Civilinė byla Nr. 2-1152-798/2016

                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01122-2014-9

  Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.2.4.; 3.4.2.8.

            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

                                          N U T A R T I S

                    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                          2016 m. birželio 16 d.

                                                Vilnius

          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autologistic“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autologistic“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys V. M., A. B., A. B..

         Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Pareiškėja bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė  (toliau – BUAB) „Autologistic“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“ pareiškimu prašė pripažinti BUAB „Autologistic“  bankrotą tyčiniu.

Paaiškino, jog prašymas VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui įregistruoti BUAB „Autologistic“ buvo pateiktas 2013-09-26. Nuo šios įmonės įregistravimo pradžios iki 2014-11-13 akcininke buvo A. B., o direktoriumi - A. B.. UAB „Autologistic“ 2014-11-20 buvo parduota V. M., kuris tapo vieninteliu šios įmonės akcininku ir vadovu. Kauno apygardos teismo 2015-01-16 nutartimi iškelta UAB „Autologistic“ bankroto byla.

Įrodinėjo, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnyje numatyti požymiai, suteikiantys teisę pripažinti BUAB „Autologistic“ bankrotą tyčiniu, kadangi:

1. Įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bankroto administratorius nustatė, jog BUAB „Autologistic“ nuo pat jos įsteigimo dirbo nuostolingai, neturėjo jokio materialaus turto, vien tik finansinius įsipareigojimus, kurių nebuvo pajėgi įvykdyti dėl finansinių problemų, todėl 2014 m. pradžioje UAB „Autologistic“ vadovas arba jos savininkas turėjo kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, arba imtis priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti. Šių priemonių nebuvo imtasi, o buvo nuspręsta nemokia įmone atsikratyti, t. y. 2014 m. lapkričio mėn. BUAB „Autologistic“ akcininkė A. B. tariamai perleido UAB „Autologistic“ akcijas galimai asocialiam asmeniui V. M. (šio asmens gyvenamoji vieta nedeklaruota, jis nedirba, darbo užmokesčio negauna, neturi jokio turto). Nei įmonės vadovas, nei akcininkė, parduodant bendrovės akcijas, neparengė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų matyti tikroji BUAB „Autologistic“ finansinė padėtis. Pasak pareiškėjo, A. B. akcijas pardavė asmeniui, neturinčiam jokio tikslo nei tęsti įmonės veiklą, nei vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

2. BUAB „Autologistic“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Administratorė iš UAB „Autologistic“ PVM sąskaitų - faktūrų registracijos žurnalo nustatė, jog po 2014 m. birželio mėnesio šiai įmonei buvo išrašomos sąskaitos tik už administracines išlaidas. Iš panaudotų PVM sąskaitų - faktūrų registracijos žurnalo nustatė, kad paskutinė įmonės išrašyta pardavimo PVM sąskaita - faktūra buvo 2014-06-13. Taigi, nuo 2014 m. birželio mėn. BUAB „Autologistic“ jokios veiklos nebevykdė. Teigė, jog įmonei atsidūrus ties bankroto riba, BUAB „Autologistic“ vadovas ir akcininkė sąmoningai, turėdami tikslą atsikratyti nemokia bendrove (o ne atsiskaityti su kreditoriais), ją perleido kitam, asocialiam asmeniui.

3. Buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Bankroto administratorei nei vienas iš įmonės vadovų ir akcininkų - atsakovų - neperdavė nei įmonės turto, nei jos finansinių dokumentų, nenurodė dokumentų ir/ar turto buvimo vietos. Neturint įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, negalimas įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros nustatymas (b. l. 9 – 14).

Suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškėjos bankroto administratorės prašymą dėl pripažinimo BUAB „Autologistic“ bankrotą tyčiniu atmesti. Nurodė šiuos nesutikimo su pareiškimu argumentus:

1. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto

Suinteresuotas asmuo A. B., būdama BUAB „Autologistic“ akcininke, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kadangi jokios įtakos šios įmonės valdymui nedarė, jokių sprendimų dėl veiklos nepriiminėjo, veikloje nedalyvavo ir jokios papildomos informacijos apie įmonės finansinę padėtį taip pat neturėjo, išskyrus 2013 m. finansines ataskaitas.

Nesutiko su bankroto administratorės teiginiu, jog jau 2014 m. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Paaiškino, jog UAB „Autologistic“ veiklą pradėjo 2013-10-01, todėl natūralu, jog bendrovės veiklos pradžia buvo nuostolinga. Apie UAB „Autologistic“ veiklos rodiklius 2014 finansiniais metais nežinojo, nes jokia informacija akcininkei nebuvo pateikta, o už šios informacijos pateikimą atsakingas vadovas, o ne akcininkė.

Teigė, kad nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių UAB „Autologistic“ nemokumą 2014 m., kadangi teismas, iškeldamas UAB „Autologistic“ bankroto bylą vadovavosi 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentais. Pagal 2014 m. balanso duomenis bendrovės kapitalas buvo teigiamas, o akcijų perleidimas nepadarė įmonės veiklai ir atsiskaitymams su kreditoriais jokios įtakos. Todėl teisėto akcijų perleidimo sandorio sudarymas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu. Aplinkybė, jog V. M. neturi deklaruotos gyvenamosios vietos ir registruoto turto negali būti pagrindas laikyti jį asocialiu ir nepatikimu (nepajėgiu atsiskaityti už įsigytas akcijas).

Taip pat administratorė nepagrįstai teigė, kad buvusi akcininkė privalėjo perduoti BUAB „Autologistic“ turtą ir dokumentus, nes jokio turto ir dokumentų savo žinioje neturėjo, todėl perduoti negalėjo. Dokumentų ir turto tvarkymas ir saugojimas yra ne akcininko, o vadovo prievolė. Pastebėjo, kad administratorė nenuosekli, nes tam tikrais BUAB „Autologistic“ dokumentais disponuoja, bankrutavusios įmonės veiklą vertino pagal 2014 m. PVM sąskaitų - faktūrų registracijos žurnalus, sugebėjo sudaryti 2014 m. balansą, pateikė kreditorių sąrašą. Kadangi BUAB „Autologistic“ neturėjo jokio ilgalaikio turto, nes jis buvo nereikalingas jos veikloje, todėl nėra ką perduoti.

2. Dėl ĮBĮ  20 straipsnio 2 dalies 4 punkto

BUAB „Autologistic“ neatliko jokių veiksmų ir jos vadovas bei akcininkė nepriėmė jokių sprendimų, kurie apribotų arba panaikintų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, taip pat įmonė neteikė jokios pirmenybės atsiskaitant su tos pačios eilės kreditoriais. Pažymėjo, jog BUAB „Autologistic“ tapo nemoki dėl debitorinių skolų nesumokėjimo.

3. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto

Teigė, jog pareiškėjai nepateikus įrodymų, kad BUAB „Autologistic“ apskaita buvo vedama netvarkingai, nėra pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą (b. l. 66 – 70).

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi pripažino UAB „Autologistic“ bankrotą tyčiniu.

Byloje nustatė, kad įmonė veiklos nevykdė jau nuo 2014 metų antrosios pusės, nes ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo 2015-01-16 nutartyje, kuria iškelta UAB „Autologistic“ bankroto byla bei nustatytas nemokumas 2014 metais. Pažymėjo, kad įmonei esant nemokiai, jos vadovas ar dalyviai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šios pareigos UAB „Autologistic“ buvusi vienintelė akcininkė A. B., buvęs direktorius A. B., o vėliau ir UAB „Autologistic“ akcininkas ir vadovas V. M. nevykdė. UAB „Autologistic“ bankroto bylą teisme inicijavo vienas iš UAB „Autologistic“ kreditorių - UAB „Transgesta“. Todėl teismas sprendė, kad bendrovės dalyviai ir jo vadovai pažeidė įstatymo leidėjo įtvirtintą pareigą privalomai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jai esant nemokiai, dėl to bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, jog buvusieji ir esami UAB „Autologistic“ akcininkai A. B. ir V. M. bei buvęs direktorius A. B., taip pat ir bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Autologistic“ direktoriaus pareigas ėjęs V. M. per teismo nustatytą terminą ir priverstinio vykdymo proceso metu neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų. Konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo pažeista ir ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtinta pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus. Teismo vertinimu, dėl įmonės prarastų, bankroto administratoriui neperduotų  dokumentų šiuo metu negalima visiškai nustatyti BUAB „Autologistic“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši išvada pagrindė pareiškėjos teiginį dėl UAB „Autologistic“ tyčinio bankroto požymių buvimo.

Vertino, jog akcininkei nutarus perleisti įmonę naujiems akcininkams bei pakeisti vienasmenį valdymo organą (direktorių), atitinkamai kilo pareiga A. B. tinkamai pasirengti ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą - skirti dėmesį finansinės padėties nustatymui, finansinės atskaitomybės dokumentų sutvarkymui, buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų bei įmonės turto tinkamam perdavimui ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju UAB „Autologistic“ vienintelė akcininkė A. B. 2014 m. lapkričio mėnesį pardavė akcijas V. M. ir byloje nėra jokių įrodymų, kad parduodant akcijas įmonės turtas būtų aprašytas ir įvertintas, taip pat nėra įmonės dokumentų perdavimo priėmimo akto, kas leido teismui daryti išvadą, jog buvusi akcininkė ir akcijas įgijęs asmuo V. M. nevykdė nustatytų pareigų. Akcininkės A. B. ir buvusio direktoriaus A. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad UAB „Autologistic“ akcininkė ir direktorius nepasirūpino, jog parduodant įmonės akcijas įmonės valdymo organai parengtų UAB „Autologistic“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kad būtų nustatyta tikroji įmonės finansinė padėtis, kad tinkama tvarka būtų perduoti ir išsaugoti ūkinės finansinės veiklos dokumentai. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai, kurie šios pareigos byloje nevykdė, todėl BUAB „Autologistic“ bankrotą pripažintino tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Kadangi pareiškėja neįrodė teiginių, jog įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, teismas atsisakė pripažinti bendrovės bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas vertino, kad: 1) pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad nuo 2014 m. birželio mėnesio BUAB „Autologistic“ jokios veiklos nebevykdė, jog įmonės direktoriui A. B., kaip vadovui, buvo gerai žinoma BUAB „Autologistic“ finansinė padėtis, jog visiškai sustabdydamas veiklą A. B. suprato, jog tokie veiksmai sukels sunkias pasekmes, nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad taip buvo pažeistos būsimųjų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. 2) Neįrodytas ir tas faktas, kad UAB „Autologistic“ valdymo organai, disponuodami įmonės gautomis pajamomis iš vykdomos veiklos, kreditorių įsipareigojimų nedengė, nes pareiškėja neįvardijo jokių bendrovės valdymo organų sudarytų sandorių, atliktų ūkinių operacijų, priimtų nepalankių UAB „Autologistic“ dalyvių ar valdymo organų sprendimų. 3) Bendrovės vienintelė akcininkė A. B. 2014-11-20 perleido akcijas kitam asmeniui ir tokią teisę akcininkui nustato Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, o ta aplinkybė, kad įmonė jos perleidimo metu buvo galimai nemoki, nesudaro pagrindo teigti, kad akcijų perleidimas sąlygojo atsiskaitymo su būsimais bendrovės kreditoriais pasunkėjimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsisakė BUAB „Autologistic“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu (b. l. 76 – 85).

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Autologistic“, atstovaujamos bankroto administratorės, prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiama nutartimi argumentus:

1. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad A. B. būnant UAB „Autologistic“ akcininke įmonė buvo nemoki. Priešingai, pagal 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenis UAB „Autologistic“ turto (123 711 Lt) pakako kreditoriniams įsiskolinimams (120 664 Lt) padengti. Net ir darant prielaidą dėl akcininkės pažeistos pareigos kreiptis į teismą, dėl bankroto bylos iškėlimo, toks pažeidimas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi šiame straipsnyje nurodytas požymis apima tik reikalavimus įmonės valdymo organui vykdyti įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
2. Pirmosios instancijos teismas UAB „Autologistic“ nemokumą grindė 2014 m. balanso duomenimis, tačiau pradelsti įsipareigojimai, jų dydis, palyginus su turto dydžiu, pirmosios instancijos teismo liko neištirti ir nenustatyti.
3. Teismas ignoravo byloje esančius duomenis, kurie leidžia pareiškėjai nevaržomai vykdyti bankroto procedūrą, t. y. administratorius disponuoja dokumentais ir duomenimis, kurių pagrindu sudarė 2014 m. balansą, sudarė kreditorių sąrašą.
4. Nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog UAB „Autologistic“ apskaita buvo vedama apgaulingai, aplaidžiai, netinkamai, nėra teisinio pagrindo taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
5. A. B., kaip buvusiai UAB „Autologistic“ akcininkei, negali būti taikomas reikalavimas dėl buhalterinės apskaitos vedimo.
6. UAB „Autologistic“ apskaitos dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui negali būti laikomas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu tyčinio bankroto požymiu (b. l. 103 – 106).

     Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjos BUAB „Autologistic“ bankroto administratorė UAB „Renavita“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą nei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Dėl pareigos kreiptis į teismą, dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo

      Beveik visą UAB „Autologistic“ veiklos laikotarpį apeliantė buvo šios įmonės akcininkė, žinojo apie įmonės finansinę padėtį akcijų perleidimo metu. 2014 m. bendrovė veiklos nevykdė, visi darbuotojai buvo atleisti, o akcijos perleistos nedelsiant, kai UAB „Autologistic“ gavo pranešimą iš kreditoriaus, informuojantį apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, iki bankroto bylos iškėlimo nei akcininkė, nei vadovas nesiekė pagerinti UAB „Autologistic“ mokumo ir užtikrinti galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

2. Dėl pareigos tinkamai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą nesilaikymo

     Atskirojo skundo argumentai, kad administratorė disponuoja BUAB „Autologistic“ buhalterinės apskaitos dokumentais,  iš kurių gali nustatyti bankrutavusios įmonės veiklą ir turtą, nes sudarė 2014 m. balansą ir kreditorių sąrašą, turi būti atmesti, kadangi visus duomenis administratorė susirinko iš viešai skelbiamos informacijos (viešų registrų). Faktas, jog bankroto administratorė įmonės balansus gavo savo iniciatyva, neatleidžia nuo pareigos pateikti bankrutavusios įmonės turtą ir dokumentus. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog perleidžiant akcijas V. M. buvo nustatyta UAB „Autologistic“ finansinė padėtis, apskaitytas turtas, atsiskaityta už akcijas su A. B., o V. M. perduoti turtas, dokumentai ir pan. Mano, jog buvę UAB „Autologistic“ akcininkė ir vadovai sąmoningai  vengia perduoti bankrutavusios įmonės dokumentus, siekdami, kad administratorius neišsiaiškintų tikrųjų  UAB „Autologistic“ bankroto priežasčių.

     Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo A. B. palaiko atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Autologistic“ prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

     Papildydamas atskirajame skunde nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus, nurodo, kad suinteresuotas asmuo, buvęs BUAB „Autologistic“ vadovas, nepadarė jokių teisės pažeidimų, o UAB „Autologistic“ veikla, jos rezultatai ir akcijų pardavimas buvo sąlygoti normalios verslo rizikos. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė Kauno apskrities VPK Kauno m. Centro PK KPS nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir Kauno prokuratūros nutarimą atmesti bankroto administratoriaus skundą. Pažymėjo, jog BUAB „Autologistic“ apskaitą tvarkė dvi bendrovės: UAB „Steigimas ir apskaita“ ir UAB „Finansų apskaita ir auditas“ ir bankroto administratorius iš šių įmonių gavo visus reikiamus apskaitos dokumentus ir duomenis, kurių pagrindu sudarė 2014 m. balansą, identifikavo kreditorius ir debitorius, skolų sumas ir kt. Be to administratorius nuslėpė nuo teismo faktą, kad V. M. A. B. perdavė turtą ir  dokumentus, tai patvirtina 2014-11-12 turto ir dokumentų priėmimo – pardavimo aktas (b. l. 118 – 120).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant šio Kodekso IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas pripažinti BUAB „Autologistic“ bankrotą tyčiniu, pagrįstumas ir teisėtumas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

UAB „Autologistic“ VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2013-10-01 (b. l. 18).

Suinteresuotas asmuo A. B. UAB „Autologistic“ akcininke buvo laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-11-20 (b. l. 19).

Suinteresuotas asmuo A. B. UAB „Autologistic“ vadovu buvo laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-11-20 (b. l. 18).

UAB „Autologistic“ akcijas 2014-11-12 įsigijo suinteresuotas asmuo V. M. (b. l. 36).

UAB „Autologistic“ 2014-11-12  vienintelio akcininko sprendimu iš įmonės direktoriaus pareigų atšauktas A. B. ir paskirtas UAB „Autologistic“ direktoriumi V. M. (b. l. 41).

VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2014-11-20 UAB „Autologistic“ vadovu ir akcininku įregistruotas suinteresuotas asmuo V. M. (b. l. 18 – 19).

Kauno apygardos teismas 2015-01-16 nutartimi iškėlė UAB „Autologistic“ bankroto bylą, administratore paskyrė UAB „Renavita“.

Kauno apygardos teismo 2015-04-23 nutartimi UAB „Autologistic“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 26 – 27).

Pareiškėja UAB „Autologistic“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“, 2015-12-31 kreipėsi į Kauno apygardos teismą su pareiškimu dėl BUAB „Autologistic bankroto pripažinimo tyčiniu.

Dėl naujų įrodymų

            Suinteresuotas asmuo A. B. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus: 1) Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28  nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, 2) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015-11-06 nutarimą atmesti bankroto administratoriaus skundą, 3) BUAB „Autologistic“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, 4) tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su kreditoriumi Z. R. su el. laišku, 5) pretenziją Horizon dėl sugadinto krovinio ir nuostolių atlyginimo su priedais, 6) 2014-11-12 turto ir dokumentų priėmimo – pardavimo aktą, 7) susirašinėjimą su bankroto administratoriumi.

Apeliantė A. B. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos: 1) patikslinto ieškinio, pareikšto civilinėje byloje Nr. 2-3182-848/2016 kopiją, 2) kreditoriaus Z. R. rašto kopiją, 3) 2014-07-22 ir 2014-07-23 pretenzijas, 3) susirašinėjimo dėl Horizon sugadinto krovinio, 4) 2015-04-02 VMI sprendimo kopiją, 5) 2015-06-03 prašymą administratoriui dėl informacijos pateikimo, 6) administratoriaus 2016-05-13 atsakymą.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar galėjo konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Be to, apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti.

Suinteresuotas asmuo A. B. pateiktais naujais dokumentais įrodinėja šias aplinkybes: 1) Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28 nutarimas ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015-11-06 nutarimas patvirtina, jog A. B., A. B. ir V. M. nepadarė jokių nusikalstamų veikų, įmonės pardavimas buvo sąlygotas normalios verslo praktikos, 2) pirmosios instancijos teismas BUAB UAB „Autologistic“ bankroto byloje patvirtino klaidingus finansinių reikalavimų dydžius, kadangi administratorius nepagrįstai į kreditorių sąrašą įtraukė neegzistuojančius finansinius reikalavimus, 3) A. B. tinkamai vedė apskaitą, kurią pagal sutartis tvarkė dvi įmonės, 4) A. B. perdavė V. M. UAB „Autologistic“ turtą ir dokumentus.

Apeliantė naujai pateiktais dokumentais įrodinėja šias aplinkybes: 1) Z. R. neturi jokių kreditorinių reikalavimų BUAB „Autologistic“, 2) administratorius nepagrįstai į BUAB „Autologistic“ kreditorių sąrašą įtraukė Farma Sp. z. o. o., 3) 2014 m. BUAB „Autologistic“ nebuvo nemoki, nes turto turėjo 35 829 EUR, o kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 15 419,15 EUR, 4) suinteresuoti asmenys nepadarė jokių nusikalstamų veiksmų, tyčinių pažeidimų, kurie sąlygojo BUAB „Autologistic“ bankrotą, 5) administratorius nuslėpė 2015-04-02 VMI sprendimą, iš kurio matyti, jog apskaita buvo vykdoma tinkamai, 6) administratorius neteikė dokumentų ir informacijos

Kadangi klausimus, susijusius su kreditoriais ir jų finansinių reikalavimų dydžiais nagrinėja ir dėl jų pagrįstumo sprendžia pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis BUAB „Autologistic“ bankroto bylą, o kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo (ĮBĮ 26 straipsnis), todėl pateiktus naujus rašytinius įrodymus, susijusius su BUAB „Autologistic“ kreditorių finansiniais reikalavimais atsisakytina priimti. Taip pat atsisakytina priimti šalių tarpusavio susirašinėjimų dokumentus, kuriais šalys įrodinėja konfliktinę situaciją, susiklosčiusią tarp bankroto administratoriaus ir suinteresuotų asmenų.

Pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba. Kadangi dalis suinteresuoto asmens A. B. pateiktų dokumentų (tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas su kreditoriumi Z. R. su el. laišku, pretenziją Horizon dėl sugadinto krovinio ir nuostolių atlyginimo su priedais) nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl šie dokumentai nepriimtini ir dėl civilinio proceso įstatymo pažeidimo.

Vertintina, jog dalis dokumentų (Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28  nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015-11-06 nutarimas atmesti bankroto administratoriaus skundą; 2014-11-12 turto ir dokumentų priėmimo – pardavimo aktas; 2015-04-02 VMI sprendimas grąžinti mokesčio permoką (skirtumą)) galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi skundžiama nutartis priimta 2016-03-21. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais dokumentais, sprendžia, kad dalis pateiktų papildomų naujų įrodymų yra reikšmingi šalių ginčo išsprendimui ir jų vėlesnis  pateikimas neužvilkins bylos apeliacinio proceso tvarka nagrinėjimo, todėl sprendžia priimti Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015-11-06 nutarimą atmesti bankroto administratoriaus skundą, 2014-11-12 turto ir dokumentų priėmimo – pardavimo aktą bei 2015-04-02 VMI sprendimą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 punktą tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės dalyviai ir jo vadovai pažeidė įstatymo leidėjo įtvirtintą pareigą privalomai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jai esant nemokiai, dėl to bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Sprendžiant, ar UAB „Autologistic“ vadovas ar akcininkė pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Nustatyta, jog UAB „Autologistic“ nemokumas konstatuotas Kauno apygardos teismo 2015-01-16 nutartimi, įvertinus atsakovės 2013 metų finansinės atskaitomybės duomenis bei aplinkybes, jog UAB „Autologistic“ turtą sudarė tik trumpalaikis turtas, kurio 5 660,33 Eur dalį sudarė pirkėjų skolos, pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 6 874,42 Eur, taip pat kreditoriams UAB „Transgesta“ ir VSDFV biudžetui  skolos sudarė 4 350 Eur ir 131,65 Eur; atsakovė registruotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturi, veiklos nevykdo, visi darbuotojai atleisti.

Pažymėtina, jog Kauno apygardos teismas neanalizavo, iškeldamas bankroto bylą, nesiaiškino priežasčių, privedusių įmonę prie bankroto, nevertino įmonės vadovo veiksmų, nesprendė dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo ir kt., t. y. šie veiksmai atliekami nuosekliai einančioje kitoje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Byloje bankroto administratorė įrodinėja, kad 2014 m. UAB „Autologistic“ buvo nemoki. Iš 2014-12-31 balanso matyti, kad ilgalaikio turto įmonė neturi, trumpalaikis turtas sudarė 123 711 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 120 664 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 120 664 Lt (b. l. 42). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog UAB „Autologistic“ 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus buvo nemoki, kadangi pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina ir tai, jog 2014 m. UAB „Autologistic“ jokio likvidaus turto neturėjo, veiklos nevykdė.

Civilinis procesas, inter alia, grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).

Įrodymai, paneigiantys bankroto administratorės į bylą pateikto 2014 m. balanso duomenis į bylą nepateikti (CPK 178 straipsnis).

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).

Kauno apygardos teismas 2015-01-16 nutartyje konstatavo, jog UAB „Autologistic“ buvo priklausoma nuo pirkėjų – kitų asmenų finansinės padėties ir jų galimybių grąžinti atsakovei lėšas, kad ji galėtų tinkamai vykdyti ūkinę komercinę veiklą;  dėl sunkios finansinės padėties įmonės veikla buvo sustabdyta (nevykdė veiklos), atleisti darbuotojai, jokio turto neturėjo, išskyrus debitorines ir kreditorines skolas.

Byloje nustatyta, jog likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo (2015-01-16) UAB „Autologistic“ akcijos buvo perleistos (2014 m. lapkričio mėn.) V. M., kuris šios įmonės veiklos netęsė, ir kurio bankroto administratorė ir antstolis nesurado, nes šis asmuo niekur nedirba bei nėra deklaravęs gyvenamosios vietos.

Akcijų pirkimą - pardavimą reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Priėmus CK pakeitimus nuo 2015-01-01 numatyta privaloma uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo – pardavimo sandorių notarinė forma. Pirkėjas, įsigydamas bendrovės akcijų ir tapdamas akcininku, bendrovės atžvilgiu įgyja turtines ir neturtines teises.

Iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog interneto pagalba buvo surastas UAB „Autologistic“ pirkėjas  - įmonė, kuri užsiima įmonių pirkimo – pardavimu; pirkėjas suruošė UAB „Autologistic“ pirkimo – pardavimo sutartį bei antspaudo ir dokumentų perdavimo aktus, kurie buvo atsiųsti į suinteresuoto asmens elektroninį paštą, kuriuos A. B. atspausdino ir nunešė mamai (apeliantei) pasirašyti ir su parašais A. B. šiuos dokumentus atsinešė į piceriją, kurioje įvyko susitikimas su pirkėjo atstovu Tomu; matė, jog pirkimo – pardavimo sutartyje yra įrašytas pirkėjo vardas ir pavardė – V. M. bei pardavimo kaina – 1 000 Lt (b. l. 122).

Pagal įmonės pirkimo - pardavimo sutartį įsigyjama įmonė, kaip verslo sistema, turto kompleksas  (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK)  6.402 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas perduoda įmonę pirkėjui pagal perdavimo – priėmimo aktą, jame turi būti nurodyti duomenys apie įmonę ir jos turtą, turto būklę, šalių įsipareigojimai įmonės kreditoriams ir jų įvykdymas, t. y. 1) įmonės turto inventorizavimo aktas; 2) įmonės balansas 3) nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą; 4) įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodyta skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai (CK 6. 404 straipsnio 2 dalyje). Pagal bendrą taisyklę su įmonės kreditoriais atsiskaito įmonės pardavėjas, kuris už savo įmonę prisiėmė turtinius įsipareigojimus. Tačiau pirkėjas, siekdamas, kad įmonės kreditoriai nepareikštų reikalavimų pirkėjui, prieš dvidešimt dienų iki sutarties sudarymo privalo raštu pranešti visiems įmonės kreditoriams apie numatomą įmonės ar jos esminės dalies pardavimą. Įmonės kreditorius, gavęs tokį pranešimą, per dvidešimt dienų nuo gavimo privalo raštu pranešti pirkėjui apie savo reikalavimo dydį ir pobūdį.

Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių faktines aplinkybes, kad: 1) UAB „Autologistic“ pardavėja (akcininkė A. B.), kuri už savo įmonę prisiėmė turtinius įsipareigojimus, iki įmonės pardavimo atsiskaitė su UAB „Autologistic“ kreditoriais; 2) prieš parduodant UAB „Autologistic“ buvo sudarytas įmonės turto inventorizavimo aktas, įmonės balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą, įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodyta skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai; 3) UAB „Autologistic“ pirkėjas V. M. raštu pranešė visiems šios bendrovės kreditoriams apie numatomą įmonės pardavimą (CPK 2, 178 straipsniai).

Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt.

Įvertinus nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumą, spręstina, jog BUAB Autologistic“ buvęs vadovas A. B. ir buvusi akcininkė A. B., žinodami apie įmonės nemokumą (veiklos nevykdė, darbuotojai atleisti, kreditorinės ir debitorinės skolos nepadengtos/neišieškoto, likvidaus turto nėra) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o sudarė įmonės pardavimo - pirkimo sutartį, žinodami, kad jos sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Todėl jie atsakingi už įstatymo leidėjo įtvirtintą pareigą privalomai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, įmonei esant nemokiai.

Kasacinio teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2011-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

              Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, jog BUAB „Autologistic“ buvęs vadovas A. B. ir buvusi akcininkė A. B. netinkamai vykdė įmonės vadovo fiduaciarines bei akcininkės pareigas, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Autologistic“ prie bankroto buvo privesta tyčia (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ir aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių vengimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo paskirtasis UAB „Autologistic“ bankroto administratorius įpareigojo buvusius ir esamus bendrovės dalyvius ir valdymo organus perduoti jam įmonės turtą ir visus dokumentus (b. l. 21 – 22, 23). Buvusieji ir esami bendrovės akcininkai A. B. ir V. M. bei buvęs bendrovės direktorius A. B. ir bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs V. M. bankroto administratoriui neperdavė nei bendrovės turto, pagal pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis, nei bendrovės ūkinę finansinę veiklą liudijančių dokumentų (apskaitos dokumentų).

Nustatyta, jog bankroto bylos iškėlimo dienai UAB „Autologistic“ jokio registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto neturėjo.

Iš Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2015-09-28 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad UAB „Autologistic“ buhalterinę apskaitą tvarkė dvi įmonės, iš pradžių UAB „Steigimas ir apskaita“, vėliau – UAB „Finansų apskaita ir auditas“ (b. l. 122).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, jog nekilnojamojo ir kilnojamojo turto UAB „Autologistic“ neturėjo, o buhalterinę apskaitą iki UAB „Autologistic“ perdavimo V. M. vedė kitos įmonės, spręstina, kad bankroto administratorius negali reikalauti, jog buvę UAB „Autologistic“ vadovas A. B. ir akcininkė A. B. jam perduotų bankrutavusios įmonės turtą (kurio nėra) ir dokumentus (kurie yra trečiųjų asmenų žinioje). Taip pat buvę UAB „Autologistic“ vadovas A. B. ir akcininkė A. B. negali būti pripažinti atsakingais už UAB „Steigimas ir apskaita“ ir UAB „Finansų apskaita ir auditas“ tvarkytos apskaitos netinkamumą.

Byloje nustatyta, jog nuo 2014-11-20 UAB „Autologistic“ vadovas ir akcininkas buvo suinteresuotas asmuo V. M. (b. l. 18 – 19). Iš UAB „Autologistic“ 2014-11-12 turto ir dokumentų perdavimo – priėmimo akto nustatyta, jog A. B. pardavė, o V. M. priėmė UAB „Autologistic“ antspaudą, įstatus, steigimo aktą, steigiamojo susirinkimo protokolą, banko sąskaitos sutartį ir kodus, visas bendrovės sutartis, visus įmonės finansinius ir buhalterinius dokumentus, visus įmonės darbo dokumentus, kitus su įmonės veikla susijusius dokumentus (b. l. 161).

Atsižvelgiant į tai, jog byloje esantys įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog visi UAB „Autologistic“ buhalteriniai dokumentai, darbo dokumentai, kiti su įmonės veikla susiję dokumentai yra perduoti suinteresuotam asmeniu V. M., todėl būtent jam kilo pareiga šiuos dokumentus perduoti bankrutavusios įmonės administratoriui, atitinkamai jam, po įmonės įsigijimo kilo pareiga tinkamai tvarkyti ir išsaugoti jam perduotus dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Kauno apygardos teismas 2015-02-18 rezoliucija tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir išdavė vykdomąjį raštą minėtiems dokumentams ir turtui išreikalauti priverstine tvarka iš V. M.. Vykdomasis raštas buvo grąžintas bankroto administratoriui, antstoliui surašius išieškojimo negalimumo aktą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos per teismo nustatytą terminą BUAB „Autologistic“ valdymo organai neperdavė įmonės administratoriui visų dokumentų ir bankroto administratorius nesurado V. M., neteikia pagrindo dėl šios aplinkybės pripažinti UAB „Autologistic“ bankrotą buvus tyčinį.

Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog BUAB „Autologistic“ apskaitą tvarkiusios UAB „Steigimas ir apskaita“ bei UAB „Finansų apskaita ir auditas“, taip pat ir suinteresuotas asmuo V. M. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų neperdavė sąmoningai (tyčia slėpė, prarado) (CPK 178 straipsnis), spręstina, jog nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimą.

Tačiau, kaip jau minėta, suinteresuoti asmenys A. B. ir A. B. iki įmonės pardavimo nesutvarkė UAB „Autologistic“ apskaitos dokumentų, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Autologistic“ prie bankroto buvo privesta tyčia (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvais, jog akcininkės A. B. ir buvusio direktoriaus A. B. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad akcininkė ir bendrovės direktorius nepasirūpino, jog parduodant bendrovę valdymo organai parengtų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, kad būtų nustatyta tikroji bendrovės finansinė padėtis, kad tinkama tvarka būtų perduoti ir išsaugoti bendrovės ūkinės finansinės veiklos dokumentai.

              Nors apeliantė A. B. bei suinteresuotas asmuo A. B. su teismo konstatuotais tyčinio bankroto požymiais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktai) nesutinka, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti pagrįstos bei teisėtos Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja UAB „Autologistic“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“ pateikė teismui rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 302,50 EUR bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą (b. l. 116, 117).

Nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nauja redakcija. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsiliepimas į atskirąjį skundą pateiktas 2016-04-25. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 756,90 EUR. Pagal Rekomendacijų 8.16. punktą,  už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikytinas koeficientas 0,4 (756,90 × 0,4).

Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgus į tai, kad apeliacinėje instancijoje pareiškėją atstovauja tas pats advokatas (tęstinis atstovavimas), byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia sumažinti pareiškėjai iš apeliantės priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 302,50 EUR iki 200 EUR sumos.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos UAB „Autologistic“ (j. a. k. 303156609; Kęstučio g. 36, Kaunas), atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Renavita“, naudai 200,00 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjas                                                                                Antanas  Rudzinskas