Civilinė byla Nr. e2A-1118-730/2020

    Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03345-2020-0

    Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6;    

    3.3.1.14; 3.3.1.18.1

                                                                                    (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5844-769/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui Z. Š. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 173,77 EUR negrąžinto kredito, 16,22 EUR bendros kredito kainos, 331,19 EUR mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 17,10 EUR delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, priimti sprendimą už akių, jei atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį. Ieškinio faktinis pagrindas:

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas ir pradinė kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum“ (nuo 2016 m. rugsėjo 15 uždaroji akcinė bendrovė „Halex“) 2014 m. rugpjūčio 2 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 107903. Atsakovui buvo suteiktas 173,77 EUR vartojimo kreditas, pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą. Pagal tarp šalių sudarytą sutartį galutinis kredito bei bendros kredito kainos grąžinimo terminas buvo 2014 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas įsipareigojimų pagal tarp šalių sudarytą sutartį nustatyta tvarka bei terminais neįvykdė. 2016 m. liepos 22 d. tarp pradinio kreditoriaus ir uždarosios akcinės bendrovės „Ferratum Finance“ sudaryta sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum Finance“ perėmė visą paskolų sutarčių portfelį, kuris 2019 m. gegužės 9 d. perleistas uždarajai akcinei bendrovei „Credit day“ ir kuris perleistas ieškovei pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2019-05/01.

3.       Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, tačiau per teismo nustatytą terminą atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl esant ieškovės prašymui pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. liepos 1 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 173,77 EUR negrąžinto vartojimo kredito, 16,22 EUR kredito kainos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2020 m. gegužės 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50 EUR bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai sprendimo už akių motyvai:

4.1.                       Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad tarp pradinės kreditorės akcinės bendrovės „Ferratum“ ir atsakovo 2014 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 173,77 EUR vartojimo kreditas 1 mėnesio terminui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 16,22 EUR kredito kainą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad reikalavimas į atsakovo skolą yra perleistas ieškovei pagal 2019 m. gegužės 10 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2019-05/01.

4.2.                      Pirmosios instancijos teismas dėl skolos ir kredito kainos priteisimo nurodė, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas savo prievolės sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti gautą kreditą bei sumokėti kredito kainą tinkamai nevykdė, todėl teismas nusprendė ieškinio reikalavimą dėl 173,77 EUR negrąžinto kredito, 16,22 EUR kredito kainos tenkinti.

4.3.                      Pirmosios instancijos teismas dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių priteisimo nurodė, kad ieškovės prašomos palūkanos yra beveik du kartus didesnės nei pats kreditas, todėl laikytinos nepagrįstos, prieštaraujančios Vartotojų kredito įstatyme įtvirtintoms nuostatoms. Teigia, kad atsakovas apie jam nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. apskaičiuotas 331,19 EUR palūkanas nebuvo informuotas, nebuvo tinkamai informuotas ir apie reikalavimo perleidimą. Kadangi atsakovas apie ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas informuotas tik įteikus ieškinį teismas nusprendė reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmesti. Pirmosios instancijos teismas dėl delspinigių priteisimo nurodė, kad pradinis kreditorius apie reikalavimo teisės perleidimą skolininko neinformavo, todėl taikant CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatą, laikant, kad skolininkas tinkamai apie prievolę naujajam kreditoriui buvo informuotas ieškinio įteikimo dieną, ieškovės apskaičiuoti delspinigiai nepriteistini.

III. Apeliacinio skundo argumentai

5.       Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“ prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje dalis dėl mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti apeliantei iš atsakovo 331,19 EUR kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, 17,10 EUR delspinigių, 136 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą ir priteisti apeliantei iš atsakovo 15 EUR žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1.                      Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą. Nurodo, kad 2019 m. birželio 6 d. atsakovui elektroniniu paštu apeliantė išsiuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę kartu su reikalavimo perleidimą patvirtinančių dokumentų kopijomis. Šiuos įrodymus apeliantė pateikė ir pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, jog apeliantė įgijo ne tik reikalavimą į skolą, bet ir į su skola susijusias papildomas teises (delspinigius, palūkanas ir kitas išlaidas).

5.2.                      Apeliantė nurodo, kad sutarties sudarymo metu galiojusioje Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog sutartyje įtvirtinta 196,14 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl teismo negalėjo būti pripažinta kaip prieštaraujanti VKĮ nuostatoms.

5.3.                      Apeliantė nurodo, kad atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius. Pažymi, jog apeliantė ieškinį pateikė galiojant vienam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentui mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo klausimu, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija padarė išimtį iš principo „analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat“ ir, tikėtina, įžvelgusi neišvengiamą, objektyvią būtinybę, pakeitė iki tol galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei sukūrė naują precedentą. Apeliantė teigia, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną, tiek ieškinio pateikimo teismui dieną vis dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos.

5.4.                      Apeliantė nurodo, kad reikalavimai priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas atmesti nepagrįstai, todėl apeliantei priteistina visa prašoma 17,10 EUR delspinigių suma už 180 dienų, skaičiuojant nuo 2019 m. liepos 19 d. iki 2020 m. sausio 15 d., taikant sutartyje numatytą 0,05 proc. normą. Remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteisintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

    Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

7.       Apeliantė iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas nepriteisti apeliantei 331,19 EUR mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 17,10 EUR delspinigių netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

8.       Atsižvelgiant į apeliantės nurodytus argumentus (nutarties 7 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas netenkinti apeliantės reikalavimo dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių priteisimo tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas.

9.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės akcinės bendrovės „Ferratum“ ir atsakovo 2014 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 173,77 EUR vartojimo kreditas 1 mėnesio terminui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 16,22 EUR kredito kainą Sutarties sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

10.       2016 m. liepos 22 d. tarp pradinio kreditoriaus bei uždarosios akcinės bendrovės „Ferratum Finance“ buvo sudaryta Sutartis dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum Finance“ perėmė visą pradinės kreditorės paskolų sutarčių portfelį. 2019 m. gegužės 9 d. uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum Finance“ kartu su uždarąja akcine bendrove „Credit day“ sudarė Subrogacijos sutartį, kurios pagrindu perleido uždarajai akcinei bendrovei „Credit day“ reikalavimo teisę į uždarajai akcinei bendrovei „Ferratum Finance“ skolingus asmenis, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovo skolą. 2019 m. gegužės 10 d. uždaroji akcinė bendrovė „Credit day“ ir ieškovė sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2019-05/01, kuria uždaroji akcinė bendrovė „Credit day“ perleido ieškovei reikalavimo teises į skolingus asmenis, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria nuspręsta nepriteisti apeliantei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių.

11.       Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. Sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, teismas turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes.

12.       Pirmiausia, vertinant apeliantės apeliacinio skundo motyvus, nesutiktina su apeliantės argumentais, jog vartojimo sutartyje nustatyta vartojimo kredito kaina teismo negalėjo būti pripažinta kaip prieštaraujanti VKĮ nuostatoms, kadangi sutarties sudarymo metu sudarytos sutarties vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo įstatyme numatytos 200 procentų ribos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, išaiškino, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas, taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis). Nagrinėjamu atveju esant sudarytai vartojimo kredito sutarčiai, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva galėjo vertinti sutarties sąlygas net ir nesant atsakovės prašymo, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vertinti sutartyje nustatytų palūkanų dydžio.

13.       Mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. VKĮ 21 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatė bendrai vartojimo kredito kainai keliamus reikalavimus: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d. ir aktuali ir šiuo metu, numato vartojimo kredito palūkanų normą, ne didesnę kaip 75 procentai.

14.       Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad, bendrai vartojimo kredito kainos metinei normai atitinkant sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sutartyje įtvirtinta metinė palūkanų norma, sudaranti dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, negali būti mažinama. Pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, bendrai vartojimo kredito kainai neviršijant įstatyme nustatyto dydžio, ji visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus.

15.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, sutiko su sąlyga, kad vartojimo kredito metinės palūkanos yra 112,93 procento, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 196,14 procento. Taigi, sudarytos sutarties sąlygas vertinant formaliai, sutarties sudarymo metu palūkanos neviršijo VKĮ 21 straipsnio galiojusios redakcijos nustatyto apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad negrąžinto kredito suma yra 173,77 EUR, o prašoma priteisti palūkanų suma yra 331,19 EUR (nevertinant ir kitų priteistinų sumų), akivaizdu, jog palūkanos yra akivaizdžiai per didelės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

16.       Kita vertus, iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių priteisimo neteisingai įvertino atsakovo informavimo dėl reikalavimo perleidimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas apie jam nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. apskaičiuotas 331,19 EUR palūkanas nebuvo informuotas, pradinis kreditorius apie perleidžiamą reikalavimo teisę į pagrindinę 173,77 EUR skolą, 16,22 EUR palūkanas už vieną mėnesį ir 331,19 EUR palūkanas už 600 dienų atsakovo neinformavo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė perėmė reikalavimo teises į atsakovo skolą 2019 m. gegužės 10 d. ir  2019 m. birželio 6 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo vartojimo kredito sutartyje nurodytu atsakovo elektroninio pašto adresu. Įvertinus į bylą pateikto pranešimo turtinį nustatyta, kad apeliantė nurodė atsakovui, jog ji perėmė reikalavimą iš uždarosios akcinės bendrovės „Credit Day“, ir pareikalavo sumokėti 397,08 EUR skolą, kuri susideda iš 173,77 EUR negrąžinto kredito 206,21 EUR apskaičiuotų palūkanų, 17,10 EUR administravimo išlaidų ir kitų su skola susijusių papildomų išlaidų. Kaip matyti, nors pranešime yra suformuotas kitoks palūkanų dydis, nei ieškinyje nurodytas, tačiau, kaip matyti, atsakovas yra informuotas apie skolos perleidimo faktą, skolos dydį, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų padengti kreditorės reikalavimo, todėl darytina išvada, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės ieškinio reikalavimus dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių priteisimo dėl netinkamo skolininko informavimo.

17.       Kaip matyti, apeliantė pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 331,19 EUR kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. (už 616 dienas) nuo 173,77 EUR negrąžintos kredito dalies, taikant 102,71 proc. metinę palūkanų normą remiantis Vartojimo kredito sutarties Nr. 107903 specialiosiomis sąlygomis ir bendrųjų sąlygų 10.1 punktu. Kreditorė nurodė, kad šios prašomos priteisti palūkanos atlieka minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją.

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, jog kompensacinių palūkanų, mokamų kompensuojant dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui; Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju apeliantės prašomas išieškoti kompensacinių palūkanų dydis (102,71 proc.) gerokai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, tai yra 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, be to, laikotarpis, už kurį apeliantė skaičiuoja šias palūkanas (616 dienos), taip pat yra daug ilgesnis nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytas maksimalus galimas laikotarpis (180 dienų). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 9 d. išleido Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą, kurioje buvo aptarti aktualiausi teismų praktikoje iš vartojimo kredito teisinių santykių kylantys klausimai, tarp jų ir klausimai dėl kompensacinių palūkanų, nurodant, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis įtvirtinta šias taisykles: „Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, tai yra, kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos.“ Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į teisinį reguliavimą, į tai, kad apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl jos realiai patirtų nuostolių dydžio, apeliantės reikalavimas dėl kompensacinių palūkanų priteisimo tenkinamas iš dalies, priteisiant apeliantei iš atsakovo 15,64 EUR (173,77 EUR negrąžinto kredito suma x 0,05 proc. palūkanos x 180 d.) kompensacines palūkanas (VKĮ 11 straipsnio 8 dalis). Likusi reikalavimo dalis dėl kompensacinių palūkanų atmetama kaip nepagrįsta.

19.       Apeliantė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 17,10 EUR delspinigius. Šis reikalavimas pirmosios instancijos teismo iš esmės atmestas dėl to, kad atsakovas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimą ir ši suma nėra nurodyta reikalavimo perleidimo sutartyje. Su šia išvada nesutinkama. Kaip nurodyta nutarties 16 punkte, atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2019 m. birželio 6 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo vartojimo kredito sutartyje nurodytu atsakovo elektroninio pašto adresu, pranešime nurodytas skolos dydis, apeliantės kiti reikalavimai į su skolą susijusias papildomas teises (išlaidas), be to, 2019 m. gegužės 10 d. reikalavimų perleidimo sutarties 1.4 punkte nurodyta, kad naujajam kreditoriui (apeliantei) perleidžiamas reikalavimas ne tik į skolos sumą, bet ir teisę toliau skaičiuoti palūkanas, delspinigius bei kitus mokesčius, mokėtinus pagal pateiktus dokumentus. Kaip matyti, vartojimo kredito sutarties 10.1 punkte įtvirtintos 0,05 procento dydžio netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, bet ne daugiau kaip už 180 dienų. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas pažeidė prievolės įvykdymo terminą, negrąžino kredito, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovo apeliantės apskaičiuotus 17,10 EUR delspinigius (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

20.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu prašo priteisti visas (136 EUR) patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

21.       Nagrinėjamu atveju pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai patenkinus apeliantės ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, iš dalies patenkinus reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantės bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 15 EUR žyminis mokestis ir 121 EUR už teisinę pagalbą rengiant ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkinamas iš dalies (38,46 procento), iš atsakovo apeliantei priteistina 52,31 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

22.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė bylos aplinkybes, netinkamai vadovavosi materialinės teisės normomis, nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir delspinigių priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė pateikė įrodymus, jog patyrė 15 EUR žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų. Nagrinėjamu atveju apeliantės skundas tenkinamas iš dalies, tai yra 4,83 procento tenkinamas reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, 100 procentų tenkinamas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo. Atsižvelgiant į tai laikoma, kad iš viso patenkinta 52,42 procento apeliacinio skundo reikalavimų, todėl apeliantei iš atsakovo priteisiama 7,95 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija 

n u t a r i a :

     Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. sprendimą už akių pakeisti ir išdėstyti taip:

    „Ieškinį tenkinti iš dalies.

     Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Z. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 173,77 EUR (vienas šimtas septyniasdešimt trys eurai 77 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 16,22 EUR (šešiolika eurų 22 ct) kredito kainos, 15,64 EUR (penkiolika eurų 64 ct) mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 17,10 EUR delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2020 m. gegužės 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 52,31 EUR (penkiasdešimt du eurai 31 ct) bylinėjimosi išlaidų.

     Kitą ieškinio dalį atmesti.“

     Priteisti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ iš atsakovo Z. Š. 7,95 EUR (septyni eurai 95 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                      Jolanta Gailevičienė

                                                                                                                          Erinija Kazlauskienė

                                                                                                                          Danutė Žvinklytė