Civilinė byla Nr. e2A-356-467/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00213-2022-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.1.1; 2.4.2.9.1; 2.6.7

 

 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. R. ir J. R. apeliacinį skundą bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas LT“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovams D. R., J. R., uždarajai akcinei bendrovei „Teisininkas LT“, uždarajai akcinei bendrovei „TT LOGISTIC“, uždarajai akcinei bendrovei „Tigesta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir bendro naudojimo patalpų pripažinimo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“, valstybės įmonė Registrų centras, notarė V. Ž..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir ieškovė, Bendrija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė:

1.1       pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2018 m. gruodžio 10 d. ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2018/12/10 ir 2018 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Erama“ atstovė nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tigesta“ perleido UAB „TT LOGISTIC“: negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane (a-1, a-2, a-3, a-4, a-5), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane 1-8, 1-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);  negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane 6-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (toliau visos šios patalpos kartu – ginčo patalpos);

1.2       pripažinti negaliojančia ab initio 2021 m. kovo 17 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1732, kuria UAB „TT LOGISTIC“ perleido UAB „Teisininkas LT“ ginčo patalpas;

1.3        pripažinti negaliojančia ab initio 2021 m. rugsėjo 1 d. mainų sutartį, notarinio registro Nr. 10846, kuria UAB „Teisininkas LT“ perleido atsakovams D. R. ir J. R. ginčo patalpas;

1.4       pripažinti, kad ginčo patalpos priklauso viso statinio – pastato – prekybos centro, pažymėto plane 1E6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise;

1.5        panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją;

1.6        priteisti ieškovei iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Bendrijos nariams priklausantys garažai ir kitos bendrojo naudojimo patalpos yra statinyje – pastate – prekybos centre 1E6p, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statinys). Šis daugiabutis gyvenamasis namas su garažais ir visuomeninio naudojimo patalpomis buvo pastatytas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, 1998 m. rugsėjo 7 d. pripažintas tinkamu naudoti ir 1998 m. rugsėjo 7 d. akto Nr. 2398 pagrindu įregistruotas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre. AB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 1998 m. rugsėjo 21 d. notarine sutartimi Nr. VB7-9235 pardavė UAB „Erama“ prekybos centrą, turintį 3099,70 kv. m bendro ploto, name, plane pažymėtame indeksu 1E6/p; prekybos centro unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statinio naujasis savininkas UAB „Erama“ 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė ieškovei nuolatiniam saugojimui visuomeninį pastatą su garažais ir dokumentaciją (duomenys neskelbtini), išvardintą šiame akte, be kita ko, genplaną, lauko tinklus, architektūrinę, elektrotechninę, ryšių ir signalizacijos, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų eksploatacijos, šiluminės trasos iki pastato ir šilumos mazgo bylas, rūsio planą su garažų savininkų pavardėmis ir kt. dokumentus.

3.       2021 m. gruodžio mėnesį ieškovei tapo žinoma, kad pagal statybos projektą pastatytos ir 1998 m. rugsėjo 7 d. aktu Nr. 2398 priimtos pagalbinės techninės patalpos, esančios Statinio rūsyje, 1999 m. birželio 21 d. tapo prekybos patalpomis ir penkioms pagalbinėms techninėms patalpoms pagal statybos projektą (a-1 pravažiavimui, a-2 techninei patalpai – šilumos punktui, a-3 techninei patalpai, a-4 techninei patalpai, a-5 elektros skydinei), esančioms Statinio rūsyje, buvo suteiktas vienas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statinio 1 aukšte nurodytos pagalbinės patalpos: Nr. 8 – 8,32 kv. m pagalbinio ploto ir Nr. 10 – 1,70 kv. m pagalbinio ploto 1999 m. birželio 21 d. taip pat tapo prekybos patalpomis, joms suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statinio 6 aukšte po statybų užbaigimo, priėmimo ir pirminio įregistravimo užfiksuota pagalbinė patalpa Nr. 1 – 10,17 kv. m pagalbinio ploto, 1999 m. birželio 21 d.  taip pat tapo prekybos patalpa ir jai suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 

4.       Be to, paaiškėjo, kad BUAB „Erama“ ne varžytynėse 2018 m. gruodžio 10 d. pardavė ginčo patalpas UAB „TT LOGISTIC“ už 100 Eur. UAB „TT LOGISTIC“ šias ginčo patalpas po dviejų metų, t. y. 2021 m. kovo 17 d. pardavė UAB „Teisininkas LT“ už 100 Eur, sutarties notarinio registro Nr. 1732. UAB „Teisininkas LT“ 2021 m. rugsėjo 1 d. mainų sutartimi, notarinio registro Nr. 10846, su D. R. ir J. R. išmainė ginčo patalpas, kurių vidutinė rinkos vertė mainų sandorio sudarymo metu buvo 187 400 Eur, į kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdo 0,0314 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą su prekybos patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – tvorą, unikalus N. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Visų šių keturių turto vienetų vidutinė rinkos vertė yra 4 204 Eur. Nepaisant to, kad mainomų daiktų vertė akivaizdžiai skyrėsi, šalys sutarė, jog mainomų daiktų vertė yra lygi, t. y. po 10 000 Eur.

5.       Ieškovė visą laiką žinojo, kad ginčo patalpos yra techninės, bendro naudojimo patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios viso namo savininkams, kurios buvo perduotos Bendrijai 1999 m. spalio 1 d. naudotis, eksploatuoti ir prižiūrėti ir jos negalėjo būti privatizuotos. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Pagalbinės techninės patalpos, esančios Statinio rūsyje – a-1 pravažiavimas, a-2 šilumos mazgas, a-5 el. skydinė, a-3, a-4 techninės patalpos, kuriose įrengti mechanizmai, apskaitos prietaisai, signalizacijos pultai ir koridoriai pagal savo funkcinį ryšį yra susijusios su Statinio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), eksploatavimu, t. y. šilumos mazgas (šilumos punktas) yra prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis ir pristatantis į pastato šildymo prietaisus, techninėje patalpoje yra įrengta viso statinio rekuperacinė vėdinimo sistema, koridoriai – skirti patekti į individualias Statinio patalpas. Pravažiavimas a-1 rūsyje skirtas privažiuoti į Statinio patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančius garažus. Dar daugiau, šilumos mazgas (šilumos punktas) ir kiti inžineriniai tinklai (namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros vamzdynai ir angos) yra įrengti bendrojo naudojimo patalpose.

6.       Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais sandorius kaip prieštaraujančius imperatyvioms teisės normoms. Sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalis, nes iš faktinių aplinkybių dalies matyti, kad ginčo patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir priimtos eksploatuoti kaip bendro naudojimo patalpos. Statinys, kuriame yra ginčo patalpos nebuvo rekonstruotas, o tik neteisėtai, pakeitus ginčo patalpų paskirtį į prekybos, kokia yra viso Statinio paskirtis, buvo neteisėtai parduotos. Ieškovė prašė panaikinti ginčo patalpų 2021 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarytą tarp UAB „LOGISTIC“ ir UAB „Teisininkas LT“, kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms bei sudarytą pažeidžiant sąžiningumo principą. Ieškovė prašė panaikinti ginčo patalpų 2021 m. rugsėjo 1 d. mainų sutartį, sudarytą UAB „Teisininkas LT“ su D. R. ir J. R., kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms ir sąžiningumo principui. 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia ab initio 2018 m. gruodžio 10 d. ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2018/12/10 ir 2018 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais BUAB ‚Erama“ perleido UAB „TT LOGISTIC“ ginčo patalpas; pripažino negaliojančia ab initio 2021 m. kovo 17 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1732, kuria UAB „TT LOGISTIC“ perleido UAB „Teisininkas LT“ ginčo patalpas; pripažino negaliojančia ab initio  2021 m. rugsėjo 1 d. mainų sutartį, notarinio registro Nr. 10846, kuria UAB „Teisininkas LT“ perleido D. R. ir J. R. ginčo patalpas; panaikino ginčo patalpų teisinę registraciją; pripažino, kad ginčo patalpos priklauso viso statinio – pastato – Prekybos centro, pažymėto plane 1E6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; taikė restituciją ir iš UAB „Teisininkas LT“ natūra grąžino D. R. ir J. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdo 0,0314 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą su prekybos patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės UAB „TT LOGISTIC“ atsakovei UAB „Teisininkas LT“ 100 Eur sumokėtus už ginčo patalpas; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas pažymėjo, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2018 m. gruodžio 10 d., 2021 m. kovo 17 d., 2021 m. rugsėjo 1 d., ieškinys teismui pateiktas 2021 m. vasario 17 d., todėl ieškovė bendrojo ieškinio senaties termino nepraleido. Be to, ieškovė į teismą kreipėsi tik po to, kai 2021 m. kovo 31 d. gavo UAB „Teisininkas LT” reikalavimą dėl patekimo prie nekilnojamojo turto, nekilnojamųjų daiktų apžiūros, informacijos pateikimo. Duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes – kad ieškovė po 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo akto pasirašymo bendrojo naudojimo patalpas, taip pat ir ginčo patalpas, visą laiką netrukdomai valdė, naudojo, prižiūrėjo ir pagrįstai manė, jog jos negali būti perduotos kitiems asmenims – byloje nėra.

9.       Teismo vertinimu, ginčo patalpos (šilumos mazgas, techninės patalpos, el. skydinė, pravažiavimas, koridoriai ir kt.) faktiškai yra bendro naudojimo patalpos, kurios skirtos tinkamam viso Statinio funkciniam ryšiui užtikrinti. Ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčo patalpos savo techninėmis savybėmis, paskirtimi ir funkciniu ryšiu yra susijusios su viso Statinio eksploatavimu. Atsakovai priešingų duomenų nepateikė.

10.       Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog bendro naudojimo patalpas – ginčo patalpas, 1999 metais formuojant kaip atskirus turto vienetus ir įregistruojant VĮ Registrų centre, buvo pateiktas Statinio patalpų savininkų sutikimas, o tai reiškia, kad buvo apribotos Statinio bendraturčių teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Atsižvelgiantį į tai, jog ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos ir priklauso visiems Statinio bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, jos neteisėtai buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir neteisėtai parduotos atsakovams be viso Statinio bendraturčių sutikimo.

11.       Teismo vertinimu, teisės nuostatos, nurodančios, jog bendro naudojimo patalpos yra patalpų bendroji dalinė nuosavybė, yra imperatyvios, todėl negali priklausyti kitiems asmenims ir atitinkamai negalėjo būti sandorių objektu, be to, ginčo patalpos perleistos neturint bendraturčių sutikimo, dėl to ginčijami sandoriai yra niekiniai ir negalioja, nes iš neteisės negali atsirasti teisė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad sandoriai, kuriais ginčo patalpos buvo perleistos atsakovams, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintini negaliojančiais.

12.       Spręsdamas dėl atsakovų, kaip ginčijamų sandorių šalių sąžiningumo, teismas pažymėjo, kad UAB „TT LOGISTIC“, prieš įsigyjant ginčo patalpas, jas apžiūrėjo ir matė, jog šios ginčo patalpos yra bendro naudojimo, jose prekybos veikla nevykdoma. 2021 m. kovo 17 d. ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties 5 punkte nurodyta, kad visų parduodamų ginčo patalpų vidutinė rinkos vertė pardavimo metu buvo 187 400 Eur. Ta pačia sutartimi UAB „Teisininkas LT“ šias ginčo patalpas įsigijo už 100 Eur, t. y. akivaizdžiai už rinkos sąlygų neatitinkančią kainą. Tuo tarpu mainytų nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė skiriasi daugiau kaip 44 kartus, tai reiškia, kad mainomi daiktai yra nelygiaverčiai. Taigi tikroji ginčo patalpų vertė buvo neproporcingai didesnė nei sandorio šalių nurodoma vertė, o tokia akivaizdi tikrosios ir įrašytos į sutartis turto vertės disproporcija neleidžia vertinti atsakovų kaip sąžiningų asmenų (sąžiningų įgijėjų), taip pat nesuponuoja būtinybės prioritetiškai ginti jų teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų išvadai, jog atsakovai, kurie už ginčijamą turtą, kurio neapžiūrėjo bei sumokėjo simbolinę kainą, buvo nesąžiningi ir netinkamai naudojosi jiems suteiktomis teisėmis.

13.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Erama“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, darė išvadą, jog šioje byloje restitucija negalima. Tačiau pripažinus, jog ginčo patalpos negalėjo būti sandorio objektu, siekiant grąžinti šalis į buvusią padėtį, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinus tai, jog reiškiamais reikalavimais yra siekiama ginčo patalpų priklausymo bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems statinio savininkams, tenkino ieškovės reikalavimą panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją ir pripažinti, jog ginčo patalpos priklauso viso statinio – pastato – Prekybos centro, pažymėto plane 1E6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, taikydamas restituciją iš UAB „Teisininkas LT“ natūra grąžino D. R. ir J. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o iš atsakovės UAB „TT LOGISTIC“ atsakovei UAB „Teisininkas LT“ priteisė 100 Eur, sumokėtus už ginčo patalpas. 

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai

 

14.       Atsakovai D. R. ir J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti 10 metų ieškinio senatį reikalavimui pripažinti, kad ginčo patalpos priklauso viso Statinio – pastato – Prekybos centro, pažymėto plane 1E6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; taikyti 10 metų ieškinio senatį reikalavimui panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją; ieškinį atmesti; priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                       Esminė aplinkybė šioje byloje yra ne ginčijami sandoriai, o ginčo patalpų teisinė registracija, įvykusi 1999 m. birželio 21 d. UAB „Erama“ 1999 m. balandžio 29 d. pateikto prašymo pagrindu (t. y. prieš Bendrijos įregistravimą ir priėmimo–perdavimo akto pasirašymą). Nuo ginčo patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre iki ieškinio pareiškimo dienos praėjo daugiau nei 22 metai, todėl byloje esminis klausimas yra praleisto ieškinio senaties termino taikymas.

14.2.                      Ginčo patalpos 1999 m. spalio 1 d. nebuvo bendrojo naudojimo patalpos, todėl jos ir nebuvo perduotos ieškovei naudoti / valdyti. Ieškovė klaidinančiai sutapatina „bendrojo naudojimo patalpas“ (kaip visų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektą) su patalpų ploto skaičiavimo tvarka ir teigia, kad pirminėje kadastro byloje sąvoka „pagalbinis plotas“ reiškia, jog ginčo patalpos yra bendrojo naudojimo objektai. „Pagalbinis plotas“ nereiškia, kad tai yra bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios visiems savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir skirtos visų Statinio savininkų poreikiams tenkinti.

14.3.                      Pasirašant 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo aktą, ginčo patalpos kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas priklausė UAB „Erama“, todėl negalėjo būti perduotos ieškovei.

14.4.                      Ieškovės teiginiai, kad jai ginčo patalpų perdavimo metu nebuvo žinoma apie jų priklausomybę ir paskirtį, atmestini kaip neįrodyti. Bendrijai ir Bendrijos pirmininkui teisės aktai tiesiogiai numato pareigą tikrinti nekilnojamojo turto savininkų duomenis Nekilnojamojo turto registre, sudaryti savininkų sąrašus, juos tvarkyti, saugoti, atnaujinti, todėl nuo pat Bendrijos įsteigimo ieškovei buvo žinoma apie patalpų atskirumą ir priklausymą UAB „Erama“. Taigi pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad tokios pareigos ieškovė neturėjo, prieštarauja įstatymuose nustatytam reglamentavimui. Kadangi Bendrija (ieškovė) ginčo patalpų niekada nevaldė kaip bendrojo naudojimo objektų, todėl negalėjo ir „pagrįstai manyti“, kad ginčo patalpos priklauso visiems bendrasavininkiams kaip bendrojo naudojimo patalpos.

14.5.                      Teismas ignoravo, kad Statinys ir ginčo patalpos netiesiogiai buvo valdomos Bendrijos vadovės L. R. (buv. B.) ir darė nepagrįstą išvadą, jog L. R. su R. B. nebegyveno nuo 1998 metų, todėl tariamai nežinojo su ginčo patalpų nuosavybe susijusių klausimų. Tokią išvadą teismas darė remdamasis ieškovės nurodytu deklaratyviu teiginiu, kuriam pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų, neprašė apklausti liudytojų ir pan. Ši aplinkybė byloje nebuvo nustatinėjama, todėl keista sprendimo išvada dėl aplinkybių, kurios nebuvo tirtos byloje. 

14.6.                      Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Erama“ buvo santuokos metu įgytas turtas, o ginčo patalpos, kaip savarankiški turtiniai vienetai, nuosavybės teise priklausantys UAB „Erama“ taip pat įregistruoti santuokos metu, šio turto dalinimo klausimas buvo sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje, kas patvirtina, jog dabartinei ieškovės pirmininkei apie ginčo patalpų, kaip savarankiškų turtinių vienetų, priklausymą savininkei UAB „Erama“ buvo žinoma nuo jų įsigijimo. Kadangi juridinis asmuo teises ir pareigas įgyja per savo vadovą, laikytina, kad ieškinio senaties terminas ginčyti patalpų teisinę registraciją prasidėjo vėliausiai 2004 m. balandžio 28 d., kai ieškovės vadove tapo L. R..

14.7.                      Teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentą reglamentuojančias teisės normas ir tendencingai ignoravo aplinkybes, pagrindžiančias ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentą šioje byloje. Kadangi ieškovė neįrodinėjo jokių ieškinio senaties praleidimą pateisinančių aplinkybių ir byloje tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų nėra, nagrinėjamu atveju dėl akivaizdžiai praleisto ieškinio senaties termino ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas, kadangi pagrindinis reikalavimas byloje yra panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją. Be šio reikalavimo, reikalavimai dėl ginčo patalpų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais netenka prasmės, todėl, pritaikius ieškinio senatį pagrindiniam reikalavimui, visi kiti reikalavimai taip pat atmestini.

14.8.                      Ieškovė ir teismas byloje rėmėsi pirmine ginčo patalpų kadastrinių matavimų byla, kurios duomenys buvo panaikinti dar 1999 m. rugpjūčio 9 d., tačiau net ir šioje byloje ginčo patalpos nebuvo priskirtos bendrojo naudojimo objektams. Teismo teiginys, kad ginčo patalpos faktiškai „kaip buvo taip ir liko bendro naudojimo patalpomis“, nepagrįstas pirmiausia dėl to, jog ginčo patalpos niekada nebuvo bendrojo naudojimo patalpomis. Ginčo patalpos iki jų atskyrimo buvo UAB „Erama“ priklausiusių patalpų dalis.

14.9.                      Ieškovės nurodyta aplinkybė, kurią palaikė teismas, jog dalyje ginčo patalpų yra įrengti tam tikri inžineriniai objektai (įranga), nereiškia, kad šios patalpos yra bendrojo naudojimo objektai. Bendra inžinerinė įranga gali būti bendro naudojimo patalpose ir konstrukcijose, taip pat gali būti įrengta atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Taigi vien ta aplinkybė, jog patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo vertinti patalpos kaip bendro naudojimo. 

14.10.                      Esminis kriterijus, pagal kurį patalpas galima būtų laikyti bendrojo naudojimo patalpomis, yra jų nepriskyrimas atskiriems savininkams. Nagrinėjamu atveju ginčo patalpos nuo pat Statinio pastatymo ir įregistravimo priklausė UAB „Erama“, nuo 1999 metų yra įregistruotos kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, o tai reiškia jų priklausymą konkrečiam savininkui. 

14.11.                      Ginčo patalpos įregistruotos iki įsigaliojant CK, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi CK normomis, nes jos jau galiojo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Akivaizdu, kad esminis šios bylos dalykas – ginčo patalpų teisinė registracija, įvykusi iki įsigaliojant dabartiniam CK. Nenuginčijus ginčo patalpų teisinės registracijos, reikalavimai dėl sandorių nuginčijimo neturi prasmės. Todėl sprendžiant, ar ginčo patalpų registracija atitiko teisės aktus, privalo būti taikomi ginčo patalpų registracijos metu galioję teisės aktai.

14.12.                      Teismo išvados apie tai, kad nėra duomenų, jog registruojant ginčo patalpas buvo gauti kitų asmenų sutikimai, yra nepagrįsti, nes ginčo patalpos niekada nebuvo bendrojo naudojimo objektai, jos iki įregistravimo atskiromis patalpomis buvo UAB „Erama“ priklausiusių patalpų dalis. Taigi UAB „Erama“, įregistruodama ginčo patalpas, neturėjo gauti jokių sutikimų, kadangi ji disponavo jai pačiai priklausančiomis patalpomis.

14.13.                      Vertinant ginčo sandorio šalių sąžiningumą, svarbu, kad pirmasis pirkėjas ginčo patalpų įsigijimo sutartį sudarė  UAB „Erama“ bankroto procese. Ginčo patalpos buvo du kartus pardavinėjamos iš varžytynių ir dvejose varžytynėse nebuvo parduotos už įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, todėl buvo parduotos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir už nustatytą kainą. Tai patvirtina, kad pirmasis pirkėjas ginčo patalpas įsigydamas UAB „Erama“ bankroto byloje, turėjo pagrindą tikėtis, jog ne tik nustatyta turto pardavimo tvarka, bet ir nustatyta kaina, yra pagrįsta, nes nekilnojamojo turto pardavimo procedūrą griežtai reglamentuoja imperatyvūs teisės aktai.

14.14.                      2021 m. kovo 17 d. antrasis pirkėjas ginčo patalpas įsigijo už tą pačią kainą, tad abejoti jo sąžiningumu irgi nėra pagrindo. Paskutiniai turto įgijėjai – apeliantai turtą įsigijo už kur kas didesnę kainą nei pirmieji pirkėjai, todėl darant objektyviai pagrįstą išvadą, kad pirmieji pirkėjai nebuvo nesąžiningi, apeliantų sąžiningumu abejoti nėra pagrindo. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Erama“ bankroto procese nustatyta turto vertė prieštarauja įstatymams, ieškovė nepateikė įrodymų, jog nuginčijo UAB „Erama“ kreditorių susirinkimų nutarimus, kuriais nustatyta turto vertė ir pardavimo tvarka. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų nesąžiningumą įgyjant ginčo patalpas, todėl ginčo patalpos negali būti išreikalautos iš sąžiningai, įstatymo nustatyta tvarka jas įgijusių atsakovų.

15.       Atsakovė UAB „Teisininkas LT“, prisidėdama prie atsakovų apeliacinio skundo, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: taikyti 10 metų ieškinio senatį reikalavimui pripažinti, kad ginčo patalpos priklauso viso Statinio – Pastato – Prekybos centro, pažymėto plane 1E6p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; taikyti 10 metų ieškinio senatį reikalavimui panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją; ieškinį atmesti. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Sprendime teismas iš konteksto ištraukia atsakovės UAB „Teisininkas LT“ pasisakymo fragmentą dėl investicijų į nupirktą objektą ir nurodo, kad UAB „Teisininkas LT“ yra nesąžininga pirkėja, nes teismo metu nurodė, jog susipažinusi ir apžiūrėjusi šį objektą sprendė, kad, norint jame pradėti komercinę veiklą, reikalinga atitinkama investicija, tačiau kuo pasireiškia UAB „Teisininkas LT“ nesąžiningumas, teismas nenurodo ir neišaiškina.

15.2.                      Ieškovė pripažino, kad jos ieškinys yra nepagrįstas. Teismas suteikė išskirtines sąlygas ir privilegijas ieškovei, leisdamas kiekvieną kartą tikslinti ieškinį po to, kai atsakovai pateikdavo atsiliepimus, nesutikimus, išdėstydami pozicijas dėl pateikto ieškinio, patikslintų ieškinių. Teismas, nesuteikdamas atsakovams progos pasisakyti, priimdamas visus ieškovės teikiamus ieškinio patikslinimus, šiuos dokumentus priimdavo nurodydamas, jog dėl tokių tikslinimų pasisakys vėliau, tačiau sprendime teismo pasisakymų dėl ieškinio ir ieškinių patikslinimų nėra.

15.3.                      Teismas ieškovei suteikė neribotas teises ir sąlygas viską iš eilės keisti ieškinyje, taip net sukuriant visiškai kitą, naują ieškinio pagrindą ir dalyką. Garažo, komercinių patalpų savininkai, pirkdami turtą, neįgijo jokių papildomų teisių į kitą pastate esantį ir kitam savininkui, t. y. UAB „Erama“ priklausantį nekilnojamą turtą. Tuo tarpu sprendimu ieškovei yra nustatoma jos teisė į nekilnojamą turtą, kuris ieškovei niekada nepriklausė, buvo asmeninė UAB „Erama“ nuosavybė.

15.4.                      Teismas nepagrįstai nustatė atsakovų nesąžiningumą. Neaišku, kuo remiantis teismas nustatė, kad nekilnojamas turtas, kuris priklauso vienam juridiniam asmeniui ir yra parduodamas kitam juridiniam asmeniui už abiejų šalių bendru susitarimu parduodamo turto kainą, yra nesąžiningas sandoris. Teismas ignoravo tai, kad ginčo turto kaina buvo nustatyta imperatyviai ir itin griežtai reglamentuojamame bankroto procese. Sprendime apsiribojama deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie atsakovų nesąžiningumą ir nesigilinama į ginčo turto pardavimo aplinkybes. Sprendime nenurodomi argumentai (be turto kainos), kurie paneigtų atsakovų sąžiningumo prezumpciją. 

15.5.                      Neaišku, kokiais įrodymais, įstatymais, teismų praktika vadovaujasi teismas nurodydamas, kad ginčo turto kaina yra per maža, todėl atsakovė negali pakomentuoti ir ginčyti to, ką teismas pats sugalvojo nesivadovaudamas ginčo teisenos taisyklėmis.

15.6.                      Bankrutuojanti įmonė varžytynių metu pardavė nelikvidų nekilnojamą turtą UAB „TT LOGISTIC“ už kreditorių nustatytą kainą, tačiau teismas sprendime to neakcentuoja ir nepasisako, o tik nurodo, kad, jeigu yra naikinamas bet koks sudarytas nekilnojamo turto sandoris, tai automatiškai yra naikinami ir kiti susiję sandoriai. Teismas nenustatė, o ieškovė neįrodė ir nebandė įrodyti, nepateikė dokumentų, kad per varžytynes nupirktas turtas iš bankrutuojančios įmonės už kreditorių nustatytą kainą yra nupirktas nesąžiningai, pažeidžiant kitų asmenų teises.    

15.7.                      Be to, reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo varžytynių akto pasirašymo dienos. Šiuo atveju ieškinys paduotas praleidus nurodytą ieškinio senaties terminą.

15.8.                      Ginčo turtas ieškovei niekada

nebuvo parduotas ar kaip nors kitaip perleistas, o tik perduotas saugojimui. Bendrijos vadovai, UAB „Erama“ akcininkai, valdė visus dokumentus, susijusius su savo nuosavybe ir žinojo bei turėjo žinoti apie esančias komercines patalpas šiame pastate, jų priklausomumą savininkams, jų naudojimą. Taigi nuo 1999 m. spalio 1 d. ieškovė žinojo apie savo teises ir ginčo patalpų nuosavybę ir 22 metus nekilo ginčų dėl šių patalpų nuosavybės, jų priklausomumo. Taigi nuo 1999 m. spalio 1 d. yra skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kuris yra praleistas.

16.       Ieškovė 613-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija atsiliepime į atsakovų D. ir J. R. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

16.1.                      Ginčo patalpos nuo pat pradžių buvo bendro naudojimo patalpos. Viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Statybos ir projektavimo sisteminimo centras“ ekspertinėje išvadoje konstatavo, kad, faktiškai apžiūrėjus ir įvertinus ginčo patalpas bei dokumentus, nustatyta, jog šios patalpos faktiškai yra bendro naudojimo patalpos, kurios skirtos tinkamam viso statinio funkciniam ryšiui užtikrinti, kurių negalima naudoti prekybos veiklai. Bendrojo naudojimo pravažiavimu a-1 naudojamasi pravažiuoti iki privačių 17 garažų boksų, o tai reiškia, kad pravažiavime negalima prekybos ar kita komercinė veikla, nes pravažiavimas naudojamas transporto ir pėsčiųjų eismui. Ginčo patalpos, t. y. šilumos mazgas, techninės patalpos, el. skydinė, pravažiavimas, koridoriai pagal patalpų technines savybes, jų paskirtį ir funkcinį ryšį yra susiję su Statinio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), eksploatavimu. Šilumos mazgas, elektros skydinė, pravažiavimas, techninės patalpos ir koridoriai yra suformuoti pagal projektinę dokumentaciją ir pastatyti naudoti bendrai, o ne individualiai.

16.2.                      Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos, inventorinis Nr. 13/21504, formoje Nr. 3, pastato vidaus ploto eksplikacijoje nurodyta, kad Statinio bendro naudojimo patalpų plotą 444,51 kv. m, be kita ko, sudaro ir ginčo patalpos rūsyje (R): a-1 pravažiavimas 237,11 kv. m; a-2 techninės patalpos 32,92 kv. m; a-3 techninės patalpos 5,37 kv. m; a-4 techninės patalpos 16,75 kv. m; a-5 elektros skydinė 11,37 kv. m (viso – 303,57 kv. m); 1 aukšte pagalbinė patalpa 1-8 – 8,32 kv. m ir 1-10 – 1,70 kv. m ploto nurodomos kaip bendro naudojimo patalpos.

16.3.                      Tuo metu, kai UAB „Erama“ įregistravo ginčo patalpas, ji nuosavybės teise nevaldė viso Statinio. Statinys nuosavybės teise priklausė 21 fiziniam ir juridiniam asmeniui. Tai reiškia, kad pertvarkant ginčo patalpas, kurios pagal pirminį statybos projektą buvo pastatytos kaip techninės patalpos (el. skydinė, šilumos mazgas, ventiliatorinė, lifto kėlimo mechanizmo techninės patalpos, pravažiavimas), negalėjo būti įregistruotos prekybos paskirties patalpomis nesant projekto, Statinio bendraturčių sutikimo bei statybos leidimo.

16.4.                      Apeliantai nepagrįstai tapatina Bendriją su nuo 2004 m. lapkričio 17 d. išrinkta Bendrijos pirmininke L. R.. Bendrija yra juridinis asmuo, kurio nariai neturėjo pareigos nei pagrindo tikrinti, tikslinti atitinkamą informaciją, įvertinant tai, kad pagal faktinę ginčo patalpų situaciją, jomis Bendrija visada naudojosi.

16.5.                      UAB „Erama“ vieninteliu (vienasmeniu) akcininku jau nuo 1995 m. gruodžio 29 d. buvo R. B., kuris nederino su UAB „Erama“ susijusių klausimų su L. B., net ir būnant santuokoje. Duomenų apie tai, kodėl R. B., kaip UAB „Erama“ savininkas, kuris perėmė L. ir R. B. individualios įmonės teises ir pareigas, ją išregistravo tik 2016 metais, L. R. neturi ir neprivalo turėti.

16.6.                      Apeliantai neskiria nekilnojamojo daikto kadastro duomenų tikslinimo nuo naujo nekilnojamojo daikto suformavimo (po pastatymo ar rekonstrukcijos ir kt.). Šiuo atveju negalėjo būti tikslinami ginčo patalpų kadastro duomenys dėl to, kad tokių nekilnojamųjų daiktų kaip ginčo patalpos apskritai iki 1999 m. birželio 21 d. nebuvo įregistruota. Nagrinėjamu atveju ginčo patalpos buvo naujai 1999 m. birželio 21 d. suformuotos ir įregistruotos kaip savarankiškos patalpos nesant tam reikiamų dokumentų (projektų, leidimų) ir Statinio bendraturčių sutikimų.

16.7.                      Iš pirminės kadastrinių matavimų bylos Nr. 1 matyti, kad bendro naudojimo patalpos žymimos joms būdingu simboliu “a” raide. Ieškovė į bylą yra pateikusi įrodymus, kad ginčo patalpos yra ir buvo iki jų suformavimo bendro naudojimo patalpos. Be to, sudarant ginčijamus sandorius iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad sandorio objektas yra bendrojo naudojimo patalpos a-1, a-2, a-3, a-4, a-5, o tokių sandorių sudarymas prieštarauja imperatyviems teisės aktams.

16.8.                      Pirkėja UAB „Teisininkas LT“, kuri užsiima teisine veikla, būdama atidi ir sąžininga ginčijamų patalpų įgijėja, turėjo įsitikinti, ką reiškia toks žymėjimas bei kokias patalpas ji faktiškai perka. Aplinkybę, kad užsiima „probleminių“ patalpų pirkimu, patvirtino pats A. S., UAB „Teisininkas LT“ atstovas ir ginčo patalpų sandorio šalis. UAB „Teisininkas LT“ negali būti laikoma sąžininga ginčo patalpų savininke, turto – bendro naudojimo patalpų, kurios apskritai negali būti sandorio objektu, savininke.

16.9.                      UAB „Erama“ bankroto administratorės UAB „Tigesta“ atstovė ir savininkė R. V. ne varžytynėse ginčo patalpas už 100 Eur pardavė prieš kelias savaites iki ginčo sandorio sudarymo vadovautai bendrovei UAB „TT LOGISTIC“. Tai akivaizdus nesąžiningo sandorio atvejis.

16.10.                      Ieškovės nuomone, esminiai ieškinio reikalavimai buvo nurodyti 2022 m. vasario 17 d. ieškinyje, t. y. reikalavimas panaikinti neteisėtus sandorius ir pripažinti, kad ginčo patalpos priklauso savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Reikalavimas panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją yra išvestinis reikalavimas, kuris inter alia (taip pat; be kita ko) nurodytas ieškinio 33 punkte. Nepaisant to, susipažinus su atsakovų procesiniais dokumentais bei vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, bendradarbiavimo principu, 2022 m. vasario 17 d. ieškinio 33 punkte nurodytą prašymą panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją ieškovė perkėlė į patikslinto ieškinio reikalavimų dalį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujai teikiamų įrodymų

18.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

19.       Tiek apeliantai D. R. ir J. R., tiek ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Apeliantai pateikė L. R. (buv. B.) ir R. B. verslo sąsajas galimai pagrindžiančius įrodymus (verslo sąsajų ataskaitas). Ieškovė pateikė individualios (personalios) įmonės registravimo pažymėjimą, L. ir R. B. individualios įmonės prašymą rejestro tarnybai; rejestro tarnybos pranešimą apie perregistravimą; 1995 m. kovo 5 d. akcijų pasidalinimo sutarties formos pakeitimo susitarimą.

20.       Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise.

21.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nei apeliantai, nei ieškovė nepagrindė būtinybės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nenurodė, kodėl negalėjo šių dokumentų pateikti pirmosios instancijos teismui, nors klausimas dėl L. R. (buv. B.) ir R. B. sąsajų buvo keliamas ir pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepriima apeliantų ir ieškovės teikiamų naujų įrodymų.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

22.       Daugiabutis gyvenamasis namas su garažais ir visuomeninio naudojimo patalpomis buvo pastatytas UAB „Vilniaus kapitalinės statyba“, 1998 m. rugsėjo 7 d. pripažintas tinkamu naudoti ir 1998 m. rugsėjo 7 d. akto Nr. 2398 pagrindu įregistruotas VĮ Registrų centre.

23.       1998 m. birželio 30 d. tuometinio Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo inventorizavimo grupės Nr. 1 specialistai atliko Statinio matavimus ir parengė nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą Nr. 21504 (toliau – Kadastrinių matavimų byla Nr. 1), kurioje nustatyti (užfiksuoti) pastatyto Statinio kadastriniai duomenys – bendras Statinio plotas, patalpų Statinyje plotai, jų paskirtis, išmatavimai ir kt. Kadastrinių matavimų bylos Nr. 1 formoje Nr. 3 nurodyta, kad pastato 1E6/p rūsyje (R) yra 15 garažų su nustatytu jų pagrindiniu plotu ir kitų pagalbinių patalpų, kurių plotas nurodomas kaip pagalbinis. Šios pagalbinės patalpos rūsyje (R) yra tokios: a-1 pravažiavimas – 237,11 kv. m ploto; a-2 tech. patalpos – 32,92 kv. m ploto; a-3 tech. patalpos – 5,37 kv. m ploto; a-4 tech. patalpos – 16,75 kv. m ploto; a-5 el. skydinė – 11,42 kv. m ploto. Visas Statinio 1E6/p rūsio R bendras plotas nustatytas 579,81 kv. m, jame pagrindinis plotas (garažai) – 276,24 kv. m ir 303,57 kv. m pagalbinis plotas (pagalbinių patalpų). Toje pačioje formoje Nr. 3, be kita ko, užfiksuotos Statinio 1 aukšte nurodytos pagalbinės patalpos: Nr. 8 – 8,32 kv. m pagalbinio ploto ir Nr. 10 – 1,70 kv. m pagalbinio ploto. Aptariamoje 3 formoje Statinio 6 aukšte taip buvo užfiksuotos pagalbinės patalpos Nr. 1 – 10,17 kv. m pagalbinio ploto.

24.       AB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 1998 m. rugsėjo 21 d. notarine sutartimi Nr. VB7-9235 pardavė UAB „Erama“ Statinį, t. y. prekybos centrą, turintį 3 099,70 kv. m bendro ploto, name, plane pažymėtame indeksu 1E6/p, prekybos centro unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

25.       1999 m. balandžio 29 d. UAB „Erama“ VĮ Registrų centrui pateikė prašymą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 1999 m. gegužės 20 d. parengtas nekilnojamųjų kadastro duomenų bylas bei UAB „Erama“ ir UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ notarinę sutartį. Šio prašymo pagrindu suformuotos ir 1999 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registre UAB „Erama“ nuosavybės teise įregistruotos šios patalpos: prekybos patalpos (Statinio rūsyje: a-1 pravažiavimas, a-2 tech. patalpa–šilumos punktas, a-3 tech. patalpa, a-4 tech. patalpa, a-5 el. skydinė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); prekybos patalpa (Statinio 1 aukšto patalpos: Nr. 8 ir Nr. 10), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); prekybos patalpos (Statinio 6 aukšte esanti patalpa Nr. 1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

26.       1999 m. birželio 15 d. įsteigta ieškovė – 613-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrija. UAB „Erama“ 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė 613-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai nuolatiniam saugojimui visuomeninį pastatą su garažais ir dokumentaciją (duomenys neskelbtini), išvardintą šiame akte, be kita ko, genplaną, lauko tinklus, architektūrinę, elektrotechninę, ryšių ir signalizacijos, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų eksploatacijos, šiluminės trasos iki pastato ir šilumos mazgo bylas, rūsio planą su garažų savininkų pavardėmis ir kt. dokumentus.

27.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi UAB „Erama“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tigesta“. 2018 m. gruodžio 10 d. BUAB „Erama“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Tigesta“, sudarė ne varžytynėse parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2018/12/10 ir 2018 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais BUAB „Erama“ perleido UAB „TT LOGISTIC“ ginčo patalpas už 100 Eur sumą.

28.       2021 m. kovo 17 d. UAB „TT LOGISTIC“ ginčo patalpas pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė už 100 Eur sumą UAB „Teisininkas LT“. 2021 m. rugsėjo 1 d. UAB „Teisininkas LT“ mainų sutartimi ginčo patalpas perleido D. R. ir J. R., mainų pagrindu įgydama kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos būdo 0,0314 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą su prekybos patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pagalbinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – tvorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). 2021 m. kovo 31 d. ieškovė gavo UAB „Teisininkas LT” reikalavimą dėl patekimo prie nekilnojamojo turto, nekilnojamųjų daiktų apžiūros, informacijos pateikimo.

29.       Ieškovė kreipėsi į teismą dėl ginčo patalpų perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, ginčo patalpų teisinės registracijos panaikinimo ir ginčo patalpų pripažinimo Statinio patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Atsakovai su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė reikalavimams dėl ginčo patalpų teisinės registracijos panaikinimo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

30.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia ab initio ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir 2018 m. gruodžio 10 d. turto perdavimo–priėmimo aktą; pripažino negaliojančia ab initio 2021 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino negaliojančia ab initio 2021 m. rugsėjo 1 d. mainų sutartį; panaikino ginčo patalpų teisinę registraciją; pripažino, kad ginčo patalpos priklauso viso Statinio patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; taikė restituciją ir iš UAB „Teisininkas LT“ natūra grąžino D. R. ir J. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės UAB „TT LOGISTIC“ atsakovei UAB „Teisininkas LT“ 100 Eur sumokėtus už ginčo patalpas.

31.       Apeliaciniame skunde ir prisidėjime prie apeliacinio skundo atsakovai nurodo, kad teismas nepagrįstai byloje netaikė ieškinio senaties, taip pat neteisingai vertino byloje esančių įrodymų visumą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Susipažinusi su apeliantų argumentais, teisėjų kolegija iš esmės jiems pritaria.

Dėl ginčo esmės

32.       Ieškovė, ginčydama patalpų perleidimo sandorius, nurodo, kad jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. sudarant ginčijamus sandorius buvo pažeista CK 4.82 straipsnio 1 dalis, nes ginčo patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir priimtos eksploatuoti kaip bendro naudojimo patalpos. Statinys, kuriame yra ginčo patalpos, nebuvo rekonstruotas, o ginčo patalpos, neteisėtai pakeitus jų paskirtį į prekybos, kokia yra viso Statinio paskirtis, buvo neteisėtai parduotos. Kitaip tariant, ieškovė įrodinėja, kad ginčo patalpos buvo neteisėtai perleistos atsakovams, nors jos iš esmės buvo bendrojo naudojimo patalpos, kurios pagal įstatymą negali būti perleidžiamos.

33.       Visgi iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad ginčo patalpos suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre 1999 m. birželio 21 d. įregistruotos ne kaip bendrojo naudojimo patalpos, o kaip UAB „Erama“ priklausančios prekybos patalpos. Būtent tokios paskirties patalpos ir buvo perleistos atsakovų nuosavybėn ginčijamų sandorių pagrindu. Taigi šiuo atveju, siekiant pripažinti ginčo sandorius prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms, visų pirma būtina nuginčyti ginčo patalpų teisinį statusą ir tuo pačiu ginčo patalpų teisinę registraciją. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė savo ieškiniu iš esmės siekia paneigti (nuginčyti) ginčo patalpų teisinę registraciją, t. y. savarankiškas, atskiras Nekilnojamojo turto registre įregistruotas patalpas, siekia pripažinti bendrojo naudojimo patalpomis, kurios bendros dalinės nuosavybės teise priklausytų visiems Statinio savininkams. Nepanaikinus ginčo patalpų teisinės registracijos, t. y. nenuginčijus ginčo patalpų Nekilnojamojo turto kadastro duomenų, neegzistuoja ir neatsiranda teisinis pagrindas nagrinėti klausimą dėl ginčo patalpų teisinio statuso, inter alia, priskyrimo pastato bendrojo naudojimo objektams, savarankiškų nuosavybės teisių nuginčijimo ir vėlesnio tokio turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad esant nepanaikintai nekilnojamojo turto teisinei registracijai, nuosavybės teisės objekto teisinio statuso klausimai negali būti sprendžiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). 

34.       Atsakovai reikalavimams dėl ginčo patalpų teisinės registracijos panaikinimo ir jų priskyrimo Statinio patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prašė taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Apeliantai pirmiausia prašo spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

35.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai sudaryti 2018 m. gruodžio 10 d., 2021 m. kovo 17 d., 2021 m. rugsėjo 1 d., ieškinys teismui pateiktas 2021 m. vasario 17 d., todėl ieškovė bendrojo ieškinio senaties termino nepraleido. Be to, ieškovė į teismą kreipėsi tik po to, kai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2021 m. kovo 31 d., gavusi UAB „Teisininkas LT” reikalavimą dėl patekimo prie nekilnojamojo turto, nekilnojamųjų daiktų apžiūros, informacijos pateikimo. Duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes – kad ieškovė po 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo akto pasirašymo bendrojo naudojimo patalpas, taip pat ir ginčo patalpas, visą laiką netrukdomai valdė, naudojo, prižiūrėjo ir pagrįstai manė, jog jos negali būti perduotos kitiems asmenims – byloje nėra. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad apie ginčo patalpų teisinę registraciją ieškovė sužinojo ir (ar) turėjo sužinoti daug anksčiau, o esminis ieškinio reikalavimas yra susijęs su ginčo patalpų priklausomybe, jos registracija UAB „Erama“ vardu.

36.       Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Šiuo atveju ginčo patalpos buvo suformuotos ir VĮ Registrų centre įregistruotos 1999 m. birželio 21 d., t. y. dar iki įsigaliojant CK. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, patvirtinto Lietuvos Aukščiausiosios tarybos 1964 m. liepos 7 d. įstatymu Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo (toliau ir – 1964 m. CK) redakcijos, galiojusios 1999 m. birželio 21 d., 84 straipsnio 1 dalį numatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad įsigaliojus CK ieškinio senaties terminas ginčyti teisinę ginčo patalpų registraciją dar nebuvo pasibaigęs, taikytinas CK numatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, į kurį įskaitoma iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties dalis (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

37.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktas). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 35 punktas; 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021 32 punktas).

38.       Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatyme siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai; išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 23 punktas).

39.       Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

40.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, nes nesidomėjo kam įregistruota VĮ Registrų centre nuosavybės teisė į ginčo patalpas, tačiau sprendė, kad visą tą laiką patalpomis niekas kitas nesinaudojo, o jos pagal paskirtį faktiškai laikomos bendro naudojimo patalpomis, todėl ieškovė galėjo sąžiningai klysti, nesiimdama aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti įregistravimo klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo išvados stokoja pagrįstumo.

41.       Kaip jau nustatyta pirmiau, ginčo patalpos buvo suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 1999 m. birželio 21 d., taigi, 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo aktu ieškovei perduodant Statinį ir jo dokumentaciją, ginčo patalpos jau buvo įregistruotos UAB „Erama“ nuosavybės teise. Pažymėtina, kad 1999 m. spalio 1 d. priėmimo–perdavimo akte nenurodoma, jog ieškovei yra perduodamos ir UAB „Erama“ nuosavybės teise valdomos ginčo patalpos, todėl sutiktina su atsakovų argumentais, kad byloje nėra įrodymų, jog UAB „Erama“ ieškovei ginčo patalpas perdavė ar kokiu nors kitu būdu perleido. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 23 d. nutarime byloje Nr. 11/98 „Dėl patalpų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai“ yra išaiškinęs, kad savininkų bendrijoms privačios nuosavybės objektai neperduodami nei naudoti, nei valdyti, nes joms valdymui ir naudojimui perduodamos tik bendrosios patalpos visiems savininkams priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi ieškovė ginčo patalpų niekada nevaldė kaip bendrojo naudojimo objektų, todėl negalėjo ir sąžiningai klysti, jog ginčo patalpos jų perdavimo metu priklauso visiems bendrasavininkiams kaip bendrojo naudojimo patalpos.

42.       Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė neturėjo nei pareigos, nei pagrindo tikrinti, tikslinti atitinkamą informaciją. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (akto redakcija nuo 2000 m. liepos 12 d.) 23 straipsnyje įtvirtinta bendrijos pirmininko pareiga tvarkyti ir saugoti bendrijos narių ir butų bei kitų patalpų savininkų registravimo knygą, namo ir jam priskirto žemės sklypo techninę ir juridinę dokumentaciją, tvarkyti bendrijos raštvedybą. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovei nuo pat jos įsteigimo momento turėjo būti žinomi visi Statinio patalpų, tarp jų – ginčo patalpų, savininkai.

43.       Nors ir pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovė nuo 1999 m. ginčo patalpas faktiškai valdė, tačiau atsakovai taip pat nepateikė įrodymų, kad šias patalpas galėjo valdyti kiti tretieji asmenys ar kad jomis naudojosi pati patalpų savininkė, t. y. UAB „Erama“, todėl ieškovės faktinis ginčo patalpų valdymas byloje liko nepaneigtas. Visgi šiuo atveju nėra svarbu, kad ieškovė galimai valdė ginčo patalpas, nes vien toks valdymas ar naudojimasis patalpomis savaime nuosavybės teisės nesukuria. Jeigu ieškovei ginčo patalpų savininkė suteikė panaudos ar kitokią teisę, be kita ko, suteikiančią galimybę naudotis jai priklausančiomis patalpomis, akivaizdu, kad ieškovė vykdė ir kitas pareigas, pavyzdžiui, rūpinosi ir prižiūrėjo turtą. Visgi nė vienas paminėtas veiksmas nepadaro asmens, turinčio teisę naudotis turtu nuomos ar panaudos pagrindu, tokio turto savininku, taip pat nepakeičia patalpos teisinio statuso ar jo priklausomybės.

44.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigta, jog apie galimą savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo tik 2021 m. kovo 31 d. gavusi UAB „Teisininkas LT” reikalavimą. Tačiau sutikti su tokiu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

45.       Kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog viešo registro duomenų buvimas ir visuotinio prieinamumo prie tokių duomenų galimybė savaime nesuponuoja asmeniui, be trukdžių besinaudojančiam turtu, pareigos domėtis tokio registro duomenimis, siekiant išsiaiškinti, ar jo naudojamas turtas nėra registruotas kitų asmenų vardu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005), tačiau šiuo atveju ginčo patalpos UAB „Erama“ vardu jau buvo įregistruotos Statinio perdavimo ieškovei metu, kartu perduodant ir Statinio dokumentus, o ginčo patalpų paskirtis nuo pat 1999 metų iki jų perleidimo nekito. Pažymėtina, kad priėmimo–perdavimo aktu ieškovei buvo perduota ir Žemės ir kito nekilnojamojo turto ir registro VĮ Vilniaus filialo pažyma, kurioje neginčijamai nurodyta, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso UAB „Erama“. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovė apie ginčo patalpų teisinę registraciją žinojo (turėjo / galėjo) žinoti 1999 m. spalio 1 d., kuomet ieškovės saugojimui buvo perduotas Statinys kartu su jo dokumentacija.

46.       Be to, byloje nustatyta, kad ginčo patalpoms, kaip UAB „Erama“ turtui, laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2020 m. buvo ne kartą taikyti turto areštai, kuriais apribota disponavimo ginčo patalpomis teisė ir kurie įregistruoti Turto arešto aktų registre (pvz. Turto arešto aktai Nr. 14-03-206s, ABC006486).

47.       Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perdavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis). Turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant (TAARĮ 6 straipsnio 1 dalis). Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (CPK 675 straipsnio 4 dalis; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad juridinis faktas, sukeliantis teisinius padarinius tretiesiems asmenims yra turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021). Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad apie ginčo patalpų areštą (o kartu ir jų paskirtį bei priklausomybę) ieškovė žinojo (turėjo ir (ar) galėjo) žinoti ir nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, t. y. 2001 metų.

48.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Kaip jau nurodyta, šioje byloje ieškinys pareikštas 2022 m. vasario 17 d., tai yra praėjus 22 metams nuo ginčo patalpų teisinės registracijos ir ieškinio senaties terminą praleidus daugiau nei 12 metų.

49.       Nustačius, kad ieškovė apie ginčo patalpų teisinę registraciją žinojo (turėjo ir (ar) galėjo žinoti) nuo Statinio perdavimo ieškovei dienos, neturi teisinės reikšmės apeliantų argumentai dėl galimų ieškovės vadovės bei UAB „Erama“ direktoriaus verslo ir asmeninių sąsajų, kadangi ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo dar iki L. R. tampant ieškovės vadove.

50.       Kasacinis teismas, aiškindamas senaties termino taikymo klausimus, yra suformulavęs taisyklę, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti senaties terminą, teismas ex officio turi patikrinti, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino bei nenurodė svarbių tokį ilgą termino praleidimą pagrindžiančių aplinkybių. Ieškovė ir atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, nors apeliantai ir akcentuoja ieškinio senaties taikymo svarbą. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija taip pat nenustatė svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ginčo patalpų teisinei registracijai nuginčyti.

51.       Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindas. Tai reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje netenkino atsakovų prašymo ir netaikė bendro 10 metų ieškinio senaties termino reikalavimui panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties terminas dėl šio reikalavimo yra praleistas, todėl tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

52.       Vien dėl aptartos priežasties apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas byloje pareikštas ieškinys, yra nepagrįstas. Nepaisydama to, kad nustatė ieškovę praleidus ieškinio senaties terminą ir nenustatė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisako taip pat ir dėl ieškinio kitų reikalavimų pagrįstumo (nepagrįstumo).

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms

53.       Kaip jau nustatyta pirmiau, ieškovė ieškiniu prašė pripažinti ginčo patalpų perleidimo sandorius – ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pirkimo–pardavimo sutartį ir mainų sutartį negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu.

54.       Įstatymų leidėjo valia sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad sandoris yra niekinis, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus. Tokia teismo teisė, o kartu ir pareiga yra įtvirtinta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2011).

55.       Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kitaip tariant, tokio sandorio negaliojimą lemia pats jo sudarymo faktas, o ne teismo sprendimo pripažinti sandorį negaliojančiu buvimas ar nebuvimas. Civilinėje teisėje galioja daug imperatyvių normų, kurios yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti. Tokias normas pažeidžiantys sandoriai yra niekiniai. Sandoris yra neteisėtas ir negalioja, kai neteisėtas ne tik jo objektas, bet ir tikslas, todėl negalioja ir sandoriai, kuriais siekiama padaryti žalos kitam asmeniui ar apeiti įstatymą.

56.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019).

57.       Ieškovės teigimu, ginčo patalpų perleidimo sandoriai turi būti pripažįstami negaliojančiais, kadangi jais nuosavybės teise buvo perleistos bendrosios patalpos, o tai prieštarauja CK 4.82 straipsnio 1 daliai, nes iš faktinių aplinkybių dalies matyti, kad ginčo patalpos buvo suprojektuotos, pastatytos ir priimtos eksploatuoti kaip bendro naudojimo patalpos.

58.       Šiuo atveju, byloje jau pirmiau nustatyta, kad ginčo patalpos, kol nėra nuginčyta jų teisinė registracija UAB „Erama“ vardu, nėra laikomos bendrojo naudojimo patalpomis, todėl iš esmės gali būti civilinės apyvartos objektu. Kadangi 2018 m. gruodžio 10 d. ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistos ne bendrojo naudojimo patalpos, o UAB „Erama“ priklausiusios prekybos paskirties patalpos, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad toks sandoris (o taip pat ir vėliau sekę ginčo patalpų perleidimo sandoriai) prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ginčo patalpų perleidimo sandorių vertinti kaip sudarytų pažeidžiant imperatyvias teisės normas, todėl ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

59.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo patalpų perleidimo sandorius negaliojančiais, taikė dalinę restituciją ir grąžino D. R. ir J. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės UAB „TT LOGISTIC“ atsakovei UAB „Teisininkas LT“ 100 Eur sumokėtus už ginčo patalpas.

60.       Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį, turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpų įgijėjai (atsakovai) laikytini nesąžiningais turto įgijėjais.

61.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).

62.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai yra nesąžiningi ginčo patalpų įgijėjai, nes, matydami faktinę situaciją ir patalpų rinkos vertę, įgijo ginčo patalpas už simbolinę kainą, tokiu būdu galimai buvo siekiama įtvirtinti sąžiningo įgijėjo statusą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios teismo išvados stokoja pagrįstumo.

63.       Visų pirma, kaip teisingai nurodo apeliantai, pirmasis ginčo patalpų perleidimo sandoris sudarytas UAB „Erama“ bankroto procedūrų metu. Patalpos buvo du kartus pardavinėjamos iš varžytynių ir dvejose varžytynėse nebuvo parduotos už įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, todėl buvo parduotos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir už nustatytą kainą. Remiantis LITEKO duomenų bazės informacija, UAB „Erama“ kreditoriai neginčijo ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl laikytina, jog kreditoriai pritarė ginčo patalpų perleidimui už 100 Eur. Šiuo atveju pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatinėjama ginčo patalpų rinkos vertė, todėl nepagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ginčo patalpos perleistos už žymiai žemesnę kainą nei jų rinkos vertė. Skundžiamame sprendime teismas rėmėsi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta ginčo patalpų verte, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks ginčo patalpų vertės nustatymas, vertinant atsakovų (ne) sąžiningumą, nėra teisingas.

64.       VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama. Be to, viešame registre pateikti duomenys atlieka išviešinimo, bet ne realią vertę nustatančią funkciją. Savo ruožtu individualusis turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, turtas vertinamas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, valstybės įmonės Registrų centro standartizuotas masinis vertės nustatymas (vidutinė rinkos vertė) neįrodo tikrosios turto vertės, nes nustatant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę masinio vertinimo būdu neįmanoma atsižvelgti į veiksnius, reikšmingai lemiančius objekto rinkos vertę, tai yra faktinė objekto būklė, įrengimo lygis, nekilnojamojo turto panaudojimo universalumas, plėtros potencialas ir kiti objekto vertę lemiantys faktoriai, kurių neįmanoma nustatyti neatlikus individualaus vertinimo.

65.       Atsižvelgiant į tai, Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė gali skirtis nuo individualios turto rinkos vertės. Tokį skirtumą gali lemti įvairios aplinkybės – rinkos pokyčiai, vertinimo laikas ar pan. Nagrinėjamu atveju UAB „Erama“ nemokumo administratorė 2018 m. lapkričio 28 d. prašymu dėl likvidavimo termino UAB „Erama“ bankroto byloje pratęsimo nurodė, kad ginčo patalpos rinkoje nepaklausios. Tokiai išvadai būtų galima iš esmės pritarti ir išanalizavus ieškovės pateiktas ginčo patalpų nuotraukas, kadangi iš jų matyti, jog ginčo patalpose galimai yra įrengti inžineriniai tinklai – šilumos mazgas (šilumos punktas), Statinio rekuperacinė vėdinimo sistema, patalpa a-1 rūsyje naudojamasi privažiuojant į Statinio patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančius garažus. Taigi ginčo patalpų naudojimas pagal tikslinę jų paskirtį (prekybos) yra apsunkintas. Siekiant šias patalpas pritaikyti komercinei veiklai, tikėtina, būtų reikalingos papildomos investicijos, o visos šios aplinkybės neatsispindi atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą. Sutiktina, kad šiuo atveju byloje liko neįrodyta, jog įsigydama ginčo patalpas už 100 Eur UAB „TT LOGISTIC“ veikė nesąžiningai. Byloje nėra įrodymų, kad kiti rinkos subjektai ketino už šias patalpas mokėti brangiau ar patalpos buvo parduotos pažeidžiant bankroto byloje nustatytą turto pardavimo tvarką, todėl konstatuotina, jog UAB „TT LOGISTIC“ laikytina sąžininga turto įgijėja.

66.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad prieš sudarant ginčo patalpų perleidimo sandorį UAB „TT LOGISTIC“ vadovavo UAB „Erama“ nemokumo administratorės vadovė, savaime nesuteikia pagrindo atsakovės UAB „TT LOGISTIC“ nesąžiningumui konstatuoti, kadangi, kaip jau nurodyta pirmiau, byloje nėra įrodymų, jog kiti civilinių santykių subjektai būtų siekę įsigyti ginčo patalpas ar kad UAB „TT LOGISTIC“ buvo suteiktas nepagrįstas konkurencinis pranašumas ir pan. Be to, tikėtina, kad UAB „TT LOGISTIC“ iš ginčo patalpų perleidimo sandorių finansinės naudos negavo, kadangi įsigijusi turtą už 100 Eur, už tokią pačią sumą jį vėliau ir perleido.

67.       Kartu pažymėtina, kad ieškovė ne varžytynėse parduodamo turto pirkimo–pardavimo sutartį ginčijo bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, o ne CPK 602 straipsnyje įtvirtintais specialiaisiais pagrindais, todėl atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog toks reikalavimas turėjo būti pareikštas per CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

68.       Kitų ginčo patalpų įgijėjų (atsakovų) sąžiningumas iš esmės taip pat buvo vertintas vien per sandorių vertės prizmę, t. y., teismo vertinimu, atsakovė UAB „Teisininkas LT“ buvo nesąžininga, nes įsigijo ginčo patalpas už simbolinę sumą (100 Eur), tuo tarpu atsakovai D. R. ir J. R. mainų sutarties pagrindu įgijo žymiai didesnės vertės turtą negu perleido. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovų nesąžiningumą, kadangi šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų ir tuo pačiu sudaromų sandorių vertės. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, ginčo patalpų rinkos vertė bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjama, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tikroji ginčo patalpų vertė buvo akivaizdžiai neproporcingai didesnė nei sandorio šalių nurodoma vertė, atmestini kaip nepagrįsti. Visi byloje dalyvavę atsakovai patvirtino, kad prieš pirkdami turtą jį apžiūrėjo, įvertino, o informacija apie su ginčo patalpomis susijusius sandorius yra vieša (gaunama iš Nekilnojamojo turto registro), taigi neaišku, kokios informacijos apie su ginčo patalpomis susijusius sandorius dar turėjo reikalauti atsakovai. Kitų atsakovų, kaip sandorio šalių nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nenurodė, jų neturi pagrindo konstatuoti ir teisėjų kolegija.

69.       Atsižvelgiant į tai, nenustačius atsakovų – ginčo patalpų įgijėjų nesąžiningumo, restitucija pirmosios instancijos teismo šiuo atveju pritaikyta nepagrįstai, nes iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

70.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimai buvo tenkinti, neteisingai nustatė ir vertino ieškinio senaties terminui bei restitucijos taikymui aktualias faktines aplinkybes. Tai teikia pagrindą atsakovų apeliacinį skundą ir prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 330 straipsnis).

71.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartimi, ieškovės prašymu, byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atliktas įrašas viešajame registre dėl nuosavybės teisės į: 1) negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane (a-1, a-2, a-3, a-4, a-5), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane 1-8, 1-10, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) negyvenamąsias patalpas – prekybos patalpas, pažymėtas plane 6-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) perleidimo draudimo, leidžiant šį turtą perleisti ieškovei. Ieškinį atmetus, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

72.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, iš naujo spręstinas ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo klausimas.

73.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

74.       Ieškovės ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos; atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovai D. R. ir J. R. nurodo, kad patyrė 4 881,65 Eur atstovavimo išlaidas. Šias išlaidas atsakovai grindžia pateiktais į bylą dokumentais (sąskaitomis faktūromis, detalizacijomis, sąskaitų išrašais), jų dydžio ir pagrįstumo ieškovė neginčija. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis (po 2 440,82 Eur).

75.       Atsakovė UAB „Teisininkas LT“ nurodo patyrusi išlaidas degalams, kadangi jos vadovui teko vykti į teismo posėdį iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, dėl ko buvo patirta 123,12 Eur išlaidų. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktą, bylinėjimosi išlaidomis taip pat laikomos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas dalyvavo 2022 m. rugpjūčio 17 d. vykusiame teismo posėdyje, taip pat pateikė kuro įsigijimą patvirtinančius dokumentus, šios atsakovės išlaidos pripažintinos būtinomis išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės.

76.       Atsakovų apeliacinį skundą ir prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkinus, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Atsakovai D. R. ir J. R. už apeliacinį skundą sumokėjo 2 380,50 Eur žyminį mokestį, taip pat nurodo patyrę 2 682,31 Eur advokatų pagalbos išlaidas. Šios advokatų pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl kartu su žyminiu mokesčiu (viso 5 062,81 Eur) priteistinos iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis (po 2 531,40 Eur) (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovams D. R., J. R., uždarajai akcinei bendrovei „Teisininkas LT“, uždarajai akcinei bendrovei „TT LOGISTIC“, uždarajai akcinei bendrovei „Tigesta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir bendro naudojimo patalpų pripažinimo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovės 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (juridinio asmens kodas 124884366) atsakovams D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 881,65 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 65 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 2 440,82 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt eurų 82 ct).

Priteisti iš ieškovės 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (juridinio asmens kodas 124884366) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Teisininkas LT“ (juridinio asmens kodas 302429542) 123,12 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris eurus 12 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

         Priteisti iš ieškovės 613 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (juridinio asmens kodas 124884366) atsakovams D. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 062,81 Eur (penkis tūkstančius šešiasdešimt du eurus 81 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 2 531,40 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt vieną eurą 40 ct).

 

 

Teisėjai                                        Dalia Kačinskienė

 

 

                                                Irmantas Šulcas

 

                                                

                                                Alma Urbanavičienė