VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. vasario 15 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovui V. G., jo atstovams advokatui Ramūnui Mikulskui, advokato padėjėjai Justinai Antanaitei,
atsakovės VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei K. N.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ dėl darbuotojo materialinės atsakomybės išsprendimo, trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Teismas
n u s t a t ė :
VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ (toliau – ir įstaiga, darbdavys) 2022 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK, komisija) dėl 11 302,25 Eur turtinės žalos išieškojimo iš buvusio įstaigos vadovo V. G., nurodydama, kad jis, būdamas atsakingu už tinkamą teisės aktų laikimąsi, neužtikrino, kad darbuotojams išmokėtos priemokos neviršytų teisės aktuose numatytų leistinų dydžių.
DGK 2022 m. birželio 15 d. sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-7306/2022, šį prašymą tenkino iš dalies, išieškojo iš V. G. 10 742,60 Eur turtinės žalos atlyginimo.
V. G. (toliau - ir ieškovas, darbuotojas, direktorius) 2022 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VšĮ „Senjorų socialinės globos namai“ (toliau – ir atsakovė), prašydamas išspręsti ginčą dėl darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo ir pripažinti, kad darbdavio reikalavimas atlyginti 11 302,25 Eur žalą yra nepagrįstas.
Ieškovas nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu jis bei jo atstovai teismui paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2022 m. kovo 24 d. jis ėjo atsakovės direktoriaus pareigas. Visą ieškovo darbo laikotarpį jo darbas bei veikla buvo vertinami ypatingai gerai, jam nebuvo taikyta nei viena drausminė nuobauda. 2020 metų pradžioje pasaulyje sparčiai pradėjo plisti koronavirusas COVID- 19, kuris buvo ypač pavojingas vyresnio amžiaus bei lėtinių ligų turintiems žmonėms. Visose civilizuotose valstybėse, taigi ir Lietuvoje, buvo imtasi ypatingų, niekada anksčiau netaikytų saugumo ir prevencijos priemonių, buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji padėtis. Įstaigoje buvo būtina imtis iki tol niekada netaikytų, ekstraordinarių priemonių viruso plitimo prevencijai užtikrinti, darbuotojų bei slaugomų asmenų sveikatai bei gyvybei apsaugoti. Ekstremaliosios padėties laikotarpiu buvo būtina užtikrinti Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, izoliavimosi, ir kitas būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad įstaigoje slaugomi senyvo amžiaus bei silpnesnės sveikatos asmenys, t. y. padidintos rizikos grupės asmenys, grėsmingo viruso plitimas ir būtinybė užtikrinti nuolat besikeičiančius reikalavimus, susijusius su viruso valdymu, reikalavo ženkliai didesnių darbo jėgos resursų; jų nesant, įstaigos darbas būtų paralyžiuotas, o slaugomiems asmenims galėjo būti padaryta nepataisoma žala. Dėl ekstremalios situacijos bei valstybinių lygmeniu įvestų ribojimų bei reikalavimų, įskaitant ir saviizoliacijos reikalavimus po galimo kontakto ar esant patvirtintam teigiamam COVID-19 tyrimo rezultatui, dalis darbuotojų periodiškai negalėjo atlikti savo tiesioginių darbo funkcijų. Pakaitinių kvalifikuotų darbuotojų priėmimas tokiam trumpam laikotarpiui buvo neįmanomas, todėl siekiant užtikrinti įstaigos funkcionavimą, negalinčius atlikti darbo kontaktiniu būdu darbuotojus pavaduodavo kiti, ženkliai padidėjo kai kurių darbuotojų darbo krūvis. Dėl šių priežasčių, atsižvelgiant į faktiškai padidėjusį darbų mastą ir pavadavimus, darbuotojams ieškovo įsakymu buvo skiriamos priemokos. Visus įsakymus dėl darbo užmokesčio priemokų skyrimo ieškovas, kaip įstaigos direktorius, priimdavo tik prieš tai gavęs asmens sveikatos priežiūros skyriaus vyriausiosios slaugytojos tarnybinius pranešimus, kuriuose buvo nurodyti faktiniai priemokų skyrimo pagrindai bei siūlomi priemokų dydžiai konkretiems darbuotojams. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito 2022 m. vasario 18 d. ataskaitoje Nr. A89-138/22 (3.121-AD3) nurodyta, kad atskirais atvejais 2021 metais skirtų priemokų dydis viršijo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 str. 2 d. nustatytus priemokų dydžius, kad darbuotojams permokėtų priemokų suma iš viso sudaro 11 302,25 Eur. Ieškovas teigė nematąs dėl to savo kaltės, nes turėjo kažkokiu būdu užtikrinti įstaigos funkcionavimą ir paslaugų senjorams suteikimą ir negalėjo leisti savo darbuotojams dirbti neatlygintinai esant ženkliai padidėjusiems darbo krūviams. Ieškovo įsitikinimu, nėra įrodytos jo materialinės atsakomybės sąlygos - kaltė ir žala, ir nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas tyčiniais veiksmais siekė sukelti tokią žalą.
Ieškovo teigimu, reikalaudama atlyginti žalą, kuri, anot atsakovės kilo dėl priemokų mokėjimo tvarkos pažeidimo, nenurodė, koks elgesio variantas, jos manymu, būtų buvęs tinkamas ir teisėtas susiklosčiusioje situacijoje. Įpareigojimas darbuotojus atlikti papildomą darbą už tai teisingai neatlyginant, akivaizdžiai prieštarautų imperatyvioms darbo teisės normos, reglamentuojančioms darbuotojo darbo apmokėjimą, ir vienam svarbiausių darbo teisėjo teisingo atlyginimo už darbą principui. Susiklosčiusioje situacijoje ieškovas visiškai teisingai pasirinko užtikrinti kertines, aukščiausiu lygmeniu saugomas vertybes - darbuotojų ir slaugomų asmenų teisę į sveikatą bei gyvybę, teisingą apmokėjimą už darbą, sąžiningumo principo užtikrinimą. Be to, pasirinktas elgesio variantas leido užtikrinti esminę vadovo funkciją - socialinės globos įstaigos tinkamą veikimą ir nepertraukiamą paslaugų teikimą. Akivaizdu, jog socialinės globos teikimo neužtikrinimas arba pandemijos valdymo taisyklių tinkamas neužtikrinimas, galėjo lemti žalą globojamų asmenų sveikatai ar net gyvybei, kas lemtų žymiai didesnius nuostolius atsakovei. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neturėjo galimybės rinktis jokio kito teisėto, teisės normų, principų ir jų saugomų vertybių nepažeidžiančio ar mažiau pažeidžiančio elgesio varianto, jo veiksmai negali būti laikomi kaltais.
Atsakovė neneigia, jog faktiškai papildomi darbai buvo atlikti bei faktiškai premijas gavę darbuotojai pavadavo kontaktiniu būdu neturinčius galimybės dirbti kolegas, tačiau nurodo, jog nebuvo rašytinių pavadavimo paskyrimų. Tačiau rašytinių paskyrimų nesurašymu ar nepilnų raštiškų pavedimų tam nebuvimu jokia žala darbdaviui savaime nebuvo padaryta. Už tinkamą dokumentų neįforminamą, kuris nelėmė žalos atsiradimo, gali būti taikoma tik drausminė, o ne materialinė atsakomybė.
Be to, ieškovas mano, kad jeigu ir būtų sąlygos atsakomybei jo atžvilgiu taikyti, kalba eitų apie galimą darbuotojo materialinės atsakomybės, kuri ribojama, o ne visiškos civilinės atsakomybės taikymą. Net jei būtų konstatuota, jog tam tikrais pavieniais atvejais buvo viršyta įstatymo nustatyta priemokų dydžio riba, pagrįstai manytina, jog tokios aplinkybės, kaip būtinybė užtikrinti socialinės globos įstaigos darbą (tinkamą paslaugų teikimą) pandeminės, ekstremalios, išimtinės situacijos laikotarpiu, būtinybė rinktis tarp kelių įstatymo saugomų vertybių (griežto teisės aktų laikymosi užtikrinimo ir, iš kitos pusės, tokių kertinių vertybių, kaip slaugomų asmenų bei darbuotojų teisės į sveikatą bei gyvybę užtikrinimo, darbuotojų teisės į teisingą apmokėjimą už darbą užtikrinimo) nesant jokio kito teisėto pasirinkimo esant darbo jėgos resurso trūkumui konkrečiu trumpalaikiu laikotarpiu, neabejotinai vertintinos kaip ieškovo atsakomybę šalinančios ar bent jau lengvinančios aplinkybės. Be to, tokios aplinkybės, kaip vadovo pastangos tinkamai interpretuoti teisės aktus, sprendimo priėmimas išklausius atsakingų darbuotojų poziciją, visų galimų alternatyvų įvertinimas, veikimas juridinio asmens interesais, ieškovo teigimu, turi būti vertinamos kaip įrodančios, kad vadovo veikla atitiko rūpestingo vadovo veiklos standartą.
Posėdžio metu apklaustas ieškovas teismui paaiškino, kad jis pasitikėjo savo darbuotojais, kurie teikė jam informaciją dėl nesančių darbuotojų ir dėl likusių dirbti asmenų, kurie teikė jam tarnybinius pranešimus ir ruošė įsakymus priemokoms, pats asmeniškai juose pateiktos informacijos turinio netikrino ir proceso asmeniškai nestebėjo, buhalterės nekontroliavo, priemokos dydžių pats nenustatinėjo, pasitikėjo pavaldinių atliktais paskaičiavimais. Teigė nežinąs buvo ir kiek viršyta leistina priemokų riba. Priemokų skyrimo klausimo su steigėju teigė nederinęs, nes mokos fondas nebuvo viršytas. Jokių pavadavimų raštu neįformindavo, nes tam nebuvo poreikio. Pavadavimą raštu įformindavo savo paties nebuvimo darbe atveju. Įsakymų dėl priemokų skyrimo priėmimui pagrindu, anot ieškovo, buvo vyr. slaugytojos surašomi tarnybiniai pranešimai.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į jį nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu teismui paaiškino, kad jos darbo ginčų komisijai teiktas prašymas iš esmės buvo patenkintas pagrįstai, todėl prašo ieškinį atmesti.
Nurodo, kad ieškovas, kaip įstaigos vadovas, jam tenkančias pareigas atliko nerūpestingai ir netinkamai, veiklos nekontroliavo tiek, kiek vadovui buvo privalu, veikė akivaizdžiai tai suprasdamas, todėl privalo atlyginti žalą visa apimtimi.
Teisminio nagrinėjimo metu 2023 m. sausio 30 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta V. P. teismui paaiškino, kad virš 10 metų dirba atsakovės įstaigoje, šiuo metu administravimo skyriaus vedėja, pažįsta buvusį vadovą – bylos ieškovą, žino, kad jis išėjo iš darbo po gautos audito išvados priemokų skyrimo klausimu. Dėl priemokų skyrimo liudytoja paaiškino, kad buvo tokia tvarka joms skirti: mėnesio pabaigoje skyrių vedėjai teikia tarnybinius pranešimus dėl priemokų skyrimo, jeigu tam matė pagrindą, tuomet direktorius vizuodavo tarnybinius pranešimus. Vyr. slaugytoja ar jos padėjėja ateidavo su savo juodraštiniais variantais, kur būdavo fiksuota, kas dirba, o kas serga. Iš to atlikdavo tam tikrus paskaičiavimus, kam ir kiek priemokos skirti, paprastai išvesdavo procentą priklausomai nuo dirbtų valandų skaičiaus. Būdavo vertinami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Aptarimuose, liudytojos teigimu, dalyvaudavo ji pati, vyr. slaugytoja, buhalterė L. G. Direktorius tokiuose aptarimuose nedalyvaudavo. Galutinį aptarimų variantą pateikdavo direktoriui, jis pasirašydavo įsakymus. Aptarimų iniciatyvos teisė, liudytojos teigimu, išeidavo iš jos, tai nebuvo įstaigos vadovo iniciatyva, jis šiame procese niekaip nedalyvavo. Liudytoja taip pat paaiškino, kad jai žinomos galimų priemokų ribos, šis procesas buvo stebimas, kartais ribos būdavo viršijamos, tuomet eidavo pas direktorių, jį apie tai informuodavo, direktorius leisdavo.
Teisminio nagrinėjimo metu 2023 m. sausio 30 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta B. S.-I. teismui paaiškino, kad nuo 2013 metų iki 2022 m. kovo mėn. pabaigos dirbo atsakovės įstaigoje vyr. finansininke. Žino, kad buvo mokami priedai ir priemokos darbuotojams, ypač per karantiną, nes daug žmonių dirbti negalėjo, o dirbti reikėjo, tad dirbo už kitus likę darbuotojai. Dėl priemokų skyrimo nuolat vyko diskusijos, buvo organizuojami aptarimai, ji pati nedalyvaudavo, dalyvavo buhalterė. Ji pati proceso nestebėjo ir nesigilino, ar siūlomi ir skiriami priemokų dydžiai neviršijo Įstatymo nustatytų ribų. Liudytojos teigimu, direktorius visada akcentavo, kad žiūrėtume, jog geriau būtų žmonėms, šio proceso jis nestebėjo ir jo nekontroliavo. Priemokas skaičiuodavo buhalterė L. G. Buvo žiūrima, kad nebūtų viršytos sąmatos ir darbo užmokesčio fondas. Liudytoja teigė žinanti, kad priemokų ribos buvo viršytos, bet minimaliai. Kadangi darbo užmokesčio fondas nebuvo viršytas, įstaiga galėjo išsimokėti ir dar didesnius priedus bei priemokas.
Ieškinys atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, kuri kildinama iš atsakovės darbuotojams išmokėtų leistinus dydžius viršijančių priemokų, tuo sumokėjus darbuotojams didesnį negu leidžia teisės normos darbo užmokestį.
Buvusio darbdavio reikalavimas, nukreiptas į nagrinėjamos bylos ieškovą, grindžiamas faktu, jog jis, būdamas ginčo laikotarpiu įstaigos vadovu, neužtikrino, kad nebūtų pažeisti maksimalūs darbo užmokesčio priemokų dydžiai, apibrėžti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 str. 2 d., kuri imperatyviai reglamentuoja, kad šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytos priemokos gali siekti iki 30 procentų pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio. Šių priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma negali viršyti 60 procentų nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio. Taip pat pažeidimu Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – BĮĮ) 9 str. 2 d. 2 p., numatančios, kad biudžetinės įstaigos vadovas privalo užtikrinti, jog būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, įrodinėjant, kad biudžetinės įstaigos vadovas yra atsakingas ir už minėtų įstatymų laikymąsi, sprendimų priėmimą ir jų kontrolę. Buvęs įstaigos vadovas ginčija tokią jam galimai tenkančią prievolę, įrodinėdamas, jog veikė išskirtinės (ekstremalios) padėties sąlygomis, skatinamas pareigos ir supratimo taikyti darbuotojams tinkamą darbo apmokėjimą, nepažeidžiant šios esminės jų teisės.
Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, pateiktų rašytinių duomenų, šalių, liudytojų paaiškinimų teismas daro išvadą, jog pagrindo tenkinti ieškinį nėra.
Byloje nustatyta, kad atsakovės įstaiga teikia socialines paslaugas senyvo amžiaus asmenims ir suaugusiems asmenims su negalia. Įstaigai nuo 2013 m. iki 2022 m. kovo 24 d. vadovavo ieškovas. Jis buvo supažindintas pasirašytinai su pareigybės aprašu, direktoriaus pareigas ėjo gana ilgą laiką. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2022 m. kovo 24 d. potvarkiu Nr. 23-137/22 ieškovas buvo atšauktas iš įstaigos direktoriaus pareigų. Posėdžio metu šalys vienodai aiškino aplinkybes, kad tokį ieškovo atšaukimą lėmė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2022 m. vasario 18 d. atlikto vidaus audito (toliau – Auditas) išvados. Šio Audito metu buvo nustatyti įvairūs teisės pažeidimai, tarp kurių ir įstaigos darbuotojams be teisinio pagrindo arba viršijant teisės aktuose nustatytus dydžius permokėtos priemokos.
Byloje nėra duomenų, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka ginčytų Audito išvadą ir savo atšaukimo iš pareigų potvarkį, tuo mėgindamas paneigti tiek Audito išvadose esančius teiginius, tiek ir teisinį to rezultatą, kaip ieškovo atšaukimo iš pareigų pagrindą.
Atlikto vidaus Audito metu įvertinus darbuotojams skirtų priemokų teisėtumą, buvo nustatyta,
kad atskirais atvejais skirtų priemokų dydis viršijo Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytus priemokų dydžius, t. y. kad įstaigos direktoriaus 2021 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-57 net keturiems darbuotojams buvo paskirtos keturios priemokos, kurios sudarė 35 proc., t. y. skirtų priemokų sumos 5 proc. viršijo maksimaliai leistiną 30 proc. pareiginės algos pastoviosios dalies dydžio ribą. Tai įrodo ir byloje esančiame 2021 m. gegužės 7 d. įsakyme Nr. P-57 esantys įrašai, iš kurių matyti, kad keturiems darbuotojams nurodomas 35 proc. priemokos dydis.
Audito išvadoje taip pat nurodoma, kad pažeidžiant Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatą, tiems patiems darbuotojams skirtų priemokų ir pareiginės algos kintamosios dalies suma viršijo 60 proc. nustatytą pareiginės algos pastoviosios dalies dydį. Audito metu buvo nustatytos ir nepagrįstai išmokėtos priemokos, konstatuota, kad nepagrįstai išmokėtų, t. y. permokėtų (išmokėtų virš Įstatymu leistinos priemokų sumos), priemokų suma yra 11 302,25 Eur. Atitinkamai tokio dydžio nuostolių išsiieškojimo įstaiga prašė pareikšdama reikalavimą DGK.
Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamos bylos ieškovas ginčytų jam nepalankias Audito išvadas, mėgintų paneigti galimą jos nepagrįstumą ar neteisingumą ir to neįrodinėjo.
Teismas neturi pagrindo netikėti Audito išvada, tai oficialus nenuginčytas rašytinis įrodymas, surašytas kompetentingų ir kvalifikuotų asmenų (CPK 178 straipsnis), todėl abejonių dėl jo tikrumo ir patikimumo nėra.
Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016). Taigi, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
DK 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
DK 154 straipsnis reglamentuoja sąlygas visai žalai atlyginti, o būtent, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.
Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys. Materialinės atsakomybės sąlygos yra šios: 1) reali žala; 2) žalos padarymas neteisėta veika (veikimu, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjo buvimas su nukentėjusia šalimi darbo teisiniame santykyje; 6) žalos padarymas einant darbines funkcijas. Esant visoms šioms sąlygoms yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).
Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011).
Nagrinėjamu atveju klausimas šioje byloje liečia visiškos materialinės atsakomybės darbuotojo atžvilgiu taikymą, faktiškai įrodinėjant, kad jis prašomą išieškoti žalą padarė tiesiogine tyčia, akivaizdžiai žinant, jog Įstatymo nustatyti priemokų dydžiai yra akivaizdžiai viršijami, o taip pat neveikimu – tenkančios pareigos pagrįsti priemokų skyrimą reikiamais rašytiniais dokumentais neatlikimu, vadovui tenkančios kontrolės funkcijų atlikimo stoka.
Teismas mano, kad šios aplinkybės byloje yra įrodytos, nepaisant tam tikrų ieškovo atstovų pateiktų argumentų dėl darbuotojo materialinės atsakomybės pagal DK ir civilinės atsakomybės pagal CK taikymo skirtingumo. Virš minėtas DK normatyvas numato darbuotojo atžvilgiu ir visiškos materialinės atsakomybės taikymą, kaip ir minėtas CK normatyvas. Ieškovo, kaip buvusio darbuotojo, atsakomybė šiuo atveju negali būti ribojama, tam nenustatyta sąlygų.
Minėta, į buvusį darbuotoją nukreiptas reikalavimas grindžiamas faktu, kad atskirais mėnesiais pagal jo įsakymus darbuotojams buvo sumokėtos priemokos, viršijančios Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nustatytus maksimalius dydžius. Įstatymas nenumato, kad esant ypatingai situacijai, reglamentuotų priemokų dydžiai gali būti padidinti įstaigos vadovo sprendimu. Akivaizdu, kad biudžetinės įstaigos darbuotojai negali turėti teisėtų lūkesčių į priemokas, viršijančias įstatymo imperatyviai apibrėžtus priemokų dydžius.
Teismas nekvestionuoja pandemijos metu padidėjusių darbuotojams akivaizdžiai galimai tekusių darbo sąnaudų, tačiau kompensavimo tinkamo apmokėjimo už tai būdu mechanizmas turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus. Pareiga tai kontroliuoti tenka vadovui. Vertinant tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek įsakymuose esančių priemokų dydžius ir asmenų, kuriems jos skirtos, pareigybes, akivaizdžiai matyti ir grupės asmenų (skyrių vadovų pareigybės), kurių darbo sąnaudos vargu ar buvo padidėjusios ar buvo padidėjusios taip, kad tektų didžioji dalis tokioms pareigybėms skirtų priemokų (ūkio skyriaus vedėja, vyr. finansininkė, administravimo skyriaus vedėja, vyresnioji socialinė darbuotoja).
Nagrinėjant bylą svarbu pastebėti ir tai, kaip, kokia tvarka buvo sprendžiamas priemokų skyrimas. Iš byloje liudytojais apklaustų asmenų, paties ieškovo paaiškinimų matyti, kad įstaigos direktorius sprendimų priėmime faktiškai nedalyvavo, viską sprendė virš minėtų pareiginių pozicijų asmenys, kuriems paprastai ir buvo nustatomi Įstatymo ribas viršijančių priemokų dydžiai. Iš paties ieškovo teiginių visiškai akivaizdu, kad jis šio Įstaigos proceso nekontroliavo, pasirašinėjo įsakymus neįsigilinęs, neįvertinęs situacijos, be to, akivaizdžiai žinodamas, kad leistinas 30 proc. priemokų dydis atskirais atvejais yra viršijamas.
Tokiu būdu teismas laiko visiškai įrodytu, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja virš minėtos sąlygos, sudarančios pagrindą taikyti ieškovui visišką materialinę atsakomybę bei priteisti atsakovės naudai jos patirtų nuostolių atlyginimą, nes: paskirdamas Įstatymo reikalavimus viršijančias priemokas darbuotojams, ieškovas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio, Vilniaus miesto savivaldybės mero 2021 m. liepos 30 d. potvarkiu Nr. 22-170/21 „Dėl biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų direktoriaus pareigybės aprašymo tvirtinimo“ patvirtinto įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymo 11.7 papunkčio („direktorius kontroliuoja, kad įstaigos veikloje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų“), 11.15 („direktorius leidžia įsakymus ir kontroliuoja jų vykdymą“) ir 11.19 papunkčio („direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visos įstaigos veiklą“) reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-1019 „Dėl Biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Biudžetinės įstaigos Senjorų socialinės globos namų nuostatų 19.2 („Įstaigos vadovas užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir šių nuostatų“), 19.8 („Įstaigos direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų, turto ir žmogiškųjų išteklių naudojimą, atsako už visą įstaigos veiklą“) ir 19.10 („direktorius savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais ir savo pareigybės aprašymu“) papunkčių reikalavimus; dėl šių sumų permokėjimo įstaiga patyrė nuostolius, jie realūs; priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų pasireiškė tuo, jog įstaiga juos patyrė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų (teisės aktų nuostatų nesilaikymo skiriant nepagrįsto, Įstatymu nustatytas normas viršijančias priemokas) ir jo valia (sumos buvo išmokėtos ieškovui leidus, jo pasirašytų įsakymų pagrindu); turtinė žala įstaigai padaryta tyčia, nes ieškovas, žinodamas apie Įstatymu nustatytus priemokų dydžių apribojimus, sąmoningai priėmė įsakymus dėl konkretaus dydžio priemokų, viršijančių jų maksimalų dydį, sumokėjimo, netikrino pavadinių jam pateiktos informacijos, į ją nesigilino, jos netikrino ir nekontroliavo; ieškovas tai padarė būdamas susaistytas darbinėmis funkcijomis su atsakove.
Pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus, faktiškai susijusius su jam tenkančios atsakomybės paneigimu bei kylančiomis to teisinėmis pasekmėmis, nėra, todėl jie atmestini.
Ieškovas neginčijo Audito išvadose nurodytų paskaičiavimų, joje nurodytų sumų dydžio bei šių sumų išmokėjimo fakto ir priešingai neįrodinėjo. Iš esmės pats pripažino, kad į priemokų skyrimo procesą žiūrėjo aplaidžiai, jam teikiamos informacijos netikrino ir labiau pasitikėjo savo pavaldiniais. Todėl ieškovui nepaneigus savo kaltės ir jam tenkančios visiškos tiek materialinės civilinės atsakomybės sąlygų taikymo, atsakovės naudai iš ieškovo išieškotina visa Audito išvadoje nurodyta nuostolių (žalos) suma, t. y. 11 302,25 Eur.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi mano, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Ieškovas yra pateikęs į bylą dokumentus dėl patirtų 1 452 Eur dydžio advokato pagalbos išlaidų. Tačiau ieškinio atmetimo atveju šios išlaidos jam nėra kompensuojamos.
Ieškinio atmetimo atveju iš ieškovo išieškotina 17,92 Eur pašto išlaidų (CPK 92 straipsnio 1 dalyje
Išnagrinėjus darbo bylą iš esmės, naikinamas DGK priimtas sprendimas (DK 231 straipsnio 7 dalis).
Priklausomai nuo procesinio šioje byloje priimto darbo teisinio ginčo rezultato išnagrinėjus jį iš esmės, formuojama sprendimo rezoliucinė dalis.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės VšĮ ,,Senjorų socialinės globos namai“, j. a. k. 302877129, naudai 11 302,25 Eur (vienuolika tūkstančių trys šimtai du eurai 25 ct) žalos atlyginimo.
Priteisti iš ieškovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 17,92 Eur (septyniolika eurų 92 ct) pašto išlaidų valstybei (įmokos kodas 5662).
Pripažinti, kad šiam sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. birželio 15 d. sprendimas, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-7306-2022 netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė