Administracinė byla Nr. A-2182-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00736-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. sausio 24 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros, kuriose buvo laikomas, perpildytos, trūko vietos, ypatingai atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, todėl buvo priverstas visą laiką sėdėti ar gulėti. Kamerose nepakako natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, dėl to pablogėjo regėjimas, nebuvo ventiliacijos, žema oro temperatūra, didelė santykinė oro drėgmė, per lubas tekėjo vanduo, veisėsi pelėsis. Kamerose nebuvo uždarų spintelių maistui, drabužiams susidėti, džiovyklų. Kameroje Nr. 99 labai mažas sanitarinis mazgas, iš kurio sklido nemalonus kvapas. Pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs. Kamerose nėra iškvietimo mygtukų, neatliekamas remontas. Dėl to pareiškėjas patyrė didžiulį diskomfortą, dvasinius, emocinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 8 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.  

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.   

4.       Atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 90, 40, 29, 99, 30, 18, kuriose buvo 1-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,71 kv. m iki 18,6 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. 

5.       Pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose buvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai, 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kamerose Nr. 29 ir 40 oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas ir santykinis oro drėgnumas atitinka reikalavimus, 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 29 dirbtinis apšvietimas ir santykinis oro drėgnumas atitinka reikalavimus, kameroje Nr. 90 oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas ir santykinis oro drėgnumas atitinka reikalavimus, kamerose pelėsio nėra. Patikrinimo akte 2017 m. rugpjūčio 11 d. nurodyta, kad kameroje Nr. 99 oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, kamerą vėdinti per langą galima. Daugiau nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Kameras valyti privalo patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas. Iškvietimo mygtukų įrengimo teisės aktai nenumato. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų numatyta tvarka Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

6.       Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.  

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. sausio 24 d. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 90, 40, 29, 99, 30, 18 ir kalinamas 210 dienų, kamerose buvo 1-6 asmenys, per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,71 kv. m iki 18,56 kv. m kameros ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI iš viso 210 dienų buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9.       Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau vertino, kad sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat gali sukelti, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus, todėl šioje byloje kameros plotą taip pat vertino tiek, kiek jame neužima sanitarinis mazgas. Įvertinęs kameroje esančių sanitarinių mazgų plotus bei kameroje esančių asmenų skaičių, teismas sprendė, kad kameroje Nr. 40 (kameros plotas 22,93 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 21,05 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,51 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 18 (kameros plotas 18,56 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 16,80 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,36 kv. m kameros ploto. Kitose kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi pareiškėjui, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, iš viso 20 dienų teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis mažiausia 1,8 m (kameroje Nr. 18), kameroje Nr. 99, kur pareiškėjas praleido daugiausia laiko, sienelės aukštis 2,26 m.

10.       Teismas nurodė, kad pateiktoje Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. kovo 29 d. pažymoje Nr. 60/09-11678 nurodyta, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Teismui pateiktoje 2018 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 61/04-418 „Dėl G. B.“ nurodyta, kad nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2018 m. sausio 24 d. pareiškėjas į Šiaulių TI su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nebuvo vykdomi Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planai. Pagal nustatytą Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. Per parą pasivaikščiojimas gryname ore, ir pareiškėjas pripažįsta, jog ši tvarka buvo vykdoma.

11.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kamerose Nr. 29, 40, 90 ir 99, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatė, kad dirbtinis apšvietimas ir santykinis oro drėgnumas, dirbtinis apšvietimas  atitinka reikalavimus, kamerose pelėsio nėra, kameras vėdinti per langą galima.

12.       Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas G. B. pas gydytojus kreipėsi dėl apsunkinto kvėpavimo per nosį, rėmens, kelis kartus atvykęs, nusiskundimų neturėjo. Duomenų, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodyta, blogu regėjimu pareiškėjas nesiskundė.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas visas 210 dienų buvo laikomas sąlygomis, kai jam buvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, tačiau sprendė, kad visgi 20 dienų pareiškėjui buvo apsunkintos kalinimo sąlygos, kadangi sanitarinis mazgas ir esantys kameroje baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei yra būtina. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms dalyje yra paneigti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento atliktų patikrinimų išvadomis, nustatant, jog dalyje kamerų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, patikrinimo metu pelėsio nerasta. Dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 99, kur pareiškėjas praleido 173 dienas, nustatytas didesnis, nei tai numato higienos normos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje.

14.       Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Sanitarinio mazgo plotas šiuo teisės aktu nereglamentuojamas. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas atskiriamas 1,5 m aukščio sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tualetas yra atskirtas mažiausia 1,80 m aukščio sienele, todėl nenustatė pareiškėjo privatumo pažeidimo, tačiau atsižvelgė į tai, kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

15.       Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, tačiau atkreipė dėmesį, kad nėra paneigti teiginiai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, Šiaulių TI šio argumento nei paneigė, nei patvirtino, todėl šioje dalyje pažeidimą vertino ir tuo aspektu, jog kiemeliuose pareiškėjas praleisdavo ne daugiau kaip dvi valandas per dieną.

16.       Teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

17.       Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

18.       Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais. Kadangi byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur jam teko per mažas gyvenamasis plotas ar kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) pakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

19.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

20.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas gynė ne jo teises, bet valstybės. Pažymi, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, todėl teismo priteista neturtinės žalos suma yra nepakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

21.       Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

22.       Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai). Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas subjektyviu pareiškėjo aplinkybių interpretavimu. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, todėl priteista neturtinės žalos suma atitinka ne tik pareiškėjo patirtus nepatogumus, bet ir teismų praktikoje taikytinus neturtinės žalos vertinimo kriterijus.

23.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas, vadovaujantis EŽTT praktika, yra išlaikytas ir negalima konstatuoti, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

24.       Nurodo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas nesikreipė, todėl pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, nesuteikiant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26.       Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu Šiaulių TI 20 dienų neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto), taip pat nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių bei blogo kvapo kameroje, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, todėl priteista neturtinės žalos suma yra nepakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

28.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą tik dėl jam priteisto neturtinės žalos dydžio, teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29.        Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

30.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje neužtikrinimo, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą ir nustatė pareiškėjo atžvilgiu pažeidimą, taip pat nepagrįstai atsižvelgė į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą kameros plotą ir sprendė, kad pareiškėjo teisė judėti kameroje buvo ribojama, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas.

31.       Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

32.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjui 20 dienų buvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto užstatymo baldais ir dėl to apsunkintu judėjimu, blogo kvapo kamerose ir nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, nenustatęs kitų pažeidimų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur suma ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis medicininės pagalbos dėl kalinimo sąlygų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tačiau, kaip jau buvo minėta, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

                                Ramutė Ruškytė

                                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė