N U T A R T I S
2007 m. vasario 1 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Ričardo Gilio,
teisėjų Eligijaus Gladučio, Valdo
Meidaus,
sekretoriaujant Editai
Marcinkevičienei,
dalyvaujant prokurorui Lidijai
Burbienei ,
gynėjui Vytautui Kupcikevičiui,
nuteistajam L.
T.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo nuteistojo L. T. apeliacinį skundą dėl Utenos
rajono apylinkės teismo 2006-11-21 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu
padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės
atėmimu trejiems metas.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
N U S T A T Ė:
L. T. nuteistas
už tai, kad jis 2005-04-23 apie 23.00 val., prie (duomenys neskelbtini)
kultūros namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių
nesutarimų ir pykčio, tyčia, peiliu dūrė vieną kartą M. D. į
koją ir du kartus į krūtinės sritį, tuo nukentėjusiajam M. D. padarė
kairės šlaunies sužalojimą, krūtinės kairės pusės sužalojimą su širdiplėvės
pažeidimu ir kairio VIII šonkaulio sužalojimą (lūžimą) su kraujo išsiliejimu
kairėje krūtinės ertmėje, t.y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M.
D. sveikatą.
L. T. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2006-11-21 nuosprendį ir
išteisinti jį BK 28 str. pagrindu arba taikyti BK 28 str. 3 d., 4 d., 62 str. 2
d. 5 p. ir skirti švelnesnę bausmę arba sušvelninti jam paskirtą bausmę atsižvelgiant
į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurias ignoravo pirmosios instancijos
teismas, nes skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas
nurodo, kad jis dūrė peiliu nukentėjusiajam ir taip sunkiai sutrikdė jo
sveikatą, tačiau peiliu nukentėjusiajam jis dūrė gindamasis, t.y. tik po to,
kai nukentėjusysis užpuolė jį ir smogė jam į galvą bei spyrė koja, nuo ko jis apsvaigo,
jam buvo sukeltas stresas. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog
teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad
nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, nes teismo posėdžio metu apklausti
liudytojai parodė, jog nukentėjusysis prie jo pribėgo ir smogė jam kastetu ar į
jį panašiu daiktu per galvą. Specialistas savo išvadoje konstatavo, jog nuo
nukentėjusiojo smūgio jam buvo sulaužytas smilkinkaulis, kas rodo, jog
nukentėjusysis prieš jį panaudojo sveikatai ir gyvybei pavojingą smurtą, šis
smurtas buvo realus ir akivaizdžiai pavojingas, todėl buvo sąlygos ginčiai.
Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog jis išprovokavo nukentėjusįjį
smurtiniams veiksmams, nes plūdimasis negali pateisinti pavojingų smurtinių veiksmų
ir jų išprovokuoti. Apeliantas taip pat nurodo, kad nepagrįsta apylinkės teismo
išvada, jog jis peiliu dūrė nukentėjusiajam gulint, nes to nepatvirtina specialisto
išvada. Kita vertus, jei jis nukentėjusįjį sužalojo tuoj po jo pavartoto
smurto, klaidingai suvokdamas apie jo dar galimą pavojų sau ir siekiant nuo jo
apsiginti, tai tokie jo veiksmai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13
nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties
ir jos ribų peržengimo“ prasme, turėjo būti įvertinti kaip padaryti dėl
neatsargumo. Be to, apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimas buvo atliktas
neišsamus, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl visai
kitokių nusikalstamų veikų ir dėl to nepriimtas joks sprendimas, todėl
kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo
metu jis susitaikė su nukentėjusiuoju, nuoširdžiai prisipažino sužalojęs jį,
sąžiningai ir atvirai paaiškino visas įvykio aplinkybes, todėl tai turėjo būti
pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, apeliantas taip pat
nurodo, kad smurtą prieš jį vartoti pirmas pradėjo nukentėjusysis, todėl jo
veiksmai mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne
pagrindu nuo jų gintis, tai neabejotinai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgęs
į tai, apeliantas nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.
Teismo posėdyje
nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras –
atmesti.
Apeliacinis skundas
atmetamas.
Apylinkės teismas
išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus,
padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo
L. T. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę.
Apelianto skunde nurodyti
argumentai, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip būtinoji gintis, nes M. D. jis sužalojo gindamasis, nepagrįsti ir atmetami. Pagal
BK 28 str., asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir
neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis padarė nusikalstamą veiką
gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio
pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima prieš tokią tiesioginės
žalos grėsmę, kurią galima pašalinti duodant atkirtį besikėsinančiajam. Iš pirmos instancijos teismo posėdžio metu patikrintų ir
nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad M. D. iš A. K. sužinojo apie prie kultūros namų prasidėjusį konfliktą tarp jaunuolių, todėl
išėjo į kiemą ir pamatė, kad L. T., bandydamas ištraukti J. T. iš prie kultūros namų stovinčio automobilio (duomenys
neskelbtini), sudavė jam kelis smūgius ranka,
t.y. atliko smurtinius neteisėtus veiksmus. M. D., gindamas J. T. nuo neteisėtų L. T. veiksmų, nustūmė L. T.. M. D.,
nustūmęs L. T., nebepuolė
jo ir jo atžvilgiu kitų veiksmų nebeatliko, tačiau L.
T., toliau tęsdamas savo neteisėtą veiką, keikėsi
viešoje vietoje ir įžeidinėjo M. D., taip neteisėtais ir visuomenėje nepriimtinais veiksmais provokuodamas
muštynes, o M. D. priėjus
prie jo, tarp L. T. ir M. D. kilo muštynės. Muštynių metu M. D. sudavė smūgį L. T. ranka į veidą, tačiau vėliau
jis pargriuvo ant nugaros, po ko L. T., M. D. gulint ant nugaros, dūrė pastarajam peiliu į koją ir krūtinę. Iš to
matyti, kad M. D., nustūmęs L. T. nuo
automobilio, neketino pulti L. T. ir nebuvo tolesnio konflikto
iniciatoriumi – L. T. pats savo neteisėtais
veiksmais išprovokavo tolesnį konfliktą, tačiau būtinoji gintis negalima nuo
savo paties neteisėtais veiksmais išprovokuoto elgesio. L.
T. išprovokavus, vyko dviejų lygiaverčių jaunuolių konfliktas, kurio metu
jie abu vadovavosi puolamais interesais ir smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo
tikslais. Tokiu būdu šio konflikto metu nebuvo besiginančiųjų, nebuvo ir
pavojingo kėsinimosi. Konfliktas baigėsi ne vienam iš muštynėse dalyvavusių jaunuolių
jas nutraukus, o L. T. panaudojus peilį. Muštynių metu L. T. buvo suduoti smūgiai ir šiais veiksmais jis buvo nesunkiai
sužalotas, tačiau ši aplinkybė, nesant pavojingo kėsinimosi, nesuteikė L. T. teisės į būtinąją gintį. Be
to, M. D. buvo sužalotas
jau gulintis ant žemės, t.y. tuo metu, kai jis nebekėlė jokios grėsmės L. T., todėl nagrinėjamoje
situacijoje L. T. nebebuvo
būtinybės gintis nuo M. D. veiksmų
ir dėl to jį sunkiai sužaloti. Tokiu būdu L. T. veiksmus
padarant sunkų sveikatos sutrikdymą M. D. vertinti kaip
būtinąją gintį ar kaip padarytus dėl neatsargumo peržengiant būtinosios ginties
ribas ir atsižvelgus į BK 62 str. 2 d. 5 p. švelninti bausmę, nėra pagrindo.
Nepagrįstas ir apelianto
skundo teiginys, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo,
jog teisiamojo posėdžio metu buvo paneigtas jo aiškinimas apie tai, kad
nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą. Apylinkės teismas
skundžiamame nuosprendyje neneigė aplinkybės, jog M. D.,
suduodamas L. T., rankoje turėjo nenustatytą daiktą,
nuteistojo įvardijamą kastetu. Šios aplinkybės taip pat neneigė ir pats
nukentėjusysis M. D., tvirtindamas, kad konflikto metu
rankoje turėjo durų rankeną. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje
konstatavo, jog paneigtas L. T. aiškinimas ne apie tai, jog
nukentėjusysis ji užpuolė ir kastetu sudavė į galvą, o apie tai, kad L. T. veikė būtinosios ginties sąlygomis (t.2, b.l. 29). Iš
aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad L. T. nukentėjusįjį
M. D. sužalojo veikdamas ne būtinosios ginties sąlygomis,
todėl apylinkės teismo teiginys, kad paneigtas L. T. aiškinimas,
jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, pagrįstas byloje
surinktais bei teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, apeliacinio skundo
motyvai šioje dalyje atmetami.
Apylinkės teismo
posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, jog nustatyti, ar
nukentėjusiajam peiliu buvo durta jam stovint ar gulint, yra sunku (t.2, b.l.
6). Iš apylinkės teismo posėdžio metu nukentėjusiojo M. D.,
liudytojų J. L., D. D., K.
V., A. M. ir G. S. duotų parodymų
matyti, jog muštynių su L. T. metu M. D. nugriuvo
ant žemės ir L. T. M. D. peiliu dūrė pastarajam
gulint ant žemės. Nuteistasis L. T. teismo posėdžio metu
taip pat parodė, jog jis dūrė nukentėjusiajam M. D. gulint
(t.1, b.l. 187). Taigi, nors iš teismo medicinos specialisto išvados konkrečiai
nesimato, ar M. D. buvo durta pastarajam gulint, ar
stovint, tai, kad nukentėjusiajam buvo durta gulint, nustatyta kitais ikiteisminio
tyrimo metu surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais – paties
nuteistojo, nukentėjusiojo, o taip pat liudytojų parodymais, todėl apelianto
skundo teiginys, kad jis peiliu dūrė nukentėjusiajam stovint, taip pat atmetamas
kaip nepagrįstas.
Apelianto argumentai,
kad dėl jam nežinomų priežasčių sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš M. D. dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto buvo priimtas
remiantis klaidingai priimta išvada, jog jo – apelianto – sveikata buvo
sutrikdyta tik nežymiai, tikrinamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui
jokios reikšmės neturi, nes nuosprendis priimtas ne remiantis išnagrinėtais
įrodymais kitoje – nutrauktoje – byloje, o įrodymais, išnagrinėtais kaltinamojo
L. T. byloje, gautoje su kaltinamuoju aktu.
BK 59 str. 1 d. 2 p.
nustatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, kurią prašo skunde pripažinti
apeliantas, konstatuoti, būtina nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliaciniame
skunde akcentuojama tik tai, kad apeliantas davė nuoširdžius parodymus apie
faktines bylos aplinkybes. Vien faktinių aplinkybių pripažinimas, nekonstatavus
nuoširdaus gailėjimosi, nėra pagrindu pripažinti esant ginčijamą atsakomybę
lengvinančią aplinkybę. Kokios aplinkybės rodo, kad L. T. nuoširdžiai
gailisi, ar gailėjosi padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką,
apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos
baudžiamojo įstatymo numatytos veikos šalia kitko yra tada, kai kaltininkas
laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo
elgesį. Tokių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, tokių aplinkybių buvimo
nekonstatuoja ir skundą nagrinėjantis teismas, todėl tenkinti šioje dalyje
skundo pagrindo taip pat nėra.
BK 59 str. 1 d. 6 p.
nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nukentėjusysis
provokuoja, t.y. sąmoningai kursto pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, arba elgiasi
rizikingai, t.y. neatsargiai, lengvabūdiškai tikėdamasis, kad jo elgesys neišprovokuos
nusikalstamos veikos prieš jį patį, skatina pradėti nusikalstamą veiką prieš
jį. Kaip jau nurodyta, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis,
kad konfliktą, kurio metu buvo sužalotas M. D., savo
neteisėtais ir visuomenėje nepriimtinais veiksmais išprovokavo pats nuteistasis
L. T., todėl jo veiksmais išprovokuoti nukentėjusiojo M. D. veiksmai negali būti pripažinti provokuojančiais ar
rizikingais, o apelianto argumentai, kad M. D. veiksmai
mažiausiai buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl laikytini jei ne pagrindu
nuo jų gintis, tai neabejotinai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, taip pat atmetami
kaip nepagrįsti.
2005-04-25 L. T. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 str. 2 d., 284
str. 1 d. (t.1, b.l. 83), tačiau vėliau, po 2006-05-06 specialisto išvados
gavimo (t.1, b.l. 61) paaiškėjus naujoms aplinkybėms (nustačius tikslų M. D. sveikatos sutrikdymo mastą), 2006-07-26 įtarimas L. T. buvo patikslintas ir jam buvo pranešta, kad jis
įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., t.y.
nusikalstamą veiką, už kurią jis ir nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu
(t.1, b.l. 97). Tikslinant įtarimą BPK reikalavimai nepažeisti. Kaltinamajame
akte prokuroras nurodė, kad L. T. kaltinamas padaręs tą
pačią nusikalstamą veiką, kuri buvo nurodyta 2006-07-26 pareikštame įtarime, ir
nurodė tas pačias aplinkybes, kurios ir buvo nurodytos 2006-07-26 pareikštame
įtarime (t.1, b.l. 129). Kaltinamajame akte prokuroras nurodė teismo, kuriam
teisminga byla, pavadinimą, įtariamojo vardą, pavardę ir kitus būtinus
duomenis, aprašė nusikalstamą veiką, nurodė atsakomybę lengvinančią ir
sunkinančią aplinkybes, nurodė pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas
kaltinimas ir kitus būtinus duomenis, nurodytus BPK 219 str. Apeliantas savo
skunde nenurodė konkrečių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo surašytas BPK reikalavimų
neatitinkantis kaltinamasis aktas ir ikiteisminis tyrimas negalėjo būti baigtas.
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė BPK reikalavimų pažeidimų, kaltinamasis
aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, todėl apeliacinis skundo ir šioje
dalyje tenkinti pagrindo nėra.
Apylinkės
teismas, skirdamas bausmę L. T., atsižvelgė į L. T. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą
ir rūšį bei nusikaltimo stadiją (padarytas tyčinis, sunkus, baigtas nusikaltimas),
tinkamai įvertino L. T. asmenybę (jis yra jauno amžiaus, charakterizuojamas
teigiamai), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną
jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į nukentėjusiojo poziciją (su
nukentėjusiuoju susitaikė ir nukentėjusysis jam pretenzijų neturi) bei kitas BK
54 str. numatytas aplinkybes.
BK 135 str. 1
d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl
nesant BK 62 str. numatytų pagrindų skirti švelnesnę bausmę, apylinkės teismas L. T. teisingai
paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Teismas nuosprendžiu, nesant L. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant vienai jo
atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri
žymiai mažesnė už BK 135 str. 1 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. T. paskirta
bausmė nėra aiškiai per griežta.
Keisti ar naikinti
skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
N U T A R Ė:
L. T. apeliacinį skundą
atmesti.
Kolegijos pirmininkas
Ričardas Gilys
Teisėjai:
Eligijus Gladutis
Valdas Meidus