Civilinės bylos Nr. e2-58-790/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01281-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.8; 3.3.1.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria atsisakyta patenkinti atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Roquette Amilina“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Roquette Amilina“ kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ 6 113 348,33 Eur žalos atlyginimą, 12,5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 6 113 348,33 Eur vertės atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamą turtą, turtines teises, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias turtines ir neturtines teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, o jo nepakankant, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant su šiomis lėšomis atlikti atsiskaitymus ieškovei.
3. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovės AB „Roquette Amilina“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuotas atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas bei turtinės teisės, esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bendrai 6 113 348,33 Eur sumai, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovė neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant bendros 6 113 348,33 Eur sumos, areštuotos atsakovės piniginės lėšos, esančios bankų sąskaitose, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei bei mokėti darbo užmokestį darbuotojams. Surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovės turtą nutartimi pavesta ieškovės pasirinktam antstoliui. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2024 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis palikta nepakeista.
4. Atsakovė 2024 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą panaikinti 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, netenkinus pirmojo prašymo, jas pakeisti į laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, jį išdėstant taip: areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bendrai 6 113 348,33 Eur sumai, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovė neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant bendros 6 113 348,33 Eur sumos, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atlikti Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. reglamento Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – Reglamentas Nr. 269/2014) 4 straipsnio 1 dalyje numatytus mokėjimus, kuriuos leidžia atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT), ir sudaryti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas indėlio sutartis, kurias leidžia sudaryti FNTT, bei pavesti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir (ar) pakeitimo vykdyti skubiai.
5. Prašyme atsakovė nurodė, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas, grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir atsakovės nesąžiningumas neįrodyti. Taip pat teigė, kad dėl šioje ir kitose trijose civilinėse bylose pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendra atsakovės turto arešto masto suma viršija jos banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų likutį (19 184 371,04 Eur). Tai lemia, kad nuo 2024 m. liepos 8 d. atsakovė nebegali vykdyti jai būtinų mokėjimų – susimokėti už teisinę pagalbą (Lietuvos ir Švedijos teisės mokslininkų išvadas), apmokėti liudytojo kelionės į arbitražo posėdį išlaidas, sumokėti už patalpų arbitražo posėdžiui nuomą, sumokėti už komunalinius patarnavimus, skirtus prižiūrėti ir išsaugoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, apmokėti už turto vertintojų paslaugas, būtinas įvykdyti šioje byloje priimtą nutartį dėl turto arešto, buhalterinės apskaitos paslaugas ir pan. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas yra būtinas, siekiant užtikrinti, kad atsakovė galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ir pasitelkti jai būtinus Lietuvos ir užsienio teisės ekspertus, vykdyti esminius teisės aktų reikalavimus (tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą) bei atlikti mokėjimus, būtinus turto išsaugojimui (mokėti už elektrą, vandenį, šildymą, bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, intelektinės nuosavybės teisinės registracijos pratęsimą). Laikinai, iki nėra atliktas atsakovės priklausančio kito turto vertinimas, antstoliai visą arešto mastą yra priskyrę atsakovei priklausančioms piniginėms lėšoms, todėl atsakovei ribojama teisė atlikti mokėjimus, kuriuos FNTT įvertino kaip būtinus. Atitinkamai laikinosios apsaugos priemonės turi būti pakeistos, leidžiant tokius mokėjimus atlikti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir (ar) pakeitimo atmetė.
7. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentai dėl ieškinio preliminaraus nepagrįstumo, neįrodyto atsakovės nesąžiningumo ir neįrodytos grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.
8. Teismas, įvertinęs atsakovės prašymo argumentus, susijusius su siekiu panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (apie patiriamus vykdomos veiklos apribojimus), nurodė, kad argumentai nėra pakankami paneigti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, t. y. užtikrinti būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas atmetė atsakovės prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
9. Teismas nurodė, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumas tinkamai ir pakankamai užtikrintas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) eiliškumu, pirmiausiai areštuojant atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises. Atsakovės piniginės lėšos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties pagrindu areštuotos tik tuo atveju, jei nepakanka kito turto. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentai dėl antstolės veiksmų (sprendimų), susijusių su teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių netinkamu vykdymu, nagrinėtini Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXXI skyriuje įtvirtinta tvarka, o ne pagal CPK 148 straipsnio nuostatas, todėl dėl jų detaliau nepasisakė.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neriboja atsakovės teisės, kito turto esant pakankamai pagal teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, atlikti prašyme įvardijamus mokėjimus bei sudarinėti sandorius, kuriems vykdyti yra gautas FNTT leidimas. Būtent FNTT yra įgaliota vertinti atsakovės veiksmų būtinumą Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme, todėl toks detalus būsimų išlaidų ar sandorių apibūdinimas, kokio prašo atsakovė, teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra perteklinis ir netikslingas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir (ar) pakeitimo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Analogiškas prašymas, koks buvo pateiktas nagrinėjamoje byloje, pateiktas ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024, kurioje atsakovės atžvilgiu taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024 laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos, pripažįstant, kad analogiško turinio laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios atlikti žyminio mokesčio sumokėjimą, turi būti pakeistos.
11.2. Apskųstoje nutartyje neištirti ir neįvertinti atsakovės argumentai, kad ieškinio preliminarus pagrįstumas yra paneigtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovė, neturėdama FNTT leidimo gauti FNTT įšaldytą elektros energiją iš atsakovės, visiškai nepagrįstai reikalauja nuostolių atlyginimo šioje byloje, t. y. pareikštas ieškinys nėra preliminariai pagrįstas.
11.3. Apskųstoje nutartyje neištirti ir neįvertinti atsakovės motyvai, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką draudžiama įšaldytam turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai išaiškinta Teisingumo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendime byloje Bank Sepahr prieš Overseas Financial Limited, bylos Nr. C‑340/20. Teisingumo Teismas konstatavo, kad lėšų įšaldymu siekiama kuo labiau apriboti sandorius, kurie gali būti atliekami naudojant įšaldytas lėšas, todėl lėšų įšaldymas draudžia įšaldytam turtui taikyti apsaugos priemones, kuriomis įtvirtinama atitinkamo kreditoriaus teisė gauti mokėjimą pirmumo tvarka, palyginti su kitais kreditoriais.
11.4. Teismas neįvertino atsakovės argumentų, kad neįrodytas atsakovės nesąžiningumas. Viena vertus, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-631-934/2023 buvo sprendžiamas klausimas dėl tinkamos ir (ar) netinkamos komunikacijos su potencialiais atsakovės kreditoriais, tačiau ne dėl turto slėpimo. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-631-934/2023 formuluotės nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
11.5. Apskųstoje nutartyje neištirti atsakovės motyvai, patvirtinantys poreikį pakeisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė negali atlikti žyminio mokesčio mokėjimų, sumokėti komunalinių išlaidų, atsiskaityti su turto vertintojais, atsiskaityti už teisinę pagalbą užsienio ir Lietuvos teisės ekspertams, susimokėti už intelektinės nuosavybės apsaugą, sudaryti indėlio sutarčių, nors šiems mokėjimams atlikti FNTT yra suteikusi leidimus. Atsakovės banko sąskaitą administruojantis bankas informavo, kad norint vykdyti bet kokio tipo mokėjimus yra būtina gauti abiejų antstolių leidimus. Iš 2024 m. rugpjūčio 23 d. antstolio Armino Naujokaičio patvarkymo matyti, kad antstolis atsisakė leisti atlikti žyminio mokesčio mokėjimus, kadangi atlikti tokius mokėjimus (mokėti žyminius mokesčius) yra uždraudęs teismas. Dėl 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties formuluotės atsakovė negali atsiskaityti už jokias būtinas paslaugas.
11.6. Nagrinėjamu atveju, iki nėra atliktas atsakovei priklausančio kito turto (UAB ,,Vydmantai Wind Park“ akcijų ir nekilnojamojo turto) vertinimas, antstoliai visą arešto mastą yra priskyrę atsakovei priklausančioms piniginėms lėšoms (19 184 371,04 Eur). Lietuvos apeliacinis teismas laikosi pozicijos, kad turi būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis ne būtų sustabdoma bendrovės veikla, o būtų suteikta galimybė ją tęsti, iš vienos pusės, išsaugant turto status quo (liet. esama padėtis), iš kitos pusės, užtikrinant bendrovės galimybę atlikti atsiskaitymus tiekėjams, kurių paslaugos būtinos bendrovės veiklai, taip pat jos turto išsaugojimui. Skundžiama nutartimi visa CPK 148 straipsnio 1 dalies taikymą aiškinanti teismų praktika liko ignoruota.
12. Ieškovė AB „Roquette Amilina“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindinai atsikirtimai į atskirojo skundo argumentus:
12.1. Atsakovė turi daugiau turto nei reikia ieškovės reikalavimo užtikrinimui. Tarp taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ir faktinės atsakovės situacijos, kai atsakovė galbūt negali be apribojimų naudotis savo lėšomis, nėra priežastinio ryšio.
12.2. Atsakovė prašyme ir atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurių nepagrįstumas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi. Todėl nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių peržiūrėjimui. Vien tai, kad atsakovė papildė savo argumentaciją, nesudaro pagrindo vertinti situaciją kitaip nei ją įvertino Lietuvos apeliacinis teismas.
12.3. Teismui patvirtinus tokią formuluotę, kokios prašo atsakovė, jai būtų suteikta galimybė padengti kitas išlaidas, apie kurias įrodymų į bylą nėra pateikta. Taigi, atsakovei būtų leista suteikti prioritetą neribotam kreditorių ratui, taip pažeidžiant ieškovės interesus. Atsakovė prašymo, kurį atskiruoju skundu prašo patenkinti, rezoliucinėje dalyje nenurodo jokių konkrečių sumų, kurių mokėjimas būtų leidžiamas. Leidus atsakovei atlikti neriboto dydžio mokėjimus pagal tokią formuluotę būtų iškreipta šalių interesų pusiausvyra ir laikinųjų apsaugos priemonių esmė. Prašymo dalis dėl leidimo sudaryti indėlių sutartis taip pat yra ydinga. Pagal atsakovės siūlomą formuluotę lėšos indėlių sąskaitose ir uždirbamos palūkanos nebūtų areštuotos, atsakovė šiomis sumomis galėtų laisvai disponuoti. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdanti antstolė Asta Stanišauskaitė leidžia sudaryti indėlių sutartis.
12.4. Antstolio A. Naujokaičio veiksmai neturi jokios reikšmės, nes ieškovė dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į antstolį A. Naujokaitį nesikreipė. Kitų skolininkų pavedimu atliekami kitų antstolių veiksmai neturi jokios įtakos skundžiamos nutarties galiojimui.
12.5. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės ir trečiųjų asmenų teisinių santykių turinį, kurie galėtų patvirtinti, kad atsakovės suvestinėje nurodomos išlaidos atitinka būtinų išlaidų sampratą arba, jog be išankstinio apmokėjimo atsakovė negali gauti nurodomų paslaugų. Atsakovė nepateikia pirminių dokumentų (sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų) išlaidoms, kurias siekia pripažinti būtinosiomis, pagrįsti. Kai kurių prašymo 2 priede nurodytų išlaidų atsakovė atskirajame skunde apskritai neaptaria.
12.6. Iš esmės analogiškų mokėjimų atlikimo galimybę jau vertino Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-580-370/2024. Teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ir nagrinėjamu atveju tokie laikini suvaržymai yra būtini, užtikrinantys tiek pareiškėjos interesus, tiek jai galbūt palankaus būsimo sprendimo įvykdymą, jog atsakovė neperleistų jai priklausančio turto tretiesiems asmenims. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturi neapsunkinto turto, į kurį gali būti nukreiptas turto areštas (galbūt pareiškėjai palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas), kadangi atsakovės atžvilgiu yra taikomas ne vienas turto areštas, jos turtas, turtinės teisės bei piniginės lėšos yra areštuoti ir kitais teisės aktų nustatytais pagrindais, todėl ne tik šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovės galimybes disponuoti jai priklausančiomis lėšomis.
12.7. Nors atsakovės negalėjimas atlikti mokėjimus nėra susijęs su byloje taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, dėl kiekvienos iš jų ieškovė pasisako atskirai. Pirma, priešingai nei teigia atsakovė, antstolė, į kurią ieškovė kreipėsi dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo, leidžia atsakovei sudaryti indėlio sutartis. Antra, atsakovė nepateikė įrodymų nei apie sudarytas sutartis dėl komunalinių paslaugų, nei tokių paslaugų apimčių bei objektyvaus poreikio pagrindimo. Trečia, atsakovė jokių neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo su turto vertintojais nepatiria, kadangi ataskaitas iš turto vertintojų gavo. Ketvirta, nei atsakovė, nei atsakovės įvardijami teisės profesoriai jokių nepatogumų nepatiria, be to, šie gali kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo. Penkta, nėra duomenų, kad atsakovė negalėtų užtikrinti savo intelektinės nuosavybės – prekių ženklų – apsaugos. Iš viešai prieinamo Prekių ženklų registro matyti, kad atsakovės prekių ženklų registracijos galiojimas baigsis tik 2029–2032 m. Dalies atsakovės prekių ženklų registracijos terminas yra pasibaigęs dar 2020 m. Šešta, atsakovė prioretizuodama ir pasirinktinai nurodo kreditorius, kuriems siekia atlikti mokėjimus kitų kreditorių atžvilgiu.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkinti atsakovės prašymai panaikinti arba pakeisti jai taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo
15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
16. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti: prašymus leisti atlikti mokėjimus FNTT ir antstoliams, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė antstolės A. Stanišauskaitės 2024 m. rugpjūčio 30 d. turto aprašą, kuriame nurodoma, kad atsakovė gali atlikti mokėjimus, susijusius su žyminiu mokesčiu; antstolės A. Stanišauskaitės 2024 m. rugsėjo 6 d. patvarkymą dėl leidimo suteikimo Nr. S-24-177-35471, kuris patvirtina, kad atsakovei leidžiama sudaryti indėlio sutartis.
17. Atsižvelgęs į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, siekdamas priimti teisingą procesinį sprendimą, į tai, kad atsakovės pateikti nauji dokumentai buvo priimti po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, taip pat į tai, kad atsakovės atskirojo skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-812-790/2024 ir tik po šios dienos ieškovė galėjo pateikti atsiliepimą į atskirąjį skundą bei aktualius dokumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta poreikį priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, todėl juos priima ir vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
18. Remiantis CPK 149 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos pagrįstu byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Kai teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 3 dalis).
19. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1082-464/2023, 18 punktas). Kitaip tariant, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio neturi būti iš naujo analizuojama, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje įtvirtintos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos ir negali būti kvestionuojamas nutarties, kuria jos buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas. Tokiu atveju yra analizuojamos tik aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, bei sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-88-516/2024).
20. Taigi šalis, siekianti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turėtų įrodyti bent vieną iš dviejų CPK 149 straipsnio taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių: 1) dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
21. Atsakovė, siekdama jai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, atskirajame skunde teigia, kad ieškovės ieškinio prima facie (liet. preliminarus) pagrįstumas yra paneigtas įsiteisėjusių teismų sprendimais ir atsakovės nesąžiningumas nėra įrodytas. Be to, ieškovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai negalėjo būti taikomos, kadangi jos prieštarauja Teisingumo Teismo sprendimui. Taigi, iš atsakovės atskirojo skundo argumentų matyti, kad ji iš esmės kvestionuoja jos atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
22. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė atskiruoju skundu apskundė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį, kuria atsakovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2024 Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė yra pasinaudojusi civilinio proceso įstatyme nustatyta teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, t. y. apeliacija, ir aukštesnės instancijos teismas jau yra pasisakęs dėl CPK 144 straipsnyje įtvirtintų sąlygų egzistavimo. Atskirojo skundo argumentai, kuriais atsakovė kitaip interpretuoja Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2024 konstatuotas aplinkybes bei nurodo aplinkybes, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu apskritai negalėjo būti pritaikytos, nesudaro pagrindo patenkinti atsakovės prašymo panaikinti jos atžvilgiu taikomas laikinosios apsaugos priemones, kadangi, kaip minėta šios nutarties 19 punkte, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo poreikio negali būti iš naujo kvestionuojamas įsiteisėjusios nutarties, kuria jos buvo pritaikytos, teisėtumas ir (ar) pagrįstumas.
23. Papildomai pažymima, kad šiame bylos procesiniame etape, t. y. sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (pakeitimo) klausimą, atsakovės nurodyti argumentai, jog yra pagrindas atmesti ieškovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Po skundžiamos teismo nutarties priėmimo pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės – Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškovės AB ,,Roquette Amilina“ ieškinį atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo atmetė, atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ priešieškinį ieškovei AB ,,Roquette Amilina“ patenkino iš dalies – priteisė atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ iš ieškovės AB ,,Roquette Amilina“ 688 248 Eur skolą, kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ iš ieškovės AB „Roquette Amilina“ 5 397,18 Eur bylinėjimosi išlaidas ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi Lietuvos apeliaciniame teisme yra užvesta civilinė byla Nr. e2A-75-467/2025 pagal ieškovės AB ,,Roquette Amilina“ ir atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ apeliacinius skundus. Patenkinus atsakovės prašymą panaikinti jos atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės būtų ginamas tik jos pačios turtinio pobūdžio interesas, neatsižvelgiant į ieškovės interesą užsitikrinti, kad jai galbūt palankus teismo sprendimas būtų atsakovės realiai įvykdytas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo
24. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-302/2018).
25. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys skolininko (atsakovo) interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017).
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
27. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi jai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti pakeistos į turto areštą, jį išdėstant taip: areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bendrai 6 113 348,33 Eur sumai, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad atsakovė neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant bendros 6 113 348,33 Eur sumos, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, leidžiant atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų atlikti Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalyje numatytus mokėjimus, kuriuos leidžia atlikti FNTT, ir sudaryti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas indėlio sutartis, kurias leidžia sudaryti FNTT.
28. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Taigi teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015).
29. Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2-580-370/2024 buvo nagrinėjama iš esmės analogiška nagrinėjamam ginčui situacija: tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2-580-370/2024 buvo sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymu nepakeitė jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių; abiejose bylose kaip atsakovė dalyvavo AB „INTER RAO Lietuva“; abiejose bylose atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės savo pobūdžiu (areštuotas nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, piniginės lėšos ar turtinės teisės, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti privalomus mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams) ir prašomos pakeisti (areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atlikti Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalyje numatytus mokėjimus ir sudaryti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas indėlio sutartis, kuriuos leidžia atlikti ir sudaryti FNTT) laikinosios apsaugos priemonės buvo identiškos; abiejose bylose atsakovei nuosavybės teisės apribojimai yra taikomi dėl atsakovės vykdomos veiklos tiesioginio naudos gavėjo įtraukimo į sankcionuotų asmenų sąrašą.
30. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-580-370/2024 laikytina precedentine šioje byloje, todėl, nagrinėdamas šią bylą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas išnagrinėtoje byloje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių.
31. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-580-370/2024 konstatavo, kad nors, atsakovės teigimu, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra sutrikdyta jos vykdoma ūkinė veikla, pažeidžiama teisė į teisminę gynybą, ji negali mokėti komunalinių mokesčių už suteiktas paslaugas ir pan., laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ir nagrinėjamu atveju tokie laikini suvaržymai yra būtini, užtikrinantys, kad atsakovė neperleistų jai priklausančio turto tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti kitaip, juolab, kad atsakovei nuosavybės teisės apribojimai yra taikomi dėl atsakovės vykdomos veiklos tiesioginio naudos gavėjo įtraukimo į sankcionuotų asmenų sąrašą (https://fntt.lrv.lt/lt/tarptautines-finansines-sankcijos/sankcionuotu-asmenu-sarasas/). Atsakovės atžvilgiu nuo 2022 m. balandžio 28 d. FNTT pradėjo taikyti ribojamąsias priemones ir šios nutarties priėmimo dieną, nėra duomenų, iki kada šios priemonės bus taikomos, todėl vien ši aplinkybė, nesudaro pagrindo pakeisti šioje civilinėje byloje atsakovės atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra aišku, kaip ilgai atsakovės atžvilgiu bus taikomas turto disponavimo teisės apribojimas, t. y. nėra duomenų, ar FNTT taikomos ribojamosios priemonės nebus panaikintos anksčiau (vėliau) nei bus išnagrinėta ši byla ir įvykdytas galbūt pareiškėjai palankus teismo sprendimas.
32. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, FNTT yra įgaliota vertinti atsakovės veiksmų būtinumą Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme. Atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovė turi iš FNTT gautus leidimus mokėti komunalinius mokesčius, atsiskaityti su turto vertintojais, apmokėti išlaidas už intelektinės nuosavybės apsaugos pratęsimą, sudaryti indėlio sutartis, tačiau dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi, ji to negali padaryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CPK 152 straipsnio 6 dalis). Atsakovė atskirajame skunde pati pripažįsta, kad norint vykdyti bet kokio tipo mokėjimus yra būtina gauti antstolio leidimą (patvarkymą). Nors atsakovė atskirajame skunde nenurodė aplinkybių, kad FNTT išduotų leidimų pagrindu kreipėsi į antstolius (pvz. dėl leidimo sudaryti indėlius, apmokėti komunalinius mokesčius ir pan.), iš ieškovės kartu su atsiliepimu pateikto antstolės A. Stanišauskaitės 2024 m. rugsėjo 6 d. patvarkymo turinio matyti, kad antstolė suteikė atsakovei vienkartinį leidimą sudaryti 15 terminuoto indėlio sutarčių. Taigi, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė naudojasi įstatyme įtvirtinta tvarka kreiptis į antstolius, prašydama priimti patvarkymus (išduoti leidimą) FNTT išduotų leidimų pagrindu. Byloje duomenų, kad atsakovė kreipėsi į antstolius su FNTT išduotais leidimais dėl komunalinių mokesčių mokėjimo, atsiskaitymo su turto vertintojais, išlaidų už intelektinės nuosavybės apsaugos pratęsimą sumokėjimą, nėra. Antstoliams atsisakius išduoti tokį leidimą – atsakovė savo pažeistas teises gali ginti CPK XXXI skyriuje įtvirtinta tvarka.
33. Atsakovė atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji negali atlikti mokėjimų, susijusių su žyminiu mokesčiu. Iš atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų duomenų matyti, kad ji kreipėsi į FNTT, prašydama išduoti leidimą žyminiam mokesčiui sumokėti, o vėliau – į antstolius. Iš ieškovės pateikto antstolės A. Stanišauskaitės 2024 m. rugpjūčio 30 d. turto aprašo matyti, kad atsakovei nagrinėjamoje byloje leista atlikti 110 Eur žyminio mokesčio mokėjimą. Taigi, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, atsakovė galėjo atlikti mokėjimus, susijusius su žyminiu mokesčiu. Teismas nepasisako dėl atsakovės argumentų, susijusių su antstolio A. Naujokaičio patvarkymu, kuriuo atsisakyta leisti sumokėti žyminį mokestį, nes šie nagrinėtini CPK XXXI skyriuje įtvirtinta tvarka.
34. Papildomai pažymima, kad po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo atsakovė nagrinėjamoje byloje pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi, pakeitimo, kuriuo, be kita ko, prašė leisti atsakovei iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus, kurie yra būtini padengti AB „INTER RAO Lietuva“ atstovavimo Švedijos arbitražo rūmuose nagrinėjamoje arbitražo byloje Nr. V 2023/121 išlaidas, įskaitant, bet neapsiribojant, ekspertų paslaugų išlaidas, atstovų, ekspertų ir liudytojų kelionės išlaidas, liudytojo parodymų vertimo išlaidas, patalpų arbitražo posėdžiui nuomos išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-631-467/2024 pastarąjį ieškovės prašymą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitė iš dalies, leidžiant atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus, kurie būtini padengti AB „INTER RAO Lietuva“ atstovavimo Švedijos arbitražo rūmuose nagrinėjamoje arbitražo byloje Nr. V 2023/121 išlaidas: ekspertų paslaugų išlaidas, dviejų atstovų (atsakovės pasirinkimu), ekspertų ir liudytojų kelionės išlaidas, liudytojo parodymų vertimo išlaidas, patalpų arbitražo posėdžiui nuomos išlaidas. Taigi, civilinėje byloje Nr. e2A-631-467/2024 buvo iš esmės pasisakyta dėl atsakovės atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su atsakovės negalėjimu atsiskaityti už teisinę pagalbą Stokholmo arbitražo teisme. Atsakovės atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas apeliacine tvarka nebeteko teisinės prasmės, todėl pakartotinai dėl jų šioje nutartyje nepasisakoma.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs panaikinti ir pakeisti atsakovei taikytas laikinąsias apsaugos priemones (sumažinti jų mastą), tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl atsakovės skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktas; 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2023 28 punktas). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės AB „Roquette Amilina“ prašymas priteisti 1 361,25 Eur bylinėjimosi išlaidas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nenagrinėjamas.
37. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-812-790/2024 atidėjo atsakovei žyminio mokesčio už atskirąjį skundą sumokėjimą. Kadangi atsakovės atskirasis skundas atmetamas, valstybei iš atsakovės priteistinas už atskirąjį skundą mokėtinas žyminis mokestis, kurio sumokėjimas atsakovei buvo atidėtas (55 Eur) (CPK 80 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“, juridinio asmens kodas 126119913, 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą.
Teisėjas Marius Bajoras