Civilinė byla Nr. e3K-3-196-916/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22923-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.2; 3.6.3.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės užsienio įmonės „KL Logistic service spol. s. r. o.“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio įmonės „KL Logistic service spol. s. r. o.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Big trans“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinę jurisdikciją šalims sudarius susitarimą dėl teismingumo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė (užsakovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (vežėjos) 1503 Eur nuostolių, atsiradusių atsakovei netinkamai vykdant šalių sudarytą tarptautinio krovinio vežimo keliais sutartį (2019 m. lapkričio 29 d. užsakymas maršrutu Rusija–Lietuva–Slovakija), atlyginimą.
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydama, kad 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo 12 punkte šalys susitarė visus ginčus, kilusius sutarties vykdymo metu, perduoti spręsti kompetentingam teismui pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą (Slovakijos teismui). Atsakovės vertinimu, ieškovė nepagrįstai padavė ieškinį nagrinėti Lietuvos teismui pagal atsakovės buveinės vietą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė atsakovei iš ieškovės 1064,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5. Teismas nurodė, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, pasitvirtino atsakovės nurodytos aplinkybės, jog šalių ginčas kilo dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Nors ieškovė ir teigė, kad ieškinys grindžiamas ir atsakovės atliktais deliktiniais veiksmais, tačiau, nagrinėjant bylą iš esmės, ji rėmėsi vien tik atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ar netinkamu jų vykdymu. Krovinio vežimo sutartimi šalys susitarė dėl sutartinio teismingumo, t. y. 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo 12 punktu (ieškovei pateikiant ofertą, o atsakovei priimant šią ofertą, įskaitant ir jos dalį dėl sutartinio teismingumo) šalys susitarė dėl sutarties vykdymo kilusius ginčus perduoti spręsti kompetentingam teismui pagal ieškovės (užsakovės) buveinės vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 32 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad šalių ginčas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, todėl ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 32 straipsnis, 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovės 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo iš tarptautinio krovinių vežimo teisinių santykių. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta; į kitus teismus kreiptis negalima. Taigi, pagal CMR konvencijos nuostatas, ieškinys atsakovei galėtų būti reiškiamas tiek Lietuvos, tiek ir Slovakijos teismuose. Tačiau byloje kilo ginčas dėl šalių sulygto sutartinio teismingumo.
8. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo 12 punkto nuostata dėl sutartinio teismingumo pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą negalioja, nes atsakovė šio užsakymo nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2019 m. lapkričio 29 d. ieškovė pateikė atsakovei pasirašytą ir bendrovės antspaudu patvirtintą užsakymą dėl tarptautinio krovinio pervežimo keliais. Užsakymo 13 punkte įrašytas prašymas per 30 min. atsiųsti ieškovei šios sutarties kopiją, patvirtinančią užsakymą, taip pat nurodyta, kad, per 30 min. nuo užsakymo gavimo neatsiuntus faksu rašytinio atsisakymo priimti užsakymą (nurodant atsisakymo priežastį), bus laikoma, jog užsakymas priimtas vykdyti. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė užsakymą priėmė ir pradėjo vykdyti. Iš teismui pateikto CMR važtaraščio matyti, kad 2019 m. gruodžio 5 d. krovinį iš siuntėjo paėmė atsakovės pasamdytas vežėjas „SAJKO d.o.o.“, už krovinio pervežimą ieškovė sumokėjo atsakovei užsakyme nurodytą 1500 Eur sumą.
9. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, konstatavo, kad 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymą atsakovė patvirtino pradėjusi jį vykdyti, įvyko tiek oferta, tiek akceptas, susitarimas dėl teismingumo buvo sudarytas būtent 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo (t. y. rašytinio dokumento) pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo 12 punkto nuostata dėl teismingumo pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą buvo įrašyta būtent ieškovės iniciatyva, ieškovė pati parengė užsakymą ir jį patvirtino antspaudu bei atsakingo asmens parašu.
10. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių susitarimas dėl teismingumo yra joms privalomas, todėl kai šalys yra sudariusios tokį susitarimą, turi būti įvertinta, ar ginčas patenka į šalių susitarimo turinį. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas iš esmės kyla iš 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo netinkamo vykdymo (neįvykdymo). Užsakymo 12 punkte šalys susitarė dėl sutarties vykdymo kilusius ginčus perduoti spręsti kompetentingam teismui pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą, todėl, nustačius, kad ginčas kyla iš 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo, šalių ginčui turi būti taikoma užsakymo 12 punkto nuostata dėl teismingumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog užsakymo 12 punkto nuostata buvo pakeista ar panaikinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčas nagrinėtinas teisme pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perduoti ieškinį nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teismingumą sprendžiant ginčus, kylančius iš tarptautinio krovinių vežimo keliais. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčų teismingumą dėl tarptautinio vežimo santykių reglamentuoja CMR konvencija, kurios 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į CMR konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. CMR konvencijoje nustatyta specialioji ieškovo teisė kreiptis į teismą valstybėje, kurioje atsakovas turi firmos būstinę, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais teismas aiškino tokios teisės nebuvimą dėl šalių sutartinio teismingumo, yra nepagrįsti.
11.2. CPK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis Ibis“) 25 straipsnio 1 dalį, šalių susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti sudaromas arba paliudijamas raštu. Šiuo atveju susitarimo raštu dėl teismingumo šalys nesudarė, o pats krovinio vežimo faktas, kaip konkliudentinis veiksmas, nėra pagrindas nustatyti sutartinį teismingumą. Toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas nėra suderinamas su CPK 32 straipsniu ir Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsniu, nes įstatymai nepripažįsta jokia kita forma (žodine, konkliudentiniais ar kitokiais veiksmais), išskyrus rašytinę, sudarytų susitarimų dėl teismingumo. 2019 m. lapkričio 29 d. ieškovės atstovo iš Lenkijos pateiktas užsakymas atsakovei nėra susitarimas dėl teismingumo, nes šis dokumentas buvo sudarytas net ne užsakovės ir ne vežėjos kalba, bet lenkų kalba, o tekstas dėl teismingumo sąlygos įrašytas po užsakymo sąlygomis ir beveik neįskaitomas dėl šrifto dydžio, šis dokumentas niekada nebuvo šalių patvirtintas.
11.3. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad sutartinį teismingumą šalys nustatė konkliudentiniais veiksmais, ieškovė nuostolius patyrė pasibaigus vežimui, o 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo 12 punkte nustatyta, jog sutartinis teismingumas taikomas sprendžiant tik užsakymo vykdymo metu šalių kilusius ginčus. Aplinkybę, kad ieškovė nuostolius patyrė po to, kai pasibaigė vežimas (CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalis), patvirtina 2019 m. gruodžio 5 d. CMR važtaraštis, iš kurio matyti, kad krovinio vežimas buvo baigtas 2019 m. gruodžio 8 d. Vilniuje. Ieškovės nuostolius sudarė krovinio paieška ir krovinio sugrąžinimo į Slovakiją išlaidos, todėl teismų išvados dėl sutartinio teismingumo galiojimo yra nepagrįstos.
12. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. CMR konvencijos 31 straipsnyje nustatyta alternatyvaus teismingumo taisyklė šiuo atveju netaikytina, nes ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra susijęs su joje įtvirtintais vežėjo atsakomybės atvejais, t. y. krovinio praradimas, sugadinimas, vėlavimas pristatyti, krovinį lydinčių dokumentų pametimas ar neteisingas panaudojimas (CMR konvencijos 13 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis). Ieškovės prašomi atlyginti nuostoliai – tai papildomos išlaidos, kurias ieškovė patyrė, kai vienašališkai nutraukė sutartį su atsakove ir perdavė krovinį kitam vežėjui. Atsakovės nuomone, CMR konvencija nereglamentuoja tokių klausimų, kaip vienašališkas vežimo sutarties nutraukimo teisėtumas ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimas, tai nacionalinės teisės normomis reglamentuojami klausimai, todėl ginčo teismingumo klausimas spręstinas pagal Lietuvos Respublikos teisės normas.
12.2. Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnyje nenustatyta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos turi būti sudaromas tik klasikine rašytine forma, šalims pasikeičiant pasirašytais dokumentais arba pasirašant vieną bendrą dokumentą. Jame nustatyta galimybė tokį susitarimą paliudyti raštu, sudaryti tokia forma, kokia atitinka šalių tarpusavio praktiką arba toje prekybos ar komercijos srityje susiklosčiusius papročius ar praktiką. Ieškovė neginčijo, kad susitarimai dėl krovinių vežimo praktikoje būtų sudaromi kitaip, nei jai pateikiant užsakymą, o vežėjai (atsakovei) jį akceptuojant pasirašymo forma arba patvirtinant kitaip, įskaitant transporto priemonės pateikimą pakrauti. Joks galiojantis Lietuvos Respublikos teisės aktas nenustato privalomo reikalavimo gautą užsakymą patvirtinti jį pasirašant ir nenustato privalomos rašytinės vežimo sutarties formos. Krovinių vežimo praktikoje yra įprasta užsakymus patvirtinti konkliudentiniu veiksmu, t. y. pradedant užsakymą vykdyti. Teisės aktai nenurodo, kad rašytinės formos nesilaikymas darytų negaliojantį susitarimą dėl teismingumo. Todėl susitarimas dėl teismingumo neturėtų būti laikomas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas ne apsikeičiant pasirašytais raštais, o konkliudentiniais veiksmais. Be to, pati ieškovė užsakymo 13 punkte įtvirtino galimybę patvirtinti jį konkliudentiniu veiksmu, nurodydama, kad, atsakovei nepateikus motyvuoto atsisakymo per 30 min. nuo užsakymo gavimo, ieškovė manys, jog užsakymas priimtas vykdyti.
12.3. Ieškovė ginčija ne vežimo sutarties sudarymą užsakymo pagrindu, bet išskiria jo 12 punktą dėl sutartinio teismingumo, teigdama, kad šis negalioja dėl formos trūkumų. Tačiau nėra pagrindo išskirti vienos užsakymo sąlygos ir teigti, kad ji negalioja dėl formos trūkumų, kartu neginčijant kitų jo sąlygų galiojimo. Tiek kalbos, tiek šrifto, tiek patvirtinimo pradedant vykdyti pagrindai galioja visam užsakymo turiniui, todėl ieškovė nepagrįstai ginčija tik sąlygą dėl sutartinio teismingumo, nenurodydama, kodėl ši turėtų būti išskiriama. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti užsakymo 12 punkto nuostatą negaliojančia, todėl, nesant tokio reikalavimo ir prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, ši nuostata negali būti pripažinta negaliojančia. CMR konvencijos 41 straipsnyje nustatyta, kad negaliojančiomis pripažįstamos sąlygos, kuriomis nukrypstama nuo šios konvencijos nuostatų. Šalių susitarimas dėl teismingumo pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą, kuri sutampa su krovinio pristatymo vieta, nuo CMR konvencijos nuostatų nenukrypsta.
12.4. Ieškovė reikalauja nuostolių, kuriuos ji patyrė vienašališkai nutraukusi sutartį su atsakove ir pasamdžiusi kitą vežėją, atlyginimo. Šią situaciją ieškovė nepagrįstai kvalifikuoja kaip vežimo pabaigą pagal CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalį. Vežimo sutartis faktiškai baigėsi, kai ieškovė vienašališkai ją nutraukė ir perdavė krovinį kitam vežėjui. CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas gali iškrauti krovinį, jei negali vykdyti užsakymo važtaraštyje nurodytomis sąlygomis, ir turi kreiptis į kroviniu disponuojantį asmenį dėl instrukcijų, arba susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą paskirties vietoje. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, atsakovė ketino toliau vykdyti sutartį, tačiau ieškovė savo iniciatyva ją nutraukė ir dėl to patyrė papildomų išlaidų. Sutartis vienašališkai gali būti nutraukiama joje apibrėžtais atvejais arba dėl esminio jos pažeidimo, tačiau 2019 m. lapkričio 29 d. užsakyme nenustatyta galimybė jį vienašališkai nutraukti, o esminio sutarties pažeidimo atsakovė nepadarė.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075/2022.
14. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. kovo 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje ADB „Gjensidige“, C-90/22.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 31 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos pagal ieškovės užsienio įmonės „KL Logistic Service spol. s. r. o.“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo nagrinėjimą, pasiūlė šalims iki 2024 m. birželio 12 d. (imtinai) pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Teisingumo Teismo 2024 m. kovo 21 d. prejudicinio sprendimo byloje ADB „Gjensidige“, C-90/22, ir įpareigojo šalis iki 2024 m. birželio 12 d. (imtinai) informuoti teismą apie galimybę baigti bylą taikiu būdu.
16. Ieškovė užsienio įmonė „KL Logistic Service spol. s. r. o.“ rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jai nuostoliai buvo padaryti po to, kai vežimas buvo baigtas, o jo nuostolius sudarė paslėpto krovinio paieškos ir jį suradus – krovinio sugrąžinimo į Slovakiją išlaidos, t. y., anot ieškovės, atsakovės padaryta žala nėra susijusi su šalių sutartyje nustatytų teisių ir pareigų vykdymu. Žala atsirado dėl to, jog buvo vykdomas kitas vežimas, kuriame atsakovė nebedalyvavo, o ieškovės nuostolius iš esmės sudaro to kito vežimo išlaidos. Anot ieškovės, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. kovo 21 d. prejudiciniu sprendimu, Lietuvos teismo priimtas sprendimas šioje byloje būtų vykdomas ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Slovakijoje), todėl teismai ginčo nenagrinėjo nepagrįstai.
17. Atsakovė UAB „Big trans“ pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ji neturi pagrindo keisti pozicijos dėl kasacinio skundo nepagrįstumo, atsižvelgiant į ESTT prejudicinio sprendimo byloje C-90/22 argumentus. Šią poziciją atsakovė grindžia šiais argumentais:
17.1. ESTT nagrinėtoje byloje susiklostę santykiai ir šioje byloje nagrinėjami šalių santykiai bendrumo turi tik tiek, kad ir vienoje, ir kitoje byloje šalys buvo sudariusios tarptautinio krovinių vežimo sutartis, tačiau anoje byloje ginčas kilo dėl dalies krovinio praradimo vežimo metu ir vežėjo atsakomybės (ne)ribojimo, o šioje byloje – dėl vežimo sutarties nutraukimo ir išlaidų, patirtų toliau gabenant krovinį, atlyginimo.
17.2. CMR konvencija nereglamentuoja visų su krovinių vežimais susijusių klausimų, ir ne visi iš tarptautinių krovinių vežimo santykių kylantys ginčai laikytini patenkančiais į CMR konvencijos taikymo sritį. Šioje byloje ginčas kilo dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir pasekmių, nes užsakovė (ieškovė) vežimo sutartį nutraukė, pasitelkė kitą vežėją sutarčiai vykdyti ir pareikalavo su tuo susijusių išlaidų atlyginimo, o atsakovė su tuo nesutiko. Ankstesniuose procesiniuose dokumentuose buvo pasisakoma tuo aspektu, kad byloje galimai sprendžiamas ginčas dėl vėlavimo pristatyti krovinį, tačiau ieškovė su tuo nesutiko, kadangi, be kita ko, ji nesilaikė privalomos tokių ginčų sprendimo tvarkos – ikiteisminės rašytinės pretenzijos pareiškimo per 21 dieną po krovinio pristatymo. Taigi, iš esmės šalių ginčas labiau atitinka sutarties nutraukimo teisinius santykius.
17.3. Ginčo objektu šioje byloje buvo ir ieškovės pateiktame užsakyme esanti teismingumo sąlyga, nes, gavusi ieškovės užsakymą, nors ieškovei pasirašytos užsakymo kopijos elektroniniu paštu nepersiuntė, atsakovė užsakymo vykdyti neatsisakė, pasitelkė kitą vežėją ir pateikė transporto priemonę kroviniui pakrauti, tokiu būdu sutikdama su užsakymo sąlygomis ir pradėdama jį vykdyti, o ieškovė, sutikdama su tuo, kad atsakovė užsakymo nepasirašė, tačiau, pateikdama transporto priemonę, pradėjo jį vykdyti, pakrovė krovinį į atsakovės pateiktą transporto priemonę. Paminėtina ir tai, kad atsakovė, gavusi ieškovės pateiktą užsakymą ir pradėdama jį vykdyti, nesiūlė alternatyvių teismingumo sąlygų ir manė, kad sutartis yra galiojanti bei vykdytina, įskaitant teismingumo sąlygą.
17.4. Taigi, ESTT nagrinėtoje byloje ginčas buvo aiškiai susijęs su CMR konvencijos reglamentavimu ir pateko į šios konvencijos reguliavimo sritį, tai buvo ginčas dėl vežėjo atsakomybės taikymo, nuostolių atlyginimo, vežėjui vežimo metu praradus dalį krovinio, ir atsakomybės ribojimo, o tai yra tiesiogiai reglamentuojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje (ribota vežėjo atsakomybė) bei 29 straipsnio nuostatomis (neribota vežėjo atsakomybė). Šioje byloje iš esmės kilo kitokio pobūdžio klausimų, kuriais prejudiciniame sprendime nebuvo pasisakyta: i) ar byloje nagrinėjamas ginčas iš viso laikytinas patenkančiu į CMR konvencijos taikymo sritį, kadangi į šioje konvencijoje nagrinėjamų klausimų apimtį patenka ne visi su vežimo santykiais susiję klausimai, nepriklausomai nuo to, kad pats vežimas yra tarptautinio pobūdžio, kelių transportu ir už atlygį, t. y. reglamentuojamas CMR konvencijos nuostatomis; ii) ar nagrinėjant su vežimu susijusį ginčą, kuris sprendžiamas pagal nacionalinės teisės nuostatas, t. y. nepatenka į CMR konvencijos taikymo sritį, šalių susitarimas dėl jurisdikcijos turi išimtinį pobūdį, o šalys buvo susitarusios dėl ginčų sprendimo pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą (šiuo aspektu ESTT prejudicinį sprendimą būtų galima vertinti kaip turintį reikšmės, t. y. nustatantį, kad, ginčui nepatenkant į CMR konvencijos taikymo sritį, šalių susitarimas dėl jurisdikcijos yra išimtinio pobūdžio ir jo turi būti laikomasi); iii) ar susitarimas dėl ginčų jurisdikcijos, kuris buvo nustatytas rašytiniame ieškovės pateiktame krovinio vežimo užsakyme, kurio atsakovė nepasirašė, tačiau pradėjo užsakymą vykdyti, priėmė krovinį pervežti ir nugabeno dalimi maršruto, gali būti laikomas tinkamu susitarimu dėl jurisdikcijos pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ nuostatas.
17.5. CMR konvencijos 31 straipsnyje originalo tekste anglų kalba vartojama formuluotė In legal proceedings arising out of carriage under this Convention <...> į lietuvių kalbą išversta netiksliai (visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos taikymo sritį <...>). Dėl šio vertimo netikslumo kasacinis teismas pasisakė dar 2001 m. birželio 15 d. teisėjų senato nutarimu Nr. 31 patvirtintoje teismų praktikos apžvalgoje (žr. XIV skyrių „Reklamacijos, pretenzijos ir ieškiniai“), kurioje nurodė, kad ši 31 straipsnio formuluotės dalis turi būti verčiama taip: Teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią Konvenciją, ieškovas gali pradėti <...>.
17.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, taikydamas šią konvencijos nuostatą, yra pasisakęs, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai <...>. Taigi, į CMR konvencijos taikymo sritį patenkantys ginčai konvencijos vertime į lietuvių kalbą nėra minimi ‚visi ginčytini klausimai, kylantys iš vežimo.
17.7. CMR konvencijos 31 straipsnis netaikomas ieškiniams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra reglamentuojami konvencijos nuostatomis. Todėl, pavyzdžiui, jis nebus taikomas ieškiniams dėl vežimo sutarties visiško nevykdymo arba trečiųjų asmenų pretenzijoms vežėjui dėl kitų transporto priemonių ar prekių sugadinimo. CMR konvencija nereglamentuoja tokių klausimų kaip vienašalio vežimo sutarties nutraukimo teisėtumas ir su tuo susijusių išlaidų atlyginimas, tai nacionalinės teisės nuostatomis reglamentuojami klausimai, nepatenkantys į CMR konvencijos taikymo sritį. Kadangi šioje byloje nagrinėjamas ginčas į CMR konvencijos taikymo sritį nepatenka, atitinkamai ginčo teismingumo klausimas spręstinas ne taikant CMR konvencijos 31 straipsnyje nustatytą alternatyvaus teismingumo taisyklę, kuri, kaip ir išaiškinta aptariamame prejudiciniame sprendime, leistų nepaisyti susitarimo dėl ginčų teismingumo, bet Reglamentą „Briuselis Ibis“, kurio nuostatos šalių susitarimui dėl jurisdikcijos suteikia išimtinį pobūdį, ir tokiu atveju šalių susitarimo dėl jurisdikcijos negali būti nepaisoma. Kadangi šalių susitarimas aiškiai nukreipia į užsakovės (ieškovės) buveinės valstybės, t. y. Slovakijos Respublikos, teismus, Lietuvos Respublikos teismui šis ginčas aiškiai nėra teismingas, ir skundžiami teismų sprendimai dėl ieškinio palikimo nenagrinėto yra teisėti ir pagrįsti, todėl neturėtų būti naikinami.
17.8. Manytina, kad ieškovė, formuluodama užsakymo sąlygas, siekė sutartinės jurisdikcijos nustatymo visiems su vežimu susijusiems ginčams, ir šis ginčas yra tokio pobūdžio, be kita ko, prasidėjęs dar vykdant vežimą. Tik kilus ginčui dėl jurisdikcijos šioje byloje ieškovė pradėjo pati iš dalies nebesutikti su savo pačios pasiūlyta sutartinio teismingumo sąlyga, paaiškėjus rizikai, kad ieškinys, pareikštas ne pagal sutartinio teismingumo sąlygą, gali būti paliktas nenagrinėtas. Į savo pačios parengtą užsakymo tekstą įtraukdama sąlygą dėl sutartinės jurisdikcijos pagal užsakovės (ieškovės) buveinės vietą, ieškovė greičiausiai siekė sau kiek palankesnės ir nuspėjamos jurisdikcijos taisyklės, tačiau nenumatė, kad šis klausimas jai pačiai nebus palankus, susiklosčius priešingai situacijai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
18. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 21 punktas).
20. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016, 10 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, pagal kurį iš tarptautinės teisės aktų (CMR konvenciją ar Reglamentą „Briuselis Ibis“) turi būti sprendžiamas byloje ieškovės atsakovei pareikšto ieškinio dėl nuostolių atlyginimo priteisimo jurisdikcijos klausimas. Kasaciniame skunde ieškovė iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ginčo jurisdikcijos klausimus šiuo atveju reglamentuoja Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnis. Ieškovės teigimu, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčų teismingumą dėl tarptautinio vežimo santykių reglamentuoja CMR konvencija, kurios 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į CMR konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių CMR konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išnagrinėti byloje pareikšto ieškinio jurisdikcijos klausimą, pirmiausia tikslinga aptarti CMR konvencijos ir Reglamento „Briuselis Ibis“ reglamentavimo ypatumus ir šių tarptautinės teisės aktų santykį, kai šalys yra sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos.
23. Byloje teismų nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 29 d. ieškovė „KL Logistic Service spol s. r. o.“ (užsakovė) pateikė atsakovei UAB „Big trans“ (vežėjai) pasirašytą ir bendrovės antspaudu patvirtintą užsakymą dėl tarptautinio krovinio pervežimo. Šio užsakymo 12 punkte šalys susitarė, kad užsakymo vykdymo metu kilę ginčai perduodami spręsti kompetentingam teismui pagal užsakovės būstinę.
24. Teismai, galintys nagrinėti ginčus, patenkančius į CMR konvencijos reguliavimo sritį, nurodyti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vertinant, kurie iš teismų turi jurisdikciją nagrinėti minėtus ginčus, reikia remtis CMR konvencijos tekstu ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies tekste lietuvių kalba nurodyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus: a) valstybės, kurioje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą, kuriems tarpininkaujant sudaryta vežimo sutartis, arba b) į teismus, kuriuose yra krovinio priėmimo vežti arba numatyta pristatymo vieta. Vertinant atitinkamos nuostatos tekstus anglų ir prancūzų kalbomis, matyti, kad jurisdikciją turi ne bet kurie konvencijos šalyse dalyvėse esantys teismai, bet konvencijos šalyse dalyvėse esantys teismai, dėl kurių jurisdikcijos susitarė vežimo sutarties šalys (angl. – in any court or tribunal of a contracting country designated by agreement between the parties; pranc. – des juridictions des pays contractants désignées d’un commun accord par les parties). Apibūdinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus teismus anglų ir prancūzų kalbomis, kaip ir tekste lietuvių kalba, vartojami žodžiai „papildomai“ ir „be to“ (angl. – in addition to; pranc. – en dehors des) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 15 punktas).
25. Todėl į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – šios konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (žr. 1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentarą, JTO vežimo keliais komiteto dokumentas ECE/TRANS/14; Clarke, M.; Yates, D. Contracts of Carriage by Land and Air. Second edition, London, 2008, p. 52–54).
26. Taigi, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 59 punktas).
27. Tuo tarpu Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnyje nustatyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.
28. Teisės doktrinoje pažymima, kad Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje nustatyta prezumpcija, pagal kurią šalių susitarimas dėl valstybės narės teismo ar teismų pasirinkimo jurisdikcijos laikytinas išimtiniu. Tai reiškia, kad Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio prasme šalys, sudarydamos susitarimą dėl jurisdikcijos, atsisako visų teismų, kurie priešingu atveju būtų kompetentingi atitinkamai pagal šį reglamentą ir valstybės narės teisę, jurisdikcijos, nebent susitarime dėl jurisdikcijos susitariama, kad toks susitarimas nelaikomas išimtiniu (Brosch, M.; Kahl, L. M. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. UK, Edward Elgar Publishing Limited (2022): 361).
29. Pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 31 straipsnio 2 dalį, nedarant poveikio 26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą. Pripažįstama, kad jurisdikcijos išimtinumas yra esminis Reglamento „Briuselis Ibis“ 31 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad būtų galima teikti pirmenybę sutartam teismui (Brosch, M.; Kahl, L. M. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. UK, Edward Elgar Publishing Limited (2022): 361).
30. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, darytina išvada, kad CMR konvencijoje ir Reglamente „Briuselis Ibis“ nustatyta tarptautinės jurisdikcijos sistema susitarimų dėl jurisdikcijos atvejais skiriasi. CMR konvencijos kontekste bylos šalių sudarytas susitarimas nelaikytinas išimtiniu ir aiškintinas kaip nustatantis alternatyvią jurisdikcijos galimybę CMR konvencijos 31 straipsnio a ir b punktuose nustatytų jurisdikcijos taisyklių atžvilgiu. Tuo tarpu Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio prasme bylos šalių sudarytas susitarimas laikytinas išimtiniu, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Byloje nenustatyta, kad šalys sudarytame susitarime būtų sutarusios, jog toks susitarimas dėl jurisdikcijos nelaikytinas išimtiniu. Tai reiškia, kad nuo to, ar šalių ginčas patenka į CMR konvencijos ar į Reglamento „Briuselis Ibis“ reglamento taikymo sritį, nagrinėjamu atveju priklauso, kaip turi būti sprendžiamas ieškovės pareikšto ieškinio atsakovei tarptautinės jurisdikcijos klausimas ir ar šalių susitarimas dėl jurisdikcijos laikytinas nustatančiu išimtinę ar alternatyviąją jurisdikciją.
31. Byloje ieškovė teigia, kad šalių ginčas patenka į CMR konvencijos taikymo sritį, taip pat atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. kovo 21 d. prejudiciniame sprendime pateiktą išaiškinimą, pagal kurį Lietuvos teismo šioje byloje priimtas sprendimas, net ir nukrypstant nuo šalių susitarimo dėl jurisdikcijos, būtų vykdomas ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (šiuo atveju Slovakijoje), todėl, anot ieškovės, teismai ginčo nenagrinėjo nepagrįstai. Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad byloje kilęs ginčas nepatenka į CMR konvencijos taikymo sritį, nes CMR konvencija nereglamentuoja vienašalio vežimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir su tuo susijusių išlaidų atlyginimo klausimų, todėl šis ginčas patenka į Reglamento „Briuselis Ibis“ reglamento taikymo sritį, o tai reiškia, kad šios bylos šalių sudarytas susitarimas nustato išimtinį teismingumą Slovakijos teismams.
32. Pagal Reglamento „Briuselis I bis“ konstatuojamosios dalies 35 punktą, valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio su specialiomis sritimis susijusioms konvencijoms (angl. conventions relating to specific matters), kurių šalys yra valstybės narės. Remiantis Reglamento 71 straipsniu, šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose (angl. in relation to particular matters) reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.
33. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad Reglamento 71 straipsnyje reglamentuojamoje išimtyje nustatyta, jog tarptautinėms konvencijoms, kurios apima konkretų (specialų) dalyką ir kuriose yra tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančių taisyklių, teikiama pirmenybė prieš bendresnes Reglamento „Briuselis I bis“ taisykles. CMR konvencija, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m., ir yra tokia konvencija dėl konkretaus (specialaus) dalyko Reglamento „Briuselis I bis“ 71 straipsnio prasme: ji apima konkretų (specialų) dalyką, t. y. tarptautinio vežimo keliais sutartį, o šios konvencijos nuostatose įtvirtintos į konvencijos taikymo sritį patenkančių ginčų jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 54 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju ieškovė (užsakovė) pareiškė ieškinį atsakovei (vežėjai) dėl nuostolių, atsiradusių atsakovei netinkamai vykdant šalių sudarytą tarptautinio krovinio vežimo keliais sutartį, atlyginimo.
35. Vežėjo atsakomybė CMR konvencijoje reglamentuojama jos IV skyriuje. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą.
36. Jungtinių Tautų CMR konvencijos komentare nurodoma, kad CMR konvencija jokiu būdu neapima visų privatinės teisės klausimų, kylančių iš krovinių vežimo keliais sutarčių. Pagrindiniai CMR konvencijoje reglamentuojami klausimai yra vežimo dokumentai ir vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ir sugadinimą, taip pat už vėlavimą pristatyti krovinį. Svarbiausi klausimai, kurių CMR konvencija nereguliuoja, yra vežimo kaina, teisė gauti iš vežėjo sutartyje pažadėtą paslaugą arba kompensaciją už sutarties pažeidimą, taip pat bet koks areštas ar sulaikymo teisė, kurią vežėjas gali turėti vežamo krovinio atžvilgiu (žr. Jungtinių Tautų 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentarą, Ženeva (1975): 4, prieiga per internetą <https://unece.org/fileadmin/DAM/trans/doc/2006/sc1cmr/commentary.pdf>). Pozicijos, kad CMR konvencija reglamentuoja tik vežėjo atsakomybės klausimus, susijusius su krovinio praradimu, sugadinimu, vėlavimą pristatyti krovinį, laikomasi ir kituose teisės doktrinos šaltiniuose (žr. Malcolma A. Clarke. International Carriage of Goods by Road: CMR. New York, Informa Law from Routledge (2014): 204–205).
37. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių ginčas kilo iš esmės dėl 2019 m. lapkričio 29 d. užsakymo netinkamo vykdymo (neįvykdymo). Ieškovė šios apeliacinės instancijos teismo išvados neginčija ir neįrodinėja, kad pareikštu ieškiniu ji siekia atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybės dėl krovinio praradimo ar sugadinimo, taip pat vėlavimo pristatyti krovinį.
38. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas nepatenka į CMR konvencijos taikymo sritį, nes, kaip nurodyta šios nutarties 36 punkte, ši konvencija nereglamentuoja klausimų, susijusių su kompensacijomis už sutarčių pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė byloje pareikštu ieškiniu siekia atsakovės civilinės atsakomybės taikymo dėl netinkamo sutarties vykdymo, o toks klausimas nagrinėjamo ginčo kontekste priskirtinas Reglamento „Briuselis Ibis“ taikymo sričiai, pagal kurį susitarimas dėl jurisdikcijos laikytas išimtiniu (Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalis).
39. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. kovo 21 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje C?90/22, pateiktas išaiškinimas sudaro pagrindą nukrypti nuo šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos, kuri pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio 1 dalį laikytina išimtine. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
40. Nors ESTT minėtame sprendime išaiškino, kad Reglamento „Briuselis Ibis“ 45 straipsnio 1 dalies a punktas ir e punkto ii papunktis turi būti aiškinami taip, jog pagal juos valstybės narės teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo sprendimą, motyvuojant tuo, kad pastarasis teismas pripažino turįs jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio, susijusio su tarptautinio krovinių vežimo sutartimi, nepaisydamas jurisdikcinio susitarimo, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 25 straipsnį, esančio šioje sutartyje, ESTT šiame sprendime iš esmės pripažino, kad situacija, kai jurisdikciniame susitarime nurodytas teismas nenagrinėja ieškinio ir dėl to sprendimas dėl šio ieškinio priimamas ne pagal šio teismo valstybės narės teisę, laikytinas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, nors ir ne tokiu sunkiu, kad sprendimo dėl minėto ieškinio pripažinimas akivaizdžiai prieštarautų valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. kovo 21 d. prejudicinis sprendimas byloje ADB „Gjensidige“ prieš UAB „Rhenus Logistics“, UAB „ACC Distribution“, C?90/22, par. 75). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nukrypimas nuo išimtinę jurisdikciją nustatančio šalių susitarimo prieštarautų Lietuvos valstybės prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams ir būtų laikomas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu.
41. Vis dėlto kasaciniame skunde ieškovė, be kita ko, teigia, kad prašomus atlyginti nuostolius ji patyrė po to, kai pasibaigė vežimas, taip apeliuodama į tai, jog kilęs ginčas nepatenka į susitarimo dėl teismingumo, pagal kurį buvo susitarta tik dėl užsakymo vykdymo metu kilusių ginčų sprendimo, taikymo apimtį. Šiuos argumentus ieškovė buvo nurodžiusi ir apeliacinės instancijos teismui atskirajame skunde, tačiau pastarojo jie nebuvo išnagrinėti ir įvertinti.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Reglamento „Briuselis Ibis“ 25 straipsnio nuostatas, susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą šio reglamento 4 straipsnyje, bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, reglamentuojamos reglamento 7–8 straipsniuose (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c. prieš Rüwa Polstereimaschinen GmbH, C-24/76, 7 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C?352/13, 59, 61 punktai).
43. Sutartinė jurisdikcija, kuriai pagal Reglamentą „Briuselis Ibis“ suteikta išimtinės jurisdikcijos galia, gali panaikinti kitus jurisdikcijos pagrindus, tik jei konkretus ginčas patenka į susitarimo apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018, 51 punktas). Siekiant nustatyti į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį patenkančius ginčus, jį turi išaiškinti nacionalinis teismas, kuriame juo remiamasi (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1992 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Powell Duffryn, C-214/89, 37 punktas).
44. Šalių sudarytas susitarimas dėl teismo vietos pasirinkimo grindžiamas šalių valios autonomijos pasirinkti teismą (teismus), kuriam jos ketina perduoti nagrinėti savo ginčus, pripažinimu. Jurisdikcijos apimtis esant susitarimui dėl teismo vietos pasirinkimo priklauso nuo šalių valios ir yra jų susitarimo reikalas. Todėl tokio susitarimo apimtis pirmiausia turi būti nustatoma nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, kurie išreikšti susitarimo tekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018, 57 punktas).
45. Nagrinėjamu atveju teismai nevertino ir skundžiamose nutartyse nepasisakė dėl ginčo sutartyje esančio susitarimo dėl jurisdikcijos apimties ir ar byloje kilęs ginčas į ją patenka. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo vertinimo, ar ginčas patenka į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį, priklauso šioje byloje pareikšto ieškinio teismingumo klausimo išsprendimas. Padarius išvadą, kad ginčas patenka į jurisdikcijos taikymo sritį, tokiam ginčui taikytinas susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris, kaip minėta, yra išimtinis, o konstatavus, jog kilęs ginčas ar jo dalis į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos apimtį nepatenka, ieškovės ieškinio jurisdikcijos klausimas spręstinas atsižvelgiant ir į kitas Reglamento „Briuselis Ibis“ teismingumo taisykles.
46. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija padaro išvadą, kad šiuo aspektu teismai netinkamai sprendė ieškovės ieškinio teismingumo klausimą ir padarė proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio su tarptautiniu elementu jurisdikciją, pažeidimą, dėl kurio galėjo būti netinkamai išspręstas ieškovės ieškinio jurisdikcijos klausimas. Kadangi klausimas, ar byloje kilęs ginčas patenka į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos apimtį, teismų iš viso nebuvo vertintas, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis klausimas negali būti sprendžiamas kasaciniame teisme, nes tam, kad būtų tinkamai išspręstas, būtina tirti ir aiškintis šalių valią, buvusią susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymo metu, t. y. koks yra šio susitarimo turinys ir apimtis, bei kvalifikuoti byloje kilusį ginčą ir įvertinti, ar jis patenka į susitarimo apimtį.
47. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą kaip pagrindą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jei tokio proceso teisės pažeidimo negali pašalinti apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kadangi, kaip minėta, teismai iš viso nevertino, ar byloje kilęs ginčas patenka į ginčo susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo apimtį, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šio klausimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme reikštų ieškovės ieškinio teismingumo klausimo nagrinėjimą iš esmės nauja apimtimi, taip pat perdavus šį klausimą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui gali būti apribota bylos šalių teisė į apeliaciją. Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys naikintinos ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 22 d. pažymą, kasacinis teismas turėjo 2,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos pateikė prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, kurias sudaro 544,5 Eur išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ir 484 Eur išlaidos už rašytinių paaiškinimų kasaciniam teismui parengimą. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 ir 2 dalimis,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė