Administracinė byla Nr. eA-1050-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02968-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 18 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija) dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.        Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. eI3-1048-1066/2022 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Sostinės krepšinio mokykla“ (toliau – ir Mokykla) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir pradėjo tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, Savivaldybės patvirtintas aprašas) 8 punkto (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenustato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 67 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtinto Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo (iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojusi redakcija) (toliau – ir Mokymo lėšų aprašas, Vyriausybės patvirtintas aprašas) 12, 12.4 ir 13 punktams.

2.        Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo gautas VšĮ „Sostinės krepšinio mokykla“ 2021 m. vasario 17 d. raštas „Dėl formalųjį švietimą papildančios programos vykdymo“, kuriame Mokykla nurodė parengusi formalųjį švietimą papildančią programą „Ugdymo ir krepšinio meistriškumo tobulinimo programa“, kurią įregistravo Neformaliojo švietimo programų registre. Mokykla paprašė Administracijos priimti sprendimą dėl šios programos finansavimo bei peržiūrėti Savivaldybės patvirtintą aprašą. Administracija informavo Mokyklą, kad neformaliojo ugdymo įstaigos nepatenka į Apraše nurodytą įstaigų sąrašą, todėl ši programa negali būti finansuojama. Administracija paaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą savivaldybės turi teisę nustatytais atvejais dalį mokymo lėšų paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka, todėl Taryba 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtino Aprašą, pagal kurį šiuo metu ugdymo mokymo lėšos paskirstomos savivaldybės mokykloms. Mokykla apskundė teismui šį Administracijos sprendimą.

3.        Teismas prašymą grindė šiais argumentais:

3.1. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 patvirtinto Aprašo 8 punkte numatyta, jog formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti mokymo lėšos paskirstomos ir naudojamos savivaldybės mokykloms pagal Vyriausybės patvirtintame apraše įtvirtintą ugdymo reikmių koeficientų ir rekomenduojamų mokymo lėšų sumų sąrašą. Taryba 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 1-889 pakeitė Savivaldybės patvirtinto aprašo 8 punktą ir jį išdėstė taip: „Administracijos direktoriaus nustatyta tvarka patvirtintoms formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti mokymo lėšos paskirstomos ir naudojamos savivaldybės ir nevalstybinėms mokykloms pagal Mokymo lėšų apraše nustatytą ugdymo reikmių koeficientų ir rekomenduojamų mokymo lėšų sumų sąrašą“, taigi šio aprašo 8 punkte nustatytas teisinis reglamentavimas buvo pakeistas atsisakius nuostatos tik dėl savivaldybės įstaigų finansavimo.

3.2. Iš Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad mokymo lėšos, be kita ko, formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti skiriamos iš valstybės biudžeto tiek savivaldybių, tiek nevalstybinėms mokykloms. Mokymo lėšų aprašo 12 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybėms skiriamos šios mokymo lėšos, kurias jos paskirsto vadovaudamosi aprašo 13 punktu savo nustatyta tvarka, šioms ugdymo reikmėms tenkinti: <...> 12.4 formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti. Šio aprašo 13 punkte buvo numatyta, kad aprašo 12.2 ir 12.4 papunkčiuose nurodytoms ugdymo reikmėms patenkinti savivaldybės turi skirti ne mažiau kaip 100 proc. lėšų, apskaičiuotų pagal aprašo 1 priede nurodytus atitinkamų ugdymo reikmių koeficientus ir mokinių skaičių. Taigi pagal Vyriausybės patvirtinto aprašo 12.4 papunktį lėšos, apskaičiuotos pagal mokinių, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programas, skaičių, paskirstomos, atsižvelgiant į šių mokinių, besimokančių pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, skaičių, nurodytą Mokinių registre.

3.3. Nei Švietimo įstatyme, nei Vyriausybės patvirtintame apraše nebuvo nustatyta, jog lėšos ugdymo įstaigai turi būti neskiriamos vien todėl, kad įstaigos steigėjas yra ne savivaldybė. Kadangi Aprašo 8 punkte buvo išskirtos nevalstybinės mokyklos, nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo, teismui kilo abejonė, ar Aprašo 8 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė pripažinti, kad Aprašo 8 punktas ta apimtimi, kuria jame nustatytas teisinis reguliavimas nenustato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

5. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

5.1. Pagal Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokymo lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, apskaičiuojamos, paskirstomos ir naudojamos pagal Vyriausybės patvirtintus tvarkos aprašus. Šiuose aprašuose nustatytais atvejais savivaldybės turi teisę juose nustatytą dalį mokymo lėšų, skiriamų iš valstybės biudžeto, paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Vyriausybės patvirtinto aprašo 12 punkte numatyta, kad savivaldybėms skiriamos mokymo lėšos, be kita ko, formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti, kurias savivaldybės turi teisę paskirstyti ugdymo reikmėms savo nustatyta tvarka. Taryba 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 patvirtino Aprašą, kuriame buvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybei skirtų mokymo lėšų dalies, kurią savivaldybė gali naudoti savo nustatyta tvarka, paskirstymo principai ir naudojimo tvarka. Aprašo 4 punkte, pakartojant Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatas, buvo nustatyta, jog savivaldybei skirtos mokymo lėšos paskirstomos ugdymo reikmėms patenkinti, įskaitant ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti, o Aprašo 8 punkte detalizuota, kad formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti mokymo lėšos paskirstomos ir naudojamos savivaldybės mokykloms pagal Vyriausybės patvirtintame apraše nustatytą ugdymo reikmių koeficientų ir rekomenduojamų mokymo lėšų sumų sąrašą.

5.2. Švietimo įstatymo ir Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatos neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo skirti finansavimą privalomai tiek savivaldybės, tiek nevalstybinėms mokykloms, o tik suteikė diskrecijos teisę savivaldybėms mokymo lėšas paskirstyti savo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo šiuo atveju pripažinti, kad Aprašo 8 punktas prieštarauja Konstitucijos, Švietimo įstatymo ir (ar) Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatoms.

5.3. Sistemiškai aiškinant Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, matyti, jog įstatymas numato galimybę finansuoti nevalstybines mokyklas, tačiau finansavimas nevalstybinėms mokykloms būtų skiriamas iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamų savivaldybių biudžetams valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų. Taigi Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta pareiga savivaldybėms paskirstyti mokymo lėšas privalomai ir nevalstybinėms mokykloms. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti prieštaraujančiu Aprašo 8 punktą Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai.

5.4. Aprašo 8 punktas reglamentavo mokymo lėšų paskirstymą, be kita ko, formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti bei nustatė finansavimo principą mokymo lėšas paskirstyti pagal mokinių skaičių. Vyriausybės patvirtinto aprašo 12.4 ir 13 punktai neįpareigojo savivaldybių formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas finansuoti nevalstybinėms mokykloms. Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Vyriausybės patvirtinto aprašo redakcijoje nustatyta, jog mokymo lėšos turi būti paskirstomos ne tik savivaldybės, bet ir nevalstybinėms įstaigoms, vadinasi, jog iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojęs teisinis reguliavimas tokio imperatyvo nenustatė. Tarybos nustatytas teisinis reglamentavimas nei Švietimo įstatymo, nei Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatoms neprieštaravo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį patenkinti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė šiais argumentais:

7.1. Švietimo įstatymo ir Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatų visuma rodo, jog mokyklos, turinčios teisę vykdyti formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso ar savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, turi teisę gauti valstybės biudžeto lėšų šioms programoms finansuoti, nes nei Švietimo įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nenustatyti apribojimai gauti lėšas, priklausomai nuo formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų teikėjų teisinės formos ar savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos. Apribojus lėšų gavimą nevalstybinėms mokykloms, susiaurėtų formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis, kadangi Vyriausybės patvirtintas aprašas nustatė vienintelį kriterijų, pagal kurį turėtų būti skiriamos lėšos, t. y. jos turėjo būti skiriamos visoms įstaigoms, jeigu jos įgyvendina formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas lankančius mokinius.

7.2. 2021 m. buvo patikslintas Vyriausybės patvirtintas aprašas, numatant, kad lėšas formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti gali gauti visi švietimo teikėjai, vykdantys formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, nepriklausomai nuo jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos. Minėta nuostata buvo siekiama suvienodinti formalųjį švietimą papildančio ugdymo lėšų paskirstymą savivaldybėse ir užkirsti kelią savivaldybėms diskriminuoti formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų teikėjus pagal įstaigos teisinę formą ar savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją.

7.3. Tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 1-889 buvo diskriminuojantis nevalstybinių formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas vykdančias mokyklas, nes jis susiaurino Švietimo įstatymo ir Vyriausybės patvirtinto aprašo taikymą, apsiribodamas valstybės biudžeto lėšų skyrimu tik savivaldybės įsteigtoms mokykloms, nors lėšos savivaldybei buvo skiriamos visiems pagal bendrojo ugdymo  programas besimokantiems mokiniams, registruotiems Mokinių registre.

 

II.

 

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 26 d. sprendimu pripažino, kad Aprašo 8 punktas ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

9. Teismas, vadovaudamasis Švietimo įstatymo 15 straipsniu, 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nustatė, kad formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų. Savivaldybės skiriamos mokymo lėšos, kurias jos paskirsto vadovaudamosi Aprašo 13 punktu savo nustatyta tvarka, šioms ugdymo reikmėms patenkinti: <...> formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti. Tai reiškia, kad savivaldybėms buvo suteikti įgaliojimai patvirtinti lėšų paskirstymo tvarką.

10. Teismas išaiškino, jog pagal Vyriausybės patvirtinto aprašo 13 punktą, Aprašo 12.2 ir 12.4 papunkčiuose nurodytoms ugdymo reikmėms patenkinti savivaldybės turi skirti ne mažiau kaip 100 proc. lėšų, apskaičiuotų pagal Aprašo 1 priede nurodytus atitinkamų ugdymo reikmių koeficientus ir mokinių skaičių. Aprašo 8 punkte įtvirtinta, kad formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti mokymo lėšos paskirstomos ir naudojamos savivaldybės mokykloms pagal Mokymo lėšų apraše nustatytą ugdymo reikmių koeficientų ir rekomenduojamų mokymo lėšų sumų sąrašą. Šiame Apraše buvo nustatyta ne tik lėšų paskirstymo tvarka, bet ir lėšas gaunančių subjektų ratas.

11. Teismas nurodė, jog Vyriausybės patvirtintame apraše nėra nurodyta, jog savivaldybės gali savarankiškai spręsti dėl lėšų paskirstymo tvarkos ir dėl finansavimą gaunančių subjektų. Tokia savivaldybės teisė neišplaukia ir iš sisteminio, lingvistinio ir (ar) loginio Vyriausybės patvirtinto aprašo 13 punkto nuostatų. Priešingai, tai reiškia, kad lėšos formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti yra tiek apskaičiuojamos, tiek paskirstomos pagal mokinių skaičių, o ne pagal švietimo įstaigos priklausomybę. Lėšos turi būti paskirstomos visiems mokiniams, kurie mokosi pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurių skaičius nurodomas Mokinių registre.

12. Teismas pažymėjo, kad Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų, sporto mokyklos, Lietuvos aukštosios mokyklos, taip pat, pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintą gamtamokslio, technologinio, inžinerinio, matematinio ugdymo atviros prieigos centro veiklos aprašą veiklą vykdančios švietimo įstaigos. Bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo vaikų švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų kriterijus nustato švietimo, mokslo ir sporto ministras. Švietimo ir mokslo ministrui buvo pavesta nustatyti bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo vaikų švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų kriterijus, patvirtintame apraše, be kita ko, aiškiai nustatyta, kad programas, finansuojamas iš savivaldybės biudžetų, gali rengti ir vykdyti visi švietimo teikėjai, nepriklausomai nuo to, ar tai yra savivaldybės ar nevalstybinės mokyklos.

13. Teismas paaiškino, jog pagal Aprašo 8 punktą susidarė situacija, kai mokymo lėšos formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti yra skiriamos ne visiems švietimo teikėjams, turintiems teisę vykdyti švietimą, bet tik savivaldybės mokykloms. Teismas vertino, kad toks teisinis reglamentavimas susiaurina Vyriausybės patvirtinto aprašo 13 punkte ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-991 patvirtinto aprašo 2 punkte apibrėžtą subjektų ratą. Lėšos, kurios pagal Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatas turi būti paskirstomos atsižvelgiant į mokinių, besimokančių pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, skaičių, nurodytą Mokinių registre, vadovaujantis Aprašu faktiškai buvo paskirstytos tik tarp savivaldybei priklausančių mokyklų, neatsižvelgiant į tai, kad mokinių, besimokančių pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurie yra įtraukti į Mokinių registrą, gali būti ir kitose švietimo įstaigose. Toks teisinis reglamentavimas susiaurino formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtį.

14. Teismo vertinimu, kadangi savivaldybė Aprašo 8 punkte nustatė tai, ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės aktuose (Švietimo įstatymo 67 str., Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 p.), ji tokiais savo veiksmais pažeidė teisinės hierarchijos reikalavimą bei viršijo savo įgaliojimus. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Aprašo 8 punktas ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

 

III.

 

15.       Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą.

16.       Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Aprašo 8 punktą ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, pripažino prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams. Taryba, priimdama Aprašą, laikėsi teisėtumo principo, o priimtas Aprašas neprieštarauja nei Švietimo įstatymo, nei Mokymo lėšų aprašo nuostatoms.

16.2.                      Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokymo lėšos savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programoms, taip pat formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti skiriamos iš atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamų savivaldybių biudžetams valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų, valstybinėms mokykloms – iš valstybės biudžete numatytų asignavimų. Šios teisės normos tikslas – nustatyti mokymo lėšų ugdymo programoms finansuoti šaltinius, t. y. jog mokymo lėšos būtų skiriamos iš valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų ir valstybės biudžete numatytų asignavimų. Teismas nenagrinėjo šių aspektų skundžiamame sprendime, o Aprašo 8 punktą pripažino prieštaraujančiu Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, nors šio punkto teisėtumo klausimas buvo keliamas ne dėl finansavimo šaltinių.

16.3.                      Aprašo 8 punkto priėmimo metu galioję teisės aktai suteikė savivaldybei diskrecijos teisę mokymo lėšas formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti paskirstyti savo nustatyta tvarka.

16.4.                      Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad Aprašo patvirtinimo metu galiojusio Švietimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios galimybę finansuoti nevalstybines mokyklas, numatė ne imperatyvą, o galimybę skirti finansavimą tiek savivaldybės, tiek nevalstybinėms mokykloms, ir suteikė diskrecijos teisę spręsti pačioms savivaldybėms, numatant, kad mokymo lėšas savivaldybės paskirsto savo nustatyta tvarka.

16.5.                      Sistemiškai aiškinant Švietimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalis, matyti, jog įstatymas numato galimybę finansuoti nevalstybines mokyklas bei nustato, jog finansavimas nevalstybinėms mokykloms būtų skiriamas iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų, tačiau Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtintas finansavimą gaunančių subjektų ratas bei nenumatyta pareiga savivaldybėms paskirstyti mokymo lėšas privalomai ir nevalstybinėms mokykloms. Todėl šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo pripažinti Aprašo 8 punktą prieštaraujančiu Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, nes Aprašo 8 punktas ne tik, kad neprieštarauja paminėtai nuostatai, bet ir nėra su ja tiesiogiai susijusi.

16.6.                      Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Vyriausybės patvirtinto aprašo redakcijoje nustatyta, kad mokymo lėšos turi būti paskirstomos ne tik savivaldybės, bet ir nevalstybinėms mokykloms, tai reiškia, kad iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojęs teisinis reglamentavimas tokio imperatyvo nenustatė. Buvo nustatyta galimybė, bet ne pareiga finansuoti nevalstybines mokyklas. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo teismui konstatuoti, kad Aprašo 8 punktas prieštarauja Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

16.7.                      Aplinkybė, kad Vyriausybės patvirtintas aprašas bei jo pagrindu buvo pakeistas Aprašas, patvirtina, kad iki jo pakeitimo Aprašo 8 punktas buvo priimtas nepažeidžiant jo priėmimo metu galiojusių aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintų imperatyvų ir principų, tai suponuoja, jog Aprašo 8 punkto nebuvo pagrindo pripažinti prieštaraujančiu nei Švietimo įstatymo, nei Vyriausybės patvirtinto aprašo nuostatoms, tačiau teismas nurodytų aplinkybių skundžiamame sprendime tinkamai neįvertino, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1.                      Pagal Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį ir Mokymo lėšų aprašo 12.4 punktą mokyklos turi teisę vykdyti formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso ar savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos, ir gauti lėšas šioms programoms finansuoti. Nei Švietimo įstatymas, nei jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato apribojimų gauti lėšų šių programų finansavimui priklausomai nuo programų teikėjų teisinės formos ar savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos priklausomybės. Atsakovo teiginiai, kad Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje numatyti tik finansavimo šaltiniai yra nepagrįsti, nes teisės norma negali būti vertinama atsiejamai nuo kitų tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų.

18.2.                      Nors Vyriausybės patvirtinto aprašo 12.4 punktas suteikia savivaldybėms tam tikrą diskrecijos teisę nusistatyti savo tvarką, tačiau ši teisė nėra ir negali būti absoliuti, o pagal Mokymo lėšų aprašą savivaldybei suteikta teisė nustatyti lėšų paskirstymo tvarką, bet ne lėšas gaunančių subjektų ratą.

18.3.                      Švietimo įstatymo, Mokymo lėšų aprašo nuostatoms ir faktinė situacija rodo, kad mokymo lėšos paminėtoms programoms buvo skiriamos ir nevalstybinėms mokykloms. Ribojimai nevalstybinėms mokykloms gauti šias lėšas galėtų būti numatyti tik įstatyme, o šiuo atveju Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodoma, kad lėšos skiriamos formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose. Nei teisinė forma, nei priklausomybė nėra paminėta. Formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis nebūtų įgyvendinta pilna apimtimi apribojant lėšų paskirstymą nevalstybinėms mokykloms. Taigi šiuo atveju lėšos savivaldybių nustatyta tvarka turėjo būti skiriamos visoms mokykloms, jeigu jos įgyvendina paminėtas programas ir Mokinių registre yra įregistravusios šias programas lankančius mokinius.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

 

IV.

 

19.       Pirmosios instancijos teismas šioje byloje tyrė, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenustato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 67 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtinto Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo (iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. galiojusi redakcija) 12, 12.4 ir 13 punktams.

20.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 26 d. sprendimu padarė teisingą išvadą pripažinęs, kad Aprašo 8 punktas ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenumato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms, prieštarauja Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės patvirtinto aprašo 12, 12.4 ir 13 punktams.

21.       Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma primintina konstitucinė doktrina, kuria aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio nuostatos. „(...) Pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimą bei veiklą, turi derinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją tam tikru mastu galimas diferencijuotas nevalstybinių bei valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos teisinis reguliavimas. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, kartu būtina paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo principo“ (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

22.       Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

        „Mokymo lėšos savivaldybių ir nevalstybinėms mokykloms priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programoms, taip pat formaliojo švietimo programas papildantiems ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinantiems šių programų moduliams vaikų neformaliojo švietimo mokyklose finansuoti skiriamos iš Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamų savivaldybių biudžetams valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų, valstybinėms mokykloms – iš valstybės biudžete numatytų asignavimų“.

23.       Individualioje byloje sprendžiamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtinto Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo 12, 12.4 ir 13 punktų redakcijos.

23.1.                       Aprašo 12 punkte nustatyta:

„12. Savivaldybėms skiriamos šios mokymo lėšos, kurias jos paskirsto vadovaudamosi Aprašo 13 punktu savo nustatyta tvarka, šioms ugdymo reikmėms tenkinti:

12.1. ugdymo procesui organizuoti ir valdyti;

12.2. švietimo pagalbai mokyklose ir pedagoginę psichologinę pagalbą teikiančiose įstaigose (darbo užmokesčiui mokėti, paslaugoms, susijusioms su psichologine, specialiąja pedagogine, specialiąja ir socialine pedagogine pagalba, taip pat mokyklos bibliotekos darbuotojams išlaikyti);

12.3. mokymosi pasiekimų patikrinimams organizuoti ir vykdyti;

12.4. formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti (įskaitant apmokėjimą už darbą mokytojams, dirbantiems pagal šias programas);

12.5. ugdymo finansavimo poreikių skirtumams tarp mokyklų sumažinti: (…)“.

23.2. Aprašo 13 punkte nustatyta:

„13. Aprašo 12.2 ir 12.4 papunkčiuose nurodytoms ugdymo reikmėms tenkinti savivaldybės turi skirti ne mažiau kaip 100 procentų lėšų, apskaičiuotų pagal Aprašo 1 priede nurodytus atitinkamų ugdymo reikmių koeficientus ir faktinį mokinių skaičių. Aprašo 12.4 papunktyje nurodytos lėšos, apskaičiuotos pagal mokinių, besimokančių pagal bendrojo ugdymo programas skaičių, paskirstomos atsižvelgiant į šių mokinių, besimokančių pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, skaičių, nurodytą Mokinių registre. Aprašo 12.1 ir 12.3 papunkčiuose nurodytoms ugdymo reikmėms tenkinti savivaldybės skiria lėšų pagal poreikį. Visos Aprašo 12.5 papunktyje nurodytoms ugdymo reikmėms tenkinti skirtos lėšos paskirstomos mokykloms“.

24.       Šios Nutarties 22 ir 23 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas nustato savivaldybių pareigą skirti lėšas tiek savivaldybių, tiek nevalstybinėms mokykloms formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 1-889 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės mokymo lėšų paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (iki 2021 m. gruodžio 15 d. galiojusi redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatytas reguliavimas nenustato galimybės gauti lėšas nevalstybinėms mokykloms neatitinka Švietimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje ir Vyriausybės 2018 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 679 patvirtinto Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo patvirtinto aprašo 12.4 punkte bei 13 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo.

25.       Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo neformaliojo vaikų švietimo ir kitos švietimo įstaigos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo inter alia sporto mokyklos. Bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo vaikų švietimo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų kriterijus nustato švietimo, mokslo ir sporto ministras.

26.       Šį teisinį reguliavimą aiškinant sistemiškai kartu su mokyklų ir programų finansavimo šaltinius įtvirtinančiu teisiniu reguliavimu (Švietimo įstatymo 67 str. 1 ir 2 d.) yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad nevalstybinių mokyklų, vykdančių formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, šiuo atveju sporto, finansavimas yra savivaldybių pareiga – imperatyvas, tiesiogiai kylantis Švietimo įstatymo pagrindu.

27.       Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

28.       Dėl nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).  

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

 

 

        Dainius Raižys

 

 

        Egidijus Šileikis