. pateiktus skundus atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

              Teismas, išnagrinėjęs bylą, 

n u s t a t ė: 

Pareiškėjai: M. V. 2010 m. liepos 19 d., R. R. 2010 m. rugpjūčio 24 d., R. G. 2010 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundais, kuriais prašo priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: M. V. – 1383,62 Lt nuo 2007 m. gegužės iki 2008 m. gruodžio 31 d., R. G. – 3015,00 Lt nuo 2008 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d., R. R. – 682,80 Lt nuo 2008 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d.

                    Pareiškėjai M. V., R. G., R. R. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimais. Rašytiniais prašymais pareiškėjai prašo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Teismui pateiktuose skunduose pareiškėjai nurodė, kad atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinė (toliau tekste – ir VSAT Šiaulių rinktinė), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjai savo prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.

              Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 123). Atsakovas pateiktuose atsiliepimuose nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo teigimu, jis vadovavosi  tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Prašo pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus, o jei būtų patenkinti pareiškėjų skundai, sprendimo vykdymą prašo atidėti vieneriems metams.

              Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 124). Pateiktuose atsiliepimuose nesutinka su pareiškėjų skundais ir prašo jų netenkinti. Nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tokius argumentus atstovas grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Jei būtų patenkinti pareiškėjų skundai, sprendimo vykdymą prašo atidėti vieneriems metams.

              Pareiškėjų R. G. ir R. R. skundai tenkintini visiškai, o pareiškėjo M. V. skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo: M. V. – 1383,62 Lt nuo 2007 m. gegužės iki 2008 m. gruodžio 31 d., R. G. – 3015,00 Lt nuo 2008 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d., R. R. – 682,80 Lt nuo 2008 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d. kai atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinė neišmokėjo pareiškėjams visos priedų ir priemokų sumos.

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjai M. V., R. G. ir R. R. skundų pateikimo metu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinėje. Kaip matyti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės pateiktų pažymų, pareiškėjams neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos sudarė: M. V. 1383,62 Lt, R. G. 3938,49 Lt, R. R. 682,80 Lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-518/2011).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Ne. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos. Pareiškėjas R. G. skundą pateikė 2010 m. gruodžio 6 d. ir prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas R. R. skundą pateikė 2010 m. rugpjūčio 24 d. o pagal atsakovo pateiktą pažymą matyti, kad jam darbo užmokesčio priemokų išmokėjimas ribojamas buvo tik 2008 metais, todėl jų skundai tenkintini visiškai. Pareiškėjas M. V. skundą pateikė 2010 m. liepos 19 d., tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 19 d. (minusuojant 33,50 Lt nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. birželio mėn., b. l. 6).

Pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susiję su Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktine, t.y. subjektu (pareiškėjų darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinė, kurios teisių perėmėjas šiuo metu yra VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), teismas konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos. 

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atidėti sprendimo vykdymą tenkintinas ir sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybės biudžetinių įstaigų sunkią finansinę padėtį bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

              Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

n u s p r e n d ė :             

Pareiškėjo M. V. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės teisių perėmėjo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1350,12 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt litų dvylika centų) už laikotarpį nuo 2007-07-19 iki 2008-12-31.

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės teisių perėmėjo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį - 3015,00 Lt (tris tūkstančius penkiolika litų 00 centų) už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31.

Pareiškėjo R. R. skundą tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjui iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės teisių perėmėjo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 682,80 Lt (šešis šimtus aštuoniasdešimt du litus aštuoniasdešimt centų) už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31.

Sprendimo vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

 

Teisėja                                                                                                                               Laisvutė Kartanaitė