Civilinė byla Nr. 2-185/2009

Procesinio sprendimo kategorijos 72; 109; 114.11; 124.3; 124.2.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m.  vasario 19 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2-3128-578/2008), kuria atsisakyta tenkinti viešąjį interesą ginančio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-729-51/2008, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo AB „City Service“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės sudarytą taikos sutartį civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo AB „City Service“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Lazdynų būstas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovas AB „City Service“ pareiškė ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai ir prašė teismo:

1) pripažinti, kad UAB „Lazdynų būstas“ 8181 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe sudaryta nuo 2007 m. spalio 24 d.;

2) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę pasirašyti nuo 2007 m. spalio 24 d. sudarytą UAB „Lazdynų būstas“ 8181 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo sutartį;

3) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę vykdyti nuo 2007 m. spalio 24 d. sudarytą Sutartį bei visas iš šios Sutarties kylančias atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prievoles, tarp jų ir prievolę per 15 darbo dienų nuo UAB „Lazdynų būstas“ akcijų kainos visiško apmokėjimo dienos perduoti ieškovui bendrovės „Lazdynų būstas“ 8181 vienetus paprastųjų vardinių akcijų;

4) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

5) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriuo nuspręsta pripažinti, jog privatizavimo objektas, t.y. UAB „Lazdynų būstas“ 8181 vienetas paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, yra neparduotas ir nuspręsta grąžinti viešo aukciono laimėtojui, t.y. ieškovui, visą įmokėtą pradinį įnašą, pilnai, kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje ieškovas pateikė teismui prašymą. Nurodė,  kad atsisako ieškinio 4 ir 5 punktuose pareikštų reikalavimų atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai. Prašė teismo priimti šį ieškovo atsisakymą, patvirtinti tarp ieškovo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. vasario 14 d. sudarytą taikos sutartį dėl kitų reikalavimų ir bylą nutraukti.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl atsisakymo nuo dviejų reikalavimų priėmė, patvirtino tarp ieškovo bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės sudarytą taikos sutartį ir bylą nutraukė. Pagal teismo patvirtintą tarp šalių sudarytą taikos sutartį:

1. Ieškovas AB „City service“ ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė sutiko, kad UAB „Lazdynų būstas“ 8181 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, ieškinio 1ir 2 reikalavimuose nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis yra abiejų šalių gera valia sudaryta ir yra pridedama kaip šios taikos sutarties priedas. Pirkimo-pardavimo sutartis įsigalios nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo momento.

2. Ieškovas ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo UAB „Lazdynų būstas“ 8181 vienetų paprastųjų vardinių akcijų, sudarančių 100 proc. bendrovės įstatinio kapitalo, pirkimo-pardavimo sutarties įsigaliojimo momento, įsipareigojo pervesti visą ieškovo viešame aukcione pasiūlytą ir sutartyje nustatytą sumą – 7 551 000 Lt į atsakovo sąskaitą, o atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip per 2 (dvi) darbo dienas nuo visos sumos sumokėjimo momento pasirašyti ir perduoti ieškovui privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą.

3. Ieškovas sutiko, kad formuojant žemės sklypą, būtiną UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausančių ir Nekilnojamojo turto registre registruotų statinių – kontrolės punkto (unikalus Nr. 1099-2020-8015), kitų statinių (tvora, kiemo aikštelė) (unikalus Nr. 1099-2020-8026) eksploatavimui, žemės sklypo dydis būtų nustatomas atsižvelgiant į aukščiau išvardintų statinių užimamą žemės sklypo plotą.

              Teismas sprendė, kad ieškinyje pareikštų reikalavimų dalies atsisakymas bei taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajai tvarkai (CPK 42 str. 2 d.).

2008 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (toliau - Generalinis prokuroras), gindamas viešąjį interesą, pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje. Proceso atnaujinimo atveju prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria teismas patvirtino tarp ieškovo AB „City service“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės sudarytą taikos sutartį ir priimti naują nutartį – netvirtinti taikos sutarties. Nurodė, kad apie priimtą procesinį sprendimą byloje sužinojo iš Specialiųjų tyrimų tarnybos 2008 m. gegužės 14 d. gauto rašto. Prašymą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą, konkrečiai - teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos dėl privatizuojamo objekto neatitinka imperatyvių įstatymo nuostatų, pažeidžia viešąjį interesą, kurį būtina apginti (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Generalinio prokuroro nuomone, teismas, tvirtindamas sandorį dėl privatizuojamo objekto, turėjo taikyti Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymo 1 straipsnio ketvirtąją dalį, 5 straipsnio ketvirtąją ir šeštąją dalis, 6 straipsnį, 9 straipsnio ketvirtą dalį, 10 straipsnio septintos dalies 1 punktą, taip pat Privatizavimo nuostatų 43 punktą, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo nuostatų 6 punktą nuostatas. Privatizavimo sandorį turi patvirtinti Privatizavimo komisija, priimdama sprendimą. Teisės norminiai aktai nesuteikia teisės savivaldybės merui pasirašyti sutartį, jei jai nepritarė privatizavimo komisija. Tokiu būdu teismas neteisėtai patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, tačiau sutarties sąlygoms nebuvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos pritarimas. Be to, pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 9 straipsnio ketvirtoji dalis nustato, kad vertinant valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius privatizuojamus statinius ir įrenginius ar jų dalis, turi būti įvertintas šiems statiniams ir įrenginiams nustatyta tvarka priskirtas žemės sklypas ar jo dalis. Ši norma nagrinėjamu atveju reiškia, jog vertinant savivaldybės įmonės „Lazdynų būstas“ turtą, turėjo būti įvertintas Vilniuje, Parodų g. 2, esantiems objektams eksploatuoti priskirtas žemės sklypas, kurio paskirtis, dydis, strateginė padėtis yra itin patrauklūs. Atkreipė dėmesį, kad vien tik žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra apie 10 000 000 Lt. Ši aplinkybė turėjo esminės reikšmės UAB „Lazdynų būstas“ privatizuojamo akcijų paketo vertės nustatymui.

              Ieškovas prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atmesti. Nurodė, kad patenkinus šį prašymą, nebus apgintas viešasis interesas. Generalinis prokuroras, nurodydamas, kad buvo neteisingai įvertinta nekilnojamojo turto objektų vertė ir neįvertintas nekilnojamojo turto objektams priskirtas žemės sklypas, nepateikė objektyvių alternatyvių paskaičiavimų, kurie įrodytų, jog atsakovės privatizavimo metu atlikti skaičiavimai yra objektyviai klaidingi ir tvirtinant taikos sutartį nebuvo patikrinti. Atsakovė, vykdydama privatizavimą, pasiekė kuo didesnę naudą visuomenei – gauta dvigubai didesnė pinigų suma už privatizavimo objektą nei tikėtasi.

              Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovas, būdamas privatizavimo objekto akcijų paketo viešo aukciono laimėtojas, kreipėsi į teismą siekdamas, kad būtų sudaryta privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis. Paaiškino, jog privatizavimo sandorio sudarymas buvo sprendžiamas civilinėje byloje, todėl šiuo atveju taikytinos ir civilinio proceso teisės normos. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija nėra atskiras juridinis asmuo, todėl ji negalėjo ir negali būti atsakovu civilinėje byloje. Ši komisija yra savivaldybės tarybai atskaitinga jos įsteigta institucija, neturinti savarankiško civilinio procesinio veiksnumo, todėl komisiją šioje byloje atstovauti gali tik Vilniaus miesto savivaldybė. Pasirašydama taikos sutartį, Vilniaus miesto savivaldybė sutiko su privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartimi, todėl teismas neturėjo pagrindo netvirtinti šalių pasirašytos taikos sutarties. Be to, pažymėjo, jog turto vertinimo dieną UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise nepriklausė pareiškėjo prašyme nurodytas žemės sklypas, esantis Vilniuje, Parodų g. 2. Turto vertintojas, atsižvelgdamas į parinktą turto vertės nustatymo metodą, atskirai šio žemės sklypo vertės nenustatinėjo. Nėra jokio pagrindo abejoti ataskaitoje nustatyta UAB „Lazdynų būstas“ akcijų paketo verte.

              Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Lazdynų būstas“ prašė pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Nurodė, kad prokuroro reikalavimų patenkinimas nesudarys sąlygų išspręsti žemės grąžinimo esantiems pretendentams klausimo ir neapgins viešojo intereso, o tik padarys didelę žalą UAB „Lazdynų būstas“ bei Vilniaus miesto savivaldybei. UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise valdė tik pastatus, o ne žemę, ant kurios yra pastatai.

              Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos pirmininkas nurodė, kad sutinka su Generalinio prokuroro pozicija, nes UAB „Lazdynų būstas“ privatizavimo procesas vyko neskaidriai. Pažymėjo, kad kartu su privatizavimo programa dalyviams buvo pateiktas savivaldybės sprendimas, kad turtas bus išpirktas, todėl jis ir nebuvo vertinamas.

              Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 16 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymo atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje netenkino. Pažymėjo, jog teismas, tvirtindamas taikos sutartį tarp šalių, pagrįstai konstatavo, kad taikos sutarties sąlygos nepažeidžia šalių ar trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.). Todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog teismas padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Nutartį grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija – tai savivaldybės institucija, kuri įsteigta privatizavimo priežiūrai ir atskaitinga Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Privatizavimo komisija neturi juridinio asmens teisių (Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos nuostatų 3.punktas). Teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia spręsti, jog privatizavimo komisiją teisme gali atstovauti Vilniaus miesto savivaldybė, kurios vardu sandorius pasirašo Vilniaus miesto meras. Todėl aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė sudarė sandorį, nesant atskirai išreikšto Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos sutikimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog tvirtinant taikos sutartį, buvo pažeistos teisės aktų nuostatos. Teismas pabrėžė, kad UAB „Lazdynų būstas“ nei nuosavybės, nei kitomis teisėmis žemės sklypo, esančio Vilniuje, Parodų g. 2, nevaldė, todėl turto vertintojas pagrįstai nenustatinėjo prokuroro nurodyto žemės sklypo vertės. Be to, Generalinis prokuroras nepateikė įrodymų, paneigiančių turto vertintojo nustatytą UAB „Lazdynų būstas“ privatizuojamų akcijų rinkos vertę. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad UAB „Lazdynų būstas“ 100% akcijų paketas parduotas už 7 551 000 Lt, t. y. beveik už du kartus didesnę negu privatizavimo objekto pardavimo kaina 4 000 000 Lt. Nutartyje taip pat pažymėta, jog patenkinus prokuroro prašymą ir atnaujinus procesą bei panaikinus taikos sutartį, atsirastų abejonių, ar iš tiesų bus apgintas viešasis interesas, nes Vilniaus miesto savivaldybė turės grąžinti ieškovui 7 551 000 Lt, o ieškovas perduos savivaldybei UAB „Lazdynų būstas“ 100% akcijų paketą, kurio vertė šiuo metu nėra aiški ir yra didelė tikimybė, kad ji gali būti žymiai mažesnė nei tuo metu, kai buvo pasirašyta privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis.

Pareiškėjas Generalinis prokuroras pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d.  nutarties panaikinimo. Prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą dėl proceso atnaujinimo išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą užbaigtoje byloje. Skundą grindžia šiais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, paviršutiniškai išnagrinėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė teisės taikymo klaidos. Pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Privatizavimo įstatymo imperatyvias normas – 1 straipsnio ketvirtąją dalį, 5 straipsnio ketvirtąją ir šeštąją dalis, 6 straipsnį, 9 straipsnio ketvirtą dalį, 10 straipsnio septintos dalies 1 punktą, taip pat Privatizavimo nuostatų 43 punktą, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo nuostatų 6 punktą.  
2. Privatizuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, privatizavimo komisijos sprendimas yra būtinas ir lemia tolesnius veiksmus bei galutinį sprendimą. Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo nuostatų 6 punktas nustato, kad tuo atveju, kai privatizavimo komisija nepritarė privatizavimo sandorio projektui, Turto valdymo ir privatizavimo skyrius turi teisę šį projektą teikti svarstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, kurios sprendimas yra galutinis. Privatizavimo nuostatų 42 punktas detalizuoja, jog esant neigiamam Privatizavimo komisijos sprendimui dėl privatizuojamo sandorio projekto, Turto fondas turi teisę perduoti šį sandorio projektą svarstyti savivaldybės administracijos direktoriui, kurio nutarimas galutinis. Jeigu ir pastarųjų subjektų sprendimas neigiamas, Turto fondas turi grąžinti laimėtojui visą sumokėtą įnašą. Nurodyti veiksmai, esant neigiamam Privatizavimo komisijos sprendimui, nebuvo atlikti, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
3. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjant bylą, ieškovas atsisakė reikalavimo dėl Privatizavimo komisijos sprendimų panaikinimo ir teismas iš esmės išnagrinėjo ginčą tik dėl reikalavimo patvirtinti privatizuojamo objekto pirkimo-pardavimo sutartį.   
4. Teismo nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija neturi juridinio asmens teisių ar kad Vilniaus miesto meras neturi įgaliojimų atstovauti teisme Vilniaus miesto savivaldybei nereikšmingos nagrinėjamu atveju. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pirmosios dalies 26 punktas imperatyviai nustato, kad sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 teise priklausančiu turtu priima savivaldybės taryba. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimo dėl UAB „Lazdynų būstas“ akcijų pirkimo-pardavimo nepriėmė. Dar daugiau, į ją net nebuvo kreiptasi.  
5. Teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos nagrinėjamu klausimu. Antai, Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-143/2004 nurodė, kad privatizavimo komisijos pritarimas privatizavimo sandorių projektams yra būtinas. Nesant tokio pritarimo, valstybei ar savivaldybei priklausančių akcijų pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta.
6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats ieškovas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausančių pastatų vertė beveik nulinė, o jų tikrą vertę lemia žemės sklypo, ant kurio stovi šie pastatai, vertė. Akivaizdu, kad ieškovas įsigijo savivaldybei priklausiusias akcijas ne tam, kad galėtų valdyti pastatus, bet siekiant iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti po šiais pastatais esantį žemės sklypą, kurio vertė, kaip matyti iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų, viršija 20 milijonų litų. Tuo tarpu visos ieškovo akcijos buvo parduotos už 7,551 milijonų litų. Toks privatizuojamo objekto vertinimas neatitinka privatizavimo tikslų, įtvirtintų Privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje.
7. Proceso atnaujinimas nereiškia savaiminio restitucijos taikymo, todėl teismo argumentai, kad atnaujinus procesą ir panaikinus taikos sutartį, būtų pažeistas viešasis interesas, nepagrįsti. Be to, teismas nepaneigė Generalinio prokuroro teiginio, kad egzistuoja viešasis interesas, šiame proceso atnaujinimo etape ieškinyje pareikšto reikalavimo pagrįstumą vertino iš esmės.
8. Su šia užbaigta byla glaudžiai susijusi kita Vilniaus apygardos teisme iškelta civilinė byla, kurioje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras pareiškė ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei bei AB „City service“ dėl UAB „Lazdynų būstas“ privatizavimo programos pripažinimo negaliojančia ir sprendimo pripažinti AB „City service“ aukciono laimėtoju panaikinimo. Neatnaujinus proceso nagrinėjamu atveju, būtų užkirsta galimybė prokurorui ginti viešąjį interesą kitoje byloje dėl privatizavimo sandorio ginčijimo.

Ieškovas AB „City service“, taip pat tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Lazdynų būstas“ atsiliepimuose į Generalinio prokuroro atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodo šiuos motyvus:

1. Apelianto nurodomi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 42 ir 43 punktai reglamentuoja Turto fondo veiksmus, kai šio fondo privatizavimo komisija nepritaria privatizuojamo sandorio projektui. Tačiau šios nuostatos negali būti taikomos sprendžiant dėl savivaldybėse esančių privatizavimo komisijų veiksmų ar jų padarinių. Tuo pačiu pastebėtina, kad pareiškėjo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-405/2004 netaikytina, nes joje teismas pasisakė dėl valstybinės institucijos, vykdančios privatizavimo priežiūrą, pritarimo privatizavimo sandorių projektams būtinumą. 
2. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo nuostatų 6 punktas suteikia teisę, bet ne pareigą Turto valdymo ir privatizavimo skyriui kreiptis į savivaldybės tarybą, kai savivaldybės privatizavimo komisija nepritaria privatizavimo sandorio projektui, t.y. ši norma nėra imperatyvi.   
3. Negalima sutikti su pareiškėju teiginiu, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pirmosios dalies 26 punkte imperatyviai nustatyta, kad sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priima savivaldybės taryba. Savivaldybės taryba priima sprendimus dėl objekto privatizavimo, privatizavimo programos patvirtinimo, privatizavimo objekto aukciono pradinės kainos patvirtinimo. Šiuos sprendimus įgyvendina savivaldybės administracija. Todėl nurodytos teisės normos turinį Generalinis prokuroras aiškina nepagrįstai plečiamai.
4. Pareiškėjas, ginčydamas įmonės, kurios akcijos privatizuotos, turto vertę, nepateikė jokių alternatyvių paskaičiavimų, kuriuos būtų atlikę autoritetingi turto vertintojai ir kurie įrodytų, jog privatizavimo metu atlikti skaičiavimai iš esmės klaidingi ir tvirtinant taikos sutartį nebuvo patikrinti. Generalinis prokuroras apie žemės sklypo, ant kurio pastatyti UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausantys pastatai, vertę sprendė ne pagal atliktą sklypo įvertinimą, o pagal tos teritorijos žemės verčių žemėlapį. Be to, nagrinėjamu atveju šio žemės sklypo vertė apskritai neturi reikšmės, nes ant jos esančių pastatų savininkas nei nuosavybės, nei nuomos, nei panaudos teise nevaldo valstybei priklausančio žemės sklypo.
5. Savivaldybės privatizavimo komisijos funkcijos ir kompetencija nėra apibrėžti Vietos savivaldos įstatyme. Todėl šios komisijos sprendimas, koks jis bebūtų, negali panaikinti pagal Vietos savivaldos įstatymą merui suteiktų įgaliojimų atstovauti savivaldybę teisme ir sudaryti taikos sutartį su kita šalimi.

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo papildomus motyvus:

1. Pareiškėjas klaidina teismą, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija nepritarė privatizavimo sandoriui. 2007 m. spalio 22 d. įvykusiame posėdyje ši komisija nutarė, kad privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti standartinė su papildoma nuostata. Todėl vėliau komisija negalėjo tuo pačiu klausimu priimti sprendimų. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė pateikė ieškovui ofertą dėl sandorio sudarymo ir šią ofertą ieškovas akceptavo.
2. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atnaujinus procesą ir panaikinus teismo patvirtintą taikos sutartį, būtų pažeistas viešasis interesas, o apelianto teiginys, jog teismas peržengė prašymo dėl proceso atnaujinimo ribas nėra pagrįstas. Privatizuojamų akcijų savininko pasikeitimas neturi įtakos nuosavybės teisių į žemę atkūrimui 37 pretendentams.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašė prie bylos prijungti naujai pateiktą įrodymą - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimą. Nurodo šiuos motyvus:

1. Privatizavimo nuostatų 39-44 punktai numato, kad privatizavimo objekto pirkimo- pardavimo sutarties sudarymui būtinas privatizavimo komisijos pritarimas šiam sandoriui. Jei toks pritarimas negautas, apie tai informuojamas viešo aukciono laimėtojas, kuriam grąžinamas visas įmokėtas pradinis įnašas. Tačiau šios normos nedraudžia aukciono laimėtojui kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Nagrinėjamu atveju privatizavimo sandorio sudarymas buvo sprendžiamas civilinėje byloje. Teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kurią teisėtai pasirašė meras ir ieškovo atstovas, nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų ar viešojo intereso.
2. UAB „Lazdynų būstas“ akcijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimu teisėtai įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba neturi įgaliojimų tvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties, todėl jai atstovaujančio mero pasirašyta sutartis su ieškovu yra teisėta bei galiojanti.
3. Generalinis prokuroras nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad žemės sklypas, ant kurio stovi privatizuotos UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausantys pastatai, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Be to, šiuo atveju žemės sklypas apskritai galėjo būti nevertinamas pagal įstatymus, kadangi privatizavimo objektas buvo ne nekilnojamieji daiktai, o įmonės akcijos. Kita vertus, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų turto vertintojų atliktą įmonės vertės nustatymą, nereiškė reikalavimo dėl turto vertintojo atlikto vertinimo ginčijimo. Tuo pačiu pastebėjo, jog tokį teisinį reguliavimą įtvirtina imperatyvios teisės normos, o jų turinys negali būti aiškinamas plečiamai.  
4. Sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, reikšmingos ir šios aplinkybės: UAB „Lazdynų būstas“ turto ir verslo įvertinimo ataskaitoje nustatyta privatizuojamų akcijų vertė 2,741 mln. Lt, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos patvirtinta pradinė privatizavimo objekto pardavimo kaina 4 mln. Lt, o ieškovo pasiūlyta kaina – 7,551 mln. Lt. Jos įrodo, kad privatizavimo sandoris vyko teisėtai ir skaidriai.
5. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atnaujinus procesą ir būtų pažeistas viešasis interesas, nes taikius restituciją, atsakovui turėtų būti sugrąžinta UAB „Lazdynų būstas“ akcijos, kurių vertė dėl turto naujo savininko perleidimo tretiesiems asmenims galėtų būti žymiai mažesnė už pardavimo kainą.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime išdėstytus argumentus. Taip pat prašo teismo Vilniaus miesto savivaldybės  privatizavimo komisiją pašalinti iš atsakovų, nes tai nėra juridinis asmuo, o ieškovo ieškinį atmesti.  

Atskirasis skundas tenkintinas.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Ši teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieškinį (pareiškimą), apeliacinį (atskirąjį) ir kasacinį skundą, bet ir suinteresuoto asmens teisę prašyti teismo atnaujinti procesą byloje, kurio sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius).

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Taigi, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo. Kitoks aiškinimas iškreiptų proceso atnaujinimo stadijos išimtinį pobūdį ir sukurtų situaciją, kai vien tik esant formaliam pagrindui būtų galima vėl iš naujo pakartotinai nagrinėti užbaigtą bylą. Tai pažeistų teismo baigiamojo akto pagrindu tarp šalių atsiradusį teisinį stabilumą bei teisinį tikrumą, jų teisėtus lūkesčius.

Kai prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas aiškia teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), turi būti taikomos ne tik CPK nuostatos, bet ir atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo, kurį ratifikavo Lietuvos Respublika ir kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.), ketvirtąjį straipsnį, įpareigojantį teismus, nagrinėjančius prašymus dėl proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniame procese nebuvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Ši tarptautiniame dokumente įtvirtinta teisės norma reiškia, kad akivaizdus neteisėtumas turi būti pašalintas iš teismo baigiamojo akto. Priešingu atveju visuomet išliktų galimai pagrįsta abejonė, kad teismai neįvykdė to teisingumo, kurį jį įpareigoja vykdyti teisės normos.

Remiantis Respublikos Lietuvos CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant visoms žemiau nurodytoms sąlygoms: a) procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (išskyrus, kai prašymą šiuo pagrindu pateikia Generalinis prokuroras); b) teismas sprendime padarė aiškią materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaidą – akivaizdžią, lengvai suvokiamą. Aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas; c) ši teisės taikymo klaida turi būti esminė, t. y. tokia, kuri sprendimą daro neteisėtą, ir tokią klaidą būtina ištaisyti. Klaida laikoma esmine, kai ji daro sprendimą (nutartį) galimai neteisėtą bei nepagrįstą ir dėl to yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje E. K. prieš A. O. T.; bylos Nr. 3K-3-125/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. R. N. v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-7/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005).

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, motyvuodamas viešojo intereso gynimu, procesą užbaigtoje civilinėje byloje prašo atnaujinti, nes teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos dėl privatizuotų savivaldybės akcijų pažeidžia viešąjį interesą, neatitinka imperatyvių įstatymo nuostatų (CPK 42 str. 2 d.). Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo taip pat grindžia įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose įtvirtintų materialiosios teisės normų, konkrečiai, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio pirmosios dalies 26 punkto, Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio ketvirtosios dalies, 5 straipsnio ketvirtosios ir šeštosios dalių, 6 straipsnio, 9 straipsnio ketvirtosios dalies, 10 straipsnio septintosios dalies 1 punkto, taip pat Privatizavimo nuostatų 42, 43 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo nuostatų 6 punkto, pažeidimu.

Iš prašymo turinio matyti, kad, Generalinio prokuroro nuomone, nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimai lemia proceso teisės normos – CPK 42 straipsnio antrosios dalies pažeidimą. Ši proceso teisės norma įpareigoja teismą taikos sutartį tvirtinti tik įsitikinus, kad ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Kadangi pareiškėjas kelia abejones dėl teismo veiksmų teisėtumo tvirtinant taikos sutartį dėl privatizavimo sandorio, yra pagrindas plačiau panagrinėti teismo veiksmus taikos sutarties tvirtinimo atveju bei pačios taikos sutarties, šalių sudaromos civilinėje byloje, esmę, tikslus ir sąlygas. Tik ištyrus bylos faktines aplinkybes bei išsiaiškinus pareiškėjo nurodytų teisės normų tikslus ir turinį galima teisingai nuspręsti, ar iš tiesų teismas, tvirtindamas taikos sutartį, tinkamai atliko savo pareigas ir įsitikino, jog ši sutartis nepažeidžia viešojo intereso ar teisės imperatyvų, ar joje nėra padaryta kitų akivaizdžių materialiosios teisės normų taikymo klaidų, turinčių esminę reikšmę teismo baigiamojo akto teisėtumui bei pagrįstumui.

Civilinio proceso procedūra skirta konstatuoti, buvo ar ne konkrečiu atveju materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimas, ar tą pažeidimą padarė konkretus asmuo ir kaip nustatytas pažeidimas turėtų būti pašalintas. Ar konkrečiu atveju pažeista materialioji subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas, konstatuoja teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Tačiau proceso šalys gali baigti bylą ir taikos sutartimi (CPK 140 str. 2 d.). Teisinės taikos tarp šalių atkūrimas reiškia, kad, priėmus byloje sprendimą ar patvirtinus taikos sutartį tarp šalių, teisiškai išsprendžiamas šalių konfliktas, išaiškinamos šalių tarpusavio teisės ir pareigos ir pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ateityje negalimas.

Taikos sutartį iš kitų sutarčių rūšių išskiria sutarties sudarymo momentas ir tikslas – ji sudaroma kilus teisiniam ginčui, kurį siekiama išspręsti taikiai ir tokiu būdu apsisaugoti nuo galimų konfliktų išspręstais klausimais ateityje. Taikos sutarties samprata pateikta CK 6.983 straipsnio pirmojoje dalyje. Šia sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taikos sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos pasiekimą ir civilinio proceso tikslų įgyvendinimą (CPK 2 str.). Taikos sutartį nutartimi turi patvirtinti teismas, kuris ex officio (pagal pareigas) vykdo šalių pasirašytos taikos sutarties turinio kontrolę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas nepripažįsta visiškos proceso šalių laisvės susitarti dėl teismine tvarka nagrinėjamo ginčo išsprendimo sąlygų, o įpareigoja teismą prižiūrėti, kad civiliniame procese sudaromos taikos sutarties sąlygos būtų sąžiningos, nepažeistų teisės imperatyvų ir kitų asmenų teisių, neprieštarautų viešajai tvarkai.

Tam, kad teismas patvirtintų taikos sutartį byloje, ji turi atitikti bendrąsias ir specialiąsias sandorių galiojimo sąlygas – sutarties šalys turi turėti teisnumą ir veiksnumą; sutarties turinys neturi prieštarauti įstatymų reikalavimams; ji turi būti sudaroma raštu; neturi būti nei vieno sutarties negaliojimo pagrindo, įtvirtinto bendrosiose sandorių pripažinimo negaliojančiais teisės normose (CK 1.80-1.91 str.) ir specialiosiose taikos sutarties ypatumus reglamentuojančiose normose (CK 6.984 str., 6.986 str. 1-5 d.); sutartis neturi pažeisti trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Nustatęs, kad egzistuoja bet kuris pagrindas, kuriam esant taikos sutartis laikoma niekine, teismas turi konstatuoti, jog taikos sutartis konkrečiu atveju apskritai negali būti sudaryta, nes tai draudžia teisės imperatyvas (CK 1.80 – 1.81 str., 1.86 – 1. 87 str., 6.984 str., 6.986 str. 2-5 d., CPK 42 str. 2 d.). Niekinė taikos sutartis negalioja ab initio (nuo jos sudarymo momento), tad akivaizdu, jog teismas neturi teisės patvirtinti ir ateityje netvirtins to, ko nėra. Paprastai teismas neturi duomenų, ar egzistuoja konkretus pagrindas, kuriam esant taikos sutarties gali būti nuginčyta. Tačiau ypatinga teismui priskirta funkcija - tvirtinti sandorį byloje lemia ir jam suteiktus platesnius įgalinimus procese. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš taikos sutarties atsiradusi šalių prievolė taikos sutarties dalyko atžvilgiu yra nedali (CK 6.983 str. 2 d.). Todėl tuo atveju, kai teismas nustato, jog negalioja taikos sutarties atskiros sąlygos ar jų dalys, laikytina, jog negalioja visa taikos sutartis. Teismo procese nusprendus, jog negalioja dalis šalių pasirašytų taikos sutarties sąlygų, tinkamai įvykdžius išaiškinimo pareigą ir nepavykus atkurti teisinės taikos tarp šalių, teismas turi nutartimi atsisakyti tvirtinti tokią taikos sutartį, o jei ji patvirtinta, apeliacine ar kasacine tvarka panaikinti visą nutarties dalį, kuria patvirtintos taikos sutarties sąlygos. Šios aplinkybės lemia poreikį įtvirtinti teismo aktyvesnį vaidmenį, pasireiškiantį teismo pareiga atidžiau, nei paprastai dispozityviose bylose, tirti kiekvieną taikos sutarties sąlygą bei visas faktines aplinkybes byloje. Atlikdamas tam tikrą teisinį tyrimą dėl taikos sutarties atitikties teisės reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonėms, reikalauti šalis pagrįsti, kad nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį. Nustatęs, jog egzistuoja bent vienas taikos sutarties nuginčijimo pagrindas ar yra kitų šio sandorio negaliojimo sąlygų, teismas turi atsisakyti tvirtinti taikos sutartį. Beje, teismo platesnius įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį įstatymų reikalavimams lemia ir aplinkybė, jog teismui sudarius taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, tad rungimosi principas procese nebeveikia. Nebesant rungimosi tarp šalių, teismas gali ir turi ex officio (pagal pareigas) bei ex proprio motu (savo iniciatyva), jeigu tai būtina siekiant įgyvendinti kontrolės funkciją, vykdyti išaiškinimo pareigą, išreikalauti papildomus įrodymus ir pan. Tuo atveju, kai nagrinėjama byla, kurios išsprendimas gali turėti įtakos daugumai visuomenės narių (nedispozityvi byla), teismas turi apsaugoti ne tik dalyvaujančių byloje asmenų teises ir nepažeisti kitų asmenų teisių, bet ir itin atidžiai tirti, ar šalių susitarimas iš tiesų atitinka visuomenės (viešąjį) interesą. Tai ne tik bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, taip pat susijusios su žmogaus teisių gynimu, nesąžininga konkurencija, bankroto, asmens teisinio statuso nustatymu, bet ir bylos, kylančios dėl viešųjų pirkimų, privatizavimo ir panašiai. Jose proceso šalys materialiąsias subjektines teises įgyvendina siauresne apimtimi. Tuo pačiu teismas tokio pobūdžio bylose turi daugiau procesinių teisių ir pareigų, jis turi būti aktyvesnis nei dispozityviose bylose, tame tarpe ir sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą.

Teismo nutartis dėl taikos sutarties tvirtinimo, kaip ir bet kuris kitas procesinis dokumentas, turi atitikti jam proceso įstatyme nustatytus bendruosius reikalavimus (CPK 291 str. 1 d.). Svarbiausia, jog teismo nutartis būtų ne tik aiški ir suprantama, bet ir motyvuota (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, o, kaip minėta, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje. Iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyvioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Nemotyvuota nutartis arba nutartis, kurios motyvuojamojoje dalyje tik formaliai nurodoma, kaip išsprendžiamas ginčas, bet nedėstoma, kodėl jis išsprendžiamas būtent taip, pažeidžia teisinio aiškumo, teisinio nuspėjamumo principus, iš dalies riboja asmens teisę į teisingą procesą. Tokiu atveju teismas vykdo ne realų teisingumą, kurį jį įpareigoja vykdyti konstitucinės normos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), o deklaratyvų teisingumą ne pagal teisės reikalavimus. Teismo patvirtintina taikos sutartis jos šalims turi teismo galutinio sprendimo (res judicata) galią ir yra vykdytinas dokumentas (CK 6.985 str., CPK 584 str. 1 d. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje tvirtindamas taikos sutartį, turėjo atlikti privatizavimo sandorio teisinį įvertinimą, t. y. vertinti ne tik taikos sutarties procedūrines sąlygas,  bet ir, o tai svarbiausia, patį privatizavimo sandorio teisėtumą, kuris yra sudėtinė ir pagrindinė taikos sutarties dalis. Tai reiškia, kad teismas turėjo patikrinti ir įsitikinti ne tik tuo, ar nėra pažeistos privatizavimo procedūros, bet ir tuo, ar įmonės, kurios akcijos privatizuojamos, turtas bei verslas įvertinti nepažeidžiant įstatymų normų, ar ieškovo pasiūlyta kaina, pagal kurią jis perka savivaldybei priklausančias akcijas, nėra per maža. Spręsdamas, ar tvirtinti jam pateiktą šalių pasirašytą taikos sutartį byloje, teismas turi atsižvelgti ir į tai, dėl ko šalys susitarė, taip pat į teisingumo principą, kuris reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens ar asmenų teisės, jo ar jų pažeidžiamų teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civ. byloje BUAB „Elkara“ v. V. O., bylos Nr. 3K-3-552/2008).

Teismui nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo išsprendus ginčą dėl privatizavimo sandorio sudarymo, joje turi būti aptartos visos su privatizavimo sandoriu susijusios esminės aplinkybės. Tai, kad sandorį dėl privatizuojamo objekto pasirašė ne tik šalys, bet jį dar patvirtino ir teismas, nesuteikia šalims teisės nevykdyti specialių privatizavimo ypatumus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Privatizavimo sutartis nėra sandoris, kuris sudaromas tarp privačių asmenų. Juo perleidžiamas valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas pagal privatizuojamų objektų sąrašą. Dauguma privatizuojamų objektų turi išskirtinę svarbą valstybėje. Poreikis užtikrinti valstybės ar savivaldybių interesus lemia būtinybę valstybės ar savivaldybių turtą privatizavimo būdu perleisti kitiems asmenims kuo palankesnėmis sąlygomis valstybei ar savivaldybei, atsižvelgiant į teisės reikalavimus. Tik tokiu atveju valstybė bus apsaugota nuo netinkamų investuotojų bei galės gauti maksimalią ekonominę grąžą už privačių asmenų nuosavybėn perleidžiamą valstybės ar savivaldybės turtą. Todėl privatizavimo procedūros turi būti griežtai sureglamentuotos, o teisės normose turi būti nustatyta didesnė teisinė apsauga privatizavimo sandoriui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės norminiuose aktuose turi būti nustatytos nuoseklios privatizuojamo objekto perleidimo privatiems asmenims procedūros, kurių griežtas laikymasis yra būtinas, siekiant privatizavimo procedūrų skaidrumo bei privatizavimo sandorio teisėtumo. Todėl teisės norminiuose aktuose įtvirtintų procedūrų pažeidimas gali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl paties privatizuojamo objekto sandorio teisėtumo.

Privatizavimo procesas vyksta tam tikrais etapais. Privatizavimo priežiūrai Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 5 straipsnio pirmoji dalis numato specialią instituciją – privatizavimo komisiją. Privatizavimo komisija nėra savitikslis teisės subjektas. Vykdydama privatizavimo proceso priežiūrą, ji užtikrina šio valstybinę reikšmę turinčio proceso teisėtumą. Įstatymas privatizavimo komisijai suteikia išimtinę teisę pritarti ar nepritarti privatizavimo programos, privatizavimo sandorio projektams, ji taip pat turi kitus įgalinimus (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 5 str. 4 d.). Kai privatizuojamas konkrečios savivaldybės turtas, privatizavimo teisėtumą užtikrina toje savivaldybėje tarybos sprendimu įsteigta turto privatizavimo komisija (Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 6 str.). Savivaldybės turto privatizavimo komisijos pritarimas yra būtinas privatizuojant tai savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatos nenurodo, kaip turi būti vertinama situacija, kai savivaldybės turto privatizavimo komisija nepritaria privatizavimo sandorio projektui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į privatizavimo būdą, kurio ypatumus reglamentuoja poįstatyminiai teisės norminiai aktai. Kai privatizavimo objektas yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos, kurios privatizuojamos viešo aukciono būdu, turi būti taikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. patvirtinti „Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai“ (toliau – Nuostatai). Šių nuostatų 41 punktas įpareigoja privatizavimo komisiją, atsisakymo pritarti privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutarties projektui atveju nurodyti tokio sprendimo priežastis. Esant privatizavimo komisijos neigiamam sprendimui, Turto fondas per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Vyriausybei arba savivaldybės administracijos direktoriui, kai turto fondai privatizuoja savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą, kurių sprendimas yra galutinis (Nuostatų 42 p.). Nuostatų 43 punktas nurodo, kad Vyriausybei pritarus privatizavimo komisijos neigiamam sprendimui, viešo aukciono laimėtojas turi būti apie tai informuojamas ir jam turi būti sugrąžintas sumokėtas visas pradinis įnašas, išskyrus registracijos mokestį. Nurodytos normos nustato tam tikrą privatizavimo procedūrą, kai savivaldybės turto privatizavimo komisija nepritaria privatizavimo sandorio projektui. Taigi, nors Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija nėra juridinis asmuo ir negali būti šalimi civiliniame procese, tačiau tai nereiškia, kad ši komisija nėra teisės subjektas materialiąja teisine prasme. Kaip minėta, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 5 straipsnis įteisina komisiją kaip privatizavimo proceso priežiūrą vykdantį organą. Nors ši komisija ir nėra juridinis asmuo, tai neeliminuoja šalių pareigos privatizavimo procedūras vykdyti griežtai laikantis materialiosios teisės norminių aktų procedūrinių reikalavimų, o teismui tirti tokio komisijos sprendimo priežastis bei galimus teisinius padarinius. Teismui neišsiaiškinus šių aplinkybių, gali susidaryti pagrįsta abejonė, jog ginčas dėl privatizavimo sandorio, ypač tais atvejais, kai jis išsprendžiamas taikiai teisminiu būdu, leidžia ginčo šalims išvengti specialaus teisės subjekto sutikimo gavimo ir tokiu būdu „apeiti“ įstatyme įtvirtintus privatizavimo sandorio teisėtumui būtinus reikalavimus. Be to, teismas netyrė ir nesiaiškino, kokie tiksliai teisiniai padariniai turėjo atsirasti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai priėmus neigiamą sprendimą dėl privatizavimo sandorio projekto pasirašymo ir koks teisės subjektas turėjo spręsti dėl tolesnio privatizavimo sandorio likimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija 2007 m. lapkričio 13 d. posėdyje vienbalsiai nepritarė viešo aukciono dėl UAB „Lazdynų būstas“ akcijų privatizavimo laimėtojo suderintam šių akcijų prikimo-pardavimo sutarties projektui (t. 1, b.l. 174). Komisija sprendime išdėstė tokio nesutikimo argumentus: ieškovas nepateikė garantijų, kad Vilniaus miesto savivaldybė galės įvykdyti jos tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimą „Dėl nekilnojamųjų daiktų Parodų g. 2, Vilniuje, pirkimo“ ir išpirkti UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius Parodų g. 2, Vilniuje. Ieškovas teismine tvarka ginčijo privatizavimo komisijos sprendimus, bet vėliau atsisakė šių reikalavimų. Minėtų sprendimų teisėtumas nenuginčytas ir neteismine tvarka. Šis savivaldybės turto privatizavimo priežiūrą vykdančios institucijos neigiamas sprendimas, teisės aktų nustatyta tvarka nenuneigus jame išdėstytų argumentų, sukėlė abejonių dėl privatizavimo sandorio skaidrumo bei teisėtumo.

Byloje esanti medžiaga įrodo, kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį tarp šalių, rėmėsi tik dalyvaujančių byloje asmenų pateiktais dokumentais ir juos vertino paviršutiniškai. Nors Generalinis prokuroras prašyme dėl proceso atnaujinimo tiesiogiai ir nesirėmė aplinkybėmis, jog į sklypą, ant kurio stovi UAB „Lazdynų būstas“ nuosavybės teise priklausantys statiniai nuosavybės teises pretenduoja atkurti 37 fiziniai asmenys, tačiau iš jo pateiktų įrodymų bei byloje esančios medžiagos matyti, kad abiem atsakovams buvo žinoma apie šių asmenų siekius atkurti nuosavybės teises į sklypą, kuris dar neturėjo savininko. Aplinkybės, susijusios su pretendentų siekiu atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą, egzistavo bylos nagrinėjimo metu, buvo žinomos Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai, kurią atsakovu byloje buvo patraukęs ieškovas (t. 1, b.l. 21-22). Kai aplinkybės žinomos juridinio asmens padaliniui, laikoma, kad jos žinomos ir pačiam juridiniam asmeniui, šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybei. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, o tvirtindamas taikos sutartį galimai pažeidė ir asmenų, pretenduojančių į ginčo sklypą, teises, įtvirtintas įstatymuose. Be to, teismas, įsigilinęs į tikrąsias ginčo priežastis, turėjo aiškintis, dėl kokių priežasčių ginčo sklypas nebuvo įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Tokiu būdu būtų paaiškėję, jog tam tikri asmenys siekia atkurti nuosavybės teises į sklypą, o tai galėjo turėti esminės reikšmės teismo baigiamajam aktui. 

Generalinio prokuroro prašyme atnaujinti procesą iškelta abejonė dėl privatizavimo objekto vertės yra pagrįsta. Tuo atveju, kai privatizuojamos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios įmonės visos akcijos ir ši įmonė turi daug nekilnojamojo turto – pastatų, turi būti ne tik formaliai įvertinama pastatų ar statinių vertė, bet ir sprendžiama, ar nereikia nustatyti ir po tais pastatais esančios žemės vertės. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad sklypas, esantis Parodų g. 2, Vilniuje, iki 2008 m. spalio 20 d. nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir nebuvo įregistruotas jokio asmens vardu. Tik 2008 m. spalio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko priimto įsakymo pagrindu Vilniuje, Parodų g. 2 esantis sklypas įteisintas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė. Po akcijų įsigijimo ieškovas perleido trečiajam asmeniui statinius, esančius ant šio sklypo, o statinius nusipirkęs asmuo dešimčiai metų išsinuomavo šį sklypą. Šios aplinkybės, nors ir yra ne naujai paaiškėjusios, o naujai atsiradusios ir gali sudaryti pagrindą reikšti naują ieškinį teisme, visgi taip pat galėtų būti vertinamos kaip įrodymai, pakartotinai sprendžiant bylą iš esmės, kadangi jos gali turėti įtakos nustatant privatizavimo objekto vertę bei vertinant privatizavimo procedūrų teisėtumą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas netyrė, ar tvirtinant sandorį dėl privatizuojamo objekto (akcijų paradavimo), neturėjo būti taikoma Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 9 straipsnio ketvirtoji dalis, pagal kurią vertinant valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius privatizuojamus statinius ir įrenginius ar jų dalis, turi būti įvertintas šiems statiniams ir įrenginiams nustatyta tvarka priskirtas žemės sklypas ar jo dalis, taip pat nesprendė, ar privatizuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausančias įmonės akcijas neturi būti taikomas Lietuvos Respublikos 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimas „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ bei juo patvirtintos „Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės“, kurios nustato savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto privatizavimą. Teismui neišsiaiškinus visų aplinkybių, reikalingų bylai teisingai išspręsti, kyla abejonių dėl privatizuojamo objekto kainos, kuri yra esminė privatizavimo sandorio sąlyga.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tarp šalių sudarytos taikos sutarties 1 punkte nurodyta, kad privatizuojamų UAB „Lazdynų būstas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pridedama kaip šios sutarties priedas (t. 2, b.l. 88-89). Tačiau teismui ši tarp šalių pasirašyta taikos sutartis nebuvo pateikta, jos nėra byloje (t. 2, b.l. 93-95). Tai reiškia, kad teismas nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kurios sudarymo pagrindas ir pagrindinis priedas – šalių pasirašytas privatizavimo sandoris net nebuvo jam pateiktas. Taigi, teismas apskritai netyrė šio sandorio atitikties teisės norminių aktų reikalavimams, nors šiuo atveju spręsti dėl taikos sutarties tvirtinimo galėjo tik išnagrinėjęs iš esmės. Esminių dokumentų netyrimas ir nevertinimas, teismui tvirtinant taikos sutartį dėl privatizavimo sandorio teisėtumo, iš esmės ne tik neatitinka imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų, bet ir pažeidžia beveik visus pagrindinius civilinio proceso principus, teisingumo vykdymą daro tik formalų (CPK 6 str., 42 str. 2 d., 183 str., 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį dėl privatizavimo sandorio, netyrė ir nevertino, ar aukščiau nurodytos teisės normos yra imperatyvios, ar dispozityvios, ar jos yra pažeistos; jeigu taip, kokios tikrosios privatizavimo procedūras nustatančių normų pažeidimo priežastys, ar taikos sutartį sudariusios šalys nesiekė teismine tvarka išvengti savivaldybės privatizavimo komisijos neigiamo sprendimo patikros, ar privatizuojamo objekto kaina nustatyta laikantis teisės reikalavimų. Šių aplinkybių teismas neišsiaiškino, nors jos gali turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl teismo teisės tvirtinti taikos sutartį esant tokiai situacijai. Tokią teismo pareigą lemia būtent ginčo objektas bei viešojo intereso apsauga. Tuo atveju, jeigu taikos sutartį patvirtinęs teismas šių reikalavimų nepaisė, teisingumo bei viešojo intereso apsaugos principai reikalauja atnaujinti procesą ir pakarotinai išnagrinėti bylą. Šiuo atveju prioritetiškai saugotina vertybė turi būti ne teisinis stabilumas, o siekis užtikrinti konstitucinio principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, realų veikimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Neištyrus ir neįvertinus šių aplinkybių, susidarytų situacija, kai teisminė valdžia, turinti ginti asmenų subjektines teises, iš esmės jas pažeistų, nes ne tik netrukdytų, bet dar ir leistų galimai neteisėtai perleisti valstybės ar savivaldybės turtą. Vykdant privatizavimo sandorį, visos abejonės dėl privatizavimo proceso skaidrumo bei privatizuojamo objekto kainos protingumo turi būti pašalintos. 

Ieškovo argumentai, susiję su viešojo intereso pažeidimu atnaujinus procesą, nepagrįsti. Neatnaujinus proceso šioje byloje, visuomet išliktų abejonė, ar dėl teisės normų pažeidimų savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos buvo perleistos teisėtai, ar jų privatizavimo metu nustatyta kaina atitiko teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Ieškovo veiksmai po galimai neteisėto privatizavimo sandorio patvirtinimo perleidžiant ginčo pastatus, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybės taryba siekė įsigyti iš tuo metu dar jos valdomos įmonės UAB „Lazdynų būstas“, negali sudaryti pagrindo išvengti atlikti pakartotinį privatizavimo sandorio teisinį tyrimą. Neatlikus tokio tyrimo, visuomenės interesas reikalauti privatizavimo proceso skaidrumo ir pašalinti bet kokias abejones dėl jai netiesiogiai priklausančio turto privačiam subjektui, būtų neapgintas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tik formaliai patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį viešąjį interesą turinčioje byloje, nesiaiškino, netyrė ir nevertino, ar šis šalių susitarimas dėl privatizavimo sandorio atitinka teisės norminiuose aktuose įtvirtintus reikalavimus, ar neprieštarauja teisės imperatyvams, viešajai tvarkai, ar nepažeidžia kitų asmenų teisių, tinkamai nemotyvavo nutarties. Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai (CPK 42 str. 2 d., 183 str., 185 str.) yra akivaizdūs, esminiai ir sudaro pagrindą atsirasti pagrįstoms abejonėms dėl privatizavimo sandorio, kurį pasirašė šalys, teisėtumo. Esant tokioms aplinkybėms, žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - procesas byloje atnaujintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai, neperžengiant proceso atnaujinimo ribų (CPK 6 str., 42 str. 2 d., 183 str., 185 str., 291 str. 1 d. 5 p., 366 str. 1 d. 9 p., 370 str. 4 d.).

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikinti.

              Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-729-51/2008, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo AB „City Service“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės sudarytą taikos sutartį civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo AB „City Service“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijai dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Lazdynų būstas“ ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti pakartotinai, neperžengiant proceso atnaujinimo ribų.

Teisėjai:                                                                                        Artūras Driukas

                                                                                        Kazys Kailiūnas

                                                                                        Marytė Mitkuvienė