Administracinė byla Nr. eP-21-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skunde prašė: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba 2) atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo arba panaikinti Sprendimo dalį dėl apskaičiuoto 7 561 902,00 Eur dydžio mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu, sumažinant šį mokestį iki 151 238,04 Eur.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Jam mokesčiai 50 kartų didesniu tarifu apskaičiuoti nustačius, jog pareiškėjas 2014–2018 metų laikotarpiais be leidimo į aplinką iš Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių bei Nemenčinės nuotekų valyklų su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalą di(2-etilheksilftalatą) (toliau – ir ftalatas). Bendrovei buvo paskaičiuotas mokestis 50 kartų padidintu tarifu už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, iš viso – 7 305 645 Eur, iš kurių: 7 248 561 Eur (Vilniaus nuotekų valykla), 33 685 Eur (Šalčininkų nuotekų valykla); 23 399 Eur (Nemenčinės nuotekų valykla). Mokesčiai apskaičiuoti nesilaikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnyje nustatyto senaties termino, t. y. mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus.

2.2.                      Nei Lietuvos Respublikoje, nei Europoje nėra įrangos, kuria būtų galima iš nuotekų išvalyti ftalatus, nors ftalatai yra gausiai paplitę, nes yra naudojami plastikiniuose gaminiuose kaip minkštikliai, plastifikatoriai. Ftalatai gali patekti į nuotekas iš įvairių gaminių ir su nuotekomis nuo pastatų ir įvairių konstrukcijų. Foninė tarša ftalatais yra neišvengiama, kadangi šie junginiai mažomis koncentracijomis visą laiką pasiskirstę aplinkos ore.

2.3.                      Jį kiekvienais metais, įskaitant ir mokestinio patikrinimo laikotarpį, tikrindavo Departamento pareigūnai, jiems buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekį ir koncentraciją, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Bendrovė nuo 2013 metų iki 2020 metų nei iš Departamento, nei iš Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) negavo jokių pastabų, įspėjimų arba įpareigojimų, susijusių su ftalatais. Vadentvarkos bendrovės neslėpė taršos ftalatais faktų, o priešingai – Agentūrai ir Departamentui nesiimant jokių veiksmų, vandentvarkos bendrovės kėlė šį klausimą viešai diskusijai tarp institucijų.

2.4.                      Reikalavimas už 2014–2018 metų laikotarpį sumokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu už taršą, kurios parametrų kontroliuojančios institucijos niekada nevertino ir nereagavo, yra ne tik neteisėtas, bet ir neproporcingas. Iš 2020 m. kovo 30 d. Patikrinimo akte Nr. PA-74-1 (toliau – ir Patikrinimo aktas) pateiktų protokolų matyti, kad per visą vertinamą veiklos laikotarpį Bendrovės turimais duomenimis nepasitaikė atvejų, kada Bendrovės į aplinką išleidžiamose nuotekose ftalatų koncentracija viršijo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente (toliau – ir Reglamentas, Nuotekų tvarkymo reglamentas) nustatytas didžiausias leistinas koncentracijas ir aplinkos kokybės standartus. Su Agentūros protokolais Bendrovė pirmą kartą buvo supažindinta tik juos pateikus su Patikrinimo aktu, todėl apie dalį tyrimų protokolų, kuriais grindžiamas ginčijamas Sprendimas, pareiškėjas nuo 2015 metų nebuvo informuojamas.

2.5.                      Bendrovei keičiantis informacija su kitomis vandentvarkos bendrovėmis paaiškėjo, jog Agentūra 2019 m. liepos 4 d. raštu Nr. (30.5)-A4-4575 pripažino, jog nėra išdavusi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) ir Taršos leidimų ūkio subjektams, kurie iš buitinių nuotekų valo ftalatus ir neturi informacijos apie Europoje veikiančius buitinių nuotekų valymo įrenginius, valančius ftalatus. Šios aplinkybės įrodo, kad ftalatų išvalymo problema yra ne Bendrovės, o valstybės lygio problema, kurios sprendimą turėtų inicijuoti kompetentingos institucijos.

2.6.                      Remiantis Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu, adresuotu UAB „Kėdainių vandenys“, 2018 metais Agentūra aiškiai išreiškė poziciją, kad nustačius ftalatus nuotekose (net ir esant didžiausios leistinos koncentracijos (toliau – ir DLK) viršijimui), nėra pagrindo keisti TIPK, nors, kaip ir pareiškėjo atveju, į UAB „Kėdainių vandenys“ TIPK leidimą ftalatai nebuvo įtraukti. Todėl ir ši aplinkybė patvirtina Departamento ir Agentūros nenuoseklumą, dvigubų standartų taikymą bei sankcijos taikymo Bendrovei nepagrįstumą.

2.7.                      Pažeidimą, jeigu toks buvo, jo trukmę lėmė Agentūrai teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas. Tai, kad pareiškėjo į aplinką išleidžiamose nuotekose yra nedideli ftalatų kiekiai, Agentūrai buvo žinoma nuo 2013 metų. Agentūra nevykdė Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 47 ir 50 punktuose nustatytų pareigų, kurios nustatytos imperatyviai, t. y. Agentūra, pasikeitus teisės aktų reikalavimams (2013 metais ftalatus priskyrus prioritetinėms pavojingoms medžiagoms) ar pagal Bendrovės teikiamus monitoringo duomenis, ar pagal Departamento atliktų patikrinimų duomenis (jeigu manė, kad jie yra tikslūs ir tikri), privalėjo peržiūrėti taršos leidimų sąlygas ir (arba) rekomenduoti Bendrovei įsitraukti į leidimus ftalatus ir deklaruoti šiuos teršalus. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, tikrintu laikotarpiu nei viena Lietuvos vandentvarkos įmonė į TIPK ir Taršos leidimus nebuvo įsitraukusi ftalatų. Be to, aptartos Taisyklių nuostatos skirtos prevencijai, o šiuo atveju Bendrovę siekiama nubausti, patikrinimas vykdytas atbuline data, nors atsakovo atliktuose 2015–2019 metų patikrinimuose pareiškėjo veikloje aplinkosauginių pažeidimų nebuvo nustatyta.

2.8.                      Valstybės institucijos turi laikytis gero viešojo administravimo ir kitų principų. Kontrolės nevykdymas iš esmės užkirto kelią veikti principui „teršėjas moka“. Bendrovė neturi galimybės atgaline data perkelti šių mokesčių ant prieš 5 metus taršą sukėlusių vartotojų ir abonentų, o faktiškai visa 7,5 mln. Eur mokesčio našta teks dabartiniams vartotojams.

2.9.                      Matavimai, kuriais grindžiamas ginčijamas Sprendimas, buvo atlikti pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl turi būti pripažintini nepatikimais, jų rezultatai negali būti pagrindu taikyti itin didelę sankciją. Jokie įrodymai, įskaitant mėginių paėmimo ir tyrimo protokolus teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl visus įrodymus teismas turi vertinti jų patikimumo ir objektyvumo aspektu. Pripažinus ir prilyginus procesą dėl 7,5 mln. Eur sankcijos taikymo baudžiamajam, yra akivaizdu, jog įrodymai, kuriais įrodinėjamas padarytas pažeidimas, privalo būti vertinami itin atidžiai. Abejones keliantys įrodymai negali būti pagrindu taikyti kriminalinei prilyginamą sankciją. Šios procesinės garantijos yra svarbios vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas pareiškėjo padarytas pažeidimas, patikimumą ir atsakovo neatsakingumą pažeidžiant mėginių ėmimo ir tyrimo procedūras.

2.10.                      Ftalatų tyrimas yra sudėtingas procesas, kadangi nustatomos šių teršalų koncentracijos nuotekose labai mažos, svarbus procedūrų laikymasis, mėginių ėmimui ir jų tyrimui atsakovo pasirinkta įranga ir prietaisai. Ruošiant ftalatų mėginius, susiduriama su pašaliniu poveikiu – fonine tarša ftalatais, todėl galutiniai rezultatai gali būti stipriai iškreipti. Atitinkamos nuostatos dėl mėginių paėmimo ir tyrimo atlikimo numatytos standartuose LST EN ISO 5667-3:2018 ir ISO 18856:2004, kurių nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta. Nors tyrimų protokoluose formaliai nurodoma, kad atliekant tyrimą naudota talpa „Tamsinto stiklo indas“, tačiau pažeidžiant aukščiau nurodytus standartus, tinkamos taros naudojimas nebuvo užtikrintas visose tyrimo stadijose. Minimalus nukrypimas nuo įtvirtintų taisyklių bet kurioje stadijoje reikšmingai lemia tyrimo rezultatą – toks rezultatas negali būti naudojamas mokesčių apskaičiavimui ir sankcijos taikymui. Atliekant 2014–2018 metų matavimus dėl ftalatų, matavimo procese taip pat buvo pažeidžiami aukščiau nurodyti reikalavimai, t. y. buvo naudojamos medžiagos, kurios į tiriamas nuotekas pačios perdavė ftalatus, tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje, kuri į matuojamas nuotekas pati perdavė ftalatus. Padaryti šiurkštūs pažeidimai lėmė ir ženklius tyrimų rezultatų skirtumus, nes tyrimų rezultatai neturi jokio nuoseklumo ir tendencijos, yra visiškai atsitiktiniai. Todėl už nuotekas, kurios nebuvo užterštos, ir į kurias teršalai pateko tik atliekant nuotekų tyrimą, jis neturi mokėti mokesčio nei įprastu, nei padidintu tarifu. Tyrimo rezultatai neatitinka standarto LST EN ISO 18856:2005 reikalavimų, kadangi matavimų rezultatai nepatenka į šio standarto taikymo sritį, todėl rezultatais remtis negalima.

2.11.                      50 kartų padidinto mokesčio tarifo taikymas yra neprotinga ir neproporcinga sankcija. Bendrovės TIPK leidimuose, išduotose veiklai Vilniaus, Šalčininkų, Nemenčinės miesto nuotekų valyklose, yra nustatyti leidžiami išleisti į aplinką apmokestinamieji teršalai iš valymo įrenginių, tarp kurių nėra nurodomi ftalatai. Pareiškėjas neginčija pareigos mokėti mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką su sąlyga, kad įmanoma nustatyti jų kiekį. Bendrovė taip pat neginčija aplinkybės, kad teikiamose deklaracijose nebuvo nurodytas išleidžiamas ftalatų kiekis. Vadovaujantis Europos Sąjungos pagrindiniuose teisės aktuose ir nacionalinėje teisėje įtvirtintu proporcingumo principu, teismų jurisprudenciją, aiškinant šio principo turinį, skiriant tokio pobūdžio sankciją (baudą), privalo būti išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai įvertintos visos sankcijos skyrimui reikšmingos teisinės ir faktinės aplinkybės, vadovaujamasi teisingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais. 

2.12.                      Pareiškėjui taikoma poveikio priemonė turi būti individualizuota, t. y. Departamentas, siekdamas pritaikyti 50 dydžio didinimo koeficientą, privalo įrodyti ne tik formalų teršalų nedeklaravimo faktą, bet ir konkretų mokesčio mokėtojo elgesio modelį, t. y. apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktą. Šią poziciją pareiškėjas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2020 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2397-520/2019; kt.) ir tvirtino, kad atsakovas nenustatė nei vienos iš sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Baudų už mokesčių įstatymų pažeidimą skyrimas yra siejamas su mokesčių mokėtojo nesąžiningumu. Šiuo atveju pareiškėjo nesąžiningumas nėra nustatytas. Priešingai, pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas, bendradarbiavo su atsakovu ir kontroliuojančiomis institucijomis, kurios ir turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie būtinumą ftalatus įtraukti į TIPK leidimą. Pareiškėjo veikla yra reguliuojama, o mokestis už aplinkos teršimą yra įtraukiamas į geriamojo vandens kainą arba kita forma perkeliamas teršiantiems vartotojams arba visiems vandenį naudojantiems vartotojams, pareiškėjo vandens tiekimo veikla yra monopolinė, todėl pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti jokio turtinio intereso nedeklaruoti taršos ir vengti mokesčio mokėjimo.

2.13.                      Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja. Pareiškėjas vykdė reikiamus tyrimus, fiksavo ir dokumentavo jų rezultatus, bendradarbiavo su Agentūra, Departamentu ir kitomis institucijomis. Bendrovė niekada sąmoningai tyčia neslėpė ftalatų kiekio, apgaulingai netvarkė matavimų ir / ar tyrimų apskaitos, neklastojo dokumentų, netrukdė pareigūnams atlikti įstatymuose numatytų pareigų, nesiekė ir nesiekia išvengti mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo, todėl jai negali būti pritaikytas padidintas taršos už aplinkos teršimą tarifas. Apskaičiuota 7,5 mln. Eur suma turės reikšmingą neigiamą įtaką Bendrovės finansinei būklei. Vienintelė neigiama pasekmė yra biudžeto nuostolis dėl nesavalaikio mokesčių nesurinkimo, tačiau 50 kartų padidinto mokesčio taikymas šioje konkrečioje situacijoje yra neadekvatus lyginant su hipotetiniu biudžeto nuostoliu. Be to, Bendrovės nustatyti ftalatų kiekiai buvo ypatingai nedideli (nuo 0,00009 iki 0,00039 mg / l), Patikrinimo akte yra aritmetinių klaidų apskaičiuojant mokesčio sumas.

2.14.                      Nepagrįstos Patikrinimo akto išvados, susijusios su fenoliais. Patikrinimo akte nurodoma, kad Bendrovė 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Vilniaus nuotekų valyklos, Šalčininkų nuotekų valyklos ir Švenčionių nuotekų valyklos bei 2015–2018 metais iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus: 4-nonilfenolis (šakotasis), nonilfenoliai (techninis mišinys). Todėl Bendrovei buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius (iš viso – 205 498 Eur).

2.15.                      Bendrovę kiekvienais metais tikrindavo aplinkos apsaugos pareigūnai, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė neteisėtai teršia aplinką fenoliais. Bendrovė, atlikdama fenolių monitoringą, fenolių nebuvo nustačiusi. Fenoliai nustatyti tik Agentūros laboratorijoje, tačiau su tyrimų protokolais Bendrovė pirmą kartą buvo supažindinta tik juos pateikus su Patikrinimo aktu. Iš tyrimo protokolų matyti, kad Vilniaus nuotekų valykloje nustatyti ypatingai nedideli fenolių kiekiai. Kaip ir ftalatų atveju, taršos fenoliais ir jų išvalymo iš nuotekų problema yra ne Bendrovės, o valstybės lygio problema. Agentūra pati pripažino, kad nėra išdavusi TIPK ir Taršos leidimų ūkio subjektams, kurie iš buitinių nuotekų valo fenolius ir neturi informacijos apie Europoje veikiančius buitinių nuotekų valymo įrenginius, valančius fenolius. Nonilfenoliai nėra nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintame apmokestinamųjų teršalų sąraše. Kaip ir ftalatų atveju, tyrimui paimti mėginiai negali turėti sąlyčio su plastiku, tačiau jie parą išbuvo plastikinėse talpose, t. y. neatitiko nustatyto tyrimo standarto, kas lėmė neteisingus rezultatus. Bendrovė nepagrįstai įpareigota mokėti aplinkos teršimo mokestį, už nuotekas, kurios nebuvo užterštos, ir į kurias teršalai pateko tik atliekant nuotekų tyrimą.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1.                      Pareiškėjas neginčija nustatyto teisės pažeidimo, t. y. neginčija pareigos mokėti mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką. Bendrovė buvo tikrinama ne dėl ftalatų išleidimo, o kaip TIPK leidimų, į kuriuos ftalatai iki šiol nėra įtraukti, turėtoja. Patikrinimo metu tikrinama, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reikalavimų. 2018 metais buvo atliktas vienintelis teminis mokestinis patikrinimas už 2016 metus, kurio patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar pareiškėjas teisingai apskaičiavo ir sumokėjo už išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o ne patikrinti Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą (toliau – ir MUATĮ) reikalavimų laikymąsi.

4.2.                      Teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų mėginių ėmimo priemonių, foninės taršos nesilaikant numatytų ėmimo reikalavimų, nes pareiškėjo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir / ar nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų. Agentūros darytuose Vilniaus ir Nemenčinės miestų valyklos tyrimuose buvo nustatyta didžiausią leistiną koncentraciją viršijanti ftalato norma. Be to, 2020 m. gegužės 27 d. laboratorinių tyrimo protokole užfiksuota, jog pareiškėjo valdomojoje Vilniaus nuotekų valykloje ir toliau teršiama ftalatais ir užfiksuota 1,8 mikro gr / l koncentracija. Pareiškėjas nutyli, kad jam buvo ne mažiau kaip du kartus siųsti raštai dėl būtinybės pakoreguoti TIPK leidimus dėl ftalatų, nes šią aplinkybę patvirtina Departamento byloje pateikti 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštai. Todėl pareiškėjas klaidina teismą apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie TIPK leidimų keitimo būtinybę.

4.3.                      Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 652 patvirtintų Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų reikalavimus, imant išleidžiamų į aplinką teršalų mėginius privalo dalyvauti įmonės atstovai. Bendrovės atstovai imant mėginius dalyvavo. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, dėl kokios priežasties, net ir žinodamas, kad buvo paimti mėginiai iš jo valdomo padidintos rizikos objekto, susijusio su galima aplinkos tarša, nepasirūpino tyrimų protokolų gavimu, t. y. būdamas savo veiklos srities profesionalu nesielgė apdairiai ir rūpestingai. Pareiškėjo neatsakingas požiūris į vykdomą teršalų apskaitą negali būti pripažintas kaip pasiteisinimas dėl neapskaitytų, nuslėptų teršalų kiekių, kurie lėmė apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu taikymą konkrečioje situacijoje. Teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjo argumentus, kad jis tik atliekant mokestinį patikrinimą buvo supažindinta su tyrimų protokolais, nes pareiškėjas turėjo žinoti, kad yra paimti mėginiai ir atliekami tyrimai, tarp jų ir ftalatų, ir turėjo pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais. Pagal MUATĮ 8 straipsnio 6 dalį, mokesčio mokėtojui numatyta pareiga vykdyti išmetamo į aplinką teršalo apskaitą ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, todėl atsakomybė teisingai apskaičiuoti faktinius į aplinką išleistus teršalų kiekius tenka būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojui, konkrečiai – Bendrovei. Taigi, pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais, įvertinti ir apskaityti visus duomenis, reikalingus faktinei taršai paskaičiuoti, t. y. veikti aktyviai ir rūpestingai, tačiau byloje nėra duomenų apie atliktus aktyvius pareiškėjo veiksmus.

4.4.                      Agentūra yra akredituota Nacionalinio akreditacijos biuro pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025:2005 nuotekų ir aplinkos oro mėginių ėmimui, todėl Agentūra yra kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, kol nėra teismo pripažinti netekusiais galios. Pagal Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį Nacionalinio akreditacijos biuro ir jo akredituotų atitikties vertinimo įstaigų priimti sprendimai yra skundžiami. Todėl net jeigu būtų preziumuojama, kad aktualūs tyrimų rezultatai pareiškėjui buvo įteikti tik kartu su Departamento pateiktu Patikrinimo aktu (2020 m. balandžio 1 d.), pareiškėjas Agentūros laboratorinių tyrimų protokolą galėjo apskųsti, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Todėl laikytina, kad pareiškėjas neteko teisės skųsti Agentūros laboratorinių tyrimų veiksmų. Departamento vertinimu, vykdydamas pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, jis pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl galbūt neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotus teršalų kiekius teisingai vertino kaip nedeklaruotus, nuslėptus.

4.5.                      Pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVNTĮ) 3 straipsnio 10 dalį, pareiškėjas yra laikomas geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju, todėl pagal GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareiškėjas privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis nustatyta tvarka. Bendrovė, vadovaudamasi su Departamentu suderinta Monitoringo programa, fiksavo ftalatų ir nonilfenolių išmetimą į gamtinę aplinką, žinojo, kad jos nurodytos pavojingos prioritetinės medžiagos nėra įtrauktos į TIPK leidimą, pagal kurią ji gali vykdyti veiklą, tačiau nesiėmė savalaikių veiksmų, kad pakeistų TIPK leidimą. Todėl Bendrovė, kaip geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, privalanti užtikrinti viešąjį interesą, žinodama apie tai, kad jos iš abonentų priimamose nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino nustatytos kokybės nuotekų tvarkymo paslaugų ir taip veikė pažeisdama Vilniaus regiono gyventojų viešąjį interesą. Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui.

4.6.                      MUATĮ paskirtis yra skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymų saugomiems interesams. Pareiškėjas neginčija fakto, kad išleido į aplinką ftalatus, jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą. Taigi nedeklaravus ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjui kilo pareiga mokėti mokestį didesniu tarifu. Pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą teisės aktuose nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai), o pareiškėjas, ne pirmus metus vykdydamas veiklą, šį teisinį reguliavimą privalėjo žinoti ir vykdyti.

4.7.                      Departamentas pabrėžė, kad teisės aktai nenumato galimybės jam, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją (šiuo atveju – pareiškėją) atleisti nuo įstatymais numatytų mokesčių ir nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio pagal šiuo atveju esamą situaciją. Departamento duomenimis, pareiškėjas atsiliepimo į skundą rengimo laikotarpiu nėra deklaravęs, sumokėjęs net ir to mokesčio, kurio neginčija (be padidinto tarifo). Bendrovė yra Lietuvoje didžiausia vandentvarkos įmonė ir, atsižvelgiant į jos metines pajamas, už tikrinamus metus apskaičiuota mokestinė prievolė neturėtų būti pripažinta kaip didelė, t. y. nėra pagrindo teismui mažinti apskaičiuotą mokestį.

4.8.                      Dėl skundo teiginio, kad buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo senaties terminas, Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas vadovaujasi neaktualia MAĮ nuostata. Pareiškėjo patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjui išsiųstas dar 2019 m. rugpjūčio 27 d., t. y. galiojant penkerių metų senaties terminui, todėl Departamento mokestinis patikrinimas turėjo ir privalėjo toliau vykti ir buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusią įstatymo nuostatą dėl mokesčio skaičiavimo arba perskaičiavimo termino ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1.                      Bendrovei TIPK leidimai išduoti pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (toliau – ir TIPK leidimų taisyklės) 2 priedą. Pareiškėjas turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-01, išduotą 2012 m. rugpjūčio 21 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-01, išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-5, išduotą 2006 m. sausio 3 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Šn-1.

6.2.                      Agentūra teisės aktų pagrindu ir TIPK leidimų taisyklėse nustatyta tvarka įgaliota išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą. Pagal teisės aktų nuostatas prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui. Todėl pareiškėjas, teikdamas paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-01 ir TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-V-01 gauti, jau galiojant Reglamento nuostatoms, privalėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Kitus turimus TIPK leidimus pareiškėjas privalėjo pasikeisti.

6.3.                      Bendrovė yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, šioje srityje dirba 29 metus ir privalo žinoti jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Bendrovei kaip profesionalei yra keliami didesni protingumo ir apdairumo standartai. Atliekant laboratorinę objekto kontrolę, pareiškėjo žinybinė laboratorija 2014–2018 metais išleidžiamose nuotekose nustatė prioritetines pavojingąsias medžiagas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo nuotekų sudėtį, joms keliamus reikalavimus.

6.4.                      Skunde pateikiama klaidinanti informacija, kad tyrimų protokoluose tik formaliai nurodoma, jog naudotas tamsinto stiklo indas mėginiams. Agentūros Aplinkos tyrimų departamento (toliau – ir ATD) Cheminių tyrimų skyrius visiems regionų skyriams išduoda tik tinkamo tipo ir tinkamai paruoštus indus mėginiams imti, todėl indai, skirti mėginiams imti, paruošiami pagal tyrimų metodų reikalavimus. Taip pat klaidingai nurodoma, kad tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje. Bendrovės nuotekų mėginiai ftalatų tyrimams buvo paimti į tamsinto stiklo indus. Pagal standartų reikalavimus mėginiai ftalatų tyrimams gali būti saugomi tamsioje vėsioje vietoje iki 4 dienų, todėl jokie procedūriniai pažeidimai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryti. Plastikinės automatinio semtuvo dalys yra pagamintos iš polipropileno (PP), savo sudėtyje neturinčio ftalatų ir alkilfenolių, todėl semtuvo naudojimas ftalatų ir alkilfenolių išsiskyrimui į nuotekas įtakos neturėjo. Ėminių ėmimui naudojamas kibiras pagamintas iš polietileno (PE), kurį gaminant pagal Europos teisinį reguliavimą paprastai nenaudojami ftalatai. Nepagrįstas ir deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad vykdant tyrimus buvo padaryti šiurkštūs pažeidimai, kurie lėmė nepaaiškinamus tyrimų rezultatų skirtumus. Nuotekos į Bendrovės valymo įrenginius patenka iš įvairių abonentų ir nuo jų išleidžiamų nuotekose teršalų kiekio rezultatai gali svyruoti plačiose ribose. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis reguliariai atlieka abonentų, ypatingai potencialių didžiausių teršėjų, bei savo išleidžiamų nuotekų kontrolę, ir kad turi pagrindą užginčyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metu išmatuotas ftalatų vertes. Mėginio paėmimo 2015 m. gegužės 12–13 d. protokole buvo padaryta techninė klaida ir vietoje paros mėginio nurodyta momentinis mėginys, tačiau iš tyrimo protokolo yra aiškiai matyti, kad mėginys yra paros laiko. Imant minėtus mėginius visada dalyvavo Bendrovės atstovas, kuris pasirašydavo mėginių ėmimo protokole. Dėl mėginių ėmimo pretenzijos nebuvo pareikštos.

 

II.

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ skundą tenkino iš dalies: pakeitė Departamento 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 7 561 902 Eur mokestį sumažino iki 3 024 760,80 Eur.

8.       Teismas nustatė, kad:

8.1.                      Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu buvo analizuojami ir vertinti pareiškėjo (ne) deklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekiai iš atskirų taršos šaltinių, nurodytų TIPK leidime ir Taršos leidime bei vertinti (ne) deklaruoti be leidimo išgauti požeminio vandens išteklių kiekiai.

8.2.                      Atlikęs patikrinimą, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pagal jam 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. gruodžio 30 d., 2006 m. sausio 3 d. išduotus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimus eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, už kurių taršą turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti taršos mokestį. Patikrinimo akte nurodoma, kad:

8.2.1.                      Pareiškėjas 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Vilniaus nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di(2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu TIPK leidime Nr. VR-4.7-V-02-01 Vilniaus nuotekų valykla neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Vilniaus miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014–2017 metais, tyrimuose buvo nustatyti teršalai, konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Reglamento14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, Bendrovei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 7 504 818 Eur. Nustatyta, jog pareiškėjas iš Vilniaus nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios per 2014 metų mokestinį laikotarpį nedeklaravo 0,00046 t di(2-etilheksilftalato) ir 0,0032 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2015 metais išleido 0,0333 t di(2-etilheksiftalato), 0,0028 t 4-nonilfenolio (šakotasis) ir 0,0028 nonilfenolių (techninis mišinys), 2016 metais išleido 0,2365 t di(2-etilheksilftalato), 2017 metais – 0,1538 t di(2-etilheksilftalato), 0,00207 t 4-nonilfenolio (šakotasis) ir 0,00165 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2018 metais išleido 0,0143 t di (2-etilheksiftalato).

8.2.2.                      Patikrinus, kaip Bendrovė deklaravo taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metus pagal TIPK leidimą, nustatyta, kad Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijas teikė, bet deklaruodama taršą už 2018 metus deklaravo 0,0604 t mažiau negu faktiškai išleido į aplinką bendrojo fosforo kiekio, naftos deklaravo 0,0201 t teršalų mažiau negu faktiškai išleido, bendrojo azoto deklaravo 0,1429 t mažiau, negu faktiškai išleido, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Todėl, vadovaujantis minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 14 punktu, pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, iš viso 2 272 Eur.

8.2.3.                      Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjas 2014–2018 metais be leidimo į aplinką iš Šalčininkų nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di(2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, jog tikrinamuoju laikotarpiu Šalčininkų nuotekų valykla TIPK leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Šalčininkų miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014–2017 metų tyrimuose buvo nustatyti teršalai, Bendrovė pažeidė Reglamento 14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, Aprašo 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius, iš viso – 33 685 Eur. Nustatyta, jog pareiškėjas per 2015 metus iš Šalčininkų nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,00029 t di(2-etilheksilftalato), 2016 metais – 0,00048 t di(2-etilheksilftalato), 2017 metais – 0,000828 t di(2-etilheksilftalato), 2018 metais – 0,0000403 t di(2-etilheksilftalato).

8.2.4.                      Nustatyta, jog pareiškėjas 2015–2018 metais be leidimo į aplinką iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus di(2-etilheksilftalatą), 4-nonilfenolį (šakotasis). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu Nemenčinės nuotekų valykla leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš Nemenčinės miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2015–2018 metais tyrimuose buvo nustatyti teršalai, konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Reglamento 14 ir 15 punktų, Taisyklių 1 priedo 1.4 papunkčio, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Aprašo 4 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Aprašo 4 ir 14 punktų nuostatomis, paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2016-2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 23 399 Eur. Pareiškėjas per 2016 metų. mokestinį laikotarpį iš Nemenčinės nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,0000516 t di(2-etilheksilftalato), 2017  metais – 0,000807 t di(2-etilheksilftalato), 2018 metais – 0,000067 t di(2-etilheksilftalato).

9.       Pareiškėjas 2020 m. birželio 1 d. Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto išvadų. Įvertinęs Bendrovės pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius įrodymus, Departamentas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė pakeisti Patikrinimo aktu patvirtintą 7 564 174 Eur mokesčio dydį ir patvirtino šiame Sprendime nurodytais motyvais 7 561 902 Eur dydžio mokestį didesniu tarifu. Sprendimas pakeisti Patikinimo aktą buvo priimtas, atsižvelgus į pareiškėjo rašytinių pastabų III dalyje užfiksuotą pastebėjimą, jog Bendrovė, deklaruodama taršą už 2018 metus, deklaravo mažiau bendrojo fosforo kiekio, naftos, bendrojo azoto kiekio, negu išleido į aplinką.

10.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam mokestis galėjo būti apskaičiuotas tik už 2016–2018 metus, teismas nurodė, kad Bendrovės patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjui išsiųstas 2019 m. rugpjūčio 27 d., todėl vadovautasi MAĮ 68 straipsnio 1 dalies akto redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. straipsnio pakeitimo. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, 10 straipsnio 6 dalį, teismas darė išvadą, kad Departamentas, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamą atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 metus ir praėjusius penkerius 2018–2014 metus. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl laikotarpio, už kurį galėjo būti apskaičiuoti mokesčiai.

11.       Teismas vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatomis, Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktu, nustatančiu, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.

12.       Byloje buvo nustatyta, kad Bendrovei pagal TIPK leidimų taisyklių 2 priedą yra išduoti TIPK leidimai – Bendrovė turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-01, išduotą 2012 m. rugpjūčio 2 d.; Bendrovės Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-V-01, išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; Bendrovės Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-5, išduotą 2006 m. sausio 3 d.; Bendrovės Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-1, tačiau Agentūra buvo informuota, jog pareiškėjo išleidžiamose nuotekose nustatyta ftalato koncentracija viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.

13.       Įvertinęs bylos medžiagą, proceso dalyvių paaiškinimus, teismas nenustatė, kad būtų nuginčyta aplinkybė, jog pareiškėjas teršia aplinką ftalatais. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo ir dėl to, kad aktualiu laikotarpiu (2014–2018 metais) pareiškėjas neturėjo nei TIPK leidimo, nei Taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų – ftalatų – išmetimo į aplinką normatyvas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas už išleistą į aplinką ftalatą nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui (atsakovo duomenimis, Bendrovė mokesčius delsia sumokėti ir po mokestinio patikrinimo). Teismo vertinimu, aplinkybių, jog vykdė veiklą neturėdama leidimo, nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių už aplinkai daromą taršą, skunde neginčijo ir Bendrovė. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Bendrovė turėjo gauti taršos leidimą dėl ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą ftalatų kiekį ir sumokėti mokesčius. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Teismas darė išvadą, kad be leidimo išmestas į aplinką teršalų (ftalatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą ir pareiškėjo argumentus dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo atmetė.

14.       Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo (susiduriama su pašaliniu poveikiu, fonine tarša). Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūros ATD specialistai iš Bendrovei priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). ATD ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. ATD naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo, kad atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas Departamentui dėl mėginių paėmimo būdo ar naudojamų priemonių, taip pat nenustatyta, jog būtų skundžiami atliktų tyrimų protokolai. Teismas pabrėžė, kad Agentūra yra akredituota ir kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, kol nenuginčijami teisme. Kadangi atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš pareiškėjui priklausančio automatinio mėginių semtuvo, už automatinio kurio eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja (t. y. pareiškėjas), teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl galbūt neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotus teršalų kiekius vertino kaip nedeklaruotus.

15.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jį kasmet tikrinę aplinkos apsaugos pareigūnai nenustatė aplinkos teršimo ftalatais fakto, teismas pažymėjo, kad pagal Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.7 punktą, taikant 2002 metų TIPK taisyklių 2 priedo kriterijus išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, jie prilyginami taršos leidimams ir nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taisyklių reikalavimai. Minėtu Aplinkos ministro įsakymu Agentūrai nuo 2014 m. liepos 1 d. pavesta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą; nuo 2014 m. liepos 1 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka keisti pagal 2002 metų TIPK taisyklių 2 priedo kriterijus išduotus TIPK leidimus ir naikinti jų galiojimą.

16.       Teismas nurodė, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius, atitinkančius Taisyklių 1 priede nustatytus kriterijus, ir Agentūra, išduodanti leidimus, peržiūrinti leidimų sąlygas, keičianti leidimus ir panaikinanti leidimų galiojimą. Teismas apžvelgė Taisyklių 8, 13–14, 21 ir kituose punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį leidimo išdavimo, paraiškos leidimui gauti pildymo tvarką, atvejus, kada leidimas turi būti pakeistas; kt.

17.       Teismas taip pat pabrėžė, kad Bendrovė yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, kaip ji apibrėžiama GVNTĮ 3 straipsnio 10 dalyje, apžvelgė šiame įstatyme nustatytas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 patvirtintuose Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimuose (toliau – ir Reikalavimai) detalizuotas pareigas geriamojo vandens tiekėjams ir nuotekų tvarkytojams.

18.       Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka veiklos vykdytojai, t. y. būtent pareiškėjui. Buvo pripažinta, kad, įsigaliojus Reglamento nuostatoms, pareiškėjas privalėjo pats kreiptis į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų, Reglamento 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas privalėjo atsakingai ir rūpestingai, laiku atlikti TIPK ir / ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jam įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir (ar) taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Konstatavęs, kad pareiškėjas šių pareigų tinkamai nevykdė, teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio ir Aprašo 14 punkto nuostatomis, pareiškėjui pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjui 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo siunčiami Departamento raštai dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nežinojo, o kompetentingos institucijos neinformavo apie leidimo pakeitimą, atmetė kaip nepagrįstus.

19.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad apskaičiuotas padidintu tarifu mokestis yra ekonominė sankcija, kuri akivaizdžiai per didelė, neproporcinga ir neindividualizuota, teismas pabrėžė MTATĮ įtvirtintą mokesčio už aplinkos teršimą tikslą. Vadovaudamasis šio įstatymo 7 ir 9 straipsniais, teismas konstatavo, pareiškėjui nedeklaravus ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjui kilo pareiga mokėti mokestį padidintu tarifu.

20.       Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, aiškinant teismo diskreciją nuspręsti dėl institucijų taikomos asmeniui konkrečios sankcijos proporcingumo ir teisingumo, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjęs įstatymus, taip pat nebuvo nustatyta, kad jis būtų siekęs tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą ir atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą bei teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas sprendė, jog 3 024 760,80 Eur (7 561 902,00 Eur / 50 x 20) dydžio mokesčio suma pareiškėjui yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintas mokesčio dydis mažintinas iki šios sumos.

21.       Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeisdamas ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažindamas apskaičiuotą mokestį iki 3 024 760,80 Eur. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

22.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad MUATĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas nenumato padidinto tarifo individualizavimo ir / ar diferencijavimo galimybės, t. y. numatytas fiksuotas 50 kartų dydžio koeficientas, kuris turi būti taikomas visoms be išimties teisinėms situacijoms. Nustačius, kad didesnio mokesčio tarifo taikymas yra sankcija už teisės akto pažeidimą – jos taikymui yra taikomi proporcingumo ir individualizavimo reikalavimai. Taigi, įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankciją, vienodai vertinami visi ūkio subjektai – ir tie, kurie piktybiškai slepia taršą ir išleidžiamų teršalų kiekį, ir tie, kurie neslėpė taršos, tačiau teršalų nedeklaravo dėl objektyvių aplinkybių. Kadangi MUATĮ ir poįstatyminiai aktai nenumato sankcijos individualizavimo, todėl atsakovas visiškai formaliai ir mechaniškai taiko minėtame įstatyme nustatytą padidinto 50 kartų koeficientą ir sankcijos individualizavimo bei jos atitikimo proporcingumo principui klausimo neanalizuoja. Dėl teisinio reguliavimo ydingumo teismai šios kategorijos bylose vykdo ne individualių administracinių teisės aktų teisėtumo kontrolę, o ex post sankcijų individualizavimo funkciją. Susidariusi situacija iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tikslų, kyla teisės į gynybą užtikrinimo problemų (nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos). Vien faktas, kad MUATĮ nenumato galimybės individualizuoti sankciją ir užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, yra konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

23.       Vertindamas prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, teismas pažymėjo, kad didesnis mokesčio tarifas yra taikomas tais atvejais, kai asmuo išleidžia į aplinką daugiau teršiančių medžiagų negu leidžiama pagal MUATĮ nurodytus normatyvus arba kitais atvejais, kurie yra numatyti šiame įstatyme. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiame įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankcijos, vienodai vertinami visi ūkio subjektai, kadangi mokestis padidintu tarifu yra taikomas tik tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais, atsižvelgiant į ūkio subjekto (ne) tyčinius veiksmus.

24.       Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismas pažymėjo, kad individualizuoti paskirtos poveikio priemonės dydį gali teismas, be to, Departamentas, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo, taip pat prieš tai įvertina pareiškėjo rašytines pastabas bei kitas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, kurios taip pat gali turėti įtakos skiriamos sankcijos dydžiui. Teismo vertinimu, vienareikšmiškai teigti, jog sprendžiant dėl sankcijos dydžio paskyrimo, yra formaliai (neindividualizuojant faktinių aplinkybių) taikomas 50 kartų didesnis tarifas, nagrinėjamu atveju negalima. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pagal MUATĮ 9 straipsnio 4 dalį už nuslėptus tam tikros rūšies teršalus yra pritaikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris yra dauginamas iš priedėliuose nurodytų koeficientų, todėl priedėliuose nurodomi koeficientai, teismo vertinimu, taip pat savaime diferencijuoja tam tikrus atvejus bei turi įtakos galutiniam sankcijos dydžiui, atsižvelgiant į kiekvieno individualiai ūkio subjekto išmestų (viršijančių normatyvą) ir nedeklaruotų teršalų kiekį.

25.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad padidintu mokesčio tarifu, kaip poveikio priemone, siekiama atgrasyti ūkio subjektus nuo MUATĮ pažeidimų, todėl šiuo atveju nenustatė pagrindo vertinti, jog fiksuotas 50 kartų didesnis mokesčio tarifas taikomas formaliai, neindividualizuojant konkrečių ginčo aplinkybių. Teismas darė išvadą, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys, 2 priedėlis pagal savo turinį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

26.       Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai teismo baigiamasis aktas yra palankus, o toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų neteisėtumo pripažinimu. Nurodęs, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti, teismas sprendė, kad pareiškėjui patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

 

III.

 

27.       Pareiškėjas UAB „Vilniaus vandenys“ apeliaciniame skunde prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ skundą patenkinti; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

28.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

28.1.                      Teismas nepagrįstai neįvertino bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, jog pavėluotą ftalatų įtraukimą į TIPK / Taršos leidimą nulėmė (reikšmingai prisidėjo prie nesavalaikio TIPK / Taršos leidimo pakeitimo) Agentūros padaryti pažeidimai neįvykdžius imperatyviai teisės aktuose numatytų pareigų. Pareiškėjas buvo išsamiai skunde nurodęs, kad Agentūra nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų – pasikeitus teisės aktų reikalavimams arba nustačius, kad veiklos vykdytojas (apeliantas) pažeidė taršos leidimo sąlygas (t. y. nustačius, kad apeliantas į aplinką išleido taršos leidime nenumatytas medžiagas), Agentūra privalėjo nedelsiant inicijuoti taršos leidimų pakeitimą (peržiūrą). Agentūra reikšmingai prisidėjo prie to, kad taršos leidimas nebuvo laiku pakeistas, todėl negali būti laikoma, jog savalaikis taršos leidimo nepapildymas yra pareiškėjo atsakomybė. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reguliavimą, teisėtai pasitikėjo atsakovo ir Agentūros neveikimu (rekomendacijų, pastabų, privalomųjų nurodymų nedavimu), aktyviais veiksmais (patikrinimų aktais, kuriuose konstatuota, kad veikla vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų), t. y. buvo tvirtinama, kad pareiškėjo veikla teisėta, galiojantys taršos leidimai atitinka teisės aktų reikalavimus.

28.2.                      Agentūros neveikimas lėmė tai, jog 2014–2018 metais nė viena vandentvarkos įmonė nebuvo įsitraukusi į TIPK / Taršos leidimus pavojingų prioritetinių medžiagų (di(2-etilheksil)ftalatas, nonilfenoliai), nebuvo gavusi tokių rekomendacijų. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatyme įtvirtintus valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės principai, tokios kontrolės tikslas, be kita ko, yra pažeidimų prevencija, o Departamentas ir Agentūra privalėjo užtikrinti TIPK / Taršos leidimų atitiktį teisės aktų reikalavimams, suteikti pareiškėjui metodinę pagalbą ir informuoti apie būtinybę pasikeisti minėtus leidimus, nustatę pažeidimą – imtis proporcingų priemonių.

28.3.                      Atsakovui ir Agentūrai buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamus ftalatus, buvo detaliai žinomi išleidžiami kiekiai ir koncentracijos, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad apeliantas būtų pažeidęs kokius nors teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis Aplinkos apsaugos 192 straipsnio, Taisyklių 47–50 punktų nuostatomis, jis laikosi pozicijos, kad Agentūra privalėjo inicijuoti TIPK / Taršos leidimų peržiūrą ir pakeitimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2011 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. VR-V-214 „Dėl teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos“ buvo nustatyta pareiga atsakingiems pareigūnams, nustačius teršalų normatyvų viršijimą, ne tik inicijuoti TIPK leidimą, tačiau ir raštu informuoti įmonę bei pareikalauti nutraukti teršimą. Iš esmės analogišką teisinį reguliavimą numatė Departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. AD1-205 „Dėl teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos“. Byloje dalyvavę atsakovo atstovai neneigė, kad nebuvo laikomasi minėtų įsakymų, tik pažymėjo, kad šie aktai yra vidiniai, nepaskelbti, todėl pareiškėjas negali jais vadovautis. Tačiau atsakovas ir Agentūra nevykdė aiškiai teisės aktuose nustatytų pareigų, nors privalėjo, ir dėl jos apeliantas patiria didelę žalą.

28.4.                      Nors ftalatai į pavojingų prioritetinių medžiagų sąrašą buvo įtraukti 2014 metais, Agentūra taršos leidimų pakeitimą iniciavo tik 2020 metais, t. y. prasidėjus ir vykstant mokestiniam patikrinimui. Priešingai ne konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo nurodytuose 2011 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. gegužės 20 d. raštuose nebuvo jokio nurodymo (informacijos) dėl būtinybės pasikoreguoti leidimus, jie nesusiję su galima tarša ftalatais. Ftalatai į pavojingų prioritetinių medžiagų sąrašą buvo įtraukti tik 2014 m. rugsėjo 18 d. Tokio nurodymo nebuvo ir visuose (27 vnt.) Departamento patikrinimo aktuose ar kituose atsakovo bei Agentūros raštuose.

28.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad mėginių paėmimo ir matavimo procedūros buvo atliktos pažeidžiant keliamus reikalavimus, kurie turėjo užtikrinti rezultatų tikslumą. Teismas nepagrįstai Departamento pateiktais matavimų protokolais rėmėsi pripažindamas teisingais Departamento atliktus medžiagų kiekių ir mokesčio sumos apskaičiavimus. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kėlė ginčą, teikė įrodymus dėl mėginių paėmimo standarto nesilaikymo. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o šiuos įrodymus, kurių pagrindu pareiškėjui paskirta 7,5 mln. Eur sankcija, teismas turėjo vertinti itin atidžiai. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir faktines aplinkybes, susijusias su atliktais tyrimais. Pareiškėjo teigimu, taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo skųsti visus tyrimų protokolus (juos gavo tik kartu su Patikrinimo aktu). Remdamasis Atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2015 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 4-224 patvirtintais Atitikties įvertinimo apeliacinės komisijos nuostatais, pareiškėjas tvirtino, jog ši komisija nenagrinėja ginčų dėl matavimo protokolų. Taigi nei pagal ABTĮ, nei pagal kitus teisė aktus matavimo protokolas negali būti administracinio ginčo dalyku.

28.6.                      Nors ir pirmosios instancijos teismo sumažinta, sankcija (mokestis padidintu tarifu) neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimų. Byloje nenustatyta nė vienos aplinkybės, kuri rodytų apelianto tyčią ar nesąžiningumą. Pakartodamas skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nenustatė nė vienos sąlygos, kuriai esant galima konstatuoti, kad pareiškėjas siekė nuslėpti apmokestinamus teršalus. Priešingai – apelianto veiksmai teikiant atsakovui aplinkos monitoringo duomenis (kuriais remiantis didžiąja dalimi ir buvo apskaičiuotas mokestis), bendradarbiavimas su atsakovu, žalos valstybės biudžetui nebuvimas, ekonominio intereso vengti mokesčių nebuvimas ir potenciali žala viešajam interesui dėl sumažėjusių apelianto investicijų, rodo, kad sankcijos taikymas yra neproporcingas ir neteisingas. Kaip sunkinanti teismo nustatyta aplinkybė, kad jis po patikrinimo nesumokėjo mokesčių, negali būti reikšminga, kadangi įgyvendindamas savo teisę kreiptis į teismą (jo skundas pirmosios instancijos teisme buvo tenkintas iš dalies), pareiškėjas atidėjo mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šiame mokestiniame ginče.

28.7.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija yra neproporcinga, tačiau neegzistuoja atsakovo padarytas teisės aktų pažeidimas, reiškia, kad teisės aktas, kuriuo nustatyta sankcija, pažeidžia teisinės valstybės principą, t. y. prieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai netenkino prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pakartoja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kurį grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme.

29.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. birželio 30 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė teisinis reguliavimas – 2022 m. kovo 31 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 3 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-999, taip pat 2022 m. balandžio 22 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Minėtu pakeistu teisiniu reguliavimu panaikinta pareiga turėti TIPK arba Taršos leidimą, jeigu išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos, kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas (be kita ko, ir ftalatai) ir jų koncentracija neviršija Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių. Taigi pareiškėjas nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių. Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas jam palankesnis teisinis reguliavimas (principas lex benignor retro agit), kadangi iš minėto įstatymo projekto rengimo dokumentacijos matyti, kad įstatymo leidėjas teisinį reguliavimą, kai už mažą išleidžiamų prioritetinių medžiagų kiekį taikomas 50 kartų padidintas mokestis, vertina kaip ydingą ir šią klaidą siekia ištaisyti. Taip pat į pakeistą teisinį reguliavimą atsižvelgtina teismui naudojantis diskrecija ir sprendžiant dėl sankcijos sumažinimo.

30.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. rugsėjo 2 d. gauti pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-143-492/2022. Minėta nutartis yra priimta faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis analogiškoje administracinėje byloje, kurioje už tokį patį pažeidimą pareiškėjui UAB „Kėdainių vandenys“ mokestis (sankcija) sumažinta taikant 3 kartus didesnį mokesčio tarifą, kai pareiškėjas baudžiamas standartinį mokesčio tarifą didinant 20 kartų. Nagrinėjamoje byloje reikia vadovautis minėta nutartimi, o sumažinus sankciją pareiškėjui iki 453 714,12 Eur (7 561 902 Eur/50 x 3), būtų laikomasi teismų praktikos, proporcingumo ir teisingumo principų, įstatymų leidėjo valios pakeisti ydingą teisinį reguliavimą.

31.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

32.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

32.1.                      Dėl ftalatų pareiškėjas nebuvo tikrinamas, visi apelianto tikrinimai buvo susiję su TIPK leidimu ir jo sąlygų laikymusi. Patikrinimo metu tikrinama, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų. Kitaip nei teigia apeliantas, 2018 metais buvo atliktas vienintelis teminis mokestinis patikrinimas už 2016 metus (kurio pagrindu buvo surašytas 2018 m. balandžio 5 d. Patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-13/1.10-31), kurio patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar apeliantas teisingai apskaičiavo ir susimokėjo iš stacionarių taršos šaltinių išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o ne MUATĮ įstatymo reikalavimų laikymasis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į administracinės bylos duomenis, bylos šalių paaiškinimus, teisingai sprendė, kad tai buvo pirmas mokestinis apelianto patikrinimas dėl leidžiamų į aplinką ftalatų ir fenolių.

32.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi į administracinę bylą pateiktais įrodymais, t. y. 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštais dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, kadangi juose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma būtinybė pareiškėjui pasikoreguoti TIPK leidimus į juos įsitraukiant ftalatus. Departamento atstovai ir 2021 m. balandžio 20 d. vykusio teismo posėdžio aiškiai nurodė, kad pareiškėjas apie būtinybę pasikoreguoti TIPK leidimus žinojo jau iš anksto, visgi, mėgindamas išvengti atsakomybės, visą atsakomybę dėl neveikimo mėgina perkelti Departamentui ir Agentūrai.

32.3.                      Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais kritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyrimų protokolų ginčijimo (pretenzijų teikimo). Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas žinojo apie mėginių ėmimui naudojamus įrankius ir kaip buvo paimti mėginiai, tačiau nė karto neteikė pretenzijų dėl mėginių paėmimo būdo, naudotų priemonių. Apeliantas teismui teikia nepagrįstą prielaidą, kad nuotekų tyrimai vertintini kritiškai. Tačiau teikti teisingus duomenis, tyrimų rezultatus, vykdyti tinkamą aplinkos būklės stebėseną ūkio subjektą įpareigoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintų Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų (toliau – ir Monitoringo nuostatai) 21 punktas. Kadangi apeliantas nė karto neginčijo gautų nuotekų tyrimų protokolų rezultatų, kuriuose buvo nustatyti teršalai, todėl priimtina visus atliktus tyrimus laikyti teisingais, kol jie nenuginčyti. Nėra jokių įrodymų ar nustatytų aplinkybių, kad nuotekų mėginiai būtų paimti neteisingai. Agentūros laboratorija teisėtai paėmė ir atliko bendrovės komunalinių nuotekų mėginių tyrimus. Apeliantui manant, kad galbūt buvo padaryti pažeidimai imant mėginius dėl ftalatų, jis turėjo teisę juos skųsti Atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, bet to nepadarė.

32.4.                      Sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teršimo ftalatais faktas 2014–2018 metais, neturint leidimo, nepaneigtas, todėl pareiškėjui pagrįstai mokestis apskaičiuotas padidintu tarifu. Apeliantas delsia mokėti paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, o tai kelia valstybei patirti žalą dėl nesurinktų mokesčių.

33.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

34.1.                      Agentūra laikosi pozicijos, jog pagal Taisyklių reikalavimus prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos apeliantas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent apeliantui.

34.2.                      Di(2-etilheksil) ftalatas (DEHP) nuo Reglamento priėmimo pradžios buvo įtrauktas į 2 priedo A dalį, tačiau su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-739 priimtais pakeitimais Reglamento 1; 2 ir 3 prieduose di(2-etilheksil) ftalatas (DEHP) buvo įrašytas į Reglamento 1 priedą tarp prioritetinių pavojingų medžiagų, kurių išleidimas su nuotekomis turi būti nutrauktas iki 2033 m. Agentūra apžvelgė, kaip kito Reglamente įtvirtintas teisinis reguliavimas, ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tuo metu jau galiojusį reguliavimą, apeliantas teikdamas paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-01 (išduotas 2012 m. rugpjūčio 21 d.), privalėjo laikytis Reglamento (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. ) reikalavimų. Pagal Reglamento 15 punktą išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio / debito), kuriose prioritetinių medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą „Ribinė koncentracija į gamtinę aplinką“ vertę ir / ar kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Tai reiškia, kad apeliantas jau tada turėjo turėti leidimą di(2-etilheksil)ftalato išleidimui, jei viršijamos nustatytos normos, o kartu turėjo siekti, kad tokių medžiagų išleidimas nebūtų didinamas ir mažėtų.

34.3.                      Apeliantas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui turėjo nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir / ar Reglamento 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Atitinkamai jau leidimo gavimo momentu galiojo apelianto pareiga neišleisti didesnių nei nurodyta kiekių teršalų, o jau išleidžiant, kiekių nedidinti, o juos mažinti ir nutraukti. Turėdamas TIPK leidimus – Nr. VR-4.7-V-02-Š-5 (išduotas 2006 m. sausio 3 d.) ir Nr. VR-4.7-V-02-Šn-1 (išduotas 2006 m. sausio 3 d.) – apeliantas, atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 8 dalį, turėjo pareigą informuoti instituciją, išdavusią ar keičiančią leidimą, apie pakeitimus, kurie neišvengiami ilgai vykdant veiklą, ar teikti paraišką leidimą pakeisti.

34.4.                      Nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. D1-739 priimtų Reglamento pakeitimų perkelti di(2-etilheksil)ftalatą (DEHP) iš 2 priedo A lentelės į 1 priedą, priskiriant jį tarp prioritetinių pavojingų medžiagų, buvo dar labiau sugriežtintas minėtų medžiagų išleidimas. Pagal Reglamento 15 punktą di(2-etilheksil)ftalatą (DEHP) įtraukus į 1 priedą uždraudžiama pradėti naują veiklą, kurios metu šios prioritetinės pavojingos medžiagos būtų išleidžiamos, o tuo atveju, jei veikla jau pradėta, o nuotekos išleidžiamos, tai galima daryti tik turint atitinkamą leidimą.

34.5.                      Apeliantui pagal Monitoringo programą yra nustatyti taršos šaltinių su nuotekomis privalomi stebėti teršalai (tarp jų – ir fenoliai bei ftalatai), apeliantas, vadovaujantis Monitoringo programa, fiksavo ftalatų ir nonifenolių išleidimą į gamtinę aplinką, žinojo, kad jo nurodytos pavojingos prioritetinės medžiagos nėra įtrauktos į TIPK leidimą, pagal kurį jis gali vykdyti veiklą, nevykdė prievolės informuoti instituciją, nesiėmė savalaikių veiksmų, kad pakeistų TIPK leidimą. Neatsižvelgiant į Agentūros vaidmenį šioje situacijoje, apeliantas turėjo imperatyvią teisės aktais nustatytą prievolę neišleisti pavojingų nuotekų, neturėdamas leidimo nuotekų išleidimui. Tačiau nuotekos buvo išleidžiamos apeliantui žinant apie jų sudėtį ir apie jose esančias pavojingas prioritetines medžiagas – ftalatus. Teiginiai, kad valstybės institucijos turėjo ir galėjo užkirsti kelią neteisėtai veiklai, nekeičia apelianto veiksmų pobūdžio ir nešvelnina jo atsakomybės dėl nesiimtų laiku veiksmų ir neįgyvendintos prievolės.

34.6.                      Semtuvo naudojimas ftalatų ir alkilfenolių išsiskyrimui į nuotekas įtakos neturėjo, jokie procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti. Nuotekos į UAB „Vilniaus vandenys“ valymo įrenginius patenka iš įvairių abonentų ir nuo jų išleidžiamų nuotekose teršalų (tame tarpe ir ftalatų) kiekio rezultatai gali svyruoti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis nuolat atlieka abonentų, ypatingai potencialių didžiausių teršėjų, bei savo išleidžiamų nuotekų kontrolę ir kad turi pagrindą užginčyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metu išmatuotas ftalatų vertes. Imant minėtus mėginius visada dalyvavo ūkio subjekto atstovas, kuris pasirašo mėginių ėmimo protokole. Dėl mėginių ėmimo pretenzijos nebuvo pareikštos.

34.7.                      Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

 

IV.

 

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 7 561 902,00 Eur mokestį sumažinti iki 3 024 760,80 Eur. Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 663,06 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus ir šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.“

36.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pažeidimą lėmė Agentūros pareigų, įtvirtintų Taisyklių 47 ir 50 punktuose, nevykdymas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis labai panašioje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 priimtoje 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje yra pateikti ir nagrinėjamai bylai (faktinių aplinkybių vertinimui) reikšmingi išaiškinimai, kuriais apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nesivadovauti. Minėtoje administracinėje byloje, kur buvo vertinamas pareiškėjo (taip pat vandentvarkos / vandens tiekimo įmonės) apmokestinimo mokestis už aplinkos teršimą (toliau – ir MAT) padidintu tarifu už išleistą tą patį teršalą (ftalatą) kartu su nuotekomis neturint TIPK / Taršos leidimo ir nedeklaravus jo teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas, buvo išsamiai išdėstytas ir nagrinėjamai bylai aktualus teisinis reguliavimas bei padaryta išvada, nepriklausomai nuo mokesčių administratoriaus administracinės praktikos ir / ar pareiškėjo veiklą aplinkos apsaugos srityje kontroliuojančių institucijų veiksmų, pareiškėjas pagrįstai pripažintas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti MAT.

37.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo eksploatuojami ginčo nuotekų valyklose įrenginiai atitiko Taisyklių 1 priedo 1 punkte nurodytus kriterijus. Įvertinęs teisinį reguliavimą (Nuotekų tvarkymo reglamento 2 priedo A dalies (aplinkos ministro 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. D1-416 redakcija), 1 priedo (aplinkos ministro 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-739 redakcija), TIPK taisyklių 3 priedo 1 punkto (aplinkos ministro 2011 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. D1-555 redakcija), to paties priedo 3 punkto (aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1‑330 redakcija), Taisyklių 6 punkto, 21.2 punkto, 38.1.2 punkto, 1 priedo 1.4 punkto nuostatas), apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu veiklai, kurios metu iš tokių, kaip pareiškėjo valdomi, įrenginių į aplinką yra išmetami ftalatai, buvo privalu turėti TIPK leidimą arba taršos leidimą. Taigi tokiomis medžiagomis aplinką teršiantys asmenys yra ginčo mokesčio mokėtojai MAT įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija). 

38.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš Bendrovės patikrinimo duomenų ir byloje esančių įrodymų visumos matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su nuotekomis į aplinką išleido ftalatus (šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės neginčija, šį faktą patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų bei paties pareiškėjo žinybinėje laboratorijoje atlikti laboratoriniai tyrimai). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas Departamento Sprendimu pagrįstai pripažintas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti minėtą mokestį (MAT įstatymo 7 str. 2 d., 8 str. 1 ir 2 d., (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI‑254, 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 ir 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2154 redakcijos).

39.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo, kaip aptariamo mokesčio mokėtojo, statuso ir iš to kylančių minėtų pareigų niekaip negali paneigti nurodomi argumentai apie (jo teigimu) susiklosčiusią situaciją, kad nei Departamentas, nei Agentūra nesiėmė veiksmų, kad būtų pakeisti ir nurodyta pasikeisti taršos leidimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad esminius mokesčio elementus, kaip mokesčio objektas ir mokesčio mokėtojas nustato mokesčio įstatymas, o ne valstybės institucijų administracinė praktika. Net ir darant prielaidą, kad mokesčių administratorius pats (galbūt) netinkamai anksčiau taikė mokesčių įstatymų nuostatas, iš to niekaip negali kilti mokesčio mokėtojo lūkestis, jog jam nereikės vykdyti atitinkamų (įstatyme nustatytų) mokestinių prievolių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1502-662/2020 61 p.).

40.       Įvertinęs MAT įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių, 9 straipsnio 2 dalies, Aprašo 9 punkto, Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 395 „Dėl į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašo patvirtinimo ir apmokestinamų teršalų kiekio nustatymo asmenims, kurie netvarko privalomosios teršalų išmetimo į aplinką apskaitos“ (2007 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. D1-153 redakcija) 2.5.2 punkto, Nuotekų tvarkymo reglamento 141 punkto nuostatas ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjui, o už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pareiškėjas buvo atsakingas už mėginio paėmimą. Atsakovas teršalų kiekius apskaičiavo minėtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. 

41.       Pareiškėjo teiginius, kad mėginių ėmimo procedūros pažeidimai lėmė netikslius rezultatus, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių panašią įrodomąją vertę turinčių įrodymų (pvz., savo žinybinės laboratorijos atliktų nuotekų tyrimų rezultatų, skaičiavimų ir pan.) dėl teršalų kiekio, kurie būtų pakankami konstatuoti reikšmingą neatitikimą tarp atsakovo nustatyto ir faktiškai išleisto apmokestinamų teršalų kiekio tam tikrais tikrintais laikotarpiais (ėminių paėmimo momentu) ir pagrįstų ginčo teršalų neišleidimą ar faktiškai išleistą mažesnį teršalų kiekį. Teismas vertino, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog tyrimų protokolai pareiškėjui buvo pateikti tik su Patikrinimo aktu, savaime nedaro mokestinės procedūros institucijoje neteisėta, taigi nelemia ir skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Tyrimų protokolų pateikimas su Patikrinimo aktu atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, taip pat negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės būti išklausytam principą, nes minėti pareiškėjui reikšmingi dokumentai buvo jam pateikti iki sprendimo priėmimo, o pareiškėjas turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jų prieš institucijai priimant pareiškėjo atžvilgiu administracinį sprendimą. Pareiškėjas savo teisę pateikti paaiškinimus dėl tyrimų protokolų ir juose užfiksuotų reikšmingų aplinkybių įgyvendino teikdamas pastabas dėl Patikrinimo akto. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo ginčo teršalų kiekius, o pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, kad atlikti apskaičiavimai būtų neteisingi.

42.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl MAT už išleistus teršalus apskaičiavimo taikant didesnį tarifą, apeliacinės instancijos teismas aptarė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 1 punkto, bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios Aprašo redakcijos 4, 14 punktų nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 pateiktais išaiškinimais. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo teršalų nuslėpimą (nedeklaravimą) lėmė, jog pareiškėjas neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto taršos leidimo ginčo teršalams išleisti. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dalyje nuotekų valyklų ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė ftalatų ir fenolių išleidimą, taigi žinojo, kad po valymo nuotekose yra šių prioritetinių pavojingų medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad pareiškėjas Šalčininkų ir Nemenčinės nuotekų valyklose netyrė išvalytų nuotekų su tikslu nustatyti, ar jose yra ginčo teršalų, negali būti vertinama kaip rūpestingas nuotekų tvarkymo srityje veikiančio ūkio subjekto elgesys.

43.       Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, turėjęs pareigą tirti išleidžiamas nuotekas, kad būtų nustatytos pavojingos medžiagos, žinojęs, kad ginčo teršalus išleidžia su nuotekomis, tačiau nesiėmęs aktyvių veiksmų pasikeisti taršos leidimus, kad būtų nustatyti teršalų normatyvai ir kitos išleidimo į aplinką sąlygos, elgėsi nesąžiningai. Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjui buvo neaišku dėl būtinybės įtraukti ftalatus į taršos leidimą, byloje nėra duomenų, kad jis, nuo 2014 metų pasikeitus Nuotekų tvarkymo reglamento nuostatoms, kreipėsi į jo veiklą kontroliuojančias aplinkos apsaugos institucijas dėl aptiktų teršalų vertinimo ir (ar) įtraukimo į taršos leidimus. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta pakankamai duomenų išvadai, jog pareiškėjas sąmoningai neapskaitė ir nedeklaravo ginčo teršalų kiekių ir taip juos nuslėpė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo prasme, todėl pagrįstai pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu.

44.       Dėl paskirtos sankcijos proporcingumo apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, atsižvelgęs į kitas aplinkybes, pareiškėjui padidintą mokestį sumažino nuo 7 564 174 Eur iki 3 024 760,80 Eur (7 561 902,00 Eur/50 x 20), t. y. sumažino 60 proc. Atsižvelgęs į oficialioje konstitucinėje doktrinoje atskleistą konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų esmę (turinį), įvertinęs byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo elgesiu (pareiškėjas žinojo, kad išleidžia su nuotekomis ginčo teršalus neturėdamas atitinkamo leidimo, nors tokio pobūdžio teršalus be leidimo išleisti teisės aktai draudė), apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo vyraujančios administracinių teismų praktikos, kuri suformuota vertinant ir individualizuojant konkrečiam ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą (sankciją), ir dar labiau mažinti pareiškėjui paskaičiuotą mokestį. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikomos atsakomybės nesudaro pagrindo švelninti jo argumentai, susiję su investicijomis, kad būtų nuolat gerinama veikla ir pan. Pareiškėjas nepateikė jokių jo veiklos finansinius rodiklius patvirtinančių duomenų, kad sumokėjus apskaičiuotą mokestį jo finansinė padėtis taptų itin sunki, jis negalėtų vykdyti veiklos ir pan. Be to, pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl ginčo mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo MAĮ 88 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka.

45.       Dėl pareiškėjui palankesnio teisinio reguliavimo taikymo atgaline data apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisės sistemoje galioja teisės taikymo principas lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią), reiškiantis, kad grįžtamąją galią turi teisinių santykių subjekto padėtį švelninantys teisės aktai, jei nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai). Be to, mokestinių teisinių santykių reglamentavimo kontekste paminėtina ir MAĮ 142 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), kuri, be kita ko, įgyvendinant minėta principą mutatis mutandis yra taikytina ir nagrinėjamu atveju (ABTĮ 4 str. 7 d.), nustato, kad „teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną.“

46.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, kaip švelninančius jo atsakomybę ir taikytinus atgaline data teisės aktus nurodo Lietuvos Respublikos vandens įstatymo Nr. VIII-474 3 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-999, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. D1-109 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjo vertinimu, minėtu pakeistu teisiniu reguliavimu jo padėtis nagrinėjamo ginčo kontekste yra švelninama, t. y. jis nuo 2022 m. gegužės 1 d. neprivalo turėti taršos leidimo ftalatų išleidimui, jeigu jų koncentracija neviršija teisės aktuose nustatytų ribinių verčių.

47.       Įvertinęs nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktų, Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Nuotekų tvarkymo reglamento 141 punkte nustatyta pareiga vandens naudotojams ar veiklos vykdytojams nustatyti, kiek ir kokių pavojingų medžiagų, nurodytų Reglamento 1 priede ir / ar 2 priedo A dalyje ir/ar B dalies B1 sąraše, išleidžiama su nuotekomis, išliko nepakitusi. Pareiškėjo nurodomi teisės aktų pakeitimai priimti jau galiojant Aplinkos ministro 2020 m. gruodžio 17 d. įsakymui Nr. D1-789, kuriuo patvirtinti apmokestinamieji teršalai priskiriami teršalų grupėms, nustatytoms Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, ir kuriuo visos Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytos medžiagos (t. y. ginčo ftalatai, fenoliai) priskiriami I teršalų grupei.

48.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas išdėstytas nauja redakcija (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3158 redakcija), kur šio įstatymo 1 Priedo II skyriuje (Teršalai, išmetami į vandens telkinius, žemės paviršių ir jos gelmes) I grupei priskiriami teršalai apmokestinami taikant 3 814 146 Eur / t tarifą (iki minėtų pakeitimų ginčo teršalai buvo priskirti II grupės teršalams, jiems buvo taikomas 266 088 Eur / t tarifas). Apeliacinės instancijos teismas akcentavo ir tai, kad Vandens įstatymo vienas iš tikslų – užtikrinti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę ir ją išsaugoti (1 str. 2 d. 1 p.). Minėtu įstatymu yra įgyvendinama 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL 2009 L 140, p. 114) (toliau – ir Tarybos direktyva 2000/60/EB). Šios direktyvos įžanginėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad šia direktyva siekiama išlaikyti ir pagerinti vandens aplinką Bendrijoje. Tai pirmiausia yra susiję su atitinkamų vandenų kokybe. Siekiant užtikrinti gerą vandens kokybę, kiekybės kontrolė yra pagalbinis elementas, todėl turėtų būti nustatytos tokios kiekybės priemonės, kurios pasitarnautų gerai vandens kokybei (19); ši direktyva turi padėti nuosekliai sumažinti išleidžiamų į vandenį pavojingų medžiagų kiekį (22); pagrindinis šios direktyvos tikslas – panaikinti prioritetines kenksmingąsias medžiagas ir padėti pasiekti, kad gamtoje pasitaikančių medžiagų koncentracijos jūros aplinkoje priartėtų prie foninių verčių (27).

49.       Atsižvelgęs į aptartą nacionalinį teisinį reguliavimą (aiškinant jį atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 2000/60/EB tikslus), kuris vienareikšmiškai patvirtina, kad prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas privalo būti griežtai kontroliuojamas, o jų išleidimas palaipsniui nutraukiamas, šios medžiagos priskiriamos pavojingesnei teršalų grupei, ženkliai padidintas jų apmokestinimas, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjo, kaip mokesčio už aplinkos teršimą subjekto, padėtis buvo sušvelninta nuo 2022 m. gegužės 1 d. atliktais Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimais. Priešingas aiškinimas nagrinėjamu atveju neatitiktų nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų vandens kokybės gerinimo srityje, visuomenės interesų ir iš esmės reikštų, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš esmės neribotai (tinkamai nekontroliuodamas savo veiklos) galėjo leisti prioritetines pavojingas medžiagas į gamtinę aplinką. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti, jo įsitikinimu, palankesnį pasikeitusį teisinį reguliavimą atgaline data negali būti tenkinamas.

50.       Vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiame teismo baigiamajame akte išsamiai išdėstė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, iš kurio matyti, kad ginčo teršalų priskyrimas atitinkamai teršalų grupei, skirtingo MAT tarifo ir koeficientų taikymas, teismo diskrecija individualizuoti paskirtą sankciją, suponuoja, kad mokesčių administratoriui, o vėliau – ir mokestinį ginčą nagrinėjančiam teismui yra nustatytos teisinės galimybės (pareigos) individualizuoti paskirtą sankciją. Nors Mokesčio už aplinkos teršimą nuostatose (kurių atitiktimi Konstitucijai abejoja pareiškėjas) tiesiogiai neįtvirtinta mokesčių administratoriaus kompetencija mažinti ūkio subjektui apskaičiuotą mokestį taikant didesnį tarifą, tačiau tokia teisė eksplicitiškai suteikta teismui. Apeliacinės instancijos teismui dėl nurodytų argumentų nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino. Priešingos išvados nesuponuoja pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju asmenims apsunkinama galbūt pažeistų teisių teisminė gynyba (nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos ginčuose dėl MAT sumažinimo), kadangi, atsižvelgiant į oficialią konstitucinę doktriną, naujausia administracinių teismų praktika pakito ir bylinėjimosi išlaidos tokio pobūdžio bylose paprastai gali būti priteisiamos.

51.       Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš esmės pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ne dėl apeliacinio skundo argumentų, o dėl oficialios konstitucinės doktrinos pagrindu suformuotos naujausios ir aktualiausios administracinių teismų praktikos išaiškinimų. Todėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkino.

 

V.

 

52.       Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Vilniaus vandenys“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022; atnaujinus procesą, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus tenkinti visiškai. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) įtvirtintais pagrindais.

53.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad:

53.1.                      Nutartyje nepagrįstai netaikytos naujai priimtos materialinės teisės normos, nustatančios palankesnį pareiškėjui reguliavimą (ABTĮ 156 str. 1 d. 10 p.).

53.1.1.                      Nutartyje padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas nepagrįstai konstatuojant, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjo padėtis buvo sušvelninta 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiais Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimais (Nutarties 141 p.). Iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusios materialinės teisės normos numatė absoliutų draudimą išleisti nuotekas, kuriose yra ftalatų, neturint taršos leidimo, o nuo 2022 m. gegužės 1 d. neturint taršos leidimo yra leidžiama išleisti nuotekas, kuriose yra ftalatų (su sąlyga, kad neviršijamos nustatytos koncentracijos ribinės vertės). Pažeidus iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusį draudimą, pareiškėjui pritaikyta sankcija, kurios dydis apskaičiuotas padauginant mokesčio už aplinkos teršimą tarifą 50 kartų, pagal naujai priimtą reguliavimą, tokios pareigos ir sankcijos neliko, o, galiojant ankstesniam reguliavimui, padaryti pažeidimai šiuo metu yra laikomi mažareikšmiais.

53.1.2.                      2022 m. kovo 31 d. buvo priimtas Vandens įstatymo 3 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymas. 2022 m. balandžio 22 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“. Teisinio reguliavimo pakeitimų esmė – panaikinta veiklą vykdančių ūkio subjektų pareiga turėti Taršos leidimą, jeigu išleidžiamos į gamtinę aplinką nuotekos, kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas (inter alia, ftalatai), tačiau jų koncentracija neviršija Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių. Iš Vandens įstatymo travaux preparatoires (parengiamųjų darbų) matyti, kad teisinio reguliavimo pakeitimo tikslas buvo įstatymų leidėjo siekis panaikinti ydingus draudimus ir ydingą teisinį reguliavimą, nustatantį neproporcingus draudimus bei pinigines sankcijas.

53.1.3.                      2021 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo „Dėl mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių srityje kriterijų aprašo patvirtinimo“ redakcija, kurios 14 punktas numato, kad pažeidimas, susijęs su teršalų išleidimu iš stacionaraus taršos šaltinio, priskiriamas prie mažareikšmio pažeidimo, jei išleidžiamose nuotekose nustatytas leidime neįrašytas normuotinas teršalas, kurio išmatuota koncentracija neviršija tam teršalui teisės aktuose nustatyto aplinkos kokybės standarto (toliau – AKS) ar didžiausios leistinos koncentracijos vandens telkinyje (nuotekų priimtuve) (toliau – DLK) arba, jei teršalui AKS ar DLK nenustatyti, vandens telkinio geros ekologinės būklės rodiklio vertės, nustatytos Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 „Dėl Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos patvirtinimo“, ir nustatytas pažeidimas atitinka 11 punkte nurodytus kriterijus. Taigi pagal nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo pažeidimas (teršalų išleidimas iš stacionaraus taršos šaltinio nesant šio teršalo numatyto Taršos leidime) būtų laikomas mažareikšmiu ir pažeidimas nebūtų tiriamas bei mokestis padidintu tarifu pareiškėjui nebūtų taikomas.

53.2.                      Nutartyje nepagrįstai netaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios Agentūros ir Departamento pareigas, bei nepagrįstai nenustatyti Agentūros padaryti pažeidimai, kurie lėmė pavėluotą ftalatų įtraukimą į pareiškėjo TIPK / Taršos leidimus (toliau – ir Taršos leidimas) (ABTĮ 156 str. 1 d. 10 p.).

53.2.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai vadovavosi kaip precedentu 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi skirtingoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje eA-2019-602/2021, o tai lėmė nepagrįstos ir neteisėtos Nutarties priėmimą. Administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 buvo nustatytos esminės faktinės aplinkybės, jog UAB „Kauno vandenys“ 2013 m. ir 2014 m. net kelis kartus buvo įpareigota koreguoti Taršos leidimą ir į jį įtraukti ftalatus. Tuo tarpu pareiškėjui nei Departamentas, nei Agentūra nė karto neteikė nei siūlymo, nei įpareigojimo įtraukti ftalatus į Taršos leidimą. Šios aplinkybės yra esminės – UAB „Kauno vandenys“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ teisinės situacijos bei Agentūros ir Departamento neveikimo įtaka jų susidarymui negali būti vertinama vienodai.

53.2.2.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina (to neneigė ir Departamentas, ir Agentūra), kad kiekvienais metais (taip pat bylai aktualiu 2014–2018 m. laikotarpiu) pareiškėją tikrindavo Agentūros ir Departamento pareigūnai. Iš viso pareiškėjo išleidžiamos nuotekos 2014–2018 m. buvo tikrinamos net 27 kartus. Departamentui ir Agentūrai buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamus ftalatus, jų kiekiai ir koncentracijos, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad pareiškėjas būtų pažeidęs kokius nors teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas 2014–2019 m. nei iš Departamento, nei iš Agentūros negavo jokių pastabų, įspėjimų ar įpareigojimų, susijusių su ftalatais (skirtingai nei UAB „Kauno vandenys“).

53.2.3.                      Jis į bylą pateikė išsamų pagrindimą, kad, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 19-2 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintomis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis (Taisyklės), Departamento vadovo 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VR-V-214 „Dėl teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos“ (pareiktas į bylą su 2021 m. balandžio 14 d. prašymu), Agentūra privalėjo raštu informuoti pareiškėją apie jam atsiradusią pareigą pakeisti Taršos leidimą ir nustatyti terminą, ne trumpesnį kaip 20 darbo dienų, pateikti paraišką leidimui pakeisti. Pagal Aplinkos apsaugos įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintą Taršos leidimų peržiūros ir keitimo tvarką, veiklos vykdytojas (UAB „Vilniaus vandenys“) yra atsakingas už taršos leidimo keitimo iniciavimą tik tuomet, kai keičiamas įrenginio pobūdis arba veiklos vykdytojas. Visais kitais atvejais Taršos leidimo keitimą privalo inicijuoti Agentūra. Taisyklių 47 ir 50 punktuose yra įtvirtina ne rekomendacija, o imperatyviai privaloma Agentūros pareiga, kurią Agentūra turi įvykdyti esant Taisyklėse nurodytoms aplinkybėms. Ši Agentūros pareiga, be kita ko, saugo sąžiningas bendroves nuo siurprizinių patikrinimų atgaline tvarka, koks buvo atliktas šiuo atveju. Nors pareiškėjo nuotekose ftalatai buvo nustatyti dar 2014 m., tačiau yra akivaizdu, jog Agentūra neįvykdė Taisyklių 47 ir 50 punktuose įtvirtintos pareigos, tuo pažeisdama imperatyvių teisės normų reikalavimus ir pareiškėjo teises.

53.3.                      Nutartyje nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos dėl įrodinėjimo pareigos ir nekaltumo prezumpcijos taikymo (ABTĮ 156 str. 1 d. 12 p.). Nutartyje nepaneigtos pareiškėjo iškeltos pagrįstos abejonės dėl mėginių ėmimo procedūros metu padarytų pažeidimų, kurie galėjo reikšmingai įtakoti atliktų tyrimų rezultatą. Nutartyje konstatuota, kad pareiškėjas neva pats buvo „atsakingas už mėginio paėmimą“, todėl neva negalėjo remtis procedūros pažeidimais, be to, remtasi MAĮ 67 straipsniu dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Šie teismo motyvai, kuriais nekaltumo įrodinėjimo pareiga perkelta pareiškėjui, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2377-12, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 (Administracinė jurisprudencija. 2016, 32, p. 130), 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619-11 (Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 213–241), EŽTT sprendimas Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją (Paraiškos Nr. 10590/83), Generalinės Advokatės Verica Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. gegužės 3 d. (byla C‑62/06)).

53.4.                      Nutartyje netinkamai pritaikytos teisės normas, įtvirtinančias taikomos sankcijos proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus bei nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl šių principų taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4237-624/2016, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2397-520/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nepagrįstai rėmėsi teismo praktika byloje Nr. eA-2163-662/2020, nes šioje byloje buvo sprendžiama situacija, kai aplinka buvo teršiama pradėjus naują veiklą ir deginant biokurą apskritai neturint taršos leidimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas naujos veiklos nepradėjo, veiklos masto nedidino, o pagrindas papildyti Taršos leidimą ir deklaruoti mokestį atsirado dėl teisės aktų pasikeitimų. Tai yra visiškai skirtingos situacijos, kurios privalo būti vertinamos skirtingai. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismo praktika byloje Nr. eA-2019-602/2021, nes šioje byloje buvo sprendžiama ginčo situacija dėl 5 791 Eur mokesčio padidintu tarifu (sankcijos) individualizavimo. Teismo praktika nesumažinti 5 791 Eur dydžio sankcijos negali būti laikoma precedentu sprendžiant dėl 7 561 902 Eur sankcijos, nes sankcijos dydžiai esmingai skiriasi. Vertindamas pareiškėjui skirtos sankcijos proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų aspektu teismas Nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai neatsižvelgė į tai, kad tarša ftalatais yra neišvengiama, jų išvalymas iš nuotekų yra technologiškai neįmanomas.

54.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

55.       Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad:

55.1.                      Bylos kontekste teisinis reglamentavimas pareiškėjui netapo palankesnis. Atsižvelgiant į pareiškėjo išleidžiamų ftalatų koncentracijos Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių viršijimą, pareiškėjas turėjo pareigą turėti Taršos leidimą. Šiuo atveju yra aktuali Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priedo 3 pastaba: „Jeigu prie DLK–AKS yra pažymėta „netaikoma“, MV–AKS vertės yra laikomos apsaugančiomis nuo didžiausio trumpalaikės taršos padidėjimo vykstant nuolatiniam išleidimui, nes jos yra daug mažesnės nei vertės, nustatytos remiantis ūmaus toksiškumo duomenimis.“ Pareiškėjas taip pat klaidinančiai nurodo, kad šioje byloje analizuojamo pareiškėjo padaryto pažeidimo esmė – ftalatų išleidimas į aplinką neturint teisės aktų reikalauto Taršos leidimo. Atsakovas pažymi, kad pažeidimo esmė – pareiškėjo išleisto ftalatų kiekio nedeklaravimas ir taršos mokesčio nesumokėjimas. Pareiškėjui viršijus Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių koncentracijas, šis pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu. Pareiškėjas neginčija pareigos mokėti mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką, taip pat neginčija, kad teikiamose deklaracijose nebuvo nurodytas išleistas ftalatų kiekis.

55.2.                      Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjui. Atsakovas sutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika šioje byloje bei 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 ir mano, kad, nepaisant aplinkybės, jog ftalatai nebuvo įtraukti į pareiškėjo turimą Taršos leidimą, pareiškėjas, kaip aplinką teršiantis juridinis asmuo, privalėjo deklaruoti ir mokėti taršos mokestį.

55.3.                      Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė proporcingumo principą įtvirtinančius teisės aktus, nepagrįstai rėmėsi kaip precedentais faktinėmis aplinkybėmis skirtingose bylose priimtais sprendimais, kadangi šiuo atveju nustatytas 17 kartų viršutinės ribos viršijimas (Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priedo 3 pastaba), o tai yra ypatingai didelė tarša ftalatais. 

56.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti, o apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

57.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad:

57.1.                      ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje pagrįstai konstatavo, kad prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas privalo būti griežtai kontroliuojamas, o jų išleidimas palaipsniui nutraukiamas, šios medžiagos priskiriamos pavojingesnei teršalų grupei, ženkliai padidintas jų apmokestinimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjo, kaip mokesčio už aplinkos teršimą subjekto, padėtis buvo sušvelninta nuo 2022 m. gegužės 1 d. atliktais Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimais. Priešingas aiškinimas nagrinėjamu atveju neatitiktų nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų vandens kokybės gerinimo srityje, visuomenės interesų ir iš esmės reikštų, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš esmės neribotai (tinkamai nekontroliuodamas savo veiklos) galėjo leisti prioritetines pavojingas medžiagas į gamtinę aplinką. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti, jo įsitikinimu, palankesnį pasikeitusį teisinį reguliavimą atgaline data negali būti tenkinamas.

57.2.                      Sistemiškai aiškinant teisinį reglamentavimą, prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo siunčiami Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštai dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nežinojo, o kompetentingos institucijos neinformavo apie leidimo pakeitimą, atmetė kaip nepagrįstus.

57.3.                      Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjui buvo neaišku dėl būtinybės įtraukti ftalatus į Taršos leidimą, byloje nėra duomenų, kad jis, nuo 2014 metų pasikeitus Nuotekų tvarkymo reglamento nuostatoms, kreipėsi į jo veiklą kontroliuojančias aplinkos apsaugos institucijas dėl aptiktų teršalų vertinimo ir (ar) įtraukimo į taršos leidimus. Pareiškėjas, teikdamas paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-01 ir TIPK leidimui Nr. VR-4.7-V-02-V-01 gauti, jau galiojant Reglamento nuostatoms, privalėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodyti kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir / ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Turimus TIPK leidimus Nr. VR-4.7-V-02-Š-5 ir 2006 m. sausio 3 d. Nr. VR-4.7-V-02-Šn-l1 pareiškėjas privalėjo pasikeisti. Pareiškėjas dirba šioje srityje jau labai seniai – 29 metus, ir privalo žinoti teisės aktų reikalavimus reglamentuojančius jo veiklą. Pareiškėjui kaip profesionalui yra keliami didesni protingumo ir apdairumo standartai, reikalaujantys elgtis apdairiai, atidžiai, rūpestingai.

57.4.                      Tiek pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 17 d. sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartyje, sistemiškai aiškindami teisinį reglamentavimą, remdamiesi byloje esančiais įrodymais ir motyvais, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus dėl pareiškėjo pareigų bei tinkamai aiškino Departamento ir Agentūros pareigas. Pareiškėjas neįrodė pagrindų atnaujinti procesą byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

VI.

 

58.       Pareiškėjas UAB „Vilniaus vandenys“ siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi užbaigoje administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytus pagrindus.

59.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

 

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

 

60.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

61.       Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio galima suprasti, kad pareiškėjas materialiosios teisės pažeidimus sieja su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas Nutartyje nepagrįstai netaikė naujai nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusių Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento nuostatų, kuriomis pareiškėjo padėtis buvo sušvelninta; taip pat nepagrįstai netaikė nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. D1-322 „Dėl mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių srityje kriterijų aprašo patvirtinimo“ 14 punkto, pagal kurį mažareikšmiams pažeidimams priskiriami tokie pažeidimai, kai neviršijami aplinkos kokybės standarto arba didžiausios leistinos koncentracijos rodikliai. Pareiškėjas materialiosios teisės pažeidimą sieja taip pat su tuo, kad Nutartyje nepagrįstai netaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios Agentūros ir Departamento pareigas (Taisyklių 47 ir 50 punktai) bei nepagrįstai nenustatyti Agentūros padaryti pažeidimai, kurie lėmė pavėluotą ftalatų įtraukimą į pareiškėjo Taršos leidimą.

62.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokestinis ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pakeistas 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo aktas Nr. PA-74-1, ir pareiškėjui taikant didesnį tarifą už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpiais nedeklaruotus ir be leidimo į aplinką išleistus (t. y. viršnormatyvinius) teršalų kiekius papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 7 561 902 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu minėtą Departamento 2020 m. birželio 29 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjui apskaičiuotą 7 561 902 Eur mokestį sumažino iki 3 024 760,80 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo atmetė, Nutartimi teismo sprendimą pakeitė tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

63.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, ginčui aktualias MAĮ, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, Nutartyje sprendė, kad pareiškėjas Departamento Sprendimu pagrįstai pripažintas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti minėtą mokestį, o pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo švelninti pareiškėjui taikomos atsakomybės.

64.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui palankesnio teisinio reguliavimo taikymo atgaline tvarka (principas lex benignior retro agit), Nutartyje vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, MAĮ 142 straipsnio 1 dalimi, taip pat nurodė, kad:

„Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad redakcijoje nustatyta, kad asmuo, išleidžiantis į gamtinę aplinką (į paviršinius vandens telkinius ir (arba) į gruntą) nuotekas, privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kurių išdavimo tvarką nustato Aplinkos apsaugos įstatymas, jeigu: išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti nuosekliai nutrauktas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines verte (5 p.); išleidžiamos (planuojamos išleisti) į gamtinę aplinką nuotekos (išskyrus buitines nuotekas), kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas, koncentracija viršija aplinkos ministro nustatytas išleidžiamųjų teršalų ribines vertes (6 p.).

Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punktas nustato, kad į gamtinę aplinką išleisti gamybines ir komunalines nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose prioritetinių medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą ribinės koncentracijos į gamtinę aplinką vertę ir/ar kuriose prioritetinių pavojingų medžiagų koncentracija viršija šio Reglamento 1 priede nurodytą DLK-AKS vidaus paviršiniams vandenims, o kai medžiagai DLK-AKS nenustatytas, – aplinkos kokybės standartą, išreikštą kaip metinė vidutinė vertė (toliau – MV-AKS), vidaus paviršiniams vandenims, leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokioms medžiagoms išleisti. Siekiant geros paviršinių vandens telkinių būklės ir užtikrinant, kad prioritetinių medžiagų koncentracija nuosėdose ir (arba) atitinkamoje biotoje nedidėtų, draudžiama pradėti naują veiklą (arba keisti esamą), dėl kurios su nuotekomis būtų išleidžiamos (į gamtinę aplinką arba nuotakyną) prioritetinės medžiagos (išskyrus atliekų tvarkymo veiklą). Esamas šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytų prioritetinių medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti mažinamas, o šio Reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas – palaipsniui nutrauktas.

Apžvelgto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad Nuotekų tvarkymo reglamento 141 punkte nustatyta pareiga vandens naudotojams ar veiklos vykdytojams nustatyti, kiek ir kokių pavojingų medžiagų, nurodytų Reglamento 1 priede ir/ar 2 priedo A dalyje ir/ar B dalies B1 sąraše, išleidžiama su nuotekomis, išliko nepakitusi.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomi teisės aktų pakeitimai priimti jau galiojant Aplinkos ministro 2020 m. gruodžio 17 d. įsakymui Nr. D1-789, kuriuo patvirtinti apmokestinamieji teršalai priskiriami teršalų grupėms, nustatytoms Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu, ir kuriuo visos Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytos medžiagos (t. y. ginčo ftalatai, fenoliai) priskiriami I teršalų grupei.

Nuo 2021 m. sausio 1 d. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas išdėstytas nauja redakcija (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3158 redakcija), kur šio įstatymo 1 Priedo II skyriuje (Teršalai, išmetami į vandens telkinius, žemės paviršių ir jos gelmes) I grupei priskiriami teršalai apmokestinami taikant 3 814 146 Eur/t tarifą (iki minėtų pakeitimų ginčo teršalai buvo priskirti II grupės teršalams, jiems buvo taikomas 266 088 Eur / t tarifas).

Akcentuotina ir tai, kad Vandens įstatymo vienas iš tikslų – užtikrinti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę ir ją išsaugoti (1 str. 2 d. 1 p.). Minėtu įstatymu yra įgyvendinama 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB (OL 2009 L 140, p. 114) (toliau – ir Tarybos direktyva 2000/60/EB). Šios direktyvos įžanginėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad šia direktyva siekiama išlaikyti ir pagerinti vandens aplinką Bendrijoje. Tai, pirmiausia yra susiję su atitinkamų vandenų kokybe. Siekiant užtikrinti gerą vandens kokybę, kiekybės kontrolė yra pagalbinis elementas, todėl turėtų būti nustatytos tokios kiekybės priemonės, kurios pasitarnautų gerai vandens kokybei (19); ši direktyva turi padėti nuosekliai sumažinti išleidžiamų į vandenį pavojingų medžiagų kiekį (22); pagrindinis šios direktyvos tikslas – panaikinti prioritetines kenksmingąsias medžiagas ir padėti pasiekti, kad gamtoje pasitaikančių medžiagų koncentracijos jūros aplinkoje priartėtų prie foninių verčių (27).

Atsižvelgiant į aptartą nacionalinį teisinį reguliavimą (aiškinant jį atsižvelgiant į Tarybos direktyvos 2000/60/EB tikslus), kuris vienareikšmiškai patvirtina, kad prioritetinių pavojingų medžiagų išleidimas privalo būti griežtai kontroliuojamas, o jų išleidimas palaipsniui nutraukiamas, šios medžiagos priskiriamos pavojingesnei teršalų grupei, ženkliai padidintas jų apmokestinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad pareiškėjo, kaip mokesčio už aplinkos teršimą subjekto, padėtis buvo sušvelninta nuo 2022 m. gegužės 1 d. atliktais Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimais. Priešingas aiškinimas, nagrinėjamu atveju, neatitiktų nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų vandens kokybės gerinimo srityje, visuomenės interesų ir iš esmės reikštų, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu iš esmės neribotai (tinkamai nekontroliuodamas savo veiklos) galėjo leisti prioritetines pavojingas medžiagas į gamtinę aplinką. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti, jo įsitikinimu, palankesnį pasikeitusį teisinį reguliavimą atgaline data negali būti tenkinamas.“

65.       Pareiškėjas, prašyme atnaujinti procesą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė naujai priimtų materialiosios teisės normų, nustatančių pareiškėjui palankesnį reguliavimą, tačiau nenurodo, kokios konkrečiai materialinės teisės normos šiuo atveju turėjo būti taikomos ir kokias materialiosios teisės normas bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamai, akivaizdžiai neteisingai ir dėl šios pažaidos galėjo būti priimtas neteisėtas ir neteisingas teismo baigiamasis aktas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą tik abstrakčiai nurodo, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo pareiškėjui palankesnis teisinis reguliavimas (Vandens įstatymo ir Nuotekų tvarkymo reglamento pakeitimai), kuriuo panaikinta veiklos vykdytojų pareiga turėti Taršos leidimą, jeigu išleidžiamos į gamtinę aplinką nuotekos, kuriose prioritetinių medžiagų, kurių išleidimas turi būti mažinamas (inter alia, ftalatai), kai jų koncentracija neviršija Aplinkos ministro nustatytų išleidžiamųjų teršalų ribinių verčių, nepateikdamas konkrečių teisės aktų nuostatų (materialiosios teisės normų) pažeidimo.

66.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat nurodo, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. D1-322 „Dėl mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių srityje kriterijų aprašo patvirtinimo“ 14 punktas, pagal kurį mažareikšmiams pažeidimams priskiriami tokie pažeidimai, kai neviršijami aplinkos kokybės standarto arba didžiausios leistinos koncentracijos rodikliai. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju ši nuostata taip pat nepagrįstai netaikyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekėlė klausimo dėl jo veikos mažareikšmiškumo, atitinkamai nekėlė klausimo, dėl minėto punkto taikymo, apeliacinės instancijos teismas Nutartyje dėl šios nuostatos taikymo nepasisakė. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą.

67.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Nutartyje nepagrįstai netaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios Agentūros ir Departamento pareigas (Taisyklių 47 ir 50 punktai) bei nepagrįstai nenustatyti Agentūros padaryti pažeidimai, kurie lėmė pavėluotą ftalatų įtraukimą į pareiškėjo Taršos leidimą. Šiuo aspektu primintina, kad byloje buvo nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikant didesnį tarifą už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpiais nedeklaruotus ir be leidimo į aplinką išleistus (t. y. viršnormatyvinius) teršalų kiekius papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 7 561 902 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą, o Agentūros ir Departamento veiksmai (neveikimas), pagal kompetenciją vykdant pareiškėjo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su Taršos leidimo pakeitimu, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikė jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikyto materialiosios teisės normos aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pareiškėjas iš esmės pateikia savo subjektyvų vertinimą / nuomonę dėl nepagrįstai netaikyto pareiškėjui palankesnio teisinio reguliavimo ir materialinių teisės normų, reglamentuojančių Agentūros ir Departamento pareigas, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

69.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

 

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

 

70.       Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

71.       Sprendžiant dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-66-662/2017 ir kt.). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant tam tikras teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

72.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Nutartyje nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikos dėl įrodinėjimo pareigos ir nekaltumo prezumpcijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2377-12, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 (Administracinė jurisprudencija. 2016, 32, p. 130), 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619-11 (Administracinė jurisprudencija. 2011, 22, p. 213–241), EŽTT sprendimas Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją (Paraiškos Nr. 10590/83), Generalinės Advokatės Verica Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. gegužės 3 d. (byla C 62/06)). Kaip minėta, sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, todėl dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų, susijusių su EŽTT praktika, teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Susipažinus su pareiškėjo nurytomis administracinėmis bylomis, matyti, kad nė vienoje iš jų nebuvo sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą, todėl šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios.

73.       Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą taip pat teigia, kad Nutartyje netinkamai pritaikytos teisės normas, įtvirtinančias taikomos sankcijos proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, bei nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl šių principų taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4237-624/2016, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2397/520/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-4237-624/2016 buvo nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo uždrausta užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Administracinėse bylose Nr. eA-2397-520/2019 ir Nr. A-431-822/2019 mokestis už aplinkos teršimą sumažintas, atsižvelgiant į tose bylose nustatytas reikšmingas aplinkybes, kurios nėra tapačios kaip nagrinėjamu atveju. Be to, pareiškėjas nedetalizuoja, kokie Nutartyje pateikti apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai neatitinka nurodytos teismo praktikos, o tik abstrakčiai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos.

74.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

75.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-4-415/2020).

76.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-409-602/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

 

                                        Iveta Pelienė

 

                                        Ernestas Spruogis