Teisėja Irma Blekaitienė Baudž. byla Nr. 1A-832-594-2014
Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-72-1-00349-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Aleksui Jurčiui, nuteistajam A. V., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2003 m. liepos 4 d. įstatymo (Nr. IX-1706) redakcija) - 1 metams laisvės apribojimo; pagal BK 140 str. 2 d. – 1 metams 1 mėnesiui laisvės apribojimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė - 1 metai 6 mėnesiai laisvės apribojimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
A. V. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) už tai, kad 2012-12-16, apie 2 val. (duomenys neskelbtini), savo buto, koridoriuje, smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį - sutuoktinę J. V., kuriai ranka sudavė smūgį į veidą, bei pagriebęs jai už kaklo jį spaudė ir nukentėjusiąją stūmė į koridoriaus sienos kampą, nuo ko jai pargriuvus ant grindų ne mažiau penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, taip smurtaudamas, dėl poodinės kraujosruvos pakaušyje, veide, rankose, kryžkaulio srityje, kairiame sėdmenyje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimo dešinėje rankoje, kraujosruvos apatinėje lūpoje, nukentėjusiajai J. V. nežymiai sutrikdė sveikatą.
Be to, jis nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2013-10-06, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), B. V. priklausančios sodybos kieme, tarpusavio konflikto metu, smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį - sutuoktinę J. V., kurią pagriebęs už plaukų ir rankos, tampė po kiemą, sukeldamas fizinį skausmą, dėl padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje bei nubrozdinimo dešinėje šlaunyje, nukentėjusiajai J. V. nežymiai sutrikdė sveikatą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamą nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas pagal BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. Taip pat paskirti kompleksinę teismo medicininę – trasologinę ir DNR ekspertizes, pateikiant ekspertams apeliaciniame skunde nurodytus klausimus. Jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad jis yra kaltas, prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veiksmus išprovokavo nukentėjusiosios provokuojantis elgesys ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde jis teigia, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, kas yra esminis pažeidimas, taip pat teismas neteisingai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimo bendrąsias nuostatas. Nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu neigė padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas, davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Jis teigia, kad nesutarimai su buvusia sutuoktine prasidėjo seniai, gal prieš 8 metus, nes sutuoktinė negalėjo pakęsti jo gerų santykių su vaikais, kėlė konfliktus. 2012 m. gruodžio mėnesį vakare jis buvo namuose, nuėjo miegoti ir užrakino duris, o apie 2 val. nakties išgirdo beldimą į duris, kurias atrakinęs pamatė, kad J. V. yra neblaivi. Ji pradėjo šūkauti, triukšmauti, o jis paprašė liautis, bet ji to nedarė. Sutuoktinė buvo neblaivi ir būdama be koordinacijos eidama link vaikų kambario pargriuvo. Buvo nugriuvusi aukštielninka ir šonu ant batų dėžės. Pasakė, kad pasidarys abdukciją, o jis pasiūlė kviesti policiją, bet ji dėl neblaivumo nekvietė, apsiramino. Kitą dieną jis nematė jokių sumušimų ant jos kūno. 2013 metų vasarą vyko skyrybų procesas, o kartą ji grįžo iš kalėdinio vakarėlio, sužalojimų jis nematė, nebent ant vienos jos rankos. Mėlynė buvo po griuvimų. Ji griuvinėjo nusirenginėdama koridoriuje 3-4 kartus ant batų, parfumerijos dėžių. Jos kūnas jautrus, jei būtų griebęs, mėlynės būtų iš karto likę. Vienu momentu ji griebė apeliantui už priekio norėdama pastumti ar suduoti, o jis gal pastūmė ir atsitraukė atgal, ji griuvo į priekį užkabindama dėžes. Apeliantas teigia, kad prieš J. V. jokio smurto nenaudojo. A. V. teigia, kad teismas vadovavosi išimtinai vien tik suinteresuotos bylos baigtimi nukentėjusiosios parodymais. Be to teismas apelianto kaltę grindė netiesioginiais įrodymais - liudytojų E. L. ir V. D. parodymais apie nukentėjusiosios sužalojimus, kuriuos jie patys matė bei sužinojo iš jos žodžių, nors pastaroji teisme nurodė, jog iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo apie 2012-12-16 įvykį niekam nepasakojo. Jei nukentėjusioji tai padarė po pradėto tyrimo, tai tokie liudytojų parodymai negali būti pripažinti kaip įrodymai, be to, jie yra neinformatyvūs.
Apeliantas skunde teigia, kad specialisto išvadoje Nr. G3335/12(02) nenurodyta ar 2012-12-16 sužalojimai padaryti A. V. tiesioginiais tariamais smurto veiksmais, ar nukentėjusiajai pačiai nukritus ant grindų, ar pačių daiktų, o 2013-11-08 specialisto išvada Nr. pG2914/13(02) kategoriškai nepaneigia apelianto parodymų, kad J. V. pati nugriuvo ir susižalojo. Be to, apklausto eksperto S. J. parodymai teisme nedavė jokios papildomos informacijos, paneigiančios nukentėjusiosios sužalojimus jai griūnant ant batų dėžių. Nuteistasis nurodo, kad jam suformuluotame kaltinime nurodyta, jog jis pagriebęs nukentėjusiąją už kaklo jį spaudė, bet šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti įrodymai, išskyrus nukentėjusiosios parodymus. Specialistas antrą dieną po įvykio ant J. V. kaklo nerado jokių kraujosruvų ar kitų smaugimo požymių. Be to, suformuluotame kaltinime nurodyta, kad jis vieną kartą sudavė J. V. į veidą, pagriebęs jai už kaklo jį spaudė ir nukentėjusiąją stūmė į koridoriaus sienos kampą, nuo ko jai pargriuvus ant grindų ne mažiau penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Taigi, jis jai padarė šešis trauminius poveikius, bet specialisto išvadoje nurodyta, kad kūno sužalojimai jai padaryti 10 ir daugiau trauminių poveikių. Teismas neatsakė į klausimą - kas ir kaip padarė nukentėjusiajai dar mažiausiai keturis trauminius poveikius. Ir svarbiausia - kaltinime nenurodyta, kad apeliantas nukentėjusiąją stūmė taip, kad ji atsitrenktų į sieną, kaltinime nurodyta, kad jis tik stūmė nukentėjusiąją į koridoriaus sienos kampą, nuo ko ji pargriuvo ant grindų. Suformuluotas kaltinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o specialisto išvados ir kiti byloje surinkti įrodymai neatskleidžia J. V. padarytų kūno sužalojimų mechanizmo. Taigi, šioje byloje teismas neginčytinais įrodymais nenustatė ar J. V. kūno sužalojimų visuma buvo padaryta tiesioginiais apelianto veiksmais, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. A. V. pažymi ir tai, kad teismas įtikinamai nepaneigė, kad nukentėjusioji buvo neblaivi ir galėjo pati nugriūti ir susižaloti, nors pati nukentėjusioji paaiškino, kad kalėdiniame vakarėlyje gėrė alkoholinius gėrimus, ką patvirtina ir liudytojas V. D.. Nuteistasis teigia, kad 2012-12-16 nukentėjusioji tikrai buvo girta ir nekvietė policijos, nes suvokė, kad atvykę policijos pareigūnai pamatys ją girtą, svirduliuojančią, ir atitinkamai įvertins situaciją. Nukentėjusiosios girtumą įrodo ir tuoj po konflikto apelianto darytos nukentėjusiosios nuotraukos. Be to, fotonuotraukose nesimato jos prakistos lūpos ir paakiuose mėlynių. Skunde teigiama, kad nuosprendyje teismas neužsiminė apie A. V. kaltės formą ir tyčios rūšį, jos apibrėžtumą, susiformavimo momentą, o to nepadaręs teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 str. 1 d.) ir priėmė neteisėtą, ir nepagrįstą nuosprendį, padarant esminius BPK 20 str., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. pažeidimus.
Dėl 2013 m. spalio mėnesio įvykio A. V. nurodė, kad buvo kaime, kai išgirdo triukšmą ir pamatė sūnų Tadą, kurį vaikosi sutuoktinė, tarp jų vyko konfliktas. Sūnus kategoriškai atsisakė važiuoti su ja, bet nukentėjusioji bandė vaiką pagriebti, juos apeliantas atstūmė, susikibę su nukentėjusiąja nebuvo, tik rankom atskyrė, jos plaukų nesuėmė, išrautų plaukų nematė. Kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota jos koja ir suplėšyta kojinė, nežino, į rožių krūmą jos nestūmė. Jis pripažintas kaltu vadovaudamasis iš esmės vien tik nukentėjusiosios prieštaringais ir nelogiškais parodymais bei kitais prieštaringais įrodymais. Liudytojo P. S. parodymai paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad ją A. V. tempė už plaukų, stūmė į rožių krūmą, klupdė ant žemės. Liudytojai D. S., V. S., J. T., A. E. G., J. Č., A. J., L. S., I. B., Z. Ž., V. Ž. nenurodė, kad jis būtų įstūmęs nukentėjusiąją į rožių krūmą. Iš įvykio vietos apžiūros metu ir nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje metu darytų nuotraukų aiškiai matosi, kad žemė aplink rožių krūmą supurenta, apdėta eile akmenų, o kuolelis įsmeigtas prie pat krūmo, supurentoje žemėje. Jeigu nukentėjusioji būtų įstumta į rožių krūmą taip, kad jos koja kontaktuotų su kuoleliu, būtų išpurentoje žemėje likę jos batų atspaudai. Nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji susižalojo koją ne dėl kontakto su rožių krūmu, pasikeitė, kai ji sužinojo specialisto 2013-10-07 išvadą, kad sužalojimas padarytas veikiant dešinę šlaunį kietu buku daiktu, galimai cilindrinį paviršių arba briauną kontakto vietoje turinčiu, žalojančiu daiktu. Įvykio vietoje buvo surastas medinis kuolelis, kuris, kaip nustatyta, yra supuvęs ir sudūlėjęs (vėliau apžiūrėtas kaip abejotinomis aplinkybėmis sulūžęs į tris dalis), įkaltas prie rožių krūmo, tačiau įvykio vietos apžiūros metu tas kuolelis nebuvo rastas, aprašytas. Yra abejonių, kad teismui pateiktas ne tas kuolelis, kuris buvo paimtas nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje metu. Apeliantas pažymi, kad tyrėja R. Š. teisme pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo iškilusi problema įrodyti, kaip buvo sužalota nukentėjusiosios koja, tą patvirtino pati nukentėjusioji ir liudytoja Z. Ž.. Apeliantas teigia, kad tokią versiją sugalvojo pati tyrėja, nors tai daryti negalima. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta šio veiksmo atlikimo data ir laikotarpis - 2013-11-25, pradžia 16.10 val., pabaiga 17.40 val. Apeliantas teigia, kad siekdama nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, po parodymų patikrinimo grįžusi į policijos komisariatą, tyrėja surašė nukentėjusiosios papildomos apklausos protokolą, kuriame užrašė nukentėjusiosios versiją apie kojos sužalojimą į kuoliuką, bet šiame protokole tyčia įrašė klaidingą apklausos laiką - pradžia 14.00 val., pabaiga 16.00 val.. Gynybai teisme iškėlus šiuos klastojimo faktus, siekdama išvengti atsakomybės už bylos dokumentų klastojimą, tyrėja R. Š. teisme pateikė versiją, kad ji suklydo, parodė, kad laikas įrašytas per klaidą, nors tai paneigta parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir nukentėjusiosios papildomos apklausos protokolu. Be to, ši tyrėja teisme davė akivaizdžiai melagingus parodymus, nes ji dėl nukentėjusiosios aprangos negalėjo matyti kokiame aukštyje nuo žemės paviršiaus yra sužalojimai nukentėjusiosios kojoje ir juos sulyginti su kuoliuko aukščiu (56 cm), šie aukščiai neatitinka. Be to, parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji neparodė, kad ji buvo pristumta prie kuolelio ir kaip su juo kontaktavo.
Apeliantas teigia, kad nei vienas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pilnametis liudytojas neparodė, jog J. V. buvo sužalota į medinį kuolelį ją įstūmus į rožių krūmą. Nepilnametis liudytojas T. V., buvo pamokytas motinos ką kalbėti, patyrė pastovų neigiamą poveikį iš motinos, nors paties incidento jis nematė, todėl šio liudytojo parodymais negali būti grindžiama apelianto kaltė. Nuteistais teigia, kad liudytojo Ž. P. parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, nes jis negalėjo matyti sužalojimų dešinėje nukentėjusiosios šlaunyje per nesuplyšusias juodos spalvos pėdkelnes, nors jis negalėjo daryti jos apžiūros dėl skirtingos lyties, todėl jo parodymais ir tarnybiniu pranešimu, kuris surašytas ne ant teisės aktų nustatytos ir patvirtintos formos blanko (dėl ko pareigūno pranešimas neturi įrodomosios prasmės) taip pat juo negali būti grindžiama apelianto kaltė. Nuteistasis nurodo, kad teisme ekspertas pasiūlė atlikti biologinius tyrimus ir paieškoti nukentėjusiosios kūno audinių ar kitų pėdsakų ant kuolelio, ir tuo būdu būtų išsklaidytos visos abejonės dėl kūno sužalojimo mechanizmo, tačiau teismas tai ignoravo, taip demonstruodamas savo šališkumą. Be to, 2013-12-11 specialisto išvada Nr. pG 122-1005/13(06) yra tikėtina ir tiesiogiai nepatvirtina nukentėjusiosios sužalojimo fakto. Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paimtos ir apžiūrėtos nukentėjusiosios pėdkelnės ir nustatyta, kad plyšimai rasti kairėje klešnėje, tačiau dešinėje klešnėje, kur ir buvo sužalota nukentėjusiosios blauzda, jokių įplyšimų nėra, yra tik nubėgę akys, nors teismas padarė išvadą, kad pėdkelnės yra abipusės, taip išreikšdamas akivaizdžią išankstinę nuostatą dėl įrodymų vertinimo kaltinamojo nenaudai, buvo akivaizdžiai šališkas, padarė ne tik esminį BPK 20 str. pažeidimą, bet ir pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, kas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Be to, eksperto paaiškinimai teisme paneigė, kad pėdkelnės plyšę toje vietoje, kur padaryti sužalojimai nukentėjusios dešinėje kojoje.
Apeliantas teigia, kad kaltinime nurodyta, jog jis nukentėjusiąją buvo sugriebęs už plaukų ir tampė po kiemą. Šią aplinkybę teismas grindė nukentėjusiosios, liudytojų Z. Ž. ir A. P. parodymais, tačiau tyrėjas A. P. iškritusių plaukų nepaėmė kaip svarbių daiktinių įrodymų, jų net neužfiksavo, neaprašė ir nenufotografavo įvykio vietos apžiūros metu. Specialisto išvadoje nenustatyta, kad nukentėjusiajai po įvykio būtų išrauti plaukai ar padaryti tai liudijantys pažeidimai. Be to, nuteistasis pažymi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai ir šališkai. Prokurorė A. B. ikiteisminio tyrimo procesą organizavo, kontroliavo ir jam vadovavo šališkai, pažeidinėjo jo konstitucines teises - teisę į gynybą, teisę susipažinti su bylos medžiaga, teisę žinoti, kuo įtariamas. 2014-02-02 ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi prokurorė A. B. buvo nušalinta nuo šios bylos proceso, prokuratūra buvo įpareigota ištaisyti jos padarytus įtariamojo konstitucinių teisių suvaržymus. Nutartis priimta po to, kai beveik visi proceso veiksmai jau buvo atlikti, o tai reiškia, kad visam bylos procesui vadovavo, jį organizavo ir kontroliavo šališka prokurorė, todėl teismas privalėjo itin atidžiai vertinti ikiteisminio tyrimo duomenis.
Be to, aiškinantis A. V. elgesio priežastis, objektyviai nustatyta, kad konfliktas kilo tarp sutuoktinių dėl mažamečio vaiko Tado. Konfliktą sukėlė pati nukentėjusioji savo neteisėtais ir provokuojančiais veiksmais. Netgi pripažįstant, kad nukentėjusiąją jis nustūmė prie rožių krūmo, kad dėl to ji susižalojo koją, tai neįrodo apelianto tikslo ar tyčios padaryti jai kokius nors kūno sužalojimus, tokie A. V. veiksmai gali būti vertinami tik kaip neatsargumas. Neįrodžius kaltės formos - tyčios, apelianto veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., sudėties. Apeliantas pažymi ir tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog tiek 2012-12-16, tiek 2013-10-06 nukentėjusioji pati savo netinkamu ir provokuojančiu elgesiu sukėlė konfliktus ir išprovokavo A. V. atitinkamai elgtis, todėl teismas tai turėjo pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 6 p.), o to nepadaręs, netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, neteisingai paskyrė apeliantui per griežtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą - tenkinti.
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės neigia savo kaltę, kad 2012-12-16 ir 2013-10-06 nustatytose vietose ir aplinkybėmis smurtavo prieš savo sutuoktinę J. V., kuriai nežymiai sutrikdė sveikatą, t.y. atitinkamai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., tačiau su A. V. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais ir juos pagrindžiančiais motyvais sutikti negalima.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. yra įrodyta. Pripažindamas A. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. V. kaltės. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, kas yra esminis pažeidimas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Nors nuteistasis neigia savo kaltę dėl jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų veikų, tačiau toks kaltės neigimas laikytas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi nuteistojo pateiktos 2012-12-16 ir 2013-10-06 įvykių aplinkybės ir nukentėjusiosios sužalojimo versijos yra paneigtos byloje esančiais įrodymais.
Dėl 2012-12-16 padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo
Nors A. V. neigia padaręs šį nusikaltimą, tačiau jo kaltę dėl šios veikos padarymo patvirtina nukentėjusiosios J. V. parodymai apie tai, kad tarp jos ir A. V. įvyko konfliktas, kurio metu buvo panaudotas smurtas. Ji buvo smaugiama, trenkiama į sieną, spardoma. Tai įvyko, kai grįžusi iš kalėdinio vakarėlio nusirengė koridoriuje, tuomet A. V. griebė ją už plaukų, už gerklės, trenkė į sieną, o kai bandė eiti į kambarį buvo partrenkta ant žemės. Ji buvo spardoma į visur - į ranką, kojas, šlaunis, spyrių buvo daug, tuo metu neskaičiavo jų, bet jų buvo daugiau nei penki. Ji dengėsi galvą, bet ant veido liko žymės. Buvo prakirsta lūpa, mėlynė ant akies. Iki įvykio nebuvo sužalota, namo grįžo sveika, o alkoholio buvo vartojusi tik šiek tiek. Šiuos savo parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Netikėti nukentėjusiosios parodymais pagrindo nėra, nes jie buvo nuoseklūs viso bylos tyrimo metu, be to juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: liudytoja E. L. parodė, kad gruodžio mėn. J. V. vyko į Kalėdinį vakarėlį ir paprašė pasaugoti vaikus. Tuo metu, kai nukentėjusioji jai paliko vaikus ant J. V. kūno sužalojimų nesimatė, o kai po kelių dienų sutiko ją laiptinėje matė, kad J. V. po akimi mėlynė. J. V. buvo atėjusi ir papasakojo apie konfliktą tarp J. V. ir jos vyro, kuris vyko po Kalėdinio vakarėlio ir parodė mėlynę ant kairės šlaunies (viduryje). L. V. D. parodė, kad J. V. važiuojant po firmos vakarėlio buvo blaivi, gal šampano taurę vakarėlyje ir išgėrė, jokių sužalojimų išoriškai ant jos kūno nebuvo. Kai po kiek laiko pastebėjo sumušimą veide, mėlynę, kuri buvo užpudruota, J. V. pasakė, kad paslydo, nes su bendradarbiais neatvirauja. L. T. V. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad be atvejo Giraitės kaime dar yra matęs kokius du kartus, kad tėtis jų bute smurtautų prieš mamą, yra matęs ant mamos sumušimo žymių, ant skruosto po akim buvo mėlynė. Šiuos nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. 2013-10-06 specialisto išvados Nr. G3335/12(02) kopija patvirtina, kad J. V. konstatuota poodinės kraujosruvos pakaušyje, veide, rankose, kryžkaulio srityje, kairiame sėdmenyje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimas dešinėje rankoje, kraujosruva apatinėje lūpoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o 2013-12-02 specialisto išvada Nr. pG2914/13(02) patvirtina, kad sužalojimai padaryti dešimties ar daugiau trauminių poveikių pasekmėje, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2012-12-16. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad poodinės kraujosruvos veide galėjo gautis sudavus tiesioginį smūgį į veido sritį, o poodinės kraujosruvos rankose, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje galėjo gautis savigynos metu.
Aukščiau išdėstyti nukentėjusiosios J. V. ir liudytojų E. L., V. D., T. V. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad A. V. 2012-12-16, nustatytoje vietoje vykusio konflikto metu smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį - sutuoktinę J. V., kuriai ranka sudavė smūgį į veidą bei pagriebęs jai už kaklo jį spaudė ir nukentėjusiąją stūmė į koridoriaus sienos kampą, nuo ko jai pargriuvus ant grindų ne mažiau penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, taip smurtaudamas, dėl poodinės kraujosruvos pakaušyje, veide, rankose, kryžkaulio srityje, kairiame sėdmenyje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimo dešinėje rankoje, kraujosruvos apatinėje lūpoje, nukentėjusiajai J. V. nežymiai sutrikdė sveikatą. Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas jo kaltę grinė tik nukentėjusiosios ir kitais įvykio nemačiusių liudytojų E. L. ir V. D. parodymais, kurie, apelianto teigimu, laikomi neinformatyviais bei tai, kad jis jokio smurto prieš J. V. nenaudojo, o ji galėjo susižaloti tuomet, kai būdama neblaivi, eidama koridoriuje griuvinėjo, yra atmetami kaip nepagrįsti, juolab, kad J. V. neblaivumo įvykio metu nepatvirtino ir ją prieš įvykį namo parvežęs liudytojas V. D.. Tai leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu A. V. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija).
Apeliantas skunde teigia, kad specialisto išvadoje Nr. G3335/12(02) nenurodyta ar 2012-12-16 sužalojimai padaryti A. V. tiesioginiais tariamais smurto veiksmais, ar nukentėjusiajai pačiai nukritus ant grindų, ar pačių daiktų, o 2013-11-08 specialisto išvada Nr. pG2914/13(02) kategoriškai nepaneigia apelianto parodymų, kad J. V. pati nugriuvo ir susižalojo. Tačiau iš specialisto išvados Nr. pG2914/13(02) matyti, kad nustatytai poodinei kraujosruvai veide susiformuoti būdingas tiesioginis smūgiavimas. Apklaustas ekspertas S. J. teisme taip pat patvirtino, kad nugriūnant būna dinaminis kontaktas, o šiuo atveju dėl J. V. nustatytų sužalojimų po 2012-12-16 konflikto matyti, kad jai buvo vienas nubrozdinimas, o daugiau mėlynės, tai reiškia, kad trauminis poveikis buvo ne su praslydimu, ne smailu kampu, o statmenai traumuojamai anatominei sričiai. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nukentėjusioji buvo tokia neblaivi, jog galėtų griuvinėti ir taip pasidaryti pati sau sužalojimus ne mažiau kaip dešimties poveikių pasekmėje. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios neblaivumą patvirtina ir tuoj po konflikto apelianto darytos nukentėjusiosios nuotraukos, tačiau teismo posėdžio metu pateiktos nuotraukos negali būti vertinamos kaip tinkamas įrodymas, nes neaišku kada ir kokiomis aplinkybėmis jos darytos, jos niekaip nepatvirtina nukentėjusiosios neblaivumo 2012-12-16 apie 2 val. nakties, t.y. įvykio metu, be to, iš esmės gautos pažeidžiant BPK reikalavimus, todėl nuteistojo skundo motyvai dėl nuteistosios neblaivumo atmetami.
Nuteistasis skunde nurodė, kad jam suformuluotame kaltinime nurodyta, jog A. V. pagriebęs už J. V. kaklo jį spaudė, bet šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti įrodymai, išskyrus nukentėjusiosios parodymus. Nors specialistas ant J. V. kaklo nerado sužalojimų, tačiau įvertinus nukentėjusiosios parodymus, kitus specialisto jai konstatuotus sužalojimus, pagrindo abejoti nukentėjusios parodymais, kad nuteistasis buvo pagriebęs jai už kaklo ir jį spaudė būtent taip, kaip nurodė nukentėjusioji, nėra, juolab, kad ne visais atvejais pavartoto smurto pasekmė būna akivaizdžiai matomi sužalojimai.
Apeliantas teigia, kad suformuluotame kaltinime nurodyta, jog jis nukentėjusiajai padarė šešis trauminius poveikius, bet specialisto išvadoje nurodyta, kad kūno sužalojimai jai padaryti 10 ir daugiau trauminių poveikių. Šioje dalyje A. V. inkriminuota tai, kad jis J. V. ranka sudavė smūgį į veidą bei pagriebęs jai už kaklo jį spaudė ir nukentėjusiąją stūmė į koridoriaus sienos kampą, nuo ko jai pargriuvus ant grindų ne mažiau penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. pG2914/13(02) nurodyta, jog sužalojimai padaryti dešimties ar daugiau trauminių poveikių tik patvirtina, kad nukentėjusiąją stumiant į koridoriaus sienos kampą, nuo ko jai pargriuvus ant grindų ne mažiau penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, nurodytomis aplinkybėmis A. V. padarė J. V. sužalojimus, kurie medicininiu požiūriu išskiriami į ne mažiau kaip dešimt trauminių poveikių ir ši aplinkybė A. V. inkriminuotam kaltinimui neprieštarauja. Be to, skunde nurodyta aplinkybė dėl abejonių apie nukentėjusiosios stūmimą į sienos kampą ar sieną, visiškai nekeičia kalinimo esmės. Įvertinus tai, nuteistojo skundo motyvai, kad suformuluotas kaltinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o specialisto išvados ir kiti byloje surinkti įrodymai neatskleidžia J. V. padarytų kūno sužalojimų mechanizmo, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl 2013-10-06 padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo
Nors A. V. neigia padaręs ir šį nusikaltimą, tačiau jo kaltę patvirtina nukentėjusiosios J. V. parodymai, kad konfliktas tarp jos ir A. V. kilo dėl to, jog ji norėjo su savimi pasiimti sūnų T. V., juo labiau, kad A. V. stovis dėl girtumo buvo netinkamas vaiką prižiūrėti. A. V. giminaičiai taip pat sakė, kad ji pasiimtų sūnų Tadą. Kilus konfliktui A. V. pagriebė ją ir pradėjo už plaukų tempti, stūmė ją į rožių krūmą, t. y. paėmė pakaušio srityje už plaukų savo dešine ranka, o kita ranka paėmė už jos kairės rankos ir tempė tiesiog raudamas plaukus. Prie rožių krūmo A. V. ją du ar tris kartus įstūmė į krūmą ir klupdė ten ant akmenų. Kadangi ji buvo su suknele ir pėdkelnėmis, todėl pėdkelnės suplyšo ir matėsi sužalojimai. Nukentėjusioji mano, kad koją susižalojo į kuoliuką rožei parišti, jai skaudėjo koją ir galvą. Kai buvo nuvykę su tyrėja į įvykio vietą, tai buvo vienas kuoliukas sužalojimo lygyje, kurį per parodymus ir paėmė. Šiuos savo parodymus ji patvirtino 2013-11-25 parodymų patikrinimo vietoje metu ir papildomai patikslino, kad nuo tos vietos kur A. V. ją pagriebė iki rožių krūmo yra apie 9 metrų atstumas. Netikėti nukentėjusiosios parodymais pagrindo nėra, nes jie buvo nuoseklūs viso bylos tyrimo metu, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: liudytojas T. V. parodė, kad tėtis paėmė ir stūmė mamą šonu, t. y. tėtis mamą paėmė už plaukų ir traukdamas stūmė laikydamas už nugaros, mama dar apsidraskė rožių krūme dešinę koją. Mama prašė paleisti, bet jis nepaleido, mama pradėjo šaukti ir tada atėjo kaimynai ir jį sutvardė. Kaimynai sakė tėčiui ramintis, o mama nubėgo į mašiną ir išvažiavo pas kaimynus. Tėtis buvo girtas, svirduliavo. Jis matė nubrozdintą mamos koją ir atsiminė, kad rožių krūme buvo stulpelis ir suprato, kad nusibrozdino į tą stulpelį. Liudytojas pareigūnas J. Č. parodė, kad su kitu pareigūnu Ž. P. pagal iškvietimą važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) kaimo, pamatė ant kelio stovinčią moterį, kuri rankos gestu parodė į automobilį, kurį jie sustabdė ir paaiškėjo, kad vienas iš asmenų yra neblaivus, jis buvo agresyviai nusiteikęs ir paprašius lipti į automobilį atsisakė, todėl jam buvo uždėti antrankiai ir įsodintas į automobilį. Liudytojas pareigūnas Ž. P. parodė, kad nuvykus į įvykio vietą matėsi, jog moteris buvo labai sutrikusi, verkė, ją reikėjo raminti, matėsi, kad yra stresinės būsenos, o įtariamasis elgėsi agresyviai, todėl buvo panaudoti antrankiai, nes įtariamasis vengė sėsti į jų automobilį, tačiau ir nuvykus į policijos komisariatą, įtariamasis atsisakė bendrauti, arogantiškai ir neadekvačiai elgėsi, trukdė darbą. J. V. parodė, kad plaukai papešti, jam matant plaukai iškrito. Jos pėdkelnės buvo suplyšusios dešinėje šlaunyje, ten buvo nubrozdinimas, kurį, tame tarpe ir hematomą, kai apklausinėjo, parodė moteris, nes dėvėjo suknelę, todėl nubrozdinimas matėsi per suplyšusias pėdkelnes. Nukentėjusioji iš karto parodė sodyboje rožių krūmą, prie kurio vyko konfliktas. Ji aiškino, kad A. V. paėmė ją už rankos, plaukų, lenkė prie žemės, tampė po kiemą. Šie liudytojo pareigūno Ž. P. parodymai atitinka ir jo 2013-10-06 tarnybiniame pranešime nurodytas įvykio aplinkybes. L. P. S. parodė, kad išgirdo rėkiant J. V., ji šaukėsi pagalbos. Kai atbėgo, kieme A. V., būdamas neblaivus, iš pradžių sugriebė J. V. už kairės rankos, dešine ranka jai už kaklo ir jai neleido priešintis, ją lenkė link žemės, tačiau jis su J. T. išgelbėjo atitraukdami A. V. nuo jos. J. V. verkė, buvo išsigandusi, sutrikusi. Šiuos savo parodymus liudytojas P. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Liudytoja A. E. G. parodė, kad į kambarį verkdama įlėkė J. V. ir paklausė ar ši liudytoja gali pažiūrėti vaiką, dar sakė, kad A. V. sumušė ją ir išbėgo pro duris. Matė ant šlaunies suplyšusią kojinę. Liudytoja D. S. parodė, kad kai Jolantą antrą kartą pamatė, ji nebuvo rami, o ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, kad sūnus jai sakė, jog A. V. J. V. tempė link rožių krūmo ir viskas vyko piktuoju. Liudytojas J. T. parodė, kad girdėjo moters pagalbos šauksmą, o atėjus A. V., kuris buvo išgėręs, su J. V. jau atsiskyrinėjo. L. Z. Ž. parodė, kad spalio 6 dieną jai paskambino J. V. labai verkdama, todėl suprato, kad A. V. ją užpuolė ir pasakė, kad kviestų policiją. Kai nuvažiavo į Giraitę, pamatė, kad J. V. kaklas buvo raudonas, pakaušyje buvo raudona, o plaukai išpešti. Kai grįžo į namus, matė, kad J. V. dešinės kojos šlaunyje buvo mėlynė ir jai pasirodė lyg prakirsta žaizda. J. V. buvo su sijonu, todėl pakėlė sijoną ir parodė suplėšytas pėdkelnes, o toje vietoje buvo mėlynė. J. V. sakė, kad ją su ranka A. V. tempė už kaklo, toje vietoje buvo paraudę. Galvoje, kur plaukai buvo išpešti, taip pat buvo paraudę ir draikėsi tie išpešti plaukai. Sakė, kad išpešė plaukus kai tempė ją. Sakė, kad tempė į krūmą kažkokį prie akmenų. L. V. Ž. parodė, kad paskambino J. V. verkdama, o kai jie atvažiavo, ji verkdama parodė, kad išpešta plaukų jai iš galvos ir raudonas veidas buvo, paskui sakė, kad pėdkelnės suplėšytos ant kojų. Matė J. V. išrautus plaukus, kai ji pabraukdavo pati ranka, jie iškrisdavo. Ji verkė, skundėsi, kad skauda. Liudytojas A. J., perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad jie teisingi, o juose nurodė, kad matė kaip A. V. pagriebęs savo žmonai už peties ir kaklo, ar už pakarpos, bet ne iš nugaros pusės, ją pievelėje pargriovė, tiksliau pargriovė prie kažkokio krūmo. E. S. J. parodė, kad darant papildomą specialisto išvadą buvo pateiktas kuolelis ir keliamas klausimas ar galėjo būti padarytas sužalojimas nukentėjusiai šlaunies srityje būtent kontaktuojant su mediniu strypu, kuris, jo nuomone, buvo įkaltas apie 30 cm į žemę. Odos nubrozdinimas atsirado kai spaudimas buvo su judesiu, tai šiuo atveju užkrentant ant kuoliuko ir praslystant gaunasi kaip ir cilindrinis paviršius. Jeigu buvo kaproninės pėdkelnės, jos objektyviai galėjo plyšti, o ar šiuo kuoleliu ar ne vis dėl to buvo pažeistas paviršinis odos sluoksnio epitelis. Liudytoja tyrėja R. Š. parodė, kad ji atliko parodymų patikrinimą su nukentėjusiąja, ji išreiškė, kad susižalojo įstumta į rožių krūmą, į šį kuoliuką, todėl ji kuoliuką ir išėmė, vėliau jį pateikė ekspertui. Ji apžiūrėjo pėdkelnes, abejonių nekilo, kad jos suplėšytos kuoliuko. Kuoliuko aukštis virš žemės ir pėdkelnių plėšimas bei sužalojimas atitiko kuoliuko aukštį. Parodymų patikrinimas su nukentėjusiąja buvo daromas todėl, kad ji negalėjo tiksliai nurodyti kaip susižalojo, todėl nuvyko į įvykio vietą tam, kad vietoje būtų patikslinti J. V. parodymai.
Šiuos nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga. 2013-10-09 specialisto išvadoje Nr. G1005/13(06) nurodyta, kad J. V. padaryta kraujosruva odoje ir poodyje bei odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje. Sužalojimas padarytas veikiant dešinę šlaunį kietu buku, galimai cilindrinį paviršių arba briauną kontakto vietoje turinčiu, žalojančiu daiktu. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. 2013-12-16 specialisto išvadoje Nr. pG122-1005/13(06) nurodyta, kad pateiktas tyrimui medinis strypas gali veikti kaip kietas bukas, cilindrinį paviršių arba briauną kontakto vietoje turintis, žalojantis daiktas, todėl neatmetama kraujosruvos odoje ir poodyje bei odos nubrozdinimo dešinėje šlaunyje padarymo galimybė, kontaktuojant (krentant ir atsitrenkiant) su į žemę įsmeigtu mediniu strypu. 2013-11-27 daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtos moteriškos pėdkelnės, kurios buvo paimtos 2013-11-25 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu. Apžiūros metu nustatyta, kad žiūrint nuo juosmens žemyn 33,5 cm atstumu ant pėdkelnių vienoje iš klešnių matyti 1x0,5 cm įplyšimas ir 37,5 cm atstumu - 2x2 cm įplyšimas.
Aukščiau išdėstyti nukentėjusiosios A. V. ir liudytojų T. V., pareigūno J. Č., pareigūno Ž. P., P. S., A. E. G., D. S., J. T., Z. Ž., V. Ž., A. J., I. B., eksperto S. J., tyrėjos R. Š. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad A. V. 2013-10-06, nustatytoje vietoje vykusio konflikto metu smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį - sutuoktinę J. V., kuriai pagriebęs už plaukų ir rankos, tampė po kiemą, sukeldamas fizinį skausmą, dėl padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje bei nubrozdinimo dešinėje šlaunyje, nukentėjusiajai J. V. nežymiai sutrikdė sveikatą. Tai leidžia daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu A. V. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 str. 2 d.. Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, kad susikibę su nukentėjusiąja jie nebuvo, tik rankomis atskyrė, jos plaukų nesuėmė, į rožių krūmą jos nestūmė, o jis pripažintas kaltu vadovaudamasis iš esmės vien tik nukentėjusiosios prieštaringais ir nelogiškais parodymais bei kitais prieštaringais įrodymais, yra atmetami kaip nepagrįsti.
Nors nuteistasis skunde teigia, kad liudytojo P. S. parodymai paneigia nukentėjusiosios parodymus, jog ją A. V. tempė už plaukų, stūmė į rožių krūmą, tačiau šio liudytojo parodymai nepaneigia, o patvirtina, kad A. V. smurtavo prieš nukentėjusiąją - jis atbėgo išgirdęs J. V. pagalbos šauksmą ir su J. T. atitraukė A. V. nuo J. V., kuri verkė, buvo išsigandusi, sutrikusi. Kitas liudytojas A. J., perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad jie teisingi, o juose nurodė, kad matė kaip A. V. pagriebęs savo žmonai už peties ir kaklo ar už pakarpos, bet ne iš nugaros pusės, ją pievelėje pargriovė, tiksliau pargriovė prie kažkokio krūmo, todėl nuteistojo motyvai, kad byloje esančių liudytojų parodymai nepatvirtina, kad A. V. būtų įstūmęs J. V. į rožių krūmą, yra atmetami. Nors nuteistasis teigia, kad žemė aplink rožių krūmą buvo supurenta, todėl jam įstūmus nukentėjusiąją į rožių krūmą, žemėje būtų likę jos batų atspaudai, tačiau iš liudytojos tyrėjos R. Š. parodymų matyti, kad parodymų patikrinimo metu žemė apie rožių krūmą nebuvo išpurenta.
Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji susižalojo koją ne dėl kontakto su rožių krūmu, pasikeitė, kai ji sužinojo specialisto 2013-10-07 išvadą, tačiau net ir nukentėjusiajai patikslinus kokiomis aplinkybėmis ji susižalojo įvykio metu savo dešinę koją, neduoda pagrindo abejoti jos parodymais. Liudytoja tyrėjo R. Š. nurodė, kad parodymų patikrinimas su nukentėjusia J. V. buvo daromas, nes ji negalėjo tiksliai nurodyti kaip susižalojo, todėl nuvyko į įvykio vietą tam, kad vietoje būtų patikslinti jos parodymai. Be to, apeliantui taip pat kyla abejonių ar nukentėjusioji iš tikrųjų galėjo susižaloti krisdama ir koja kontaktuodama su minimu kuoliuku nustatytomis aplinkybės, taip pat ar tyrimui pateiktas tas pats kuoliukas, kuris keistomis aplinkybėmis pareigūnų transportuojamas sulūžo į tris dalis. Tačiau liudytoja tyrėja R. Š., kurios parodymais abejoti teismas pagrindo neturi, parodė, kad ji atliko parodymų patikrinimą su nukentėjusia, kuri išreiškė, kad susižalojo įstumta į rožių krūmą į kuoliuką, todėl tyrėja kuoliuką ir išėmė. Jis buvo supakuotas vietoje į maišelį. Policijos komisariate išėmus kuoliuką iš pakuotės jis buvo sulūžęs į tris dalis. Oro sąlygos buvo pasikeitę, buvo nukentėjusios kontaktas su juo, traukiant taip pat reikėjo jėgos, nes dalis jo buvo žemėje, turbūt todėl transportuojant jis sulūžo. Kuoliuko aukštis virš žemės ir pėdkelnių plėšimas bei sužalojimas atitiko kuoliuko aukštį. Ji surašė daikto apžiūros protokolą, buvo apžiūrėtas kuoliukas, ji nurodė dūlėjimo požymius - pažeista žievė, matosi ant kuoliuko žemės. Vėliau kuoliukas buvo pateiktas ekspertui. E. S. J. parodė, kad darant papildomą specialisto išvadą buvo pateiktas kuolelis ir buvo klausimas ar galėjo būti padarytas sužalojimas nukentėjusiai šlaunies srityje būtent kontaktuojant su mediniu strypu. Ekspertas nurodė, kad odos nubrozdinimas atsirado kai spaudimas buvo su judesiu, tai šiuo atveju užkrentant ant kuoliuko ir praslystant gaunasi kaip ir cilindrinis paviršius, o kad kuoliukas laisvai stovėjo, ekspertas netiki, tikėtina, kad kuoliukas buvo įkaltas į žemę apie 30 cm. Todėl nuteistojo skundo nurodytos abejonės, ar nukentėjusioji įvykio metu susižalojo dešinę koją krisdama ir kontaktuodama būtent su minimu kuoliuku ir skundo teiginys, kad tokią versiją neteisėtai išgalvojo pati tyrėja, yra atmetami. Aptariamu atveju veikos kvalifikacijai aplinkybė ar nukentėjusioji A. V. smurto vartoto smurto pasekmėje susižalojo į rožių krūmą ar į jame, ar šalia jo buvusį kuoliuką, esminės reikšmės neturi, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusios ir liudytojų parodymais.
Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji susižalojo koją ne dėl kontakto su rožių krūmu, pasikeitė, kai ji sužinojo specialisto 2013-10-07 išvadą, tačiau net ir nukentėjusiajai patikslinus kokiomis aplinkybėmis ji susižalojo įvykio metu savo dešinę koją, tai neduoda pagrindo abejoti jos parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja tyrėja R. Š. nurodė, kad parodymų patikrinimas su nukentėjusia J. V. buvo daromas, nes ji negalėjo tiksliai nurodyti kaip ji susižalojo, todėl nuvyko į įvykio vietą tam, kad vietoje būtų patikslinti jos parodymai. Be to, apeliantui taip pat kyla abejonių ar nukentėjusioji iš tikrųjų galėjo susižaloti krisdama ir koja kontaktuodama su minimu kuoliuku nustatytomis aplinkybės, taip pat ar tyrimui pateiktas tas pats kuoliukas, kuris keistomis aplinkybėmis pareigūnų transportuojamas sulūžo į tris dalis. Tačiau liudytoja tyrėja R. Š., kurios parodymais abejoti teismas pagrindo neturi, parodė, kad ji atliko parodymų patikrinimą su nukentėjusia, kuri išreiškė, kad susižalojo įstumta į rožių krūmą į kuoliuką, todėl tyrėja kuoliuką ir išėmė. Jis buvo supakuotas vietoje į maišelį. Policijos komisariate išėmus kuoliuką iš pakuotės jis buvo sulūžęs į tris dalis. Oro sąlygos buvo pasikeitę, buvo nukentėjusios kontaktas su juo, traukiant taip pat reikėjo jėgos, nes dalis jo buvo žemėje, turbūt todėl transportuojant jis sulūžo. Kuoliuko aukštis virš žemės ir pėdkelnių plėšimas bei sužalojimas atitiko kuoliuko aukštį. Ji surašė daikto apžiūros protokolą, buvo apžiūrėtas kuoliukas, ji nurodė dūlėjimo požymius - pažeista žievė, matosi ant kuoliuko žemės. Vėliau kuoliukas buvo pateiktas ekspertui. E. S. J. parodė, kad darant papildomą specialisto išvadą buvo pateiktas kuolelis ir buvo klausimas ar galėjo būti padarytas sužalojimas nukentėjusiai šlaunies srityje būtent kontaktuojant su mediniu strypu. Ekspertas nurodė, kad odos nubrozdinimas atsirado kai spaudimas buvo su judesiu, tai šiuo atveju užkrentant ant kuoliuko ir praslystant gaunasi kaip ir cilindrinis paviršius, o kad kuoliukas laisvai stovėjo, ekspertas netiki, tikėtina, kad kuoliukas buvo įkaltas į žemę apie 30 cm. Todėl nuteistojo skundo nurodytos abejonės ar nukentėjusioji įvykio metu susižalojo koją krisdama ir kontaktuodama būtent su minimu kuoliuku ir skundo teiginys, kad tokią versiją neteisėtai išgalvojo pati tyrėja, yra atmetami. Aptariamu atveju veikos kvalifikacijai aplinkybė ar nukentėjusioji A. V. vartoto smurto pasekmėje susižalojo į rožių krūmą ar į jame, ar šalia jo buvusį kuoliuką, esminės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi, tačiau teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusios ir liudytojų parodymais.
Skunde teigiama, kad nuosprendyje teismas neužsiminė apie A. V. kaltės formą ir tyčios rūšį, jos apibrėžtumą, susiformavimo momentą, o to nepadaręs teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 str. 1 d.) ir priėmė neteisėtą, ir nepagrįstą nuosprendį, padarant esminius BPK 20 str., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. pažeidimus. Tačiau iš skundžiamu nuosprendžiu įrodytomis pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad nustatytomis aplinkybėmis 2012-12-16, tame tarpe ir 2013-10-06 smurtaudamas prieš J. V., A. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. jis suvokė pavojingos daromos veikos pobūdį, numatė pavojingų padarinių rūšį, jų norėjo, tačiau nedetalizavo numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių lygio ir siekė tik tam tikros rūšies padarinių, t. y. kad A. V. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotas smurtas sukeltų jai neigiamas pasekmes, skausmą ar kitus negatyvius išgyvenimus. Tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje neįvardino ir atskirai neišskyrė A. V. kaltės formą ir tyčios rūšį, jos apibrėžtumą, susiformavimo momento, kas yra teoriniai baudžiamosios teisės aspektai, jokiu būdu neduoda pagrindo išvadai, kad taip apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 str. 1 d., 140 str. 2 d.) ir priėmė neteisėtą, ir nepagrįstą nuosprendį, padarant esminius BPK 20 str., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. pažeidimus. Minėtos aplinkybės taip pat paneigia skundo motyvus, kad net ir laikant A. V. kaltu dėl padarytų nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., tokie jo veiksmai gali būti vertinami tik kaip neatsargumas, o neįrodžius tyčios, jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties – aptariamu atveju A. V. veiksmai buvo tyčiniai, o tai, kad kai kurie iš J. V. konstatuotų sužalojimų galėjo atsirasti jai kontaktuojant su kietais daiktais dėl jos atžvilgiu A. V. vartojamo smurto, nedaro A. V. padarytos veikos neatsargia.
Apeliantas skunde nurodo, kad tyrėja klastojo bylos duomenis, nes nukentėjusiosios papildomos apklausos protokole tyčia įrašė klaidingą apklausos laiką, tačiau liudytoja tyrėja R. Š. nurodė, kad protokole suklysta nurodant parodymų patikrinimo datą, tai techninė klaida. Parodymų patikrinimas su nukentėjusia J. V. buvo daromas, nes ji negalėjo tiksliai nurodyti kaip ji susižalojo, todėl nuvyko į įvykio vietą tam, kad vietoje būtų patikslinti jos parodymai. Abejoti šiais pareigūnės parodymai pagrindo nėra. Tuo pagrindu nuteistojo motyvai, kad tyrėja teisme davė akivaizdžiai melagingus parodymus ir dėl nukentėjusiosios kojoje esančių sužalojimų aukščio, jų sulyginimo su kuoliuko aukščiu, yra atmetami.
Skunde nuteistasis teigia, kad nepilnametis liudytojas T. V. davė parodymus įtakotas savo motinos, nors paties incidento jis nematė, todėl šio liudytojo parodymais negali būti grindžiama apelianto kaltė. Tačiau įvertinus kitus byloje apklaustų liudytojų parodymus, juos sugretinus su nukentėjusiosios parodymais, daroma išvada, kad liudytojo T. V. parodymai tik patvirtina kitus įrodymus ir abejonių nekelia. Apeliantas taip pat teigia, kad liudytojo Ž. P. parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, nes jis negalėjo matyti sužalojimų dešinėje nukentėjusiosios šlaunyje per nesuplyšusias juodos spalvos pėdkelnes, be to, jis negalėjo daryti jos apžiūros dėl skirtingos lyties. Tačiau pats liudytojas Ž. P. parodė, kad nukentėjusiosios pėdkelnės buvo suplyšusios dešinėje šlaunyje, ten buvo nubrozdinimas, kurį, tame tarpe ir hematomą, kai apklausinėjo, parodė moteris, nes dėvėjo suknelę, todėl nubrozdinimas matėsi per suplyšusias pėdkelnes. Šio liudytojo policijos pareigūno parodymai taip pat nekelia abejonių. Analogiškai vertinamas ir šio liudytojo policijos pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas, kuris užpildytas nepažeidžiant Lietuvos P. G. komisaro 2012-01-31 įsakymu Nr. 3-V-84 „Dėl policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje tvarkos aprašo patvirtinimo“, patvirtinto Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje aprašo. Tarnybiniame pranešime nėra nurodyta kaip buvo patirtas sužalojimas, bet ne visada galima iš karto nustatyti šią aplinkybę, nes nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, taip yra nurodyta pranešime, o A. V. iš viso neigė smurtą, todėl esant tokiai situacijai įvykio vietoje, objektyviai nebuvo galimybės nustatyti kaip buvo patirtas sužalojimas.
Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas elgėsi šališkai atsisakydamas atlikti biologinius tyrimus, kad būtų išsklaidytos visos abejonės dėl kūno sužalojimo mechanizmo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teisme bylos aplinkybės buvo tiriamos detaliai ir išsamiai, o padarytos teismo išvados dėl A. V. kaltės yra pagrįstos byloje esančiais ir abejonių nekeliančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismas buvo šališkas. Tai, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nebuvo paskirtos apeliaciniame skunde prašomos paskirti ekspertizės, (tokį prašymą protokoline nutartimi kaip nepagrįstą atmetė ir apeliacinės instancijos teismas), nepaneigia apelianto kaltės dėl aukščiau paminėtų veikų, kadangi nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Skunde taip pat keliamos abejonės ir dėl ant nukentėjusiosios pėdkelnių esančių plyšimų, jų sugretinimo su padarytais sužalojimais ant nukentėjusiosios dešinės kojos bei skunde teigiama, kad netinkamai vertindamas šį įrodymą, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, padarė ne tik esminį BPK 20 str. pažeidimą, bet ir pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, kas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tačiau su tokiais skundo argumentais sutikti taip pat negalima. Liudytojas policijos pareigūnas Ž. P. parodė, kad J. V. pėdkelnės buvo suplyšusios dešinėje šlaunyje, ten buvo nubrozdinimas, kurį, tame tarpe ir hematomą, kai apklausinėjo, parodė moteris, nes dėvėjo suknelę, todėl nubrozdinimas matėsi per suplyšusias pėdkelnes. Faktą apie suplyšusias pėdkelnes patvirtino ir liudytojai A. E. G., Z. Ž., V. Ž.. Ekspertas S. J. parodė, kad jeigu buvo kaproninės pėdkelnės, jos objektyviai galėjo plyšti, o ar šiuo kuoleliu ar ne vis dėl to buvo pažeistas paviršinis odos sluoksnio epitelis. Liudytoja tyrėja R. Š. parodė, kad ji apžiūrėjo pėdkelnes, abejonių nekilo, kad jos suplėšytos kuoliuko. Todėl nuteistojo skundo motyvai šiuo aspektu atmetami.
Apeliantas teigia, kad kaltinime nurodyta, jog jis nukentėjusiąją buvo sugriebęs už plaukų ir tampė po kiemą, tačiau tyrėjas A. P. iškritusių plaukų nepaėmė kaip svarbių daiktinių įrodymų, to tinkamai neįformino, o specialisto išvadoje nenustatyta, kad nukentėjusiajai po įvykio būtų išrauti plaukai. Tačiau aplinkybę dėl to, kad A. V. įvykio metu panaudodamas smurtą J. V. atžvilgiu išrovė jai dalį plaukų, patvirtinta ir liudytojai Z. Ž. ir V. Ž., kurie nurodė, kad J. V. buvo išpešta plaukų. Tai savo parodymais patvirtino ir pareigūnas A. P., todėl šioje dalyje abejonių dėl išpeštų J. V. plaukų taip pat nekyla.
Skunde teigiama, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas neišsamiai ir šališkai, nes tyrimui vadovavusi prokurorė A. B. buvo nušalinta nuo šios bylos proceso, prokuratūra buvo įpareigota ištaisyti jos padarytus įtariamojo konstitucinių teisių suvaržymus, todėl teismas privalėjo itin atidžiai vertinti ikiteisminio tyrimo duomenis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas savo išvadas dėl A. V. kaltės pagal BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. pagrindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme kruopščiai patikrintais ir tinkamai, objektyviai įvertinais įrodymais, todėl ikiteisminiame tyrime šioje byloje buvę trūkumai, kurie iš esmės buvo pašalinti, nelaikytini trukdančiais išaiškinti visas bylos aplinkybes ir nustatyti tiesą byloje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas įrodymas negali būti svaresnis už kitą, nes vertinama įrodymų visuma. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui (prokurorui) nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu.
Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad konfliktą sukėlė pati nukentėjusioji savo neteisėtais ir provokuojančiais veiksmais, tačiau tokių faktų byloje nenustatyta, o kilę abipusiai nesutarimai tarp A. V. ir J. V., jokiu būdu negalėjo būti pagrindas abiem atvejais (2012-12-16 ir 2013-10-06) naudoti prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, taip nežymiai sutrikdant jos sveikatą. Nenustačius, kad tiek 2012-12-16, tiek 2013-10-06 nukentėjusioji pati savo netinkamu ir provokuojančiu elgesiu sukėlė konfliktus ir išprovokavo A. V. smurtą jos atžvilgiu, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tuo pagrindu atmetamas ir apeliacinio skundo motyvas, kad nepripažinęs šios aplinkybės nuteistojo atsakomybę lengvinančia, teismas neteisingai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimo bendrąsias nuostatas, t. y. BK 54 str. nuostatas, todėl neteisingai paskyrė apeliantui per griežtą bausmę. Kitų aplinkybių, kodėl A. V. teismas paskyrė per griežtas bausmes už kiekvieną nusikaltimą ar per griežtą subendrintą bausmę, nuteistasis savo apeliaciniame skunde nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl konstatuojama, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. V. bausmes už kiekvieną nusikaltimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes už kiekvieną nusikaltimą atskirai ir subendrintą bausmę.
Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas iki 2014-11-05 sudaro 50 Lt / 14,48 Eur (t. 3, b. l. 71). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nepriteisti iš nuteistojo A. V. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų.
Kolegijos pirmininkas Albinas Antanaitis
Teisėjai: Algirdas Jaliniauskas
Valdas Vitunskas