Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-432-574/2018

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01780-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.15;

 (S)

21.11.10

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimo, kuriuo A. J. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 184 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. J. nubausta už tai, kad būdama VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Mažos vertės pirkimų komisijos (toliau – Komisija) nare, 2018 m. vasario 1 d. vykusio Komisijos posėdžio dėl „Robotizuotų kamerų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo paslaugos“, pirkimo Nr. (duomenys neskelbtini), Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbto 2018 m. vasario 2 d. (toliau – Pirkimas), metu balsuodama už sprendimą pritarti Pirkimo sąlygoms, kuriose nenurodyta, kokių konkrečių prekių priežiūros ir tvarkymo paslaugos yra įsigyjamos (t.y. nenurodytas gamintojas, modelis, turimų prekių kiekis), pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą bei VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 35 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai, t. y. racionalumo principą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu A. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukti arba paskirti švelnesnę nuobaudą.

3.       Nurodo, kad skundžiamame nutarime buvo netinkamai pritaikyta materialinė teisė, kadangi, nutarimo dalis, kurioje nurodoma, jog komisija, įskaitant A. J., turėjo nurodyti prekių modelį, gamintoją prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau - VPĮ) 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir sąžiningos konkurencijos principams, kurie įpareigoja pirkimo dokumentus parengti taip, jog galėtų dalyvauti visi pajėgūs paslaugas pasiūlyti rinkos dalyviai, nebūtų sudaromos išimtinės galimybės tik konkretaus gamintojo atstovams, VPĮ 37 straipsnio 5 d dalies nuostatoms, jog draudžiama nurodyti prekių modelį, gamintoją ar kitas savybes, kurios taikomos mutatis mutandis ir mažos vertės pirkimams. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką dėl esminio principų pažeidimo, kuri buvo pakeista, t. y. naujausioje praktikoje nurodyta, jog tik toks viešųjų pirkimų procedūrų galimai netinkamas vykdymas, kuris turėjo esminės reikšmės, faktiškai apribojo tiekėjų teises, lemia pažeidimo konstatavimą, t. y. formalus pažeidimas, kuris neturėjo pasekmių, negalėjo būti ir ANK 184 str. neteisėtų veiksmų konstatavimo pagrindas. Taip pat skundžiamame nutarime yra nurodomos teisės aktų, kurie yra negaliojantys tiek tariamo administracinio nusižengimo padarymo, tiek bylos nagrinėjimo metu, normos, todėl tokie teiginiai negali būti laikytini pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismas sutapatino VPĮ 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą racionalų lėšų panaudojimą su VPĮ 45 straipsnio 1, 5 dalyje įtvirtintu per didelės kainos nustatymu, tokiu būdu nepagrįstai išplėtė kaltinimo ribas, inkriminavo neteisėtus veiksmus, kurie nebuvo nurodyti VPT protokole. Išeidamas už kaltinimo ribų, nepagrįstai nurodė, jog pirkimo dokumentuose turėjo būti kriterijai, kuriais vadovaujantis, perkančioji organizacija turi įvertinti paslaugų vertę ir kainos pagrįstumą, nors tokių reikalavimų nereguliuoja VPĮ ir tokio pažeidimo nebuvo nurodyto VPT protokole.

4.       Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinius ANK 563 straipsnio, 566 straipsnio, 567 straipsnio 3 dalies, 569 straipsnio, 636 straipsnio 4 dalies pažeidimus, kadangi skundžiamame nutarime buvo visiškai nevertinti A. J. pateikti įrodymai: nepasisakyta dėl VPĮ 37 straipsnio 5 dalies taikymo mutatis mutandis mažos vertės pirkimuose bei sąžiningos konkurencijos, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo užtikrinimo, neapribojant tiekėjų dalyvavimo konkretaus gamintojo atstovais; dėl informacijos prieinamumo apie vežimėlių gamintoją ir modelį viešai; įrodymai bei liudytojo paaiškinimai teismo posėdžio metu, jog objektyviai neįmanoma išskaidyti pirkimo objekto į dalis, todėl nutarimas yra nemotyvuotas. Administracinio nusižengimo bylose didesnė įrodinėjimo našta turi tekti būtent VPT, kuri turi įrodyti, jog buvo pažeidimas, kad jis apribojo konkurenciją, perkančioji organizacija faktiškai, neracionaliai panaudojo lėšas, tuo tarpu šios aplinkybės net nebuvo įrodinėjamos, jos buvo tik konstatuotos surašytame administracinio nusižengimo protokole. Pirmosios instancijos teismas nutarime netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi, būtent VPT turi įrodyti, jog lėšos buvo neracionaliai panaudotos, kas nebuvo apskritai įrodinėjama, nebuvo įrodyta, kad faktiškai buvo apribota rinkos dalyvių konkurencija (priešingai, buvo rašytiniais paaiškinimais ir į bylą atsakomybėn traukiamo asmens pateiktais rašytiniais įrodymais pagrįsta, jog konkurencija buvo nesuvaržyta, visi galimi dalyviai žinojo apie pirkimo objektą). Taip pat pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi pasisakė dėl aspektų, kurie nebuvo nurodyti kaip pažeidimai VPT protokole, t. y. dėl 1 pirkimo vertinimo, dėl per didelės kainos, dėl VPĮ nereguliuojamų kriterijų, kuriais vadovaujantis, perkančioji organizacija turi įvertinti paslaugų vertę ir kainos pagrįstumą.

5.       Skundžiamame nutarime nėra nurodyta jokių motyvų, argumentų ar pagrindų, kuriais remiantis buvo padaryta išvada, jog pirkime, dėl kurio konstatuotas administracinis nusižengimas, netaikomas teismų praktikoje išaiškintas lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principas bei atitinkamai imperatyvi VPĮ norma - įpareigojimas nenurodyti gamintojo, prekės pavadinimo ar kitų charakteristikų. Priešingai nei teigiama VPT protokole, jeigu techninėje specifikacijoje būtų nurodytas gamintojas, modelis, tai kaip tik apribotu konkurenciją ir pažeistu VPI 17 straipsnio 3 dalį: t. y. tik konkretaus gamintojo atstovas galėtų dalyvauti pirkime ir būtų eliminuojami kiti tiekėjai, kurie turi teisę teikti prekių priežiūros paslaugas ar teikti prekių sudedamąsias dalis arba tiesiog būtų jas įsigiję iš gamintojų ir galėtų perparduoti (kaip priežiūros paslaugų dalį). Nutarime netinkamai aiškino ir taikė protingo, normaliai rūpestingo konkurso dalyvio sampratą, kadangi šiuo atveju turi būti vertinami ne visi bet kurioje rinkoje veikiantys subjektai, o būtent robotizuotų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo rinkoje veikiantys subjektai. Būtent pagal šioje konkrečioje rinkoje veikiančių subjektų vidutinį, „normalų“ rūpestingumo lygį turi būti vertinamas tiekėjų supratimas apie pirkimo objektą. Kaip nurodoma toliau, visi rinkoje veikiantys dalyviai žinojo apie pirkimą ir suprato pirkimo objekto apimtį ir techninius reikalavimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl A. J. pateiktų dokumentų, kurie pagrindžia, jog ne tik laimėtojui bet ir kitiems rinkos dalyviams buvo žinomas pirkimo objektas, jo reikalavimai. Vėliau suformuotoje teismų praktikoje nurodoma, jog ne bet kuris pažeidimas yra esminis ir lemia Perkančiosios organizacijos sprendimų neteisėtumą, o tik toks, kuris sukėlė faktinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674-969/2015; 2017 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2017). 

6.       VPT protokole galimai neskiriami įpareigojimai dėl tikslo išsaugoti sutartį ir teikiamas paslaugas, tačiau tokiu atveju VPT pozicija, kurią patvirtino pirmosios instancijos teismas, kad nepagrįstai iš viso buvo vykdomas pirkimas, yra nepagrįsta, nes jeigu nebūtų reikalingos nurodytos robotizuotų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo paslaugos, tai VPT neturėtų pagrindo neskirti įpareigojimų sutrumpinti/ nutraukti sutartį. Nurodyti VPT veiksmai turi būti suprantami kaip patvirtinimas, jog sutartis yra būtina, reikalinga ir užtikrinanti perkančiosios organizacijos poreikius, todėl priimti sprendimai, įskaitant tuos, už kuriuos balsavo A. J., negali būti laikomi neteisėtais.

7.       VPT protokolo apimtis buvo tik dėl to, jog A. J. tariamai nepagrįstai pritarė tam, jog tiekėjas pasiūlytų vieną sumą visiems metams, o ne atskiras skirtingas sumas kiekvienai robotizuotų vežimėlių daliai, kiekvienai paslaugai (kurių, kaip nurodo A. J., objektyviai nebuvo galimybės išvardinti). Taigi, skundžiamame nutarime pirmosios instancijos iš esmės priėmė sprendimą dėl kitų tariamų A. J. veiksmų, kurie nebuvo nurodyti VPT protokole ir nebuvo jai inkriminuojami. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas išėjo už kaltinimo ribų bei pasisakė dėl aspektų, kurie nebuvo įtraukti administracinėn atsakomybėn, pažeisdamas ANK 635 straipsnį. Visiškai nebuvo atsižvelgta į liudytojo D. G. pateiktus paaiškinimus dėl to, jog robotizuoti vežimėliai yra brangi įranga, tačiau šios įrangos priežiūros ir tvarkymo paslaugos, įskaitant bet neapsiribojant operatyviu reagavimu į visus gedimus ar trukdžius, reiškia ne tik robotizuotų vežimėlių veikimo užtikrinimą, tačiau taip pat (duomenys neskelbtini) tiesioginio eterio nepertraukiamo darbo užtikrinimą. (duomenys neskelbtini) dėl robotizuotų vežimėlių netinkamo funkcionavimo patiria žalą, kurios nėra galimybės tiksliai nustatyti, tačiau tai susiję būtent su tuo, jog neveikiant šiems robotizuotiems vežimėliams LRT praranda eterio laiką. Dėl šios priežasties, perkančiosios organizacijos ir atitinkamai A. J. parinktas kainodaros metodas užtikrina ne tik tiesioginį racionalų lėšų panaudojimą (neįsigyja atskirai brangių sudėtinių dalių), bet taip pat racionaliausiu būdu užtikrina tiesioginio eterio nepertraukiamumą.

8.       Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyręs visų įrodymų ir nurodydamas išimtinai tik VPT argumentus bei įrodymus taip pat pažeidė ANK 566 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad  tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principais, taip pat ANK 567 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, jog tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, t. y. visą įrodinėjimo pareigą perkėlė A. J., pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą.

9.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą Viešųjų pirkimų tarnyba prašo atmesti A. J. apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimą nepakeistą.

10.       Nurodo, kad VPĮ 2 straipsnio 39 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Viešojo pirkimo dokumentai — perkančiosios organizacijos pateikiami arba nurodomi dokumentai, kuriuose aprašomi ar nustatomi pirkimo ar jo procedūros elementai: skelbimas apie pirkimą, išankstinis informacinis skelbimas, naudojamas kaip kvietimo dalyvauti pirkime priemonė, techninė specifikacija, aprašomasis dokumentas, viešojo pirkimo-pardavimo sutarties projektas, viešojo pirkimo kandidatų ir dalyvių dokumentų teikimo tvarka, informacija apie pirkime taikomus reikalavimus ir (arba) kiti dokumentai, jų paaiškinimai (patikslinimai), taip pat VPĮ 35 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad perkančioj i organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia“. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis VPĮ nuostatomis, darytina pagrįsta išvada, kad už viešojo pirkimo dokumentų prieinamumą, pagrįstumą ir atitiktį VPĮ reikalavimams, tiekėjų pasiūlymų atitikties norimam rezultatui vertinimą, už viešojo pirkimo komisijos sprendimus, yra atsakinga perkančioji organizacija. Būtent perkančiajai organizacijai VPĮ įtvirtinta pareiga parengti tiek VPĮ, tiek ir kitų teisės aktų nuostatoms neprieštaraujančias viešojo pirkimo sąlygas, nustatyti viešojo pirkimo objektui keliamus reikalavimus, kurie būtų pagrįsti, proporcingi ir neribotų konkurencijos. Viešųjų pirkimų procese pati perkančioji organizacija geriausiai žinodama pirkimo objektą, turi diskrecijos teisę nustatyti konkrečias pirkimo sąlygas, tačiau nustatydama pirkimo sąlygas, yra saistoma viešųjų pirkimų principų ir kitų imperatyvių VPĮ nuostatų ir jos sprendimai visais atvejais t. y. ir vykdant mažos vertės pirkimus, negali pažeisti viešųjų pirkimų principų, nukrypti nuo viešųjų pirkimų tikslo. Taigi ir šiuo atveju rengiant pirkimo dokumentus, pirkimo dokumentų turinys privalėjo nepažeisti viešųjų pirkimų principų ir kitų viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad skaidrumo principas suponuoja aiškių ir tikslių pirkimo sąlygų nustatymą tam, jog tiekėjai galėtų tinkamai parengti pasiūlymus. Šiuo atveju, pagal tokius pirkimo dokumentus be jokių papildomų paaiškinimų galimybę dalyvauti pirkime turėjo tik toks tiekėjas, kuris pagal kitą sutartį vykdė garantinį tos įrangos aptarnavimą ar dalyvavo pirkime perkant tą įrangą. Tuo tarpu, vertinant kitų potencialių tiekėjų perspektyvas, visi kiti potencialūs tiekėjai vien tik pagal pirkimo dokumentuose nurodytą informaciją, be papildomų paaiškinimų ar informacijos gavimo kitais būdais, neturėjo jokios galimybės pateikti pasiūlymą dalyvauti pirkime. Pagal tokias pirkimo sąlygas potencialiems tiekėjams nebuvo sudaryta galimybė teikiant pasiūlymus veiksmingai konkuruoti tarpusavyje. Tokia situacija lėmė nelygiavertę tiekėjų padėtį konkurse ir šio pirkimo procedūrų neskaidrumą.

11.       Būtina akcentuoti, kad pirkimu buvo perkamos robotizuotų kamerų vežimėlių tvarkymo ir priežiūros paslaugos, todėl techninėje specifikacijoje šių prekių gamintojo pavadinimo nurodymas reikštų tik fakto konstatavimą, nes būtent tokias prekes perkančioji organizacija jau yra įsigijusi ir būtent konkretaus gamintojo turimų prekių priežiūros ir tvarkymo paslaugas perkančioji organizacija perka ginčo pirkimu, todėl šiuo atveju gamintojo nurodymas pats savaime nesuponuoja reikalavimo pirkime dalyvauti būtent nurodyto gamintojo prekes galinčiam pasiūlyti tiekėjui. Kitaip tariant tokia informacija atskleistų potencialiems tiekėjams būtiną žinoti informaciją apie pirkimo objektą, kurią žinodami jie galėtų įsivertinti savo galimybes dalyvauti pirkime.

12.       Pateiktame apeliaciniame skunde minėtam rinkos dalyviui pirkimo objektas buvo aiškus, kadangi tas rinkos dalyvis dalyvavo ankstesniame pirkime, kurio metu ir buvo perkamos prekės, t. y. robotizuoti kamerų vežimėliai, kurių tvarkymo ir priežiūros paslaugos perkamos ginčo pirkimu. Aplinkybė, kad informacija apie pirkimo objektą buvo galima rasti viešojoje erdvėje, jokiu būdu nepaneigia perkančiosios organizacijos pareigos pirkimo dokumentus parengti tikslius ir juose nurodyti pirkimo objekto informaciją, o ne perkelti pareigą tiekėjams, norintiems dalyvauti pirkime patiems išsiaiškinti, ką perkančioji organizacija iš tiesų perka.

13.       Nepaisant to, jog kainodaros taisyklės mažos vertės pirkime netaikomos imperatyviai, tačiau perkančioji organizacija nustatydama kainodarą perkamoms paslaugoms turi išlaikyti finansinio racionalumo pareigą ir perkant paslaugas turi būti mokama tik už tas paslaugas, kurios faktiškai ir buvo jai suteiktos, o kainodaros taisyklių nustatymo metodikos nuostatų laikymasis yra viena iš garantijų, užtikrinančių, kad pirkime bus siekiama lėšas naudoti racionaliai. Ginčo pirkimo atveju tokia kainodara, kokia yra nustatyta pirkimo dokumentuose reiškia, kad sulygta suma bus mokama tiekėjui visais atvejais, netgi jeigu realiai paslaugos suteiktos nebus, arba suteiktų paslaugų vertė bus žymiai mažesnė, negu už ją sumokės perkančioji organizacija. Tokia pirkimo dokumentuose nustatyta kainodara neužtikrina racionalaus lėšų naudojimo. Racionalus lėšų naudojimas nebus užtikrinamas, jeigu už paslaugas bus mokama fiksuota kaina nepriklausomai nuo to, ar realiai bus suteikiamos tos paslaugos už kurias yra mokama ar nebus.

14.       Tarnybos vertinimu, padarytas akivaizdus viešųjų pirkimo įstatymo pažeidimas ir nustatyta, kad atsakomybėn traukiamas asmuo, būdamas komisijos nariu ir turėdamas pareigą užtikrinti, kad pirkimo, kurio objektas robotizuotų kamerų vežimėlių priežiūros ir tvarkymo paslaugos, dokumentai atitiktų viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, komisijos posėdyje balsuodamas pritarė pirkimo sąlygoms, pažeidžiančioms imperatyvias viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

        Apeliacinis skundas netenkintinas

15.       ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė A. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių kvalifikavimu, įrodymų vertinimu bei teigia, kad buvo pažeistas įrodinėjimo procesas, in dubio pro reo principas.

16.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. J. kaltė, padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, yra įrodyta. Teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, nustatydamas veikų padarymo aplinkybes bei kaltę, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei nurodė motyvus, kodėl vienus duomenis laiko patikimais ir jais remiasi, o kitus atmeta kaip nepatikimus. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų visumos analize ir atitinka faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko jas pagrįstomis.

17.       Tam, kad asmeniui būtų taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, turi būti nustatyta: 1) VPĮ nuostatų pažeidimas; 2) kad VPI nuostatų pažeidimą padarė ANK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytas subjektas. Atsakomybei pagal ANK 184 straipsnio 1 dalį kilti užtenka nustatyti tik tai, kad buvo padarytas VPĮ pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta norma turi blanketinės normos požymių t. y. siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už šį nusižengimą privalu nustatyti konkretų VPĮ ar jį įgyvendinančių teisės akto pažeidimą.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. J. veiksmus pagal ANK 184 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, A. J. patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji, būdama Lietuvos nacionalinio transliuotojo Mažųjų viešųjų pirkimų komisijos nare, pažeidė VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą bei VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 35 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai, t. y. racionalumo principą.

19.       Nors pateiktame apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J. nepažeidė VPĮ įtvirtintų skaidrumo bei racionalumo principų, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią poziciją laiko nepagrįsta. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog vadovaujantis VPĮ 37 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar tiekimo šaltinis, konkretus procesas, būdingas konkretaus tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikiamoms paslaugoms, ar prekių ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikriems subjektams ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti, dėl ko nagrinėjamu pirkimo atveju, techninėje specifikacijoje nebuvo išsamiai nurodyti kokių objektų priežiūros paslaugos yra perkamos. Tačiau nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog siekiant tinkamai įgyvendinti viešąjį pirkimą ir sukurti vienodas sąlygas visiems rinkoje esantiems subjektams dalyvauti nagrinėjamame pirkime, perkančioji organizacija privalėjo tiksliai nurodyti kokio objekto aptarnavimo paslaugos yra perkamos. Šiuo atveju neišsamiai ir neaiškiai pirkime aprašius perkamo objekto techninę specifikaciją, neturint jokios papildomos informacijos, dalyvauti aptariamame viešajame pirkime rinkoje veikiantiems subjektams galimybės nebuvo, dėl ko tiek institucija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad buvo pažeistas VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas. Atkreiptinas dėmesys, jog nustatant pirkime sąlygą, kad tiekėjas, jei nėra gamintojas, turi būti oficialus techninėje specifikacijoje nurodytos įrangos gamintojo atstovas, įgaliotas parduoti, diegti ir prižiūrėti įrangą ir nenurodant kokią būtent įrangą reikės prižiūrėti, niekaip nesuderinama su VPĮ keliamu skaidrumo reikalavimu, kadangi akivaizdu, jog šios sąlygos galėjo būti žinomos tik vienai įmonei – kuri pardavė aptariamus robotizuotus kamerų vežimėlius, kas galėtų suponuoti ne tik skaidrumo, bet ir lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos principų pažeidimą. Taip pat aplinkybė, jog pirkimas buvo paskelbtas viešai, nereiškia, jog techninė specifikacija buvo tinkamai aprašyta ir atitiko visus skaidrumo reikalavimus.

20.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo iš kaltinimo ribų, kadangi skundžiamoje nutartyje vertino perkamų paslaugų kainos dydį, kas nebuvo inkriminuota institucijos surašytame administracinio nusižengimo protokole, tačiau ši apeliantės pozicija yra neteisinga bei nepagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas nevertino perkamų paslaugų kainos pagrįstumo, o tik konstatavo, jog pirkimo sąlygose nebuvo nustatyti jokie kriterijai, leidžiantys įvertinti tiekėjo siūlomų paslaugų dalies vertę, dėl ko neįvykdė pareigos siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme t. y. informaciją apie pirkimo Nr. 1 ir pirkimo Nr. 2 kainų santykį, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nutarimo ir administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų, ši informacija, kaip teisingai pabrėžia pirmosios instancijos teismas, buvo nurodyta institucijos 2018 m. birželio 27 d. pirkimų vertinimo išvadose, kas buvo administracinio nusižengimo protokolo surašymo pagrindas ir kartu su kitais įrodymais buvo ištirta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Įvertinus visa tai, apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad pirkimo dokumentuose nebuvo tinkamai nustatyta kainodara, dėl ko A. J. pagrįstai pažeidė pareigą siekti, kad pirkimo objektui įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai (racionalumo principas).

21.       Apeliantas skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualia ir neteisinga teismų praktika, nurodant aktualią teismų praktika, kurioje teigiama, jog ne bet kuris pažeidimas yra esminis ir lemia Perkančiosios organizacijos sprendimų neteisėtumą, o tik toks, kuris sukėlė faktinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-674-969/2015; 2017 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2017), tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia interpretacija sutikti negali, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos dėl viešųjų pirkimų principų imperatyvaus ir absoliutaus pobūdžio: viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos Viešųjų pirkimų įstatymo imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017,Nr. e3K-3-l60-469/2018). Kaip matyti, institucijos atsiliepime pateikiama vyraujanti teismų praktika yra naujesne ir aktualesne, todėl apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad bet koks VPĮ principo pažeidimas yra sukeliantis neigiamas teisines pasekmes, nepriklausomai nuo sukeliamų pasekmių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinio nusižengimo sudėtis yra formaliojo pobūdžio – t. y. vien minėtų teisės aktų nuostatų pažeidimas yra pakankamas konstatuoti esant baigtą administracinį nusižengimą.

22.       Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistas in dubio pro reo principas ir nepagrįstai įrodinėjimo našta buvo perkelta A. J., tačiau apeliacinės instancijos teismas tokią poziciją laiko nepagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme protokolų, A. J. kaltė įrodyta vadovaujantis viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, aiškiai ir motyvuotai nurodant dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas vienas įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Jokioje proceso stadijoje nebuvo reikalaujama, kad A. J. teiktų įrodymus, kurie paneigtų jos kaltę padarius administracinį nusižengimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pati administracinėn atsakomybėn patraukta A. J., naudodamasi įgalioto atstovo pagalba, aktyviai dalyvavo tiek tiriant, tiek pateikiant įrodymus, turėjo galimybę pateikti savo nuomonę dėl atliekamo įrodymų tyrimo. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu, savaime negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeistas įrodinėjimo procesas ar specialieji baudžiamosios teisės principai, kurie yra taikomi nagrinėjant bylas dėl administracinių nusižengimų.

23.       ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia įspėjimą arba baudą perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, viešojo pirkimo ar pirkimo, atliekamo vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiojo subjekto, ar koncesijos suteikimo komisijos nariams, balsavusiems už neteisėto sprendimo priėmimą, ekspertams, perkančiųjų organizacijų, perkančiųjų subjektų, koncesijas suteikiančiųjų institucijų valstybės tarnautojams ar darbuotojams nuo 250 iki 3 000 tūkstančių eurų.

24.       Nagrinėjamu atveju, už ANK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą A. J. skirta pati švelniausia sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – įspėjimas, taigi skirti dar švelnesnę administracinę nuobaudą, galimybės nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad ANK 34 straipsnio 5 dalis numato galimybę asmeniui, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, apskritai neskirti administracinės nuobaudos, visgi apygardos teismas šioje konkrečioje byloje neįžvelgia jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą A. J. neskirti įspėjimo. A. J. paskirta nuobauda nesukuria jokių ekonominių padarinių ir šiuo atveju yra pakankama priemonė siekiant užkirsti kelią panašių pažeidimų pasikartojimui bei leis užtikrinti ANK 22 straipsnyje įtvirtintus administracinės nuobaudos tikslus.

25.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimo keisti skunde išdėstytais motyvais, pagrindo nėra.

      Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a :

A. J. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėja                                                      Jurgita Mačionytė