Civilinė byla Nr. e2-148-516/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41220-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.3.7.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės ieškinys, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Legal Balance ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vidgera“ dėl sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, tretieji asmenys – D. M., D. M., L. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Vidgera“ bankroto byloje.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Legal Balance ieškinyje, pateiktame Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašė panaikinti 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-5036 darbo byloje Nr. APS-36-19292 ir išspręsti klausimą iš esmės, priteisti iš atsakovės UAB „Vidgera“: 500 Eur darbo užmokesčio pagal 2016 m. liepos 22 d. susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 17 nutraukimo šalių susitarimu; 1800 Eur darbo užmokesčio pagal 2016 m. liepos 22 d. susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 22 nutraukimo šalių susitarimu; 1 800 Eur darbo užmokesčio pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 21 nutraukimo šalių susitarimu; po 15,11 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną pagal 2016 m. liepos 22 d. susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 22 nutraukimo šalių susitarimu, vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 1 d. iki visiško atsiskaitymo; po 15,11 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną pagal 2016 m. rugpjūčio 29 d. susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 21 nutraukimo šalių susitarimu, vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant nuo 2016 m. spalio 1 d. iki visiško atsiskaitymo.
3. Nurodė, kad L. M. ir atsakovė 2016 m. liepos 22 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 17 nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. L. M. sumokėti 500 Eur dydžio išmoką. D. M. ir atsakovė 2016 m. liepos 22 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 22 nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. D. M. sumokėti 1 800 Eur dydžio išmoką. D. M. ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 29 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties Nr. 21 nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. D. M. sumokėti 1 800 Eur dydžio išmoką (toliau kartu – susitarimai).
4. Atsakovė su darbuotojais neatsiskaitė ir susitarimais prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl darbuotojai reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu visas iš susitarimų kylančias reikalavimo teises bei su jomis susijusias papildomas teises į atsakovę perleido ieškovei. Darbo santykiai tarp atsakovės ir darbuotojų nutraukti vadovaujantis susitarimų sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsniu sudarius susitarimus, pagal kuriuos atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. atsiskaityti. Reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu visas darbuotojų teises pagal susitarimus bei su jomis susijusias papildomas teises įgijo ieškovė. Atsakovė susitarimais prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl, ieškovės įsitikinimu, turi prievolę sumokėti viso 4 100 Eur darbo užmokesčio. Sutartu laiku (iki                   2016 m. rugsėjo 30 d.) atsakovė neatsiskaitė ne dėl darbuotojų kaltės, todėl atsakovė turi pareigą sumokėti ir vidutinį darbo užmokestį už pradelstą laiką DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu.
5. Tai, kad tretieji asmenys darbo sutarčių nutraukimo dieną parašė prašymus darbo sutartis nutraukti DK 127 straipsnio pagrindu, neįrodo to, jog, sutartys buvo nutrauktos ne DK                   125 straipsnio pagrindu, nes darbuotojai pasirašė tai, ką darbdavys jiems nurodė pasirašyti, tretieji asmenys paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog su jais nebuvo atsiskaitoma, jie išreiškė norą nutraukti darbo sutartis ir pareikalavo iš karto atsiskaityti. Atsakovė, negalėdama iš karto atsiskaityti, pasiūlė sudaryti susitarimus ir įsipareigojo sumokėti iki 2016 m. spalio 1 d.
6. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi UAB „Videgra“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas L. K. (toliau – bankroto administratorius).
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą                 Nr. e2-2730-996/2017 pagal ieškovės UAB Legal Balance ieškinį atsakovei UAB „Vidgera“ dėl sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo ir perdavė pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal ieškovės UAB Legal Balance ieškinį atsakovei                    UAB „Vidgera“ dėl sprendimo panaikinimo, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, tretieji asmenys – D. M., D. M., L. M. ir pridėjo prie BUAB „Vidgera“ bankroto bylos
8. Atsakovė BUAB „Vidgera“, atstovaujama bankroto administratoriaus, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su ieškinio dalimi, kuria prašoma priteisti sumas, nustatytas trečiųjų asmenų ir atsakovo 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. sudarytuose susitarimuose, tačiau nesutinka dėl prašomo priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Vėliau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad V. P. nebuvo UAB „Vidgera“ darbuotojas, taip pat neturėjo įgaliojimų sudaryti susitarimų su trečiaisiais asmenimis dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, todėl šie susitarimai yra negaliojantys, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.133 straipsnio 1 dalies normai, be to, jie sudaryti 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d., tačiau tomis pačiomis datomis tretieji asmenys buvo pateikę prašymus atleisti juos iš darbo savo noru, taip pat iš pridedamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau  – VSDFV) išrašo matyti, kad tretieji asmenys atleisti DK 127, o ne 125 straipsnio pagrindu.
9. Bankroto administratorius, įvertinęs turimus įmonės duomenis, paaiškino, kad L. M. nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d. banko pavedimu išmokėta 1 775,37 Eur, pagal žiniaraštį už šį laikotarpį priskaičiuota 1 444,54 Eur, taigi atsakovė yra permokėjusi 330,83 Eur darbo užmokesčio. D. M. nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. liepos 18 d. banko pavedimu išmokėta 1 441,63 Eur, dar 350 Eur išmokėta grynais, pagal žiniaraštį už šį laikotarpį priskaičiuota 1 844,3 Eur, taigi atsakovė jam skolinga 52,67 Eur darbo užmokesčio. D. M. nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. liepos 18 d. išmokėta 1 432,63 Eur, dar 150 Eur išmokėta grynais, pagal žiniaraštį už šį laikotarpį priskaičiuota 1 379,82 Eur, taigi atsakovė yra permokėjusi 202,81 Eur darbo užmokesčio.
10. Bankroto administratorius darė išvadą, kad L. M. ir D. M. yra atsakovės skolininkai, jie neturėjo reikalavimo teisės, kurią galėjo perleisti UAB Legal Balance ir pripažino tik 52,67 Eur skolą D. M.. Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad iš VSDFV informacijos apie įmokas ir delspinigius matyti, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė nebemokėjo socialinio draudimo įmokų, vadinasi tapo faktiškai nemoki, dėl to susitarimai sudaryti įmonei esant nemokiai. Bankroto administratorius taip pat atkreipė dėmesį, kad D. M. atsakovė buvo skolinga 52,67 Eur, tačiau susitarimu nustatė, kad už darbo sutarties nutraukimą sumokės 1 800 Eur, o tai 34 kartus viršija atsakovės skolą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ieškovės reikalavimus atmetė.
12. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB Legal Balance su D. M. 2016 m. spalio 18 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teisę į UAB „Vidgera“ 1 800 Eur dydžio skolą. Ieškovė su D. M. 2016 m. spalio 24 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teisę į UAB „Vidgera“ 1800 Eur dydžio skolą. Ieškovė su L. M. 2016 m. spalio 25 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teisę į UAB „Vidgera“ 500 Eur dydžio skolą. Ieškovė 2016 m. spalio 19 d., 2016 m. spalio 25 d., 2016 m. spalio 26 d. raštais informavo atsakovę apie perimtas teises ir pareikalavo atsiskaityti, tačiau atsakovė nurodė, turinti finansinių sunkumų ir su ieškove neatsiskaitė. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją dėl 4 100 Eur darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio iš atsakovo UAB „Vidgera“ priteisimo. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. DGKS-5036 darbo byloje Nr. APS-36-19292 atsisakė nagrinėti UAB Legal Balance prašymą UAB „Vidgera“ dėl išmokų pagal reikalavimo perleidimo sutartis (civilines sutartis) priteisimo, kadangi tokio ginčo nagrinėjimas darbo ginčų komisijos kompetencijai nepriskirtas.
13. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perėmus reikalavimo teisę kylančią iš darbo teisinių santykių, ieškovė turi visas darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis garantuotas darbuotojų materialines ir procesines teises, taip pat ir teisę reikalauti darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, o, susiklosčius aplinkybėms, turės teisę ir gauti išmokas iš Garantinio fondo.
14. Teismo vertinimu, esant nenuginčytam VSDFV įrašui, kad darbo sutartys su trečiaisiais asmenimis buvo nutrauktos DK 127 straipsnio pagrindu, kuris vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi turi didesnę įrodomąją galią, taip pat byloje esant trečiųjų asmenų ranka rašytiems prašymams nutraukti su jais darbo sutartis DK 127 straipsnio pagrindu, t. y. savo noru, ir byloje nesant reikalavimo pripažinti, kad darbo sutartys buvo nutrauktos kitu DK pagrindu, konkrečiai DK 125 straipsnio pagrindu, bei neįrodinėjant tikrosios darbuotojų valios dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindų, nėra teisinio pagrindo vertinti ieškovės nurodomų aplinkybių dėl faktinio įmonės vadovo, ginčo susitarimų teisėtumo ir jų įrodomosios reikšmės, bei galimai egzistavusių žodinių susitarimų dėl kitokio nei darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio dydžio. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo kviesti liudytojus V. P., Ž. N., bei atsakovo darbuotojus L. M., D. M. ir D. M., kurie, be kita ko, yra tretieji asmenys byloje. Taip pat nėra ir teisinio pagrindo įpareigoti atsakovės bankroto administratorių pateikti duomenis, kuriais bankroto administratoriui buvo perduoti BUAB „Vidgera“ dokumentai bei turtas, siekiant nustatyti faktinį vadovą.
15. Teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog su atleidžiamais darbuotojais, išskyrus D. M., su kurio 52,67 Eur dydžio perimtu finansiniu reikalavimu ieškovė yra įtraukta į bankrutuojančios UAB „Vidgera“ kreditorių sąrašą, buvo atsiskaityta, todėl tretieji asmenys neturėjo teisinio pagrindo 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. sudarytais susitarimais reikalauti juose nurodytų išmokų sumokėjimo.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovė UAB Legal Balance atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir suformuotos teismų praktikos. Byloje esantys darbuotojų ir darbdavio pateikti įrodymai – susitarimai ir tos pačios dienos trečiųjų asmenų pasirašyti prašymai yra prieštaringi. Teismas ignoravo šių įrodymų prieštaringumą ir viešąjį interesą byloje, didesnę įrodomąją galią suteikdamas atsakovės pateiktiems prašymams. Darbuotojų pateiktų susitarimų, kuriais atsakovė pripažino skolą darbuotojams, teismas visiškai nevertino.
2. Ieškovė prašė į civilinę bylą kviesti liudyti asmenis, tiesiogiai dalyvavusius sutartiniuose santykiuose ir aiškintis tikrąją šalių valią, o taip pat prašė išreikalauti įrodymus iš atsakovės atstovo. Tokiu būdu turėjo būti pašalinti bet kokie prieštaravimai ar neaiškumai, tačiau teismas šių prašymų net nevertino.
3. Teismas neįvertino, kad susitarimai yra galiojantys, jie nebuvo ir nėra ginčijami ar nuginčyti, todėl atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove. Maža to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė dar iki bankroto bylos iškėlimo skolos niekada neginčijo ir su ieškove tarėsi dėl skolos dengimo.
17. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Tretieji asmenys susitarimus dėl darbo sutarčių nutraukimo sudarė su V. P., kuris nebuvo atsakovo darbuotojas ir neturėjo teisės jam atstovauti, todėl atskirajame skunde dėstoma pozicija, kad susitarimus sudarė atsakovė, nepagrįsta. Teismas pagrįstai didesnę reikšmę suteikė tomis pačiomis datomis, kuomet buvo sudaryti susitarimai, sudarytiems trečiųjų asmenų prašymams atleisti juos iš darbo savo noru. Šių prašymų pagrindu atsakovas atleido trečiuosius asmenis ir apie tai, kad jie atleisti savo noru, nurodė VSDFV. Šių aplinkybių kontekste labiau tikėtina, kad atsakovo tikroji valia buvo atleisti darbuotojus savo noru, o ne šalių susitarimu.
2. Jei apeliacinės instancijos teismas kitaip vertintų situaciją, tai atsakovė pažymi, kad susitarimai yra negaliojantys ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. atsakovė nebemokėjo socialinio draudimo įmokų, vadinasi, nuo šios datos galima laikyti, kad atsakovė tapo faktiškai nemoki. Dėl tokios priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos yra pagrindas teigti, tretieji asmenys, sudarydamas susitarimus, buvo nesąžiningi (CK 6.67 straipsnio 4 punktas.)

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
19. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, taip pat ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus atlieka ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme – bankrutuojančios įmonės administratorius. Tačiau nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
20. Nagrinėjamu atveju bankroto byloje kilo ginčas dėl ieškovės finansinio reikalavimo, kurį, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ji perėmė iš BUAB „Vidgera“ buvusių darbuotojų D. M., D. M. ir L. M.
21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad byloje pateikti įrodymai yra prieštaringi – ieškovės pateikti darbuotojų ir darbdavio susitarimai prieštarauja bankroto administratoriaus pateiktiems tos pačios dienos jų prašymams atleisti juos iš darbo savo noru. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, didesnę įrodomąją galią suteikdamas prašymams, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas su šiai apeliantės nuomone nesutinka.
22. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės teismų praktikoje yra nuosekliai suformuluotos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiausia pastebėtina, kad byloje esantys vieni kitiems prieštaraujantys įrodymai vis dėlto nėra lygiaverčiai – ieškovės reikalavimo pagrindą sudarantys susitarimai yra su akivaizdžiais formos ir turinio trūkumais. Ieškovės finansinio reikalavimo pagrindą sudarančius 2016 m. liepos 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. susitarimus darbdavio UAB „Vidgera“ vardu pasirašė V. P., kuris, kaip pagrindė bankroto administratorius, nebuvo UAB „Vidgera“ darbuotojas ir / ar įgaliotas asmuo, be to, susitarimuose nurodyta, jog UAB „Vidgera“ yra atstovaujama direktoriaus Ž. N., kuris minimų susitarimų nepasirašė. Priešingai, nei bandė įrodyti ieškovė, UAB „Vidgera“ direktoriaus Ž. N. raštas, kuriuo atsakyta į ieškovės pretenzijas, nepatvirtina UAB „Vidgera“ valios nutraukti darbo santykius su trečiaisiais asmenimis būtent ieškovės pateiktais susitarimais. Apeliantės nurodomame rašte nieko nekalbama apie V. P. su trečiaisiais asmenimis pasirašytų susitarimų patvirtinimą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad įgaliotas juridinio asmens valdymo organas sandorius patvirtino ir jie sukelia juridiniam asmeniui teisines pasekmes (CK 2.133 straipsnio 6 dalis). Nurodytų duomenų pakankama pripažinti, kad įrodymai, kuriais apeliantė grindžia savo finansinį reikalavimą, yra su trūkumais (CPK 202 straipsnis).
24. Teisėjų kolegija taip pat atskirai atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, grįsdama savo finansinį reikalavimą, neteikė jokių įrodymų, jog reikalavimų perleidimo sutartys atitinka susitarimų 9 punkte nustatytą sąlygą (vykdymo teisių perleidimas galimas tik su rašytiniu kitos šalies sutikimu).
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bankroto administratoriaus pateikti duomenys apie trečiųjų asmenų prašymus atleisti juos iš darbo savo noru nekelia jokių abejonių – jie surašyti ranka, o apie darbo sutarčių nutraukimą būtent šiuo pagrindu atsakovė pranešė VSDFV. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir teisingai bei pagrįstai nustatė, kad bylos duomenų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas jos finansinis reikalavimas (kad tretieji asmenys buvo atleisti ne jų prašymu, o pagal susitarimus su darbdaviu), yra neįrodytos.
26. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais nepaneigtas pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų dėl bylos baigties teisinis pagrįstumas. Naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nenustatyta teisinio pagrindo, dėl to ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                              Nijolė Piškinaitė