Civilinė byla Nr. e2S-3089-803/2021

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02727-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4. 

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. F. (M. F.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovo M. F. prašymus dėl civilinės bylos nutraukimo, ieškinio palikimo nenagrinėtu ir užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. patikslintą ieškinį atsakovams UAB „LNK studija“, M. F. (M. F.), L. K., UAB „Be Tabu“ ir Ko, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl garbės ir orumo gynimo ir asmens teisės į atvaizdą pažeidimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. J..

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1.                      pripažinti, kad atsakovas M. F., išsakęs teiginius per LNK internetinį kanalą 2018 m. spalio 7 d. transliuotos internetu laidos „Raudona linija“ metu: „<...> čia pat Vilniuje yra įsikūrę galingos Rusijos propagandos šaltiniai. Yra toks tinklaraštininkas Š.,<...>. Jis – Ukrainos pilietis, pabėgęs nuo Maidano, ieškomas dėl trijų baudžiamųjų bylų, tarp kurių ir pedofilijos atvejis.<...> „<...> Lietuva <...> turėtų gintis nuo vidaus priešo, įsmukusio į Lietuvą, reikia neleisti šiai propagandai skleistis“, kuomet šio teiginio metu rodomas ieškovo A. S. atvaizdas. 90 procentų jo propagandos eina per Ukrainą, prieš jos nepriklausomybę, suverenitetą ir 10 procentų prieš rusų opoziciją, t. y. prieš F., N. ir daugelį kitų.“, pažeidė ieškovo A. S. garbę ir orumą;

1.2.                      pripažinti, kad atsakovas UAB „LNK studija“ per LNK internetinį kanalą 2018 m spalio 7 d. transliuotos internetu laidos „Raudona linija“ metu paskelbus teiginius: „Tokie troliai gyvena Lietuvoje Vilniuje, tai atskleidė garsus Rusijos advokatas M. F.“. Šio teiginio metu rodant fotonuotrauką su ieškovo A. S. atvaizdu<...>čia pat Vilniuje yra įsikūrę galingos Rusijos propagandos šaltiniai. Yra toks tinklaraštininkas Š.,<..>.“ „Lygiai prieš metus, M. F. apie šį Vilniuje gyvenantį trolį informavo migracijos valdybą ir net prezidentūrą. Tačiau trolis A. Š. sėkmingai trolina toliau. <„>, šmeižia Ukrainą, šlovina P. ir jo naują K. tiltą į Krymą.“ Šių teiginių metu rodant ieškovo A. S. atvaizdą. Kodėl Lietuva globoja aktyvų Kremliaus politikos sekėją“. Šio teiginio metu rodant nuotrauką su ieškovo A. S. atvaizdu. „Jis — Ukrainos pilietis, pabėgęs nuo Maidano, ieškomas dėl trijų baudžiamųjų bylų, tarp kurių ir pedofilijos atvejis.<...> „<...>Lietuva <„> turėtų gintis nuo vidaus priešo, įsmukusio į Lietuvą, reikia neleisti šiai propagandai skleistis.“ Šio teiginio metu rodant nuotrauką su ieškovo A. S. atvaizdu. „90% jo propagandos eina per Ukrainą, prieš jos nepriklausomybę, suverenitetą ir 10 procentų prieš rusų opoziciją, t. y. prieš F., N. ir daugelį kitų.“, pažeidė ieškovo A. S. garbę ir orumą, bei teisę į atvaizdą;

1.3.                      įpareigoti atsakovus M. F. ir UAB „LNK studija“ per 14 kalendorinių dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos internetu per www.lnk.lt pagrindiniame (tituliniame) puslapyje, panašiu metu kada buvo rodoma laida „Raudona linija“, paskelbti tokią informaciją: „2018 m. spalio 7 d. internetu per www.lnk.lttransliuotos laidos „Raudona linija“ metu buvo rodomas reportažas apie A. S.. Pareiškiame, kad laidoje paskelbta informacija yra klaidinga ir neatitinka tikrovės – A. S. nėra susijęs laidoje nurodytais įvykiais ir faktais. Pareiškiame, kad A. S. nėra Rusijos Federacijos „trolis“ ir propagandos šaltinis, jo veikla nėra finansuojama Rusijos Prezidento V. P. aplinkos asmenų, nėra pabėgęs nuo Maidano, jo atžvilgiu nėra iškeltos baudžiamosios bylos dėl pedofilijos, jis nėra Lietuvos vidaus priešas, jis neskleidžia propagandos prieš Ukrainą, jos suverenitetą, Rusijos opoziciją. Pripažįstame, kad 2018 m. spalio 7 d. transliuotos laidos „Raudona linija“ metu paskelbti teiginiai apie A. S. neatitinka tikrovės ir žemina A. S. asmens garbę ir orumą, taip pat pažeidžia jo teisę į atvaizdą“.

1.4.                      pripažinti, kad atsakovas M. F., išsakęs teiginius per LNK televiziją 2019 m. vasario 11 d. transliuotos laidos „KK2“ metu: „Jis ukrainietis, bėgo nuo Maidano ir dabar slapstosi nuo trijų kaltinimų, tame tarpe - pedofilija. <„> 90 procentų jo propagandos eina per Ukrainą, prieš jos nepriklausomybę, suverenitetą ir 10 procentų prieš rusų opoziciją. Lietuva <...>, turi patys save ginti nuo vidinio priešo, prasiveržusio čia, į Lietuvos teritoriją.“ pažeidė ieškovo A. S. garbę ir orumą;

1.5.                      pripažinti, kad atsakovas L. K., išsakęs teiginius per LNK televiziją 2019 m. vasario 11 d. transliuotos laidos „KK2“ metu: „Jis atlieka nu tokio Rusijos propagandos agento funkcijas. Jis įgarsiną tam tikras idėjas, kurios, be jokios abejonės naudingos Kremliaus plėtojamam diskursui. Prieglobstį suteikiam žmonėms tikrai dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad jis galėtų susikurti platformą ir iš čia skelbti dalykus, kurie iš esmės prieštarauja tiesai, teisingumui ir Lietuvos nacionalinio saugumo sampratai.“ pažeidė ieškovo A. S. garbę ir orumą;

1.6.                      pripažinti, kad atsakovai UAB „Be tabu ir Ko“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir UAB „LNK studija“ paskleidę teiginius: „Jis ukrainietis, bėgo nuo Maidano ir dabar slapstosi nuo trijų kaltinimų, tame tarpe - pedofilija.<..> Savo youtube kanale A. S. kuria filmukus, kuriuose džiūgauja, kad Krymą okupavo Rusija. 90 procentų jo propagandos eina per Ukrainą, prieš jos nepriklausomybę, suverenitetą ir 10% prieš rusų opoziciją. S. dėka, P. parankiniai ėmė persekioti buvusį grupės P. R. ir N. S. advokatą M. F.. <.„>A. S. yra vadinamajame P. sąraše. <„> Šie veikėjai kaltinami karo kurstymu, korupcija, pinigų plovimu, dezinformacijos skleidimu, atsakomybe dėl 10-čių tūkstančių mirčių. Jis atlieka nu tokio Rusijos propagandos agento funkcijas. Jis įgarsiną tam tikras idėjas, kurios, be jokios abejonės naudingos Kremliaus plėtojamam diskursui. Kremliaus opozicija kaltina A. korupcija, ekonominiais nusikaltimais, šmeižtu, melagingų naujienų platinimu, karo kurstymu, pedofilija, dalyvavime dalies Ukrainos žemių okupacijoje, kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus ir informaciniu tarptautinių teroristų palaikymu. Tačiau neaišku kaip toks veikėjas rado prieglobstį ne Rusijoje, o Lietuvoje. Kodėl mūsų šalies valdžios institucijos priglaudė šią Kremliaus lakštingalą. Lietuva, <...>, turi patys save ginti nuo vidinio priešo, prasiveržusio čia, į Lietuvos teritoriją. Prieglobstį suteikiam žmonėms tikrai dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad jis galėtų susikurti platformą ir iš čia skelbti dalykus, kurie iš esmės prieštarauja tiesai, teisingumui ir Lietuvos nacionalinio saugumo sampratai“ ir rodant ieškovo A. S. atvaizdą per LNK televiziją 2019-02-11 transliuotos laidos „KK2“ metu, pažeidė ieškovo A. S. garbę ir orumą ir teisę į atvaizdą;

1.7.                      įpareigoti atsakovus M. F., L. K., UAB „Be tabu ir Ko“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir UAB „LNK studija“ po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos artimiausios LNK televizijos „KK2“ laidos metu, bet ne vėliau kaip per 14 dienų, paskelbti tokią informaciją: „Per LNK televiziją 2019 m. vasario 11 d. transliuotos laidos „KK2“ metu buvo rodomas reportažas apie A. S.. Pareiškiame, kad A. S. nėra pabėgęs nuo Maidano, jam nėra iškelta baudžiamoji byla dėl pedofilijos. Neskleidžia propagandos prieš Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir rusų opoziciją. A. S. neturėjo įtakos M. F. persekiojimui, jeigu toks buvo atliekamas P. parankinių. Jis nėra P. artimų asmenų sąraše. A. S. nėra kaltinamas korupcija, ekonominiais nusikaltimais, šmeižtu, melagingų naujienų platinimu, karo kurstymu, pedofilija, dalyvavime dalies Ukrainos žemių okupacijoje, kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus ir informaciniu tarptautinių teroristų palaikymu. Jis neatlieka Rusijos propagandos agento funkcijų. Jis neįgarsina idėjų, kurios, naudingos Kremliaus plėtojamam diskursui. A. S. nėra Lietuvos vidaus priešas. Jis nėra susikūręs platformos iš kurios skelbia dalykus, kurie prieštarauja tiesai, teisingumui ir Lietuvos nacionalinio saugumo sampratai. Pripažįstame, kad 2019-02-11 transliuotos laidos „KK2“ metu paskelbti teiginiai apie A. S. neatitinka tikrovės ir žemina A. S. asmens garbę ir orumą, rodytas A. S. atvaizdas pažeidė ieškovo A. S. teisę į atvaizdą.“;

1.8.                      priteisti ieškovui A. S. 3 000Eur patirtos neturtinės žalos solidariai iš atsakovų M. F., L. K., UAB „Be tabu ir Ko“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir UAB „LNK studija“;

1.9.                      priteisti ieškovo A. S. naudai iš atsakovų M. F., L. K., UAB „Be tabu ir Ko“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir UAB „LNK studija“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Atsakovas M. F. 2021 m. kovo 17 d. pateikė teismui prašymą nutraukti bylą kaip neteismingą Lietuvos teismams, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos Ukrainoje ir Ispanijoje bei gyvenamosios vietos neturėjimo Lietuvoje. Atsakovas taip pat prašė CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu įpareigoti gyvenamosios vietos ir turto Lietuvoje neturintį atsakovą sumokėti ne mažesnį kaip 5 000 Eur užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas yra neteismingas Lietuvos teismams, kadangi ieškovas ieškinio tariamos žalos padarymo metu, kai interneto svetainėje www.lnk.lt laidoje „Raudona linija“ buvo paskleista ginčo informacija, nebuvo Lietuvos gyventojas, nes tuomet buvo Ukrainos, o vėliau ir Ispanijos gyventojas. Nurodė, kad ieškovas Lietuvoje faktiškai negyveno, todėl reikia iš naujo patikrinti, ar atsakovo teisinės atsakomybės klausimui spręsti yra kompetentingi Lietuvos teismai pagal CPK 787 straipsnio ir tarptautinės sutarties, kurios dalyvėmis yra Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, nuostatas. Pažymėjo, kad, siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą dėl žalos priteisimo iš atsakovo, gyvenančio Rusijoje, reikia nustatyti žalos atsiradimo vietą, t. y. teismas turi analizuoti atsiradusios žalos sudėtį ir nustatyti, kur tie veiksmai (žala) įvyko, ypač įvertinus, kad ieškovas Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl tariamą žalą galėjo patirti tik Ukrainoje ir (arba) Ispanijoje, kur nuolat gyvena ieškovas, nes būtent ieškovo gyvenamojoje vietoje Ukrainoje ir Ispanijoje ir buvo interneto svetainėje www.lnk.lt viešai paskelbtoje laidoje „Raudona linija“ paskleista ginčo informacija.

3.       Ieškovas 2021 m. kovo 30 d. pateikė atsiliepimą dėl atsakovo prašymo dėl bylos nutraukimo. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas M. F. jau seniai žinojo, kad ieškovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, kad ieškovas turi prieglobstį ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu atsakovas M. F. dar 2018 m. birželio mėn. Vilniaus miesto apylinkės teisme iškėlė civilinę bylą Nr. e2-198-820/2020 pačiam ieškovui. Paaiškino, kad šiuo metu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog duomenis apie tai, kad jam yra suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) buvo teikta tiek į civilinę bylą Nr. e2-609-807/2021, tiek į civilinę bylą Nr. e2-198-820/2020, todėl klausimas dėl šios civilinės bylos nutraukimo apskritai neturėtų būti nagrinėjimas dėl to, jog jis turi pabėgėlio statusą, turi gyvenamą vieta Lietuvos Respublikoje, joje vykdo veiklą, o dar ir dėl to, jog Lietuvos Respublikoje šios bylos ginčui net nėra reikšmingos, nes teismingumas kildinamas pagal žalos atsiradimo vietą. Be to, nurodė, jog ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu, ir atsižvelgiant į tai, kad šioje civilinėje byloje yra net 5 atsakovai, iš kurių net 4 atsakovų gyvenamosios vietos/buveinės yra būtent Lietuvos Respublikoje, todėl jis turėjo teisę pasirinkti teismingumą ir manytina, kad esant tokiomis aplinkybėmis, kad net 4 iš 5 atsakovų gyvenamosios vietos/buveinės yra būtent Lietuvos Respublikoje yra logiškas ir koncentruotas.

4.       Atsakovas 2021 m. balandžio 29 d. pateikė įrodymus, kad ieškovas A. Š. yra nuolatinis Ispanijos gyventojas, prašantis, kad Ispanijos valdžia suteiktų A. Š. politinį prieglobstį. Šis įrodymas papildomai patvirtina, kad A. Š. niekada negyveno, negyvena ir nesiruošia gyventi Lietuvoje, o tiesiog piktnaudžiauja politinio prieglobsčio ir gyvenamosios vietos deklaravimo sistemomis, imituodamas nuolatinį gyvenimą Lietuvoje, nors Lietuvoje niekada negyveno, negyvena ir nesiruošia gyventi, todėl visas ginčas atsakovo M. F. atžvilgiu nėra teismingas Lietuvos teismams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 8 d. nutartimi netenkino atsakovo M. F. prašymų nutraukti bylą, palikti ieškinį nenagrinėtą; atmetė atsakovo M. F. prašymą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; skyrė civilinės bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka teismo posėdyje 2021 m. lapkričio 10 d. 10 val. per ZOOM programą. Nurodė, kad nutarties dalis užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą per 7 dienas nuo jos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą. Kita nutarties dalis neskundžiama.

6.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pareikšti du ieškiniai skirtingose bylose, kurios vėliau buvo sujungtos. Byloje atsakovu yra patrauktas ne tik M. F., bet ir kiti atsakovai. Nors pagal atsakovo pateiktus duomenis ieškovas negyvena Lietuvoje, ką patvirtina ir Lietuvos teismų priimamos nutartys dėl bylų pagal ieškovo ieškinius, pareikštus atsakovui M. F., nutraukimo, tačiau negali vadovautis kitomis bylomis, kuriose buvo sprendžiama visai kitokia situacija, t. y. skiriasi atsakovai (jų skaičius).

7.       Kadangi ieškinys šioje byloje yra pareikštas ne tik M. F., o likę atsakovai, juridiniai asmenys, turi savo buveines Vilniuje, dėl ko ieškovas turi teisę pasirinkti teismingumą, teismas sprendė, kad šiuo atveju bylos teismingumas tinkamai pasirinktas pagal daugumos atsakovų buveinę Vilniuje. Teismas nenustatė, kad byla nėra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui.

8.       Teismo nuomone, bylos nutraukimas ar ieškinio palikimas nenagrinėtu vien tik M. F. atžvilgiu, negali būti tenkinamas, kadangi, įvertinus pareikštų reikalavimų apimtį ir pobūdį, tai paneigtų viso ginčo esmę.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovas yra Ukrainos pilietis. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra suformavęs praktiką, jog draudimas taikyti užstatą, įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnyje, draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-943/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-734/2012; 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1212/2012, 2014 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-881/2014, 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1520/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-460-302/2016).Kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek Ukraina yra šios Hagos konvencijos dalyvė (https://www.hcch.net/en/states/hcch-members/details1/?sid=134), teismas sprendė, kad egzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis, neleidžianti ieškovui taikyti užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti instituto.

10.       Teismas, netenkinęs atsakovo prašymų nutraukti bylą, palikti ieškinį nenagrinėtą, bylą skyrė nagrinėti nuotoliniame teismo posėdyje.

III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11.       Atsakovas M. F. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartį ir klausimus dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu atsakovo M. F. atžvilgiu ir užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti perduoti iš naujo spręsti pirmos instancijos teismui. Nurodo tokius esminius atskirojo skundo argumentus:

11.1.                      pirmos instancijos teismo nutartis yra skundžiama tiek dėl M. F. prašymo palikti ieškinį atsakovui M. F. nenagrinėtą, tiek dėl M. F. prašymo užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-93-302/2020 išaiškino, kad nutartys dėl ginčo teismingumo yra skundžiamos atskiruoju skundu;

11.2.                      atsakovas M. F. ir ieškovas niekada negyveno Lietuvoje, žala nėra padaryta arba patirta Lietuvoje, tarptautinės sutartys nenumato galimybės pritraukti Lietuvos jurisdikciją M. F. atžvilgiu, tik todėl, kad ginčas yra teismingas kitų atsakovų atžvilgiu, todėl ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams, nes teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas leidžia pareikštus reikalavimus jurisdikcijos tikslais vertinti kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016; 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017);

11.3.                      ieškovui nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovo sąsajos su Lietuva yra imitacinės bei neįrodžius, jog Lietuva yra (buvo) ieškovo interesų centras, pirmos instancijos teismas, remdamasis vien tuo faktu, jog Migracijos departamentas buvo priėmęs sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, neturi pagrindo daryti išvados, jog šiuo atveju ieškovo sąsajos su Lietuva yra tokios, kad ją galima būtų laikyti ieškovo interesų centru. Todėl pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti, kad ginčas atsakovo M. F. atžvilgiu yra teismingas Lietuvos teismams pagal kitų atsakovų gyvenamąją arba buveinės vietą CPK 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017);

11.4.                      ieškovo ieškinys atsakovui M. F. dėl garbės ir orumo gynimo bei žalos atlyginimo yra teismingas arba Rusijos Federacijos teismams pagal atsakovo M. F. gyvenamąją vietą, arba ieškovo gyvenamosios vietos teismams, tačiau ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams, nes ieškovas niekada negyveno Lietuvoje Respublikoje, o žala, padaryta internetu, galėjo būti padaryta tik ieškovo gyvenamojoje vietoje. Laikytina, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, jog Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją spręsti pareikšto ieškinio dėl garbės ir orumo gynimo bei žalos atlyginimo;

11.5.                      1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnyje nurodyta, kad draudžiama reikalauti garantijos, užstato, įnašo arba obligacijos tik dėl užsienio pilietybės arba nuolatinės buveinės ar gyvenamosios vietos šalyje iš vienos iš Susitariančių Valstybių piliečių, turinčių savo nuolatinę gyvenamąją vietą vienoje iš šių Valstybių, kurie yra ieškovai arba byloje dalyvaujančios šalys kitoje iš šių Valstybių teismuose, o ieškovas jo paties teigimu neturi nuolatinės gyvenamosios vietos nei Ukrainoje, nei Ispanijoje, ieškovui apskritai nėra taikytinas 1954 m. Konvencijos 17 straipsnis.

12.       Ieškovas A. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo M. F. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

12.1.                      ieškinys šioje byloje yra pareikštas ne tik atsakovui M. F., o ir kitiems atsakovams – juridiniams asmenims, kurie turi savo buveines Vilniuje, dėl ko ieškovas turi teisę pasirinkti teismingumą;

12.2.                      atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei asmens gyvenamosios vietos aiškinimą Lietuvos ir tarptautinių teismų (ESTT, EŽTT) praktikoje, faktinė asmens buvimo viena per se nereiškia ir nelemia asmens (pagrindinės) gyvenamosios vietos. Be to, vertinant šios konkrečios bylos teismingumą Lietuvos teismams, ieškovo gyvenamoji vieta šiuo atveju neturi jokios lemiamos reikšmės;

12.3.                      ieškovas tiek ieškinio pateikimo dieną, tiek skundžiamos nutarties priėmimo dieną turėjo ir turi viešuose registruose deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, su kuria ieškovą sieja socialiniai bei teisiniai ryšiai, t. y. Lietuva yra valstybė, su kuria ieškovas yra glaudžiausiai susijęs – turi jam suteiktą pabėgėlio statusą. Ieškovo gyvenamoji vieta šiuo atveju neturi esminės reikšmės bylos teismingumui, kadangi būtent Lietuvos teritorijoje įvyko veiksmas (aplinkybė), tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą šioje byloje ir ieškovo reikalavimui atlyginti žalą taikytina Lietuvos teisė;

12.4.                      aplinkybė, patvirtinanti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, yra ir ta, kad atsakovas buvo pareiškęs ieškinį ieškovui dėl šmeižto ir garbės ir orumo pažeidimo ir neteisėto atvaizdo naudojimo civilinėje byloje Nr. e2-198-820/2020, kuri buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme. Tiek pats atsakovas M. F. reikšdamas ieškinį, tiek teismas jį priėmęs ir išnagrinėjęs bylą pripažino ir vertino, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, kitaip tariant pripažino Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją;

12.5.                      sprendžiant prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo pagrįstumą, būtina įvertinti ir tai, ar neegzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant negalima reikalauti iš ieškovo užsienio valstybės fizinio ar juridinio asmens sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nagrinėjamu atveju pareiga užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netaikoma jei užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis (CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas jau yra suformavęs praktiką, jog draudimas taikyti užstatą, įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnyje, draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje. Be to, analogišką draudimą nustato ir 1980 m. spalio 25 d. priimtos Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsnis. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Ispanijos Karalystė, kurioje, anot atsakovo, gyvena ieškovas, yra šių abiejų Hagos Konvencijų dalyvės. 1954 m. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso dalyve taip pat yra ir Ukraina, kurios pilietis yra ieškovas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl įpareigojimo pateikti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

13.       Atsakovės UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ ir UAB „LNK studija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo M. F. atskirąjį skundą nagrinėti savo nuožiūra. Nurodo šiuos esminius argumentus:

13.1.                      Lietuvos teismų jurisdikcija turėtų būti nustatoma dėl kiekvieno iš atsakovų teisinės atsakomybės atskirai, remiantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (konkrečiai, civilinėje byloje Nr. 3K-3- 121-687/2017);

13.2.                      ieškovo ir atsakovo M. F. ginčui tokia jurisdikcija nustatoma remiantis Lietuvos ir Rusijos pasirašyta 1992 m. liepos 21 d. sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Pastaroji sutartis nurodo, kad alternatyviai byla gali būti sprendžiama Lietuvos teismuose pagal atsakovo gyvenamąją vietą (Sutarties 21 straipsnis) arba pagal žalos atsiradimo vietą (Sutarties 40 straipsnio 3 dalis);

13.3.                      šioje byloje yra keliamas klausimas, susijęs su informacijos paskleidimu antžeminiais televizijos tinklais ir internetu, todėl tokiu atveju turėtų būti nagrinėjamos aplinkybės, ar konkrečioje teritorijoje, kur tokia informacija buvo paskleista, nebuvo pažeista ieškovo reputacija, jeigu toje teritorijoje jis tokią turi.

14.       Atsakovė UAB „Be tabu“ ir Ko atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartį dalyje dėl piniginio užstato sumokėjimo; kitoje dalyje – dėl ieškinio M. F. atžvilgiu palikimo nenagrinėtu, atskirąjį skundą atmesti, paliekant šioje dalyje pirmos instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1.                      bylos nutraukimas ar ieškinio palikimas nenagrinėtu vien tik M. F. atžvilgiu negali būti tenkinamas, kadangi įvertinus pareikštų reikalavimų apimtį ir pobūdį, tai paneigtų visų reikalavimų apimtį ir pobūdį, o tuo pačiu ir visą ginčo esmę. Palaikydama M. F. atstovų atskirąjį skundą UAB „Be tabu“ ir Ko prieštarautų savo pozicijai šioje byloje, kadangi 2019-09-27 atsiliepime į ieškovo ieškinį yra nurodžiusi, kad M. F. nedalyvavimas nagrinėjant šią bylą suvaržytų UAB „Be tabu“ ir Ko teises, numatytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje, kadangi būtų atimta galimybė užduoti M. F. klausimus ir prašyti paaiškinimų dėl jo išsakytų teiginių laidoje „KK2“;

14.2.                      UAB „Be tabu“ ir Ko neturėjo jokių duomenų apie A. S. veiklą ir formuodama savo nuomonę apie šį asmenį rėmėsi tik M. F., L. K. ir kitų visuomenės informavimo priemonių viešai pateikiamais duomenimis ir argumentais;

14.3.                      abejotina, ar 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnis galėtų būti taikomas asmenims, kurie sąmoningai slepia savo gyvenamąją ir faktinę buvimo vietą. Esant tokioms sąlygoms, proceso dalyviai jokių bylinėjimosi išlaidų faktiškai neatgautų;

14.4.                      asmuo negyvenantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, nemokantis kalbos ir neturintis jokių sąsajų su socialine aplinka, iš viso negali turėti tokios problemos.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl pirmosios instancijos teismo 2021 m. spalio 8 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo M. F. prašymas ieškinį jo atžvilgiu palikti nenagrinėtu, (ne)skundžiamumo apeliacine tvarka

15.       Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo M. F. prašymas dėl bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu, kaip neteismingo Lietuvos teismams, bei atmestas atsakovo M. F. prašymas užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nutartis dalyje dėl netenkinto prašymo ieškinį palikti nenagrinėtu neskundžiama, tačiau atsakovas M. F. pateikė atskirąjį skundą, todėl byloje kilo klausimas dėl to, ar galima atskiruoju skundu skųsti nutarties dalį, kuria atmetamas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtu dėl byloje keliamo ginčo galimo (ne)teismingumo Lietuvos teismams.

17.       Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi galimybė apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartis priklauso nuo to, ar toks apskundimas konkrečiai įtvirtintas Civilinio proceso kodekse, arba konstatavus, kad teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši taisyklė nereiškia, jog tokios nutartys apskritai negali būti skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t. y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2011).

18.       CPK 298 straipsnyje nurodyta, kad dėl teismo nutarties palikti pareiškimą nenagrinėtą gali būti duodamas atskirasis skundas. Šiame straipsnyje nėra numatyta, kad nutartis, kuria netenkintas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

19.       Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, sprendė bylos jurisdikcijos klausimą. Teismų praktikoje yra pripažįstama galimybė CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas aiškinti plečiamai, tame tarpe ir sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016,  2016 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-971-196/2016, 2018 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018).

20.       Taip pat apelianto atskirajame skunde minėtoje Lietuvos apeliacinis teismo2020 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-93-302/2020, yra nurodyta, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo (nutarties 21 punktas).

21.       Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nutarties dalis, kuria netenkintas atsakovo M. F. prašymas ieškinį palikti nenagrinėtu, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Dėl kilusio ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams

22.       Bylos duomenimis, Ukrainos pilietis A. S. pareiškė ieškinį atsakovams L. K., UAB „Be tabu ir ko“,UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ bei UAB „LNK studija“ dėl garbės ir orumo gynimo ir teisės į atvaizdą pažeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo ir ieškinį atsakovams UAB „LNK studija“ ir Rusijos Federacijos piliečiui M. F. dėl garbės ir orumo gynimo ir teisės į atvaizdą pažeidimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo2019 m. spalio 8 d. nutartimi civilinės bylos, pradėtos pagal šiuos abu ieškinius buvo sujungtos.

23.       Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, motyvuodamas tuo, kad ieškinys šioje byloje yra pareikštas ne tik M. F., o likę atsakovai – juridiniai asmenys, turi savo buveines Vilniuje, ieškovas turi teisę pasirinkti teismingumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju bylos teismingumas tinkamai pasirinktas pagal daugumos atsakovų buveinę Vilniuje. Teismo nuomone, bylos nutraukimas ar ieškinio palikimas nenagrinėtu vien tik dėl M. F., negali būti tenkinamas, kadangi, įvertinus pareikštų reikalavimų apimtį ir pobūdį, tai paneigtų viso ginčo esmę.

24.       Apelianto M. F. teigimu, nei jis, nei ieškovas niekada negyveno Lietuvoje, žala nėra padaryta arba patirta Lietuvoje, tarptautinės sutartys nenumato galimybės taikyti Lietuvos jurisdikciją, sprendžiant atsakovo M. F. teisinės atsakomybės klausimą, tik todėl, kad ginčas yra teismingas pagal kitų atsakovų gyvenamąją vietą ir / ar buveinę, todėl ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams. Apeliantas atskirajame skunde tvirtina, kad ieškovo ieškinys atsakovui M. F. dėl garbės ir orumo gynimo bei žalos atlyginimo yra teismingas arba Rusijos Federacijos teismams pagal atsakovo M. F. gyvenamąją vietą, arba ieškovo gyvenamosios vietos teismams, tačiau ginčas nėra teismingas Lietuvos teismams, nes ieškovas niekada negyveno Lietuvoje Respublikoje, o žala, padaryta internetu, galėjo būti padaryta tik ieškovo gyvenamojoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

25.       Ieškovo, Ukrainos piliečio, pareikštas ieškinys turi tarptautinį elementą, nes, be kita ko, yra reiškiamas fiziniam asmeniui, kurio gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje.

26.       Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019).

27.       Tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-687/2017).

28.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (Civilinio proceso kodekso 780 straipsnis). Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2011).

29.       Nagrinėjamojoje byloje Lietuvoje negyvenantis asmuo pareiškė ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo ir asmens teisės į atvaizdą pažeidimo atsakovams, kurių buveinės/gyvenamoji vieta – Lietuvoje, o vieno iš atsakovų – M. F. gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje.

30.       Kadangi atsakovo M. F. gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, sprendžiant dėl jurisdikcijos taikomos teismingumo taisyklės, nustatytos 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis) (CPK 780 straipsnis).

31.       Minėtos Sutarties 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal Dvišalės sutarties 40 straipsnį, siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją, „veiksmo, tapusio pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ vieta gali būti laikoma (i) neteisėtų veiksmų fizinio atlikimo vieta – valstybė, kurioje buvo atliktas fizinis atitinkamos informacijos publikavimo veiksmas (paviešintas įrašas socialiniame tinkle). Ši vieta dažniausiai sutampa su atsakovo gyvenamąja (buveinės) vieta. Vis dėlto tam tikrais atvejais fizinio veiksmo atlikimo vieta gali būti nesusijusi nei su deliktu, nei su jo pasekmėmis. Atsižvelgiant į didelį žmonių mobilumą ir tai, kad veiksmų atlikimas internete mažai koreliuoja su fizine asmens buvimo vieta, taip pat į tai, kad internetinės publikacijos įprastai turi savo tikslinę auditoriją, tokia vieta taip pat gali būti pripažįstama ir (ii) valstybė, į kurią yra nukreipta atitinkama publikacija. Ši vieta dažniausiai bus ieškovo gyvenamoji (buveinės) vieta. Informacijos nukreipimo aplinkybę gali rodyti atitinkamo interneto resurso lankytojų pasiskirstymo geografija, lankomumo statistika, informacijos kalba, informacijos turinys, aktualumas tam tikrai vietai ar regionui ir kt. Galiausiai, kadangi paskleidimo būtinoji sąlyga yra tai, kad informacija būtų sužinota, o žala reputacijai galima tik kitam asmeniui sužinojus atitinkamą informaciją, reikia pripažinti, kad tokia vieta gali būti ir (iii) valstybė, kurioje atitinkama informacija buvo jos adresatų sužinota, nes būtent šioje vietoje dažniausiai atsiras žala. Sužinojimas atitinka „kitos aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ sąvoką. Šis jurisdikcijos pagrindas taip pat dažniausiai atitiks nukentėjusio asmens gyvenamąją (buveinės) vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje e3K-3-89-916/2021, 26 punktas).

33.       Tačiau šioje nutartyje, kaip teisingai pastebėjo atsakovai UAB „LNK studija“ ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ atsiliepime į atskirąjį skundą, kasacinis teismas nesuformulavo taisyklės, teigiančios, kad žala negali atsirasti ir kitoje valstybėje nei yra nukentėjusiojo gyvenamoji vieta.

34.       Bylos duomenimis, ieškovas Lietuvoje negyvena, tačiau Migracijos departamento 2021 m. gegužės 10 d. sprendimas „Dėl pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ Nr. 21PR-1, kuriuo pareiškėjui panaikintas pabėgėlio statusas ir leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra įsiteisėjęs (administracinė byla Nr. eI3-3636-595/2021). Byloje yra nagrinėjamas ne tik 2018 m. spalio 7 d. internete, bet ir 2019 m. vasario 11 d. antžeminės televizijos eteryje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskleistas reportažas – per LNK televiziją transliuotos laidos „KK2“ metu. Ginčo teiginiai buvo paskleisti lietuvių kalba. Lietuvoje LNK televizija yra vertinama žiūrovų, o  laida KK2 yra viena iš populiariausių šios televizijos laidų, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Lietuvoje buvo pakankama ginčo teiginių apie ieškovą sklaida ir ieškovo reputacijai Lietuvoje galėjo būti padaryta žala. Taigi Lietuvos teritorijoje įvyko veiksmas (aplinkybė), tapęs pagrindu reikalauti atlyginti žalą byloje (Dvišalės sutarties 40 straipsnio 3 dalis), todėl ginčas yra teismingas Lietuvos teismams.

Dėl užstato galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti

35.       CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).

36.       Apeliantas nesutindamas su skundžiamos nutarties dalimi netenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo nurodo, kad 1954 m. kovo 1 d. priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnyje įtvirtintinas draudimas taikyti užstatą, nėra taikytinas ieškovui, kadangi ieškovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Ukrainoje, nors tai yra būtina sąlyga, kad bylos šalys galėtų remtis šios Konvencijos 17 straipsniu.

37.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK nenumato apeliantui teisės apskųsti nutartį, kuria nebuvo skirtas įpareigojimas sumokėti užstatą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

38.       Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo tik CPK tiesiogiai numatytais atvejais arba tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, o motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).

39.       CPK 101

40.       Nutarties paskirti užstatą apskundimo tvarka numatyta CPK 102 straipsnio 4 dalyje. Joje nustatyta, kad nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Taigi lingvistinė minėtos normos analizė leidžia teigti, kad CPK 102 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė apeliacine tvarka skųsti tik tas teismo nutartis, kuriomis yra paskiriamas užstatas, tačiau tiesiogiai nenumatyta galimybės skųsti nutartis, kuriomis pirmosios instancijos teismas atsisako skirti užstatą. Dėl to, atsižvelgiant į CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendžiant dėl nutarties, kuria atsisakoma skirti užstatą, reikšminga įvertinti, ar tokia nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai.

41.       Teismo vertinimu, atsakovo skundžiama nutartimi dalyje dėl atmesto prašymo paskirti ieškovui užstatą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tolesnis civilinės bylos nagrinėjimas nėra užkirstas, atsakovų procesinės galimybės gintis nuo pareikštų reikalavimų nebuvo ir nėra apribotos. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje netenkinti apelianto prašymo įpareigoti ieškovą sumokėti 5 000 Eur užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, tai yra, nutarties dalis neskirti užstato neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Dėl to ši nutarties dalis negali būti apeliacijos objektu ir skundžiama atskiruoju skundu.

42.       Nustačius, jog apeliacinis procesas pradėtas dėl nutarties dalies, kuri pagal įstatymą negali būti apeliacinio apskundimo objektas, apeliacinis procesas pagal atsakovo M. F. atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo prašymas skirti ieškovui užstatą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis). Tuo tarpu atskirojo skundo argumentai dėl atmesto atsakovo M. F. prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties šioje dalyje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartis dalyje dėl atmesto atsakovo M. F. prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą paliekama nepakeist

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais,

n u t a r i a :

apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo M. F. (M. F.) atskirąjį skundą dalyje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo M. F. (M. F.) prašymas skirti ieškovui užstatą užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nutraukti. Kitoje dalyje atsakovo M. F. (M. F.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                    Rūta Petkuvienė