VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 24 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Čėsnienė,
sekretoriaujant Ingridai Žuraitei,
dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui Mariui Bagdonui,
atsakovo UAB „Delintra“ atstovui advokatui Mindaugui Andraikėnui,
trečiajam asmeniui G. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo byloje G. B..
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 2943,76 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškinį grindė tuo, kad 2013 m. rugsėjo 13 d. Didžiojoje Britanijoje dėl trečiojo asmens G. B., vairavusio transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui „(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)). Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo UAB „Delintra“ darbuotojas, o atsakovė buvo automobilio (duomenys neskelbtini) savininkė, t.y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo.
Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Didžiojoje Britanijoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus (toliau – ir Vidaus nuostatai), eismo įvykio metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje įregistruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą dėl 2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (2943,76 Eur) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 2943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų). Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas atlyginti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2943,76 Eur. Atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.
Atsakovė UAB „Delintra“ su ieškiniu nesutiko, kadangi, jos manymu, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovo darbuotojo (trečiojo asmens) kaltės. Teigė, kad eismo įvykio kaltininkas yra transporto priemonės (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, o ne atsakovo darbuotojas, kuris vairavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Trečiasis asmuo G. B. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad atvažiavo į parkavimosi aikštelę, kurioje yra pravažiavimui skirti keliai kaip prie prekybos centrų. Nurodo vairavęs keliu, tiek iš dešinės, tiek iš kairės buvo priparkuota transporto priemonių. Nurodė, kad jam važiuojant tiesiai (duomenys neskelbtini) išvažinėjo atbuline eiga iš parkavimo vietos ir atsitrenkė į trečiojo asmens vairuojamo automobilio galinė dalį. Aiškino, kad kai pravažiavo, (duomenys neskelbtini) automobilis stovėjo, todėl jis negalėjo į jį atsitrenkti, kaip ir negalėjo numatyti jo veiksmų. Smūgį pajuto į galinę dalį tik jau pravažiavęs, ne jis atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) automobilį, o į jį buvo atsitrenkta. Aiškina, jog viešai žinoma, kad pagal kelių eismo taisykles iš parkavimosi vietos išvažiuojantis turi duoti kelią važiuojančiam.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė reikalavimus pilna apimtimi. Paaiškino, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras vadovaujasi ekonomiškumo principu. Įvykį vertina tikimybių pusiausvyros principu, prognozuoja galimą bylos baigtį teisme ir vengia į jį eiti dėl didelių išlaidų.
Atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo paaiškino, kad nesijaučia kaltas dėl įvykio. Kai pamatė kitą vilkiką su priekaba buvo likę nuo jo apie 100 metrų, jis stovėjo su įjungtomis avarinėmis šviesomis, tuo metu nemanevravo. Aiškino, kad jo juosta buvo laisva, todėl jis ir važiavo, beveik spėjo pravažiuoti, kol kitas automobilis pradėjo judėti ir vilkiko galva užkabino jo priekabą bei suplėšė tentą.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad 2013-09-13 apie 6.10 val. Didžiojoje Britanijoje, M25 Chobham Services įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadintos dvi transporto priemonės: Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama trečiojo asmens G. B. ir nuosavybės teise priklausanti atsakovui UAB „Delintra“, bei Didžiojoje Britanijoje registruotai bendrovei Wincanton nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kad šis atlygintų 2943,76 Eur (2320,01 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) nuostolius. Ieškovas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą sumokėjo. Ieškovas 2015 m. sausio 21 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 2943,76 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, peržiūrėjęs bylą kasacine tvarka 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas be kita ko pažymėjo, kad byloje ieškovas yra pateikęs duomenų apie būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas pagal eismo įvykio vietos teisę, taip pat pateikęs išsamius duomenis apie žalos atlyginimą (procedūrą ir principus) pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau nėra pateikęs duomenų, kokius būtent neteisėtus veiksmus atliko atsakovės darbuotojas G. B. ir kokius konkrečius teisės aktus jis pažeidė savo veiksmais, kad būtų laikomas kaltu dėl įvykusio eismo įvykio. Atsakovei ginčijant būtent savo darbuotojo kaltę dėl eismo įvykio, Lietuvos draudikų biurui, siekiančiam įrodyti savo atgręžtinio reikalavimo pagrįstumą, inter alia, tenka pareiga pateikti Didžiosios Britanijos teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovės darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus.
Vilniaus apygardos teismas, vykdydamas kasacinio teismo nurodymus, 2018 m. birželio 7 d. nutartimi įpareigojo ieškovą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą Vilniaus apygardos teismui iki 2017 m. birželio 14 d. pateikti paaiškinimus ir įrodymus, o atsakovą UAB „Delintra“ ir trečiąjį asmenį G. B. įpareigojo iki 2018 m. birželio 20 d. pateikti paaiškinimus ir savo samprotavimus ir argumentus dėl Didžiosios Britanijos teisės taikymo nagrinėjamu atveju.
2018 m. birželio 21 d. nutartimi pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apylinkės teismui.
Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismui surinkus įrodymus dėl Didžiosios Britanijos teisės normų turinio, byloje liko neatskleista jos esmė dėl veikos kvalifikavimo ir atsakovo vairuotojo kaltės nustatymo, o tai yra ieškinio pagrindas, kurio vertinimas atliekamas pirmosios instancijos teismo.
Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat pažymėjo, kad tik bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacine tvarka, buvo pateiktas vairuotojo paaiškinimas. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra ginčo, jog UAB „Delintra“ vairuotojas kaltu dėl 2013-09-13 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio gali būti pripažintas tik pagal Didžiosios Britanijos teisę. Tačiau atsakovas visiškai nepasisako dėl Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 146 straipsnio nuostatų taikymo, kaip faktinio atsikirtimo pagrindo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje kyla ginčas iš esmės dėl eismo įvykio faktinių aplinkybių ir vairuotojo kaltės fakto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėjantis bylą, atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Didžiosios Britanijos teisę. Konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. sprendime, nagrinėjant šalių ginčą, teisingai nurodyta, jog ieškovas neįrodė atsakovo darbuotojo G. B. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio. Tačiau pažymėjo, kad teismas nekvalifikavo ir nepasisakė dėl teisės pažeidimo sudėties pagal atsakovo nurodytus ieškinio atsikirtimus. Byloje liko neištirta, ar transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotojas turėjo ir galėjo pastebėti transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotojo manevrą dar iki susidūrimo. Vilniaus apygardos teismui pateiktame vairuotojo paaiškinime matyti, kad vairuotojas apie eismo įvykio aplinkybes (pirmumo teisę kelyje) sprendžia pagal savo turimą supratimą. Byloje nėra tirta, ar vairuotojas instruktuotas apie Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje būtina iš naujo tirti ir spręsti dėl atsakovo darbuotojo G. B. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio, nustatinėjant faktines aplinkybes, kvalifikuojant veiką pagal užfiksuotus rašytiniuose dokumentuose veiksmus.
Ieškovui šioje byloje kilo pareiga įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245-6.249 str.). Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme dėl žalos fakto ir dydžio ginčo byloje nekilo. Atsakovas teigia, kad jo darbuotojas nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, todėl nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti.
Dėl atsakovo darbuotojo neteisėtų veiksmų, jo kaltės dėl eismo įvykio ir priežastinio ryšio su atsiradusiomis pasekmėmis
Kasacinis teismas šioje byloje priimtoje nutartyje konstatavo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – Didžiosios Britanijos teisę.
Aptariamu atveju kaltės klausimas nebuvo nustatomas jokios oficialios vietos institucijos, tokių duomenų byloje nėra. Ieškovas pateikė Didžiosios Britanijos draudiko biuro paaiškinimus, kuo vadovaujantis daromos išvados priimant sprendimus dėl žalos atlyginimo (t. I, b.l. 87-88, 120-125, 136-145). Todėl aplinkybės, ar atsakovo darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus ir yra kaltas dėl eismo įvykio turi būti nustatomos šioje byloje.
Eismo įvykio dalyvių padaryti pažeidimai nustatomi vadovaujantis Didžiosios Britanijos kelių kodeksu (http://www.gov.uk/browse/driving/highway-code) (ištraukos – t. II, b.l. 147-177). Ieškovo teigimu atsakovo vairuotojas pažeidė šio teisės akto 146 straipsnį (t. I, b.l. 39-40), kuriame nurodyta, jog važiuoti privalu atsižvelgiant į kelio tipą ir sąlygas; pasirengti netikėtoms ar sudėtingoms situacijoms, pavyzdžiui, gali būti blokuojamas už staigaus posūkio esantis kelias. Būkite pasirengę sulėtinti. Taip pat jis pažeidė 147 straipsnį, nustatantį pareigą vairuotojui būti atidžiam.
Trečiasis asmuo teigė, kad važiavo savo kelio puse. Į bylą pateiktoje schemoje nurodyta, kad atstumas tarp vilkikų stovėjimo vietų vienoje ir kitoje pusėje buvo apie 50 pėdų (15,24 metrai), atsakovo vairuotojas patvirtino, kad tikėtinai toks atstumas ir buvo. Ar kelyje buvo pažymėta jo puses skirianti juosta, patikimų duomenų byloje nėra. Atsakovo vairuotojas paaiškino ir tai, kad vilkiko su priekaba ilgis yra apie 18 metrų, dėl to ginčo byloje nekilo. Taigi, tuo metu, kai G. B. pamatė priekyje esančią transporto priemonę, ji arba buvo įvažiavusi ir į jo kelio pusę, sudarydama jam kliūtį kelyje, arba didžioji jos priekabos dalis jau buvo įstumta į pažymėtą stovėjimo vietą, nes situacija, kad (duomenys neskelbtini) buvo savo kelio pusėje, o (duomenys neskelbtini) automobiliui jo kelio pusė buvo laisva yra objektyviai negalima.
Pats G. B. paaiškino, kad vilkiko galva buvo pasisukusi, vairuotojas buvo dešinėje kabinos pusėje ir tokioje padėtyje tikrai neturėjo galimybės pamatyti atvykstančios G. B. vairuotos transporto priemonės nei veidrodėliuose, nei per langą. (duomenys neskelbtini) vairuotojas ir įvykį matęs liudininkas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo įjungti atbulinės eigos žibintai (t. 1, b.l. 11-14). G. B. aiškino, kad jis matė, kad (duomenys neskelbtini) stovi su įjungtais avariniais žibintais, todėl jis, nežinodamas, ko jis stovi ir matydamas kad ji kelio pusė laisva važiavo. Atsakydamas į teismo klausimus patvirtino, kad net nestabtelėjo įsitikinti, ar (duomenys neskelbtini) tikrai nejudės.
G. B. paaiškino, kad jam išvažiavus iš už posūkio iki kitos transporto priemonės nuo tada, kai ją pamatė jam buvo likę apie 100 metrų, jis parkingo teritorija važiavo apie 20 km/h greičiu. Iš to spręstina, kad nuo tada, kai jis pamatė kitą transporto priemonę iki susidūrimo su ja praėjo apie 5 sek. Teismo vertinimu, tai per trumpas laikas, kad jis būtų galėjęs objektyviai įvertinti (duomenys neskelbtini) padėtį ir jos būsimus veiksmus
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad trečiojo asmens rašytiniuose paaiškinimuose (t. II, b.l. 131) ir 2018-10-04 teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie eismo įvykio aplinkybes nevisiškai sutampa. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) išvažinėjo iš parkavimosi vietos, teismo posėdžio metu aiškino, kad jis važiavo atbuline eiga į parkavimosi vietą, detaliai paaiškino, kodėl (duomenys neskelbtini) manevruodamas atsitrenkė į jo vairuojamo vilkiko priekabą, kokia būna vilkiko galvos trajektorija vilkikui su priekaba judant atbuline eiga posūkyje.
Kaip minėta, teismo posėdžio metu G. B. detaliai paaiškino, kokia yra vilkiko judėjimo trajektorija jam atbuline eiga įsukant į stovėjimo vietą. Taigi, matydamas, kad dalis transporto priemonės yra pažymėtoje stovėjimo vietoje, žinodamas, kad vilkiko vairuotojas iš kabinos neturi galimybės jo matyti, privalėjo įvertinti šią riziką, be to, jis turėjo ir galėjo numatyti, kad judėdamas atbulas ta kryptimi (duomenys neskelbtini) pateks į (duomenys neskelbtini) numatomą judėjimo trajektoriją, o nesiėmęs nieko, kad išvengtų susidūrimo, kaip pats paaiškino, net nepristabdęs, siekdamas įsitikinti, ar (duomenys neskelbtini) tikrai nemanevruoja, G. B. nepasirengė galimai sudėtingai situacijai, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Didžiosios Britanijos kelių kodekso 146, 147 str.).
Sprendžiant, keik atsakovo vairuotojo neteisėti kalti veiksmai susijęs su atsiradusia žala, svarbu įvertinti situaciją ir kitos transporto priemonės vairuotojo veiksmų kontekste.
Jau minėto Didžiosios Britanijos kelių kodekso 202 straipsnis įpareigoja vairuotoją, judantį atbuline eiga, atidžiai apsidairyti prieš pradedant manevrą, naudoti veidrodėlius, patikrinti už jo esančius „nematomus taškus“; atkreipti dėmesį, kad priekinė automobilio dalis padarys lanką posūkyje; surasti pagalbą, kuri padės atlikti manevrą, jei gerai matyti pačiam neįmanoma.
Suprantama, kad vilkikas su priekaba, siekdamas atsistoti į pažymėtą stovėjimo vietą, juda keletą kartų pirmyn ir atgal, nes dėl didelių transporto priemonės gabaritų to padaryti iš karto dažniausiai neįmanoma. Iš eismo įvykio baigties - (duomenys neskelbtini) judėdamas atbuline eiga atsitrenkė į jį jau beveik pravažiavusio (duomenys neskelbtini) priekabą, akivaizdu, kad pradėdamas lemtingą judesį (duomenys neskelbtini) vairuotojas neįsitikino, kad nėra kliūties, o priekinė jo vilkiko dalis sukdama nieko nekliudys, nors paskutiniu momentu tokia galimybė buvo, kadangi (duomenys neskelbtini) jau buvo priartėjęs ir judėjo pro šalį.
Dėl šios priežasties teismas sprendžia, kad dėl eismo įvykio yra abiejų vairuotojų kaltė (50/50), o tai sudaro pagrindą per pusę mažinti reikalaujamus priteisti nuostolius (CK 6.248 str. 4 d.).
Dėl bylos baigties
Vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. O pagal šio straipsnio 5 dalį, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas.
Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas. Nagrinėjamu atveju žala eismo įvykio metu buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone, kuri įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Įvykus eismo įvykiui šios transporto priemonės savininkė buvo atsakovė UAB „Delintra“. Teismui nustačius, jog atsakovo darbuotojas yra abipusiai kaltas dėl eismo įvykio, kurio metu padaryta žalos, iš atsakovo ieškovui priteistina 1471,88 Eur (2943,76 Eur/2) nuostolių.
Ieškovas taip pat prašo priteisti procesines 6 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, šį ieškovo reikalavimą tenkina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas byloje sumokėjo 88 Eur žyminį mokestį už ieškinį, 88 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, 88 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą, patyrė 103,35 Eur dokumentų vertimo išlaidų (t. I, b.l. 53-54, 235, t. II, b.l. 42-43, 53), iš viso patyrė 367,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 1 000 Eur (t. II, b.l. 71-73). Ieškinį patenkinus iš dalies (patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų), vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistina 183,67 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovo - 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Byloje teismas patyrė 8,78 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios priteistinos iš šalių lygiomis dalimis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Šis sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitus reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, iš atsakovo UAB „Delintra“, juridinio asmens kodas 125254993, 1471,88 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 88 ct) nuostolių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (1471,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 183,67 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus ir 67 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovui UAB „Delintra“, juridinio asmens kodas 125254993, iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, į valstybės biudžetą 4,39 Eur (keturis eurus ir 39 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB „Delintra“, juridinio asmens kodas 125254993, į valstybės biudžetą 4,39 Eur (keturis eurus ir 39 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Giedrė Čėsnienė