Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-366/2018

                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59198-2016-4

                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Meidaus,

sekretoriaujant EDditai Marcinkevičienei,

dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui,

nuteistajam M. Ž. dalyvavimas posėdyje užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis,

gynėjai advokatei Eligijai Norkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, prie likusios neatliktos bausmės, paskirtos Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi, pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nustatyta galutinė  laisvės atėmimo bausmė 12 (dvylikai) metų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

1. M. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2016-12-16, apie 09.10 val. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato areštinės, esančios Maironio g. 3, Utenos m., kameroje Nr. 1, terorizavo areštinės vyr. postinį V. K., grasindamas V. K. sumušti ir sudeginti pastarojo namus bei automobilį, pasakydamas „tau bus šakės, būsi sudaužytas, bus sudeginti tavo namai ir mašina bei įvardindamas V. K. namų adresą, automobilio markę ir valstybinius numerius, taip sudarydamas nukentėjusiajam realų ir pakankamą pagrindą bijoti, bei akivaizdžiai leisdamas suprasti, kad šis grasinimas gali būti realiai įvykdytas.
2. Apeliaciniu skundu M. Ž. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendį ir išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria subendrintos keliais nuosprendžiais skirtos bausmės.
1. Nuteistasis skunde nurodo, kad nedarė jam inkriminuoto nusikaltimo, t. y. negrasino nukentėjusiajam padegti namų ar automobilį, nes bauginti ar pakenkti V. K. bei jo turtui neturėjo jokio tikslo. Tai tiesiog buvo dviejų, priešiškai tarpusavyje nusiteikusių asmenų žodinis konfliktas, kurio metu, apimtas pykčio, išreiškė savo nepasitenkinimą keiksmažodžiais ir įžeidžiančiomis replikomis. Pripažįsta, kad yra ūmaus būdo, tačiau tokiam jo poelgiui įtakos turėjo V. K. provokuojantis elgesys. Kiekvieno buvimo areštinėje metu jis svaido įžeidžiančias replikas, demonstruodamas savo kaip pareigūno pranašumą ir tai jį (t.y. M. Ž.) pastūmėdavo atsakyti tuo pačiu. Tokiu būdu kaskart išsirutuliodavo konfliktai, ką patvirtino liudytojai J. S. bei A. P.. Staiga kilusi agresija tarp dviejų tarpusavyje konfliktuojančių ir priešiškai nusiteikusių asmenų negali būti vertinama kaip realus grasinimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiasis Teismo formuojamą praktiką, esant įtemptiems, priešiškiems vienas kito santykiams, teismas privalo įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turint galvoje, kad tokiose situacijose proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, susijaudinę nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų. Be to vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad toje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, tai nebuvo ekspromtu išsprūdę žodžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013).
2. Nuteistasis skunde nurodo, kad įvykio dieną V. K., atbėgęs padėti uždėti jam (t.y. M. Ž.) antrankius, spaudė keliu galvą. Po to, jau būnant kameroje ir kviečiant ką nors iš pareigūnų, kad atlaisvintų antrankius, į kamerą vėl įėjo V. K. ir išvadino jį žąsinu. Tai patvirtino liudytojas J. S., kuris paaiškino, kad abipusio žodinio konflikto metu teko raminti abu: ir M. Ž., ir V. K. (2017-08-16 teismo posėdžio protokolas, 2, 3 lapai). Aplinkybę, kad konfliktas buvo abipusis, patvirtino ir liudytojas A. P.. Siekiant išvengti konfliktų ateityje, įvykio dieną jis (M. Ž.) prašė J. S., kaip vyresniojo pareigūno, pasirūpinti kad jam nebetektų susitikti su V. K..
3. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Siekiant pašalinti prieštaravimus, šie proceso dalyviai teisme iškėlė naują įvykio versiją, kuri nebuvo tirta ikiteisminio tyrimo metu. Tarnybiniame pranešime V. K. nurodė, kad į kamerą, kurioje buvo jis (M. Ž.), jis įėjo kartu su kitais pareigūnais - J. A., I. J. ir G. N.. Vėliau jau teigė, kad į kamerą užėjo tik su J. S. – šie vėlesni jo parodymai teisingi, juos patvirtina tiek jo (M. Ž.), tiek J. S. – tiesioginio įvykio liudytojo parodymai. Pirmajame teismo posėdyje, kuriame nukentėjusysis nedalyvavo, liudytojais apklausti policijos pareigūnai J. A. ir I. J. teigė, kad tuo metu, kai jis (M. Ž.) apspjovė V. K., grasindamas sumušti, padegti namus, automobilį, jis (M. Ž.) stovėjo pirmoje kameroje 1 metro atstumu nuo durų, o V. K. tuo metu buvo koridoriuje prie durų. Iškilus visiems minėtiems neatitikimams, V. K. antrajame teismo posėdyje pakeitė parodymus, pateikdamas kitokią įvykio versiją, neva jam buvo grasinta ne vieną, o  du kartus, nors ikiteisminio tyrimo metu apie tai neužsiminė nei jis, nei liudytojai.  Tokiu būdu, M. Ž. manymu, buvo siekiama panaikinti prieštaravimus liudytojų parodymuose. Vertinant liudytojais apklaustų pareigūnų parodymus, nuteistojo manymu, teismas turėjo įvertinti jų tarpusavio glaudžius, kolegiškus bei draugiškus santykius ir galimybę suderinti parodymus. Akivaizdu, kad atsiradus neatitikimams jų pačių parodymuose, minėti liudytojai apsitarę pradėjo pildyti ir keisti juos.
4. Aplinkybę, kad kilęs konfliktas buvo abipusis, patvirtino J. S., kuris apklausos metu nurodė: „išgirdęs Ž. grasinimus sumušti K., norėdamas išvengti didesnio konflikto tarp Ž. ir K., įsikišau į jų pokalbį ir liepiau Ž. nusiraminti, o K. nurodžiau išeiti iš kameros" (liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolas). Išėjęs iš kameros, J. S. ėjo pas viršininkus į kitą komisariato korpusą tikslu išsiaiškinti ką daryti dėl jo (M. Ž.) konvojavimo į ligoninę ir, būtent tuo metu pagal V. K. pateiktą naują versiją, jis savavališkai antrą kartą įėjo į kamerą, nors ką tik, kaip jis pats teigė, buvo labai įbaugintas.
5. Nuteistasis skunde pripažįsta, kad grasino "duoti į snukį“ ir sakė žinantis kur gyvena, tačiau informacijos apie jį nerinko. Ankstesnių apsilankymų Utenos areštinėje metu buvo girdėjęs V. K. pokalbį su kolegomis, iš kurio suprato, kad šis gyvena Aukštakalnyje.
6. Skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojo J. S. parodymus teisme, kad tokie konfliktai jų darbe nėra reti, panašios situacijos su nuteistaisiais kyla dažnai. Nuteistasis mano, kad  šiuo atveju buvo pasiremta asmeniškumais, turint tikslą pakenkti. Apeliantas nesutinka su V. K. argumentu, kad  jam buvo grasinta dėl 2016 m. gegužės mėnesio įvykio su tyrėja. Atkreipia dėmesį į tai, kad  nuo įvykio praėjo daugiau nei pusė metų, per kuriuos jis (M. Ž.) nei karto nėra jam nei grasinęs, nei smurtavęs - visi konfliktai su V. K. kildavo tik dėl paties nukentėjusiojo provokacijų, siekiant jį (M. Ž.) pašiepti ir paerzinti.
7. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į neteisingą bausmių bendrinimą. Teismas, taikydamas  BK 64 straipsnio nuostatas, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika, paskirtą bausmę bendrino ne su paskutiniu įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2016-12-13 nuosprendžiu, o su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016-08-05 nutartimi, kuria buvo subendrinti ankstesni 2015-12-18 ir 2016-02-17 nuosprendžiai ir kurie jau buvo subendrinti su tuo pačiu 2016-12-13 teismo nuosprendžiu, paskiriant 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė likusios neatliktos bausmės trukmės, prie kurios buvo pridėta paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, todėl nėra aiškus jos bendrinimo teisingumas.
3. Nuteistasis ir jo gynėja teisiamojo posėdžio metu iš esmės prašė apeliacinį skundą tenkinti, išskyrus skundo dalį, susijusią su bausmių bendrinimu, nes pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė.  Prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.
4. Apeliacinis skundas tenkinamas.
1. Nuteistasis M. Ž. tvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai, nes  jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Teigia, kad pareigūnui V. K. negrasino - tai tebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai konflikto metu, kuriam kilti įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.
2. Apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas tik teismui įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, ir nustačius, kad asmens, kaltinamo atitinkamos baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsnyje numatytos pavojingos veikos padarymu, veikoje yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties elementai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
3. M. Ž. nuteistas už tai, kad terorizavo žmogų grasindamas jį sumušti ir sudeginti pastarojo namus bei automobilį. Baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą yra nustatyta BK 145 straipsnyje. Analizuojant šiame straipsnyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtis, pažymėtina, jog pirmoje dalyje numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Už šias veikas numatyta galimybė skirti alternatyvias švelnesnes nei laisvės atėmimas bausmes bei laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų. Tuo tarpu to paties straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė skirti tik terminuotą laisvės atėmimo bausmę iki ketverių metų. Jau vien tai rodo, jog šioje dalyje įtvirtinta atsakomybė už pavojingesnes nei pirmoje dalyje numatytas nusikalstamas veikas. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už žmogaus terorizavimą, pasireiškiantį grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Sistemiškai vertinant pirmosios ir antrosios dalies nuostatas, darytina išvada, jog terorizavimas turi pasireikšti didesniu pavojingumu nei grasinimas padaryti tokias pavojingas veikas kaip nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą. Paprastai terorizavimui būdingas sistemiškumas, t. y. grasinančio pobūdžio veiksmų pasikartojimas, tačiau galimi terorizavimo atvejai ir esant vienam atvejui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-553-942/2015, 2K-62-976/2017). Pagal teismų praktiką BK 145 straipsnio pirmoje dalyje ir antroje dalyje įtvirtintas veikas skiria tai, kad terorizuojant asmenį ar jį sistemingai bauginant, nukentėjusysis yra nuolatinėje baimės, netikrumo būsenoje, t. y. kaltininkas suvokia, kad jo veiksmai gali sukelti nukentėjusiajam nuolatinę baimės būseną ir tokios jo būsenos siekia (baudžiamoji byla Nr. 2K-496/2005).
4. Nagrinėjamu atveju, išanalizavusi skundo argumentus ir ištyrusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Ž. veiksmai nepagrįstai vertinti kaip terorizavimas, todėl jis iš šios veikos išteisintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiojo V. K., liudytojų N. G., A. P., J. S., G. N., I. J., J. A. ir G. A. parodymais, rašytine bylos medžiaga. Tačiau, vertindamas įrodymus, teismas didesnę įrodomąją galią suteikė nukentėjusiojo parodymams, jo situacijos bei išsakytų žodžių suvokimui, neatsižvelgdamas į kitus būtinus įrodyti šio nusikaltimo sudėties dalykus, tokius kaip grasinimo realumą, teisingą kaltinamojo elgesio suvokimą, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, paties nukentėjusiojo įtaką kilusiam konfliktui, taip pat ir į tai, kad tai tebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai dėl susiklosčiusių įtemptų santykių.
5. Pats M. Ž. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kategoriškai neigdamas jam inkriminuotą veiką. Ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pripažino, kad su V. K. santykiai buvo priešiški dėl įvykio, susijusio su tarnybiniu patikrinimu tyrėjos atžvilgiu, po kurio ji buvo atleista, pripažino, kad 2016-12-16 ryte areštinėje su V. K. kilo konfliktas, tačiau neigė terorizavęs jį. Nurodė, kad būnant areštinėje, V. K. dėl minėto įvykio pastoviai laidė įžeidžiančias replikas. Įvykio dieną kameroje G. A., pamanęs, kad jis (M. Ž.) turi draudžiamą daiktą, jį paguldė ir užsuko rankas, kviesdamas kitus pareigūnus į pagalbą. Pasukęs galvą, pamatė V. K., kuris laikė keliais prirėmęs jo galvą prie žemės kol buvo dedami antrankiai. Po to buvo išvestas į kitą kamerą. Nebesuprato kas vyksta, prasidėjo nervinė būsena. Antrankiai pradėjo spausti rankas, todėl pradėjo spardyti duris ir rėkti, kad juos kas nors atlaisvintų. Į kamerą įėjo J. S. su V. K.. J. S. V. K. liepė atlaisvinti rankas. Pamatęs V. K., pasakė: „ir vėl tu čia, tu man atsibodai“ . Tuomet V. K. „pasiuntė“ ir pavadino žąsinu. Atsakydamas į tai, pagrasino kad žino kur jis gyvena ir kad jam bus „šakės“, nors tokios informacijos neturi. J. S. V. K. liepė nesikišti ir eiti iš kameros. M. Ž. pripažino, kad apimtas blogos emocijos ėmė artintis prie V. K., jį apspjovė ir nežino kuo būtų pasibaigę, jei J. S. nebūtų V. K. liepęs išeiti. Vėliau, siekiant išvengti konfliktų ateityje, jis (M. Ž.) prašė J. S., kaip vyresniojo pareigūno, pasirūpinti kad jam  nebetektų susitikti su V. K..  Niekada neturėjo tikslo pakenkti V. K. ar susidoroti su juo – tokios galimybės neturėtų, nes atlikinėja ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Gatvę, kurioje gyvena V. K., žino iš jo pokalbio su kolega, kurį išgirdo spec. etapo metu. Teigia, kad vienintelio J. S. parodymai yra teisingi, kitų liudytojų parodymais tikėti negalima.
6. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, nuteistojo parodymus iš esmės atitinka liudytoju apklausto J. S., kuris įvykio metu pavadavo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus viršininką, parodymai. Liudytojas pripažino, kad nuteistasis M. Ž. ir pareigūnas V. K. buvo susipriešinę po įvykio su pareigūne. Jo žodžiais tariant, padėtis tikrai buvo įtempta, net buvo manoma, kad V. K. nereikėtų įtraukti į konvojavimo grupę. Konfliktas pirmoje areštinės kameroje prasidėjo nuo M. Ž. klausimo V. K.: „K., vėl čia tu?“.  J. S. pripažino, kad V. K., kaip pareigūno, reakcija į nuteistojo klausimą buvo netinkama, todėl ėmė jį raminti. Girdėjo kaip nuteistasis V. K. sakė žinantis kur šis gyvena, kokia mašina važinėja, o V. K. į tai paklausė: “tu man grasini?“, matė kaip M. Ž. spjovė į V. K.. Galėjo ne viską girdėti, nes jis pats rėkė ir ant V. K., ir ant M. Ž., kad šie abu apsiramintų. J. S. pripažino, kad darbe konfliktų būna, tenka išgirsti ir grasinimų, tačiau šie M. Ž. grasinimai nebuvo bendro pobūdžio – jie buvo pasakyti labai piktai ir skirti konkrečiai V. K.. J. S. žodžiais tariant, šiuos grasinimus V. K. įvertino kaip pakankamai rimtus (1 t., b.l. 185-186). Antrojo posėdžio metu J. S. patikino, kad konflikto metu, kai M. Ž. grasino V. K. ir apspjovė jį, kameroje buvo tryse: jis, M. Ž. ir V. K.. V. K. buvo apspjautas jam išeinant iš kameros. Vėliau V. K. antrą kartą grįžo į pirmąją kamerą, kurioje jau buvo daugiau pareigūnų ir kuriems buvo pavesta M. Ž. pristatyti į gydymo įstaigą (2 t., b.l. 11).
7. Tačiau paties nukentėjusiojo V. K. parodymai nuoseklūs nebuvo, o kitų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai akivaizdžiai buvo orientuoti į kolegos pozicijos palaikymą.
8. Tarnybiniame pranešime V. K. nurodė, kad į kamerą, kurioje buvo M. Ž., jis įėjo kartu su pareigūnais J. A., I. J. ir G. N.. Tuo metu M. Ž. pradėjo jam (V. K.) grasinti susidorojimu, sakydamas, kad žino kur gyvena ir kad degs jo automobilis, nurodydamas konkretų adresą, automobilio markę ir valstybinį numerį (1 t., b.l. 6). Vėliau, 2016-12-21 duodamas parodymus tyrėjui, jau teigė, kad tik su J. S. užėjo į kamerą, kurioje buvo M. Ž. (1 t., b.l. 9). Tačiau nei vienas iš minėtų pareigūnų  (J. A., I. J. ir G. N.) nesakė, kad buvo įėję į kamerą su V. K., kurioje buvo patalpintas M. Ž.. J. A. paaiškino, kad konflikto metu buvo koridoriuje ir jį stebėjo tik pro atidarytas kameros duris - matė kaip kameroje 1 metro atstumu nuo durų slenksčio stovintis M. Ž. koridoriuje stovinčiam vyr. postiniui V. K. grasino susidorojimu, matė kaip M. Ž. apspjovė V. K. (1 t., b.l. 11).  Analogiškai ikiteisminio tyrimo metu parodė ir  I. J. (1 t., b.l. 14). G. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad J. S. nurodymu nuėjo į areštinę tikslu konvojuoti M. Ž. į gydymo įstaigą. Būnant areštinės pirmajame aukšte esančiame darbuotojų kambaryje, girdėjo kaip M. Ž. įpykęs kreipėsi į V. K. ir šiam pasakė, kad jis (M. Ž.) vis užkliūna jam bei pagrasino sakydamas: „negalvok, kad nežinau kur gyveni“ bei nurodydamas kad V. K. butas yra pirmame aukšte (1 t., b.l. 18). Analogiškai šie pareigūnai parodė ir pirmąją teisiamojo posėdžio dieną 2017-08-16 (1 t., b.l.185-187).
9. Pirmąją posėdžio dieną 2017-08-16 nukentėjusysis V. K. nedalyvavo, o antrojo ir trečiojo posėdžio metu, t.y. 2017-09-27 ir 2017-10-25 iškėlė versiją, kad jam buvo grasinta susidorojimu ir turto sunaikinimu du kartus: kai pirmą kartą grasino, šalia buvo J. S., o kai grasino antrą kartą, buvo daugiau pareigūnų: J. A.,  I. J. ir G. N.. Jo žodžiais tariant, M. Ž. jį apspjovė taip pat du kartus. Teigė, kad grasinimų labai išgąsdino, todėl po savaitės parašė pareiškimą. Iškilus neaiškumams, teismas pakartotinai į posėdį iškvietė pareigūnus I. J. ir G. N.. G. N. pakartojo pirmojo posėdžio metu duotus parodymus, o I. J. pritarė V. K. iškeltai versijai, kad M. Ž. V. K. grasino du kartus: pati matė vieną kartą, o apie kitą kartą girdėjo iš kolegų (2 t., b.l. 10-11, 33). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad trečiojo posėdžio metu V. K. nurodė, kad atlaisvinant M. Ž. antrankius, prie kameros durų stovėjo I. J. ir G. N., nors pagal ankstesnius jo (V. K.), J. S. ir M. Ž. parodymus atlaisvinant antrankius, šalia buvo ne minėti pareigūnai, o būtent J. S..
10. Akivaizdu, kad V. K. painiojasi duodamas parodymus, kurie drauge su kitų pareigūnų parodymais bei rašytine bylos medžiaga neleidžia teismui nustatyti abejonių nekeliančias įvykio aplinkybes.  Tuo tarpu nuteistojo M. Ž. parodymai buvo nuoseklūs detalėse, jis laikėsi tvirtos pozicijos dėl savo nekaltumo, neigdamas tikslą terorizuoti V. K.. Jo parodymus iš dalies patvirtino objektyvūs tiesioginio įvykio liudytojo J. S. parodymai. M. Ž. duotų parodymų tikrumą bei nuoširdumą patvirtina ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, kai jis norėdamas patvirtinti savo žodžių teisingumą ir paneigti V. K. duotus parodymus, 2017-03-30 buvo pateikęs prokurorui prašymą skirti psichofiziologinį tyrimą poligrafu tiek jam, tiek V. K., tačiau prokuroras nutarimu atsisakė tenkinti prašymą (1 t., b.l. 39, 41). Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga baigus tyrimą, M. Ž. pateikė tą patį prašymą atlikti tyrimą poligrafu, įvardindamas tai vieninteliu būdu įrodyti savo nekaltumą (1 t., b.l. 151).
11. Minėta parodymų analize nustatyta, kad M. Ž. tikrai konfliktavo su V. K. ir užvaldytas pykčio, pagrasino bei apspjovė, tačiau jo grasinimas susidoroti ir sugadinti turtą nebuvo realus, juolab, kad jis nuteistas ilgiems laisvės atėmimo metams. Staiga kilusi agresija tarp dviejų tarpusavyje konfliktuojančių ir priešiškai nusiteikusių asmenų negali būti vertinama kaip realus grasinimas.  Be to pagal J. S. parodymus, V. K. kaip pareigūno elgesys taip pat buvo netinkamas, todėl teko raminti abu: tiek nuteistąjį, tiek nukentėjusįjį. Byloje esančiais įrodymais atskleistas M. Ž. elgesys nesiekia tokio pavojingumo, už kurį galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, ir tuo labiau negali būti kvalifikuojamas kaip žmogaus terorizavimas.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiuoju pripažintas V. K. yra policijos pareigūnas, kurio tiesioginės darbo funkcijos yra susijusios su padidinta psichologine įtampa, didesne fizinės agresijos tikimybe ir tokiam darbui jis buvo ruošiamas. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai pripažino, kad konfliktinės situacijos darbe yra dažnos. Be to  tarnyba policijoje yra grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių specifika lemia ir didesnius etikos bei moralės reikalavimus, ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę, todėl netoleruotinas ir V. K. elgesys, kai šis jautriai sureagavęs į M. Ž. repliką, įsitraukė į konfliktą, po kurio sekė M. Ž. grasinantys žodžiai.
13. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, Utenos rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendis, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. M. Ž. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis: M. Ž. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,   329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

             Nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017-12-08 nuosprendį ir M. Ž. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kolegijos pirmininkas                                                                                Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai                                                                                                        Algirdas Gaputis

                                                                                                                     Valdas Meidus