Administracinė byla Nr. eA-1960-520/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01538-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. pareiškimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai R. G., M. G., G. B. ir I. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovo atstovas), už valstybei grąžintą 14,8500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), priteisti: 1) G. B. ir I. B. 21 735,35 Eur (742/1485 sklypo dalis); 2) M. G. 8 494,95 Eur (58/297 sklypo dalis); 3) R. G. 13 269,70 Eur (453/1485 sklypo dalis) bei 500 Eur už atliktą Žemės sklypo vertės nustatymą.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 2018 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą (toliau – ir Teismo sprendimas), kuriuo patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir pripažino prokurorės prašomus sandorius negaliojančiais, taikė restituciją – grąžino Lietuvos valstybei Žemės sklypo dalis. Teismas, taikydamas restituciją, iš dalies grąžino asmenis į pradinę padėtį, dėl to pagal vidutinę sklypo vertę pareiškėjams buvo išmokėtos lėšos.
3. Pareiškėjai žalos atsiradimą siejo su tuo, kad dėl valstybės institucijų, įgaliotų priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, neteisėtų veiksmų, nustatytų Teismo sprendime, buvo panaikinti sprendimai, priimti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą procese, pripažinti negaliojančiais sandoriai ir Teismo sprendimu grąžinti žemės sklypai valstybei. Teismo sprendimu iš pareiškėjų paėmus įsigytą nuosavybę, pareiškėjai patyrė turtinę žalą.
4. Pareiškėjai teigė, kad duomenų, jog jie savo veiksmais būtų prisidėję prie žalos atsiradimo ir civiline teisine prasme galėtų būti laikomi nesąžiningais įgijėjais, nenustatyta, todėl jie niekaip negali būti atsakingi už jiems patiems kilusią žalą, nes rūpinosi ginčo turtu, jį tinkamai prižiūrėjo, nesukeldami jokių pasekmių. Joks teisės aktas neįpareigojo jų pašalinti trūkumus ar atlyginti atitinkamus nuostolius. Pareiškėjai nurodė, kad žemės, esančio vandens telkinio plote, nesiruošė niekam perleisti. Kaip sąžiningi žemės sklypų įgijėjai, pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese. Patikrinus dokumentus jiems nekilo jokių abejonių dėl priimtų sprendimų ir sudarytų sandorių neteisėtumo. Pareiškėjai pažymėjo, kad nuo Žemės sklypo įsigijimo momento (2009 m. sausio 6 d.) savo jėgomis ir lėšomis daug investavo į sklypo pagerinimo darbus – visiškai sutvarkė ežero pakrantę, įrengė įrenginius, skirtus poilsiui ir sportui, bei prižiūri ežerą. Pareiškėjų nuomone, egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos bei sąlygos jiems už jų prarastą turtą priteisti žalą, atitinkančią šio turto rinkos vertę, kuri buvo šio turto praradimo dieną.
5. Pareiškėjai paaiškino, kad turto vertinimo ataskaitą gavo tik 2019 m. kovo 7 d., t. y. jau po Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo, todėl turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta į administracinę bylą Nr. eI-3315-561/2018. Pareiškėjų nuomone, ši aplinkybė negali būti kliūtimi inicijuoti naują teisminį procesą dėl žalos atlyginimo. Turto vertinimas buvo atliktas teisėtai, jį atliko reikiamą kvalifikaciją turintis ekspertas, duomenų, sudarančių pagrindą abejoti vertinimu, nėra, todėl prašė teismo remtis pateikta turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta, jog prarasto turto rinkos vertė yra 59 000 Eur.
6. Pareiškėjai nurodė, kad jiems tapo aktualus tik reikalavimo pateikimas dėl žalos priteisimo, nagrinėjamoje situacijoje prioritetą teikiant teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo išsaugojimui. Kadangi Teismo sprendimu priteista 15 500 Eur suma, todėl pareiškėjai prašė priteisti 43 500 Eur dydžio žalą.
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad iš Teismo sprendime esančių duomenų matyti, jog Žemės sklypo nominali vertė – 4 379,63 Eur, Nekilnojamojo turto registro duomenimis – 5 368 Eur. Pareiškėjams buvo parinktas restitucijos būdas, maksimaliai apsaugantis pareiškėjų turtinius interesus, taip pat pareiškėjams už grąžintą vandens telkinį buvo atlyginta pagal Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą Teismo sprendimo priėmimo metu. Grąžinus Lietuvos valstybei vandens ūkio paskirties Žemės sklypo neteisėtai įgytas dalis, taikant restituciją, paskutiniams Žemės sklypo dalių valdytojams iš Lietuvos valstybės priteista žala, kuria kompensuota paimtų Žemės sklypo dalių vertė. Teismas, siekdamas įvertinti ginčo Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenų bazės suformavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta Žemės sklypo vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d., tačiau tikrinant informaciją 2018 m. sausio 1 d., vertė nurodoma 15 500 Eur. Teismas vadovavosi 2018 m. sausio 1 d. informacija, todėl taikant restituciją, pareiškėjų turtiniai praradimai buvo visiškai kompensuoti atlyginant rinkos kaina.
9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų prašymas kompensuoti Žemės sklypo turto vertinimo ataskaitoje nustatytos rinkos kainos ir teismo priteistos kainos skirtumą yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslais. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, nei iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo.
10. Atsakovas paaiškino, kad 2016 metais buvo sudaryti du sandoriai, kurių metu Žemės sklypo aras šalių buvo įvertintas 5 Eur (viso sklypo vertė būtų 7 290 Eur). Pagal Teismo sprendimą pareiškėjams buvo kompensuota sumokant už Žemės sklypą 15 500 Eur (2 kartus daugiau nei nurodyta 2016 metų sandoriuose). Pareiškėjai savo reikalavimus grindžia turto vertinimo ataskaita, pagal kurią vieno aro kaina yra daugiau, nei 40 Eur (8 kartus daugiau nei sklypas buvo vertinamas įgijimo momentu).
11. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4734-556/2018 ir nurodė, kad šalys, sudarydamos teisėtus sandorius, besivadovaudamos sutarčių laisvės principu, yra laisvos susitarti ir dėl sandorio kainos, atitinkančios jų valią, t. y. privatiems asmenims tarpusavyje nustačius žymiai didesnę kainą, neigiamų pasekmių perkėlimas kitam asmeniui (šiuo atveju valstybei) neatitiktų konstitucinių ir bendrųjų civilinės teisės principų turinio.
12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, jog buvo vykdomi Žemės sklypo pagerinimo darbai. Valstybei grąžintas vandens ūkio paskirties Žemės sklypas, o pagerinimai buvo atlikti pakrantėje, žemės sklypuose, besiribojančiuose su valstybei grąžintu vandens ūkio paskirties Žemės sklypu. Atsakovas pažymėjo, kad didžioji dalis pakrantės yra užpelkėjusi, besiribojantys žemės sklypai nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, todėl pareiškėjų teiginiai, kad ežero pakrantė visiškai sutvarkyta, Žemės sklypas buvo prižiūrimas, vertintini kritiškai. NŽT atkreipė dėmesį ir į prieduose pateiktas fotografijas, iš kurių matyti, kad ežero augmenija suvešėjo ir taip sumažino vandens paviršiaus plotą – fotografijos visiškai paneigia minėtus pareiškėjų teiginius, jog ežeras buvo prižiūrimas.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. pareiškimą atmetė.
14. Teismas, remdamasis administracinės bylos Nr. eI-3315-561/2018 duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21908 buvo atkurtos nuosavybės teisės į mirusiam A. P. tenkantį buvusio savininko P. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 5,74 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 6,35 ha žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini)) vandens ūkio paskirčiai (bendrojo naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini).
15. VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 2.6-81-21907 M. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,67 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,53 ha žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini)) vandens ūkio paskirčiai (bendrojo naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote, esantį (duomenys neskelbtini).
16. NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) G. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį J. V. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,0900 ha vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,6055 ha žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini)) miškų ūkio paskirties žemės sklypą (ūkinių miškų sklypai); 3,9700 ha žemės sklypą (Nr. (duomenys neskelbtini)) vandens ūkio paskirties žemės sklypą (bendrojo naudojimo vandens telkiniai), bendrame 14,8500 ha vandens telkinio sklype (kartu su bendrasavininkiais G. B. – 6,35 ha ir R. G. – 4,53 ha), esančius (duomenys neskelbtini).
17. VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, t. y. vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkiais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“. VAV 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81) buvo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, vietoje žodžių „bendrame 14,90 ha vandens telkinio plote“ įrašant „bendrame 14,50 ha vandens telkinio sklype kartu su bendrasavininkiais: M. S. – 4,53 ha, Lietuvos Respublika – 3,62 ha“.
18. Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu į 14,8500 ha vandens ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota: 2008 m. spalio 15 d. A. P. į 635/1450 žemės sklypo; 2008 m. spalio 15 d. M. S. į 453/1450 žemės sklypo; 2015 m. spalio 15 d. G. L. į 397/1485 žemės sklypo.
19. Teismas nurodė, kad Molėtų rajono 1-ojo notarų biuro notarė F. V. 2008 m. lapkričio 27 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo M. P. paveldėjo A. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)) 1/2 dalį turto, t. y. 635/1450 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o 2008 m. gruodžio 3 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo J. P. paveldėjo A. P. (mirusio (duomenys neskelbtini)) 1/2 dalį turto, t. y. 635/1450 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
20. Teismas nustatė, kad M. S. 2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartimi R. G. padovanojo asmeninės nuosavybės teise 453/1450 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2009 m. sausio 15 d. patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi J. P. ir M. P. už 23 000 Lt (6 661,26 Eur) pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Taip pat 2016 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi G. L. už 2 000 Eur pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2016 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi G. B. ir I. B. už 1 500 Eur pardavė M. G. asmeninės nuosavybės teise 58/297 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
21. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2018 m. gegužės 4 d. buvo gautas NŽT Ukmergės skyriaus raštas, kuriame prašoma imtis ginti viešąjį interesą, nes VAV 2008 m. gegužės 13 d. sprendimais Nr. 2.6-81-21908, Nr. 2.6-81-21907, 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12438-(81), kuriuo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21908 1.3 punktas, 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12440-(81), kuriuo patikslintas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 81-21907 1.3 punktas, NŽT 2015 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 47S-22-(14.47.3.) neteisėtai buvo perduoti neatlygintinai žemės sklypai vandens telkinio plote, kurie negalėjo būti privatizuojami. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, 2018 m. birželio 4 d. padavė pareiškimą teismui, prašydama panaikinti administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius bei taikyti restituciją natūra.
22. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-3315-561/2018, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu tenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą ir panaikino administracinius aktus ir šių sprendimų pagrindu sudarytus civilinius sandorius, taip pat taikė restituciją, t. y. grąžino Lietuvos valstybei Žemės sklypo dalis: G. B. ir I. B. – 742/1485; M. G. – 58/297; R. G. – 453/1485, priteisė iš Lietuvos valstybės G. B. ir I. B. 7 744,78 Eur; M. G. – 3 026,94 Eur; R. G. – 4 728,28 Eur. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. sausio 19 d.
23. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) deliktinę atsakomybę reguliuojančias, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad pareiškėjai reikalavimą priteisti likusią 43 500 Eur žalos dalį kildina iš Teismo sprendimo, kuriuo tenkintas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimas, prokurorės prašomi sandoriai pripažinti negaliojančiais, taikyta restitucija ir pareiškėjams grąžinta 15 500 Eur. Pareiškėjai prašo priteisti likusią 43 500 Eur žalos dalį remdamiesi 2018 m. lapkričio 12 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ober-Haus“ atliktu žemės sklypo vertinimu, kuriuo prarastas turtas įvertintas 59 000 Eur).
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjams taikyta restitucija, kuri maksimaliai apsaugojo jų turtinius interesus – pareiškėjai nebuvo grąžinti į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Pareiškėjams už grąžintą vandens telkinį buvo atlyginta atsižvelgiant į Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą Teismo sprendimo priėmimo metu, o ne remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės metodika. Teismas, siekdamas įvertinti ginčo Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, iš VĮ Registrų centro duomenų bazės 2018 m. gruodžio 12 d. suformavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame buvo nurodyta, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 12 400 Eur, vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 7 d., tačiau tikrinant viešą VĮ Registrų centro informaciją, ginčo Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2018 m. sausio 1 d. yra nurodoma 15 500 Eur, todėl būtent ja teismas rėmėsi ir šią sumą, t. y. 15 500 Eur, priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės.
25. Teismas pažymėjo, kad dėl grąžinto valstybei Žemės sklypo, 2016 metais buvo sudaryti du sandoriai, kuriais vieną Žemės sklypo arą šalys įvertino vos 5 Eur (viso sklypo vertė 7 290 Eur), tačiau Teismo sprendimu pareiškėjams buvo kompensuota daugiau nei du kartus didesnė suma (15 500 Eur).
26. Teismas nurodė, kad UAB „Ober-Haus“ atliktoje turto vertinimo ataskaitoje Žemės sklypo vertė nurodyta 59 000 Eur. Turto vertinimo ataskaitoje pažymėta, kad vertintojas nedalyvavo lyginamojo objekto pirkimo–pardavimo sandoryje, todėl negali žinoti, kokiomis aplinkybės ir sąlygomis vyko šis sandoris ir buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad skaičiavimai atlikti ir turto vertė nustatyta remiantis esmine prielaida, jog lyginamojo objekto pirkimo–pardavimo sandoris vyko rinkos sąlygomis. Vertintojas neįvertino dėl valstybei grąžinto Žemės sklypo įvykusių sandorių ir to, kad grąžintas Žemės sklypas yra valstybinės reikšmės. Turto vertinimo ataskaitoje skaičiavimai atlikti ir turto vertė nustatyta remiantis esmine prielaida, kad sandoris vyko rinkos sąlygomis, tačiau VĮ Registrų centro duomenų bazės duomenimis – rinkos kaina yra ženkliai mažesnė (2018 m. sausio 1 d. ginčo Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra nurodoma 15 500 Eur).
27. Teismas konstatavo, kad UAB „Ober-Haus“ atliktas vertinimas yra neišsamus, paremtas prielaidomis, itin ženkliai nukrypta nuo oficialių VĮ Registrų centro pateiktų duomenų, todėl negali būti laikomas teisingu.
28. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo teiginius, kad jie Žemės sklypu rūpinosi, jį tinkamai prižiūrėjo, savo jėgomis ir lėšomis daug investavo į sklypo pagerinimo darbus – visiškai sutvarkė ežero pakrantę, įrengė reikalingus įrenginius poilsiui, sportui ir prižiūri ežerą, nurodė, kad pareiškėjai išdėstė aplinkybes, jog patyrė žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų faktą, kad jie, tvarkydami pakrantę, įrengdami reikalingus įrenginius poilsiui, sportui ir kitaip prižiūrėdami ežerą patyrė turtinę žalą. Pareiškėjai nenurodė kaip, kur ir ką konkrečiai įrengė, kaip tvarkė ežerą ir kaip pagerino jo būklę. Teismas pareiškėjų teiginius laikė deklaratyvaus pobūdžio, neišsamiais, nepagrindžiančiais jų realiai turėtas išlaidas.
29. Teismas taip pat įvertinęs pareiškėjų pateiktas fotonuotraukas, darytas nuo 2009 metų iki 2010 metų, nuo 2015 metų iki 2017 metų ir vėliau, sprendė, kad jos akivaizdžiai paneigia pareiškėjų teiginius, jog jie tvarkė, prižiūrėjo ir daug investavo į ginčijamą turtą.
30. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė skunde nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jų reikalavimą priteisti žalą atmetė.
III.
31. Pareiškėjai R. G., M. G., G. B. ir I. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir jų pareiškimą tenkinti.
32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus pareiškime, nurodo, kad teismo sprendime galima įžvelgti skirtingų terminų, t. y. „vidutinė rinkos vertė“ bei „rinkos kaina“ interpretavimą. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra pateiktas turto arba verslo rinkos vertės apibrėžimas, iš kurio matyti, kad minima „vidutinė rinkos vertė“ iš esmės yra mokestinė vertė, užfiksuojama remiantis skaičiuojant įvairius mokesčius ir pan. Tai gali turėti tiesioginį ryšį su turto rinkos verte, tačiau gali jokio tiesioginio ryšio ir nebūti, kaip yra šioje byloje. Pareiškėjų teigimu, „vidutinė rinkos vertė“ iš esmės yra mažesnė už „rinkos vertę“. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas VĮ Registrų centro vidutinę turto vertę vertina kaip pagrindinį ir neginčijamą faktą bei įrodymą byloje, o bet koks kitas teisėtai atliktas vertinimas yra laikomas neteisingu. Iš teismo sprendime nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog nepriklausomų ekspertų ir specialistų atlikti vertinimai yra niekiniai, kadangi jie neatitinka VĮ Registrų centro nurodytos vidutinės rinkos vertės. Pareiškėjai nurodo, kad remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles.
33. Pareiškėjai nesupranta teismo motyvų, kad „<...> vertintojas neįvertino dėl valstybei grąžinto žemės sklypo įvykusių sandorių ir to, kad grąžintas žemės sklypas yra valstybinės reikšmės“, kadangi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie valstybinės reikšmės žemės sklypą, kas, teismo vertinimu, turėtų didinti ar mažinti rinkos vertę. Pareiškėjų teigimu, pasikeitus sklypo savininkui, žemės sklypo rinkos vertė nesikeičia, objektas lieka tas pats, todėl ir turto vertė išlieka tokia pati.
34. Pareiškėjų teigimu, aplinkybė, kad turto vertintojas nedalyvauja sudarant sandorį, nesudaro pagrindo turto vertinimo ataskaitoje nurodytus duomenis laikyti neteisingais. Pareiškėjai nurodo, kad kreipėsi į UAB „Ober-Haus“ su prašymu pateikti paaiškinimą ir informaciją dėl teismo sprendime nurodytų motyvų, kuri atsakė, jog nėra nei vieno, jų nuomone, įtikinamo argumento, įrodančio, jog ataskaita yra neišsami ir kodėl vertinimas negali būti laikomas teisingu. Turto vertinimo ataskaitoje apskaičiuotos rinkos vertės neprivalo sutapti ir nesutampa su VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu apskaičiuotomis vidutinėmis rinkos vertėmis. Taip pat atsakyme nurodyta, jog vertinimo ataskaitoje išsamiai apžvelgti įvykę sandoriai, apžvelgta pasiūla, parinkti lyginamieji objektai ir pateiktas skaičiavimas bei jo rezultatai. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sąžiningai klydo Turto vertinimo ataskaitą vertindamas kaip neišsamią ir neteisingą. Šis įrodymas neturi būti vertintinas kaip teismo ekspertizės išvada, tačiau yra leistinas, savo turiniu atitinkantis reikalavimus rašytinis įrodymas, kuriame pateikiama specialiųjų žinių turinčio asmens išvada dėl įrodinėjimo dalyko. Kiti byloje surinkti įrodymai nepaneigia turto vertinimo ataskaitos patikimumo.
35. Pareiškėjai teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose (administracinėse bylose Nr. A-24-415/2018, Nr. eA-151-492/2018, Nr. eA-3645-438/2019) ir bylose nustatytoms kompensacijos apskaičiavimo taisyklėms, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje aiškiai nurodoma, jog teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pareiškėjams visiškai nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismas turto „rinkos vertę“ ignoravo ir pareiškėjų atvejį nagrinėjo per „vidutinės rinkos vertės“ prizmę, kas visiškai neužtikrina pareiškėjų teisėtų interesų ir lūkesčių.
36. Pareiškėjai nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pateikta jokių apskaičiavimų, vertinimų, kriterijų, patvirtinančių neteisingą turto vertės nustatymą, o savo nesutikimą dėl turto vertės atsakovas grindė iš esmės remdamasis tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais bei VĮ Registrų centro pateikta vidutinės rinkos kainos informacija. Atsakovui turint abejonių dėl atlikto turto vertinimo, proceso šalis turėjo teisę kreiptis į kitą vertintoją ar teismo ekspertą, tačiau to nepadarė. Objektyvi turto rinkos vertė paprastai nustatoma būtent ginčo metu, kadangi nepriklausomai nuo turto įvertinimo, potencialūs turto pirkėjai ir (ar) jo gavėjai papildomai savaip vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, ir konkurencija nustatys parduodamo turto realią kainą.
37. Pareiškėjų teigimu, siekiamą susigrąžinti nekilnojamąjį turtą įvertinus tik pagal VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės kriterijus, jiems kilo abejonių dėl atlygintinos turto kainos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1827-415/2020 priimta nutartimi, kuri pagal savo faktines aplinkybes nėra tapati nagrinėjamai bylai, tačiau joje sprendžiamas šiai bylai aktualus klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei ir tik tokio atlyginimo sumokėjimas gali būti laikomas pagrįstai susijusiu su paimamo turto verte, kuri paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną. Šiuo atveju Žemės sklypo rinkos vertė turto praradimo metu (Teismo sprendimo priėmimo metu) įvertinta 59 000 Eur. Teismui nekilo abejonių dėl turto vertinimo teisėtumo, taip pat dėl asmens atlikusio vertinimą, kuris, be kita ko, yra ne tik UAB „Ober-Haus“ turto vertintojas, tačiau ir teismo ekspertas, t. y. vertinimą atliko tam specialiųjų žinių ir kompetencijos turintis asmuo.
38. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka ir su teismo vertinimu dėl Žemės sklypo pagerinimo darbų ir teigia, kad pagal savo pobūdį, rinkos vertė yra ta vertė, už kurią turtas galėtų būti parduotas, t. y. ši vertė pinigine išraiška yra maksimali, kuri apima savyje ir prieš tai asmenų atliktus šio turto pagerinimo, priežiūros ir kitas išlaidas, o taip pat ir negautas pajamas, kurias jie būtų galėję gauti. Pareiškėjai neprašo ir neieško būdų pasipelnyti Lietuvos Respublikos sąskaita už atliktus turto pagerinimus ir nurodo, kad neteikė savarankiško reikalavimo dėl patirtų išlaidų dėl atliktų darbų (sutvarkytos ežero pakrantės bei jos priežiūros, įrengtų reikalingų įrenginių poilsiui bei sportui), elgėsi sąžiningai ir rūpestingai bei atliko darbus tam, jog patys kartu su bendruomene galėtų tinkamai naudotis ežero pakrante ir kuo labiau pagerinti sąlygas naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjų teigimu, jie niekada negalėjo tikėtis, kad jų nuosavybė bus grąžinta Lietuvos valstybei, t. y. jų negalima kaltinti neapdairumu ar nesąžiningumu dėl to, jog jie sąžiningai naudojosi savo nuosavybe, ją saugojo, rūpinosi ir atliko pagerinimus, bei niekada negalėjo tikėtis, jog dėl atliktų darbų privaloma rinkti darbų faktus įrodančius dokumentus (pvz., sumokėtas lėšas už smėlį, reikalingą pliažui ir poilsio zonai, statybos meistrams ir medieną tiekiančiai įmonei už persirengimo kabinų gamybą ir pan.). Apie jų bendruomeniškumą ir atliktus darbus buvo rašyta ir vietiniame laikraštyje „Ukmergės žinios“.
39. Pareiškėjai dėl fotografijų vertinimo nurodo, kad negali kontroliuoti gamtos ir jos reiškinių (sausra nusekino vandens telkinius, dėl to 2020 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos apsaugos ministerija Lietuvoje nacionaliniu mastu paskelbė hidrologinę sausrą), ežero ploto ir augmenijos, dėl to sumažėjusio ežero ploto. Pareiškėjai invazinių rūšių augalus (kuriems netaikomi jokie ribojimai ir juos kirsti bei tvarkyti galima be jokių leidimų) kirto ir rūpinosi jų sunaikinimu, taip saugodami ežero pakrantę. Pareiškėjams apmaudu, jog dešimtmetį tvarkant ežero pakrantę, atsakovas pareiškėjus bando teismui pristatyti kaip nesąžiningus ir iš Lietuvos valstybės bandančius pasipelnyti asmenis.
40. Pareiškėjų vertinimu, teismas pažeidė ABTĮ nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, o tik pavienius įrodymus ir nepagrįstai nevertino pareiškėjų nurodytų argumentų dėl atlikto turto vertinimo, jo turinio. Pareiškėjų teigimu, egzistuoja faktinės ir teisinės prielaidos bei sąlygos už jų prarastą turtą priteisti žalą, atitinkančią šio turto rinkos vertę, kuri buvo šio turto praradimo dieną.
41. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogišku klausimu, kai pareiškėjai po teismo restitucijos prašo atlyginti grąžinto valstybei turto papildomą vertės kainą, kaip nuostolį, inicijuodami naują žalos atlyginimo bylą, jau yra suformavęs praktiką (2018 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4734-556/2018). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 str.). CK 6.145, 6.147 straipsniuose įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (ankstesnė padėtis). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo.
43. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju restitucijos klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Teismo sprendimu, o tai reiškia, jog šiuo sprendimu teismas atkūrė teisinę taiką, todėl pakartotinis restitucijos kvestionavimas galimas tik atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, o ne inicijuojant naują bylą. Toks pareiškėjų elgesys, t. y. Žemės sklypo vertės nustatymas pasibaigus bylos nagrinėjimui ir naujos bylos inicijavimas dėl to paties dalyko, negali būti toleruojamas, nes tokio elgesio pateisinimas reikštų kitos bylos šalies teisinio apibrėžtumo ir tikrumo pasibaigus bylai paneigimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo išspręstas restitucijos klausimas, atsakovas turi teisę sąžiningai tikėtis, jog pareiškėjų prarasto turto vertės kompensavimo klausimas buvo išspręstas galutinai ir teisingai.
44. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjai turėjo teisę skųsti Teismo sprendimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo, t. y. veikė savo rizika. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai, inicijuodami naują bylą dėl žalos atlyginimo, iš esmės siekia „perspręsti“ jau anksčiau išnagrinėtą bylą ir paneigti nustatytus joje faktus bei jų pagrindu padarytas teisinio pobūdžio išvadas. Toks pareiškėjų elgesys, kai vienašališkai užsakomas turto vertinimas po teismo sprendimo įsiteisėjimo, siekiant naujos bylos inicijavimo, yra labai nesąžiningas ir prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, dispozityvumo, rungimosi bei šalių procesinio lygiateisiškumo principams. Pareiškėjai nenurodė priežasčių, kodėl negalėjo turto vertinimo užsakyti administracinės bylos Nr. eI-3315-561/2018 nagrinėjimo metu, arba kokios objektyvios priežastis sukliudė teismo prašyti skirti ekspertizę.
45. Atsakovo teigimu, pareiškėjai neįrodė skunde nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jų reikalavimas priteisti šią žalą atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
46. Esminis šios bylos dalykas – 21 735,35 turtinės žalos G. B. ir I. B., 8 494,95 Eur turtinės žalos M. G. ir 13 269,70 Eur turtinės žalos R. G. priteisimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjas R. G. taip pat yra pareiškęs reikalavimą priteisti jam 500 Eur už atliktą Žemės sklypo vertės nustatymą.
47. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).
48. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).
50. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
51. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, reikšdami reikalavimus dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjams padaryta jų nurodoma žala dėl atsakovo atstovo NŽT (kartu ir VAV teisių ir pareigų perėmėjo) neteisėtų veiksmų.
52. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad tai, jog panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pritaikyta restitucija, neatima teisės reikalauti žalos, jeigu tokios atsirado dėl panaikinto sandorio, iš atsakingų už šią žalą asmenų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-645/2014; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4734-556/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1534-822/2019; kt.).
53. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypą, konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nustatyti ir iš naujo nebeįrodinėjami. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje turėjo būti nustatyta, ar yra kitos dvi būtinosios sąlygos: žala ir priežastinis ryšis tarp žalos bei neteisėtų veiksmų.
54. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
55. Analizuojant ir vertinant pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jie teigė, kad Lietuvos valstybės atstovo NŽT (kartu ir VAV teisių ir pareigų perėmėjo) neteisėtais veiksmais jiems buvo padaryta jų nurodoma turtinė žala, akcentuotina, kad tiek iš pareiškėjų pareiškimo, tiek iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjai jiems padarytą iš esmės siejo ne su konkrečiais VAV ir NŽT atliktais neteisėtais veiksmais, o su tuo, kad jiems įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 taikant restituciją (grąžinant Žemės sklypą valstybei, pareiškėjams visiems iš viso priteisiant 15 500 Eur) buvo priteistas per mažas atlygis už prarastą jų nuosavybę (Žemės sklypą). Taip pat pareiškėjai nurodė, kad jie patyrė žalą, nes tvarkė ežerą ir pagerino jo būklę, tačiau neteikė jokių įrodymų apie patirtus nuostolius atliekant šiuos darbus.
56. Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs, jog Obelių ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, t. y. pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas, nuo 1997 m. lapkričio 19 d. jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, ir padaręs išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas į Obelių ežerą privatiems asmenims ir jo perleidimas sandoriu kitiems privatiems asmenims nebuvo galimas, panaikino su šiuo nuosavybės teisių atkūrimu priimtus VAV ir NŽT administracinius aktus, taip pat paveldėjimo, dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorius.
57. Teismo sprendimu panaikinus 2009 m. sausio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria J. P. ir M. P. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 1270/2900 dalių Žemės sklypo, 2009 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį, kuria M. S. padovanojo R. G. 453/1450 dalis Žemės sklypo, 2016 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. L. pardavė G. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. B. 397/1485 dalis Žemės sklypo, 2016 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. B. ir I. B. pardavė M. G. 58/297 dalis Žemės sklypo, taikyta restitucija ir Lietuvos valstybei grąžintos Žemės sklypo dalys: iš G. B. ir I. B. – 742/1485; iš M. G. – 58/297; iš R. G. – 453/1485, priteista iš Lietuvos valstybės G. B. ir I. B. 7 744,78 Eur; M. G. – 3 026,94 Eur; R. G. – 4 728,28 Eur.
58. Akcentuotina, kad Teismo sprendime nustatyta, jog paskutiniams žemės sklypo dalių valdytojams (šios bylos pareiškėjams) iš Lietuvos valstybės priteistina žala, kuria kompensuojama paimtų Žemės sklypo dalių vertė, o žalos dydis apskaičiuojamas ir priteisiamas remiantis Žemės sklypo vidutine rinkos verte, nustatyta pagal VĮ Registrų centro duomenis. Būtent Teismo sprendime nustatyta, kad teisingam kompensacijos būdui nustatyti ir asmenims teisingai kompensuoti už turto praradimą, būtina vadovautis 2018 m. sausio 1 d. viešais VĮ Registrų centro duomenimis. Be to, Teismo sprendimu nepripažinti pagrįstais prokurorės reikalavimai pareiškėjams priteisti pinigų sumas, kurios nustatytos įvertinus sandorių sutartyse nurodytą Žemės sklypo dalių kainą.
59. Taigi įsiteisėjusiu Teismo sprendimu yra nustatyta šiai bylai prejudicinė aplinkybė, kad pareiškėjams kompensuota paimto Žemės sklypo vertė (15 500 Eur) (ABTĮ 57 str. 2 d.). Teismo sprendimu pareiškėjai nebuvo grąžinti į pradinę sandorių sudarymo padėtį, t. y. jiems nebuvo priteista Žemės sklypo vertė, nurodyta sandoriuose, ir buvusi sandorių sudarymo metu, o buvo išspręstas klausimas dėl teisingos kompensacijos priteisimo už paimamą Žemės sklypą jo paėmimo metu. Pareiškėjai Teismo sprendimo dėl nustatytos kompensacijos už paimtą Žemės sklypą neskundė.
60. Akcentuotina, kad iš pareiškėjų administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 teiktų atsikirtimų į prokurorės pareikštus reikalavimus dėl restitucijos taikymo matyti, jog jie nebuvo nurodę jokių argumentų ir pateikę įrodymų, kad jiems turi sumokėta Žemės sklypo rinkos vertė, kuri yra žymiai didesnė nei 15 500 Eur. Pareiškėjai Žemės sklypo padidėjusią vertę siejo su investicijomis ir nuolatinės priežiūros bei gerinimo darbais, jie buvo nurodę, kad būtų protinga valstybę įpareigoti jiems atlyginti pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą bei priteisti už pagerinimo darbus.
61. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašaus pobūdžio bylose (nurodomos nutartys administracinėse bylose Nr. A-24-415/2018; Nr. eA-151-492/2018; Nr. eA-3645-438/2019). Šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti, nes pareiškėjų nurodomose administracinėse bylose Nr. A-24-415/2018 ir Nr. eA-151-492/2018 būtent ir buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl teisingos kompensacijos priteisimo, kai panaikinami administraciniai aktai, sandoriai ir nuosavybės teise įgytas turtas grąžinamas valstybei, o ne dėl žalos atlyginimo priteisimo po to, kai jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta teisinga kompensacija. Administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019 nagrinėtas asmenų, iš kurių valstybės nuosavybėn buvo paimti žemės sklypai, už kuriuos jiems buvo priteista pinigų suma, kurią tie asmenys sumokėjo įsigydami sklypus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo.
62. Šiuo atveju būtent Teismo sprendime nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės, kokios buvo nagrinėjamos pareiškėjų nurodomose bylose Nr. A-24-415/2018 ir Nr. eA-151-492/2018. Taip pat pareiškėjų nurodomos aplinkybės, dėl kurių jie teigia patyrė žalą, nėra tapačios aplinkybėms, nagrinėtoms byloje Nr. eA-3645-438/2019 (šioje byloje žalos atlyginimo dydis buvo siejamas su stataus miško, augusio ginčo sklypuose, rinkos verte).
63. Akcentuotina, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, todėl negali būti nustatyta, kad Teismo sprendimu nustatant kompensacijos dydį už paimtą Žemės sklypą buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, t. y. netinkamai buvo nustatyta kompensacija, kuri turėjo būti apskaičiuota atsižvelgiant į rinkos vertę.
64. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjai būtent administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 turėjo teikti įrodymus, susijusius su valstybės nuosavybėn paimamo Žemės sklypo rinkos verte, nes toje byloje buvo nagrinėjamos ir nustatomos aplinkybės dėl teisingos kompensacijos nustatymo už paimamą Žemės sklypą valstybės nuosavybėn. Tai, kad Teismo sprendime nustatant pareiškėjams priteistiną teisingą kompensaciją už paimtą Žemės sklypą, t. y. priteisiant žalą, kuria kompensuota Žemės sklypo vertė, buvo remiamasi Žemės sklypo vidutine rinkos verte, nurodyta VĮ Registrų centre, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai šioje byloje gali ginčyti Teismo sprendime nustatytą kompensaciją. Iš Teismo sprendimo motyvų matyti, kad pareiškėjai neteikė įrodymų dėl Žemės sklypo vertės, kuri jiems turi būti atlyginta, o pats teismas ėmėsi aktyvių veiksmų nustatyti teisingą kompensaciją, t. y. pats iš VĮ Registrų centro duomenų bazės susiformavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą.
65. Vertinant pareiškėjų pateiktą UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad Žemės sklypo, kurio naudojimo paskirtis – vandens ūkio ir bendras plotas – 14,8500 ha, rinkos vertė 2018 m. lapkričio 12 d. yra 59 000 Eur, akcentuotina, kad nors ataskaita surašyta 2019 m. kovo 7 d., tačiau turtas apžiūrėtas ir jo vertė nustatyta iki buvo iš esmės išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-3315-561/2018, kurioje sprendimas priimtas 2018 m. gruodžio 18 d. Pareiškėjai nėra nurodę jokių teisiškai pagrįstų argumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, dėl kokių priežasčių nebuvo imtasi priemonių, jog ataskaita būtų pateikta minėtoje byloje, kad teismas būtų informuotas apie rengiamą ataskaitą.
66. UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nėra nurodyta jokių specifinių Žemės sklypo ypatumų, kurie leistų daryti išvadą, kad administracinėje byloje Nr. eI-3315-561/2018 nustatant atlygintiną Žemės sklypo vertę, jie turėjo būti įvertinti dėl to, kad jie keičia Žemės sklypo vertę (pavyzdžiui, atlikti Žemės sklypo pagerinimai, pan.). Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad Žemės sklypo rinkos vertė apima savyje ir prieš tai asmenų atliktus pagerinimo, priežiūros ir kitas išlaidas, o taip pat negautas pajamas, kurias jie būtų gavę, tačiau UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje tokie faktoriai nenurodyti.
67. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Ober-Haus“ ataskaitoje pažymėta, jog vertintojas nedalyvavo lyginamojo objekto pirkimo–pardavimo sandoryje, todėl negali žinoti, kokiomis aplinkybės ir sąlygomis vyko šis sandoris ir buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, turto vertintojas ataskaitoje nurodo, jog skaičiavimai atlikti ir turto vertė nustatyta remiantis esmine prielaida, jog lyginamojo objekto pirkimo–pardavimo sandoris vyko rinkos sąlygomis, tačiau neįvertino valstybei grąžinto Žemės sklypo sandorių. Iš tikrųjų ataskaitoje nėra nurodyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų nustatyti, dėl kokių konkrečių priežasčių nuo 2016 metų iki 2018 m. lapkričio 12 d. būtent šio Žemės sklypo vieno aro kaina nuo 5 eurų pakilo iki 39,73 Eur (59 000:1 485), t. y. ar kaina pakilo dėl nekilnojamojo turto rinkoje įvykusių pasikeitimų ir / ar dėl pareiškėjų atliktų Žemės sklypo pagerinimo darbų, kitų aplinkybių. Pažymėtina, kad ataskaitoje nurodyta, jog 2016–2018 metais įvykusių vandens paskirties žemės sklypų sandorių kaina svyruoja nuo 1,84 Eur už arą iki 362 Eur už arą.
68. Šioje byloje pareiškėjai yra nurodę, kad jie Žemės sklypu rūpinosi, jį prižiūrėjo, nuo jo įsigijimo momento daug investavo į Žemės sklypo pagerinimo darbus – visiškai sutvarkė ežero pakrantę, įrengė reikalingus įrenginius poilsiui, sportui, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokius konkrečius pagerinimus jie atliko ir ar tie pagerinimai perėjo valstybei, ir kokia tų pagerinimų vertė, kuri jiems turi būti atlyginta.
69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų R. G., M. G., G. B. ir I. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Stasys Gagys
Dalia Višinskienė