Civilinė byla Nr. e3K-3-183-969/2021

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18939-2017-9

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 14 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ patikslintą ieškinį atsakovei G. M. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys E.  M., Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės G. M. 4007,82 Eur skolos, 5 procentų  metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 45 Eur žyminio mokesčio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pakeitė 2017 m. gegužės 15 d. priimtą preliminarų sprendimą ir patenkino dalį patikslinto ieškinio – priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovės G. M. 3030,39 Eur skolos, 5 proc. palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 34 Eur žyminio mokesčio.

4.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

4.1.                      2015 m. lapkričio 4 d. ieškovė UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – VPK) sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286 (el. b. l. 6–12), pagal kurią ieškovė įsipareigojo, įgaliotam policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 2.1, 8, 10 punktus ieškovė įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš automobilio savininko ir (ar) valdytojo imti sutartyje nurodytą užmokestį.

4.2.                      Iš 2016 m. balandžio 9 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto nustatyta, jog už Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, nenustačius asmens, vairavusio automobilį ir (ar) pažeidusio KET reikalavimus, transporto priemonė „Audi 80“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, (toliau – Transporto priemonė) buvo priverstinai nugabenta į UAB „Tomadas“ aikštelę ir joje saugoma iki šiol.

4.3.                      VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės savininkė yra atsakovė G. M., transporto priemonė yra išregistruota, neturi techninės apžiūros ir draudimo, jos dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas.

4.4.                      Atsakovė, nesutikdama su patikslintu ieškiniu, nurodė, jog transporto priemonė buvo parduota, atsakovė nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. spalio 20 d. buvo išvykusi į Angliją, todėl jokių pranešimų iš ieškovės dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už jos priverstinį nuvežimą ir saugojimą negavusi. Trečiasis asmuo atsakovės sūnus E. M., nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad transporto priemonė parduota, tačiau pirkimo–pardavimo sutarties negali pateikti, nes jos neišsaugojo.

5.       Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

6.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovė yra ginčo transporto priemonės savininkė, į bylą duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra pateikta, nusprendė, jog prievolė atlyginti ieškovės išlaidas, susijusias su transporto priemonės nutempimu bei saugojimu aikštelėje, tenka atsakovei.

7.       Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalimi, policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-569 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 12 punktas nustato, kad tais atvejais, kai, policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę, savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale. 2015 m. lapkričio 4 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartyje įtvirtinti vykdytojo, t. y. ieškovės, įsipareigojimai imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (7.6 punktas).

8.       Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo priimtas nesant automobilio savininko. Byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonės savininkė, t. y. atsakovė, per 3 dienas buvo informuota apie priverstinį automobilio nuvežimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Iš pateiktų į bylą AB Lietuvos pašto 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. registruotųjų pašto siuntų sąrašų matyti, kad faktiškai atsakovei informacija apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą buvo pateikta ieškovei išsiuntus 2016 m. liepos 11 d. bei 2016 m. rugpjūčio 23 d. pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo bei įsiskolinimo apmokėjimo. Taigi atsakovei ieškovės pranešimai dėl transporto priemonės atsiėmimo bei įsiskolinimo apmokėjimo buvo išsiųsti praėjus 3–4 mėn. nuo transporto priemonės nuvežimo, t. y. tuo laikotarpiu, kai atsakovės nebuvo Lietuvoje. Vis dėlto byloje nėra duomenų, kad ieškovė tiek pirminio, tiek pakartotinio pranešimo siuntimo metu žinojo, jog atsakovė buvo išvykusi į Angliją nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. spalio 20 d. Be to, minėti pranešimai siųsti atsakovei jos gyvenamosios vietos adresu: duomenys neskelbtini, kuris sutampa su trečiojo asmens E. M. gyvenamosios vietos adresu.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo byloje, jog transporto priemonė buvo nuvežta bei saugoma ieškovės aikštelėje, nėra, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų dėl transporto priemonės perleidimo tretiesiems asmenims, bei įvertinęs tai, kad pirmasis ieškovės pranešimas dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo išsiųstas 2016 m. liepos 11 d., t. y. iš dalies ieškovės pasyvūs veiksmai nulėmė didelių transporto priemonės saugojimo išlaidų susidarymą, tenkino dalį ieškovės reikalavimo dėl 4007,82 Eur skolos priteisimo, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 35,04 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei 2995,35 Eur už transporto priemonės saugojimą, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 11 d., t. y. nuo pirminio pranešimo išsiuntimo dienos, iki 2017 m. gegužės 2 d., t. y. pirminio ieškinio teikimo teismui dienos, iš viso 3030,39 Eur.

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11.       Kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad atsakovė nepaneigė fakto, jog ji buvo transporto priemonės savininkė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė skolą už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą aikštelėje nuo 2016 m. liepos 11 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, taip pat priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                       Ieškinys dėl skolos priteisimo pareikštas praėjus daugiau nei metams nuo automobilio nuvežimo, o tai vertintina kaip nesąžiningas ir neteisėtas ieškovės elgesys.

12.2.                      Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokia automobilio vertė ir ar priteistas išlaidų atlyginimas yra pagrįsto dydžio. Teismai klaidingai sutapatino SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje minimas išlaidas su įkainiais, nurodytais ieškovės ir VPK sudarytoje sutartyje. Tačiau daugiau kaip 10 Eur įkainis per parą yra absoliučiai nepagrįstas.

12.3.                      Transporto priemonės saugojimo išlaidas atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai, taigi teismas turi išsiaiškinti asmenis, atsakingus už patiriamas išlaidas, ir ar jie buvo tinkamai informuoti apie priverstinai nuvežtą ir saugomą automobilį. Šiuo atveju teismas nepagrįstai skaičiavo išlaidas nuo pirmo pranešimo atsakovei išsiuntimo dienos, nors tuo metu atsakovė net nebuvo Lietuvoje.

13.       Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1.                      Atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ji nėra ginčo transporto priemonės savininkė. Jos tariamas automobilio nuosavybės perleidimo neidentifikuotam trečiajam asmeniui faktas niekada nebuvo ir nėra išviešintas.

13.2.                      Ieškovei buvo priteistas skolos atlyginimas nuo pirmo pranešimo atsakovei apie priverstinai saugomą automobilį įteikimo dienos iki ieškinio pateikimo dienos, tačiau atsakovė iki šiol nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės ir nenurodo tokio delsimo priežasčių. Taigi tokiu atveju, kai net raginamas atsiimti transporto priemonę asmuo to nepadaro, jis pripažintinas nerūpestingu, o kartu ir atsakingu už išlaidų atsiradimą, net jeigu šios išlaidos viršija transporto priemonės vertę, nes saugotojas negali nustoti saugoti transporto priemonę (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-252-934/2020). Be to, solidarioji transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolė atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas atsiranda ne nuo ūkio subjekto, teikiančio tokią paslaugą, pretenzijos pateikimo laiko, nes pretenzija yra tik informacinio pobūdžio raginimas transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui pasirūpinti savo turtu.

13.3.                      Atsakovė niekada neginčijo ieškovės teikiamų paslaugų įkainių, todėl tai laikytina nepagrįstu jos argumentu, dėl kurio nėra pasisakę žemesnės instancijos teismai, be to, šios bylos dalykas yra ne ieškovės paslaugų įkainiai, o atsakovės neveikimas, dėl kurio susidarė reikalaujama atlyginti skola. Vis dėlto ieškovė nurodo, kad transporto priemonės saugojimo kaina įprastinėje aikštelėje nėra tapati ieškovės teikiamos paslaugos kainai, nes tai yra specializuota paslauga, kurios teikėjas yra atrenkamas viešųjų pirkimų būdu. Teismas, savo sprendimu sumažinęs 2015 m. lapkričio 4 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartyje nustatytą paslaugos įkainį, iš esmės pakeistų ir pačią sutartį, dėl kurios teisėtumo nebuvo ir nėra priimta jokių teismų procesinių sprendimų. Be to, ieškovės teikiamos paslaugos įkainis yra vienas mažiausių už tokias paslaugas, jis vienodas visoms saugomoms transporto priemonėms, todėl įkainio sumažinimas atsakovei būtų nesąžiningas kitų sąžiningų ir rūpestingų asmenų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija   

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atlyginimo, mokėtino už priverstinį transporto priemonės saugojimą, dydžio nustatymo 

14.       Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje.

15.       Priverstinai nuvežama transporto priemonė paprastai yra saugoma pasaugos sutarties, sudarytos ne tarp transporto priemonės savininko ar valdytojo ir saugotojo, o tarp policijos komisariato ir saugotojo, pagrindu. Šios pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų), o transporto priemonės savininkui ir valdytojui. Ši pareiga atsiranda specialios viešosios teisės normos pagrindu: Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo ir įstatymo pagrindu atsiranda ne tik saugotojo (šioje byloje – ieškovės) ir davėjo (šioje byloje – Vilniaus apskrities VPK) teisiniai santykiai, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – atsakovės) ir valdytojo bei saugotojo teisiniai santykiai. Transporto priemonės savininkui ir valdytojui atsiranda ne tik teisės (teisė reikalauti grąžinti transporto priemonę tokios pačios būklės, kokios ji buvo priimant saugoti), bet ir tam tikros pareigos (atlyginti su transporto priemonės nuvežimu susijusias išlaidas).

17.       Transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Transporto priemonės nuosavybę paprastai įrodo transporto priemonės registracijos dokumentai ar transporto priemonės pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir kitos sutartys, kurių pagrindu transporto priemonė buvo perleista kitam asmeniui.

18.       Transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Policijos pareigūnui, savivaldybės vykdomajai institucijai arba jos įgaliotam pareigūnui pareikalavus teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu, transporto priemonės savininkas (valdytojas) turi nurodyti jam duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi, o juridinio asmens vadovas ar jo filialo vadovas privalo nurodyti šiam pareigūnui duomenis apie asmenį (vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą), kuris tam tikru metu naudojosi juridiniam asmeniui priklausančia transporto priemone (SEAKĮ 20 straipsnio 1, 2 dalys, KET 32 punktas). Taigi pareiga nurodyti transporto priemonės valdytoją visų pirma kyla transporto priemonės savininkui, kuris turi tinkamai rūpintis savo daiktu. Tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas negali nurodyti asmens, valdžiusio jam priklausančią transporto priemonę, ir nėra priežasčių (pavyzdžiui, transporto priemonė buvo pavogta), pateisinančių tokį transporto priemonės nevaldymą, atsakomybė už transporto priemonės neatsakingą valdymą, t. y. perdavimą neaišku kam ir taip galimai kilusią žalą, taip pat pareiga atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, tenka transporto priemonės savininkui.

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad transporto priemonė 2016 m. balandžio 9 d. buvo priverstinai nuvežta už KET 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą. Minėtame punkte nustatyta, jog policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemonė buvo priverstinai nugabenta į saugojimo aikštelę nenustačius asmens, vairavusio automobilį ir (ar) pažeidusio KET reikalavimus. VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovė yra ginčo transporto priemonės savininkė, į bylą duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra pateikta. Transporto priemonės savininkė atsakovė nurodė, kad ji transporto priemonę buvo palikusi sūnui ir šis ją pardavė, tačiau pirkimo–pardavimo dokumentai byloje nepateikti ir transporto priemonę įsigijęs asmuo byloje nenustatytas.

20.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas kyla atsakovei, kaip transporto priemonės savininkei.

21.       Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismai nepagrįstai priteisė transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą nuo pirminio ieškovės pranešimo išsiuntimo 2016 m. liepos 11 d., nes atsakovės tuo metu nebuvo Lietuvoje. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta teisiškai nepagrįstu.

22.       SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo.

23.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

24.       Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-569 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 12 punktas nustato, kad tais atvejais, kai policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale.

25.       UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities VPK 2015  m. lapkričio 4 d. sudarytos Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties 7.6 punkte nustatyta ieškovės pareiga imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti.

26.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 9 d. sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo priimtas atsakovei nedalyvaujant. Byloje nėra įrodymų, kad policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. per 3 dienas, informavo atsakovę apie priverstinį jos automobilio nuvežimą. Remdamasis į bylą pateiktais AB Lietuvos pašto 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. registruotųjų pašto siuntų sąrašais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad faktiškai atsakovei informacija apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą buvo pateikta išsiuntus 2016 m. liepos 11 d. bei 2016 m. rugpjūčio 23 d. pranešimus dėl transporto priemonės atsiėmimo bei įsiskolinimo apmokėjimo. Pranešimai atsakovei išsiųsti jos gyvenamosios vietos, kurią ji deklaravo 2012 m. rugsėjo 5 d., adresu: duomenys neskelbtini, kuris sutampa su trečiojo asmens E. M. gyvenamosios vietos adresu. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepaneigė.

27.       Taigi, atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka (t. y. per 3 dienas nuo priverstinio nuvežimo) nebuvo informuota apie jai priklausančio automobilio nuvežimą ir saugojimą. Vis dėlto aptariama aplinkybė nėra pakankamas pagrindas atsakovę visiškai atleisti nuo pareigos apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, nes informaciją apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą atsakovei pateikė ieškovė, vykdama 2015 m. lapkričio 4 d. sutarties 7.6 punkte nustatytą pareigą.

28.       Nors kasaciniame skunde teigiama, kad pranešimo išsiuntimo dieną atsakovės Lietuvoje nebuvo, tačiau byloje teismų nustatyta aplinkybė, kad informacija apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą jai buvo pateikta, išsiuntus 2016 m. liepos 11 d. bei 2016 m. rugpjūčio 23 d. pranešimus, atskirai neginčijama. Pažymėtina, kad atsakovės nebuvimas Lietuvoje pranešimų išsiuntimo metu savaime nereiškia, kad pranešimuose apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą nurodyta informacija jai nebuvo pateikta. Pavyzdžiui, remiantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia teismo procesinių dokumentų įteikimą fiziniam asmeniui, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

29.       Pažymėtina, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra atsakinga už tinkamą rūpinimąsi jai priklausančiu automobiliu, kuris dėl savo specifinių savybių yra laikomas didesnio pavojaus šaltiniu (CK 6.270 straipsnis). Atsakovė, ilgą laiką nesidomėdama sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiėmė riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veika (KET 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas). Todėl nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad tai, jog ieškovė informavo atsakovę apie priverstinį jos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo atsakovei, tačiau ne visiškai atleisti atsakovę nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo.

30.       Kasaciniu skundu atsakovė, be kita ko, ginčija priteistų automobilio saugojimo išlaidų dydį šiais argumentais: 1) ieškovės elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, neteisėtas, ieškovė siekia nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita, nes transporto priemonė buvo nuvežta saugoti 2016 m. balandžio 9 d., tačiau ieškinį dėl skolos priteisimo ieškovė pateikė tik 2017 m. gegužės 2 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams; 2) atsakovė apeliaciniame skundė teigė, kad transporto priemonė turėjo daug gedimų, pasibaigė techninė apžiūra, ji buvo parduota už 90 Eur, tačiau teismai nesiaiškino, kokia buvo transporto priemonės vertė; 3) teismai klaidingai sutapatino SEAKĮ minimas išlaidas ir įkainius, nurodytus ieškovės ir policijos sudarytoje sutartyje, kurie yra absoliučiai nepagrįsti.

31.       Remiantis CPK 12 straipsniu, civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad saugotojas savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, 30 punktas).

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovė neginčijo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės saugojimą dydžio šios nutarties 30 punkte nurodytomis aplinkybėmis. Nors atsakovės apeliaciniame skunde buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su automobilio technine būkle ir kaina, tačiau jomis iš esmės buvo grindžiama atsakovės pozicija, kodėl automobilis neva buvo parduotas, o ne keliamas klausimas dėl automobilio vertės ir prašomo priteisti saugojimo išlaidų atlyginimo neproporcingumo. Be to, atsakovė į bylą nepateikė jokių automobilio būklę ir (ar) kainą patvirtinančių įrodymų, dėl to apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti atitinkamus duomenis apie paslaugų įkainius ir (ar) automobilio techninę būklę ar jo vertę.

34.       Šios nutarties 30 punkte nurodytus argumentus atsakovė iškėlė tik kasaciniame teisme, tačiau tai nėra leidžiama pagal civilinio proceso taisykles: kasaciniame skunde neleidžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šių argumentų neturi pagrindo vertinti.

35.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą, ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų procesinių sprendimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36.       Kasacinis teismas patyrė 4,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės G. M. (a. k. duomenys neskelbtini) 4,85 Eur (keturis Eur 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Sigita Rudėnaitė

        Gediminas Sagatys

        Donatas Šerna