Civilinė byla Nr. 2A-417/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. liepos 29 d.

Vilnius

 

                      Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Vidmantui Žylei,

atsakovės atstovui adv. Vytautui Einikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-318-370/2008 pagal ieškovo Z. G. ieškinį atsakovei J. S. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

Ieškovas Z. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į 46/100 dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), registruoto J. S. vardu, ir paskirti jam naudotis kambariu, buto plane pažymėtu indeksu 19-4, taip pat ½ dalį pagalbinių patalpų, pažymėtų buto plane indeksais 19-2, 19-5, 19-1, bei priteisti iš atsakovės jam 5 660,20 Lt piniginę kompensaciją už mažesnę nuosavybės dalį. Nurodė, kad ginčo butas dalinės nuosavybės teise priklauso ir jam. Tai pripažįsta atsakovė, kuri pareiškė ieškinį dėl jo iškeldinimo, teigdama, kad 2006 m. gegužės 13 d. susitarimu ji sutikusi jam sumokėti 60 000 Lt kompensaciją už jo buvusią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nustačius kiekvieno bendraturčio dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jo iškeldinimas iš buto negalimas, todėl prašė pripažinti nuosavybės teisę ir atidalyti bei nustatyti naudojimosi butu tvarką. Turto nori natūra, nes neturi kito gyvenamojo ploto. Butą įsigijo kartu gyvendami su atsakove, vesdami bendrą ūkį. Iš pradžių gyveno jos bute Klaipėdoje, tačiau jis stovėjo eilėje butui gauti, todėl santuokos neregistravo, kartu nesiregistravo ginčo bute ir jame nedeklaravo gyvenamosios vietos. 1989 m. gimus sūnui, vieno kambario bute gyventi buvo per ankšta, todėl nutarė pirkti didesnį butą. Nuperkant ginčo butą, buvo panaudoti jo sutaupyti 8 000 Lt bei 40 000 Lt paimta iš banko paskola. Nupirktas butas buvo blogas, todėl vesdamas bendrą ūkį su atsakove, jis naudojo savo pajamas iš dalies butui remontuoti bei paskolai dengti. Be to, atsakovei apie metus nedirbant, jis visiškai išlaikė šeimą ir tvarkė visus jos finansinius reikalus. 2003 m. šeimoje kilo konfliktinė situacija, buvo nuolatiniai barniai ir ginčai, po ko 2006 m. balandžio 29 d. atsakovė su sūnumi iš buto išsikraustė ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Gyvenant kartu su atsakove ir vedant bendrą ūkį, buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė, todėl, išsiskyrus jos subjektų turtiniams interesams, įstatymas suteikia teisę atsidalinti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad savo reikalavimus grindžia ir buto įsigijimo metu galiojusio CK 474 str. 2 d. dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę nuostatomis.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nesant reikalavimo pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės, negalimas ir jos atidalijimas, o juo labiau, kad ir pagal bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus matyti, jog tokio turto atidalijimas natūra realiai negalimas, nes atidalijimas galimas tik tada, kai nebeliktų jokių bendro naudojimo patalpų, o nagrinėjamu atveju reikalavimas yra susijęs su naudojimosi turtu tvarkos nustatymu išlaikant bendrąją dalinę nuosavybę į dalį patalpų. Teismas taip pat nurodė, kad tarp šalių ir toliau tęsiasi konfliktinė situacija dėl sudėtingų šalių tarpusavio asmeninių santykių, nebūdingų faktiniams šeiminiams santykiams, kartu dėl tinkamo elgesio ir bendravimo santykių su sūnumi, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas yra su atsakove įgijęs ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad ginčo buto įgijimą atsakovės asmeninės nuosavybės teise patvirtina nenuginčyta notarinė sutartis, todėl ieškovui galima tik teisė į kompensaciją už duotas panaudoti jo asmenines lėšas ginčo butui įsigyti ar paskolai grąžinti, ar iš esmės turtui pagerinti. Byloje nėra patikimų įrodymų apie tiesioginį ieškovo lėšų panaudojimą nuosavybei sukurti, t. y. butui pirkti ar paskolai dengti. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė pati turėjo pakankamai lėšų asmeninei nuosavybei įsigyti, kartu sudarydama lėšų skolinimo ar skolinimosi sandorius su trečiaisiais asmenimis ir apie tai neinformuodama ieškovo, tik ji visapusiškai disponavo nuosavybe, sudarydama aptarnavimo, paslaugų ir mokesčių mokėjimo dokumentus, ieškovas bute nebuvo registruotas ir deklaruotas. Atsakovės pripažinimas ieškovo duotų 4 000 Lt prie buto pirkimo ir 60 000 Lt kompensacijos pasiūlymas teismo vertintinas kaip bandymas pabaigti tarp šalių konfliktinę situaciją, nes atsakovės paaiškinimai, jog nebuvo sutarimo įsigyti butą bendrosios nuosavybės teise per visą bylos nagrinėjimą buvo iš esmės nuoseklūs ir atitinka kitus byloje sutrinktus įrodymus.

Apeliaciniu skundu ieškovas Z. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.             Tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tai patvirtina ir bylos aplinkybės. Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti įrodinėjimas rašytiniais įrodymais, o rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia.

2.             Ieškovas su atsakove bendrai gyveno 20 metų, vedė bendrą ūkį, šeimoje gimė sūnus, abu prie buto pirkimo prisidėjo asmeniniu darbu bei uždirbtais pinigais. Be to, susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę įrodo atsakovės sutikimas išmokėti kompensaciją 60 000 Lt (tai pusė tuo metu realiai esamos ginčijamo buto vertės), jei ieškovas išsikels iš buto bei taikos sutartis, kuri buvo ruošiama atsakovės pageidavimu, kada, padidėjus ginčo buto vertei, ji žadėjo sumokėti 120 000 Lt kompensaciją dėl jam netenkančios dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tai pagrindinis įrodymas, patvirtinantis susitarimą sukurti bendrą dalinę nuosavybę bei atsakovės ketinimą atsiskaityti su ieškovu, šiai nuosavybės formai pasibaigus.

3.             Teismas kritiškai turėjo vertinti paskolos sutartį tarp atsakovės ir jos giminaičio J. I. , nes sutartis yra tik tariama. Visų pirma, abejones kelia tai, kad paskola suteikta už labai dideles palūkanas (25 proc. metinių palūkanų), kas peržengia visas protingumo ribas. Be to, atsakovė, sudarydama paskolos sutartį dėl 24 000 Lt paskolos suteikimo, nenurodydama paskolos grąžinimo termino, neužsigarantavo paskolos grąžinimo jokiu užstatu ir garantu. Abejonių kelia ir tai, kad paskolos sutartis, kuri sudaryta 1996 metais ir įrašas, kad visa paskolos suma grąžinta 2002 m., pasirašyta tuo pačiu rašikliu, kas beveik po 6 metų yra neįmanoma. Tai įvertinus galima daryti išvadą, kad sudaryta paskolos sutartis yra sandoris, sudarytas dėl akių, ir teisiškai jis negali būti vertinamas.

4.             Teismas nevertino tos aplinkybės, kad tarp atsakovės ir A. D. 1999 m. birželio 26 d. buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, kurią įrodo 1999 m. liepos 3 d. surašytas pareiškimas kreditą suteikusiai įstaigai, AB LTB Klaipėdos sk., pervesti pinigus į atsakovės paskolinę sąskaitą. Tai rodo, kad atsakovė neturėjo pakankamai lėšų nei buto įsigijimui, nei remontui, nei jo išlaikymui. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė kurį laiką buvo vaiko priežiūros atostogose, tuo metu nedirbo ir buvo pilnai ieškovo išlaikoma.

5.             Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė neneigė, jog su ieškovu pradėjo gyventi nuo 1988 metų, o dėl iškeldinimo iš ginčo buto kreipėsi tik 2003 metais. Tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo normalūs šeiminiai santykiai įrodo ir tai, jog atsakovė nesikreipė į teismą dėl sūnaus išlaikymo, dėl skolos už buto išlaikymą ir priežiūrą priteisimo, o esama šeiminių santykių padėtis ją tenkino. Tai, kad šalys pragyveno kartu apie 20 metų ir turėjo tikslą sukurti šeiminius santykius, vesti bendrą ūkį, savo asmenines lėšas investavo būsto pirkimui ir remontui, tokie tarp šalių susiklostę santykiai pagal CK 3.229 str. vertintini kaip sugyventinių santykiai, kurių turto teisinį režimą nustato CK XV sk.

Atsakovė J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kad apeliantas prie ginčo buto įsigijimo ir išlaikymo neprisidėjo. Teismui pateiktą taikos sutartį ji pasirašė apeliantui naudojant prieš ją psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą. Minėta sutartis nebuvo kompensacija už apelianto dalį bendrojoje nuosavybėje, o ją pasirašant buvo siekiama nusipirkti ramybę sau ir sūnui. Taip pat teigia, kad ji įrodė, jog ginčo butą ji įsigijo už savo asmenines ir skolintas lėšas, mokėjo bankines palūkanas ir viena savo asmeninėmis lėšomis grąžino paskolą, o apeliantas prie ginčo buto įsigijimo savo lėšomis ir darbu neprisidėjo. Apeliantas vienašališkai dalina tik jos asmeninį turtą, pripažindamas jį bendros jungtinės veiklos rezultatu, tačiau savo įgyto turto (pvz. akcijų) šios veiklos rezultatu nepripažįsta.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į 46/100 buto, esančio  (duomenys neskelbtini), kuris yra įregistruotas nuosavybės teise atsakovei. Reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad su atsakove kartu gyvendami sukūrė bendrąją nuosavybę (nusipirko butą).

Nagrinėjant šį tarp šalių kilusį ginčą šioje byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovui gyvenant su atsakove nesusituokus, buvo tarp jų susitarimas įsigyti butą bendrosios nuosavybės teise ir, ar ieškovas prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartyje pasisakė, kad vien tas faktas, kad asmenys, nesudarę santuokos, veda bendrą gyvenimą, nedaro įtakos jų turimo turto statusui, kad, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nėra pakakama atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-497-2004). Kaip matyti iš ieškovo ir atsakovės paaiškinimų, jie gyventi drauge pradėjo 1988 metais. Atsakovė turėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) ( t. 2, b. l. 111). 1996 m. gegužės 23 d. atsakovė nusipirko ginčo butą už 48 000 Lt ( t. 1, b. l. 91). Atsakovė nurodė, kad buto pirkimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, butą (duomenys neskelbtini) gatvėje buvo sunku parduoti, ir atsiradus galimybei iš banko, kuriame dirbo, gauti lengvatinę paskolą, dar nepardavusi buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, nusipirko ginčo butą. Atsakovės nurodytas aplinkybes dėl paskolos gavimo, buto (duomenys neskelbtini) pardavimo patvirtina byloje esantys įrodymai: paskolos sutartis (t. 1, b. l. 92, 96), buto pardavimo-pirkimo sutartis (t. 2, b. l. 111). Už butą (duomenys neskelbtini) gatvėje atsakovė gavo 30 400 Lt. Atsakovė nuo 1992 m. iki 2002 m. kovo mėn. dirbo AB Hansa banke (t. 1, b. l. 140-147) Tai patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ji buvo finansiškai pajėgi iš savo asmeninių lėšų grąžinti bankui paskolą. Paskolą bankui atsakovė grąžino 2002 m. liepos 23 d. (t. 1, b. l. 104).

Pažymėtina, kad ieškovas, teigdamas jog paskola bankui buvo grąžinta 2006 metais, kad įnašai buvo mokami iš jo darbo užmokesčio, kad atsakovė 2002-2003 metais nedirbo ir buvo nepajėgi grąžinti paskolą, nežino netgi aplinkybės, kad paskola bankui buvo grąžinta 2002 metais (b. l. 120, t. 2). Atsakovė po buto (duomenys neskelbtini) gatvėje pardavimo 1996 m. rugpjūčio 1 d. paskolino J. I. 6 000 JAV dolerių (t. 1, b. l. 95). Paskolos sutartyje numatyta sąlyga, kad paskolos gavėjas atsakovei moka 25 proc. metines palūkanas. Atsakovė nurodė, kad iš J. I. grąžinamos paskolos ir mokamų palūkanų vykdė paskolos grąžinimą bankui. J. I. patvirtino aplinkybę, kad paskolą iš atsakovės gavo, kad mokėjo palūkanas, kad paskolą atsakovei grąžino 2002 m. liepos mėn. (t. 2, b. l. 39-41, 163-164). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovė, pardavusi butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir gavusi 30 400 litų, 1996 m. rugpjūčio mėn. turėjo galimybę paskolinti J. I. pinigus ir už paskolos suteikimą gauti palūkanas Tokiu būdu atsakovė pardavusi vieną jai nuosavybės teise priklausantį objektą (butą), gautus pinigus investavo į kito objekto (ginčo buto) įsigijimą (CPK 185 str.). Suprantama, kad šalys, gyvendamos kartu, augindamos vaiką, turėjo bendrų buitinių, finansinių reikalų, kurie yra būdingi kartu gyvenant: bendras maitinimasis, mokestis už komunalines paslaugas, kurias gauna abu sugyventiniai, bendrai naudojamų namų apyvokos daiktų įsigijimas, gyvenamosios patalpos, kuria naudojosi abu sugyventiniai, einamasis remontas, vaiko išlaikymas ir pan. Ieškovas ne tik galėjo, bet privalėjo teikti išlaikymą vaikui. Tačiau tokio pobūdžio išlaidos, patirtos sugyventiniams bendrai gyvenant, nepriskirtinos išlaidoms, kurių pagrindu atsirado bendroji nuosavybė, šiuo konkrečiu atveju bendrosios dalinės nuosavybės objektas – butas. Minėta, atsakovė ginčo butą įsigijo pardavusi butą, kurį turėjo iki bendro gyvenimo su ieškovu, ir už parduotą butą gautus pinigus investavusi ginčo buto įsigijimui, iš darbo užmokesčio, kurį ji gavo dirbdama banke. Todėl ieškovas, kaip atsakovės sugyventinis, neįgijo teisės į atsakovės įsigytą butą (duomenys neskelbtini) (1964 m. CK 121-122 str., CK 4.47, 4.72 str.).

Ieškovas savo reikalavimą grindžia 2006 m. gegužės 13 d. susitarimu su atsakove, kad pastaroji sutikusi jam išmokėti 60 000 Lt kompensaciją (t. 1, b. l. 21). Ieškovo manymu, šis susitarimas patvirtina jų bendrą jungtinę veiklą, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas atsakovės pasiūlymą ieškovui sumokėti 60 000 Lt kompensaciją, kad pastarasis išsikeltų iš buto, vertino kaip atsakovės bandymą pabaigti konfliktinę situaciją, o ne kaip atsakovės pripažinimą, kad ginčo butas yra bendrosios nuosavybės objektas. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos išvada sutinka.

Atsakovė su sūnumi A. G. ginčo bute nebegyvena nuo 2006 m. balandžio 24 d. Jie nurodė, kad išvykimo priežastis – ieškovo nesugyvenamumas: patyčios, agresyvus būdas, fizinio smurto naudojimas. Tas jų nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų J. G. , R. M. , A. B. , V. V. , J. I. parodymai, kreipimasis pagalbos į policiją, įspėjimai ieškovui dėl netinkamo elgesio (t. 1, b. l. 101, 108, 110). Atsakovė kito gyvenamojo būsto neturi, su sūnumi gyvena (duomenys neskelbtini) pas savo artimuosius. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės sutikimą sumokėti 60 000 Lt už tai, kad ieškovas išsikeltų iš buto, vertina ne kaip pripažinimą, kad ginčo butas yra bendroji nuosavybė, o kaip sprendimą nutraukti su sugyventiniu dėl jo netinkamo elgesio susidariusią nebepakeliamą atsakovei ir sūnui situaciją (CPK 185 str.).

Ieškovui žyminio mokesčio mokėjimas už ieškinį buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 29). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį, turėjo iš ieškovo valstybės naudai priteisti 2 122,58 Lt žyminį mokestį, tačiau to nepadarė. Žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinio skundo padavimą ieškovui taip pat buvo atidėtas (t. 1, b. l. 189). Nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą iš ieškovo išieškomas valstybės naudai (CPK 84 str., 96 str. 2 d. ). Taip pat valstybės naudai iš ieškovo išieškomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

   

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u ta r i a :   

 

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš Z. G. valstybės naudai 4 245,16 Lt žyminį mokestį bei 6,70 Lt išlaidų, susijusių su  procesinių dokumentų išsiuntimu.

 

 

Teisėjai                                                                                                Alė Bukavinienė

 

                                                                                                            Virginija Čekanauskaitė

 

                                                                                                            Danutė Milašienė