Civilinė byla Nr. e2A-629-212/2018

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00058-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui D. M., tretiesiems asmenims Rokiškio ekstremalaus sporto klubui, R. S., A. J. individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ERGO Insurance SE prašė priteisti iš atsakovo D. M. 514,60 Eur nuostolių, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur žyminio mokesčio.
2. Nurodė, kad ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, su A. J. IĮ laikotarpiui nuo 2017-04-14 iki 2018-04-13 sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonė Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Juozapavos k., Rokiškio rajone 2017-08-13 vyko autokroso varžybos, kurio metu dalyvių parkavimo zonoje, atsakovas savo valdomu krosiniu automobiliu, pravažiuodamas pro stovintį A. J. IĮ priklausantį automobilį Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) minkštame žemės grunte prasuko automobilio ratus, dėl ko stovintis automobilis Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aptaškytas žvyru ir purvais bei patyrė apgadinimus. Transporto priemonės savininkui dėl šio įvykio metu apgadinto automobilio Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryti nuostoliai sudarė 614,60 Eur: 519,60 Eur be PVM už transporto priemonės remontą ir 95 Eur už transporto priemonės salono valymą.
3. Ieškovė, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, dėl transporto priemonei padarytos žalos 2017-10-27 sprendimu išmokėjo 514,60 Eur draudimo išmoką, apskaičiuotą iš 614,60 Eur dydžio žalos atėmus draudimo sutartyje numatytą 100 Eur išskaitą, ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį atsakovą. Ieškovė 2017-11-29, 2017-12-11 raštais kreipėsi į atsakovą, reikalaudama atlyginti atsakovo veiksmais ieškovei padarytą 514,60 Eur žalą, tačiau atsakovas atlyginti žalą atsisakė.
4. Atsakovas savo veiksmais padarė žalą jis privalo ją atlyginti. Atsakovas kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas atsako už padarytą žalą sutinkamai su civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsniu. Atsakovas jokiu būdu neinformavo varžybų organizatorių apie aplinkybę, kad trečiojo asmens automobilis buvo pastatytas netinkamoje vietoje, todėl negalima teigti, kad dėl atsiradusios žalos yra atsakingi varžybų organizatoriai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 514, 60 Eur nuostolių atlyginimo, 15 Eur žyminio mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-01-24 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai.
6. Nustatė, kad Rokiškio rajone, vykusio autokroso varžybų dalyvių parkavimo zonoje atsakovas, parkuodamas valdomą krosinį automobilį, prasisukus transporto priemonės ratams žvyru ir purvais aptaškydamas trečiajam asmeniui A. J. IĮ priklausantį automobilį Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino. Dėl įvykio metu apgadinto automobilio Audi Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta 614, 60 Eur žala, kurią sudaro: 519,60 Eur be PVM už transporto priemonės remontą ir 95 Eur už transporto priemonės salono valymą. Ieškovė, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, dėl transporto priemonei padarytos žalos 2017-10-27 sprendimu išmokėjo 514,60 Eur draudimo išmoką, atskaitęs draudimo sutartyje numatytą 100 Eur išskaitą.
7. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo atsakomybę už padarytą, valdant didesnio pavojaus šaltinį, žalą, t. y. aplinkybių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
8. Nustatė, kad aikštelėje, kurioje įvyko žalos padarymo faktas, automobilius galima parkuoti ne tik dalyviams, tačiau ir jų komandos nariams, mechanikams, sportininkų rėmėjams. Varžybose dalyvavo A. J. sūnus K. J., o savo automobiliu jis atvežė mechaniką V. K. bei įrankius automobilio remontui. Teismas darė išvadą, kad pagal nusistovėjusią varžybų organizavimo tvarką A. J. IĮ savininkas A. J. turėjo teisę minimoje aikštelėje automobilį statyti ir joje stovėti. Pažymėjo, kad iš fotonuotraukų, kuriose yra matoma minima automobilių stovėjimo aikštelė varžybų metu, matyti, kad šioje aikštelėje stovi ir kiti automobiliai, kurie nėra specialiai paruošti ir varžybose nedalyvavo. Varžybų organizatorius – Rokiškio ekstremalaus sporto klubo pirmininkas R. S. nurodė, kad nėra jokių, draudžiančių į aikštelę įvažiuoti, ženklų.
9. Teismas sprendė, kad A. J. IĮ automobilis varžybų dalyviams neturėjo trukdyti, nes atstumai nuo jo iki sportinių automobilių buvo gana dideli. Todėl byloje nepasitvirtino atsakovo teigiama aplinkybė, kad žala buvo padaryta dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo netinkamai pastatant automobilį. Byloje nenustatė aplinkybių dėl atsakovo civilinę atsakomybę šalinančios sąlygos – nenugalima jėga ir nukentėjusio asmens tyčia. Teismas nenustatė aplinkybių, kurių atsakovas negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti bei kurios sąlygojo žalos atsiradimą. O būtent, žala buvo padaryta atsakovo veiksmais – per stipriai paspaudžiant akceleratorių dėl ko prasisuko ratai ir iš po ratų išmesti žemės ir žvyras apgadino A. J. IĮ priklausantį automobilį.
10. Iš R. S. ir A. J. parodymų nustatė, kad atsakovas yra geras vairuotojas jau daugiau nei 10 metų dalyvaujantis aptariamose ir kitose Lietuvoje ir užsienyje vykstančiose lenktynėse, kuris automobilį jaučia gerai. Atsakovas gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, todėl trasa, kurioje važiavo yra jo  namų trasa, be to, atsakovas aptariamose varžybose dalyvavo jau 10 – tą kartą, todėl jam yra gerai pažįstama, tiek pati trasa, tiek jos danga bei reljefas. Varžybas organizavusio Rokiškio ekstremalaus sporto klubo pirmininkas R. S. nurodė, jog jis per beveik dvidešimt metų patirties dalyvaujant ir organizuojant lenktynes, tokį įvykį matė pirmą kartą. Aukščiau aptartos aplinkybės teismui teikė pagrindo spręsti apie tyčios ar didelio neatsargumo atsakovo veiksmuose buvimą. Pagrindą tokiam manymui, suteikė ir byloje apklausto A. J. nurodytos aplinkybės apie tai, kad atsakovas savo automobiliu išrėžė 2 – 2, 5 m. vėžę bei jo elgesys po įvykio – juokėsi, šaipėsi, ką patvirtino ir byloje apklausto V. K. parodymai.
11. Teismas sprendė, kad už padarytą žalą atsakomybė netaikytina varžybų organizatoriams, nes atsakovas dėl neva netinkamai pastatyto A. J. IĮ automobilio į varžybų organizatorius nesikreipė, o varžybų organizatoriai pastabų dėl pastatyto automobilio nereiškė. Be to, įvykis įvyko ne varžybų trasoje, varžybų pertraukos metu, dėl ko atsakomybė už padarytą žalą šių varžybų organizatoriams netaikytina.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog sprendžiant dėl jo atsakomybės už padarytą žalą klausimą taikytinas CK 6.270 str., kadangi Kūno kultūros ir sporto įstatymo 42 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, numatanti atsakomybę už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų saugumą sporto varžybų ar renginių metu. Kūno kultūros ir sporto įstatymas nenumato, jog ši atsakomybė būtų sąlygota varžybų tipo (automobilių, motociklų, futbolo, krepšinio ar pan.), tad akivaizdu, jog renginių organizatoriai yra atsakingi už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų patirtą žalą bet kokių sporto varžybų ar renginių metu.
14. Varžybų ar renginio nuostatus rengia ir už jų vykdymą atsako sporto varžybų organizatorius. Per renginį ar varžybas sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais. Byloje buvo nustatyta ir tą patvirtino renginio organizatoriaus - Rokiškio ekstremalaus sporto klubo atstovas R. S., jog varžybų metu varžybų nuostatai parengti nebuvo, varžybų saugumo reikalavimų parengta taip pat nebuvo. Pirmosios instancijos teismas varžybų organizatoriaus - Rokiškio ekstremalaus sporto klubo pirmininko R. S. paaiškinimus, jog varžybų metu netgi nebuvo jokių, draudžiančių į aikštelę įvažiuoti, ženklų, vertino atsakovo nenaudai, tačiau ši aplinkybė reiškia ne atsakovo, tačiau varžybų organizatoriaus pareigų nevykdymą. Varžybų organizatorius (o ne atsakovas) atsako už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų saugumą sporto varžybų ar renginių metu, privalo parengti varžybų nuostatus, saugumo reikalavimus.
15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įvykis įvyko ne varžybų trasoje, o varžybų pertraukos metu, dėl ko atsakomybė už padarytą žalą šių varžybų organizatoriams netaikytina, tačiau tokie teismo teiginiai ir išvados neatitinka tikrovės. Įvykis įvyko ne varžybų pertraukos metu, o varžybų metu, atsakovui išvažiavus iš trasos, t. y. šiuo atveju varžybos apima keletą stadijų - išvažiavimą į trasą trasos testavimui, grįžimą iš trasos ir automobilio paruošimą konkrečiai trasos būklei (ratų pakeitimą, kitų veiksmų atlikimą), kvalifikacinį važiavimą, grįžimą iš kvalifikacinio važiavimo, etapinį važiavimą pagal automobilių klases, grįžimą iš etapinio važiavimo, pusfinalinį važiavimą, grįžimą iš pusfinalinio važiavimo, finalinį važiavimą, grįžimą iš pusfinalinio važiavimą ir t. t. Negalima sakyti, jog sporto varžybos ar renginys nagrinėjamu atveju vyksta tik konkrečioje vietoje - automobilių lenktynių trasoje ir konkrečiu laiku - automobilių lenktynių trasoje laiku, kadangi varžybos ir renginys tuo neapsiriboja. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir į ją neatsižvelgė.
16. Teigia, kad 2017-08-13 įvykis nutiko ne konflikto su A. J. metu, o absoliučiai netyčia, t. y. jokio konflikto su A. J. iki įvykio nebuvo, ką patvirtino ir pats A. J., duodamas teismui parodymus. Todėl teismo teiginiai apie tyčios ar didelio neatsargumo atsakovo veiksmuose buvimą yra nepagrįsti. Kad atsakovo veiksmuose nebuvo tyčios rodo ir jo elgesys po įvykio, atsiprašant už netyčinį incidentą A. J. ir pasisiūlant purvą nuo automobilio nuvalyti.
17. Atsakovo valdytas automobilis yra specialiai pritaikytas važiuoti autokroso lenktynėse ir važiuojant minkštu žemės gruntu ratai prasisuka labai dažnai, o dėl gilaus padangų protektoriaus tokiais atvejais į orą yra pakeliamas gruntas (purvas).
18. Nurodo, kad 2017-08-13 įvykusio incidento esmė ta, kad varžybų metu, pasibaigus atsakovo automobilio klasės važiavimo etapui, atsakovas išvažiavo iš lenktynių trasos ir pravažiavęs varžybų dalyvių zonoje buvusių žiūrovų automobilius, stovėjusius kairėje pusėje, važiavo atbuline eiga į įkalnėje esančią atsakovo automobilio parkavimo vietą (atsakovas yra pateikęs 2017-08-13 varžybų metu stovėjusių automobilių fotokopiją). Atsakovui važiuojant į įkalnę, t. y. jo parkavimo vietą atbuline eiga minkštame grunte prasisuko atsakovo valdyto automobilio ratai, ko pasekoje atsakovo automobilis purvais aptaškė trečiajam asmeniui priklausantį automobilį.
19. Tam, kad sportininkų automobiliai nepadarytų žalos žiūrovams ar turtui (šiuo atveju - automobiliams), varžybų organizatoriai įprastai leidžia žiūrovams varžybas stebėti ir statyti savo automobilius tik tam nustatytose vietose, tačiau jokiu būdu ne lenktynių trasoje ar varžybų dalyvių zonoje, kaip kad buvo daroma nagrinėjamu atveju. Šiuo atveju varžybų organizatorius, kaip paaiškėjo, nebuvo parengęs jokių varžybų nuostatų ar saugumo reikalavimų.
20. Nesutinka su teismo išvada, jog A. J. IĮ savininkas A. J. turėjo teisę aikštelėje automobilį statyti ir joje stovėti, nes varžybose dalyvavo jo sūnus K. J., o savo automobiliu jis atvežė mechaniką V. K. bei įrankius automobilio remontui. Tokios teismo išvados yra paremtos subjektyviais A. J. ir V. K. teiginiais, kadangi šie asmenys stovėjo visiškai ne prie K. J. automobilio, automobilio neremontavo ir neaptarnavo, o tik stebėjo varžybas, kaip žiūrovai.
21. Teismo teiginiai, kad A. J. IĮ automobilis varžybų dalyviams neturėjo trukdyti, nes atstumai nuo jo iki sportinių automobilių buvo gana dideli vertintini kaip prielaida. Byloje nėra pateikta jokių normatyvinių dokumentų ar specialistų išvadų, iš kurių būtų galima spręsti kokie tokių automobilių stovėjimo atstumai turi būti kad jie nekliudytų varžybų dalyviams. Kita vertus, tai, jog A. J. IĮ automobilis atsakovui netrukdė, tačiau jis buvo pastatytas netinkamoje ir nesaugioje vietoje, dėl ko varžybų metu, parkuojant atsakovo valdomą automobilį, įvyko įvykis.
22. Teigia, kad jis nepažeidė jokių taisyklių, o važiavo saugiai į savo parkavimo vietą prie mechanikų autobuso. Jis nekliudė nė vieno šalia stovinčio automobilio, tačiau jo automobilio ratai prasisuko dėl buvusio minkšto žemės grunto ir parkavimo vietos buvimo įkalnėje. Šis automobilio ratų prabuksavimas, kas sąlygojo purvo iš po ratų į orą išmetimą, nebūtų padaręs absoliučiai niekam jokios žalos, jei žiūrovai, tame tarpe ir A. J., būtų varžybas stebėję ir automobilius statę ne varžybų dalyvių zonoje, o žiūrovų zonoje.
23. Be to, varžybų dalyviai iki šio įvykio prašė A. J. ir kitus varžybų dalyvių zonoje buvusius žiūrovus patraukti automobilius į saugesnę vietą, tačiau šie į prašymus nereagavo, atsikalbinėjo ir automobilių į saugesnę vietą nepatraukė. Kad varžybų dalyviai iki šio įvykio prašė A. J. ir kitus varžybų dalyvių zonoje buvusius žiūrovus patraukti automobilius patvirtino ir pats A. J. bei tai paliudijo liudytojai A. B., D. M., L. B..
24. Mano, jog dėl įvykusio įvykio yra kaltas arba pats A. J., kuris pastatė automobilį varžybų dalyvių zonoje arba varžybų organizatoriai, kurie privalėjo užtikrinti žiūrovų saugumą, parengti varžybų nuostatus, saugumo reikalavimus, bet šių pareigų aiškiai nevykdė, tačiau ne atsakovas, kuris paprasčiausiai dalyvavo varžybose. Aplinkybė, kad varžybų organizatorius nevykdė jam keliamų įstatymo reikalavimų, neatleidžia organizatoriaus nuo atsakomybės, o priešingai - šią atsakomybę sąlygoja.

25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė ERGO Insurance SE prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog priimtas sprendimas yra teisingas, pagrįstas visapusišku ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Mano, atsakovui taikytina generalinio delikto doktrina: kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Bylos nagrinėjimo metu apklausti tretieji asmenys - A. J. IĮ atstovas ir Rokiškio ekstremalaus sporto klubo atstovas nurodė, jog atsakovas sportinį automobilį vairuoja ir dalyvauja sportinėse varžybose jau 10 metų, yra nuolatinis šių varžybų dalyvis (dalyvavo jau 10 kartą), gerai jaučia ir valdo būtent sportinę transporto priemonę, puikiai gali įvertinti kelio dangos ir padangų protektoriaus sąveikos pasekmes, todėl visiškai aiškiai galėjo numatyti savo atliekamo manevro pasekmes ir pasirinkti tokią trajektoriją ir važiavimo būdą, kuris nesukeltų žalos aplinkiniams. Atsakovui atsakomybė taikytina ir kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui.
26. Pažymi, jog eismo įvykyje dalyvavo tik vienas padidinto pavojaus šaltinis, todėl atsakovui atsakomybė gali būti taikoma, vertinant jo elgesį kaip didelį neatsargumą (nors ir nenori pasekmių, bet turėjo ir galėjo suprasti, kad veikia rizikingai, numatyti pasekmes ir jų išvengti). Nors atsakovas teigia, kad žala buvo padaryta netyčia, tačiau byloje apklaustų asmenų A. J. IĮ atstovo ir liudytojo V. K. teigimu, tai buvo tyčinis veiksmas, kadangi prieš įvykį buvo stebėtas žodinis konfliktas, o atsakovas atvažiavęs į aikštelę tikslingai manevravo šalia nukentėjusio automobilio ir pravažiuodamas išrėžė 2 - 2,5 m. vėžę, po įvykio juokėsi, šaipėsi, dėl įvykusio įvykio neatsiprašė, atsakovas galėjo pasirinkti ir manevravimą kitoje pusėje, tam buvo pakankamai vietos.
27. Trečiojo asmens Rokiškio ekstremalaus sporto klubo atstovas paaiškino, kad ilgametis sportininkas gali visiškai kontroliuoti, kad tokios vėžės neatsirastų. Dėl padarytos žalos yra atsakingas atsakovas D. M., kuris ne varžybų trasoje, varžybų pertraukos metu, automobilių parkavimo aikštelėje, kurioje buvo daug įvairių automobilių ir žmonių, vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, būdamas ilgametis automobilių sporto sportininkas, gebantis puikiai įvertinti atliekamo manevro pasekmes, tikslingai manevravo šalia stovinčio automobilio Audi Q7, v/n (duomenys neskelbtini) ko pasėkoje automobilis buvo apdrabstytas purvu, taip jį apgadinant.

28. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Rokiškio ekstremalaus sporto klubas prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog autokroso dalyvių zonos pagrindas apaugęs žole, todėl iš po jos pakelti žvyrą galima tik nesaugiai važiuojant. D. M. autokroso varžybose dalyvauja ne vienerius metus. Patyręs autokroso dalyvis turi apskaičiuoti automobilio greitų, jo ratų prasisukimą, elgtis atsakingai, kad nepadarytų žalos sau, kitiems autokroso dalyviams bei kitiems asmenims. Rokiškio ekstremalaus sporto klubo organizuojamų autokroso varžybų dalyviai prieš kiekvienas varžybas užpildo dalyvio paraišką. Be dalyvio anketinių duomenų, dalyvis savo parašu patvirtina, kad atsako už žiūrovams ar dalyviams tyčia padarytą žalą. Kadangi varžybų dalyviai buvo supažindinti su taisyklėmis, Rokiškio ekstremalaus sporto klubo kaltės nėra. A. J. automobilis galėjo būti apdrabstytas žvyru ne dėl D. M. kaltės, o dėl jo neatsargumo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
30. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes, o taip pat turi atitikti materialinių bei procesinių teisės normų reikalavimus (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teismo padarytos išvados turi atitikti įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškinio dalyką (reikalavimus) ir jį pagrindžiančias aplinkybes (pagrindą) suformuluoja ieškovas teismui paduodamame ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ieškinio reikalavimo atžvilgiu galioja bendroji civilinio proceso taisyklė, kad bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas. Įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškininiame pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Tačiau, ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi, ieškovas ieškinyje gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą.
31. Apeliacinio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, dėl to netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
32. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė ERGO Insurance SE ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo D. M. 514,60 Eur žalą, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur žyminio mokesčio.
33. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, motyvuodamas, jog žala buvo padaryta atsakovo veiksmais – per stipriai paspaudžiant akceleratorių dėl ko prasisuko ratai ir iš po ratų išmesti žemės ir žvyras apgadino A. J. IĮ priklausantį automobilį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, vadovavosi bendra deliktinės atsakomybės norma - CK 6.270 straipsniu.
34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog sprendžiant dėl jo atsakomybės už padarytą žalą klausimą, negali būti taikomas CK 6.270 straipsnis, kuriame numatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė, nes atsakomybės klausimus už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų saugumą sporto varžybų ar renginių metu, reglamentuoja Kūno kultūros ir sporto įstatymas.
35. Bylos duomenys patvirtina, kad žala trečiajam asmeniui A. J. IĮ turtui padaryta 2017 m. rugpjūčio 13 d. vykusių varžybų, tradicinės bajorų šventės Šermukšniukas – 10 autokrosas, metu. Šių varžybų organizatorius yra trečiasis asmuo Rokiškio ekstremalaus sporto klubas. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – KKSĮ) 42 straipsnis nustato sporto varžybų ir renginių organizavimo principus. Pagal šio straipsnio nuostatas visų lygių sporto varžybos ar renginiai vykdomi pagal varžybų nuostatus. Varžybų nuostatai gali būti parengiami konkrečioms varžyboms arba visam čempionatui, atsižvelgiant į sporto šakos taisykles. Varžybų ar renginio nuostatus rengia ir už jų vykdymą atsako sporto varžybų organizatorius. Kiekviena sporto (šakos) federacija privalo turėti varžybų saugumo taisykles. Atsižvelgiant į tarptautinių sporto šakų organizacijų reikalavimus, jas pagal kompetenciją tvirtina sporto (šakų) federacijų valdymo organai. Sporto varžybų ir renginių organizatoriai atsako už sportininkų, sporto specialistų, sporto mėgėjų ir žiūrovų saugumą sporto varžybų ar renginių metu. Per renginį ar varžybas sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais. Jeigu sporto mėgėjai, žiūrovai nesilaiko nustatytų varžybų saugumo reikalavimų ir viešosios tvarkos taisyklių, organizatorius už žiūrovo patirtą ir (ar) kitiems sukeltą žalą neatsako (KKSĮ 42 straipsnio 1-5 dalys).
36. Taigi, minėto įstatymo normos reikalauja, kad varžybos ar renginiai būtų vykdomi pagal varžybų nuostatus, o sporto (šakos) federacija, šiuo atveju, Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF), privalo turėti varžybų saugumo taisykles. Be to, įstatymas nurodo, kad per vykstantį renginį ar varžybas sporto mėgėjams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais.
37. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, aukščiau nurodyto įstatymo normų netaikė, neišreikalavo privalomų dokumentų, kurių pagrindu galėjo vykti varžybos, neanalizavo įvykio situacijos atitikimo varžybų nuostatams, neišanalizavo realios faktinės situacijos pagal atsakovo pateiktą fotonuotrauką. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nesant byloje aukščiau išvardintų duomenų, negalima daryti pagrįstos ir nenuginčijamos išvados apie tai, kad varžybų organizatorius įvykdė įstatymo jam keliamus reikalavimus, kad nukentėjęs asmuo ir kiti sporto mėgėjai ir žiūrovai, buvo susipažinti su varžybų saugumo reikalavimais ir jų nepažeidė. Iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kaip yra atskirtos įvairios zonos, kas gali patekti į dalyvių parkavimo zoną, ar ji yra atskirta nuo žiūrovų ir kitų, jei tokios yra, zonų, kokie atstumai turi būti tarp šių zonų ir ar jie įtvirtinti varžybų saugumo taisyklėse.
38. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
39. Kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir/ar pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso, negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2008; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-539-706/2016, kt.).
40. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nenustačius išvardytų reikšmingų aplinkybių, nėra galimybės šios civilinės bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tinkamai taikant įstatymus. Dėl padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, todėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina šiam teismui iš naujo nagrinėti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

n u t a r i a:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                      Zina Mickevičiūtė