Baudžiamoji byla Nr. 2K-606/2010
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.5.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Rimanto
Baumilo ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant
Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant
prokurorui Dariui Stankevičiui,
išteisintajai
N. K.,
išteisintųjų
gynėjui advokatui Juozui Gaudučiui,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 9 d.
nuosprendžio byloje, kurioje:
Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2010 m. vasario
25 d. nuosprendžiu N. K. buvo nuteista pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį
laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BPK 338
straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžio vykdymas atidėtas iki 2011 m.
birželio 22 d.;
G. K. buvo
nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams
šešiems mėnesiams.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. birželio 9 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus
miesto 2-jo apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendį ir N. K. bei G. K. išteisino kaip nepadariusius
nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro,
prašiusio skundą patenkinti, ir išteisintosios bei išteisintųjų gynėjo,
prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n
u s t a t ė:
G. K. ir N. K. Vilniaus miesto 2-jo apylinkės teismo 2010 m. vasario
25 d. nuosprendžiu buvo nuteisti
už tai, kad, būdami UAB „Baltijos
tvirtovė“, įm. kodas 300631221, reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini),
direktoriumi ir direktoriaus pavaduotoja, žinodami, kad N. K. laukiasi
vaiko, veikdami bendrininkų
grupe tyčia, turėdami tikslą apgaule įgyti jos naudai didesnę nei priklauso motinystės (tėvystės)
pašalpą, kuri tuo metu
galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio
nuostatų pagrindu buvo apskaičiuojama pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas už
praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš
vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, šiuo atveju pagal jos 2008 m. pirmojo ketvirčio draudžiamąsias pajamas, pažeidus Darbo kodekso 186 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad darbuotojo darbo
užmokestis priklauso nuo darbo kiekio, įmonės veiklos rezultatų, 2008 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 51 pakeitė su N. K. 2007 m. kovo 5 d. sudarytos darbo sutarties 3 punktą ir nuo
2008 m. sausio 1 d. nepagrįstai padidino jos darbo užmokestį iki 5000 Lt per mėnesį, nors N. K. darbo krūvis nepadidėjo, UAB „Baltijos
tvirtovė“ veikla 2007 m. buvo nuostolinga, iš esmės vykdoma iš sutuoktinių skolintų bendrovei apyvartinių lėšų,
2008 m. sausio l d. bendrovėje nebuvo jokio trumpalaikio turto, o kasoje visiškai nebuvo grynųjų
pinigų ir todėl bendrovė neturėjo realių finansinių galimybių padidinti N. K. darbo užmokestį 4200 litų, 2008 m. pirmojo ketvirčio kiekvieną
mėnesį mokėjo N.
K. minėtą padidintą
darbo užmokestį iš jų pačių į bendrovę įneštų
pinigų, kurių bendrovė jiems negrąžino. Tęsdami nusikalstamą veiką, jie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 2008 m. balandžio 15 d. pateikė UAB
„Baltijos tvirtovė“ 2008 m. pirmojo
ketvirčio pranešimą apie apdraustuosius su priedais, kuriuose buvo
įtraukti duomenys apie N. K. išmokėtą nepagrįstai padidintą darbo užmokestį ir draudžiamąsias pajamas; 2008 m. spalio 17 d. pateikė prašymą skirti jai motinystės
(tėvystės) pašalpą, UAB „Baltijos tvirtovė“ direktoriaus G. K. 2008 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. 2008/09/01 apie jai
suteiktas vaiko priežiūros atostogas nuo 2008
m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. birželio 22 d., 2008 m. lapkričio 5 d. pateikė
vaiko gimimo liudijimo kopiją ir prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio
taikymo, kurių pagrindu vyriausiajai specialistei pašalpoms apgaulės
įtakoje 2008 m. lapkričio 27 d.
priėmus sprendimą Nr. 6-26-1665 dėl N. K. teisės
į 102020,90 Lt dydžio motinystės
(tėvystės) pašalpą, įgijo teisę į 65641,11
Lt, atskaičius pajamų mokestį, nepagrįstai padidintą pašalpos dalį, o nuo 2008 m. lapkričio 7 d. iki 2009 m. balandžio 15
d. išmokant N. K. per sąskaitą
banke šią didesnę nei priklauso motinystės
(tėvystės) pašalpą, iš viso 27 365,27
Lt, jos naudai apgaule įgijo 22 498,26 Lt Valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžeto lėšų, tuo padarydami turtinę
žalą.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 9 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad
N. K. darbo užmokestis pagrįstai padidintas 4200 Lt, kadangi ji buvo vienintelė akcininkė, su
ja sutarta dėl jos atlyginimo padidinimo iki 5000 Lt nuo 2008 m. sausio l d. Dirbdama
direktoriaus pavaduotoja, ji dirbo ir už direktorių, nes G. K. faktiškai dirbo betonuotoju, be to, ji tvarkė ir visą pirminę apskaitą, o tai reiškia,
kad dirbo buhaltere, taip pat dirbo tiekėja,
nes į objektus pristatydavo statybines medžiagas ir objektuose vykdė darbininko
funkcijas - klodavo plėvelę ir
parengdavo aikštelę betonavimui. Teisėjų kolegija nusprendė, kad tokie
argumentai apie N. K. darbo krūvį nepaneigti jokiais bylos faktiniais
duomenimis. Be to, ši kolegija pažymėjo,
jog darbo užmokesčio dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo objektas.
Taip pat kolegija padarė išvadą, kad G. K., padidindamas N. K. darbo užmokestį iki 5000 Lt per mėnesį, o
N.
K.,
gaudama tokio dydžio darbo užmokestį, nepažeidė Lietuvos Respublikos ligos ir
motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes įstatymas
nedraudžia akcininkams kredituoti savo įmonę, todėl įmonė buvo kredituojama iš
jos akcininkės N. K. ir direktoriaus G. K. lėšų. Be to, įmonė
vykdė savo veiklą, joje dirbo darbuotojų, t. y. įmonė vykdė realią veiklą, o nebuvo
fiktyviai sukurta. Kolegijos nuomone tai, kad G. K. padidino N. K. darbo užmokestį, o N. K. gavo jai pagal
įstatymą priklausančias išmokas, nelaikytina nusikalstama veika ir negali būti kvalifikuojama kaip
sukčiavimas.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 9 d. nuosprendį ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, jog Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 9 d.
išteisinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus priimant
naują nuosprendį nurodyti ne tik nustatytas bylos aplinkybes, bet ir įrodymus,
kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis
teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas,
priimdamas naują nuosprendį, sprendė ne
visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, ir naujo nuosprendžio aprašomojoje
dalyje išdėstė ne visas aplinkybes ir
ne visų liudytojų parodymus, kuriuos turėjo išdėstyti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstyti
įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, yra tik motyvai, kodėl šis
teismas kitaip vertina byloje surinktus įrodymus, liudytojų I. A., A. A., M. B. parodymų turinys neatskleistas ir
neįvertintas, o liudytojų N. G. ir J. G. parodymų turinys nors ir atskleistas, tačiau iškreiptas. Nuosprendyje konstatuojama, jog liudytojai J. G. ir N. G. patvirtino padidėjusias
N.
K. darbo
apimtis, nors jie savo parodymuose to neminėjo. Ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu
J.
G. parodė, kad 2008 m.
sausio-vasario mėnesiais jis dirbo nepilną
darbo savaitę, išėjo iš darbo, nes jo netenkino darbo užmokestis. Jam buvo aiškinama,
jog nėra daug darbo, todėl negalima pakelti atlyginimo. Per visą darbo
laikotarpį jis negavo jokių piniginių priedų ir išmokų. Liudytoja N. G. parodė, kad
buhalterinę apskaitą iš esmės tvarkė I. A., o G. K. įsakymu buvo paskirtas kasininku. 2008 m.
įmonėje buvo nuostolis, visų darbuotojų uždarbis buvo minimalus, tik N. K. atlyginimas pasikeitė už įmonės
veiklos rezultatus. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas neatliko
jokio įrodymų tyrimo ir, remdamasis tais pačiais įrodymais, priėmė priešingą sprendimą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia kasatoriaus
požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas apeliacinės
instancijos teismo pateiktai jų traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Skunde
aptariami liudytojų I. A., A. A., M. B., N. G., J. G. parodymai,
atkreipiamas dėmesys į jų turinį ir teisinį vertinimą, įžvelgiant jame trūkumų.
Kartu skunde neginčijami kiti svarbūs argumentai, kuriais apeliacinės
instancijos teismas pagrindė išteisinamąjį nuosprendį. Tai rodo, kad skundo
teiginiai apie teismo padarytus teisės pažeidimus yra kildinami ne iš bylos
duomenų visumos, bet iš atrinktų duomenų apie tam tikrus faktus, galinčius turėti
reikšmės bylai. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376
straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos aplinkybių netiria ir įrodymų
nevertina, todėl šie argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame procese
dalyko.
Dėl
išteisinamojo nuosprendžio turinio ir surašymo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas
padarė esminių BPK pažeidimų, nes įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o išteisinamąjį nuosprendį surašė pažeisdamas
BPK 331 straipsnio reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole
užfiksuota visų proceso dalyvių, taip pat ir prokurorės, išsakyta vieninga
nuomonė, kad įrodymų tyrimas nereikalingas. Teisėjų kolegija, pasitarusi
vietoje, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė
išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis
nėra pagrįstas nustatytais faktiniais duomenimis. Pagal juos G.
K. ir N. K. nėra padarę nusikalstamos veikos. Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad pirmosios
instancijos teismo išvados apie neteisėtai N. K. 4200 Lt
padidintą darbo užmokestį nepagrįstos. Darbo kodekso normos, reglamentuojančios
apmokėjimą už darbą, darbo užmokesčio dydį sieja su atlikto darbo kiekiu,
kokybe, dirbtu laiku, darbo sąlygomis, darbo paklausos ir pasiūlos rinka,
kitais darbo kainą lemiančiais faktoriais, o atlygio už darbą konkretaus dydžio
nustatymą laiko darbdavio ir darbuotojo derybų objektu, atsispindinčiu
kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Darbo kodekso 204, 187 straipsniai reguliuoja
darbo užmokesčio minimumą, vidutinį darbo užmokestį, minimalų valandinį atlygį,
minimalią mėnesinę algą, bet nereguliuoja maksimalių darbo užmokesčio dydžių.
Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti
tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą
ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. G. K., padidindamas N. K. darbo užmokestį iki 5000 Lt per mėnesį, o N. K., gaudama tokio dydžio darbo užmokestį, nepažeidė Ligos
ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Įstatymas nedraudžia akcininkams kredituoti savo įmonę. Be to, šiuo konkrečiu
atveju įmonė vykdė savo veiklą, joje dirbo darbuotojų, t. y. įmonė vykdė realią
veiklą, o ne buvo fiktyviai sukurta. G. ir N. K. nebuvo
inkriminuota nusikalstama veika dėl bendrovės piniginių lėšų pasisavinimo. N. K. darbo užmokestis buvo padidintas šalių susitarimu ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nuo jo buvo mokamos atitinkamos
įmokos. Kadangi N. K. nuo jai padidinto darbo užmokesčio
mokėjo atitinkamas didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetą, tai ji įgijo teisę į didesnę motinystės pašalpą. Nuteistajai N. K. išmokėta didesnė motinystės pašalpa priklauso
objektyviai egzistuojančiu pagrindu, jai teisėtai priklausančios teisės ir
piniginių lėšų įgijimas nesudaro sukčiavimo. Byloje nėra faktinių
duomenų, pagrindžiančių, kad N. K. gavo didesnę motinystės
pašalpą apgaulės būdu, t. y. nepagrįstai padidinant jai darbo užmokestį,
sumokant didesnes įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei
iš jo atitinkamai gaunant didesnę motinystės pašalpą. Sukčiavimu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų G.
K. ir N. K. veiksmai galėjo būti pripažinti
nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog N. K. UAB
„Baltijos tvirtovė“ nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo. Darbo sutartyje
nurodyta, jog N. K. buvo priimta į direktoriaus
pavaduotojos pareigas. Realiai ji dar dirbo ir kaip tiekėja, buhalterė bei
darbininkė, todėl kolegija neturi pagrindo manyti, kad jai už darbą buvo
sumokėta per daug. Tai, kad UAB „Baltijos tvirtovė“ ūkinė – finansinė veikla
nebuvo itin gera, t. y. vien tai, kad bendrovei trūkstant apyvartinių lėšų, G.
ir N. K. kreditavo įmonę, nesudaro pagrindo manyti, kad
įmonės finansinė padėtis buvo tiek sunki, kad įmonei gėstų bankrotas. Iš bylos
medžiagos matyti, kad bendrovė vykdė ūkinę – komercinę veiklą, turėjo užsakymų,
mokėjo darbuotojams atlyginimus, įgijo techniką, todėl nėra pagrindo manyti,
kad N. K. padidinus darbo užmokestį, būtų iš esmės
pabloginta bendrovės finansinė padėtis.
Toks bylos
faktinių aplinkybių visumos vertinimas apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje padarytas aptarus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu konstatuotas aplinkybes, apeliantų argumentus, liudytojų
parodymus. Pasisakyta dėl UAB „Baltijos tvirtovė“ ūkinės veiklos, finansinės
būklės, kreditavimo ypatybių, dėl darbo sutarties su N. K. sudarymo ir pakeitimo aplinkybių, jai nustatyto darbo
užmokesčio dydžių, atitinkamų įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetą, N. K. atliktų darbų įvairovės ir apimties ir
kt. Motyvuotai pripažinta, kad, atlikus kiekvieno iš minėtų klausimų analizę,
neatsiranda pagrindo teigti, kad šiuo konkrečiu atveju yra padaryta teisės,
reglamentuojančios darbo, apmokėjimo už darbą ir kitus su tuo susijusius bylai
reikšmingus klausimus, pažeidimų. Neradęs teisės pažeidimų veiksmuose, kurių
visuma byloje pagal kaltinimą traktuojama kaip sudaranti vieną veiką,
apeliacinės instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad tokios veikos
kvalifikavimas taikant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį,
kaip tai padaryta pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje,
yra nepagrįstas. Tokia išvada atitinka teismų praktiką šios kategorijos bylose.
Kasacinėje nutartyje 2K-448/2010 nurodyta, kad atitinkamų asmenų, kurie buvo
išteisinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu kaip nepadarę
sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, darbo santykiai nebuvo
fiktyvūs. Išteisintieji dėl atliktinų darbų iš tiesų susitarė ir šie darbai
realiai buvo vykdomi. Darbo sutartyje sulygtas 10 000 Lt atlyginimas, nors ir
galėtų būti ginčijamas bei vertinamas kaip per didelis už iš esmės techninio
pobūdžio darbą, tačiau darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir
darbuotojo – susitarimo dalykas. Pagrindo išvadai, kad tokio dydžio atlyginimas
objektyviai buvo neįmanomas, nėra. Šioje baudžiamojoje byloje, kurioje
išteisinti G. K. ir N. K., darbo santykiai taip pat nebuvo fiktyvūs, N. K. realiai atliko įvairius darbus, o jai
mokėto darbo užmokesčio dydis, žinant UAB „Baltijos tvirtovė“ veiklos pobūdį
bei apimtis, nors ir galėtų būti ginčijamas, tačiau nėra akivaizdžiai
neadekvatus.
Apeliacinės
instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal visų trijų apeliacinių skundų
esminius argumentus ir dėl jų pasisakė. Šiuo požiūriu BPK 320 straipsnio 3
dalies reikalavimai nepažeisti.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo
išteisinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 331 straipsnio 2 dalies
nuostatas. Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui
yra nurodyti BPK 331 straipsnyje. Kaip nustatyta šio straipsnio 1 dalyje,
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII
skyriaus pagrindinių nuostatų. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos
teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas
padarė išvadą, kad reikia priimti išteisinamąjį nuosprendį. Tokio nuosprendžio
aprašomojoje dalyje pirmiausia išdėstoma, už kokios veikos padarymą asmuo yra
nuteistas, nurodoma apeliacinio skundo esmė ir apeliacinės instancijos teismo
išvada dėl šio skundo. Išteisinamajame nuosprendyje toliau nuosekliai išdėstomos
teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai, teismo išvados
dėl nuteistojo išteisinimo. Be to, aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti
išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai. Šiuo
konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje
minėti reikalavimai iš esmės įgyvendinti. Išdėstant sprendimo motyvus, nebuvo
būtinybės plačiai aptarinėti tuos bylos duomenis, kurie jam neturėjo ženklesnės
reikšmės. Teisėjų kolegija nustatė, kad G. K. ir N. K. turėjo teisę susitarti dėl didesnio darbo užmokesčio,
jį mokėti ir gauti, o teisėto darbo užmokesčio pagrindu turėjo teisę į
atitinkamą motinystės (tėvystės) pašalpą, dėl kurios mokėjimo žala Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetui nepadaryta. Taigi šių asmenų veikoje nėra
BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Ši išvada nuosprendyje
motyvuota pakankamai išsamiai ir logiškai.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a:
Vilniaus
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Benediktas
Stakauskas
Rimantas Baumilas Egidijus
Bieliūnas